Civilinė byla Nr. e2-503-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01154-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Galerna“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. nutarties, kuria pareiškimas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Galerna“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmestas, pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Galerna“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Galerna“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. M., I. M., L. M., V. T. ir A. S. (A. S.).
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Galerna“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Finresta“, pateikė pareiškimą, kuriuo prašo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Galerna“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2. Nurodė, kad suinteresuoti asmenys, pareiškėjos vadovai ir akcininkai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu: 1) įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami nuo įmonės įregistravimo momento; 2) įmonėje sąmoningai ir tyčia buvo didinami finansiniai įsiskolinimai ir vykdoma veikla, žinant, kad nebus atsiskaitoma su įmonės kreditoriais; 3) suinteresuoti asmenys, siekdami nuslėpti neteisėtus veiksmus įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu ir nebūti identifikuoti, įmonę tariamai perleido statytiniui A. S. kuriam neperdavė įmonės turto ir dokumentų; 4) suinteresuoti asmenys, prisidengę A. S. tariamu valdymu, įmonės vardu pirko ir tretiesiems asmenims pardavė įmonei nuosavybės teise priklausančias transporto priemones tretiesiems asmenims (Ukrainoje gyvenantiems asmenims), dėl to įmonė negavo pajamų, kuriomis galėtų atsiskaityti su kreditoriais, o įmonei priklausančios transporto priemonės galimai pervežtos per Lietuvos Respublikos sieną į trečiąsias šalis ir dėl to nėra galimybės jų rasti; 5) įmonės turtas ir dokumentai sąmoningai neperduoti administratorei, siekiant nuslėpti įrodymus dėl įmonės sąmoningo ir sistemingo blogo valdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 22 d. nutartimi BUAB „Galerna“ pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos, nes vertinami veiksmai buvo (ne)atlikti šio įstatymo galiojimo momentu.
5. Teismas nustatė, kad įmonės akcininkais buvo: 1) nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. kovo 2 d. UAB „Litprestige“, 2) nuo 2017 m. gruodžio 5 d. A. S.; vadovais (direktoriais) buvo: 1) nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. kovo 2 d. I. P. (I. P.), 2) nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. A. M., 3) nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. A. S..
6. Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinis teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1785-798/2020 pateiktais išaiškinimais, pareiškėjai nepašalinus trūkumų, nurodytų Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartyje, t. y. nepateikus procesinio dokumento vertimo suinteresuotam asmeniui A. S., pareiškimą šio suinteresuoto asmens atžvilgiu paliko nenagrinėtu ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių A. S. bendrovės valdymu, t. y. ar jis atliko juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priėmė vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų įmonėje ir nuo buvimo ar ne įmonės dalyviu (ar realiai buvo įsigijęs bendrovės akcijas, ar jam buvo perduoti atsakovės turtas ir dokumentai, ar jis buvo suteikęs įgaliojimus Ukrainoje gyvenantiems asmenims pirkti / parduoti / registruoti BUAB „Galerna“ vardu transporto priemones ir kt.).
7. Teismas nustatė, kad A. M. valdymo laikotarpiu bendrovė buvo faktiškai nemoki (2016 m. gruodžio 31 d.), skolos kreditoriams sudarė 13 974,49 Eur; įsiskolinimai kreditoriams didėjo (UAB ,,Denreta“, UAB ,,Dretis“ ir UAB ,,Bitė Lietuva“). A. M. patvirtino, kad bendrovė jo valdymo metu turto nebuvo. Pateikti viešo registro duomenys apie bendrovės valdomas transporto priemones, tačiau duomenų apie šio turto buvimo vietą nėra; pateiktas kreditorės UAB ,,Makveža“ 2018 m. gegužės 28 d. išieškojimo negalimumo aktas.
8. Teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad dėl bendrovės turto ir dokumentų neperdavimo yra atsakingas A. M.. A. M. nurodė, kad jis finansinės atskaitomybės dokumentus perdavė naujajam akcininkui ir vadovui A. S., tačiau nors šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė įrodymų, kaip pažymėjo teismas, byloje nėra A. S. pozicijos dėl bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų perdavimo. Teismas pastebėjo, kad nemokumo administratorė buvo kreipusis į teismą dėl baudos skyrimo A. S., nes pastarasis neperdavė bendrovės dokumentų ir turto; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi A. S. paskyrė 200 Eur baudą.
9. Teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad A. S. buvo statytinis, o bendrovei faktiškai vadovavo kiti suinteresuoti asmenys, kurie sudarinėjo bendrovei nenaudingus sandorius – A. S. Ukrainoje išduoto įgaliojimo pagrindu nenustatyti Ukrainos piliečiai teikė valstybės įmonei „Regitra“ prašymus įregistruoti transporto priemones UAB „Galerna“ vardu; bendrovės vardu buvo įgyta 119 transporto priemonių (nemokumo administratorės teigimu, 120 450 Eur vertės), kurios turėjo būti perduotos nemokumo administratorei. Teismas sprendė, kad nors byloje yra nustatytos aplinkybės, susijusios su A. M. konkrečių sandorių, kurių pagrindu atsirado skolos kreditoriams, sudarymu jo valdymo laikotarpiu, bei bendrovės nemokumo būsena 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau vien sandorių sudarymas ir finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas Juridinių asmenų registrui (už 2016 m.), nesudaro pagrindo vertinti kaip veiksmus atitinkančius tyčinio bankroto požymius. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog A. M. valdymo laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi, ar jais buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, dėl to 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė tapo nemoki.
10. Teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad suinteresuoto asmens A. M. (ne)veikimas sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, todėl prašymą jo atžvilgiu atmetė.
11. Teismas nurodė, kad nustačius, jog nėra pagrindo A. M. vertinti atsakingu asmeniu sukėlus bendrovės tyčinį bankrotą, nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą, kaip ir kokia apimtimi bendrovės dalyvės (akcininkės) prisidėjo prie tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų ar neveikimo. Pažymėjo, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog I. M. ir L. M. įsigijo bendrovės akcijas.
12. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog suinteresuotas asmuo V. T. buvo UAB ,,Galerna“ vadovu ir / ar akcininku, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jį už tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Pareiškėja BUAB „Galerna“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl BUAB „Galerna“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti; pakeisti nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatytas aplinkybes: vietoje „įmonė buvo nemoki 2016 m. gruodžio mėn. 31 d.“ pakeisti „įmonė buvo nemoki 2016 m. kovo mėn. 31 d.“ bei „į bylą nėra pateikta patikimų duomenų, patvirtinančių šiems asmenims (I. M. ir L. M.) įsigijus bendrovės akcijas“ pakeisti „byloje pakanka įrodymų, kad I. M. ir L. M. bendrovės akcininkės buvo nuo 2015 m. vasario mėn. 27 d.“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. A. M. nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad turtą ir dokumentus perdavė paskutiniam įmonės vadovui A. S., tai patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra buvusio įmonės faktinio vadovo – suinteresuoto asmens A. M. žinioje. Todėl pareiga administratorei perduoti įmonės turtą ir dokumentus kyla A. M..
13.2. Suinteresuoti asmenys, siekdami nebūti identifikuoti įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu atlikę neteisėtus veiksmus, nemokią įmonę formaliai perleido A. S., kurio tuo metu Lietuvoje nebuvo. Jis niekaip nedalyvavo įmonės veikloje ir nepadarė žalos.
13.3. Įmonė neturėjo turto, buvo nemoki jau 2016 m. kovo mėn. 31 d., kai atsirado skola kreditorei UAB „Makveža“.
13.4. Byloje pateikti įrodymai (JADIS pranešimas apie akcininkų skaičiaus pasikeitimą, 2015 m. vasario 27 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas), patvirtina, kad I. M. ir L. M. buvo įmonės akcininkės. Šias aplinkybes patvirtino ir A. M..
14. Suinteresuotas asmuo I. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
14.1. Jeigu I. M. būtų pirkusi BUAB „Galerna“ akcijas, ji privalėjo sudaryti notarinės formos sutartį ir ją įregistruoti, tačiau tokios sutarties nesudarė ir pinigų už BUAB „Galerna“ akcijas nėra mokėjusi. Vien 2015 m. vasario 27 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo pasirašymas bei A. M. parodymai nepatvirtina, kad I. M. buvo BUAB „Galerna“ akcininkė.
14.2. Jei teismas pripažintų, kad I. M. buvo BUAB „Galerna“ akcininke, ji nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti, kaip sukėlusius BUAB „Galerna“ tyčinį bankrotą.
15. Suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
15.1. A. M. buvo bendrovės akcininkas ir įmonės akcijas pardavė A. S., kuris buvo atvykęs į Lietuvą; teismui pateikta šio asmens paso kopija. A. S. liko skolingas už akcijų įsigijimą. Būtent A. S. turėjo administratorei perduoti bendrovės dokumentus ir turtą. Aplinkybė, kad administratorė nenori šio asmens ieškoti, situacijos vertinimo nekeičia.
15.2. Nors suinteresuoto asmens vadovavimo metu bendrovė ir turėjo skolų, tačiau valdė ir turtą – transporto priemones, kurias galimai administratorė pardavė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl skundžiamos nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų ir apeliacijos ribų
16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatė, byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
17. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „Galerna“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė anksčiau galiojusio ĮBĮ normas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialiosios teisės taikymo. Nurodytina, kad suinteresuotų asmenų veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įsigaliojimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).
18. Anksčiau galiojusiame ĮBĮ, kurį nagrinėjamu atveju taikė pirmosios instancijos teismas, įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
19. JANĮ 70
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Taigi teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma yra materialioji, todėl jos atgalinis veikimas nėra galimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1739-241/2020, 18 punktas). 20. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos netaikė, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas nutarties motyvuose BUAB „Galerna“ tyčinio bankroto požymius aptarė per suinteresuotų asmenų veiksmų (ne)teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nors įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčinio pagal ĮBĮ nuostatas, tačiau toks pirmosios instancijos teismo pasirinktas BUAB „Galerna“ tyčinio bankroto požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, įvertinimas per suinteresuotų asmenų veiksmų (ne)teisėtumą, o ne atvirkščiai, laikytinas netinkamu.
21. Įvertinus atskirojo skundo pagrindą (motyvus) ir dalyką (reikalavimą) matyti, kad apeliantė atskirajame skunde ne tik prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria BUAB „Galerna“ bankrotas nepripažintas tyčiniu, tačiau nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais bei išvadomis, kuriomis įvertintas įmonės nemokumo momentas bei suinteresuoti asmenys I. M. ir L. M. nepripažintos BUAB „Galerna“ akcininkėmis.
22. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, jų teisių perėmėjai negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo neturėtų teisės į apeliaciją dėl teismo sprendime nustatytų faktų ir teisinių santykių, negalint pradėti kitos bylos dėl tų pačių faktų ir teisinių santykių, tai reikštų nepagrįstą teisės į teisminę gynybą ribojimą, neatitiktų reikalavimo užtikrinti teisę į apeliaciją. Tokia teisės taikymo taisyklė formuojama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-968/2003). Apeliacine tvarka yra patikrinama faktinė ir teisinė neįsiteisėjusio teismo sprendimo pusės. Teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, gali panaikinti visą procesinį sprendimą ar jo dalį ir priimti naują sprendimą arba jį pakeisti. Taigi gali būti skundžiamas tiek visas procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018). Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą tuo, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar atitinkama jo motyvų dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, jog teismo procesinis sprendimas ar tam tikri sprendimo motyvai jam yra nepalankūs, galintys sukelti nepageidaujamas ar neigiamas pasekmes.
23. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad dėl skundžiamos nutarties motyvų, kuriais įvertintas įmonės nemokumo momentas, pasisakys vertindamas BUAB „Galerna“ tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies normoje. Dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su suinteresuotų asmenų pripažinimo įmonės akcininkėmis, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pašalinti iš motyvuojamosios teismo nutarties dalies argumentų, jog neįrodyta, kad I. M. ir L. M. buvo įmonės akcininkės. Nemokumo administratorė, siekdama suinteresuotų asmenų pripažinimo akcininkėms, iš esmės nesiekia šių asmenų veiksmų įvertinimo ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių bankroto pripažinimo tyčiniu požymius, pagrindu, o siekia nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. sukurti suinteresuotiems asmenims tam tikras teises ir pareigas. Kaip jau minėta, anksčiau galiojęs ĮBĮ, priešingai nei JANĮ, su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesiejo.
24. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas įvertins ir pasisakys dėl BUAB „Galerna“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio
25. ĮBĮ 20
straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. 26. Apeliantė kaip vieną iš BUAB „Galerna“ tyčinio bankroto požymių įvardija, kad suinteresuoti asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šio tyčinio bankroto požymio įrodytu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
27. ĮBĮ 20
straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. 28. Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
29. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).
30. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, jog šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3297-915/2018, 27 punktas).
31. Tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas yra esminis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 21013-330/2018, 26 punktas). Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
32. Visų pirma, turi būti nustatomas įmonės nemokumo atsiradimo momentas. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau nagrinėjamu atveju nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui nesant pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų, apeliacinės instancijos teismas vertins tuos duomenis, kurie yra pateikti byloje. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, pagal kreditorės UAB ,,Makveža“ pareiškimą, iškėlė BUAB „Galerna“ bankroto bylą. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, vertino UAB ,,Makveža“ pateiktą 2018 m. gegužės 28 d. išieškojimo negalimumo aktą atliekant vykdymo veiksmus išieškant 1 646,45 Eur skolą ir 80,21 Eur, duomenis apie transporto priemonių nebuvimo faktą bei vertino aplinkybę, kad finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui ir teismui nepateikti.
33. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BUAB „Galerna“ bankroto pripažinimo tyčiniu, vertino duomenis apie įmonės įsiskolinimus kreditoriams laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d., taikytus areštus nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. ir nustatė, kad įmonė buvo nemoki nuo 2016 m. gruodžio 31 d. Nemokumo administratorė su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad BUAB „Galerna“ buvo nemoki nuo 2016 m. kovo mėn. 31 d., kai atsirado skola kreditorei UAB „Makveža“. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais nemokumo administratorės argumentais nesutinka. Nurodytina, kad didžioji dalis įmonės kreditorių finansinių reikalavimų apmokėjimo terminų suėjo 2017 m.; būtent nuo 2017 m. pradėjo didėti įmonės įsiskolinimai; įmonės atžvilgiu nuo 2017 m. buvo pradėti taikyti areštai bei keliamos civilinės bylos dėl skolų priteisimo. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad nuo 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Galerna“ buvo nemoki. Tuo tarpu nemokumo administratorės pozicija dėl įmonės nemokumo momento laikytina stokojanti pagrįstumo, nes vien 1 505,18 Eur skolos buvimo faktas nepagrindžia įmonės nemokumo.
34. Laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. įmonės vadovu buvo A. M., o vėliau nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. įmonei vadovauti buvo paskirtas A. S.. Nei A. M., nei vėliau po jo vadovavęs A. S. dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, bankroto byla įmonei iškelta 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pagal kreditorės UAB „Mokveža“ pareiškimą.
35. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad BUAB „Galerna“ vadovai iš tiesų laiku nesikreipė dėl bankroto įmonei iškėlimo, bet vien ši aplinkybė negali būti savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas formaliai atitinka tyčinio bankroto požymius. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
36. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nepateikti įrodymai, kurie leistų spręsti, jog A. M., įmonei faktiškai esant nemokiai, būtų sąmoningai bloginęs įmonės finansinę padėtį, sudaręs įmonei aiškiai ekonomiškai nenaudingus, proporcingos verslo rizikos neatitinkančius sandorius ar priėmęs įmonės kreditorių interesus pažeidžiančius sprendimus. Suinteresuotas asmuo A. M. paaiškino, kad nors jo vadovavimo metu įmonė ir turėjo skolų, tačiau turėjo ir turto – transporto priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad nemokumo administratorė, išskyrus, anot jos, fiktyvų akcijų perleidimą, nenurodė konkrečių BUAB „Galerna“ sandorių, sudarytų A. M. vadovavimo laikotarpiu, kurie, jos nuomone, pažeidžia įmonės ar jos kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tuo tarpu transporto priemonių pirkimas / pardavimas / registravimas BUAB „Galerna“ vardu vyko A. S. vadovavimo laikotarpiu, tačiau šio asmens atžvilgiu pareiškėjos pareiškimas dėl BUAB „Galerna“ pripažinimo tyčiniu paliktas nenagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių sandorių, kaip pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, nepasisako ir jų nevertina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad įmonės veiklos vykdymo metu išaugusios skolos sietinos su tyčiniu siekiu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o ne su verslo nesėkme. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis nenustatytas.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
37. Nemokumo administratorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti esant nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, nes suinteresuoti asmenys jau nemokią įmonę formaliai perleido A. S., kurio tuo metu nebuvo Lietuvoje.
38. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
39. Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
40. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3-158-219/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020). Taigi tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu. Todėl teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą.
41. Nemokumo administratorė kaip ekonomiškai nenaudingą, nuostolingą, pažeidžiantį įmonės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus sandorį nurodė įmonės akcijų perleidimą užsienio valstybės piliečiui A. S., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galimai fiktyvus įmonės akcijų perleidimas A. S. nepatvirtintas byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorei nepašalinus pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu trūkumų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi, t. y. nepateikus procesinio dokumento vertimo suinteresuotam asmeniui A. S., nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai neturi objektyvių galimybių nustatyti aplinkybių, ar A. S. atliko juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priėmė vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų įmonėje ir nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (ar realiai buvo įsigijęs bendrovės akcijas, ar jam buvo perduoti bendrovės turtas ir dokumentai, ar jis buvo suteikęs įgaliojimus Ukrainoje gyvenantiems asmenims pirkti / parduoti / registruoti BUAB „Galerna“ vardu transporto priemones ir kt.). Todėl tik prielaidomis grįsti nemokumo administratorės argumentai, kad įmonės akcijų perleidimo sandoris galimai buvo sudarytas fiktyviai, nesant byloje pateiktos A. S. pozicijos, o A. M. nuosekliai neigiant nemokumo administratorės nurodomas aplinkybes, nesudaro pagrindo kaip nepagrįstas vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio nebuvimo. Vien faktas, kad įmonės akcijos buvo perleistos užsienio šalies piliečiui, nėra pakankamas konstatuoti sandorio fiktyvumą, taip pat vertinti, jog sandoris buvo įmonei ne tik ekonomiškai nenaudingas, bet ir nulėmė jos nemokumą ar iš esmės pablogino jau nemokios įmonės padėtį.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
42. Nemokumo administratorė kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardija ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimą nemokumo administratorei bei finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pirmosios instancijos teismas šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
43. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
44. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
45. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
46. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Tačiau perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui gali būti įpareigoti ir kiti asmenys (ankstesnis įmonės vadovas, faktinis vadovas, savininkas ir kt.), jeigu bylos duomenys patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra pas šiuos asmenis ir nebuvo perduoti paskutiniam de jure įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-890-382/2017).
47. Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
48. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
49. Byloje ginčo, kad įmonės turtas ir buhalterinės apskaitos dokumentai nemokumo administratorei nebuvo perduoti, nėra, tačiau ginčas kilo, kuris bendrovės valdymo organas turi pareigą šiuos dokumentus ir turtą perduoti. Minėta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai, nebent būtų nustatyta, kad turtas ir dokumentai yra pas ankstesnį vadovą ir nebuvo perduoti paskutiniam vadovui. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė teigia, kad pareigą perduoti įmonės turtą ir buhalterinės apskaitos dokumentus turi būtent priešpaskutinis įmonės vadovas A. M., nes anot administratorės, įmonės akcijų perleidimas A. S. buvo fiktyvus. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje įrodymų, jog įmonės dokumentus ir turtą turėtų A. M., o ne A. S., nėra. Suinteresuotas asmuo A. M. neigia turintis įmonės dokumentus, ar neperdavęs paskutiniam vadovui turto ir /ar dokumentų. Kaip jau minėta, pati nemokumo administratorė pasirinko nešalinti pirmosios instancijos teismo nustatytų trūkumų ir nepateikė procesinio dokumento vertimo suinteresuotam asmeniui A. S., todėl nesant galimybės žinoti A. S. poziciją šiuo klausimu, o A. M. kategoriškai neigiant turto ir dokumentų neperdavimą A. S., nustatyti, kuris iš įmonės vadovų neperduoda turto ir dokumentų nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nemokumo administratorės teiginiai, kad būtent A. M. disponuoja įmonės turtu ir dokumentais, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pagrįsti prielaidomis, kuriomis teismas negali vadovautis.
50. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nemokumo administratorei nesant perduotų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nesukliudė nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, įmonės kreditoriai yra žinomi, jų finansinius reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, bankroto byloje nebuvo kilę ginčų dėl kreditorių finansinių reikalavimų buvimo fakto, dydžio ir kitų aspektų, todėl buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
51. Nemokumo administratorė nurodo, kad įmonės turtą sudarė automobiliai. Bylos duomenys patvirtina, kad dalis automobilių buvo pirkti / parduoti / registruoti BUAB „Galerna“ vardu A. S. vardu išduotų Ukrainoje gyvenantiems asmenims įgaliojimų pagrindu, tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareigą perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą turėjo būtent A. S., o ne A. M.. Pažymėtina, kad administratorė nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, jog kokį tai turtą (dalį) turi A. M..
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
52. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas nurodo, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Nors pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tirdamas ir vertindamas įrodymus per suinteresuotų asmenų veiksmų (ne)teisėtumą, pasirinko netinkamą skundžiamos nutarties struktūrą, tačiau, nepaisant to, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria netenkino prašymo pripažinti BUAB „Galerna“ bankrotą tyčiniu, todėl nutarties naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
53. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą bei atsižvelgiant į priešingą šalių teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuoti asmenys A. M. ir I. M., tačiau jie neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Asta Radzevičienė