Administracinė byla Nr. A-979-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00474-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (išsiuntė 2015 m. balandžio 8 d.) kreipėsi į teismą (I t., b. l. 5–14), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 77 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2006 metų laisvės atėmimo bausmę atlieka Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN). 2006 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui buvo skirta nuobauda, kurią jis ją atliko baudos izoliatoriaus kameroje, kurios numerio neatsimena. Joje buvo ankšta, drėgna, pelėsis ant sienų, blogas apšvietimas, nebuvo išduotos priemonės indams išsiplauti, nebuvo karšto vandens, duše nebuvo ventiliacijos arba ji neveikė. Vėliau visoje uždaroje zonoje buvo atlikti remonto darbai ir dauguma trūkumų pašalinta, bet liko kelios kameros, kuriose esantys gultai nepritaikyti aukštaūgiams asmenims. Dėl šių nepatogumų jis patyrė nugaros skausmus, ne vieną kartą per miegus susitrenkė galvą į lovos galą, kai norėdavo išsitiesti ar apsiversti ant kito šono. Dėl to sutriko sveikata, pablogėjo savijauta, patyrė fizinius skausmus, sutriko miegas. 2012 m. balandžio 12 d. buvo pervežtas į Pravieniškių PN 3-ią sektorių ir patalpintas į kamerą Nr. 11, kurioje buvo didelė drėgmė, todėl pelydavo rūbai ir patalynė, čiužiniai, buvo supūvę grindys, nebuvo įrengta patalpos ventiliacijos sistema, dėl ploto trūkumo trūko oro, dėl mažo lango į kamerą patekdavo mažai šviesos, taip pat buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, trūko spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Dėl oro trūkumo pareiškėjui nuolatos skaudėdavo galvą, todėl beveik kasdien gerdavo vaistus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų šioje kameroje rašė skundus, prašymus Pravieniškių PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui. Nurodė, kad jo skundai buvo registruojami, tačiau prašymai neregistruojami. Nuo 2012 m. gruodžio 7 d. buvo patalpintas į 1-ojo lokalinio sektoriaus kamerą Nr. 15. Šioje kameroje tualetas buvo be durų, nebuvo ventiliacijos, todėl tvyrojo smarvė, sienos prirašytos, lubos aprūkusios, lovos gultai išlūžę ir surišti paklodėmis, kriauklės ir nuotekų vamzdis netvarkingi, pastarasis sulūžęs ir sutvirtintas lipnia juosta, pro kurią sunkėsi nuotekos ir nuolatos varvėjo ant grindų. Čiužiniai buvo suplėšyti, netinkami naudoti, kameroje buvo kaitrinių lempučių apšvietimas, sienose įvairiose vietose kyšojo atviri elektros instaliacijos laidai. Vėliau pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 16, kurioje sąlygos identiškos kaip kameroje Nr. 15, tik tualete buvo durys. Uždarosios zonos kamerų duše nebuvo ventiliacijos arba ji neveikė. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, be to, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo nedideli, todėl juose neužtekdavo vietos pasivaikščioti, buvo galima tik stovėti. Pareiškėjas teigė, jog, pasibaigus drausmės grupei, pareiškėjas tam tikrą laiką gyveno 5-o lokalinio sektoriaus 6-o būrio 64-oje brigadoje bei 7-o būrio 74-toje brigadoje. Šios gyvenamosios patalpose buvo perpildytos, jose trūkdavo oro, miegodavo žiemą atdarais langais, todėl peršaldavo. Tualetuose nebuvo kabinų ar pertvaros sienelių, prausykloje nuo sienų ir lubų luposi ir byrėjo dažai. Pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. birželio mėnesį jam buvo paskirta nuobauda ir jis 12-ai mėnesių buvo perkeltas į drausmės grupės 2-o būrio 23-ią brigadą. Ten išbuvo izoliuotas 7 mėnesius, buvo rakinamas 24 valandas per parą, neišleidžiamas į lauką, tam specialiai įrengtos grotos tarp aukštų, nes taip atsakovo atstovas užkardino konfliktų tarp nuteistųjų kilimą. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jam ne kartą buvo sutrikusi sveikata, pakrikę nervai, gydytojų psichiatrų paskyrimu ilgą laiką teko gerti įvairius vaistus nuo nugaros ir skrandžio skausmų, raminamuosius, migdomuosius, antidepresantus. Dėl atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo pareiškėjas patyrė stresą, didelį psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata, susilpnėjo regėjimas, neteko svorio, teko gydytis įvairias odos infekcines ir grybelines ligas, patyrė galvos, nugaros ir sąnarių skausmus, kamavo depresija, buvo emociškai ir fiziškai išsekęs, morališkai palaužtas, ne kartą kėlė ranką prieš save, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Kalinimo sąlygas Pravieniškių PN pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, žiaurioms. Pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, nes, jo manymu, tai prieštarauja įstatymams.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 20–23), paaiškinimus (I t., b. l. 103–104,155–158), kuriais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2006 m. birželio 13 d. ir iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjo kalinimo metu asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pravieniškių PN kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytų kamerų įrengimo reikalavimų, aprūpintos baldais ir kietu inventoriumi, todėl visose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, įrengti sanitariniai mazgai, sieninės viršutinių drabužių pakabos, langai įstiklinti, vėdinama per langus ir ventiliacines angas, įstaigoje užtikrinama tinkama temperatūra. Teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas tiekti karštą vandenį į kamerų tipo patalpas ir baudos izoliatorių, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo išsiplauti indų dėl karšto vandens nebuvimo yra nepagrįsti. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į gaunamus asignavimus, nustatyti higienos normų pažeidimai yra operatyviai šalinami. Pažymėjo, jog 3-ojo sektoriaus 11 kameros einamasis remontas buvo atliktas 2012 m. spalio 5 d., 1-ojo sektoriaus 15 kameros remontas atliktas 2015 m. spalio 9 d. Nurodė, kad už gyvenamųjų patalpų švarą yra atsakingi patys nuteistieji, kuriems patalpų tvarkymui išduodamas tvarkingas valymo inventorius. Dviaukštės metalinės lovos aukštis – 1 850 mm, lovos ilgis – 2 000 mm, lovos plotis – 700 mm, todėl tokie lovų išmatavimai pakankami pareiškėjo ūgio asmeniui. Nurodė, kad nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo būrio patalpose, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kieme, todėl pareiškėjo teisė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pažymėjo, kad drausmės grupėje (2 būrio) pastato laiptinėje tarp aukštų įrengtos grotos tam, kad nuteistieji negalėtų bendrauti su kitais nuteistaisiais. Nuobaudų atlikimą kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje lėmė pareiškėjo elgesys ir jo valia, per visą bausmės atlikimo laiką jam skirtos 58 drausminės nuobaudos už sistemingą ir piktybinį vidaus tvarkos taisyklių pažeidinėjimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo jo sveikatos būklė, nepateikė tai patvirtinančių duomenų ar dokumentų. Atsakovo atstovė dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su atsakovo veiksmais iki 2012 m. balandžio 7 d., prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (I t., b. l. 186–194) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, jog jis laikotarpiu nuo 2006 m. birželio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio buvo kalinamas Pravieniškių PN patalpose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises ir teisės aktais nustatytus higienos-sanitarinius reikalavimus dėl patalpų ploto, apšvietimo, ventiliacijos, sanitarinių mazgų įrengimo, patalpų remonto ir pan. Atsakovo atstovė prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti pirmosios drausminės nuobaudos paskyrimo metu 2006 m. rugsėjo 27 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 8 d. Teismas pažymėjo, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nenurodė šio termino objektyvių praleidimo aplinkybių ar priežasčių, todėl teismas neturi pagrindo ex officio (pagal pareigas) ieškinio senaties termino atnaujinimui. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 7 d. taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.125 str. 8 d., CK 1.126 str. 2 d., CK 1.127 str. 1 d., CK 1.131 str. 1, 2 d.).
Teismas konstatavo, kad, pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 8 d.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsniu, kuriame numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi.
Teismas, pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN 3-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 11 (toliau – ir kamera), 1 - ojo sektoriaus 15 ir 16 kamerose, 6 būrio 64 brigadoje, 7 būrio 74 brigadoje bei 2 būrio 23 brigadoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas kamerose bei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (išskyrus 2 būrio 23 brigadoje), pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą.
Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.
Teismas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 3-ojo sektoriaus kameroje Nr. 11 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. Nors pareiškėjas tvirtino, kad šioje kameroje buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., per šį laikotarpį vienam mėnesiui buvo iškeltas į 9 kamerą, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų duomenų teisingumu. 1-ojo lokalinio sektoriaus 16 kameroje pareiškėjas kalėjo nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 birželio 8 d., nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 10 d., nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 27 d. Nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. birželio 11 d. pareiškėjas kalėjo 6 būrio 64 brigadoje, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 19 d. – 7 būrio 74 brigadoje. Nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 16 d. pareiškėjas kalėjo 2 būrio 23 brigadoje. Pareiškėjas tvirtino, kad 1-ojo lokalinio sektoriaus kameroje Nr. 15 jis kalėjo nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario mėn. pabaigos. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, kad 1-ojo lokalinio sektoriaus 15 kameroje pareiškėjas kalėjo 2012 m. gruodžio 7 d., o laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjas kalėjo 2 būrio 23 brigadoje. Iš į bylą pateikto Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. sausio 14 d. rašto Nr. 7-111 matyti, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 13–14 d. buvo kalinamas uždarojoje zonoje kameroje Nr. 15, o tai prieštarauja atsakovo atstovo pateiktiems duomenims apie pareiškėjo kalinimo vietą minėtu laikotarpiu, todėl, esant prieštaringiems duomenims apie pareiškėjo buvimo vietą laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario 19 d., tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad šiuo laikotarpiu jis buvo kalinamas kameroje Nr. 15. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 3–osios valdybos kameros Nr. 11 gyvenamasis plotas yra 16,01 kv. m., joje yra 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 4 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas tvirtino, kad jo buvimo šioje kameroje metu joje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, ne visos vietos būdavo užimtos, tačiau kameroje visada buvo 5 asmenys. Atsakovo atstovas pateiktuose dokumentuose akcentavo, kad jų įrengimo metu (t. y. 2015 m.) kameroje Nr. 11 įrengtos 4 miegamosios vietos, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 11 metu joje buvo 4 miegamosios vietos, nepateikė, todėl, teismo nuomone, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad kameroje Nr. 11 buvo įrengtos 6 miegamosios vietos. Pagal pareiškėjo nurodytus duomenis kameroje Nr. 11, gyvenant penkiems asmenims, teko 3,2 kv. m vienam asmeniui, o joje gyvenant šešiems asmenims – vienam asmeniui teko 2,7 kv. m gyvenamojo ploto. 1-ojo lokalinio sektoriaus kamerų Nr. 15 ir Nr. 16 gyvenamasis plotas yra 8,58 kv. m, jose įrengtos 2 miegamosios vietos, šių duomenų pareiškėjas neginčija. Atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, kad vienam asmeniui minėtose kamerose teko 4,29 kv. m gyvenamojo ploto. 6 būrio 64 brigados gyvenamasis plotas 54,53 kv. m, joje įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 1,95 kv. m gyvenamojo ploto. 7 būrio 74 brigados gyvenamasis plotas yra 45,76 kv. m, joje įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 1,6 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint kameroje Nr. 11 laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., 6 būrio 64 brigadoje laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. birželio 11 d. bei 7 būrio 74 brigadoje laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 19 d., dėl to darytina išvada, kad Pravieniškių PN pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktų reikalavimus.
Teismas, pasisakydamas dėl gyvenamųjų patalpų higienos ir sanitarinių sąlygų, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punktu. Teismas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, 2012 m. gegužės 25 d. atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 11, patikrinimo akte Nr. 36-754 (7) nustatė HN 76:2010 62 punkto pažeidimus, nurodė, jog yra susidėvėjęs sanitarinio mazgo ir patalpoje esantis inventorius, sienoms ir grindims reikalingas remontas. Minėti pažeidimai buvo pašalinti 2012 m. rugsėjo mėnesį (suremontuotos grindys, išlygintos, perdažytos lubos, sienos ir grindys, pakeisti apšvietimo šviestuvai, prijungta papildoma ištraukiamoji ventiliacija, gultai pakeisti metalinėmis lovomis ir pan.). Teismo nuomone, šie įrodymai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kameros Nr. 11 netinkamos grindų būklės ir apšvietos bei nepakankamos ventiliacijos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. (iki pažeidimų pašalinimo dienos). Teismas pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti skirta viena spintelė vienam asmeniui. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie spintelių skaičių minėtoje kameroje pareiškėjo buvimo joje metu, todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu apie nepakankamą skaičių spintelių asmeniniams daiktams susidėti.
Teismas nurodė, kad padarytą neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų 1-ojo lokalinio sektoriaus 15 ir 16 kamerose, nurodydamas, jog šiose kamerose nebuvo ventiliacijos, sienos prirašytos, lubos aprūkusios, iš sienų kyšojo atviri elektros instaliacijos laidai, gultai išlūžę ir surišti paklodėmis, kriauklės nuotekų vamzdis netvarkingas, sulūžęs ir sutvirtintas lipnia juosta, pro kurią sunkėsi nuotekos ir varvėjo ant grindų, čiužiniai suplėšyti, netinkami naudoti, kameroje buvo kaitrinių lempučių apšvietimas, kameroje Nr. 15 sanitariniame mazge nebuvo durų, todėl tvyrojo blogas kvapas. Nurodė, jog uždarosios zonos kamerų prausykloje nebuvo ventiliacijos arba ji neveikė. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl kamerų Nr. 15 ir Nr. 16 bei uždarosios zonos prausyklos neatitikties HN 76:2010 reikalavimams, todėl pareiškėjo nurodyti higienos reikalavimų pažeidimai minėtose patalpose (netinkama kamerų apšvieta ir ventiliacija, aprūkę sienos ir lubos, sulūžę santechnikos įrenginiai ir gultai, atviras sanitarinis mazgas, nešvarūs, suplyšę čiužiniai, ventiliacijos nebuvimas ar neveikimas duše ir pan.) laikomi nepaneigtais. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 1-ojo lokalinio sektoriaus 15 kamera buvo suremontuota 2015 metais, taip pat pateiktos šios kameros 2015 metais darytos fotonuotraukos, tačiau 2015 metai nepatenka į vertinamąjį laikotarpį, nes šioje kameroje pareiškėjas kalėjo 2012 – 2013 metais. Teismo nuomone, atsakovo pateikti duomenys apie 2015 m. atliktą remontą yra netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys apie remonto būtinumą iki tol, t. y. pareiškėjo buvimo laikotarpiu.
Teismas akcentavo, kad pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktai. Teismas pažymėjo, kad šiame akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelio plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio atmesti kaip nepagrįsti.
Teismas pažymėjo, kad HN 76:2010 27 punkte nurodyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šiame punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, neįrengus karšto vandens tiekimo sistemos kamerose, nenustatyta.
Teismas iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. 2-3977-7 (4.11) nustatė, kad baudos izoliatoriuose kalinčių nuteistųjų indai po maitinimo surenkami ir išduodami švarūs su maistu kito maitinimo metu. Indai nekeičiami tik tuo atveju, jei po maitinimo nuteistasis atsisako juos grąžinti. Pagal Aprūpinimo normų nuostatas nuteistiesiems asmenims, esantiems kamerų tipo patalpose, turi būti išduodamos priemonės indams plauti pagal jų vartojimo instrukcijoje nurodytas normas. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui išduodami indai buvo surenkami ir išduodami švarūs su maistu kito maitinimo metu, taip pat nepateikė duomenų, jog pareiškėjui, kalint kamerose Nr. 15 ir 16, buvo išduotos indų plovimo priemonės, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl negalėjimo tinkamai išsiplauti riebaluotų indų pripažinta nustatyta.
Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie 5-o lokalinio sektoriaus 6-o būrio 64-oje brigados bei 7-o būrio 74-toje brigados sanitarinių mazgų bei dušinių būklę, todėl spręstina, jog atsakovo atstovas taip pat nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl kabinų ar pertvarų sanitariniame mazge nebuvimo, netvarkingų (atsilupę dažai) prausyklų sienų ir lubų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad lovos buvo netinkamų matmenų, nepritaikytos aukštaūgiams, todėl jam skaudėjo nugarą, dažnai susitrenkdavo galvą, negalėjo ramiai ir tinkamai išsimiegoti. Pagal Aprūpinimo normas vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Jokių kitų reikalavimų lovoms (išskyrus, kad lovos turi būti metalinės ir pritvirtintos prie grindų bei nesenesnės nei 10 metų) nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo ūgis yra 1,92 m., svoris 74 kg. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus patvirtinančius, kad visų įstaigoje dviaukščių metalinių lovų aukštis – 1850 mm, ilgis 2000 mm, plotis 700 mm. Tokių matmenų lovos, teismo vertinimu, yra pakankamo dydžio ir tinkamos užtikrinti nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) miego kokybę, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažų lovų yra nepagrįsti.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymų neregistravimo, vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 194, 197–199 punktais. Pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimais, t. y. nenurodė kada ir koks konkretus jo prašymas nebuvo užregistruotas, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo nuomone, byloje esantys atsakovo atsakymai į pareiškėjo prašymus iš esmės paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo prašymų neregistravimo.
Teismas, pasisakydamas dėl kalinimo sąlygų 2 būrio 23 brigadoje, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 70/2-624 buvo perkeltas į 2 būrio 23 brigados 2.7.3.lovą, šioje gyvenamoje patalpoje pareiškėjas gyveno iki 2015 m. birželio 16 d. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kalint minėtose gyvenamosiose patalpose kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, suvaržius jo judėjimo laisvę, t. y. laikant jį užrakintą 24 valandas per parą, 7 mėnesius neišleidžiant į lauką pasivaikščioti, užsiimti sportine veikla dėl specialiai įrengtų grotų tarp aukštų. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 2 dalies nuostatas drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pagal šios normos prasmę akivaizdu, kad dienos metu šiai grupei priskirti nuteistieji negali būti rakinami gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad teisė į pasivaikščiojimą yra esminė kalinamojo teisė. Komiteto prieš kankinimą standartuose nurodyta, jog ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. HN 76:2010 11 punkte nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienotvarkėje nustatytu laiku, taip pat pasivaikščioti kiemelyje, kurio plotas 820 kv. m, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų (tarnybinių pranešimų, nuteistųjų rašytinių paaiškinimų ir pan.) į bylą nepateikė, todėl, teismo nuomone, byloje nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl jo teisės būti lauke ribojimo, gyvenamųjų patalpų rakinimo 24 valandas per parą, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę 2 būrio 23 brigadoje. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos bei į bylą pateiktos Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos viršininko pavaduotojos 2015 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 73(1)-232 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl nemigos, rėmens, stuburo, galvos skausmų, badavo, taip pat ne kartą buvo konsultuotas psichinės sveikatos priežiūros specialistų. Nors dokumentuose nėra tiesiogiai nurodyta, kad pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau, teismo vertinimu, per mažas gyvenamosios patalpos plotas, aukščiau nustatyti higienos normos reikalavimų pažeidimai (netinkama gyvenamųjų patalpų apšvieta, ventiliacijos, drėgmės neatitikimai teisės aktų reikalavimams, santechnikos įrenginių, gultų, čiužinių, grindų netinkama būklė ir pan.), o ypatingai buvimo lauke ribojimas galėjo turėti įtakos pareiškėjo nurodytiems fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimams.
Teismas byloje nustatęs, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas virš dvejų metų, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko labai mažas gyvenamasis plotas (1,6 kv. m, 1,95 kv. m, 2,7 kv. m), kuris realiai buvo dar mažesnis dėl gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų, įvertinęs byloje nustatytus gyvenamųjų patalpų higienos-sanitarinių reikalavimų pažeidimus bei jų pareiškėjui sukeltus galimus nepatogumus, nustatęs pareiškėjo buvimo gryname ore teisės ribojimą, konstatavo, jog tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, įtaką pareiškėjo sveikatai, nustatęs, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą yra kreipęsis į atsakovo atstovą ir kitas kompetentingas institucijas, tačiau nesant duomenų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to, įvertinęs tai, kad pareiškėjo buvimą kamerose bei drausmės grupėje lėmė pastarojo elgesys ir jo paties valia, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2000 Eur ir šią suma priteisė iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–5), kuriuo prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 13 d. iki 2012 m. balandžio 7 d.; pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 77 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai pritaikė senaties terminą. Pareiškėjas apie teisės pažeidimus dėl ploto normų ir dėl higienos reikalavimų sužinojo tik 2015 m. Be to, dėl kitų pažeidimų įvairiais laikotarpiais kreipėsi į kitas institucijas, kurių atsakymai jo netenkino. Taigi mėgino savo teises apginti kitais teisiniais būdais. Pareiškėjas nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.
Atsakovas Pravieniškių PN apeliaciniu skundu (II t., b. l. 25-27) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Teismas netinkamai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario 19 d. buvo kalinamas uždarojoje zonos kameroje Nr. 15, kadangi iš pateiktų atsakovo duomenų byloje matyti, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. vasario 19 d. buvo perkeltas į drausmės grupę, tai paliudija Pravieniškių PN direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų paskyrimo į būrius, brigadas ir grupes (2012 m. gruodžio 11 įsakymas Nr. 97 (I t., b. l. 163) ir 2013 m. vasario 19 d. įsakymas Nr. 124/2-205 (I t., b. l. 164)). Pareiškėjas mano, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje taip pat nėra. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytų kamerų įrengimo reikalavimų, aprūpintos baldais ir kietu inventoriumi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, todėl visose kamerose, įskaitant ir įstaigos 1-o sektoriaus baudos izoliatoriaus 15 kamerą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, įrengti sanitariniai mazgai, sieninės viršutinių drabužių pakabos, langai įstiklinti. Taip pat teismas netinkamai įvertino, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 2 būrio 23 brigadoje (drausmės grupėje) buvo ribojamas lauke laikas. Byloje atsakovas yra pateikęs duomenis, kad nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio (taip pat taikoma ir drausmės grupės nuteistiesiems) patalpose, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, kurio plotas 820 m2. Todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko (Pravieniškių pataiso namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-161 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių l-ame sektoriuje patvirtinimo“). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Taigi nenustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsakovas Pravieniškių PN pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 15–17), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai. Teismas tinkamai pritaikė trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 32–36) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, t. y. atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, gyvenamųjų patalpų apšvietos, ventiliacijos, drėgmės normos, santechnikos įrenginių, gultų, čiužinių, grindų tinkamos būklės, reikiamo inventoriaus ir pan.
Apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo manymu, pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.
Pasisakydama ieškinio senaties aspektu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).
Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo detaliai atlikta analize ir padaryta išvada, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrintas teisės aktuose garantuojamas minimalus gyvenamasis plotas tiek bendrabučių tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint kameroje Nr. 11 laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., 6 būrio 64 brigadoje laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. birželio 11 d., bei 7 būrio 74 brigadoje laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 19 d., dėl to priėjo prie išvados, jog Pravieniškių PN pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktų reikalavimus.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai nustatė, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario 19 d. buvo kalinamas uždarojoje zonos kameroje Nr. 15, kadangi iš pateiktų atsakovo duomenų byloje matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. vasario 19 d. buvo perkeltas į drausmės grupę (Pravieniškių PN direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų paskyrimo į būrius, brigadas ir grupes (2012 m. gruodžio 11 įsakymas Nr. 97 ir 2013 m. vasario 19 d. įsakymas Nr. 124/2-205)). Pažymėtina, kad teismas įvertino atsakovo atstovo pateiktus teismui duomenis dėl pareiškėjo laikymo drausmės grupėje 2 būrio 23 brigadoje, tačiau, esant byloje prieštaringiems duomenims apie pareiškėjo kalinimo vietą minėtu laikotarpiu (Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. sausio 14 d. raštas Nr. 7-111), pagrįstai rėmėsi pareiškėjo tvirtinimu apie jo buvimą nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario 19 d. būtent kameroje Nr. 15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario 19 d. minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimai nenustatyti, todėl atsakovo argumentai dėl kalinimo vietos šiuo laikotarpiu gyvenamojo ploto aspektu nėra reikšmingi. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN realiai teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais.
Pasisakydama dėl kitų nustatytų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi HN 76:2010 nustatytų reikalavimų dėl patalpų apšvietos, drėgmės, vėdinimo, santechnikos įrenginių, gultų, čiužinių, grindų tinkamos būklės, taip pat, jog patalpose buvo reikiamas inventorius ir pan. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas įrodymų dėl nurodytų pažeidimų nepateikė. Taigi laisvės atėmimo įstaigai nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su patalpų apšvietos, drėgmės, vėdinimo pažeidimais ar reikiamo inventoriaus trūkumu, jie pagrįstai laikyti nustatytais.
Kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai teismo atmesti pagrįstai. Pareiškėjui apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžiant iš esmės tik bendro pobūdžio tvirtinimais, nedetalizuojant šių savo teiginių, kolegija pritaria teismo padarytoms išvadoms dėl kitų galimų atsakovo pažeidimų nebuvimo.
Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas, patalpų apšvietos, drėgmės, vėdinimo pažeidimai, inventoriaus trūkumas ir kt.) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai sudarė pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Teisėjų kolegija pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, ar nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, iš jų kameroje laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., kuomet iš esmės buvo apribota pareiškėjo judėjimo laisvė), konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo.
Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt.
Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu virš dviejų metų gyvenamojoje patalpoje teko mažiau gyvenamosios patalpos ploto, negu įtvirtina teisės aktai, didelę dalį šio laikotarpio (nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.) pareiškėjo judėjimo laisvė buvo iš esmės apribota (kuomet pareiškėjas buvo kamerų tipo patalpose), sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertinti pinigais, tačiau pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma yra pernelyg didelė pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 1 500 Eur suma. Pastebėtina, kad pareiškėjui bausmę atliekant bendrabučio tipo patalpose, jis visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką, valgyklą, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę ir pan., be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurios galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją galima būtų įvertinti pareiškėjo nurodyta 77 000 Eur suma.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui G. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Dainius Raižys
Arūnas Sutkevičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė