Civilinė byla Nr. e2-538-302/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00081-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei R. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. R. ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės R. R. 188 877,47 Eur sumą kaip nepagrįstą praturtėjimą. 

2.       Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovės asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą. Prašymą grindė tuo, kad ieškinys faktiškai ir teisiškai pagrįstas, kilęs ginčas yra dėl didelės sumos, o didelė suma laikytina vienas iš savarankiškų pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo teigimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė, siekdama išvengti prievolės atlyginti ieškovui patirtus nuostolius, gali perleisti ar kitaip suvaržyti savo turtą ar turtines teises tretiesiems asmenims.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo.

4.       Preliminariai įvertinęs ieškinį ir su juo pateiktus įrodymus, teismas nurodė, kad, nors ieškinyje nurodytos aplinkybės, lyginant jas su pateiktais įrodymais, ir kelia teisinių klausimų, tačiau ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl darė išvadą, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

5.       Teismas sutiko su ieškovu, kad ieškinio suma (188 877,47 Eur) fiziniam asmeniui laikytina didele, tačiau pažymėjo, jog pagal aktualią teismų praktiką vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai savaime nepatvirtina egzistuojančios grėsmės sprendimo įvykdymui.

6.       Teismas nurodė, kad, prašydamas atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas nepateikė jokių (net minimalių) duomenų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą. Vien ta aplinkybė, kad tarp šalių vyksta ginčas dėl santuokos nutraukimo ar kiti tarpusavio ginčai, teismo nuomone, negali patvirtinti atsakovės nesąžiningumo.

7.       Kadangi ieškovas neįrodė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas netaikė atsakovės atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovas A. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį ir priteisti ieškovui visas šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

8.1.                      Su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė nepagrįstai ieškovo sąskaita praturtėjo 188 877,47 Eur suma. Ši suma atsakovės atžvilgiu turėtų būti vertinama kaip didelė, todėl atsakovė gali imtis kokių nors veiksmų, siekdama perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tada, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2012 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012 ir kt.).

8.2.                      Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsti prioriteto, tačiau šiuo atveju, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, teismas nepagrįstai prioritetą suteikė atsakovės interesams.

8.3.                      Iš į bylą pateiktų duomenų galima daryti prielaidą, kad atsakovė turimą turtą mėgins paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Atsakovė yra UAB „Volatus LT“, kuriai iškelta bankroto byla, vadovė. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovė greitu metu gali būti apskritai finansiškai nepajėgi įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

8.4.                      Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota, kadangi joje nėra pakankamai argumentų, pagrindžiančių padarytą išvadą dėl to, jog neegzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

9.       Atsakovė R. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

9.1.                      Apeliantas nenurodo nė vienos faktinės aplinkybės, kuri leistų bent hipotetiškai manyti, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

9.2.                      Sprendžiant ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti įvertintas ir paties ieškovo procesinis sąžiningumas. Ieškovas atsakovės atžvilgiu inicijuoja bylas, siekdamas ją finansiškai ir morališkai sužlugdyti ir atkeršyti už tai, kad atsakovė išdrįso kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas dėl jos ir jos dukters atžvilgiu ieškovo atliekamų nusikalstamų veikų.

9.3.                      Apelianto pozicija, kad didelė ieškinio suma objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką prieštarauja aktualiai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai.

9.4.                      Atsakovė kartu su apeliantu bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo turtą, kurio realizacija be apelianto žinios yra neįmanoma.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

11.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

12.       Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – VĮ Registro centro duomenis, patvirtinančius, kad UAB „Volatus LT“ yra bankrutuojanti bendrovė.

13.       CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

14.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teikiamas rašytinis įrodymas nėra tiesiogiai susijęs su šioje byloje nagrinėjamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir negali nei patvirtinti, nei paneigti nagrinėjamam klausimui aktualių aplinkybių, jį atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

15.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

16.       Kadangi šiuo atveju atskirajame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, tai šiuo aspektu detaliau nepasisakytina ir iškart vertintina antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

17.       CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

18.       Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2020).

19.       Asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį – šiuo atveju ieškovei (CPK 12 ir 178 straipsniai). Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

20.       Nagrinėjamu atveju ieškovas jokių objektyvių duomenų, bent preliminariai patvirtinančių, kad atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vien tarp šalių susiklostę konfliktiški santykiai negali būti pagrindas abejoti preziumuojamu atsakovės sąžiningumu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

21.       Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.

22.       Ieškovo skunde pateikti nuogąstavimai, kad atsakovė greitu laiku gali tapti finansiškai nepajėgi vykdyti būsimą teismo sprendimą, taip pat nekeičia situacijos vertinimo.

23.       Šiame kontekste pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-253-516/2020).

24.       Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto būtinųjų sąlygų (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) konstatuoti nėra pagrindo, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.

Dėl bylos procesinės baigties

25.       Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos ir detaliai pagrindė skundžiamą nutartį, todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                         Romualda Janovičienė