Civilinė byla Nr. 3K-3-387-415/2015

                                                     Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19830-2013-6

                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 45.6; 41

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. A. ir T. A. ieškinį atsakovams R. Z. ir D. N. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu (CK 1.87 straipsnis) ir bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą kito bendraturčio turto dalį įgyvendinimo (CK 4.79 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), priklausė trims bendraturčiams: ieškovams D. A., T. A. ir atsakovei R. Z. priklausė po butą namo pirmame aukšte, o antrame aukšte esantis butas, sudarantis 34/100 gyvenamojo namo dalis, priklausė K. A., po kurio mirties palikimą priėmė valstybė. 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi valstybė pardavė paveldėtą namo dalį ieškovams ir atsakovei lygiomis dalimis, t. y. po 17/100 dalių. 2012 m. gruodžio 7 d. testamentu atsakovė iš valstybės nusipirktas 17/100 namo dalių paliko atsakovui D. N. 2013 m. vasario 13 d. žemės sklypo dalies ir pastato dalies dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo atsakovui D. N. 7/1723 dalis žemės sklypo ir 1/50 dalį gyvenamojo namo. 2013 m. vasario 18 d. pastato dalies pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė pardavė atsakovui 15/100 dalių gyvenamojo namo. Po šios sutarties sudarymo atsakovas tapo 17/100 namo dalių savininku.

Ieškovai 2013 m. birželio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutarties dalį dėl 1/50 gyvenamojo namo dalies dovanojimo pirkimo–pardavimo sutartimi, perkelti ieškovams pirkėjo teises pagal šią sutarties dalį ir pagal 2013 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį priteisti atsakovei iš ieškovų 37 580 Lt. Ieškovai nurodė, kad dovanojimo sutartis yra apsimestinė, nes ja siekta pridengti pirkimo–pardavimo sandorį ir taip užkirsti kelią ieškovams pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo teise pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį. Nustačius, kad gyvenamojo namo dalies dovanojimo sandoris yra apsimestinis ir kvalifikavus jį kaip pirkimo–pardavimo sandorį, būtų pagrindas konstatuoti ieškovų pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendrąja nuosavybe esančią dalį pažeidimą ir perkelti ieškovams pirkėjų teises ir pareigas (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog atsakovų sudaryta 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris ar sudaryta nesąžiningai, nes atsakovė R. Z. ketino padovanoti nedidelę dalį savo turto atsakovui D. N. ir tokį ketinimą įgyvendino ginčijama dovanojimo sutartimi, o ieškovai priešingai neįrodė (CPK 176, 178 straipsniai). Nepripažinęs ginčo sutarties apsimestine, teismas atmetė išvestinius ieškovų reikalavimus dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino: 1) pripažino 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė padovanojo atsakovui 1/50 dalį gyvenamojo namo, pirkimo–pardavimo sutartimi; 2) perkėlė ieškovams pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutarties dalį ir nustatė, kad pirkėjai pirko 1/50 dalį namo už 5580 Lt; 3) perkėlė ieškovams pirkėjo teises ir pareigas pagal 2013 m. vasario 18 d. pastato dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatė, kad atsakovė pardavė, o ieškovai pirko 15/100 dalių gyvenamojo namo už 32 000 Lt; 4) priteisė atsakovei iš ieškovų 37 580 Lt.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė siekė parduoti atsakovui 17/100 dalių gyvenamojo namo, o atsakovas – nupirkti šį turtą, todėl ginčijamas dovanojimo sandoris laikytinas apsimestiniu, sudarytu siekiant pridengti namo dalies pirkimo–pardavimo sandorį ir užkirsti kelią ieškovams pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo teise pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė 17/100 gyvenamojo namo dalių perleido atsakovui praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo įsigijimo ir neįrodė, jog staiga prarado interesą turėti šį turtą asmeniniam naudojimui. Atsakovai nėra giminaičiai, jų paaiškinimai apie ilgalaikius artimus tarpusavio santykius ir nuolatinę atsakovo pagalbą atsakovei nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais; byloje yra duomenys tik apie buvusius jų atstovavimo teisinius santykius, t. y. atsakovas atstovavo atsakovei 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perkant iš valstybės 17/100 namo dalių. Kolegijos teigimu, atsakovui padovanota gyvenamojo namo dalis atitinka 3,16 kv. m namo bendrojo ploto ir apie 2 kv. m gyvenamojo ploto, todėl akivaizdu, kad atsakovas negalėtų pagal tiesioginę paskirtį pasinaudoti namo plotu, atitinkančiu jam tenkančią 1/50 namo dalį. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovė neįrodė, jog jai staiga prireikė lėšų ir buvo būtina parduoti ką tik įsigytą turtą. Be to, dėl gyvenamojo namo energinio naudingumo sertifikato, reikalingo parduodant turtą, atsakovė kreipėsi 2013 m. vasario 12 d., t. y. dar iki dovanojimo sutarties sudarymo, o tai, kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad parduoti namo dalį buvo ruošiamasi dar iki dovanojimo sutarties sudarymo. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė 2012 m. gruodžio 7 d. testamentu paliko atsakovui 17/100 namo dalių, neleidžia padaryti kitokios išvados ir nepatvirtina artimų atsakovų santykių bei atsakovės tikslo išreikšti dėkingumą, nes atsakovė turi teisę bet kada testamentą panaikinti (CK 5.35 straipsnio 1 dalis), be to, tolesni šalių veiksmai rodo, kad 17/100 gyvenamojo namo dalių atsakovė perleido atsakovui pirkimo–pardavimo sutartimi.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutarties dalį, pagal kurią atsakovė padovanojo atsakovui 1/50 dalį gyvenamojo namo, pripažino šios namo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), konstatavo, kad tokia sutartimi buvo pažeista CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovų pirmenybės teisė pirkti parduodamą bendrąja nuosavybe esančią gyvenamojo namo dalį, ir perkėlė ieškovams pirkėjo teises ir pareigas (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas D. N. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nepagrįsto dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnį, nes neteisingai nustatė, ko iš tikrųjų siekė sandorio šalys, sudarydamos dovanojimo sutartį. Atsakovė, ilgą laiką artimai bendraudama su kasatoriumi, norėjo jam atsidėkoti ir dėl to išreiškė ketinimą dovanoti šiam asmeniui dalį savo turto. Tačiau ji nenorėjo neatlygintinai perleisti viso savo turto, todėl, pasikonsultavusi su notaru, dalį turto padovanojo, o kitą dalį – pardavė. Jokie įrodymai, pagrindžiantys priešingas aplinkybes, t. y. kad atsakovė būtų gavusi atlygį už padovanotą turtą, byloje nepateikti. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus (atsakovų ir notaro paaiškinimus), patvirtinančius sandorių šalių valią sudaryti tam tikrus sandorius. Teismas rėmėsi prielaidomis ir pavieniais įrodymais, nevertindamas byloje surinktų įrodymų viseto, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

2. Dėl sandorio dalies negaliojimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad niekinis sandoris negali galioti iš dalies, t. y. arba visas sandoris yra niekinis (apsimestinis), arba jis visas galioja. Nagrinėjamu atveju ieškovai siekė įrodyti, kad tik dalis dovanojimo sutarties yra niekinis (apsimestinis) sandoris, neginčydami ir pritardami, kad atsakovės valia neatlygintinai perleisti dalį žemės sklypo buvo išreikšta tinkamai.

3. Dėl netinkamo restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, kodėl kasatoriui nėra grąžinami atsakovei pagal 2013 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti 32 000 Lt. Teismas, perkeldamas pirkėjo teises ir praeigas, netinkamai išsprendė restitucijos klausimą kasatoriaus atžvilgiu, nes nepriteisė jam pinigų už įsigytą turtą iš ieškovų, kuriems buvo perkeltos pirkėjų teisės ir pareigos pagal 2013 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai D. A. ir T. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai 2013 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo ir 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutartis vertino kartu, nes abu sandoriai sudaryti panašiomis aplinkybėmis, t. y. nesant motyvų dovanoti namo dalies, svetimų žmonių, per trumpą laiką, šalys turi pakankamą motyvą pridengti pirkimo–pardavimo sutartį, kad išvengtų ieškovų pirmenybės teisės pirkti namo dalį. Kasacinio skundo argumentai dėl atskirų įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nepaneigia teismo padarytų išvadų.

2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad niekine turėjo būti pripažinta visa dovanojimo sutartis, nes CK 1.96 straipsnis nustato, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių. Jei niekas neginčija likusių sandorio dalių (šiuo atveju – dėl žemės sklypo dalies dovanojimo), jos lieka galioti.

3. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos bendraturčio pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, kad šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Teisės ir pareigos pagal 2013 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra perkeliamos bendraturčiui, o tai reiškia, kad pastarasis (šiuo atveju ieškovai) privalo sumokėti turto pardavėjui kainą, nurodytą pirkimo–pardavimo sutartyje. Dėl to teismas teisingai priteisė atsakovei (turto pardavėjai) 32 000 Lt. Kasatorius gali reikalauti iš turto pardavėjos grąžinti sumokėtą sumą. Pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą nurodyta pinigų suma yra sumokėta ir perversta į atsakovės sąskaitą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo

CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo procesinio sprendimo matyti, kad jis vertino tiek kasatoriaus, tiek ieškovų pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovai įrodė, jog dovanojimo sandoris buvo apsimestinis. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neleidžia abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Byloje nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, todėl kasacinis teismas, tikrindamas apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, remiasi šio teismo nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl sandorio apsimestinumo

Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ir aiškinimo nurodoma, kad apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad, sudarant tą sandorį, juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė ir kasatorius nėra giminaičiai, sprendė, jog jų paaiškinimai apie ilgalaikius artimus tarpusavio santykius ir nuolatinę atsakovo pagalbą atsakovei neįrodyti; įrodyti tik buvę atsakovų atstovavimo teisiniai santykiai, nes kasatorius atstovavo atsakovei jai sudarant 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė iš valstybės įsigijo 17/100 gyvenamojo namo dalių. Taip pat teismas, spręsdamas dėl ginčo dovanojimo sandorio apsimestinumo, atsižvelgė į tai, jog dovanojimo sutartimi padovanota namo dalimi kasatorius negalėtų realiai naudotis kaip savarankišku daiktu; 15/100 namo dalių pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovų buvo sudaryta praėjus tik šešioms dienoms nuo dovanojimo sutarties sudarymo; be to, niekuo nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ši pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, nes atsakovei staiga prireikė pinigų ir buvo būtina parduoti ką tik iš valstybės įsigytą turtą. Teismas įvertino ir tai, kad, parduodant pastatus (jų dalis), būtinas pastatų energinis sertifikavimas (Statybos įstatymo 431 straipsnio 3 dalies 3 punktas) ir nagrinėjamu atveju iš pastatų energinio naudingumo sertifikavimo apklausos anketos matyti, jog dėl gyvenamojo namo energinio naudingumo sertifikato atsakovė kreipėsi 2013 m. vasario 12 d., t. y. dar iki dovanojimo sutarties sudarymo, o tai, teismo teigimu, patvirtina, kad namo dalies pardavimui buvo ruošiamasi dar iki dovanojimo sutarties sudarymo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 1/50 gyvenamojo namo dalies dovanojimo kasatoriui sutartimi, sudaryta 2013 m. vasario 13 d., atsakovai siekė pridengti kitą – 17/100 dalių gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sandorį, taip užkirsdami kelią ieškovams pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo teise pirkti iš atsakovės parduodamą bendrosios nuosavybės dalį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas, o kasatoriaus argumentai, kuriais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl dovanojimo sutarties dalies, pagal kurią atsakovė padovanojo atsakovui 1/50 dalį gyvenamojo namo, pripažinimo šios namo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), pagrįstumą, atmestini.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, jog teismai, spręsdami klausimą dėl sandorio dalies, kuria padovanota namo dalis, pripažinimo apsimestine, turėjo taip pat pasisakyti dėl žemės sklypo dalies dovanojimo vertinimo. Ginčo dovanojimo sutartimi kasatoriui buvo padovanota ne tik 1/50 dalis gyvenamojo namo, bet ir 5/1723 dalys žemės sklypo tuo pačiu adresu, o pripažinus dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė padovanojo kasatoriui 1/50 dalį gyvenamojo namo, apsimestiniu, taigi – niekiniu sandoriu, turi būti sprendžiamas klausimas dėl viso sandorio pripažinimo niekiniu (apsimestiniu). Vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo; niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Šis teisinis reglamentavimas suponuoja, kad nustačius, jog sandoris yra niekinis, teismui tenka pareiga ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes, todėl šios bylos kontekste pažymėtina, kad nepaisant to, šalys ginčijo ar ne dovanojimo sutarties dalį dėl 5/1723 dalių žemės sklypo, priešingai nei atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ieškovai, apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar ši dalis taip pat nėra niekinis sandoris, ir dėl to išdėstyti faktinius bei teisinius argumentus (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad CK 1.96 straipsnis nustato, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Dėl šių CK nuostatų taikymo – faktų vertinimo ir teisinio santykių kvalifikavimo – privalo pasisakyti teismai, nagrinėjantys bylą iš esmės ir vertinantys, ar yra teisiniai pagrindai visą sandorį pripažinti niekiniu ir ar šioje byloje ginčijamo sandorio (dovanojimo sutarties) dalis dėl žemės sklypo dalies dovanojimo būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant negaliojančios dalies dėl namo dalies dovanojimo.

Esant tokiai situacijai, kasacinis teismas, palikdamas nepakeistą apeliacinės instancijos sprendimo dalį dėl dovanojimo sutarties dalies, pagal kurią atsakovė padovanojo kasatoriui 1/50 dalį gyvenamojo namo, pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi, bylos dalį dėl dovanojimo sutarties dalies, kuria atsakovė padovanojo kasatoriui 5/1723 dalis žemės sklypo tuo pačiu adresu, perduoda nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bendraturčiui

Kasatorius skunde neteikia argumentų dėl neteisingo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bendraturčiui teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo šioje byloje, todėl kasacinis teismas tik nurodo, koks teisinis pagrindas šioje byloje taikytinas pirkėjo teises perkeliant ieškovams.

CK 4.79 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jei dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes jis, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. M. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-230/2014; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė šias teisės normas, todėl nurodyto teismo procesinio sprendimo dalys, kuriomis ieškovams perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos pagal 2013 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pripažintą sutartį ir nustatyta, kad atsakovė pardavė, o ieškovai už 5580 Lt nupirko 1/50 dalį gyvenamojo namo; taip pat ieškovams perkeltos pirkėjų teisės ir pareigos pagal 2013 m. vasario 18 d. pastato dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyta, jog atsakovė pardavė, o ieškovai už 32 000 Lt nupirko 15/100 dalių gyvenamojo namo, paliktinos nepakeistos.

Dėl restitucijos taikymo

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145–6.147 straipsniuose nustatytos restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė ta, kad dėl restitucijos taikymo negalimas vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, kitos – atitinkamas pagerėjimas.

Ieškovams perkėlus atsakovei priklausančių 17/100 gyvenamojo namo dalių pirkėjų teises ir pareigas (CK 4.79 straipsnio 3 dalis), jiems kyla pareiga nekilnojamo turto savininkui sumokėti parduodamo nekilnojamojo daikto kainą, dėl kurios buvo sulygę turto savininkas ir pirkėjas, kurio teisės ir pareigos perkeltos ieškovams (CK 6.313 straipsnio 1 dalis), t. y. 2012 m. vasario 13 d. sutartyje 1/50 dalis gyvenamojo namo atsakovų įkainota 5580 Lt, o 2013 m. vasario 18 d. sutartyje 15/100 dalių gyvenamojo namo atsakovų įkainotos 32 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovai atsakovei už 17/100 gyvenamojo namo dalių turi sumokėti 37 580 Lt (10 883,92 Eur). Iš kartu su ieškovų atsiliepimu į kasacinį skundą pateiktos 2014 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymo kopijos matyti, kad šią sumą ieškovai atsakovei sumokėjo (T. 2, b. l. 8). Taigi ieškovai su atsakove už ginčo sutartimis parduodamą turtą atsiskaitė.

Pažymėtina, kad ginčo dovanojimo sandorį pripažinus pirkimo–pardavimo sutartimi, perkėlus ieškovams pirkėjų teises ir pareigas pagal 2012 m. vasario 13 d. ir 2013 m. vasario 18 d. sutartis, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kasatoriaus, pagal 2013 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjusio atsakovei 32 000 Lt už 15/100 gyvenamojo namo dalių, teisių gynimo. Šie pinigai nurodytoje teisinėje situacijoje vertintini kaip be teisėto pagrindo atsakovės įgytas turtas, todėl kasatoriui turi būti grąžinami taikant restituciją (CK 6.145, 6.237 straipsniai). Dėl to iš atsakovės R. Z. kasatoriui D. N. priteistini 32 000 Lt (9267,84 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šia nutartimi iš esmės kasacinis skundas atmetamas ir skųsta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 19,31 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį dėl 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutarties dalies, pagal kurią atsakovė R. Z. padovanojo atsakovui D. N. 1/50 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi; dėl perkėlimo ieškovams D. A. ir T. A. pirkėjo teisių ir pareigų pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatymo, kad atsakovė R. Z. pardavė, o ieškovai D. A. ir T. A. už 5580 Lt nupirko 1/50 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); taip pat dėl perkėlimo ieškovams D. A. ir T. A. pirkėjo teisių ir pareigų pagal 2013 m. vasario 18 d. pastato dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatymo, kad atsakovė R. Z. pardavė, o ieškovai D. A. ir T. A. už 32 000 Lt nupirko 15/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini).

Bylos dalį dėl 2013 m. vasario 13 d. dovanojimo sutarties dalies, kuria atsakovė R. Z. padovanojo atsakovui D. N. 5/1723 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Priteisti iš atsakovės R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9267,84 Eur (devynis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis Eur 84 ct).

Priteisti valstybei iš atsakovo D. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 19,31 Eur (devyniolika Eur 31 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Apie priimtą nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Andžej Maciejevski