Civilinė byla Nr. 2-1438-1021/2021

Proceso Nr. 2-53-3-01419-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

2.6.1.3.6; 3.1.7.4; 3.1.7.5; 3.1.7.8; 3.2.6.1. 

.

MARIJAMPOLĖS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 28 d.

Vilkaviškis

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų teisėjas Jonas Abraitis,

sekretoriaujant Kristinai Jurgaitienei,

dalyvaujant atsakovo A. M. atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Žiemiui,

nedalyvaujant: ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,T.“ atstovui,

atsakovui A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,T.“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas 

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB ,,T.“ ieškiniu prašo teismo priteisti ieškovei UAB “T.” iš atsakovo A. M. 4136,80 Eur dydžio skolą; priteisti iš atsakovo 59,50 Eur metinių palūkanų; priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas - 126 Eur žyminio mokesčio (b. l. 37 -40).

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2012 m. birželio 1 d. tarp UAB „T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 201206010 (kopija pridedama, Priedas Nr. 2), kurios pagrindu ieškovė, turinti privačios nuosavybės teisę į negyvenamas patalpas, perdavė atsakovui laikinai naudotis patalpomis už mokestį (nuomos teise), o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, tad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Nuomojamos patalpos: 58,78 kv. m. ploto patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, šalys pasirašė nekilnojamojo turto perdavimo -priėmimo aktą prie sutarties Nr. 201206010. kurio pagrindu sutartyje aptartos patalpos buvo perduotas atsakovui (kopija pridedama, Priedas Nr. 3). CK 6.200 str. 1 d. nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. CK 6.38 str. 1 d. nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sąžiningas ir tinkamas prievolių vykdymas reiškia, kad šalys privalo tinkamai ir iki galo įvykdyti prisiimtas sutartines pareigas. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, kad atsakovas turi pareigą visiškai atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Vykdant ieškovės apskaitos auditą, buvo pastebėta, jog atsakovui buvo teikiamos neteisingai paskaičiuotos PVM sąskaitos faktūros: t.y. sąskaitų PVM suma buvo įtraukta į nuomos kainą, nors skolininkas nuo 2013-06-01 tapo PVM mokėtoju (kopija pridedama, Priedas Nr. 4), todėl mokėtinų PVM sąskaitų-faktūrų suma turėjo būti nuomos kaina + PVM. 2020-10-15 ieškovė patikslino PVM sąskaitų - faktūrų sumas, perrašydamas PVM sąskaitą faktūrą, bei minusuodamas atsakovo sumokėtas sumas, išrašydamas kreditinę PVM sąskaitą - faktūrą Serija KTBA Nr. 4, ko pagrindu susidariusi atsakovo mokėtina suma už suteiktas negyvenamųjų patalpų nuomos paslaugas siekė 4136,80 Eur (kopijos pridedamos, priedai Nr. 8- Nr. 9). Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl geranoriško skolos apmokėjimo, siūlė įvairius atsiskaitymo variantus, mokėjimo išdėstymą ir t.t., tačiau iš atsakovo nebuvo sulaukta jokių mokėjimų, atsakovas kategoriškai atsisakė vykdyti prievolės atsiskaityti, todėl gindama savo interesus, ieškovė pradėjo teisminį skolos išieškojimą. Atsakovas netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė tinkamai ir laiku teikė nuomos paslaugas atsakovui, tačiau atsakovas laiku ir tinkamai neatsiskaitė. Dėl šios priežasties, remiantis tinkamu prievolių vykdymo principu, CK numatytu reguliavimu bei šalių sudaryta sutartimi, iš atsakovo turėtų būti priteista ieškovei 4136,80 Eur skolos. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina ieškovei jos patirtų nuostolių, naudojasi jos piniginėmis lėšomis, dėl to ieškovė, negalėdama naudotis jai priklausančiais pinigais, patiria nuostolių, susidarančių dėl infliacijos, prarastos galimybės pinigus investuoti ar panaudoti kitu būdu. Todėl skolininkas privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama atsiskaityti (LAT c. b. Nr. 3K-3-434/2005). CK 6.210 str. 1 d. numatyta, kad už termino praleidimą mokamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Palūkanos skaičiuojamos nuo sekančios dienos, kada buvo praleistas terminas atsiskaityti pagal PVM Sąskaitą - faktūrą. Susikaupusios palūkanos ieškinio pateikimo dieną yra 59,50 Eur. Pateikiama palūkanų skaičiavimo lentelė (kopija pridedama, Priedas Nr. 10). Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti praleidęs skolininkas fizinis asmuo moka 5 procentų dydžio metines palūkanas. Vadovaujantis minėtu CK 6.37 str. ir 6.210 str., ieškovo reikalavimu iš atsakovo turėtų būti priteistos ieškovei 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CPK 93 str. 1 d. yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis nurodyta CPK nuostata, prašo teismo priėmus ieškovui palankų sprendimą šioje byloje priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 126 Eur Ieškovo sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 37-40).

Ieškovė taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad nesutinka su atsakovo pateiktu atsiliepimu. Ieškovė yra juridinis asmuo, kurio veiklos sritis, pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK 2) yra nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas (682000), todėl nekilnojamojo turto nuomos paslaugos yra pagrindinė ieškovės įmonės veikla. PVM įstatymo 2 str. 29 d. numato, jog PVM mokėtojas - asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus yra įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais. Paslaugų teikimu laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jeigu šis sandoris pagal šį įstatymą nelaikomas prekių tiekimu; paslaugų teikimu, be kita ko, laikoma nuoma (PVM įstatymo 7 str. 2 p.). Nagrinėjamu atveju, PVM mokėtojo ieškovės teikiama negyvenamųjų patalpų nuomos paslauga yra PVM objektas, nes tenkina visas PVM įstatymo 3 str. 1 d. numatytas sąlygas. 2012 m. birželio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 201206010, kurios pagrindu ieškovas, turintis privačios nuosavybės teisę į negyvenamas patalpas, perdavė atsakovui laikinai naudotis patalpomis už mokestį (nuomos teise), o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, tad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Sutarties 2 str. 2.1 p. šalys sutarė, jog atsakovas įsipareigoja už visą nuomojamų patalpų plotą mokėti ieškovei 850 Lt (246,18 Eur) nuomos mokestį už mėnesį. Taigi, šiuo sutarties punktu, šalys eksplicitiškai išreiškė, jog šalių sutarta mokėtina suma 850 Lt (246,18 Eur) yra mokama ieškovei už nuomos paslaugas, t.y. šalys sutartyje nenustatė, jog dalis šios sumos bus skirta dengti PVM, ar kitus mokesčius, todėl natūralu, jog atsakovui tapus PVM mokėtojų, mokėtinas PVM’as neturėtų mažinti šalių sudarytos nuomos mokesčio kainos. 2013-06-20 atsakovas elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), informavo ieškovę, jog tapo PVM mokėtoju, todėl atsakovas įgijo prievolę mokėti PVM. Ieškovei teikiant PVM sąskaitas faktūras atsakovui, per klaidą PVM suma buvo įtraukta į nuomos kainą, nors kaip buvo minėta, atsakovas nuo 2013-06-01 tapo PVM mokėtoju, todėl mokėtinų PVM sąskaitų-faktūrų suma turėjo būti nuomos kaina + PVM. Šiuo atveju, 850 Lt (246,18 Eur) + PVM. PVM įstatymo komentaro 15 str. nurodo, jog “apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas arba jo vardu trečiasis asmuo. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 5 punkte nustatyta, kad atlygis - visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies.” Taigi, kadangi šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 201206010 2 str. 2.1 p. šalys sutarė, jog ieškovo atlygis už suteiktas nuomos paslaugas atsakovui yra 850 Lt (246,18 Eur), akivaizdu, jog atsakovui tapus PVM mokėtoju, apmokestinama PVM suma turėjo būti skaičiuojama nuo ieškovo atlygio už suteiktas paslaugas, t. y. nuo 850 Lt (246,18 Eur).  (b. l. 79-80 )

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 200) 31 str. 2 d. pagrindu nuomojamos negyvenamos patalpos nėra PVM mokesčio objektas. Ieškovė prie ieškinio nepateikė duomenų, kad savo pasirinkimą skaičiuoti PVM Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 200) 31 str. 3 d. pagrindu ieškovė (apmokestinamasis asmuo) deklaravo centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Net jei ieškovė būtų tinkamai deklaravusi centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka savo pasirinkimą skaičiuoti PVM Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 200) 31 str. 3 d. pagrindu, reikėtų šioje situacijoje vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010.06.28 raštu registracijos Nr. (18.2-31-2)-R-6354, kuriuo buvo išaiškinta, kad „Tuo atveju, jeigu nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamus pagal prigimtį nekilnojamus daiktus, ir apmokestinamasis asmuo, su kuriuo jau yra sudaryta nuomos sutartis, įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai tokia nuoma PVM apmokestinama tik tokiu atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis arba patikslinama jau galiojanti sutartis.“ Kadangi nebuvo sutartis nei tikslinama, nei sudaroma nauja – tai tokia nuoma PVM yra neapmokestinama. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinys negali būti tenkinamas (b. l. 73)

Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė netenkinti ieškinio, bei paaiškino, kad sunkiai suprantama, kodėl praėjus tiek laiko ieškovas pateikė papildomai sumokėti už laikotarpį nuo pačios sutarties sudarymo pradžios 2012 m. birželio 1 d. iki 2020 m. Matyti iš sąskaitos faktūros 20159, išrašytos 2020 m. spalio 15 d., matyti, kad tas laikotarpis trunka nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. Tai paaiškinama tuo, kad buvo sudarytas sutarties priedas Nr.1, kuriuo vadovaujantis iš tikrųjų nuomininkas susitaria su patalpų nuomininku susitaria mokėti 345 Eur nuomos mokestį su PVM. Originalioje 2012 m. birželio 1 d. sutartyje apie PVM kalbos nebuvo. Situacija paprasta, pora teisės aktų akivaizdžiai paaiškina, kad šitokia ieškovo praktika priskaičiuoti papildomai PVM yra ydinga. Ieškovo dublike matyti, kad jis akivaizdžiai nesupranta pačios problemos. Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies pagrindu nuomojamos patalpos nėra PVM mokesčio objektas, praktiškai nesukelia jokių pareigų šalims. Tačiau jeigu atsakovas yra PVM mokėtojas, yra sudaryta galimybė pranešus atitinkamai mokesčių inspekcijai, šalims apmokestinti PVM mokesčiu. Tokiu atveju reikalinga pranešti atitinkamai mokesčių inspekcijai, kadangi tai nėra mokesčio objektas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad nepateikė ieškovas, kad tinkamai būtų pranešta mokesčių inspekcijai, akivaizdu, kad ir buvo nepranešta. Tai iš tikrųjų nekeistų ir esmės, kadangi analogiškose situacijose, jos matyt kilo pakankamai senai, kadangi 2010 m. birželio 28 d. raštu, kurio numeris nurodytas atsiliepime į ieškinį, buvo išaiškinta ,, tuo atveju, jeigu nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamus pagal prigimtį nekilnojamuosius daiktus, yra apmokestinamasis asmuo, su kuriuo yra sudaryta jau nuomos sutartis, įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai tokia nuoma PVM mokesčiu apmokestinama tik tokiu atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis, arba jau patikslinama galiojanti sutartis“. Dar skambinęsis į mokesčių inspekciją, patvirtino, kad viskas nėra pasikeitę. Šie dokumentai yra viešai prieinami VMI tinklapyje. Atsakovo elgesys pilnai atitinka mokesčių įstatymo reikalavimus, ir sudarius priedą prie sutarties 2020 m. sausio 27 d., jau nuo 2020 m. vasario 1 d. atsakovas moka ieškovo įtrauktą PVM mokestį į sąskaitą. Ieškovas tai pripažįsta, nekelia jokio ieškinio reikalavimo. Todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovas tik sąskaitą išrašo, ją išrašęs turėtų ją įtraukti į apskaitą. Ieškovas ištaisė į vieną pusę, dabar turi ištaisyti į kitą. Be naujos sutarties sudarymo nėra galima traukti PVM, kaip išaiškinta VMI. Ieškovas dublike aiškina, kad objektas yra PVM mokesčio objektas, kas yra esminė klaida. Išlaidos yra už atsiliepimą 400 Eur ir dalyvavimą teismo posėdyje 100 Eur. (Teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 9 min. 00 sek.---17 min. 08 sek.)

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Ieškinys atmestinas.

Byloje iškilo ginčas dėl nuomotojo prievolės mokėti PVM mokestį pagal negyvenamos paskirties patalpų nuomos sutartį, jam sutarties galiojimo metu tapus PVM mokėtoju.

Ieškovės pateiktu rašytiniu įrodymu – 2021 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 201206010 nustatyta, kad ieškovė kaip nuomotoja išnuomavo atsakovui A. M., užsiimančiam individualia veikla, negyvenamas patalpas adresu (duomenys neskelbtini)ūkinei - komercinei veiklai vykdyti, nuomos mokestis turėjo būti pradedamas mokėti nuo 2012 m. liepos 1 d. (b. l. 43). Sutartyje apie PVM, bei kitų mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą, nebuvo susitarta, tačiau sutarties 2.5 punkte šalys susitarė, kad nuo patalpų perėmimo momento nuomininkas įsipareigoja mokėti kiekvieną mėnesį mokestį pagal nuomotojo pateiktą sąskaitą. Sutarties priedu – nekilnojamojo turto perdavimo – priėmimo aktu nustatyta, kad nuomojamas turtas atsakovui perduotas 2012 m. birželio 1 d. (b. l. 44). Elektroninio laiško kopija nustatyta, kad A. M., užsiimantis individualia veikla (16-44-11V)-R3-972 2013 m. birželio 20 d. UAB ,,T. b.“ pranešė, kad tapo PVM mokėtojais nuo 2013 m. birželio 1 d. (b. l. 45). 2020 m. sausio 27 d. priedu Nr.1 prie negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr.201206010 2020 m. sausio 27 d. nustatyta, kad sutarties punktas 2.1 ,,nuomininkas įsipareigoja už visą nuomojamą patalpų plotą mokėti nuomotojui 203,45 Eur plus PVM, iš viso 246,18 Eur, keičiamas taip ,,nuomininkas įsipareigoja už visą nuomojamą patalpų plotą mokėti nuomotojui 300 Eur plus PVM, iš viso 363, 00 Eur“ (b. l. 46). 2020-03-16 priedu Nr. 2 prie minėtos nuomos sutarties punktas Nr.2.1 pakeistas, sumažinant nuomos kainą iki 203,45 Eur su PVM (b. l. 47). Teismas atkreipia dėmesį, kad sutarties priede Nr.1 neteisingai cituojamas sudarytos sutarties 2.1 punktas, kadangi sutartyje nebuvo susitarta, kad nuomos kaina yra plus PVM. Ieškovės atsakovui išrašyta 2020 m. spalio 15 d. PVM sąskaita faktūra TBA Nr.2159 nustatyta, kad atsakovui prie sutartimi sutartos nuomos kainos 246,18 Eur buvo priskaičiuotas 21 procentų PVM atgaline data už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., jis sudaro 4136 Eur (b. l. 49-51). 2020 m. spalio 15 d. kreditine PVM sąskaita faktūra KTB Nr.4 nustatyta, kad atsakovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros už nuomą laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2020 m. sausio 30 d. buvo patikslintos, įtraukus PVM (b. l. 52-63). Teismas pasitikrino VMI interneto puslapyje, ar tikrai abi šalys yra PVM mokėtojai, ir nustatė, kad UAB ,,T.“ yra PVM mokėtoja nuo 2009 m. vasario 23 d., o A. M. – nuo 2013 m. birželio 1 d.

Įvertinus paminėtus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad PVM atsakovui buvo paskaičiuotas tik 2020 m. atgaline data, nors ieškovei, sprendžiant iš paminėto elektroninio laiško, jau 2013 m. birželio 20 d. buvo aišku, kad atsakovas jau nuo 2013 m. birželio 1 d. tapo PVM mokėtoju. Ieškovė teigia, kad tik vykdant apskaitos auditą, pastebėta, kad atsakovui buvo teikiamos neteisingai paskaičiuotos PVM sąskaitos faktūros: t. y. sąskaitų PVM suma buvo įtraukta į nuomos kainą, nors skolininkas nuo 2013 m. birželio 1 d. tapo PVM mokėtoju, dėl ko 2020 m. spalio 15 d. ieškovė patikslino PVM sąskaitų - faktūrų sumas, perrašydamas PVM sąskaitą faktūrą, bei minusuodama atsakovo sumokėtas sumas, išrašydama kreditinę PVM sąskaitą - faktūrą Serija KTBA Nr. 4, ko pagrindu susidariusi atsakovo mokėtina suma už suteiktas negyvenamųjų patalpų nuomos paslaugas siekė 4136,80 Eur ..

Ieškovė ieškinyje nenurodo jokių teisės aktų, kuriais remdamiesi jie priskaičiavo PVM mokestį pagal šalių sudarytą nuomos sutartį, tik nurodė faktą, dėl ko tai jie padarę, nes atsakovas tapo PVM mokėtoju. Atsakovo prievolę sumokėti PVM jie kildina iš tinkamo prievolių vykdymo principo, CK reguliavimo bei šalių sudarytos sutarties, bei atsakovo pažeidimu prievolės. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė jau nurodė, kad paslaugų teikimu laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jeigu šis sandoris pagal šį įstatymą nelaikomas prekių tiekimu; paslaugų teikimu, be kita ko, laikoma nuoma (PVM įstatymo 7 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamu atveju, PVM mokėtojo ieškovės teikiama negyvenamųjų patalpų nuomos paslauga yra PVM objektas, nes tenkina visas PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas. Šalys sutartyje nenustatė, jog dalis nuomos sumos bus skirta dengti PVM, ar kitus mokesčius, todėl atsakovui tapus PVM mokėtoju, mokėtinas PVM neturėtų mažinti šalių sudarytos nuomos mokesčio kainos. Ieškovei teikiant PVM sąskaitas - faktūras atsakovui, per klaidą PVM suma buvo įtraukta į nuomos kainą, nors atsakovas nuo 2013 m. birželio 1 d. tapo PVM mokėtoju, todėl mokėtinų PVM sąskaitų - faktūrų suma turėjo būti nuomos kaina + PVM. PVM įstatymo komentaro 15 straipsnis nurodo, jog “apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas, arba jo vardu trečiasis asmuo. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad atlygis - visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies. Taigi, kadangi šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 201206010 2 str. 2.1 p. šalys sutarė, jog ieškovo atlygis už suteiktas nuomos paslaugas atsakovui yra 850 Lt (246,18 Eur), akivaizdu, jog atsakovui tapus PVM mokėtoju, apmokestinama PVM suma turėjo būti skaičiuojama nuo ieškovo atlygio už suteiktas paslaugas, t. y. nuo 850 Lt (246,18 Eur).

Atsakovas atsiliepime ir teismo posėdyje nesutiko su ieškovės teiginiu, kad nuomos sutartis yra PVM objektas, teigdamas, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 200) 31 str. 2 d. pagrindu nuomojamos negyvenamos patalpos nėra PVM mokesčio objektas. Teigė, kad ieškovė prie ieškinio nepateikė duomenų, kad savo pasirinkimą skaičiuoti PVM Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 200) 31 straipsnio 3 dalyje pagrindu ieškovė (apmokestinamasis asmuo) deklaravo centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Net jei ieškovė būtų tinkamai deklaravusi centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka savo pasirinkimą skaičiuoti PVM Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 200) 31 straipsnio 3 dalies pagrindu, reikėtų šioje situacijoje vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-06-28 raštu registracijos Nr. (18.2-31-2)-R-6354, kuriuo buvo išaiškinta, kad „Tuo atveju, jeigu nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamus pagal prigimtį nekilnojamus daiktus, ir apmokestinamasis asmuo, su kuriuo jau yra sudaryta nuomos sutartis, įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai tokia nuoma PVM apmokestinama tik tokiu atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis arba patikslinama jau galiojanti sutartis.“ Kadangi nebuvo sutartis nei tikslinama, nei sudaroma nauja – tai tokia nuoma PVM yra neapmokestinama. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinys negali būti tenkinamas.

Teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija. Nors ieškovė atsakovo prievolę kildina iš sutarties, tačiau iš esmės nesilaiko pati sutarties sąlygų, sutartos nuomos kainos, bei pati pripažindama, kad tai buvo jos klaida, šią klaidą nori ištaisyti ne savo, o atsakovo sąskaita. Tarp šalių yra susiklostę nuomos sutarties teisiniai santykiai. Sutarties laisvės principas reiškia šalių teisę nustatyti, papildyti ar pakeisti sutarties sąlygas, kiek to neriboja imperatyviosios teisės normos; įstatymų nurodytais atvejais sutarties sąlygos gali būti nustatomos pagal dispozityviąsias teisės normas (CK 6.154, 6.156 straipsniai). Nuomos sutartį reglamentuoja CK Šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos. Negyvenamųjų patalpų nuoma nėra išskirta į atskirą nuomos santykių grupę, jai taikytinos bendrosios šio skyriaus normos. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.487 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Nuomos mokestis yra šalių susitarimo reikalas. Šalys sutartimi buvo susitarę, kad atsakovas mokės tam tikrą pinigų sumą, ir dėl jokių mokesčių mokėjimo nebuvo susitarę, o ieškovė atsakovui papildomai priskaičiavo PVM mokestį atgaline data, nors pagal sutartį nebuvo susitarta, kad bus mokamas PVM mokestis, ir tai darys atsakovas.

Šiuo metu galiojančio PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas sąlygas 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. PVM įstatymo 7 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad paslaugų teikimu laikoma nuoma. Tačiau PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinama kitų, negu gyvenamosios patalpos, nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma, išskyrus: 1) bet kokių transporto priemonių (įskaitant orlaivius, laivus, geležinkelio riedmenis) stovėjimo, saugojimo aikštelių, garažų ar kitų panašios paskirties nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuomą; 2) bet kokių įrengimų (įskaitant seifo kameras), atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką nuomą; 3) nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuomą, kai pagal sandorio ar kelių tarpusavyje susijusių sandorių sąlygas nuomininkui ar trečiajai šaliai ne vėliau kaip pasibaigus nuomos laikotarpiui ir (arba) įmokėjus paskutinę įmoką gali pereiti nuosavybės teisė į nuomojamą daiktą. Šio punkto nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai šis sandoris (sandoriai) sudaryti dėl daikto, kuris jo perdavimo naudotis momentu atitinka naujo pastato ar statinio arba naujos pastato ar statinio dalies sąvoką, kaip tai apibrėžta 32 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta nuomos sutartis dėl negyvenamų komercinės paskirties patalpų nuomos tarp juridinio ir fizinio asmenų. Teismas nesutinka su ieškovės argumentais, kad nuoma kaip paslaugų teikimas apmokestinamas PVM, remiantis PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 2 punktu, kadangi šių straipsnių atžvilgiu PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies norma yra speciali bendrosios normos atžvilgiu, todėl taikytina ji. Komercinių patalpų nuoma nėra išimtimi, numatyta įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose, dėl ko ji turėtų būti apmokestinama PVM mokesčiu. Tačiau PVM mokesčio 31 straipsnio 3 dalis suteikia apmokestinamajam asmeniui teisę pasirinkti už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, kuri pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį PVM neapmokestinama, skaičiuoti PVM šiame įstatyme nustatyta tvarka, tačiau tik tuo atveju, jeigu daiktas nuomojamas PVM mokėtojui. Remiantis šia teisės norma ieškovė turėjo teisę už nuomojamas patalpas skaičiuoti PVM, tačiau ne pareigą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 28 rašte, registracijos Nr. (18.2-31-2)-R-6354, išaiškinta, kad pagal Lietuvos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr.17-505) 31 straipsnio 3 dalies nuostatas, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti skaičiuoti PVM už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, kuri yra pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį PVM neapmokestinama, bet tik tokiu atveju, jeigu daiktas nuomojamas apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui, vykdančiam ekonominę veiklą. Taip pat minėtame rašte išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamus pagal prigimtį nekilnojamus daiktus, ir apmokestinamasis asmuo, su kuriuo jau yra sudaryta nuomos sutartis, įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai tokia nuoma PVM apmokestinama tik tokiu atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis arba patikslinama jau galiojanti sutartis. 2020 m. rugsėjo 29 d. internetiniame puslapyje https://www.mokesciu-sufleris.lt/nuomos-pvm-kai-nuomininkas-isiregistruoja-kaip-pvm-moketojas.html taip pat išaiškinta, kad nuomos PVM turėtų būti skaičiuojamas, jeigu taip buvo susitarta nuomos sutartyje arba nuomos sutartis keičiama. Kai šalys susitaria nuomą apmokestinti PVM, šis mokestis turėtų būti skaičiuojamas nuo per visą mėnesį suteiktų paslaugų vertės, jeigu tuo metu, kai yra prievolė išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, nuomininkas yra PVM mokėtojas. Padaryta nuoroda į minėtą VMI raštą, bei nurodyta, kad jeigu nuomos sutartyje nėra susitarimo dėl PVM skaičiavimo ir nuomos sutartis nebus pakeista, įmonė neturėtų nuomos paslaugų apmokestinti PVM. Minėtas VMI raštas nėra praradęs aktualumo, kadangi PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 punkto, 31 straipsnio 2 dalies esminių pakeitimų, turinčių reikšmės šio rašto aiškinimui, nebuvo.

Ieškovė nei ieškinyje, nei rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė, kada pasirinko skaičiuoti PVM, tačiau iš pateiktų dokumentų galima spręsti, kad tai nusprendė tik 2020 m., kai buvo atliktas ieškovės apskaitos auditas, ir buvo 2020-10-15 surašyta PVM kreditinė sąskaita - faktūra, ir patikslintos jau anksčiau išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų sumos, į jas įtraukiant PVM, paskaičiuotą nuo šalių nuomos sutarties 2.1 punkte susitartos nuomos kainos.  Teismo vertinimu taip pasielgdama ieškovė nesilaikė VMI išaiškinimo, kad tuo atveju, jeigu nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamus pagal prigimtį nekilnojamus daiktus, ir apmokestinamasis asmuo, su kuriuo jau yra sudaryta nuomos sutartis, įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai tokia nuoma PVM apmokestinama tik tokiu atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis arba patikslinama jau galiojanti sutartis, kadangi prieš sąskaitos išrašymą nebuvo nei tikslinama jau sudaryta nuomos sutartis, nei sudaryta nauja sutartis. Teismo vertinamu ieškovė taip pat pažeidė sutarties sąlygas, kadangi joje atsakovas buvo sutaręs nuomos kainą be PVM, mokesčių mokėjimo klausimas nebuvo aptartas, todėl ieškovė priskaičiuodama PVM, kurio pagal įstatymą neturėjo prievolės skaičiuoti, tuo pačiu pažeidė sutarties sąlygas. Ieškovė galėjo išskirti PVM iš sutartyje nustatytos nuomos kainos, tačiau neturėjo teisės išeiti iš sutartos nuomos kainos ribų. Atsakovas kaip sutarties šalis turi prievolę vykdyti tik tai ką susitarė sutartimi. Teismo vertinimu minėtas VMI raštas gina nuomininko teises, kadangi nuomotojas negali pats savo valia pradėti skaičiuoti PVM, o turi atsiklausti nuomininko ir su juo susitarti dėl PVM mokėjimo tvarkos, tokiu būdu netiesiogiai gauti kaip ir jo sutikimą. Atsižvelgiant į aukščiau paminėta, ieškovės ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Kadangi pagrindinis ieškinio reikalavimas atmestas, atmestini ir kiti su juo susiję ieškinio reikalavimai.

Šioje byloje bylinėjimosi išlaidas sudaro ieškovės sumokėtas žyminis mokestis -126 Eur (( 31 Eur (b.l. 3) ir 95 Eur (b.l. 41)); procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 12,42 Eur; atsakovo atstovavimo – advokato išlaidos, 500 Eur (b. l. 89).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antros šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovės ieškinys buvo 100 proc. atmestas, todėl iš jos turėtų būti priteistos visos bylinėjimosi išlaidos, t. y. valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 12,42 Eur; atsakovui - jo atstovavimo (advokato) išlaidos, 500 Eur (b. l. 89). Pagrindų nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nėra.

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vadovaujantis CPK 98 str. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nuo 2015 m. kovo 19 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Nuo 2015 m. kovo 19 d. rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Statistikos departamento pateikta informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. IV ketvirtį sudarė 1524,2 Eur. Remiantis 2015-03-19 redakcijos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalus dydis už atsiliepimo surašymą (8.2 p.) yra 2,5; už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą yra 0,1. Atsakovo prašomi priteisti dydžiai iš ieškovo už atsiliepimo pateikimą, atstovavimą pirmosios instancijos teisme, neviršija nustatytus maksimalius dydžius, yra pagrįsti ir priteistini iš atsakovo.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 12,42 Eur. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal 2020 m. sausio 13 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5,00 Eur. Nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų išlaidos viršija 5,00 Eur., ieškinys atmestas100 procentų, todėl valstybės naudai iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Teismas,  remdamasis išdėstytu, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 96 straipsniu, 259 straipsniu, 268 straipsnio 5 dalimi, 270, 399, 392 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį atmesti visiškai.

Priteisti iš ieškovės UAB ,,T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), atsakovui A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 500 (penkis šimtus) eurų, sumokėtus advokatui už atstovavimą civilinėje byloje.

Priteisti iš ieškovės UAB ,,T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), 12,42 Eur (dvylika eurų 42 euro ct) bylinėjimosi išlaidų – procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą valstybei; išaiškinti, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei mokamos į Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas 188659752, priklausančią valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, kurios numerį galima rasti https://www.vmi.lt/cms/biudzeto-pajamu-surenkamoji-saskaita, nurodant įmokos paskirtį – procesinių dokumentų įteikimo išlaidos byloje Nr. 2-1438-1021/2021, įmokos kodą – 5660.

Šio teismo sprendimo patvirtintas kopijas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo paskelbimo dienos išsiųsti šalims nedalyvavusioms jo paskelbime.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo šalių gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu  Kauno apygardos teismui per  Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.

Teisėjas                                                               Jonas Abraitis