Civilinė byla Nr. 3K-3-3/2008

          Procesinio sprendimo kategorijos: 45.2; 45.5 (S)           

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. sausio 30 d.

Vilnius 

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovui advokatui Tadui Kelpšai,

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei pagal įgaliojimą Dovilei Veličkaitei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už patiektą šilumos energiją priteisimo; trečiasis asmuo I. S. (I. S.).

 

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas 

 

   UAB „Vilniaus energija“ nuo 1999 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. tiekė šilumos energiją butui Vilniuje, Gerosios Vilties g. 25-109, kuris yra atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Ieškovas nurodė, kad šis butas 2000 m. rugsėjo 27 d. gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartimi išnuomotas trečiajam asmeniui I. S., tačiau individuali šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis UAB „Vilniaus energija“ ir gyvenamųjų patalpų nuomininko nesudaryta, nuomininkas nemoka už nurodytam butui tiekiamą šilumos energiją. Be to, 2000 m. rugsėjo 27 d. gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis neįregistruota viešame registre, taigi ji pagal CK 6.579 straipsnio 4 dalį negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš ieškovą. Ieškovo teigimu, pagal Šilumos ūkio įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus, šilumos energijos vartotojas yra buto ar kitų patalpų savininkas, t. y. atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, taigi jis privalo sumokėti skolą už nurodytam butui patiektą šilumos energiją. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5217,90 Lt skolos ir 5 proc. dydžio palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.  

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

   Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo ir nėra ieškovo paslaugų vartotojas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo yra sudarę atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto nuomos sutartį, o pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo nuolat informuojamas apie neprivatizuotų savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkus. Teismas, vadovaudamasis CK 6.383 straipsnio 4 dalimi, 6.384 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka (toliau – Tvarka), padarė išvadą, kad ieškovas, kaip energijos tiekėjas, privalėjo sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininku. Dėl to teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi atsakyti ieškovui už skolą dėl sunaudotos šiluminės energijos tuo laikotarpiu, kai savivaldybei priklausančios patalpos buvo išnuomotas trečiajam asmeniui kaip socialinis būstas, t. y. savivaldybė neatsako už nuomininko sunaudotą šilumos energiją. Teismas atmetė ieškovo argumentą dėl CK 6.579 straipsnio 4 dalies taikymo, nurodęs, kad ginčas vyksta ne dėl patalpų, o dėl šilumos tiekimo ir apmokėjimo už ieškovo teikiamas paslaugas.

   Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios mokesčio už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas mokėjimo tvarką, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, norma yra blanketinė, nukreipianti į Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintą Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Nurodytos Tvarkos 2 punkte įtvirtinta, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip; nuomininkai už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šilumos energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Kolegijos nuomone, nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, kai nuomojamos savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos, pareiga atsiskaityti už sunaudotą šilumos energiją tenka nuomininkui. Kolegija nurodė, kad nors ieškovas nesudarė šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininku, tačiau jų prievoliniai teisiniai santykiai atsirado konkliudentinių šalių veiksmų pagrindu. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ieškovas žinojo apie Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto nuomojimą trečiajam asmeniui, kuris savo gyvenamąją vietą minėtame bute yra deklaravęs nuo 1982 m. rugpjūčio 20 d.: iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas buvo nuolat informuojamas apie neprivatizuotų kambarių gyventojų pasikeitimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog UAB „Vilniaus energija“ jau nuo 1999 m. gruodžio 1 d. žinojo apie savivaldybei priklausančio buto išnuomojimą ir turėjo objektyvią galimybę sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus UAB „Vilniaus energija“ argumentus dėl prioritetinio Šilumos ūkio įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų taikymo, nustatant subjektą, atsakingą už skolą dėl šilumos energijos tiekimo savivaldybės nuomojamam butui, ir nurodė, kad, nustačius Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto nuomos faktą, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka, nes tai yra lex specialis ieškovo nurodytų teisės aktų atžvilgiu.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, todėl nepagrįstai šilumos energijos, kurią atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui tiekė ieškovas, vartotoju pripažino atsakovo gyvenamųjų patalpų nuomininką. Kartu aiškinant CK šeštosios knygos IV dalies XXXI skyriaus, reglamentuojančio gyvenamosios patalpos nuomą, ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos nuostatas, darytina išvada, kad nurodyta Tvarka skirta gyvenamosios patalpos nuomotojo (valstybės ar savivaldybės) ir nuomininko (fizinio asmens) tarpusavio teisiniams santykiams reglamentuoti. Vien tai, kad gyvenamosios patalpos nuomininkas moka mokestį už šilumos energiją atskirai nuo CK 6.583 straipsnyje nurodyto nuomos mokesčio, nėra pagrindas laikyti nuomininką ieškovo tiekiamos šilumos energijos vartotoju. Vertinant, ar nurodytų savivaldybės patalpų nuomininkas – trečiasis asmuo galėtų būti laikomas ieškovo teikiamų paslaugų vartotoju, turi būti atsižvelgta į visas šilumos pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalį šilumos pirkimo–pardavimo sutartis – tai sutartis tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai; pagal šio straipsnio 32 dalį šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad net tais atvejais, kai šilumos energija yra tiekiama patalpoms, kuriose nėra įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (t. y. daugiabučiame name esančioms gyvenamosioms patalpoms), šilumos vartotoju gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Be to, patalpa, kuriai ginčo laikotarpiu ieškovas tiekė šilumą, yra gyvenamosios paskirties butas, todėl Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje įtvirtinta šilumos vartotojo sąvoka šiuo atveju turi būti aiškinama kartu su įstatymo šeštojo skirsnio, reglamentuojančio daugiabučių namų šildymą, nuostatomis. Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, kurie butus ir kitas patalpas šildo pastato šildymo būdu arba taikydami kitus techninius sprendimus; pagal šio straipsnio 2 dalį – daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, dalį, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Kartu aiškinant nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad net ir tais atvejais, kai yra nuomojama  valstybei ar savivaldybei priklausanti gyvenamoji patalpa, šilumos tiekėjo teikiamų paslaugų vartotoju gali būti tik šildomų patalpų savininkas. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punkte nurodyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šias sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas; buitiniu šilumos vartotoju pagal nurodytas sąlygas yra fizinis asmuo, vartojantis šilumos energiją jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Sąlygų 10, 15, 17 punktai). Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų; 62 punkte įtvirtinta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių IX skyriaus, reglamentuojančio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų teises, pareigas ir atsakomybę, taip pat nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalis yra šildomo pastato ar daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkai. Nei šiose Taisyklėse, nei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose tokios rūšies pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, nenurodyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi gali būti valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas.                                    

2. Teismų išvada, kad UAB „Vilniaus energija“ teikiamų paslaugų vartojas yra ne patalpų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė, bet jų nuomininkas – trečiasis asmuo, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004, nurodė, kad „name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartojimui buityje. Kaip vartotojas gyventojas–abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams.  Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, „gyvatukui“. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendrasavininkių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių)“. Nagrinėjamu atveju teismų pozicija leidžia atsakovui piktnaudžiauti jo, kaip savininko, teisėmis, t. y. išnuomoti jam priklausančias gyvenamąsias patalpas bet kuriam (taip pat ir nemokiam) fiziniam asmeniui, o šių patalpų išlaikymo pareigą perkelti šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų, šilumos energijos ir komunalinių paslaugų teikėjams. Tuo tarpu ieškovo teikiamų paslaugų specifika lemia tai, kad, nepriklausomai nuo to, kas gyvena šilumos tiekėjo šildomose patalpose, naudą iš tokių patalpų šildymo gauna ne tik patalpomis besinaudojantis asmuo (kuris dažniausiai yra ir savininkas), bet ir nurodyto nekilnojamojo turto (patalpų) savininkas.

3. Teismai, nenurodę, jokio teisinio ir faktinio pagrindo, nepagrįstai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai konkliudentinių veiksmų pagrindu susiklostė tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad tais atvejais, kai šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo nėra sudarytos individualios šilumos pirkimo–pardavimo sutarties, šilumos pirkimo–pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais gali būti sudaryta tik asmenų, nurodytų valstybės įgaliotos institucijos patvirtintose standartinėse sąlygose, ir tik nurodytuose poįstatyminiuose aktuose nustatytomis sąlygomis. Dėl to šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis UAB „Vilniaus energija“ ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko negalėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes tokios galimybės nenurodyta ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintose Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose, kurios privalomai taikomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims tol, kol nėra nustatytos individualios šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos.

4. Tais atvejais, kai šilumos pirkimo–pardavimo sutartys negali būti sudaromos su buitiniais šilumos vartotojais pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas (t. y. kai šilumos tiekėjo tiekiamą šilumos energiją vartoja asmuo, kuris negali būti laikomas buitiniu šilumos vartotoju), tokių sutarčių sąlygos turi būti nustatomos pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas. Pagal šių Sąlygų 5 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis – tai šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo, vartojančio šilumą pastate, kuriame įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Sąlygų 8 punkte, taip pat Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Pagal Sąlygų 5 punktą pastato savininkas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam nuosavybės, bendrosios nuosavybės arba patikėjimo teise priklauso pastatas. Pagal Šilumos ūkio įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus, šilumos vartotoju pripažįstama tik šildomų buto ar kitų patalpų savininkas, teismai ginčo atveju turėjo pripažinti, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas konkliudentiniais veiksmais sudaryta UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat vadovautis nurodytų Sąlygų 11 punktu, pagal kurį šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių – juridinių ir fizinių asmenų nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Dėl to būtina trečiojo asmens atsakomybės pagal Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktą sąlyga yra rašytinė šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, nes tokiu atveju pagal Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 2 dalį standartines šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas pakeičia šalių individualiai aptartos sąlygos, kurių pagrindu atsiranda civiliniai teisiniai santykiai tarp valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininko ir šilumos tiekėjo ir pagal kurias nuomininkas tiesiogiai įsipareigoja šilumos tiekėjui mokėti už patiektą šilumos energiją vietoje patalpų savininko.

5. Ieškovo ir nuomininko, nuomojančio atsakovo gyvenamąsias patalpas, šilumos pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti pripažinta sudaryta konkliudentiniais veiksmais ir dėl to, kad nurodytų gyvenamųjų patalpų nuomininkas niekada savo veiksmais nepatvirtino šios sutarties sudarymo, t. y. jis per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas (CK 1.71 straipsnio 2 dalis).

            

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

            1. Teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias neprivatizuotų butų nuomininkų atsiskaitymo už tiekiamą karštą vandenį ir šilumos energiją tvarką, tinkamai nustatė šilumos vartotoją ir asmenį, turintį padengti skolą UAB „Vilniaus energija“. Teisės aktai, reglamentuojantys socialinio būsto suteikimą, leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas išskyrė neprivatizuotų butų nuomininkus į atskirą vartotojų grupę, nustatydamas, jog būtent jie, o ne nuomojamo neprivatizuoto buto savininkas (savivaldybė), yra ieškovo teikiamų paslaugų vartotojai. Pagal principą lex specialis derogat legi generali šilumos tiekimo neprivatizuotam butui santykiams turi būti taikomos ne bendrosios šilumos ūkio, bet specialiosios normos. Savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, o vykdo jai įstatymų nustatytą funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktas). Dėl to, kad socialinio būsto nuoma nėra įprasta ūkinė–komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, savivaldybė neturi atsakyti UAB „Vilniaus energijai“ už tokio būsto nuomininkų skolas. Be to, savivaldybė, suteikdama socialinį būstą, neturi pasirinkimo laisvės, t. y. privalo suteikti būstą kiekvienam asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytus kriterijus, todėl Vyriausybė, įgyvendindama CK 6.584 straipsnio 1 dalį, 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtino Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad tuo atveju, kai yra nuomojamas valstybės ar savivaldybės socialinis būstas, paslaugų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai susiklosto tarp paslaugų teikėjo ir nuomininko, o ne paslaugų teikėjo ir savivaldybės. Toks teisės normų aiškinimas atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nes savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, yra tik valstybės ir nuomininko tarpininkė, įgyvendinanti jai valstybės įstatymais priskirtas funkcijas.

            2. Vilniaus miesto savivaldybės ir neprivatizuotų butų nuomininkų santykius taip pat reglamentuoja Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. 2105V, kuriame nurodyta, kad nuo šio sprendimo įsigaliojimo mokesčius už SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams suteiktą šildymą ir karštą vandenį apskaičiuoja SP UAB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri, be kita ko, yra įpareigota sudaryti šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis su bendrabučių gyventojais. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo gyvena UAB „Bendruva“ eksploatuojamame bendrabutyje nuo 1982 m., 2000 m. rugsėjo 27 d. su juo buvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, taigi ieškovas privalėjo sudaryti su šiuo asmeniu šilumos ir karšto vandens tiekimo vartojimo sutartį. Kai tokios sutarties nesudaryta, remiantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, laikytina, kad su nurodytu asmeniu energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais šalių veiksmais. Dėl to teismai teisingai nusprendė, kad ginčo atveju tinkamu atsakovu šioje byloje turi būti savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkas, t. y. trečiasis asmuo.

            3. Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos (CPK 4 straipsnis). Kasatoriaus nurodytoje nutartyje kasacinis teismas sprendė ne dėl to, kas turi atsiskaityti už neprivatizuotiems butams tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, bet išaiškino, kokie yra atsiskaitymo už tiekiamą energiją principai, t. y. kad turi būti apmokėta už visą patiektą šilumos kiekį; šis kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje sutartu būdu; suvartotas šilumos kiekis paskirstomas vartotojams ir kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra buto Vilniuje, Gerosios Vilties g. 25-109, savininkas. Laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 10 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d., už kurį ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 5217,90 Lt skolą už nurodytam butui patiektą šilumos energiją, šis butas atsakovo buvo išnuomotas kaip socialinis būstas trečiajam asmeniui I. S.: nuo 1999 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 26 d. savivaldybę ir trečiąjį asmenį siejo žodine sutartimi grindžiami nuomos santykiai, o 2000 m. rugsėjo 27 d. šalys sudarė rašytinę gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartį. 2000 m. rugsėjo 27 d. nuomos sutartyje nenustatyta nuomininko atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją tvarkos.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, todėl nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, savivaldybei priklausančio buto nuomininką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos specifika yra ta, jog ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyvena nuomininkas – asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į socialinį būstą.

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami šalių ginčą, vadovavosi CK 6.584 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka, bei Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kurios 2 punkte nurodyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip. Teismai, remdamiesi nurodytomis teisės normomis, nusprendė, kad ieškovo teikiamų paslaugų vartotojas yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas, ir būtent jis, o ne savivaldybė, t. y. šios patalpos savininkė, privalo atsiskaityti su šilumos tiekėju, nes Vyriausybės nutarimu patvirtinta Tvarka yra lex specialis šilumos tiekimo teisės aktų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 32 dalį šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų; šio straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis.

Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurios yra privalomos tiek šilumos tiekėjams, tiek jos vartotojams, taip pat kitiems šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims (Taisyklių 1 punktas), 50 punkte nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos sutartimis. Taisyklėse išskiriamos šilumos pirkimo–pardavimo sutartys ir šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys. Taisyklių 5 punkte šilumos pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo, vartojančio tiekiamą šilumą pastate, kuriame įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis; šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens šilumos vartotojo, vartojančio šilumą patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal Taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų.

Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punkte nurodyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šias sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas.

Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas –šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.

Pažymėtina, kad tuo atveju, kai šiluma tiekiama patalpoms, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, t. y. daugiabučiame name esantiems butams ir kitoms patalpoms, susiklosto šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Šilumos pirkimą–pardavimą detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose neaptarta situacija, kai daugiabučio namo butų, kitų patalpų, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, savininkas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo. Kita vertus, pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, taip pat Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sąvoką tokios sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, taigi ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose.

Pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose dėl šilumos pirkimo–pardavimo nereglamentuota situacija, kai patalpų savininkas yra išnuomojęs patalpas nuomininkui ir šis yra faktinis vartotojas. Antra vertus, civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas.  

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė – buto, kuriam ieškovas tiekė šilumą, savininkė nuomoja šį butą trečiajam asmeniui I. S.: nuo 1999 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 26 d. šalis siejo žodine sutartimi grindžiami nuomos santykiai, o 2000 m. rugsėjo 27 d. sudaryta rašytinė gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis. Byloje taip pat nustatyta, kad nurodytoje sutartyje neaptarta nuomininko atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją tvarka. Byloje nustatyta ir tai, kad tuo laikotarpiu, už kurį ieškovas prašo priteisti skolą už patiektą šilumos energiją, nebuvo sudarytos rašytinės šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sutarčių sąlygų (57 punktas). Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individuliai susitaria dėl sutarčių sąlygų (66 punktas).

Pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9 punktą šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta ar pakeista pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; Sąlygų 11 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas 8 punkte nurodytų šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 9, 11 punktuose. Minėta, kad pagal šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo, taip pat šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas šių sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato buto, kitų patalpų savininkas – buitinis vartotojas ar pastato savininkas–šilumos vartotojas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus mieto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas.

Vertinant šios konkrečios bylos aplinkybes, pažymėtina, kad iki 2000 m. rugsėjo 27 d., kol savivaldybę ir trečiąjį asmenį siejo žodinė patalpų nuomos sutartis, šių patalpų nuomininkas nesudarė sutarties su šilumos tiekėju ir jokiais veiksmais neišreiškė pageidavimo ją sudaryti. 2000 m. rugsėjo 27 d. nuomos sutartyje, sudarytoje savivaldybės įmonės SP UAB „Bendruva“ ir trečiojo asmens dėl gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos, nėra nuostatų dėl atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją tvarkos. Nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad savivaldybės elgesys, kai ši, sudarydama gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, neaptarė su nuomininku atsiskaitymo už šilumos energiją ir kitas teikiamas paslaugas tvarkos, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko (bonus pater familias) elgesio reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasatorius teisingai nurodo, jog atsakovas sudarytos su nuomininku 2000 m. rugsėjo 27 d. nuomos sutarties neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl negali panaudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš šilumos tiekėją (CK 6.579 straipsnio 4 dalis). 

Minėta, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Taigi nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo–pardavimo sutarties subjektų prasme, šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą–pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Dėl to nėra pagrindo, vadovaujantis vien šiuo Nutarimu, laikyti trečiojo asmens šioje byloje – savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko ieškovo teikiamų paslaugų vartotoju.

Teisėjų kolegija atmeta atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininkų, skolas UAB „Vilniaus energija“.

Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami šalių ginčą dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją, pažeidė šilumos pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad savivaldybė, t. y. patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkė, neturi atsakyti šilumos tiekėjui už netinkamą prievolės atsiskaityti už patiektą šilumos energiją vykdymą. Dėl to, kad teismai pripažino Vilniaus miesto savivaldybę netinkamu atsakovu, skolos už šilumos tiekimą pagrįstumo bei dydžio klausimas nebuvo nagrinėjamas teismų. Tam, kad būtų išspręstas ieškovo reikalavimas dėl prašomų priteisti skolos, delspinigių ir palūkanų sumų pagrįstumo bei dydžio, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

  

            Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5  punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.  

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                       Pranas Žeimys

 

                                                                                                                              Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                              Virgilijus Grabinskas