Baudžiamoji byla  Nr. 1S–70/2010  Procesinio sprendimo kategorijos:               

                                                                                                      2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.1.3

 

 

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,

gynėjai advokatei Ingridai Botyrinei,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo D. A. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria įtariamajam D. A. buvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2010 m. balandžio 3 d.

Teisėjas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir išnagrinėjęs įtariamojo D. A. gynėjos skundą,

 

n u s t a t ė :

 

D. A. įtariamas tuo, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. S., iš savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti R. Ž. priklausančius 40 000 JAV dolerių, 1993 m. liepos 23 d., apie 12 val., atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur, panaudodamas fizinį smurtą, veikdamas su D. S., virve surišo bute buvusiems R. Ž. ir A. Č. rankas ir kojas. Tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis bei neteisėtai atimdamas nukentėjusiesiems laisvę, panaudodamas smurtą ir sukeldamas pastariesiems pavojų gyvybei ir sveikatai, jis kartu su D. S. sudavė R. Ž. ir A. Č. daugybinius smūgius į veidą – nosį, antakius, lūpą, smakrą bei kitas kūno dalis – krūtinę, petį, blauzdą, tokiu būdu nukentėjusiuosius kankindami. Po ko, tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 17 val., jis, veikdamas kartu su D. S., tyčia, iš savanaudiškų paskatų, kankinant, nužudė du asmenis, esančius bejėgiškoje būklėje – R. Ž. ir A. Č., juos virve pasmaugdamas. D. A. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose.

Be to, jis 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. S., važiuodamas automobiliu (duomenys neskelbtini), plėšimo tikslu, panaudojant šaunamąjį ginklą – „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatą, užpuolė V. B., pavartodamas smurtą pavojingą gyvybei ir sveikatai – įrėmė šį šaunamąjį ginklą V. B. į galvą bei veikdamas kartu su D. S., sudavė smūgius V. B. į pilvą, o nukentėjusiajam bandant bėgti, kartu su D. S. jį pasivijo, mušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, automato buože sudavė V. B. į galvą, iš šio ginklo, iš savanaudiškų paskatų, pasikėsino nužudyti V. B., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi į V. B. nepataikė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, veikdamas kartu su D. S., pasivijęs V. B., panaudodamas fizinį smurtą ir šaunamąjį ginklą, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t.y. nuplėšė nukentėjusiajam nuo rankos laikrodį „Rolex“, kainuojantį 15 000 Vokietijos markių, paskui prievarta V. B. įtraukė į  automobilį, tokiu būdu neteisėtai atimdamas nukentėjusiajam laisvę panaudojant smurtą ir sukeldamas pastarajam pavojų gyvybei ir sveikatai, o šalia įvykio vietos buvusiems kareiviams, vykdant jų tarnybinę ir pilietinę pareigą ir bandant apginti V. B., jis veikdamas kartu su D. S., iš chuliganiškų paskatų, rodydamas nepagarbą aplinkiniams, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, pradėjo šaudyti „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatu į aplinkinius, padarydamas Ž. J., I. K., S. K. bei autobuse sėdėjusiam R. V. šautinius sunkius kūno sužalojimus, pavojingus nukentėjusiųjų gyvybei, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi į įvykio vietą iš šalia esančių vietovių atvyko daugiau žmonių. Todėl, stengdamasis išvengti sulaikymo, jis iš įvykio vietos pasišalino. D. A. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9, 10, 11 punktuose.

1993 m. rugsėjo 3 d. buvo paskelbta D. A. paieška.

2007 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos ONKT skyriaus prokuroro nutarimu D. A. pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9, 10, 11 punktus, 180 straipsnio 3 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 2 dalį.

2007 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi įtariamajam D. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

D. A. 2009 m. liepos 3 d. buvo sulaikytas Ukrainoje. 2009 m. spalio 14 d. 19.30 val. D. A. buvo perimtas iš Ukrainos pareigūnų ir konvojuotas į Vilniaus apskrities areštinę.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartimi D. A. suėmimo terminas nustatytas trims mėnesiams, vėliau suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi D. A. kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2010 m. balandžio 3 d. Teismas nutartyje nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad D. A. taikyti kardomąją priemonę – suėmimą yra tam būtinos Lietuvos Respublikos  Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai, t.y. kad būdamas laisvėje jis gali bėgti    (slapstytis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, bei daryti naujus sunkius nusikaltimus.

Įtariamojo D. A. gynėja skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir D. A. iš suėmimo paleisti.

Gynėjos manymu, skundžiama nutartis yra iš esmės nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o suimtasis iš suėmimo paleistas, kadangi iš esmės pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamos minimalios D. A. teisės.

Skunde pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutarties motyvai yra identiški ankščiau priimtos Vilniaus apygardos teismo nutarties motyvacijai, o tai rodo, kad D. A., laikomo suimto jau 9 mėnesius,  suėmimo termino pratęsimo klausimas buvo sprendžiamas itin formaliai, t.y. visiškai nesigilinant į teismo posėdžio metu pateiktus argumentus ir jų nesvarstant, bet apsiribojant tik formaliu suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) pagrindų bei sąlygų konstatavimu teismo procesiniame dokumente.

            Gynėja teigia, kad skundžiamos nutarties argumentacija, sprendžiant dėl pačios griežčiausios kardomosios priemonės, susijusios su pagrindinės žmogaus teisės – teisės į laisvę – suvaržymu, termino pratęsimo, yra itin formalizuota ir, atsižvelgiant į taikomo suėmimo trukmę (suėmimas taikomas daugiau nei 9 mėn.), iš esmės nepakankama, kad pagrįsti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo teisėtumą. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT), spręsdamas asmeniui taikomo ilgalaikio suėmimo teisėtumo klausimus, yra pabrėžęs, jog ilgainiui net ir pagrįsto įtarimo, kaip karomosios priemonės skyrimo (jos termino pratęsimo) pagrindo, paties savaime nebeužtenka, kad tęsti paskirtosios kardomosios priemonės terminą – tokiu atveju turi egzistuoti ir kiti kardomosios priemonės skyrimo pagrindai. Kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau (atidžiau) turi būti tikrinami (analizuojami) konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime. Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad niekuo nepagrįsti formalūs teiginiai, kad asmuo gali pasislėpti nuo teismo ar trukdyti teisingumo vykdymui, nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą, inkriminuojamos  nusikalstamos veikos sunkumas taip pat negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) pagrindu.

            Skundžiama nutartis iš esmės prieštarauja BPK nuostatoms, reglamentuojančioms suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) pagrindus ir sąlygas, be to, iš esmės prieštarauja EŽTT jurisprudencijai.

            BPK 122 straipsnio nuostatos imperatyviai reikalauja, jog konstatuojant bet kurį iš numatytų suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) pagrindų, būtų nustatytas objektyvus pagrindas išvadai, jog įtariamasis atliks atitinkamus veiksmus, galinčius trukdyti ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo procesui. Taigi, teismo procesiniame sprendime būtina nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų pagrįstai prognozuoti, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo arba kitokiu būdu trukdys procesui ir (ar) darys naujus nusikaltimus. Nepaisant to, suėmimo termino pratęsimo klausimą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių konkrečių ir objektyvių faktų, kurie leistų pagrįstai konstatuoti, kad D. A. bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

            Teismo nutarties argumentas, jog gręsiančios bausmės griežtumo pakanka konstatuoti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą skyrimo pagrindą, yra nepagrįstas, kadangi be jokio teisinio pagrindo iš esmės formalizuojamas pačios griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo procesas. Gresiančios bausmės dydis (griežtumas) yra objektyvi konstanta, kuriai įtakos nedaro jokios aplinkybės, į kurias, parenkant kardomosios priemonės rūšį, įpareigoja atsižvelgti BPK 121 straipsnio nuostatos.

            Teismas neįvertino BPK 121 straipsnio 4 dalyje numatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad įtariamojo motina A. A. yra davusi rašytinį sutikimą suteikti jam nuolatinę gyvenamąją vietą, kad su Lietuvos Respublika jį sieja tvirti ir glaudūs socialiniai ryšiai, nes čia gyvena jo 77 metų amžiaus motina ir sesuo, kad Lietuvos Respublikoje jis nebuvo teistas, pažįstamų asmenų charakterizuojamas teigiamai bei kitų reikšmingų aplinkybių.

Skunde gynėja nurodo, jog gresiančios bausmės griežtumas, kaip esminės aplinkybės, apsprendžiančios pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymą, argumentas iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsniui bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo esmei, nes asmeniui pareikštas įtarimas dėl atitinkamos veikos, už kurią numatyta griežta bausmė, padarymo bylą nagrinėjant teisme gali ir nepasitvirtinti. Be to, teismas skundžiamą nutartį priėmė neatsižvelgęs į EŽTT jurisprudencijoje (Bykov v. Rusija)  suformuluotą nuostatą, jog pati griežčiausia kardomoji priemonė negali būti taikoma, motyvuojant pareikštų kaltinimų sunku, todėl pažeidė fundamentalias jos ginamojo teises.

Gynėja teigia, kad formalus ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas yra teismo argumentas, jog būdamas laisvėje D. A. gali daryti naujus nusikaltimus. Formalios, jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstos, teismo išvados dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo pagrindo egzistavimo, iš esmės prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms dėl suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) pagrindų ir sąlygų, nes baudžiamojo proceso įstatymas įsakmiai reikalauja teismo manymą dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo pagrindo egzistavimo pagrįsti objektyviais duomenimis. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje ne tik nenurodė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad D. A. gali daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir savo nutartį grindė tokiais duomenimis, kurie neatitinka tikrovės ir kurių nepatvirtina ir negali patvirtinti ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga. D. A., priešingai nei yra nurodyta skundžiamoje nutartyje, nei Vokietijoje, nei  kitoje valstybėje nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dokumentų klastojimą.

Gynėja skunde pažymi, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, jog jis atvyks į teismą. Tačiau nepaisant šių Konvencijoje numatytų minimalių kiekvieno suimto asmens garantijų, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas prokuroro pareiškimą dėl suėmimo termino pratęsimo, net nesvarstė švelnesnės kardomosios priemonės, kuri būtų pakankama D. A. dalyvavimo ikiteisminiame tyrime bei bylos nagrinėjime garantija, paskyrimo klausimo.

Be to, gynėja skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad nuo D. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo praėjo labai daug laiko, t.y. daugiau nei 16 metų, todėl, nepaisant to, kad jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, metais skaičiuojamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminas suėjo 2008 m. rugpjūčio 17 d. ir jo negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant kito asmens, su kuriuo D. A. yra įtariamas kartu įvykdęs inkriminuojamas nusikalstamas veikas, baudžiamosios atsakomybės klausimą, prokuratūra yra išreiškusi poziciją, jog jau yra suėjęs šio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Esant tokioms aplinkybėms, kai yra pakankamas teisinis pagrindas išvadai, jog jau yra suėjęs D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, jo laikymas suėmime, taikant jo atžvilgiu pačią griežčiausią baudžiamojo proceso įstatyme numatytą kardomąją priemonę, yra iš esmės neteisėtas ir nepateisinamas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, konstatavęs, jog suėmimo pratęsimui yra būtinos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos, visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai su jos ginamuoju nuo  perdavimo Lietuvai nėra atliekami, o kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tokiu būdu ir tokia tvarka, kad formaliai būtų išpildyti BPK 127 straipsnio 7 dalyje numatyti reikalavimai.

Teismo posėdyje įtariamojo D. A. gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Įtariamojo D. A. gynėjos skundas atmetamas.

Teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę, nepažeidė BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Patikrinęs pateiktą ikiteisminę medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, jog D. A. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Duomenys, leidžiantys manyti, kad D. A. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, yra: nukentėjusiųjų, liudytojų apklausos protokoluose, įvykio vietos, daiktų apžiūros, parodymų atpažinti protokoluose, ekspertizės aktuose bei kitoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Atkreipiamas dėmesys, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.

Griežčiausia kardomoji priemonė taikoma esant BPK 122 straipsnyje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. Pratęsdamas įtariamojo D. A. suėmimo terminą dar trims mėnesiams, Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir 3 punkte – darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

 Aukštesnysis teismas nesutinka su suimtojo gynėjos pozicija, kad skundžiamoje nutartyje tik formaliai nurodyti suėmimo taikymo pagrindai, o manymas, kad D. A. gali bėgti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo paremtas ta aplinkybe, kad jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė. BPK 122 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.  Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog  „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Sisteminiu būdu aiškinant šią teisės normą, darytina išvada, kad pakanka ir vienos 122 straipsnio 2 dalyje nurodytos  aplinkybės, kuria remiantis galima spręsti apie šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą. Byloje yra ir kitų aplinkybių, papildomai pagrindžiančių suėmimo taikymo būtinumą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu.  Ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad D. A. ilgą laikotarpį (virš 16 metų) slapstėsi nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų  Ukrainoje ir kitose šalyse, byloje buvo skelbta jo tarptautinė paieška, yra nedirbantis, neturi tvirtų socialinių ryšių, be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys leidžia manyti, jog įtariamasis turi pažįstamų užsienyje.

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, ilgalaikio laisvės atėmimo, esant pakankamai silpniems socialiniams ryšiams Lietuvoje, įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, todėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo skyrimo pagrindą Vilniaus apygardos teismas nustatė pagrįstai.

Šio pagrindo buvimo nešalina ir gynėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad D. A. turi 77 metų amžiaus motiną, kuri yra davusi rašytinį sutikimą suteikti jam nuolatinę gyvenamąją vietą, kad turi seserį, nes siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą byloje negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės ir sąlygojančios įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punktas išaiškina, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

D. A. įtariamas kelių, sistemingų, gerai apgalvotų nusikalstamų veikų padarymu, kurios priskiriamos prie labai sunkių nusikaltimų. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos po jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, 2003 m. kovo 7 d. Vokietijos, Weiden I instancijos teismo jis pripažintas kaltu už dokumentų klastojimą. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamojo D. A. padarytos nusikalstamos veikos turi sistemingumo ir versliškumo požymių, todėl apygardos teismas pagrįstai taikė suėmimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Atkreipiamas dėmesys, jog skunde gynėja teigia, kad D. A. nei Vokietijoje nei kitoje valstybėje nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dokumentų klastojimą, tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad palyginus pirštų antspaudus buvo nustatyta, jog M. A. I., B. V. ir D. A. yra tas pats asmuo. 2003 m. Vokietijos, Weiden I instancijos teismas, įtariamąjį, pasivadinusį M. A. I. vardu,  pripažino kaltu už dokumentų klastojimą.

            Teismas pažymi, jog nepagrįsti ir deklaratyvūs gynėjos skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas nutartyje turėjo nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų pagrįstai prognozuoti, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus ir taip pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas, bei Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo esmę. Kadangi kuo sunkesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas.

              Skunde teigiama, jog įtariamasis D. A. yra laikomas suėmime jau 9 mėnesius, todėl tęsiant jo suėmimo terminą iš esmės pažeistos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos.

             Lietuvos apeliacinis teismas nurodo, jog remiantis EŽTT praktika, suėmimo trukmės pagrįstumas turi būti įvertinamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes individualiai.

Pažymima, jog BPK 122 straipsnyje yra nurodyti tik bendrieji suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos, taikomi tęsiant suėmimo terminą iki šešių mėnesių. Pratęsiant suėmimo terminą virš šešių mėnesių be bendrųjų yra būtini ir specialūs suėmimo skyrimo pagrindai – tai ypatingas bylos sudėtingumas ar didelė apimtis (BPK 127 straipsnio 2 dalis). Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog byla sudėtinga, didelės apimties, nes joje tiriami 1993 m. padaryti labai sunkūs nusikaltimai, ilgą laiką D. A. buvo paieškomas, su juo nebuvo galimybės atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, turimais duomenimis paieškos laikotarpiu jis slapstėsi užsienyje ir buvo teistas už užsienio valstybėje padarytą nusikalstamą veiką.

Dėl šių nurodytų aplinkybių atliekamas ikiteisminis tyrimas laikomas sudėtingu ir didelės apimties, atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų kiekis adekvatus ikiteisminio tyrimo trukmei, todėl D. A. suėmimo terminas pagrįstai pratęstas ilgiau nei šešiems mėnesiams. Atkreipiamas dėmesys, kad aptariamas BPK straipsnis numato galimybę, esant sudėtingai ir didelės apimties bylai, suėmimo terminą pratęsti iki aštuoniolikos mėnesių. Įtariamojo D. A. suėmimo terminas tęsiasi žymiai trumpiau ir maksimalios trukmės nesiekia.

Nepagrįstas yra gynėjos skundo argumentas, jog jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai su jos ginamuoju nuo perdavimo Lietuvai nėra atliekami, o kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tokiu būdu ir tokia tvarka, kad formaliai būtų išpildyti BPK 127 straipsnio 7 dalyje numatyti reikalavimai. Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas nuosekliai, po paskutinio suėmimo termino pratęsimo buvo gauta DNR tyrimo išvada, apimti lyginamieji rašysenos D. A. pavyzdžiai, paskirta užduotis atlikti objektų rašysenos tyrimą, kurios atsakymas dar negautas, atlikti kiti procesiniai veiksmai.

Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju nepratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo, nebūtų įmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų, t. y. užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.

Taip pat, gynėja skunde atkreipia dėmesį, jog teismas neatsižvelgė į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad nuo D. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo praėjo labai daug laiko, t. y. daugiau nei 16 metų, todėl, nepaisant to, kad jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo,  jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas suėjo 2008 m. rugpjūčio 17 d. Be to, sprendžiant kito asmens, su kuriuo D. A. yra įtariamas kartu įvykdęs inkriminuojamas nusikalstamas veikas, baudžiamosios atsakomybės klausimą, prokuratūra yra išreiškusi poziciją, jog jau yra suėjęs šio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Lietuvos apeliacinis teismas nurodo, jog svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, minėtos aplinkybės  yra nevertinamos.

Skunde taip pat nurodoma, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo įtariamojo teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žmogaus teises. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Aukštesniojo teismo nuomone, šiuo metu D. A. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų, ir toks įtariamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Apygardos teismas Konstitucijos ir Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pagrindi­nių lais­vių apsaugos konvencijos nuo­sta­tų nepažeidė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad suėmimo taikymo pagrindai ir sąlygos D. A. atžvilgiu yra neišnykę, todėl apygardos teismas visiškai pagrįstai nutartimi pratęsė terminą dar trijų mėnesių laikotarpiui.    

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsniu,

 

n u t a r i a :

           įtariamojo D. A. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės skundą atmesti.

           Nutartis galutinė ir neskundžiama.

 

 

Teisėjas                                                                                                                     Linas Žukauskas