Baudžiamoji
byla Nr. 2K–484/2008 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija 1.2.19.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto
Stakausko, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžio ir
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gegužės 15 d. nutarties bei nuteistojo E. T. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutarties.
Kėdainių rajono apylinkės teismo
2007 m. birželio 19 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1
dalį atėmimu teisės dirbti teisėsaugos institucijose dvejus metus, E. T.
nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atėmimu teisės dirbti teisėsaugos
institucijose trejus metus.
Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15
d. nutartimi nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V.
M., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. G. ir E. T. nuteisti už tai, kad
jie, būdami valstybės tarnautojai – policijos pareigūnai, V. G. eidamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato
Transporto policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo
skyriaus vyresniojo postinio pareigas, E. T. – Kauno miesto vyriausiojo
policijos komisariato Transporto policijos komisariato kriminalinės policijos
Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, veikdami bendrininkų
grupe su V. M., 2005 m. gegužės 3 d., 4.20–6.30 val. laikotarpiu,
piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, viršydami
policijos pareigūno pareigas, teises ir įgaliojimus, pažeisdami Lietuvos
policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V–347
patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.3 punktus, neteisėtomis priemonėmis siekdami išgauti iš nepilnamečio R. K., gimusio 1988 m. balandžio 20 d.,
prisipažinimą bei informaciją apie Kėdainių
rajone, (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje įvykdytą trąšų
vagystę, panaudojo prieš jį fizinį smurtą ir psichinę prievartą, būtent:
2005 m. gegužės 3 d., apie 4.20 val., V. G., V. M. ir E. T.,
automobiliu „Renault Kangoo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
atvažiavę į T. K. sodybą, esančią Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini),
prikėlė R. K. ir nuvežė jį į miškelį, kur E. T. du kartus plaštaka smogė jam į
kaktą, sugriebė už megztinio, prisitraukė ir dešiniosios rankos alkūne trenkė į
kairįjį skruostą, parvertė ant galinės automobilio sėdynės ir užspaudė kaklą,
V. M. – ranka sudavė R. K. į apatinę lūpą ir ištraukė jį iš automobilio.
Po to E. T. kirto R. K. per koją, jį parvertė ir, reikalaudamas papasakoti
apie trąšų vagystę, koja prispaudė jo galvą, o tuo metu V. G. ir V. M. spardė
gulintį R. K. į šonus – kiekvienas iš jų sudavė po šešis smūgius. Vėliau
E. T. delno briauna smogė R. K. per kaklą, įsodino į automobilį ir
nuvežė į autobusų stotelę, esančią Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini),
kur E. T., sugriebęs nukentėjusįjį už rankos, ją laužė, suko ir du kartus
alkūne sudavė į sprandą. Dėl šių V. G., V. M. ir E. T. smurtinių veiksmų
nukentėjusysis R. K., kuriam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas
nežymus sveikatos sutrikdymas, ir Kauno miesto vyriausiasis policijos
komisariatas bei Transporto policijos komisariatas, kurių geras vardas ir
prestižas buvo diskredituoti, patyrė didelę moralinę ir fizinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. G.
prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d.
nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti nesant jo
veikoje nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Kasatorius teigia, kad pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, padaryta
esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, netinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas.
BK 228 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą kyla tada, kai
valstybės tarnautojas, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs
įgaliojimus, padaro tokius veiksmus, dėl kurių didelę žalą patyrė valstybė,
juridinis ar fizinis asmuo. Būtent šios aplinkybės (didelės žalos) nenagrinėjo
nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendyje konstatuota,
kad bendrais nuteistųjų veiksmais R. K. buvo padarytas nežymus sveikatos
sutrikdymas. Ši aplinkybė nėra kvalifikuota kaip didelė žala, padaryta fiziniam
asmeniui. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad Kauno miesto vyriausiasis policijos
komisariatas bei Transporto policijos komisariatas patyrė didelę moralinę ir
fizinę žalą. Apie tai, kad R. K. patyrė fizinę ir moralinę žalą nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nepasisakyta.
Apklausti liudytojai – policijos darbuotojai – parodymų apie tai, kokią žalą
patyrė Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas ar Transporto policijos
komisariatas (valstybė), nedavė. Jokių kitų įrodymų apie tai byloje nėra. Pats
R. K. apie jam padarytos žalos dydį nebuvo apklaustas. Be to, byloje įrodymų
apie tai, kad būtent dėl jo (kasatoriaus) veiksmų R. K. patyrė didelę žalą,
nėra. Jis pripažintas kaltu spyręs R. K. ir pirštais spaudęs įdubimą prie
ausies, tačiau niekas netyrė, ar tokiais veiksmais galėjo būti padaryta didelė
žala. Medicinos dokumentuose yra pasisakyta, kad R. K. buvo padaryti
sužalojimai įvairiose kūno vietose, tačiau sužalojimas sprande (įdubime prie ausies)
nenustatytas. Tai reiškia, kad jis nukentėjusiajam jokio sužalojimo nepadarė,
todėl, kasatoriaus nuomone, jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 228
straipsnio 1 dalį.
Kasatorius teigia, kad byloje
apskritai neįrodyta, jog jis ir jo kolegos Kėdainių rajone buvo būtent 2005 m.
gegužės 3 d., o ne 2005 m. gegužės 2 d. Nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai
baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3
dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies) pažeidimai, kurie sukliudė
teismams išsamiai ir nešališkai ją išnagrinėti bei priimti teisingus
sprendimus.
Suabejojęs kaltinamųjų parodymais,
kitų byloje esančių įrodymų objektyvumu, apeliacinės instancijos teismas
padarytas išvadas pagrindė ne visais byloje esančiais įrodymais, neanalizavo
įrodymų visumos, nenurodė, kodėl vieni įrodymai yra priimami, o kiti atmetami,
neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp jo ir nukentėjusiojo R. K. parodymų
bei kitų byloje esančių duomenų.
R. K. nurodė, kad jis padarė jam
mėlynę ant sprando po ausimi ir įspyrė į šoną net šešis kartus, tačiau nė vieno
tokio sužalojimo R. K. kūne nebuvo nustatyta. Nukentėjusysis ikiteisminio
tyrimo metu parodė, kad 2005 m. gegužės 3 d. kartu su jais buvo policijos
darbuotojas S. R., kuris automobilyje jį laikė, o kiti policijos darbuotojai
prieš jį vartojo smurtą. Pagal R. K. parodymus, S. R. alkūne du kartus
sudavė jam į sprandą (T.1, b. l. 17), tą patį R. K. nurodė ir savo skunde dėl
ikiteisminio tyrimo nutraukimo (T.1, b. l. 109). Tai, kad įvykyje S. R. dalyvavo,
jis nurodė ir atnaujinus ikiteisminį tyrimą (T. 1, b. l. 118). Bylos nagrinėjimo
metu R. K. patvirtino, kad šį policijos darbuotoją apkalbėjo. Tai leidžia
teigti, kad jis linkęs apkalbėti policijos darbuotojus, tačiau į šią aplinkybę
teismas neatsižvelgė. S. R. parodė, kad R. K. buvo vežamas ne
2005 m. gegužės 3 d., bet 2005 m. gegužės 2 d., kad niekas iš
pareigūnų jo nemušė. Šio liudytojo parodymus teismas įvertino neteisingai. S.
R. parodymai apie tai, kas dėjosi automobilyje, yra ypač svarbūs, įrodantys,
kad R. K. meluoja.
Ikiteisminio tyrimo metu R. K.,
apklausiamas 2005 m. birželio 6 d., parodė, kad atidarius šonines automobilio
„Renault Kangoo“ dureles (šonines už vairuotojo), jis buvo ištrauktas iš
automobilio. 2005 m. gruodžio 12 d. atliktų akistatų metu nukentėjusysis jau
tvirtino, kad iš automobilio išlipo pats, savo noru. Automobilio „Renault
Kangoo“ apžiūros protokole yra užfiksuota, kad automobilyje toje vietoje
durelių nėra. 2005 m. gegužės 3 d. gydytojui R. Lesevičiui nukentėjusysis
tvirtino, kad kai jį sumušė policininkai, jis nebuvo praradęs sąmonės. Teismo
medicinos specialisto išvadoje užfiksuota, kad ekspertui nukentėjusysis
paaiškino, kad jį sumušė tik iš matymo pažįstami asmenys. VĮ Kėdainių ligoninės išrašytoje epikrizėje užfiksuota, kad
nukentėjusįjį iš namų išsivežė iš matymo pažįstami asmenys,
kad jis buvo be sąmonės, Kauno medicinos universiteto klinikų išraše iš ligos
istorijos – kad jį sumušė policijos pareigūnai, kad jis buvo praradęs sąmonę. Vėlesnėse apklausose, taip pat ir teisme, R. K.
teigė, kad sąmonės nebuvo praradęs. Liudytojų R. L., H. K., R. K. (nukentėjusiojo brolio),
R. A., A. A., V. L., V. R. parodymai nenuoseklūs, savo
prigimtimi išvestiniai, atkartojantys tai, ką šiems
liudytojams pasakė pats R. K. R. K. parodymai
taip pat nenuoseklūs. Jis parodė, kad ant brolio R. K.
sprando matė mėlynę, tačiau po kelių valandų R. K. apžiūrėjęs
medikas R. Lesevičius tokio sužalojimo ant jo kūno nenustatė. Tai
akivaizdus prieštaravimas, paneigiantis nukentėjusiojo ir jo brolio R. K. parodymus. Liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausta
2006 m. liepos 15 d. ir
2006 m. liepos 27 d. Ji niekada neužsiminė, kad kalendoriuje turi
įrašą, kada pas ją buvo atvykę policininkai. Vėliau ji nurodė, kad visada užsirašo jai svarbius atvejus, ypač, kai jos namuose lankosi
policininkai, bei pateikė kalendorių, kuriame padarytas įrašas, kad 2005 m. gegužės 3 d. pas ją apsilankė policininkai („mentai“).
Teisme apklaustas policijos pareigūnas E. V.
patvirtino, kad tarnybiniais reikalais ne kartą lankėsi pas V. R., tačiau jos
kalendoriuje jokių žymų apie tai nėra. Tai duoda pagrindą teigti, kad šis
įrodymas dirbtinai sukurtas. Apeliacinės instancijos
teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad V. G., V. M. ir E. T., taip pat jiems palankius parodymus davusių liudytojų –
policijos pareigūnų S. R., E. V., J. P., A. B. G. B., M. G.,
V. S., S. G., A. R. ir A. M. – parodymai nenuoseklūs,
prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos
aplinkybėms ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teismo posėdžio
metu patikrintiems įrodymams. Teismas nurodė, kad tarnybinių
automobilių naudojimą numato Lietuvos policijos generalinio komisaro
2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 278 patvirtinta Policijos
įstaigų budėtojų padalinio darbo organizavimo
instrukcija (jos 42.13 punktas) ir 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660
patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija (jos 7.1 punktas).
Tačiau, kaip teigia kasatorius, automobilis „Renault Kangoo“ nėra tarnybinis automobilis
(to teismai išvis netyrė), jis
priklausė AB „Lietuvos geležinkeliai“. Automobilis buvo perduotas Transporto policijos komisariatui laikinai juo
naudotis tiriant vagystes iš geležinkelio vagonų. Jo naudojimo tvarką nustatė Transporto policijos
komisariato viršininkas J. P. J. P. parodė, kad automobiliu galima
naudotis tik gavus jo leidimą, kad 2005 m. gegužės 3 d. šio
automobilio niekas nenaudojo. Policijos darbuotojų J. P., A. B. G. B.,
M. G., V. S., S. G., A. R.
ir A. M. parodymai yra nuoseklūs, jie visi patvirtino, kad 2005 m. gegužės
3 d. jis iš policijos komisariato automobilio
„Renault Kangoo“ neėmė. Tai reiškia, kad 2005 m. gegužės 3 d. šiuo automobiliu į Kėdainių
rajoną jis nevažiavo. Visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad, remiantis policininko
E. V. parodymais, nesunku buvo rasti
V. R. gyvenamąją vietą, todėl nebuvo jokio reikalo vežtis R. K., kad šis
ją parodytų. Visų pirma, jis ir jo kolegos Kėdainių rajone nedirbo, tos vietovės
jiems nebuvo žinomos. V. R. su tėvu gyveno Žiogaičių kaime, tačiau ten jo
nerasta. R. K.
2005 m. balandžio 26 d. pasakė, kad žino, kur faktiškai gyvena
V. R. Kokiu nors kitokiu būdu nustatyti jo gyvenamos vietos, nebuvo galimybės.
Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą, o taip pat ir
ikiteisminio tyrimo metu, jis prašė išreikalauti
jo ir jo kolegų mobiliųjų telefonų išklotines,
kuriose būtų užfiksuoti telefonų skambučiai 2005 metų gegužės 2 ir 3 dienomis.
Iš jų matytųsi, kada jie pradėjo darbą ir kiek laiko dirbo. Taip pat buvo
prašoma apklausti degalinės, prie kurios išsiskyrė su R. K., darbuotojus, paimti vaizdo įrašus iš degalinės vaizdo kamerų. Visa tai, pažeidžiant
jo teises į gynybą, nebuvo padaryta. Teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo
vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi
įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo posėdyje turi būti
imamasi visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos
aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), byloje turi būti motyvuotai
pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų duomenų apie faktines bylos aplinkybes (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir tai turi būti
nurodyta nuosprendyje (BPK 305 straipsnio 3
dalies 3 punktas).
Kasaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo Panevėžio apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasatorius
teigia, kad apeliacines instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir
neteisėta. Teismas jo apeliacinio skundo iš esmės neišnagrinėjo, tik formaliai
atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus. Tai,
kad teismas iš esmės neišnagrinėjo jo skundo, kasatoriaus nuomone, matyti ir iš
nutarties aprašomosios dalies, kurioje apeliacinio skundo esmė išdėstyta keliomis
eilutėmis. Priimta nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio reikalavimų bei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53
„Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas,
reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 22 punkte
išdėstyto išaiškinimo.
Kasatorius
teigia, kad 2005 m. gegužės 3 d. Kėdainiuose nebuvo, 2005 m. gegužės 2 d. nė
vienas iš pareigūnų smurto prieš nukentėjusįjį R. K. nevartojo, nukentėjusysis
juos apkalbėjo, nes dėl trąšų vagystės buvo įtariamas jo brolis ir jo
pažįstami.
Kasatoriaus
nuomone, R.
K. sužalojo jo bendrai, nes jis nurodė vieną iš asmenų, įtartų trąšų grobimu,
parodė, kur gyvena V. R. mama. Tuo, kad R. K. parašytų pareiškimą policijai,
rūpinosi būtent įtariami trąšų vagyste asmenys – broliai R. ir A. A.
Kasatorius
pažymi, kad prokuratūra ikiteisminį tyrimą buvo nutraukusi
(T. 1, b. l. 104), atnaujinus ikiteisminį tyrimą jokių
naujų aplinkybių nepaaiškėjo. Atsirado liudytoja V. R., kuri nurodė, kad
jie pas ją buvo R. K. sumušimo dieną, t. y. 2005 m. gegužės 3 d. Šios
liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra skirtingi,
be to, ne tokie, kaip nurodyti nuosprendyje. Teisme ji parodė, kad pasižymėjo
kalendoriuje „buvo mentai“ dėl to, jog išsigando dėl neva sūnaus pagrobtų 80
000 Lt. Ji teigė, kad visada pasižymi, kai sūnaus V. R. ieško policija.
Įrašas kalendoriuje padarytas tokiu pačiu rašikliu, kaip ir kiti įrašai. Niekas
nenustatinėjo, ar kalendoriuje esantys įrašai autentiški, be to, kaip teigia
kasatorius, keista ir tai, kad daugiau įrašų apie policijos ieškomą jos sūnų
kalendoriuje nėra.
Teismo
posėdžio metu liudytojas S. R. nurodė, kad, išėjusi iš teismo posėdžio salės po
apklausos, V. R. kitiems liudytojams pasakė: „vos nesusimoviau dėl to
įrašo“. Ikiteisminio
tyrimo metu ji buvo du kartus apklausta, tačiau apie kažkokius įrašus 2005 metų
kalendoriuje net neužsiminė. Šis faktas, kasatoriaus nuomone, taip pat kelia
abejonių dėl jos parodymų patikimumo. Liudytojai R. A., A. A., R. K. yra
asmenys, suinteresuoti bylos baigtimi (jie savo tikslą pasiekė – ikiteisminiai
tyrimai prieš juos nutraukti), nes jie buvo įtariami trąšų vagystėmis.
Tai,
kad jis su kolegomis Kėdainiuose buvo 2005 metų gegužės 2, o ne 3 dieną,
patvirtino visi liudiję policijos pareigūnai, Kauno miesto VPK buhalterijoje
saugomi darbo laiko žiniaraščiai bei darbo grafikai. Jų suklastoti neįmanoma,
nes jie yra griežtos apskaitos, Kauno miesto VPK buhalterijai pateikti dar
nežinant apie ikiteisminį tyrimą. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai surašomi
mėnesio pabaigoje pagal darbo grafikus, kurie taisomi ir perrašinėjami
atsižvelgiant į darbo aplinkybes, ligas, pravaikštas ir pan., darbo grafikas
yra laisvos formos, o darbo laiko apskaitos žiniaraštis – griežtos. Teismas
nurodė, kad ties V. G., V. M. ir E. T. pavardėmis padaryti ištaisymai
atitinkamai į 6/15 ir į 6/17, tuo tarpu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje,
kuris sudaromas remiantis grafiku, darbo trukmė nurodyta visiems vienoda – 8,15
val. Kasatorius teigia, kad teismas nesuprato, jog „šeši“ yra darbo pradžios, o
„15“ arba „17“ – darbo pabaigos laikas.
Teismas,
netikėdamas byloje esančiu E. T. 2005 m. balandžio 29 d. tarnybiniu pranešimu
dėl automobilio panaudojimo 2005 m. gegužės 2 d., kad jis neva „atsitiktinai“
išsaugotas praėjus daugiau kaip metams, neatkreipė dėmesio į tai, kad apie
pradėtą ikiteisminį tyrimą jam buvo žinoma nepraėjus metams, todėl šis
tarnybinis pranešimas buvo saugomas ypač uoliai, tikintis, kad jis padės
įrodyti nekaltumą.
Teismas,
vadovaudamasis nukentėjusiojo parodymais, kad pareigūnai nustojo smurtauti tuo
metu, kai pravažiavo mokyklinis autobusiukas, kuris įprastai pravažiuoja 6.30
val., be to, kad toks laikas nurodytas ir tarnybiniame pranešime bei
nukentėjusiojo R. K. pareiškime (T. 1, b. l. 1–2), patikslino
nusikaltimo padarymo laiką. Kasatorius teigia, kad padaryta išvada prieštarauja
nukentėjusiojo brolio parodymams, kuris nurodė, kad pareigūnai atvyko apie 7
val. ryto. Be to, niekas nenustatinėjo, kada ir koks mokyklinis autobusiukas
tuo metu važiavo.
Kasatorius
teigia, kad vertindami įrodymus abu teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio
reikalavimų pažeidimą, lėmusį tai, kad, nesant teisinio pagrindo, buvo
pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teigia, kad savo apeliaciniame skunde jis
buvo konkrečiai įvardijęs ir nurodęs R. K. parodymų nenuoseklumus. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad jo parodymai nuoseklūs, rodo, jog jo apeliacinis
skundas buvo nagrinėjamas atsiribojant nuo bylos medžiagos arba ją sąmoningai
iškraipant.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos apžvalgoje „Dėl
teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą“ teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis
negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos
įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius
nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Kasatorius teigia, kad R. K. parodymai ne
tik prieštaringi, bet ir nesutampa su jo brolio R. K. parodymais. R. K.
prokuratūroje registruotame pareiškime nurodė, kad R. K. prašė pareigūnų
nevežti jo iš namų. Teismo posėdžio metu Romas K. paneigė, kad buvo kalba
apie brolio išvežimą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir R. K.
padarytų sužalojimų pobūdžio. Pasak nukentėjusiojo, nuo smūgio delnu jam buvo
sukrėstos smegenys, tuo tarpu nuo spardymo per šonus, nugarą, krūtinę
(12 smūgių) neatsirado nei vieno įbrėžimo ar mėlynės, kas būtų užfiksuota
dokumentuose.
BPK 96
straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad dokumentais, turinčiais reikšmės
nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra įmonių, įstaigų, organizacijų
dokumentai: raštai, pažymos, apskaitos dokumentai ir kiti. R. K. pateikti nauji
medicininiai dokumentai, 2005 m. gegužės 3 d. surašyti gydytojo R.
Lesevičiaus, nepatvirtinti gydytojo antspaudu su identifikaciniu numeriu, todėl
jie yra niekiniai. Be to, juose nurodoma ne ligonio sveikatos būklė, o paciento
nurodytos aplinkybės.
Apeliacinės
instancijos teismas liudytojų – policijos pareigūnų – parodymus atmetė kaip
nepagrįstus ir sutapatino juos su nuteistųjų gynybine pozicija. Tokia išvada iš
esmės yra neteisinga. Kasatoriaus manymu, buvo galimi tik du variantai: arba
pripažinti, kad liudytojai duoda melagingus parodymus ir juos atmesti, arba
pripažinti, kad jie sako tiesą ir jais remtis. Parodymų atitiktis gynybos
pozicijai negali būti pagrindas juos atmesti. R. K. ir jo liudytojų, kurie buvo ne
kartą teisti, prieštaringų parodymų patikimumu teismai be jokio pagrindo
nesuabejojo.
Reziumuodamas
kasatorius teigia, kad teismai buvo šališki, pažeidė BPK 6 straipsnio
2 dalies ir 7 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
prokuroras prašo nuteistųjų E. T. ir V. G. kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras teigia, kad iš nuteistųjų
E. T. ir V. G. kasacinių skundų turinio matyti, jog jie nesutinka su įrodymų
vertinimu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje ištirtus
įrodymus, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Pirmosios
instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai
konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti nuosekliais R. K. parodymais, kad
jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, R. K. parodymai
nėra vieninteliai, kuriais pagrįsta nuteistųjų kaltė. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad 2005 m. gegužės
3 d. smurtą prieš jį naudojo ne kokie nors
kiti asmenys, kaip kasaciniame skunde teigia nuteistasis V. G., o būtent
nutiestieji. Nukentėjusysis visų apklausų metu nuosekliai
parodė, kurioje vietoje ir kokiu eiliškumu policijos pareigūnai prieš jį
naudojo smurtą. Kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas smurtas, matyti ir iš
jo paaiškinimų Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro ir Kauno medicinos
universiteto klinikų medikams bei iš šių įstaigų pateiktų rašytinių dokumentų.
Pagal R. K. parodymus, jam buvo suduota daugiau smūgių negu konstatuota
specialisto išvadoje, tačiau tai nereiškia,
kad nukentėjusysis meluoja. Teismo medicinos specialistas V. Barauskas
paaiškino, kad smūgių galėjo būti suduota daugiau negu du ir žymių galėjo
nelikti, nes tai priklauso nuo daugelio faktorių – aprangos, smūgių sudavimo stiprumo, poodinių kraujagyslių
būklės, kūną žalojančio daikto savybių. Objektyvių duomenų, dėl kurių nukentėjusysis būtų siekęs apkalbėti
nuteistuosius, teismai nenustatė, todėl abejoti R. K. parodymų objektyvumu
teisinio pagrindo nebuvo.
Kasatorius V. G. yra teisus teigdamas, kad liudytojų –
R. L., H. K., Romo K., R. A., A. A., V. L. ir V. R. – parodymai savo prigimtimi yra išvestiniai, nes jais atkartojama tai, ką jiems pasakojo
R. K. Tačiau BPK 20 straipsnio prasme, jeigu duomenys gali
patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę,
turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, jie laikytini įrodymais. Todėl
tai, kad teismas vadovavosi netiesiogiai V. G.,
E. T. ir V. M. kaltę įrodančiais duomenimis (liudytojų parodymais,
įvykio vietos apžiūros, atpažinimo, parodymų
patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis), nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo
prieš kitus įrodymus, ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu
atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste, atliekant duomenų
viseto analizę ir jų lyginimą. Teismų
išvados negali būti vertinamos kaip samprotavimai ir prielaidos, kaip
teigia kasatoriai, nes jos padarytos laikantis Baudžiamojo proceso kodekso
reikalavimų.
Kaip esminį argumentą, patvirtinantį, kad
nukentėjusiojo parodymai melagingi, kasatoriai nurodo jų nenuoseklumą dėl S.
R. padarytų veiksmų. Tačiau, kaip teigia prokuroras, šis motyvas atmestinas,
nes teismas baudžiamąją bylą nagrinėjo ta apimtimi ir dėl tų kaltinamųjų,
dėl kurių byla buvo perduota teismui. Sprendimo nutraukti S. R. bylą teisėtumo ir pagrįstumo teismas netikrino, nes
tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.
Nuteistojo E. T. abejonės dėl teismo sprendimo pripažinti
įrodymais dokumentus, kuriuos su skundu pateikė nukentėjusysis, yra
nepagrįstos, nes pagal BPK 95 straipsnį dokumentai, turintys
reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra materialūs objektai, kuriuose
įmonė įstaiga, organizacija, pareigūnas ar
fizinis asmuo tam tikrais ženklais užfiksuoja informaciją, galinčią padėti atskleisti nusikalstamą veiką ir
nustatyti su šia veika susijusias aplinkybes. Kėdainių PSP centro gydytojas V.
L. nukentėjusiojo ambulatorinėje kortelėje pažymėjo tas aplinkybes, kokiomis
esant R. K. buvo padaryti kūno sužalojimai. Šis dokumentas pagrįstai pripažintas įrodymu. Kasatorius pateiktus dokumentus nepagrįstai tapatina su oficialių
dokumentų sąvoka (BK 300 straipsnio prasme), kuriems keliami tam tikri reikalavimai. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose esantys
teiginiai, kad teismai buvo šališki, nes vienų liudytojų parodymams suteikė pranašumą prieš kitų liudytojų (policijos
pareigūnų) parodymus, taip pat nepagrįsti. Teismas teisingai nurodė, kad apklaustų Kauno m. VPK transporto PK
pareigūnų parodymai nepatvirtina nuteistųjų versijos, jog šie negalėjo 2005 m.
gegužės 3 d. iki 8 val. ryto būti Kėdainių
rajone pas R. K. Teismas išsamiai aptarė policijos pareigūnų parodymus, nurodė jų prieštaravimus byloje esantiems
dokumentams, sugretino su kitais byloje ištirtais įrodymais, todėl nuteistųjų teiginiai dėl
netinkamo jų įvertinimo nepagrįsti.
Nuteistojo V. G. teiginys, kad buvo suvaržytos jo teisės į gynybą,
nes ikiteisminio tyrimo metu bei teisme jo
prašymas išreikalauti papildomus duomenis – jo ir kitų nuteistųjų mobiliųjų telefonų išklotines bei vaizdo įrašus
iš degalinės, prie kurios, pasak jo, buvo išleistas R. K., nebuvo patenkintas, taip pat nepagrįstas. V. G. prašymai buvo pagrįstai ir motyvuotai atmesti.
Ikiteisminio tyrimo metu prašymas
buvo atmestas, nes pagal galiojančią
tvarką mobiliųjų telefonų išklotines ryšio operatoriai saugo tik šešis mėnesius. Be to,
BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta kaltinamojo teisė pačiam teikti
įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, tačiau šia teise, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis nesinaudojo.
Nuteistojo V. G. teiginiai, kad teismai
netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė,
kokia žala jo veiksmais buvo padaryta valstybei, taip pat ir nukentėjusiajam R. K., yra
neteisingi. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio
motyvuojamojoje dalyje aptarė ne tik V. G., bet ir visų nuteistųjų padarytos
veikos kvalifikavimą, nurodė visus būtinus veikos sudėties elementus. Su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Įgaliojimų viršijimas, numatytas BK 228
straipsnyje, yra įstatymais ar kitais teisės
aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų
ribų peržengimas. Ši veika padaroma tik neteisėtu veikimu. Teismas nustatė, kad
nuteistieji yra valstybės tarnautojai, kad jie, pažeisdami Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas asmens
teises ir laisves, viršydami Policijos veiklos įstatymo reikalavimus bei kitos jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų
nuostatas, atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį R. K. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiais valstybės tarnautojų veiksmais buvo
padaryta ne tik fizinė žala asmeniui, bei ir neturtinė žala valstybės institucijai. Didelė žala pasireiškė Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu
naudojant smurtą prieš nepilnametį asmenį, taip sumenkinant ir valstybės
tarnautojo – policijos pareigūno – ir institucijos – Lietuvos policijos – autoritetą.
Kasaciniai
skundai atmestini.
Patikrinusi
skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymus
nėra pagrindo.
Dėl
Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalies taikymo
Piktnaudžiavimas,
numatytas BK 228 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens
piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs
padarinius – didelę žalą valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar
fiziniam asmeniui.
Pagrindinis
kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo
tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Taikant BK
228 straipsnį žala suprantama ne tik kaip turtinė, bet ir kitokio pobūdžio
žala. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kitokio
neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms
vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai,
valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal susiformavusią teismų praktiką
kitokio, t. y. neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji
patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių
pažeidimo. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir
laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai
žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar
asmeniui, bet ir valstybei.
Nuteistojo
V. G. teiginys, kad jam BK 228 straipsnio 1 dalis taikyta nenustačius didelės
žalos požymio, atmestinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio nustatomajai daliai, taip pat ir šio
nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios
dalims.
Įgaliojimų
viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam
prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų
viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tai paprastai būna veiksmai,
kuriems reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo
būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte
nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Byloje nustatyta, kad
V. G., V. M. ir E. T., būdami policijos pareigūnai, viršijo savo
įgaliojimus: 2005 m. gegužės 3 d., apie 4.30 val., atvykę pas
nepilnametį R. K. į namus, neturėdami teisėto pagrindo, išsivežė jį iš namų,
apie dvi valandas vežiodami po Kėdainių rajoną reikalavo prisipažinti padarius
nusikaltimą, naudojo prieš jį psichinę prievartą ir fizinį smurtą, padarė jam
nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas nustatė, kad dėl to nukentėjusysis patyrė
didelę moralinę ir fizinę žalą, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato
bei Transporto policijos komisariato geras vardas ir prestižas buvo
diskredituotas. Nuosprendžio bei nutarties motyvuojamoje dalyje didelės vertės
požymis, kuris yra vertinamasis, yra išsamiai ir detaliai, atsižvelgiant į
konkrečias bylos aplinkybes, į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai buvo
pažeisti, atskleistas, padarytos žalos įvertinimas didele žala tinkamai
motyvuotas.
Kasatoriaus
argumentas, kad teismas, pripažinęs, jog jis nukentėjusiajam spyrė ir pirštais
spaudė jam sprando įdubimą prie ausies, netyrė ir nesiaiškino, ar dėl tokių
veiksmų R. K. buvo padaryta didelė žala, taip pat nepagrįstas. Byloje
nustatyta, kad V. G., E. T. ir V. M. veikė bendrai, visi naudojo prieš
nepilnametį nukentėjusįjį smurtą, ne tik V. M., bet ir pats V. G. jį spardė (o
ne spyrė, kaip nurodė kasatorius). Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą
veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami
ar išskaidomi atskiriems bendrininkams.
Remiantis
tuo, kas išdėstyta, nuteistojo V. G. argumentai, kuriais grindžiamas teiginys,
kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas nesant BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikaltimo sudėties, atmestinas. Pagal nustatytas faktines bylos
aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl
baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Kasatorių
argumentai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai
nagrinėdami bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų,
atmestini.
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo, atlikusio
įrodymų tyrimą, nutartyje padarytos išvados pagrįstos įrodymais, atitinkančiais
BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo E. T. teiginys, kad R. K.
medicininiuose dokumentuose gydytojo R. L. padarytu įrašu teismai negalėjo
remtis, nes dokumentas nepatvirtintas gydytojo antspaudu su identifikaciniu
numeriu, neatitinka BK 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto
reikalavimų ir todėl yra niekinis, t. y. neturintis įrodomosios reikšmės, yra
nepagrįstas. Dokumentais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir
nagrinėti, yra materialūs objektai, kuriuose įmonė, įstaiga, organizacija,
pareigūnas ar fizinis asmuo tam tikrais ženklais užfiksuoja informaciją,
galinčią padėti atskleisti nusikalstamą veiką ir nustatyti su šia veika
susijusias aplinkybes (BPK 95 straipsnis). Tai, kad medicininiame dokumente
gydytojo R. L. uždėtas spaudas yra be identifikacinio numerio, nedaro jo
niekiniu. Nei dokumento tikrumas, nei jo turinys teismams jokių abejonių
nekėlė, jame esantys duomenys buvo patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse
numatytais proceso veiksmais, gydytojas R. L. davė parodymus ir ikiteisminio
tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Nuteistojo V. G. teiginys, kad jo
gynybos teisės buvo pažeistos, nes ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą
nagrinėjant teisme jis prašė išreikalauti jo ir jo kolegų mobiliųjų telefonų
išklotines, kuriose būtų užfiksuoti 2005 metų gegužės 2 ir
3 dienos telefonų skambučiai, paimti vaizdo įrašus iš degalinės vaizdo kamerų,
apklausti degalinėje dirbusius asmenis, tačiau tai nebuvo padaryta, taip pat
yra nepagrįstas ir atmestinas. Visų pirma bylą nagrinėjant teisme tokių prašymų
nebuvo pareikšta, o ikiteisminio tyrimo pabaigoje, susipažinus su ikiteisminio
tyrimo medžiaga, buvo pareikštas prašymas išreikalauti telefoninių pokalbių
išklotines. Prašymas kreiptis į telekomunikacijų ryšių tiekėjus dėl pokalbių
išklotinių prokuroro nutarimu buvo atmestas, nes tokia informacija laikoma tik
šešis mėnesius. Tiek V. G., tiek kiti nuteistieji yra policijos pareigūnai,
todėl tai, kiek tokia informacija yra laikoma, turėjo žinoti. Be to, viso bylos
proceso metu V. G. teisė savarankiškai ar padedant gynėjui rinkti ir teikti
teismui gynybai reikalingus duomenis nebuvo atimta ar suvaržyta
(BPK 21, 22, 48 straipsniai).
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis turi atitikti BPK 305
straipsnio 1 dalies 1–4 punktų reikalavimus. Šio įstatymo reikalavimai
nepažeisti. Nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir
motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti. Iš
kasacinių skundų, kuriuose kasatoriai teigia, kad jie 2005 m. gegužės 3 d.
Kėdainiuose nebuvo ir nukentėjusiojo nesumušė, argumentų matyti, jog iš esmės
yra ginčijamas įrodymų vertinimas, t. y. nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų
pagrįstumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas, nuosprendžių ir
nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio
1 dalis). Tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje
nuteistųjų gynybos versija motyvuotai atmesta, motyvai, kuriais remiantis
kasatorių minimų liudytojų parodymai pripažinti nepatikimais, nepaneigiančiais
nuteistųjų kaltės, visi nurodyti įrodymai, leidžiantys nukentėjusiojo parodymus
pripažinti teisingais ir patikimais, išanalizuoti ir įvertinti.
Kasatorių
teiginiai, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, kad
teismai buvo šališki, nesilaikė BPK 6 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio
nuostatų, iš esmės grindžiami pateikiant savąjį įrodymų vertinimą. Pagal BPK 20
straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti,
kad šie reikalavimai buvo pažeisti, o tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip
norėtų nuteistieji, nėra teismo šališkumą rodanti aplinkybė.
Apeliacinės
instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėjo pagal nuteistųjų
apeliacinius skundus. Byla tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose,
buvo patikrinta (BPK 320 straipsnio 3 dalis), vadovaujantis BPK 324 straipsnio
6 dalimi atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą išanalizuoti visi ištirti įrodymai
ir, juos įvertinus, padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas
vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados
atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos
teismo išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies
reikalavimus, joje į visus esminius apeliantų argumentus atsakyta ir motyvuotai
paaiškinta, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Nesant
BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir
pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų
sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies
1 punktu,
n u t a r i
a :
Nuteistųjų
V. G. ir E. T. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Antanas
Klimavičius
Aldona
Rakauskienė