Civilinė byla Nr. e2A-923-577/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25837-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.6.1.2; 2.6.1.5; 3.3.1.18.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Registrų centras“ ieškinį atsakovui antstoliui A. N. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Registrų centras“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo antstolio A. N. ieškovės naudai 2 838,44 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 53 kalendorines dienas, kurios sudaro 20,61 Eur, 5 procentų palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas atsisako mokėti už VĮ „Registrų centras“ teikiamas paslaugas: 1) turto arešto akto įregistravimą pagal duomenų teikėjo pranešimą, 2) turto arešto akto išregistravimą pagal duomenų teikėjo pranešimą, 3) turto arešto aktų registro duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis. VĮ „Registrų centras“ atsakovui pateikė sąskaitas už suteiktas paslaugas, už kurias vengiama atsiskaityti, nors pareiga mokėti už sąskaitose nurodytas ir Registrų centro suteiktas paslaugas yra įtvirtinta teisės aktuose.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 2 838,44 Eur skolos, 20,61 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovas antstolis A. N. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuos patikslinęs 2021 m. gruodžio 9 d. rašytiniais paaiškinimais, prašė: 1) panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau ir – Konstitucinis Teismas) su prašymu įvertinti, ar Turto arešto aktų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 314 „Dėl Turto arešto aktų registro reorganizavimo ir Turto arešto aktų registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau ir – Turto arešto aktų registro nuostatai, Nuostatai) 401 punkto normoje, galiojusioje nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., nustatytas teisinis reguliavimas šiame prašyme nurodyta apimtimi neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir – Konstitucija) 23 ir 29 straipsniams bei juose įtvirtintiems konstituciniams nuosavybės neliečiamumo bei asmenų lygiateisiškumo principams; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovas nurodė, kad ieškovė iš atsakovo reikalauja atlygio už turto arešto aktų tikslinimus pagal kitų antstolių pritaikytus ribojimus. Atrinkti duomenys yra priskirti byloms, kuriose atsakovas vykdė turto pardavimą iš varžytynių, ir mokestis dėl kitų antstolių pritaikytų apribojimų tikslinimo/išregistravimo yra paskaičiuojamas atsakovui. Ieškovė skaičiuoja dvigubą mokestį. Ieškovės pateiktose išrašytų sąskaitų detalizacijose fiksuotas atsakovo atliktų veiksmų skaičius nesutampa su faktiškai atliktais veiksmais. Taip pat atsakovas nurodė, kad šalių santykius reglamentuoja 2012 m. liepos 4 d. Duomenų teikimo turto arešto aktų registrui duomenų teikimo elektroniniu būdu sutartis Nr. AS1-18/12, kurios 14 punkte numatyta, kad turto arešto aktų, jų pakeitimo bei panaikinimo duomenys į Turto arešto aktų registrą įrašomi neatlygintinai. Sutarties 16 punkte numatytų sutarties pasibaigimo pagrindų nėra, todėl sutartis galioja šalims, taigi ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovo atlyginimo už turto arešto aktų įregistravimą, pakeitimą ar išregistravimą. Atsakovo veikla registruojant, keičiant ir išregistruojant turto arešto aktus patenka (turi patekti) į Įstatyme įtvirtintą išimtį, kai atlyginimas už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą, registro duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis neturėtų būti mokamas. Mano, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą dėl skolos priteisimo, jei jas reikėtų aiškinti, kaip nenumatančias išimties valstybės deleguotas funkcijas vykdantiems antstoliams, prieštarauja Konstitucijai.
5. Ieškovė VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriuo prašė teismo tenkinti ieškinį ir netenkinti atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nurodė, kad Turto arešto aktų registro duomenų teikimo registrui programoje antstolis mato turto arešto akto identifikacinį numerį, teikiamo dokumento numerį, dokumento surašymo datą ir laiką, dokumento rūšį, asmenį, kurio turtas areštuotas, dokumento perdavimo datą, registravimo būseną. Turto arešto aktas iš registro išregistruojamas remiantis turto pardavimo (perdavimo išieškotojui) akto duomenimis, kai turtas parduotas (perduotas išieškotojui) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) nustatyta tvarka. Atlyginimas mokamas už turto arešto aktų registre įregistravimą/išregistravimą/duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis. Atsakovui pateikus duomenis (dokumentus) apie turto pardavimo/perdavimo aktą ir jų pagrindu atlikus turto arešto aktų registre įregistravimą/išregistravimą/duomenų pakeitimo įrašymą, jam pagrįstai bei teisėtai buvo apskaičiuotas mokestis už suteiktą paslaugą. Pažymėjo, kad pagrindas antstoliams teikti apmokestintas paslaugas už turto arešto akto įregistravimą/išregistravimą/pakeitimą atsirado tik nuo 2020 m. spalio 1 d. Ieškovė negali savo iniciatyva nustatyti nei atskirų subjektų (paslaugų gavėjų) kategorijų, kuriems paslaugos būtų teikiamos neatlygintinai, nei atskirų paslaugų, kurios gali būti suteikiamos neatlygintinai, jei to nenustato įstatymų leidėjas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą – ieškovės ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovo 2 838,44 Eur skolos, 20,61 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
7. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Teismas laikė, jog atsakovo argumentai nėra pakankami abejoti, kad egzistuoja nurodytų teisės normų (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau ir - VIIVĮ, Įstatymas) 25 straipsnio 3 dalies, Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punkto ir Nutarimo nuostatų) neatitikimas Konstitucijoje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir nuosavybės neliečiamumo principams. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad antstoliai negali būti priskiriami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, taip pat negali būti laikomi viešojo administravimo subjektais, kaip tai numato VIIVĮ 2 straipsnio 191 dalis, todėl to paties įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis jiems negali būti taikoma ir toks teisinis reglamentavimas nepaneigia lygiateisiškumo principo. Pažymėjo, jog šiuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta vykdymo procesas iš esmės vyksta skolininko sąskaita, kadangi antstolis visas vykdymo išlaidas, patirtas už valstybės deleguotas funkcijų vykdymą, turi teisę išsiieškoti iš skolininko, kurio atžvilgiu vykdoma vykdomoji byla, todėl Nuostatų 40¹ punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui. Teisės akto išdėstymas nauja redakcija, kurioje nebeliko Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punkto, savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl galimo jos nekonstitucingumo normos galiojimo laikotarpiu. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
8. Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas nustatė, kad ieškovė, vadovaudamasi Nuostatų 401 punktu (redakcija galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.), numatančiu, jog už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą, Registro duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimas, taip pat, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 763 „Dėl atlyginimo už valstybės įmonės Registrų centro tvarkomų registrų objektų registravimą, šių registrų ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų informacijos, dokumentų ir (ar) jų kopijų tvarkymą dydžių sąrašo patvirtinimo“ (toliau ir – Nutarimas) 21.1.1 p. p. atsakovui išrašė 2 838,44 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras. PVM sąskaitų – faktūrų mokėjimo terminai yra suėję.
9. Teismas pažymėjo, jog VIIVĮ 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atlyginimo už registro duomenų, registro informacijos, registrui pateiktų dokumentų ir (arba) jų kopijų teikimą dydis apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. To paties įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1-3 punktuose nustatyta, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami: fiziniams asmenims, kai registre tvarkomi duomenys apie šiuos asmenis kartą per kalendorinius metus pagal prašymą; perduodami susijusiems registrams, valstybės informacinėms sistemoms registro duomenys pagal sutartis, išskyrus šio įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje nustatytą išimtį; teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis. Šio įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje nustatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos tai atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Todėl teismas konstatavo, kad antstoliui netaikytinos VIIVĮ numatytos išimtys neatlygintinai gauti VĮ „Registrų centras“ paslaugas (turto arešto akto įregistravimas, išregistravimas bei duomenų pakeitimo įrašymas).
10. Vadovaujantis Nuostatų (redakcija galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.) 34.2 papunkčiu, numatančiu, kad turto arešto aktas iš Registro išregistruojamas remiantis turto pardavimo (perdavimo išieškotojui) akto duomenimis, kai turtas parduotas (perduotas išieškotojui) CPK nustatyta tvarka, Nutarimu Nr. 763, kuriame nustatyta, kad atlyginimas mokamas už turto arešto aktų registre įregistravimą/išregistravimą/duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis bei atsakovui pateiktais duomenimis (dokumentais) apie turto pardavimo/perdavimo aktą ir jų pagrindu atlikus turto arešto aktų registre įregistravimą/išregistravimą/duomenų pakeitimo įrašymą, teismas sutiko su ieškove, kad atsakovui pagrįstai bei teisėtai buvo apskaičiuotas mokestis už suteiktą paslaugą.
11. Teismas nurodė, kad iš pateikto rašytinių paaiškinimų priedo Nr. 2 matyti, jog atsakovas atrinko tik vieną iš pateiktų dokumentų formą – Turto aprašą, tačiau jis teikė duomenis ir pagal kitus dokumentus – Patvarkymus. Iš ieškovės pateiktos lentelės matyti visi 9 turto arešto akto, kurio identifikacinis kodas 2021009040, duomenų pakeitimo įrašymai (detalizuoti atsiliepime į atsakovo rašytinius paaiškinimus), todėl teigti, kad ieškovė netinkamai ir nepagrįstai skaičiuoja mokesčius už suteiktas paslaugas, nėra pagrindo.
12. Kadangi 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija RC Nr. 11427613 šioje byloje nėra grindžiamas ieškovės reikalavimas, teismas nevertino atsakovo pareiškimų dėl sąskaitos įrašų apie atliktų veiksmų kiekį, jį lyginant su Turto arešto aktų registro duomenų teikimo registrui programa.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Atsakovas antstolis A. N. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – 2021 m. rugsėjo 23 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti ar Turto arešto aktų registro nuostatų 401 punkto normoje, galiojusioje nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., nustatytas teisinis reguliavimas atsakovo prašyme nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams bei juose įtvirtintiems konstituciniams nuosavybės neliečiamumo bei asmenų lygiateisiškumo principams; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai ignoravo apelianto argumentus dėl tarp šalių sudarytoje sutartyje numatytų teisių ir pareigų bei visiškai nemotyvavo šios sutarties nuostatų netaikymo. VIIVĮ ir Nuostatuose nėra expressis verbis (tiesiogiai) numatyta, kad už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą, registro duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis antstoliai privalo mokėti atlyginimą ieškovei. Todėl privaloma vadovautis šalių sudarytos, teisėtos ir galiojančios sutarties nuostatomis, numatančiomis neatlygintiną turto arešto aktų, jų pakeitimo bei panaikinimo duomenų įrašymą į Turto arešto aktų registrą. VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už registro objekto registravimą ne turi būti, o „gali būti“ imamas Vyriausybės nustatytas atlyginimas. Esant prieštaravimų tarp sutarties sąlygų ir Turto arešto aktų registro nuostatų, teismas turėjo išspręsti šią koliziją. Sutarties nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl teismas negalėjo ignoruoti sutarties.
13.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis antstoliams nėra taikoma. Vien tai, kad antstoliai nėra tiesiogiai nurodyti šioje normoje, savaime nereiškia, kad jie už registro objekto įregistravimą visais atvejais turi būti apmokestinami. VIIVĮ 2 straipsnio 191 dalyje vartojamą sąvoką „teisėsaugos institucijos“ aiškinant plačiąja prasme, ji apima ir antstolius. Antstolis atlieka valstybės deleguotas funkcijas, atlieka viešojo administravimo funkcijas ir neturi pasirinkimo - vykdyti teismo pavedimus, surašyti turto arešto aktą, ar ne. Antstolio veikla reglamentuota tiek viešosios, tiek civilinės ir civilinio proceso teisės ir atlieka konkrečias įstatymo nustatytas funkcijas.
13.3. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nustatęs, kad VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis antstoliams netaikoma, teismas netinkamai įvertino antstolio statusą ir sankcionavo diskriminaciją, pateisino teisės aktuose įtvirtintas nevienodas sąlygas vykdyti veiklą viešiesiems, privatiesiems juridiniams asmenims bei individualią veiklą vykdantiems, valstybės deleguotą funkciją vykdantiems, antstoliams.
13.4. Bendrosios kompetencijos teismai negali spręsti ir nesprendžia bylų, kurios priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių, ar Nuostatų 401 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., nustatantis pareigą mokėti Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimą už turto arešto aktų įregistravimą, duomenų pakeitimą ir išregistravimą, atitinkama apimtimi neprieštarauja VIIVĮ 25 straipsnio 3 daliai bei tam tikroms Konstitucijos nuostatoms.
13.5. Sprendimų vykdymo instrukcijos 134 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nors ir suteikia antstoliams teisę faktiškai patirtas išlaidas tretiesiems asmenims išieškoti iš skolininko, tačiau tokia teisė realiai gali būti įgyvendinta tik tais atvejais, kai skolininkas egzistuoja ir jis yra mokus. VĮ „Registrų centrui“ nuo 2020 m. spalio 1 d. Nuostatų 401 punkto pagrindu pradėjus taikyti apeliantui ir kitiems antstoliams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įkainius už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą bei Turto arešto aktų registro duomenų pakeitimo įrašymą, apeliantas ir kiti antstoliai tam tikrais atvejais būtų priversti savo nuosavybės sąskaita padengti tokias patirtas išlaidas, kas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms bei Konstitucinio Teismo formuojamai jų aiškinimo praktikai. Nuostatų 401 punkto norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei jame įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.
13.6. Tuo atveju jei Įstatymo, Nuostatų ir Nutarimo nuostatos, įtvirtinančios pareigą mokėti už turto arešto aktų registravimą, keitimą ir išregistravimą, turi būti suprantamos kaip įtvirtinančios antstolių pareigą mokėti Ieškovui atlygį už teismų sprendimų ir nutarčių vykdymą, kai itin plačiam Įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje įtvirtintam asmenų ratui garantuojama teisė neatlygintinai registruoti, keisti ir išregistruoti turto arešto aktus, toks teisinis reguliavimas nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis asmenų lygybės įstatymui principą. Toks teisinis reguliavimas būtų diskriminacinis ir be pagrindo išskirtų valstybės deleguotą funkciją vykdančius antstolius iš kitų asmenų tarpo.
14. Ieškovė VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. 2012 m. liepos 4 d. pasirašyta Sutartis buvo sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Antstoliai ir Lietuvos antstolių rūmai buvo informuoti apie tai, kad nuo 2020 m. spalio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, keisis VĮ „Registrų centro“ teikiamų paslaugų, susijusių su VĮ „Registrų centro“ tvarkomais registrais ir informacinėmis sistemomis, atlyginimo dydžiai ir paslaugos pagal su antstoliais sudarytas duomenų teikimo sutartis bus teikiamos sutartyse nustatytomis paslaugų teikimo sąlygomis pagal naujus atlyginimo dydžius. Toks informavimas buvo atliktas atsižvelgiant į tai, kad antstoliai nepatenka į Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį.
14.2. Teismas išanalizavo tiek šalių sutarties nuostatas, tiek galiojančių ir aktualių teisės aktų nuostatas bei tinkamai ir pagrįstai nustatė, jog tarp apelianto ir VĮ „Centrinės hipotekos įstaigos“ sudaryta sutartis yra galiojanti ir taikytina, tiek kiek ji reglamentuoja paslaugų teikimo sąlygas, tačiau įsigaliojus Nuostatų 401 punktui ir Nutarimui, atlygintinumo už registro objektų registravimą klausimas sprendžiamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, kurie VĮ „Registrų centrui“, kaip Turto arešto aktų registro tvarkytojui, yra privalomi.
14.3. VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, jog atlygis negali būti imamas, priešingai, minimoje normoje įtvirtintas leidimas imti atlygį už registro objektų registravimą iš asmenų, kurie nepatenka į šio įstatymo įtvirtintą išimtį. Nuostatai buvo papildyti 401 punktu, nustatant, kad už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą ir duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimas, išskyrus Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme nurodytus atvejus. Registrų centras negali savo iniciatyva nustatyti nei atskirų subjektų (paslaugų gavėjų) kategorijų, kuriems paslaugos būtų teikiamos neatlygintinai, nei atskirų paslaugų, kurios gali būti suteikiamos neatlygintinai, jei to nenustato įstatymų leidėjas.
14.4. Nors antstoliai yra valstybės įgalioti asmenys, kuriems valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, tačiau jie VIIVĮ 2 straipsnio 191 dalyje nėra įvardyti. Plečiamai aiškinti šios sąvokos nėra jokio pagrindo, nes ji kalbiniu požiūriu yra vienareikšmė. Antstoliai VIIVĮ nėra prilyginti valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija parengė ir 2021 m. spalio 5 d. pateikė derinti Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 25 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, kuriame numatyta, jog antstoliams, atliekantiems valstybės pavestas funkcijas, bus sudaryta galimybė neatlygintinai teikti duomenis Turto arešto aktų registro objektams registruoti. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog antstoliai negali būti priskiriami prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, bei į tai, kad tik 2021 m. spalio mėnesį Teisingumo ministerija teikė derinti minėto įstatymo pakeitimus, teismas pagrįstai nusprendė, kad įstatymo išimtis antstoliams nėra taikoma.
14.5. Nuostatų 401 punktas nenustato kitokio teisinio reglamentavimo, nei yra nustatytas VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje. Teisės aktų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad prieštaravimo tarp poįstatyminio teisės akto ir įstatymo nėra.
14.6. Teisės aktuose įtvirtintas vykdymo išlaidų finansavimo modelis ir nustatyti vykdymo išlaidų dydžiai užtikrina galimybę antstoliams vykdyti profesinę veiklą, sumokėti mokesčius, įskaitant teisės aktuose nustatytus mokesčius už registro objektų registravimą Registrų centro tvarkomuose registruose. Apeliantas nenurodė teisiškai motyvuotų argumentų, kodėl įstatymų leidėjas konstituciškai negalėjo nustatyti tokio reglamentavimo, koks yra nustatytas VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje. Apelianto argumentai, kad pagal tokį teisinį reglamentavimą galimai pažeidžiamas antstolių nuosavybės neliečiamumo principas, yra ne teisinio, bet labiau ekonominio pobūdžio. Vien tai, kad, nustačius prievolę mokėti mokesčius už Turto arešto aktų registre duomenų registravimą, antstoliams kyla papildomų finansinių netekimų rizika, jeigu nebūtų galima išsiieškoti patirtų sąnaudų iš skolininko, savaime nereiškia, jog Nuostatų 401 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.
14.7. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl skolos už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą bei turto arešto aktų registro duomenų pakeitimo įrašymą priteisimo, atmetus prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nustatyta, kad ieškovė VĮ „Registrų centras“ laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 30 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. už turto arešto aktų įregistravimus, išregistravimus, turto arešto aktų registro duomenų pakeitimo įrašymus pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis atsakovui antstoliui A. N. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma - 2 838,44 Eur. 2021 m. liepos 14 d. ieškovė atsakovui išsiuntė pretenziją dėl skolos apmokėjimo. Atsakovui neapmokėjus minėtų sąskaitų, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas preliminariu ieškinį tenkino. Atsakovui pateikus prieštaravimus, 2022 m. sausio 18 d. teismas priėmė galutinį sprendimą, kuriuo atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą.
18. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teismo nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
Dėl šalių sudarytos Duomenų teikimo Turto arešto aktų registrui elektroniniu būdu sutarties reikšmės ginčo nagrinėjimui
19. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai ignoravo apelianto argumentus dėl tarp šalių sudarytoje sutartyje numatytų teisių ir pareigų bei visiškai nemotyvavo šios sutarties nuostatų netaikymo. Pasak atsakovo, teisės aktuose nesant eksplicitiškai įtvirtintos antstolių pareigos mokėti už ieškovės paslaugas, privaloma vadovautis Sutarties nuostatomis, kurios numato, kad Turto arešto aktų, jų pakeitimo bei panaikinimo duomenys į Turto arešto aktų registrą įrašomi neatlygintinai (Sutarties 14 punktas).
20. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį už registro objekto registravimą Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nustatyta tvarka gali būti imama valstybės rinkliava (kai registro tvarkytojas, registruojantis registro objektą, yra valstybės institucija ar įstaiga) arba Vyriausybės nustatytas atlyginimas (kai registro tvarkytojas, registruojantis registro objektą, yra valstybės įmonė), kuriam mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikomos šio įstatymo 29 straipsnio 5 dalies nuostatos, išskyrus atvejus, kai duomenis, reikalingus registro objektui registruoti, teikia valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, atlikdamos teisės aktuose nustatytas funkcijas. Dėl registro objekto, už kurio registravimą imamas Vyriausybės nustatytas atlyginimas, registravimo atsiradusios sąnaudos teikiamos, tikrinamos, vertinamos ir finansuojamos iš šiam registro tvarkytojui skiriamų valstybės biudžeto lėšų, mutatis mutandis taikant šio įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką. Šio įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atlyginimo už registro duomenų, registro informacijos, registrui pateiktų dokumentų ir (arba) jų kopijų teikimą dydis apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka.
21. Tarp apelianto ir valstybės įmonės Centrinės hipotekos įstaigos 2012 m. liepos 4 d. Duomenų teikimo Turto arešto aktų registrui elektroniniu būdu sutartis Nr. As1-18(12) buvo sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis (įskaitant Turto arešto aktų registro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 314, kuriuose ginčui aktualus 401 punkto nebuvo).
22. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, minėtų Nuostatų 401 punkto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., nustatė, kad už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą, Registro duomenų pakeitimo įrašymą pagal duomenų teikėjo pateiktus duomenis mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimas, išskyrus Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme nurodytus atvejus. Atlyginimo mokėjimo tvarką nustato Registro tvarkytojas. Konkretūs įkainiai už Registrų centro teikiamas paslaugas buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 8 d. priimtu nutarimu Nr. 763 „Dėl atlyginimo už valstybės įmonės Registrų centro tvarkomų registrų objektų registravimą, šių registrų ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų, informacijos, dokumentų ir (ar) jų kopijų tvarkymą dydžių sąrašo patvirtinimo“.
23. Pažymėtina, kad ieškovė yra viešojo administravimo subjektas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
24. VĮ „Registrų centras“ negali savo iniciatyva nustatyti subjektų (paslaugų gavėjų), kuriems paslaugos būtų teikiamos neatlygintinai, paslaugų, kurios gali būti suteikiamos neatlygintinai, kuomet už atitinkamas paslaugas teisės aktais jiems nustatyta mokėjimo pareiga. Nenustačiusi, kad atsakovas yra subjektas, kuriam taikoma aukščiau minėtame įstatyme nustatyta mokėjimo už išvardintus veiksmus išimtis, ieškovė turėjo vadovautis naujai įsigaliojusiu teisiniu reguliavimu (Nuostatų 401 punktu). Tai, kad šalių sudaryta sutartis nebuvo pakeista, nereiškia, jog šalys galėjo nesilaikyti teisės aktų nuostatų.
25. Sutarties 16.3 punkte įtvirtinta, jog sutartis pasibaigia pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems duomenų teikimą. Taigi, įsigaliojus Nuostatų 40¹ punktui, minėtame Sutarties punkte aptartas atlygintinumo už registro objektų registravimą klausimas pagrįstai buvo sprendžiamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Toks aiškinimas nereiškia, kad nustojo galioti kitos Sutarties nuostatos (dėl paslaugų teikimo sąlygų).
26. Ieškovė pateikė į bylą 2020 m. rugpjūčio 27 d. pranešimą „Dėl atlyginimo dydžių už teikiamas paslaugas pakeitimo“, teigdama, jog informavo antstolius ir Lietuvos antstolių rūmus apie tai, kad nuo 2020 m. spalio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, keisis Registrų centro teikiamų paslaugų, susijusių su Registrų centro tvarkomais registrais ir informacinėmis sistemomis, atlyginimo dydžiai ir paslaugos pagal sudarytą (-as) duomenų teikimo sutartį (-is) bus teikiamos sutartyje (-yse) nustatytomis paslaugų teikimo sąlygomis pagal naujus atlyginimo dydžius. Apeliantas neneigia, kad tokia informacija jam buvo suteikta.
27. Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nepritaria apelianto pozicijai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ginčo šalių sutarties nuostatomis, kurios įtvirtina jog turto arešto aktų, jų pakeitimo bei panaikinimo duomenys į Turto arešto aktų registrą įrašomi neatlygintinai.
Dėl Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties taikymo
28. Apelianto argumentai, kad skundžiamo sprendimo išvada, jog antstoliams netaikoma Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, atmestini kaip nepagrįsti.
29. Kaip minėta šios nutarties 20 punkte, pagal Įstatymo 25 straipsnio 3 dalį Vyriausybės nustatytas atlyginimas už registro objekto registravimą neimamas, kai duomenis, reikalingus registro objektui registruoti, teikia valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, atlikdamos teisės aktuose nustatytas funkcijas.
30. To paties įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – tai atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.
31. Apeliantas nurodo, kad Įstatymo 2 straipsnio 191 d. naudojama sąvoka „teisėsaugos institucijos“ aiškinama siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme „teisėsaugos institucijos“ yra valstybės aparato dalis (pvz., vidaus reikalų sistema – policija, muitinė, Sienos apsaugos tarnyba, Vidaus reikalų ministerija, specialiosios tarnybos (STT, VSD); Teisingumo ministerija). O plačiąja prasme „teisėsaugos institucijos“ yra ir valstybės valdžios, įgyvendinančios teisingumą (teismai, taip pat teisminei valdžiai priskiriama prokuratūra), jurisdikcinės sistemos posistemės arba greta jų egzistuojantys teisiniai institutai kaip, pvz., advokatūra, antstoliai, „prevencinė“ teisėsauga (notariatas, užtikrinantis teisinių ginčų prevenciją).
32. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu įstatymo interpretavimu. Plečiamai aiškinti šios sąvokos nėra jokio pagrindo. Visų pirma, iš pateiktos nuorodos matyti, jog apeliantas, pateikdamas tokį išaiškinimą, remiasi VšĮ Socialinių mokslų kolegijos 2011 metų leidiniu „Administracinė teisė. Teisėsaugos institucijos; Praktinių užduočių rinkinys“, kuriame pateiktas teisėsaugos institucijų sąvokos apibūdinimas, visiškai nesiejant jos su ginčui aktualiu įstatymu. Pažymėtina, kad įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje numatyti kriterijai, apibūdinantys valstybės ir savivaldybių įstaigas bei institucijas, joms priskiriamos įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.
33. Apeliantas, nors ir cituoja teisės aktus, numatančius antstolio funkcijas, patvirtinančias, kad antstolis atlieka valstybės deleguotas funkcijas, tačiau nepagrindžia, kad antstolių veikla finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų, taip pat, kad antstolis – viešojo administravimo subjektas.
34. Taigi antstoliai Išteklių valdymo įstatyme nėra prilyginti valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms.
35. Apeliacinio skundo teiginiai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs pareigos visais atvejais apmokestinti registro objekto registravimą, taip pat nėra uždraudęs diferencijuoti registrų objektų registravimo atlyginimo dydžių atskiroms asmenų kategorijoms ar susitarti su jomis dėl tam tikrų atlyginimo dydžių taikymo ar netaikymo sutartiniais pagrindais, laikytini subjektyviu apelianto vertinimu.
36. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog antstoliui netaikytinos Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme numatytos išimtys neatlygintinai gauti VĮ „Registrų centras“ teikiamas turto arešto akto įregistravimo, išregistravimo bei duomenų pakeitimo įrašymo paslaugas.
Dėl teismo pareigos kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
37. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį teismą. Atsakovo įsitikinimu, kyla pagrįstų abejonių, ar Nuostatų 401 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. imtinai, atitinkama apimtimi neprieštarauja Įstatymo 25 straipsnio 3 daliai bei tam tikroms Konstitucijos nuostatoms, be to, šios bylos išnagrinėjimas bei CPK 263 straipsnio reikalavimus atitinkančio procesinio teismo sprendimo priėmimas, padarius išvadą, kad atsakovo atžvilgiu šiame ginče taikytina ne Sutarties 14 punkto sąlyga, o Nuostatų 401 punkto norma, yra objektyviai neįmanomas prieš tai nepatikrinus šio teisinio reguliavimo atitikties Įstatymo 25 straipsnio 3 daliai bei Konstitucijai, todėl objektyviai egzistavo ir tebeegzistuoja pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
38. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
39. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams.
40. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).
42. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
43. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-701/2021).
44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir tokį atsakovo prašymą atmetė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo motyvais, sprendžia, jog apeliantas nepaneigė teismo išvados, kad pagrindo abejoti dėl atsakovo paminėtų teisės normų atitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir nuosavybės neliečiamumo principams, nėra.
45. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, jog įstatymų leidėjas įstatymų lygmeniu (Įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje) yra įtvirtinęs tik teisę, bet ne pareigą už registro objekto registravimą imti valstybės rinkliavą arba Vyriausybės nustatytą atlyginimą, o nuo 2020 m. spalio 1 d. įsigaliojusi Nuostatų 401 punkto norma, reglamentuojanti Vyriausybės nustatyto atlyginimo mokėjimą už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą bei registro duomenų pakeitimo įrašymą, atlyginimo už tokių paslaugų suteikimą santykius reglamentuoja kitaip ir nustato, kad už tokių paslaugų suteikimą mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimas, išskyrus Įstatyme nurodytus atvejus. Teigia, jog egzistuoja pakankamai akivaizdus teisinio reglamentavimo prieštaravimas tarp įstatymo lygmens teisės akto bei poįstatyminio teisės akto, skirto įgyvendinti įstatymui.
46. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu vertinimu. Būtent įstatyme įtvirtinta sąvoka „gali būti imama“ rinkliava arba Vyriausybės nustatytas atlyginimas, poįstatyminiu aktu, įgyvendinančiu įstatymą, leido pasirinkti atitinkamą alternatyvą, todėl Nuostatų 401 punktas, nustatantis tokio atlyginimo mokėjimą (realizavus galimybę imti (nustatyti) atlyginimą už objektų registravimą) nelaikytinas prieštaraujančiu Įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Nuostatų 401 punktas nenustato kitokio teisinio reglamentavimo, nei yra nustatytas Išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teisės aktų sisteminė analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prieštaravimo tarp poįstatyminio teisės akto ir įstatymo nėra.
47. Apelianto įsitikinimu, nuo 2020 m. spalio 1 d. įsigaliojusi ir iki 2021 m. lapkričio 19 d. galiojusi Nuostatų 401 punkto norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei jame įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai asmeniui yra pavedama valstybinė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas ir tokios funkcijos vykdymo finansavimo mechanizmas. Anot Konstitucinio Teismo, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga be kita ko reiškia ir tai, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti. Apeliantas pažymi, kad vykdymo procese įstatymų leidėjas yra įpareigojęs antstolį aktyviai naudotis jam teisės aktais suteiktomis teisėmis, inter alia CPK 675 straipsnio reglamentuojama antstolio teise vykdymo procese taikyti skolininko turto areštą, kurį taikant antstolio priimamas turto arešto aktas privalomai turi būti įregistruojamas Turto arešto aktų registre, o vėliau, užbaigus išieškojimą (kurį vykdant dažnai atsiranda poreikis turto arešto aktą pakeisti), ir privalomai išregistruojamas. Atkreipė dėmesį, jog Sprendimų vykdymo instrukcijos 134 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nors ir suteikia antstoliams teisę faktiškai patirtas išlaidas tretiesiems asmenims išieškoti iš skolininko, tačiau tokia teisė realiai gali būti įgyvendinta tik tais atvejais, kai skolininkas egzistuoja ir jis yra mokus.
48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo išvadų teisingumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nustatytą teisinį reglamentavimą, t. y. tai, jog antstolis vykdymo išlaidas, patirtas už valstybės deleguotas funkcijų vykdymą, turi teisę išsiieškoti iš skolininko, kurio atžvilgiu vykdoma vykdomoji byla.
49. Vykdymo išlaidų dydžiai nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje (patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 ,,Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“), įvertinus Civilinio proceso kodekso 609 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus vykdymo išlaidų nustatymo principus. Šioje normoje nustatyta, kad vykdymo išlaidos grindžiamos ekonominiais skaičiavimais, atsižvelgiant į veiklos atliekant antstolio funkcijas pobūdį. Vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patiriamas sąnaudas (materialines ir laiko) vykdymo veiksmams atlikti. Atlygis antstoliui nustatomas įvertinant poreikį sukurti tinkamas klientų aptarnavimo sąlygas ir įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus, atsižvelgiant į vykdymo išlaidų perskirstymą (kryžminį subsidijavimą) tarp skirtingų vykdymo proceso dalyvių. Vykdomosiose bylose dėl pinigų sumų išieškojimo vykdomosios bylos administravimo išlaidų ir atlygio antstoliui dydžiai nustatomi atsižvelgiant į išieškotiną sumą.
50. Apelianto teiginiai, kad daugeliu atveju antstoliai negali pasinaudoti teise faktiškai patirtas išlaidas išieškoti iš skolininko, nesudaro pagrindo spręsti, jog įstatymo leidėjo nustatytas vykdymo išlaidų apmokėjimo mechanizmas neapėmė ginčui aktualių išlaidų, t. y., kad valstybės deleguotų funkcijų vykdymui (įskaitant nustatytų mokesčių už registro objektų registravimą sumokėjimą), nebuvo nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mechanizmas.
51. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti, kad Nuostatų 40¹ punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.
52. Atsakovas taip pat teigia, kad tuo atveju jei Įstatymo, Nuostatų ir Nutarimo nuostatos, įtvirtinančios pareigą mokėti už turto arešto aktų registravimą, keitimą ir išregistravimą, turi būti suprantamos kaip įtvirtinančios antstolių pareigą mokėti ieškovei atlygį už teismų sprendimų ir nutarčių vykdymą, kai itin plačiam Įstatymo 2 straipsnio 191 dalyje įtvirtintam asmenų ratui garantuojama teisė neatlygintinai registruoti, keisti ir išregistruoti turto arešto aktus, toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis asmenų lygybės įstatymui principą. Mano, jog toks teisinis reguliavimas būtų akivaizdžiai diskriminacinis ir be pagrindo išskirtų valstybės deleguotą funkciją vykdančius antstolius (arešto aktus rengiančius pagal teismų priimtas nutartis ar sprendimus, o ne savo iniciatyva), iš kitų asmenų tarpo.
53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios grupės argumentų, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad aptartais teisės aktais nustatytas atlygis ieškovei ne už teismų sprendimų ir nutarčių vykdymą, o konkrečias ieškovės teikiamas paslaugas - už turto arešto akto įregistravimą, išregistravimą bei turto arešto aktų registro duomenų pakeitimo įrašymą.
54. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.
55. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose išaiškinta, kad diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje F. J. R. S. prieš Consejeria de Justicia y Administración Publica de la Junta de Andalucia, C-177/10, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
56. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems nurodytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių, inter alia, būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (inter alia, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-701/2021).
57. Pasisakydama dėl ankstesnių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija iš esmės nustatė atsakovo (antstolio) ir Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatytų subjektų, kuriems taikoma išimtis dėl atlyginimo už objektų registravimą mokėjimo, skirtumus. Antstolių veikla, kitaip nei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, yra finansuojama ne iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų. Tai reiškia, kad antstoliai, nepriklausomai nuo to, kad jie atlieka valstybės pavestas funkcijas, nėra tokioje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje su subjektais numatytais VIIVĮ 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje išimtyje. Apeliantas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų, kad konstituciškai nėra galimas toks ginčo teisinių santykių reglamentavimas, pagal kurį antstoliai, kitaip nei valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, turi prievolę mokėti už duomenų registravimą. Teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė, jog toks teisinis reglamentavimas nepaneigia asmenų lygiateisiškumo principo.
58. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
59. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Loreta Bujokaitė
Jadvyga Mardosevič
Jūra Marija Strumskienė