Civilinė byla Nr. e3K-3-460-687/2016

                                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39107-2013-5

                                      Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.2;

                        2.3.2.10; 3.5.1.23.

                                   (S)                           

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. J. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, O. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovą V. J. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti valstybinėje žemėje šalia atsakovui priklausančio žemės sklypo, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, savavališkai pastatytą tvorą, kurios ilgis – 57 m, aukštis – 1,4 m, taip pat nugriauti 10 m ilgio, 5 m pločio ir 4,5 m aukščio ūkinį pastatą, kurio dalis yra atsakovui priklausančiame žemės sklype, esančiame Vilniuje, duomenys neskelbtini, o kita dalis – valstybinėje žemėje šalia atsakovui priklausančio žemės sklypo, bei sutvarkyti statybvietę, taip pat nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę savavališkos statybos padarinius pašalinti ir sutvarkyti statybvietę pati, reikiamas išlaidas išieškoti iš atsakovo.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį ir statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 nuostatas atsakovo vykdyta statyba (tvora, kurios ilgis – 57 m, aukštis – 1,4 m, taip pat ūkinis pastatas, kurio ilgis – 10 m, plotis – 5 m, aukštis – 4,5 m) priskirtina I grupės nesudėtingų statinių statybai, kuriai, vykdomai valstybinėje žemėje, pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 6 priedo 3.3 punktą reikalingas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas supaprastintam statybos projektui. Be to, reikalingas Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas vykdyti statybą valstybinėje žemėje. Atsakovas ieškovei šių dokumentų nepateikė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė 2013 m. balandžio 23 d. surašė atsakovui savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-130423-00055 ir Nr. SSA-00-130423-00056, kuriuose nurodyta, kad žemės sklype Vilniuje, duomenys neskelbtini, savavališkai pastatyta metalinių segmentų tvora, tvoros ilgis, patenkantis į valstybinę žemę, yra apie 57 m, aukštis – 1,4 m, užimtas valstybinės žemės plotas – 385 kv. m, bei savavališkai pastatytas medinis šlaitiniu stogu ūkinis pastatas (ilgis – apie 10 m, plotis – 5 m, aukštis – 4,50 m). Žemės sklypas Vilniuje, duomenys neskelbtini, nuosavybės teise priklauso atsakovui ir trečiajam asmeniui O. J. Savavališkos statybos aktai atsakovui 2013 m. balandžio 24 d. buvo išsiųsti registruotu paštu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini, Vilnius). 2013 m. balandžio 23 d. reikalavimais Nr. REI-00-130423-00057 ir REI-00-130423-00056 ieškovė pareikalavo, kad atsakovas ne vėliau kaip iki 2013 m. spalio 23 d. savo lėšomis pašalintų savavališkos statybos padarinius. Šie reikalavimai taip pat buvo išsiųsti atsakovui registruotu paštu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini, Vilnius). Be to, apie surašytus savavališkos statybos aktus ir reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius ieškovė atsakovą informavo 2013 m. birželio 5 d. paskelbdama  pranešimą respublikiniame laikraštyje „Lietuvos žinios“. Atsakovas reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdė.
6. Teismas nustatė, kad ginčo tvora ir ūkinis pastatas yra 2007–2008 m. statybos, jie statyti atsakovo be jokių šią statybą pateisinančių dokumentų, tikintis vėliau nusipirkti valstybinę žemę, kurioje stovi ginčo statiniai, taip padidinant nuosavybės teise valdomo žemės sklypo Vilniuje, duomenys neskelbtini, plotą. Tokių veiksmų atsakovas ėmėsi 2010 m., tačiau įgaliotos institucijos atsisakė parduoti atsakovui valstybinę žemę, kurioje yra atsakovo pastatyti statiniai, nes visų pirma toje vietoje suformuoti žemės sklypai buvo skirti grąžinti natūra, o 2014 m. patvirtintu detaliuoju planu šioje zonoje numatytas pravažiavimo kelias. Teismas sprendė, kad statiniai, patenkantys už atsakovui ir trečiajam asmeniui O. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos, pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir pripažintini savavališka statyba. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo savavališkai pastatytos ginčo tvoros ir ūkinio pastato įteisinimas 385 kv. m valstybinėje žemėje ties atsakovui ir trečiajam asmeniui O. J. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu Vilniuje, duomenys neskelbtini, yra negalimas, todėl ieškovės reikalavimas nugriauti savavališkos statybos statinius yra tenkintinas.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo V. J. apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 10 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015  m. balandžio 9 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovas V. J. įpareigotas nugriauti 10 m ilgio, 5 m pločio ir 4,5 m aukščio ūkinio pastato dalį, esančią žemės sklype Vilniuje, duomenys neskelbtini, o šią ieškinio dalį atmetė.
8. Kolegija nurodė, kad 57 m ilgio tvora ir dalis ūkinio pastato yra pastatyti valstybinėje žemėje, esančioje šalia atsakovo žemės sklypo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas valstybinės žemės sklypą, kuriame yra jo pastatyta tvora ir ūkinis pastatas, valdo ir naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, todėl ši statyba laikytina savavališka.
9. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, ginčydamas tai, jog savavališkos statybos statiniai priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, nepateikė įrodymų, paneigiančių savavališkos statybos aktuose nurodytų statinių matmenis.
10. Kolegija nurodė, kad savavališkos statybos nustatymo metu statant valstybinėje žemėje buvo reikalingi rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas yra gavęs įgalioto valstybės tarnautojo rašytinį sutikimą valstybinės žemės sklype pastatytos tvoros ir ūkinio pastato projektams. Šiuo metu galiojančioje statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priede „Atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui“ nėra numatyta, kad, statant I grupės nesudėtingą statinį valstybinėje žemėje, yra privalomas rašytinis pritarimas statinio projektui, tačiau statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punkte nustatyta, kad, statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas yra gavęs rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo sutikimą dėl tvoros ir ūkinio pastato statybos valstybinėje žemėje, todėl ši statyba laikytina savavališka. 
11. Kolegija nustatė, kad šiuo atveju galimybė įteisinti savavališką statybą yra susijusi su savavališkai pastatytų tvoros ir ūkinio pastato užimto 385 kv. m valstybinės žemės sklypo suteikimu atsakovui nuosavybės teise ar kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, tačiau pagal parengtą detalųjį planą ginčo savavališka statyba užimtoje valstybinės žemės sklypo zonoje yra numatytas pravažiavimo kelias, šiuo detaliuoju planu nėra numatyta šią valstybinę žemę parduoti gretimų sklypų savininkams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 6 dalis), todėl nėra galimas savavališkai pastatytų tvoros ir ūkinio pastato užimto 385 kv. m valstybinės žemės sklypo suteikimas atsakovui nuosavybės teise, taip pat ir savavališkos statybos įteisinimas. Kolegija nurodė, kad atsakovas, žinodamas savo žemės sklypo ribas, akivaizdžiai neteisėtai užėmė didelę valstybinio žemės sklypo dalį – 385 kv. m, aptverdamas šią žemę tvora ir pastatydamas joje ūkinį pastatą, ir tik savavališkai užėmęs valstybinės žemės sklypą ėmėsi veiksmų šiam žemės sklypui iš valstybės nupirkti ir taip įteisinti savavališkai pastatytus statinius. Ta aplinkybė, kad valstybinės žemės sklypas šiuo metu nėra naudojamas, negali pateisinti akivaizdžiai neteisėtų atsakovo veiksmų šiame žemės sklype.
12. Nepaisant to, kolegija sprendė, kad dalis ūkinio pastato yra pastatyta ne valstybiniame, bet atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriame pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą supaprastintam statybos projektui nebuvo reikalingas įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas, taip pat kitas statybą leidžiantis dokumentas, todėl ūkinio pastato dalis, pastatyta atsakovui priklausančiame žemės sklype, nelaikytina savavališkos statybos statiniu, todėl ieškovės reikalavimas nugriauti visą ūkinį pastatą yra nepagrįstas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu ieškovė Inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalyje įtvirtintą statybą leidžiančio dokumento apibrėžimą, darytina išvada, kad jis gali būti išduodamas visam turtiniam vienetui vienas, o ne keli, todėl ir ginčo ūkiniam pastatui statyti gali būti išduodamas vienas statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ūkinio pastato dalis, pastatyta atsakovui priklausančiame žemės sklype, nelaikytina savavališka statyba, tarsi padalijo statinį į dvi dalis, tačiau tam nėra jokio teisinio pagrindo.
2. Šiuo atveju tai daliai, kuri yra pastatyta atsakovui priklausančiame žemės sklype, atsižvelgiant į tai, kad statinys pastatytas arčiau nei 3 m iki sklypo ribos, reikalingas gretimo sklypo savininko (valdytojo), t. y. Nacionalinės žemės tarnybos, rašytinis sutikimas (STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.2 punktas bei 11 priedo 4 punktas). Taigi gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) sutikimas ar valdytojo (valdytojų) sutikimas dėl statybos taip pat yra statybą leidžiantis dokumentas, kurio nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat neturėjo, todėl visas ūkinis pastatas laikytinas savavališkai pastatytu.
3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neįvykdoma, nes darbai, kai griaunamas ne visas statinys, priskirtini rekonstrukcijos darbams, kurių pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 15 straipsnio 3 dalį Statybos inspekcija neturi teisės atlikti, tad lieka neaišku, kas turėtų šalinti savavališkos statybos padarinius, jei atsakovas ir toliau vengtų tai padaryti.     
14. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.
15. Atsiliepimai į kasacinį skundą pateikti nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ūkinio pastato, nesudėtingo statinio, kuris pastatytas atsakovui priklausančiame žemės sklype ir gretimame valstybinės žemės sklype, ir tvoros, esančios valstybinės žemės sklype, statybos teisėtumo. Byloje nėra aiškių duomenų, kada buvo pastatytas ginčo statinys. Iš atsakovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo statinys ir tvora buvo pastatyti 2007–2008 m. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo ūkinį pastatą kaip vientisą statybos objektą, nurodė, kad atsakovas neturėjo jokių statybą leidžiančių dokumentų, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai ūkinio pastato daliai, kuri pastatyta atsakovo žemės sklype, nebuvo reikalingas besiribojančio žemės sklypo savininko, šiuo atveju valstybės, rašytinis sutikimas dėl vykdomų statybų atsakovui priklausančiame žemės sklype, todėl ši ūkinio pastato dalis nelaikytina savavališka statyba ir nėra galimybės taikyti atitinkamų savavališkos statybos padarinius reglamentuojančių teisės normų bei atsakomybės savavališką statybą vykdžiusiam statytojui.
17. Statybos įstatymo (tiek šiuo metu galiojančios, tiek šiai bylai aktualios redakcijos) 3 straipsnyje nustatytos statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė įgyvendinama, kai turimas žemės sklypas įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui. Kai statytojui nuosavybės teise nepriklauso žemės sklypas, kuriame planuojami nesudėtingi statiniai, valstybinės žemės naudojimo tvarką nustato šios žemės valdytojas. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad atsakovas valstybinės žemės sklypą, kuriame yra jo pastatyta tvora ir ūkinis pastatas, valdo ir juo naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad statyba statytojui nepriklausančiame valstybinės žemės sklype, negavus žemės valdytojo pritarimo, neatitinka teisės aktų reglamentuotos statinių statybos ir jų įteisinimo tvarkos ir šią pažeidžia.
18. Pasisakydama dėl ūkinio pastato statybos teisėtumo atsakovui priklausančiame žemės sklype, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (red. 2007 m. gruodžio 29 d.), kuris galiojo ginčo ūkinio pastato statybos metu, nuostatas, nors I grupės nesudėtingiems statiniams jo statybos metu 2007–2008 m. ir nebuvo privalomas nei statinio projektas, nei statybos leidimas, tačiau minimalus atstumas iki kaimyninio sklypo ribos buvo nustatytas. Šį atstumą buvo galima sumažinti (ar blokuoti pastatus ant sklypų ribos) tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą (rašytinį susitarimą) (žr. Nesudėtingų statinių sąrašą, 1 lentelė). Atstumas iki gretimo sklypo ribos buvo įtvirtintas ir vėlesnėse statybos techninių reglamentų redakcijose.  Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ūkinio pastato statyba pažeidžiant teisės aktais nustatytus atstumus iki kaimyninio sklypo ribos atsakovui priklausančiame žemės sklype, neturint gretimo žemės sklypo savininko sutikimo, pripažintina neteisėta.
19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo griauti dalį ūkinio pastato, nurodo, kad tokiu atveju turi būti įvertinta, ar ginčo ūkinis pastatas gali būti ardomas dalimis ar tik kaip vientisas statinys. Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių pagrįsti galėjimą atskirti dalį ūkinio pastato, nepakeitus jo paskirties ir vertės. Kadangi ūkinio pastato dalies griovimas pakeistų esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas, kiltų reali grėsmė jo tolesniam funkcionalumui ir vertei. Vadinasi, visas ginčo ūkinis pastatas turi būti vertinamas kaip vientisas statybos objektas.
20. Nors savavališkų statybų atveju yra pažeidžiamos viešosios teisės normos, įstatymo leidėjas nustatė savavališko statinio statytojui (savininkui) galimybę išvengti savavališkos statybos nepageidautinų padarinių – pareigos nugriauti statinį – ir suteikė teisę bei galimybę įstatymų nustatyta tvarka parengti reikalingus statybų dokumentus jau pastatytam statiniui įteisinti. Savavališkos statybos padarinių pašalinimas įteisinant ar nugriaunant statinius yra įstatymų pažeidimų pašalinimas bei visuomenės interesų gynimas, o ne tokio statinio statytojo (savininko) pažeistų teisių gynimas. Įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota, sudarančia galimybę įteisinti savavališką statybą, atliktą statytojui nepriklausančiame žemės sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-388/2014).
21. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, žinodamas savo žemės sklypo ribas, akivaizdžiai neteisėtai užėmė didelę valstybino žemės sklypo dalį, aptverdamas šią žemę tvora ir pastatydamas joje ūkinį pastatą, ir tik savavališkai užėmęs valstybinės žemės sklypą ėmėsi veiksmų šiam žemės sklypui iš valstybės nupirkti ir taip įteisinti savavališkas statybas. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes, nustatė, kad šiuo metu nėra galimybės įteisinti ūkinį pastatą, esantį valstybinėje žemėje, nes toje vietoje pagal detalųjį planą yra numatytas pravažiavimo kelias. Atsakovas taip pat nesiėmė veiksmų, kad būtų gautas gretimo žemės sklypo savininko, šiuo atveju valstybės, sutikimas dėl nesudėtingo statinio atsakovui priklausančiame žemės sklype, pastatyto nesilaikant atstumo iki kaimyninio sklypo ribos reikalavimų. Kadangi savavališkos statybos įteisinimas yra asmens teisė, o ne pareiga, tai rodo, kad atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas pašalinti savavališkos statybos padarinius, nebendradarbiavo su kompetentingomis valstybės institucijomis, todėl ginčo ūkinis pastatas, kaip vientisas statinys, pastatytas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, turi būti nugriautas.
22. Kasaciniame skunde teigiama, kad, vadovaujantis TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalimi, Inspekcija šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 16 punkte taip pat nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę organizuoti statinių griovimo ir statybviečių sutvarkymo darbus pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus bylose, kuriose ieškovai buvo Inspekcija, kiti viešojo administravimo subjektai ar prokuratūra, tačiau nesuteikta teisė atlikti rekonstrukcijos darbus.
23. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 95 dalyje įtvirtintas statinio griovimo apibrėžimas – tai statybos rūšis, kurios tikslas – išardyti (išmontuoti) visas statinio (jo dalies) konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus).
24. Nagrinėjamu atveju pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą atsakovas įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytą ūkinio pastato dalį, esančią valstybinėje žemėje, greta žemės sklypo Vilniuje, Masalskio g. 2 (kadastro Nr. 0101/0162:513). Pagal galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 9.5 punktą, statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas ir tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad darbai, kai griaunamas ne visas statinys, priskirtini rekonstrukcijos darbams.
25. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalies nuostatas Inspekcija neatlieka rekonstrukcijos darbų. TPSVPĮ reglamentuoti subjektai, atsakingi už statybų teisėtumo priežiūrą ir kontrolę, apibrėžtos šių subjektų funkcijos, teisės ir pareigos, kuriomis jie atitinkamai gali pasinaudoti arba kurias privalo vykdyti atlikdami savo funkcijas. Remiantis TPSVPĮ 15 straipsnio 1 dalimi, vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo valstybei atstovauja Inspekcija, kuri statinio ar jo dalies savininko, valdytojo ar naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininko, valdytojo ar naudotojo lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus neįvykdomi teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes (TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą nugriauti tik dalį ūkinio pastato, nesiaiškino, ar toks savavališkos statybos padarinių šalinimas nepakeis statinio laikančiųjų konstrukcijų. Kaip pažymėta pirmiau, Inspekcija nėra įgaliota rekonstruoti savavališkai pastatytų statinių, jei statytojas pats nesiima veiksmų savavališkos statybos padariniams šalinti. Tokiu atveju teismo sprendimas liktų neįvykdytas. Kadangi statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais, tai tokiu atveju būtų neužtikrintas viešasis interesas, įpareigojantis statytojus laikytis statybų tvarkos ir statybas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o valstybė neužtikrintų tinkamos interesų pusiausvyros ir kitų asmenų, šiuo atveju pačios valstybės, kaip sklypo, besiribojančio su atsakovo sklypu, kuriame buvo be savininko, valstybei atstovaujančios institucijos, sutikimo pastatyta tvora ir dalis ūkinio pastato, interesų apsaugos.  
26. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibrėžiančias statinį bei neteisėtas statybas ir jų padarinių taikymą, todėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutarties dalis, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis, kuria atsakovas V. J. įpareigotas nugriauti 10 m ilgio, 5 m pločio ir 4,5 m aukščio ūkinio pastato dalį, esančią žemės sklype Vilniuje, duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, ir ši ieškinio dalis atmesta, yra naikintina. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutartimi kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis dėl ūkinio pastato dalies, esančios valstybinėje žemėje, ir tvoros griovimo buvo palikta nepakeista. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija palieka galioti visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

27. Kasacinis teismas patyrė 3,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92  straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1  dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis, kuria atsakovas V. J. įpareigotas nugriauti 10 m ilgio, 5 m pločio ir 4,5 m aukščio ūkinio pastato dalį, esančią žemės sklype Vilniuje, duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, ir ši ieškinio dalis atmesta, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. duomenys neskelbtini) 3,90 Eur (tris Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Vincas Verseckas