LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Edineras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4637-345/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Edineras“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos 2016-04-22 sprendimo panaikinimo bei pirkimo sąlygų pakeitimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Edineras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016-04-22 raštu Nr. A39-199/16 (3.10.15-11K-10) „Dėl gautos pretenzijos“ priimtą sprendimą, kuriuo netenkinta jos pretenzija, ir įpareigoti priimti naują sprendimą – ieškovės 2016-04-15 pretenziją tenkinti. Nurodė, kad susipažinusi su atsakovės paskelbto „Vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste pirkimą“ pirkimo (toliau – Pirkimas, Konkursas) sąlygomis, kreipėsi į perkančiąją organizaciją su pretenzija, prašydama pakeisti Pirkimo sąlygų 12.8 punkte, 12.10 punkte nustatytus reikalavimus, panaikinti 33 punkto ir 37 punkto sąlygas, pakeisti reikalavimus paslaugų apimčiai. Ieškovės teigimu, įvertinus tai, kad Pirkimu siekiama sudaryti ilgalaikę 10 metų trukmės sutartį, kas savaime apriboja potencialių tiekėjų skaičių, tikslinga nagrinėjamu atveju būtų sumažinti kvalifikacinius reikalavimus tiekėjų finansiniam pajėgumui. Taip pat ieškovė tvirtino, kad Pirkimo sąlygų 12.10 punkte įtvirtintas reikalavimas suformuluotas taip, kad palankių rezultatų kvalifikacinės atitikties vertinimo procese gali tikėtis tik ta ūkio subjektų grupė, kuri būtinai turėjo bent 1 keleivio vežimo sutartį, kurios pačios vertė yra ne mažesnė nei 1,5 - 1,6 mln. Eur. Pirkimo sąlygos, nustatant nepagrįstai didelį patirties reikalavimą, proteguoja didžiuosiuose Lietuvos miestuose keleivių vežimo paslaugas teikiančias įmones, diskriminuoja vidutinius vežėjus. Be to, teigė, kad, Pirkimą skaidant tik į dvi dalis, sukuriamos konkurenciją keleivių pervežimo paslaugų rinkoje ribojančios sąlygos, nes objektyvią galimybę dalyvauti Konkurse turi tik keletas pačių stambiausių ūkio subjektų, tuo tarpu Pirkimą skaidant į smulkesnes dalis, jame galėtų dalyvauti platesnis potencialių tiekėjų ratas, kas užtikrintų racionaliausios kainos parinkimą. Maža to, ieškovės įsitikinimu, Pirkimo sąlygų 33 ir 37 punktuose yra nustatyti per aukšti ir pertekliniai reikalavimai tiek pasiūlymo galiojimo, tiek ir sutarties įvykdymo užtikrinimui. Reikalavimas pateikti 250 000 Eur dydžio užstatą kaip prievolių įvykdymo garantiją lemia tai, kad Konkurse galės dalyvauti tik tie subjektai, kurie turi neinvestuotus finansinius išteklius, be to, lėšų įmokėjimas nepagrįstai įšaldo tiekėjo lėšas. Pirkimo sąlygoms, leidžiančioms kaip prievolių įvykdymo užtikrinimą pateikti tik banko garantiją taip pat nepagrįstai eliminuojama ūkio subjektų dalis. Perkančioji organizacija nepagrįstai riboja galimybę pasiremti analogiškomis banko garantijai prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Pirkimo sąlygų 12.8 punkte numatyti minimalūs reikalavimai atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 32 straipsnio 2 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, yra nustatyti atsižvelgiant į ypatingą Pirkimo objekto specifiką, vadovaujantis teismų praktika. Atsakovė yra suinteresuota, kad pirkimo laimėtojas būtų savo srities profesionalas, galintis užtikrinti ekonomišką, racionalią, gyventojams priimtiną kainą, atitinkamą kokybę ir paslaugų efektyvumą, kuriuos gali pasiūlyti tik tiekėjas turintis patirtį keleivių vežimo srityje, o ne kitose su Pirkimu nesusijusiose sferose. Atsakovės teigimu, ji išsamiai pagrindė Pirkimo sąlygų 12.10 punkte numatytų sumų dydžius bei aiškiai nurodė, kad minėtą reikalavimą turi atitikti bent vienas ūkio subjektų grupės narys, atsižvelgiant į jų prisiimamus įsipareigojimus pirkimo sutarčiai vykdyti, arba visi ūkio subjektų grupės nariai kartu. Taip pat atsakovė tvirtino, kad VPĮ nenustato pareigos perkančiajai organizacijai išskaidyti pirkimo objektą į dalis, net jei pirkimo objektas yra sudėtinis, kai neskaidymu nepažeidžiamos viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Bei pažymėjo, kad Pirkimo dokumentuose yra numatyta galimybė pasiūlymą teikti subjektų grupei, pasitelkti kitų ūkio subjektų pajėgumus, todėl ir mažesniems tiekėjams suteikiama galimybė pateikti pasiūlymą bent vienai iš Pirkimo dalių. Atsakovė nesutiko, kad Pirkimo sąlygų 33 ir 37 punktuose nustatyti per aukšti reikalavimai tiek pasiūlymo galiojimo, tiek sutarties vykdymo užtikrinimui, nurodė, kad tokia perkančiosios organizacijos teisė nustatyta VPĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Be to, pažymėjo, kad reikalavimai pasiūlymo galiojimui ir sutarties vykdymo užtikrinimui buvo nustatyti įvertinus Pirkimo objektą, sutarties trukmę ir kitas Pirkimo sąlygos. Banko garantija yra besąlyginė ir neatšaukiama, perkančiajai organizacijai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių pagrįstumo ir dydžių, todėl geriau užtikrina perkančiosios organizacijos interesus. Atsakovės teigimu, ieškovė specialiai bando vilkinti Pirkimą kreipdamasis su ieškiniu į teismą, dėl ko daroma didelė žala perkančiajai organizacijai, pažeidžiamas viešasis interesas, todėl ieškovei turi būti skirta bauda už nepagrįsto ieškinio pareiškimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovė užtikrino vienodas sąlygas visiems tiekėjams dalyvauti Pirkimo procedūrose, Pirkimo sąlygos nebuvo nukreiptos į konkretų tiekėją, visiems tiekėjams sudarytos tokios pačios sąlygos konkuruoti dėl paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Be to, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti baudą ieškovei už nepagrįsto ieškinio pateikimą.

Vertindamas ieškovės argumentą, kad perkančioji organizacija Pirkimo sąlygų 12.8 punkte ir 12.10 punkte nustatė per griežtus minimalius kvalifikacinius reikalavimus, teismas nurodė, kad perkančioji organizacija turi teisę pirkimo dokumentuose nustatyti kandidatų ir dalyvių ekonomines ir finansines būklės reikalavimus bei prašyti pateikti šią būklę apibūdinančius dokumentus. Įvertinęs atsakovės nurodytą planuojamą metinę paslaugų vertę I ir II pirkimo dalims, teismas darė išvadą, jog perkančioji organizacija Pirkimo sąlygų 12.8 punkte nurodytus kvalifikacinius reikalavimus I ir II Pirkimo dalims nustatė remdamasi Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodinių rekomendacijų, patvirtintų 2003-10-20 Viešųjų pirkimų tarnybos įsakymu Nr. 1S-100 (toliau – Rekomendacijos), 19.2 ir 19.3 punktuose įtvirtintais reikalavimais, metinę paslaugų vertę kiekvienai pirkimo daliai be PVM padauginusi iš 1,5 karto, ir pagrįstai reikalavo, kad tiekėjas pateiktų savo vidutines metines pajamas per 3 finansinius metus iš keleivių vežimo veiklos. Teismas laikė, kad atsakovė pagrindė ir Pirkimo objekto specifiškumą, pagrįstai įvertinusi Pirkimo vertę, ilgalaikių paslaugų trukmę, nustatė finansinius ir ekonominius reikalavimus. Taip pat teismas sprendė, kad nėra pagrindo perkančiosios organizacijos Pirkimo sąlygose nustatytą reikalavimą tiekėjui pateikti savo vidutines pajamas per  nustatytą laikotarpį iš keleivių vežimo veiklos pripažinti nepagrįstu, neproporcingu ar diskriminuojančiu, pažymėdamas, kad pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija turi teisę pirkimo dokumentuose pareikalauti, kad kandidatas ar dalyvis turėtų teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti. Be to, pasisakydamas šiuo aspektu, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog yra pajėgi dalyvauti Konkurse ar jos kvalifikacija galimai atitiktų jos reikalaujamus sumažinti Konkurso kvalifikacinius reikalavimus.

Ieškovės argumentai dėl Konkurso sąlygų 12.10 punkte nustatytų reikalavimų nepagrįstumo ir tiekėjų, ketinančių remtis bendrais pajėgumais ir dalyvauti Pirkime jungtinės veiklos pagrindu, diskriminavimo, taip pat buvo atmesti kaip nepagrįsti. Vertindamas šių ieškovės argumentų pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad Pirkimo sąlygų 12.10 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog, teikiant pasiūlymą abiems Pirkimo objekto dalims, Pirkimo sutarčių vertės yra sumuojamos ir sąlyga nereikalauja pavienių tiekėjų būti įvykdžius 1 500 000 Eur ar 1 600 000 Eur vertės sutartį. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad Pirkimas yra tarptautinis, todėl sprendė, kad Konkurse buvo sudarytos sąlygos dalyvauti kandidatams ar tiekėjams tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių.

Teismas nesutiko ir su ieškovės argumentu, kad, išskaidžius Pirkimą į 3 dalis, jame galėtų dalyvauti daugiau smulkiųjų tiekėjų bei būtų užtikrinamas konkurencingumas. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog Pirkimo sąlygos, kuriomis siekiama įsigyti ginčo paslaugas, būtų užkirtusios kelią tiekėjams, prireikus jungiantis į tiekėjų grupę ar kitu būdu, dalyvauti Pirkime, ar kad perkančioji organizacija, suformulavusi Pirkimo objektui reikalavimus, būtų protegavusi konkretų tiekėją, pažeidusi skaidrumo, nediskriminavimo principus bei viešąjį interesą. Teismas pritarė atsakovei, kad Pirkimo skaidymas į daugiau nei dvi dalis, padarytų pirkimą techniškai sudėtingesnį ir brangesnį, bei pažymėjo, jog, neskaidant pirkimo objekto į smulkesnes dalis, visos transporto priemonės priklausytų vienam tiekėjui, todėl būtų palankesnės sąlygos eksploatuoti transporto priemones, sugedus, keisti naujomis, užtikrinant keleivių vežimo paslaugų tęstinumą, būtų išvengta nutrauktų reisų skaičiaus dėl nedidelių tiekėjo pajėgumų, kas atitinkamai būtų ekonomiškai naudingiau. Be to, teismas nenustatė, jog reikalavimas, kad tiekėjas turėtų 120 vietų autobusų, būtų pernelyg aukštas, neadekvatus Pirkimo pobūdžiui.

Ieškovės argumentą, kad perkančioji organizacija be pagrindo suvaržė tiekėjų galimybę sutarties įvykdymą užtikrinti kitais prievolių užtikrinimo būdais, teismas taip pat atmetė, pažymėdamas, kad perkančiajai organizacijai suteikta teisė spręsti, kokį pasiūlymo galiojimo ar sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonę pasirinkti. Teismas sutiko su atsakove, jog banko garantija ženkliai geriau užtikrina perkančiosios organizacijos interesus nei laidavimo draudimas - banko garantija nėra priklausoma nuo pagrindinės (užtikrinamos) prievolės ir garantijos sumos išmokėjimas nesiejamas su skolininko ir kreditoriaus ginčo dėl garantija užtikrintų įsipareigojimų vykdymo išsprendimu (CK 6.90 str. 2 d., 6.93 str.), o laidavimo savybės yra priešingos (CK 6.76, 6.82 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2013-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2117/2013).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė „Edineras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Perkančioji organizacija tiekėjų vidutinėms pajamoms nustatė gerokai didesnes reikšmes nei tą įpareigoja daryti Rekomendacijos, o pirmos instancijos teismas šioje byloje iš esmės apsiribojo tik formaliu tokių Pirkimo sąlygų tyrimu ir deklaratyviais teiginiais, jog Pirkimo sąlygų 12.8 punkte atsakovės įtvirtinti kvalifikaciniai reikalavimai yra pagrįsti. Atsakovės organizuojamo pirkimo nauda ir tikėtinas specifiškumas nagrinėjamu atveju negali pateisinti Pirkimo sąlygos dėl tiekėjo metinių pajamų dydžio ir šia sąlyga nustatyto konkurencijos suvaržymo. Darydamas išvadas apie Pirkimo objekto specifiškumą, pirmos instancijos teismas, tinkamai neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką šiuo klausimu, todėl nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju Pirkimo objektas pasižymi specifiškumu, kas tikėtina ir sąlygojo nepagrįstą išvadą, jog Pirkimo sąlygų 12.8 punkte reikalaujamas teikėjų pajamų dydis yra pagrįstas ir nevaržantis konkurencijos.

2. Pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių dėl tiekėjų metinių pajamų dydžio iš bendrovės veiklos ir tiekėjų metinių pajamų dydžio iš konkrečios veiklos, kaip kriterijų, apibūdinančių tiekėjų finansinį ir ekonominį pajėgumą, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais, kad perkančioji organizacija turi teisę Pirkimo sąlygose nustatyti reikalavimą dėl metinio tiekėjų pajamų dydžio iš konkrečios veiklos, visiškai neanalizuodamas, kiek toks reikalavimas yra tikslingas šiuo konkrečiu atveju.

3. Pirmos instancijos teismo teiginys, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog yra pajėgi dalyvauti Konkurse, iš esmės nėra reikšmingas, kadangi ieškovė tokios aplinkybės ir neturėjo įrodinėti.

4. Nagrinėjamu atveju Pirkimo sąlygose įtvirtinant tokius tiekėjų reikalavimus, kaip kad reikalavimas per paskutinius 3 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veikla mažiau nei tris metus) turėti įvykdytą ir (ar) vykdomą bent vieną keleivių vežimo sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip: I pirkimo daliai – 1 500 000 Eur be PVM, II pirkimo daliai – 1 600 000 Eur be PVM, buvo visiškai neatsižvelgta į tai, kad Lietuvoje reguliaraus susisiekimo paslaugų teikimas iki šiol paprastai buvo organizuojamas be konkurso pavedant vienai ar kitai savivaldybės įmonei. Nagrinėjamu atveju nustatant aukštą patirties reikalavimą yra proteguojamos Lietuvos didžiuosiuose miestuose keleivių vežimo paslaugas teikiančios įmonės ir diskriminuojami vidutiniai vežėjai, pradėję analogiškų paslaugų teikimą po rinkos liberalizavimo. Pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą, kad 0,4 pirkimo vertės koeficientas, vertinant tiekėjų patirtį, yra tinkamas nustatant tiekėjų įvykdytų sutarčių vertę, neįsigilino į bylos aplinkybes bei šiuo metu egzistuojančią keleivių vežimo paslaugų rinką. Pirkimo sąlygos galėtų būti laikomos atitinkančios VPĮ keliamus reikalavimus tiekėjų nediskriminavimo aspektu, jei sudarytų sąlygas Pirkime ketinančiai dalyvauti ūkio subjektų grupei sumuoti jos narių turimus pervežimo paslaugų kontraktų vertes ir tokiu būdu pasiekti Pirkimo sąlygų 12.10 punkte nurodyto reikalavimo reikšmę, tačiau ar yra numatyta tokia galimybė iš Pirkimo sąlygų nėra aišku.

5. Atsakovės nurodytos Pirkimo objekto neskaidymo priežastys ir pirmos instancijos teismo sprendime pateiktas jų vertinimas tiekėjų konkurencijos varžymo nepaneigė. Atsakovė neįrodė, kaip Pirkimo objekto skaidymas šiuo atveju lemtų didesnį Pirkimo techninį sudėtingumą ir jo kainos padidėjimą, o pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime tik atkartojo atsakovės nurodomus deklaratyvius teiginius dėl Pirkimo skaidymo netikslingumo, iš esmės nesigilindamas į tų teiginių pagrįstumą ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Akivaizdu, kad Pirkimą skaidant į smulkesnes dalis, galėtų dalyvauti platesnis tiekėjų ratas, kas užtikrintų racionaliausios sutarties kainos parinkimą.

6. Tiek pretenzijoje, tiek ieškinyje buvo keliamas klausimas dėl Pirkimo sąlygų reikalavimo naudoti vienodai didelius 120 vietų autobusus tiek piko, tiek mažų keleivių srautų laikotarpiais tikslingumo. Proporcingumo reikalavimus galėtų atitikti tik tokie Pirkimo sąlygų reikalavimai, kuriais būtų leidžiama dalyje maršrutų ir/ar tam tikru jų aptarnavimo laikotarpiu naudoti mažesnius autobusus priklausomai nuo keleivių srautų, kas ženkliai atpigintų teikiamą paslaugą. Tiek perkančioji organizacija, tiek pirmos instancijos teismas šio argumento nevertino, deklaratyviai teigdami, kad šiuo atveju reikia didesnį dėmesį kreipti ne tik į siūlomo objekto kuo mažesnę kainą, bet ir į jo kokybę, t.y. didesni autobusai užtikrins geresnį paslaugų teikimą vartotojams.

7. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ieškovės argumentų, kuriais buvo siekiama įrodyti, jog šiuo konkrečiu atveju Pirkimo sąlygose numatyti tiek pasiūlymo galiojimo, tiek sutarties įvykdymo užtikrinimai yra pertekliniai. Perkančiosios organizacijos įsitikinimą, jog tiekėjas pajėgus bus kompensuoti perkančiajai organizacijai galimus kilti nuostolius, atsisakius sudaryti pirkimo sutartį ar ją pažeidus, patikimai užtikrina tiek bendrųjų pajamų, tiek ir pajamų iš konkrečios veiklos kriterijus, tiek tai, kad Pirkime pasiūlymą pateikęs tiekėjas praeityje yra įvykdęs stambius keleivių pervežimo kontraktus. Reikalavimas perkančiajai organizacijai pateikti net 250 000 Eur dydžio užstato sumą, kaip prievolių įvykdymo garantiją, lemia tai, kad Pirkime galės dalyvauti tik tie subjektai, kurie šiuo metu turi neinvestuotus finansinius išteklius. Laidavimo draudimas, lygiai taip pat kaip ir banko garantija, yra ne šalutinė, o nuo pagrindinės prievolės nepriklausoma prievolė. Pagal praktiką perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose banko garantijas ir laidavimo draudimo raštus dažniausiai įvardija kaip alternatyvias prievolių užtikrinimo priemones. Taigi tiek banko garantija, tiek laidavimo draudimo raštas nagrinėjamu atveju vienodai tinkamai apsaugotų perkančiosios organizacijos interesus, o, leidus pateikti laidavimo draudimo raštą, tiekėjai savo lėšas, kurios priešingu atveju iš esmės būtų įšaldytos, galėtų panaudoti tiekiamų paslaugų gerinimui.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Nors ieškovė ir nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad Pirkimo sąlygų 12.8 nustatytas reikalavimas atitinka Rekomendacijų 19.2 ir 19.3 punktuose įtvirtintus rekomendacinius vidutinių metinių pajamų kriterijus, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių pagrįstų motyvų, o tik atkartoja ieškinio ir dubliko argumentus. Pirkimo sąlygų 12.8 punkte nurodytas kvalifikacinis reikalavimas atitinka tiek Rekomendacijų 19.2 ir 19.3 punktuose nurodytus rekomendacinius vidutinių metinių pajamų kriterijus, tiek VPĮ 32 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tiek VPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Išsamūs paaiškinimai ir skaičiavimai dėl 12.8 punkte numatyto kvalifikacinio reikalavimo yra pateikti rašytiniuose įrodymuose, kurie buvo pripažinti konfidencialia informacija, todėl negalima sakyti, kad teismas, nepateikdamas sprendime detalių argumentų, susijusių su konfidencialia informacija, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais.

2. Nors apeliantė ir tvirtina, kad ginčo Pirkimas neturėtų būti laikomas specifiniu, kuriam turėtų būti keliami didesni reikalavimai, tačiau nepateikia jokių šį teiginį patvirtinančių argumentų. Kaip jau ir buvo nurodyta, Pirkimo sąlygų 12.8 punkte numatytas kvalifikacinis reikalavimas nėra padidintas, todėl ieškovės argumentai šioje dalyje atmestini.

3. VPĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkančioji organizacija turi teisę pirkimo dokumentuose pareikalauti, kad kandidatas ar dalyvis turėtų teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai vykdyti. Atsižvelgiant į tai, Pirkimo sąlygų 12.8 punkte ir buvo nustatyta, kad tiekėjas pateiktų savo vidutines metines pajamas per 3 finansinius metus būtent iš keleivių vežimo veiklos, o ne iš kažkokios kitokios veiklos, kuri nėra visiškai susijusi su perkamomis paslaugomis. Šiuo atveju yra perkamos konkrečios keleivių vežimo paslaugos, todėl perkančioji organizacija yra suinteresuota, kad Pirkimo laimėtojas būtų savo srities profesionalas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai iškėlė abejones, ar ieškovė apskritai galėtų dalyvauti ginčo Pirkime, kadangi pagal į bylą pateiktus duomenis matyti, jog ieškovė neturi resursų užtikrinti sutarties vykdymą. Be to, kyla abejonių, ar ieškovė apskritai užsiima realia keleivių vežimo veikla, kadangi neturi nei vieno autobuso, todėl ir negali pateikti pažymos apie pastarųjų trijų finansinių metų pajamas iš keleivių vežimo veiklos. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kad, netgi atitinkamai pagal ieškovės pageidavimus sumažinus kvalifikacinius reikalavimus, ji galėtų dalyvauti Pirkime, galima daryti išvadą, jog ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo.

4. Pirkimo sąlygų 12.10 punkte įtvirtintas kvalifikacinis reikalavimas taip pat atitinka Rekomendacijų 18.1 punkto nuostatas. 12.10 punkte numatyti sumų dydžiai yra net mažesni nei numatyta Rekomendacijose, be to, išsamiai pagrįsti pirmos instancijos teismui 2016-05-06 teiktame prašyme dėl dokumentų laikymo konfidencialia informacija. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad yra proteguojamos didžiausiuose miestuose keleivių vežimo paslaugas teikiančios įmonės ir diskriminuojami vidutiniai vežėjai. Ginčo Pirkimas yra tarptautinės vertės pirkimas, kuriuo domisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio įmonės, kas tik patvirtina, kad konkurencija yra užtikrinama ir nėra pažeidžiami lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Vidutinės įmonės taip pat nėra diskriminuojamos, kadangi Pirkimas sudarytas iš dviejų dalių ir privežamųjų maršrutų grupėje yra perkami mažesni autobusai, įmonėms leidžiant remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, yra užtikrinami ir vidutinių tiekėjų interesai. Pasisakydamas dėl Pirkimo sąlygų 12.10 punkto, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, teikiant pasiūlymą abiems Pirkimo dalims, pirkimo sutarčių vertės sumuojamos ir nėra reikalaujama, kad pavieniai tiekėjai turi būti įvykdę vieną 1 500 000 Eur ar vieną 1 600 000 Eur vertės sutartį. Taigi minėtas reikalavimas ne tik neriboja, o ir užtikrina tiekėjų teisę jungtis su kitais ūkio subjektais teikiant pasiūlymą. Minėtas 12.10 punkte įtvirtinti reikalavimai tiekėjams yra nurodyti pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai.

5. Nepagrįsta ir apeliantės pozicija, kad, Pirkimą skaidant tik į dvi dalis, sukuriamos konkurenciją keleivių pervežimo rinkoje ribojančios sąlygos. Perkančiosios organizacijos sprendimas skaidyti Pirkimą į dvi dalis buvo paremtas tuo, kad dalis paslaugų yra perkamos pagrindinių maršrutų grupėje, kuriai reikalingi didesnės talpos autobusai, o kita dalis – privežamųjų maršrutų grupėje, kuriai yra reikalingi mažesnės talpos autobusai. Toks Pirkimo objekto išskaidymas sudaro ne tik sąlygas Pirkime dalyvauti didesniam tiekėjui skaičiui ir paskatina konkurenciją, tačiau ir užtikrina, jog paslaugos bus teikiamos efektyviau. Skaidyti šias dvi dalis į dar smulkesnes dalis nebūtų tikslinga ir protinga, kadangi toks skaidymas nulemtų tiek techniškai sudėtingesnį, tiek brangesnį Pirkimo sutarties vykdymą.

6. Nepagrįstas apeliantės siūlymas tam tikru paros metu naudoti mažesnius autobusus tiems paties maršrutams, kuriuose piko metu kursuos 120 vietų autobusai. 120 vietų autobusai yra reikalingi tik pagrindinių maršrutų grupei, kurią sudaro tik 4 maršrutai. Reikalavimas transporto priemonėms, važiuosiančioms šiais maršrutais, kad bendras įrengtų sėdimų ir stovimų vietų skaičius turi būti ne mažesnis nei 120, buvo nustatytas atsižvelgus į maršrutų trasų ilgį (šie maršrutai sujungia pagrindinius miesto gyvenamuosius rajonus ir apima praktiškai visas pagrindines gatves) ir keleivių skaičių. Perkančioji organizacija turi teisę, apibūdindama perkamą objektą techninėje specifikacijoje, pasirinkti jai labiausiai tinkantį ir padėsiantį pasiekti pirkimo tikslą perkamo objekto apibūdinimo būdą.

7. Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija, įvertinusi Pirkimo objektą, sutarties trukmę ir kitas sąlygas, nustatė konkrečius pasiūlymo galiojimo ir sutarties įvykdymo užtikrinimo būdus, t.y. užstatą ir banko garantiją, bei jų dydžius. Tiek banko garantija, tiek laidavimo draudimo raštas yra skirti iš esmės tai pačiai problemai spręsti, t.y. užtikrinti sandorio šalies, už kurią laiduojama ar garantuojama, patikimumą ir tokiu būdu suteikti kreditoriui patikimą prievolių įvykdymo užtikrinimą, tačiau banko garantija ženkliai geriau užtikrina perkančiosios organizacijos interesus nei laidavimo draudimas, kadangi banko garantija nėra priklausoma nuo pagrindinės prievolės ir garantijos sumos išmokėjimas nesiejamas su skolininko ir kreditoriaus ginčo dėl garantija užtikrintų prievolių išsprendimu. Banko garantijos esmė – besąlyginis garantiją išdavusio asmens įsipareigojimas sumokėti už skolininką garantijoje nurodytą sumą kreditoriui, pastarajam dėl to pirmą kartą kreipusis į garantą. Banko garantija ir laidavimo draudimas negali būti laikomis alternatyviais institutais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) 2016-04-05 paskelbė, kad vykdo atvirą konkursą „Vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste pirkimą“ (pirkimo Nr. 172998) (toliau – Konkursas arba Pirkimas). Pirkimo objektas yra vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste paslaugos. Pirkimo objektas susideda iš dviejų dalių: I pirkimo objekto dalis – pagrindinių viešojo transporto maršrutų grupė, kurių 12 mėnesių preliminari rida 2 608 846 km, II pirkimo objekto dalis -  privežamųjų viešojo transporto maršrutų grupė, kurių 12 mėnesių preliminari rida 4 139 414 km. Taigi vykdomo Konkurso tikslas yra parinkti tiekėjus, kurie pagal sudarytas viešųjų paslaugų teikimo sutartis teiktų paslaugas Vilniaus miesto savivaldybės autobusų maršrutų grupėse, pervežant keleivius Vilniaus miesto savivaldybėje nurodytais maršrutais (Konkurso sąlygų 8 p.). Susipažinusi su Konkurso dokumentais bei nesutikdama su Konkurso sąlygose nustatytais reikalavimais tiekėjams, ieškovė 2016-04-15 kreipėsi į perkančiąją organizaciją su pretenzija prašydama pakeisti Pirkimo sąlygų 12.8 punkte, 12.10 punkte nustatytus reikalavimus, panaikinti 33 punkto ir 37 punkto sąlygas, pakeisti reikalavimus paslaugų apimčiai. Ieškovės teigimu, perkančioji organizacija tiekėjų vidutinėms pajamoms nustatė 1,5 - 2,2 karto didesnes reikšmes, o tokie per aukšti kvalifikaciniai reikalavimai prieštarauja suformuotai teismų praktikai; Pirkimo sąlygų 12.10 punkte įtvirtintas reikalavimas suformuluotas taip, kad palankių rezultatų kvalifikacinės atitikties vertinimo procese gali tikėtis tik ta ūkio subjektų grupė, kuri būtinai turėjo bent 1 keleivio vežimo sutartį, kurios pačios vertė yra ne mažesnė nei 1,5 - 1,6 mln., o tai diskriminuoja vidutinius vežėjus; Pirkimą skaidant tik į dvi dalis, sukuriamos konkurenciją keleivių pervežimo paslaugų rinkoje ribojančios sąlygos; Pirkimo sąlygų 33 ir 37 punktuose yra nustatyti per aukšti ir pertekliniai reikalavimai tiek pasiūlymo galiojimo, tiek ir sutarties įvykdymo užtikrinimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2016-04-22 raštu Nr. A39-199/16 (3.10.15-11K-10) pretenziją atmetus, ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016-04-22 raštu Nr. A39-199/16 (3.10.15-11K-10) „Dėl gautos pretenzijos“ priimtą sprendimą, kuriuo netenkinta jos pretenzija, ir įpareigoti priimti naują sprendimą – ieškovės 2016-04-15 pretenziją tenkinti. Įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovė užtikrino vienodas sąlygas visiems tiekėjams dalyvauti Pirkimo procedūrose, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Dėl kvalifikacinių reikalavimų pagrįstumo

Apeliantė tvirtina, kad perkančioji organizacija Pirkimo sąlygų 12.8 ir 12.10 punktuose nustatė per griežtus minimalius kvalifikacinius reikalavimus, kurie pažeidžia proporcingumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo, racionalaus savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo principus bei Rekomendacijų nuostatas.

VPĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl ji turi teisę skelbime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti minimalius kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos (teisės verstis atitinkama veikla, finansinio, ekonominio ir techninio pajėgumo) reikalavimus ir pareikalauti, kad kandidatai ar dalyviai pateiktų pirkimo dokumentuose nurodytą informaciją ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Minimalūs reikalavimai tiekėjų kvalifikacijai - tai, perkančiosios organizacijos nuomone, būtini reikalavimai, kuriuos ji nustato, įvertinusi visas būsimos pirkimo sutarties sėkmingo vykdymo aplinkybes, siekiant užtikrinti tokį sutarties įvykdymą. VPĮ apibrėžia tiekėjo kvalifikaciją kaip jo pajėgumą ir pasiruošimą tinkamai įvykdyti ketinamus prisiimti įsipareigojimus pagal viešojo pirkimo sutartį, kuri apima ar gali apimti ekonominį, techninį, profesinį pajėgumą, teisę verstis tam tikra veikla, ar tam tikrų kokybės vadybos sistemų įdiegimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012). Taigi tiekėjų kokybinė atranka vykdoma pagal objektyviais, aiškiais ir tiksliais kriterijais pagrįstus reikalavimus, skirtus sudaryti sąlygas konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo tiems tiekėjams, kurie pajėgūs įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, ir apriboti galimybę patekti tiems tiekėjams, kurie reikalingos kompetencijos neturi. Kandidato ekonominės ir finansinės būklės kriterijai svarbūs viešojo pirkimo santykiuose tuo aspektu, kad leidžia išvengti situacijų, kai pirkimo tikslas bus nepasiekta dėl to, kad dėl blogos finansinės ar ekonominės būklės tiekėjas nepajėgs įvykdyti viešojo pirkimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir atlyginti netinkamu sutarties vykdymu padarytus nuostolius. Įstatyme konkrečiai nenurodyta, kokius minimalius kvalifikacinius reikalavimus perkančioji organizacija turi nustatyti konkretaus pirkimo atveju – tai, įvertinusi pirkimo pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes, sprendžia pati perkančioji organizacija, tačiau bet kokiu atveju pirkimo sąlygose nustatyti minimalūs reikalavimai tiekėjo kvalifikacijai turi atitikti esminį kriterijų – jie turi būti pakankami tam, kad perkančioji organizacija galėtų būti užtikrinta tiekėjo pajėgumu įvykdyti pirkimo užduotį, tačiau negali dirbtinai riboti konkurencijos, jie turi būti pagrįsti ir proporcingi pirkimo objektui, tikslūs ir aiškūs. Dėl perkančiosios organizacijos pareigos nustatyti pirkimo pobūdį atitinkančius tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus ir pagal juos įvertinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktį sprendžiama pagal pirkimo sąlygas, VPĮ nuostatas ir kitus pirkimui reikšmingus teisės aktus bei įprastinę atitinkamų reikalavimų taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012; 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014).

Kaip matyti iš ieškovės ginčijamo Pirkimo sąlygų 12.8 punkto nuostatų, nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama įsitikinti tiekėjo ekonominiu ir finansiniu pajėgumu, nustatė, jog vežėjo vidutinės metinės pajamos iš keleivių vežimo per pastaruosius 3 finansinius metus arba per laiką nuo vežėjo įregistravimo dienos (jeigu vežėjas vykdė veiklą mažiau nei 3 finansinius metus) turi būti ne mažesnės kaip: I pirkimo daliai – 5 800 000 Eur be PVM, II pirkimo daliai – 6 100 000 Eur be PVM teikiant pasiūlymą daugiau nei vienai pirkimo daliai, vidutinės metinės veiklos pajamos iš keleivių vežimo turi būti sumuojamos.

Įvertinusi atsakovės nurodytą planuojamą metinę paslaugų vertę I ir II pirkimo dalims (konfidenciali informacija), teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismu, kad Pirkimo sąlygų 12.8 punkte nustatytas reikalavimas atitinka Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodinių rekomendacijų, patvirtintų 2003-10-20 Viešųjų pirkimų tarnybos įsakymu Nr. 1S-100 19.2 punkte ir 19.3 punkte nurodytus rekomendacinius vidutinių metinių pajamų kriterijus. Rekomendacijų 19.2 ir 19.3 punktuose įtvirtinta, kad jeigu pirkimo sutarties trukmė ilgesnė nei metai, tai rekomenduojama nustatyti atitinkamai mažesnę vidutinių metinių bendrųjų visos veiklos pajamų reikšmę, tuo tarpu, jei pirkimo sutartis trumpalaikė – didesnę. Apeliantė tvirtina, kad pirmos instancijos teismas neargumentavo, kodėl šiame Pirkime taikytas 1,5 dydis, kai Rekomendacijose rekomenduojama esant ilgesnės trukmės sutarčiai taikyti atitinkamai mažesnę vidutinių metinių bendrųjų visos veiklos pajamų reikšmę. Pastebėtina, kad išsamius paaiškinimus ir skaičiavimus dėl Pirkimo sąlygų 12.8 punkte nustatyto kvalifikacinio reikalavimo atsakovė yra pateikusi rašytiniuose įrodymuose, kurie pripažinti konfidencialia bylos medžiaga, todėl pirmos instancijos teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, ir apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kadangi negalėjo atskleisti konfidencialia pripažintos informacijos turinio. Sutiktina su pirmos instancijos teismu, kad iš atsakovės pateiktų skaičiavimų matyti, jog Pirkimo sąlygų 12.8 punkte numatytas kvalifikacinis reikalavimas atitinka Rekomendacijų 19.2 ir 19.3 punktų nuostatas ir yra netgi ženkliai mažesnis, kadangi pagal Rekomendacijas vidutinės metinės pajamos yra susietos su viso pirkimo objekto verte, o ne su metine verte, tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė nustatydama Pirkimo sąlygų 12.8 punkte esančius kvalifikacinius reikalavimus ėmė ne viso Pirkimo objekto vertę, bet metinę paslaugų vertę kiekvienai Pirkimo daliai. Taigi, įvertinus tai, kad perkančioji organizacija nagrinėjamu atveju vadovavosi metine paslaugų verte, spręstina, kad iš esmės Pirkimo sąlygų 12.8 punkto reikalavimas ne tik kad nebuvo padidintas, bet, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, buvo ir sumažintas, kas suponuoja išvadą, jog ieškovės argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti.

Be to, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl būtinybės taikyti vidutinių pajamų, gaunamų būtent iš keleivių vežimo veiklos, rodiklį. Apeliantės teigimu, Pirkimo sąlygose nustatytas reikalavimas tiekėjui pateikti savo vidutines pajamas per nustatytą laikotarpį iš keleivių vežimo veiklos turėtų būti pripažintas nepagrįstu, neproporcingu ir diskriminuojančiu. Pirmos instancijos teismas, pažymėdamas, kad perkančioji organizacija turi teisę pirkimo dokumentuose pareikalauti, jog kandidatas ar dalyvis turėtų teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti, neįžvelgė pagrindo nagrinėjamu atveju Pirkimo sąlygose nustatytą reikalavimą tiekėjui pateikti savo vidutines pajamas per nustatytą laikotarpį būtent iš keleivių vežimo veiklos pripažinti nepagrįstu, neproporcingu ar diskriminuojančiu. VPĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkančioji organizacija turi teisę pirkimo dokumentuose pareikalauti, jog kandidatas ar dalyvis turėtų teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, Pirkimo sąlygų 12.8 punkte buvo įtvirtintas reikalavimas, kad tiekėjas pateiktų savo vidutines metines pajamas per 3 finansinius metus būtent iš keleivių vežimo veiklos, o ne iš kažkokios kitos veiklos, kuri visiškai nėra susijusi su perkamomis paslaugomis. Nagrinėjamu atveju yra perkamos konkrečios keleivių vežimo paslaugos ir natūralu, perkančioji organizacija yra suinteresuota, kad Pirkimo laimėtojas būtų savo srities profesionalas, turintis atitinkamus finansinius ir techninius pajėgumus bei galintis užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę, efektyvumą ir nepertraukiamumą. Nors apeliantė ir tvirtina, kad Lietuvoje yra vos keletas keleivių paslaugas teikiančių įmonių, kurios gali pasigirti pajamomis iš keleivių pervežimo, atitinkančiomis ginčo Pirkimo sąlygose nustatytas reikšmes, tačiau tokie ieškovės teiginiai yra niekuo nepagrįsti (CPK 178 str.), be to, pastebėtina, jog ginčo Pirkimas yra tarptautinės vertės pirkimas, kuriame turi visas galimybes dalyvauti ne tik Lietuvos Respublikos ūkio subjektai, bet ir tarptautinės kompanijos, kas praplečia tiekėjų galimybes atitikti šį reikalavimą. Pažymėtina, kad tai, jog tam tikro tiekėjo, ar asmens, pageidavusio dalyvauti konkurse, turimi kvalifikaciniai pajėgumui neatitiko nustatytųjų, nėra pagrindas pripažinti, kad šie kriterijai yra apskritai diskriminaciniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008). Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju Pirkimo sąlygose nustatytas reikalavimas tiekėjui pateikti savo vidutines pajamas per nustatytą laikotarpį būtent iš keleivių vežimo veiklos negali būti vertinamas kaip nepagrįstas, neproporcingas ar diskriminuojantis.

Tarp šalių ginčas kilo ir dėl Pirkimo sąlygų 12.10 punkte įtvirtinto kvalifikacinio reikalavimo pagrįstumo. Ieškovė ginčija Pirkimo sąlygų 12.10 punkte numatytą kvalifikacinį reikalavimą ir nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad reikalavimas buvo nustatytas vadovaujantis Rekomendacijų 18.1 punkte įtvirtintais kriterijais. Pirkimo sąlygų 12.10 punktas numato, kad vežėjo patirtis per paskutinius 3 metus arba per laiką nuo vežėjo įregistravimo dienos (jeigu vežėjas veiklą vykdė mažiau nei 3 metus) įvykdyta (ir) ar vykdoma bent 1 keleivių vežimo sutartis, kurios vertė ne mažesnė kaip: I pirkimo daliai – 1 500 000 Eur be PVM, II pirkimo daliai – 1 600 00 Eur be PVM. Teikiant pasiūlymą daugiau nei vienai pirkimo objekto daliai, sutarčių vertės turi būti sumuojamos. Pirkimo sąlygų 14 punkte numatyta, kad, jei pasiūlymą pateikia ūkio subjektų grupė, Konkurso sąlygų 12.10 punkte nustatytus kvalifikacinius reikalavimus turi atitikti bent vienas ūkio subjektų grupės narių (-iai) atsižvelgiant į jų prisiimamus įsipareigojimus pirkimo sutarčiai įvykdyti arba visi ūkio subjektų grupės nariai kartu. Įvertinus Pirkimo sąlygų 12.10 punkto ir Rekomendacijų nuostatas, pritartina pirmos instancijos teismui, kad minėtas tiekėjų techninį ir profesinį pajėgumą apibūdinantis kriterijus nagrinėjamu atveju taip pat buvo nustatytas vadovaujantis Rekomendacijų 18.1 punkte nuostatomis. Pirkimo sąlygų 12.10 punkte, analogiškai kaip ir 12.8 punkte, įvykdytų sutarčių vertė buvo skaičiuojama ne nuo visos pirkimo objekto vertės, kaip įtvirtinta Rekomendacijų 18.1 punkte, bet tik nuo planuojamos metinės paslaugų vertės ir dauginama buvo ne iš 0,7, bet iš 0,4, kas reiškia, jog šis kvalifikacinis reikalavimas yra ženkliai mažesnis nei rekomenduojamas. Taigi perkančioji organizacija, priešingai nei bando įrodyti apeliantė, nenaudojo maksimalių rodiklių, o, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, Pirkimo objekto mastą, trukmę ir vertę, juos sumažino.

Be to, apeliantė nurodė, kad Pirkimo sąlygos galėtų būti laikomos atitinkančiomis VPĮ keliamą reikalavimą dėl tiekėjų nediskriminavimo, jeigu sudarytų Pirkime ketinančiai dalyvauti ūkio subjektų grupei galimybę sumuoti jos narių turimus pervežimo paslaugų sutarčių vertes ir tokiu būdu pasiekti Pirkimo sąlygų 12.10 punkte nurodyto reikalavimo reikšmę, tačiau iš Pirkimo sąlygų turinio nėra aišku, ar tokia galimybė tiekėjams yra suteikta. Sutiktina tiek su atsakove, tiek su pirmos instancijos teismu, kad iš Pirkimo sąlygų 12.10 ir 14 punktų turinio aiškiai matyti, kad teikiant pasiūlymą abiems objekto dalims pirkimo sutarčių vertės yra sumuojamos bei kad nereikalaujama pavienių tiekėjų būti įvykdžius 1 500 000 Eur ar 1 600 000 Eur vertės sutartį, kas atitinka Rekomendacijų 21 punkto nuostatas, pagal kurias perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose turi nurodyti, kokius iš tiekėjų kvalifikacijai keliamų reikalavimų turi atitikti visi ūkio subjektų grupės nariai kartu ir kokius kiekvienas narys atskirai.

Apeliantei nepateikus jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad Pirkimo sąlygų 12.8 ir 12.10 punktai buvo parengti konkrečiam tiekėjui, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad minėtų punktų nuostatos atitinka Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodinių rekomendacijų nuostatas, nediskriminuoja kitų tiekėjų ir neriboja konkurencijos, apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl pirkimo objekto skaidymo

Ieškovės teigimu, akivaizdu, kad Pirkimą skaidant į smulkesnes dalis, galėtų dalyvauti platesnis tiekėjų ratas, kas užtikrintų racionaliausios sutarties kainos parinkimą. Įvertinęs šio ieškovės argumento pagrįstumą, pirmos instancijos teismas pritarė atsakovei, kad Pirkimo skaidymas į daugiau nei dvi dalis, padarytų pirkimą techniškai sudėtingesnį ir brangesnį, be to, nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog Pirkimo sąlygos, kuriomis siekiama įsigyti ginčo paslaugas, būtų užkirtusios kelią tiekėjams, prireikus jungiantis į tiekėjų grupę ar kitu būdu, dalyvauti Pirkime, ar kad perkančioji organizacija, suformulavusi Pirkimo objektui reikalavimus, būtų protegavusi konkretų tiekėją, pažeidusi skaidrumo, nediskriminavimo principus bei viešąjį interesą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju Pirkimo objektą sudaro 2 dalys:  I pirkimo objekto dalis – pagrindinių viešojo transporto maršrutų grupė, kurių 12 mėnesių preliminari rida 2 608 846 km, II pirkimo objekto dalis -  privežamųjų viešojo transporto maršrutų grupė, kurių 12 mėnesių preliminari rida 4 139 414 km (Pirkimo sąlygų 8 p.). Ieškovė kelia klausimą dėl Pirkimo objekto skaidymo į dar smulkesnes dalis.

Nei VPĮ, nei kituose teisės aktuose perkančiajai organizacijai nenustatyta pareigos išskaidyti sudėtinį pirkimo objektą į kelis, tačiau tai aišku nereiškia, kad perkančioji organizacija šioje srityje turi visišką diskreciją. Atsižvelgdamas į lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad negalimas atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną, jeigu tai grindžiama tik perkančiosios organizacijos finansinių ir žmoniškųjų išteklių administravimo tikslais. Atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną turi būti pagrįstas svarbiomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010).Vėlesnėse nutartyse šiuo klausimu formuodamas praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog pirkimo objektų sujungimo pagrįstumo vertinimui ypač svarbus proporcingumo principas. Net ir tais atvejais, kai pirkimo objektų sujungimas lemia mažesnį dalyvių skaičių, t. y. neleis kai kuriems tiekėjams pateikti pasiūlymų, tai neturėtų būti laikoma neteisėta, jei toks sujungimas ne tik pagrįstas svarbiomis priežastimis, bet ir yra būtinas perkančiosios organizacijos tikslui pasiekti, o kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, pirkimo objektų išskaidymu, šio tikslo nebūtų galima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse Nr. 3K-3-161-415/2015, Nr. 3K-3-162-469/2015, Nr. 3K-3-84-248/2015). Nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste darytina išvada, kad įtvirtintas reikalavimas užtikrinti lygias sąlygas visiems tiekėjams dalyvauti pirkimo procedūrose, draudimas juos diskriminuoti ar riboti konkurenciją negali būti suprantamas kaip visiškai absoliutus, tačiau bet koks perkančiosios organizacijos potencialus ar faktinis tiekėjų dalyvavimo viešojo pirkimo konkurse varžymas turi atitikti tokio varžymo tikslingumo ir pagrįstumo kriterijus.

Sutiktina su atsakove, kad nagrinėjamu atveju Pirkimo objekto skaidymas į dvi dalis: pagrindinių viešojo transporto maršrutų grupė, kuriai reikalingi didesnės talpos autobusai, ir privežamųjų viešojo transporto maršrutų grupė, kuriai reikalingi mažesnės talpos autobusai, bei suteikta galimybė tiekėjams jungtis į ūkio subjektų grupes ar naudotis kitų ūkio subjektų pajėgumais (Pirkimo sąlygų 15 ir 18 punktai) sudaro sąlygas Pirkime dalyvauti ir tiems ūkio subjektams, kurių techninės galimybės nėra didelės, bei skatina tiekėjų konkurenciją. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismu, kad Pirkimo skaidymas į smulkesnes dalis būtų techniškai sudėtingesnis ir brangesnis. Tikėtina, kad ekonomiškai naudingiau, kai visos transporto priemonės priklauso tam pačiam tiekėjui, kadangi taip būtų sudaromos palankesnės sąlygos transporto priemonių eksploatacijai ir nenutrūkstamam keleivių vežimo paslaugų teikimui. Sudarius galimybę maršrutuose teikti keleivių vežimo paslaugas keliems smulkiems tiekėjams, tikėtina, kad nebūtų užtikrintas sklandus ir nenutrūkstamas paslaugos teikimas transporto priemonių gedimo atvejais dėl smulkių tiekėjų nepakankamų pajėgumų, be to, tai gali turėti ir neigiamos įtakos paslaugos teikimo savikainai. Nors ieškovė ir tvirtina, kad Pirkimo skaidymas į 3 dalis nepablogintų paslaugų kokybės, o tik leistų Pirkime dalyvauti platesniam tiekėjų ratui, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant viešųjų pirkimų bylas. Nagrinėjamu atveju ieškovei nepateikus jokių objektyvių duomenų, bent preliminariai patvirtinančių, kad Pirkimo tikslą būtų galima pasiekti kitu būdu, laikytina, jog atsakovė, neskaidydama Pirkimo į dar smulkesnes dalis, nepažeidė VPĮ nuostatų bei sudarė visiems tiekėjams sąlygas dalyvauti Pirkime.

Nurodytų argumentų pagrindu ieškovės pozicija dėl Pirkimo skaidymo į daugiau nei dvi dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 10 punkto reikalavimo

Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 10 punkte yra nustatyti reikalavimai maršrutams Nr. 4G, 7, 43, 55 - M3CG klasės sudvejinti, trijų ašių miesto tipo keleiviniai 17-19 metrų ilgio autobusai, kuriuose įrengta ne mažiau kaip 45 sėdimos vietos keleiviams vežti, tame skaičiuje bent 1 vieta neįgaliesiems/asmenims su specialiais poreikiais su vežimėliu (su tvirtinimo diržais, bėgeliais ar kita vežimėlio tvirtinimo įranga); bendras sėdimų ir stovimų vietų skaičius turi būti ne mažesnis nei 120. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Pirkimo sąlygų reikalavimo minėtuose maršrutuose naudoti vienodai didelius 120 vietų autobusus tiek piko, tiek mažų keleivių srautų laikotarpiais tikslingumo. Pirmos instancijos teismas, pažymėdamas, kad perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę pasirinkti perkamų paslaugų savybes, atmetė kaip nepagrįstą ir šį ieškovės argumentą.

VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis šios įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią perkančiajai organizacijai įsigyti jai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Perkančiosios organizacijos, pirkimo dokumentuose nustatydamos ir pirkimo sąlygas, turi nepažeisti VPĮ nuostatų, t. y. diskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (VPĮ 3 str. 1d.). VPĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nurodyta, kad privalomoji pirkimo dokumentų informacija turi apimti bendruosius pirkimo objekto reikalavimus (prekių, paslaugų ar darbų pavadinimas, kiekis (apimtis), su prekėmis teiktinų paslaugų pobūdis, prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo terminai) ir specialiuosius (techninė specifikacija). Pagal VPĮ 25 str. 1 d. techninėje specifikacijoje nurodomos prekių, paslaugų ar darbų savybės, juos apibūdinantys kriterijai, kurie perkančiajai organizacijai yra būtini objektyviems poreikiams patenkinti. Taigi, kaip teisingai ir pažymėjo pirmos instancijos teismas, perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę pasirinkti perkamų paslaugų savybes, tačiau, nustatydama jas apibūdinančius kriterijus, turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų (VPĮ 25 str.2 d.), nepažeisti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįžvelgia objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismu, kad Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 10 punkte nustatytas reikalavimas yra pernelyg aukštas bei neadekvatus pirkimo pobūdžiui. Pastebėtina, kad perkančioji organizacija 120 vietų talpos autobusų poreikį yra nustačius tik pagrindinių maršrutų grupei, o tos vietos apima ne tik sėdimas, bet ir stovimas vietas bei specialias neįgaliesiems skirtas vietas. Šių maršrutų trasų atstumai, kaip matyti iš pateiktos informacijos, yra išties ilgi, t.y. nuo 18,8 km iki 34,9 km, be to, šie maršrutai sujungia pagrindinius miesto gyvenamuosius rajonus ir praktiškai apima visas pagrindines miesto gatves, kas ir lemia didelius keleivių srautus ir didelių autobusų poreikį, kad visi keleiviai komfortabiliai galėtų naudotis viešuoju transportu tiek piko, tiek ne piko metu.

Ieškovei nepateikus jokių duomenų, patvirtinančių, jog ne piko metu 120 vietų autobusų minėtiems maršrutams naudojimas yra netikslingas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti perkančiosios organizacijos, kuri pati geriausiai žino savo poreikius, Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos 10 punkte nustatyto reikalavimo autobusų talpai tikslingumu, todėl ieškovės apeliacinį skundą atmeta ir šioje dalyje.

Dėl pasiūlymo galiojimo ir sutarties įvykdymo užtikrinimo

Apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad Pirkimo sąlygų 33 ir 37 punktuose yra nustatyti pernelyg aukšti reikalavimai tiek pasiūlymo galiojimo, tiek ir sutarties įvykdymo užtikrinimui. Ieškovės teigimu, Pirkimo sąlygų reikalavimas išimtinai pateikti tik banko garantiją, kurios išdavimo sąlygos yra pačios griežčiausios, nėra proporcingas siekiamiems tikslams, todėl perkančioji organizacija turėjo numatyti ir kitą alternatyvų prievolės užtikrinimo būdą - laidavimo draudimo raštą.

Pirkimo sąlygų 33 punktas numato, kad vežėjas, užtikrindamas pasiūlymo galiojimą, privalo iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos pervesti atsakovui 50 000 Eur užstatą arba pateikti banko garantiją pagal Konkurso sąlygų 4 priede pateiktą formą. Tuo tarpu Pirkimo sąlygų 37 punktas reikalauja, kad sutarties įvykdymas būtų užtikrintas 250 000 Eur užstatu arba banko garantija. Vežėjo pateikiama užstato/banko garantijos suma yra nustatyta kiekvienai pirkimo daliai, teikiant pasiūlymą dėl abiejų pirkimo dalių, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo suma turi būti sumuojama.

VPĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog perkančioji organizacija gali pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, ir privalo pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami CK 6.70 straipsnio 1 dalyje, kur nurodytas pavyzdinis jų sąrašas nustatant, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią normą pažymėta, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-250/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2015). Taigi iš minėto teisinio reglametavimo matyti, kad įstatymų leidėjas perkančiosioms organizacijoms yra suteikęs diskrecijos teisę pasirinkti pasiūlymo galiojimo ir pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo būdus. Vis dėlto nuostata, suteikianti perkančiajai organizacijai savo nuožiūra pasirinkti pasiūlymo galiojimo ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, negali būti įgyvendinama savitiksliai. Kitaip tariant, perkančioji organizacija pasiūlymo galiojimo ir prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą turėtų pasirinkti atsižvelgdama į jo adekvatumą prievolės esmei, verslo praktikos tendencijas bei savo poreikius, tačiau perkančiosios organizacijos pasirinktas pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimas negali sąlygoti situacijų, kurios būtų akivaizdžiai nesąžiningos ir neatitinkančios šalių interesų pusiausvyros.

Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju, dalyvaudami Pirkime, tiekėjai pagal Pirkimo sąlygų 33 ir 37 punktus turi galimybę pasirinkti konkretų, jiems labiau priimtiną prievolių užtikrinimo būdą, t.y. banko garantiją arba užstatą, todėl nepagrįsta būtų sutikti su apeliante, kad perkančioji organizacija riboja ūkio subjektų galimybes pasiremti kitais užtikrinimo būdais išskirtinai yra reikalaujama tik banko garantijos. Įvertinusi Pirkimo objektą, jo vertę (konfidenciali informacija), sutarties trukmę bei kitas Pirkimo sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo pakankamą pagrindą nustatyti tokį prievolės užtikrinimo būdą, kuris tikrai veiksmingai apsaugotų jos interesus netinkamo prievolių vykdymo atveju.

Apeliantės teiginys, kad perkančioji organizacija Pirkimo sąlygose turėjo numatyti alternatyvią galimybę kaip prievolės užtikrinimo būdą pateikti laidavimo draudimo raštą, vertintinas kaip nepagrįstas. Tiek banko garantija, tiek laidavimo raštas yra iš esmės tai pačiai problemai spręsti, t.y. užtikrinti sandorio šalies, už kurią yra laiduojama ar garantuojama, patikimumą ir tokiu būdu suteikti kreditoriui patikimą prievolių įvykdymo užtikrinimą, skirti instrumentai, tačiau tai yra ir pakankamai skirtingi institutai. Pagal CK 6.90 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas, prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Taigi pasiūlymo užtikinimo garantija reiškia perkančiosios organizacijos galimybę ne ginčo tvarka gauti nuostolių atlyginimą dėl tiekėjo nesąžiningų veiksmų. Pagal banko garantiją kreditorius gali kreiptis į garantą ir reikalauti sumokėti garantijoje nurodytą pinigų sumą nepateikdamas jokių reikalavimo teisės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, o garantas negali atsisakyti išmokėti finansinėje garantijoje nurodytos pinigų sumos kreditoriui. Tuo tarpu draudimo bendrovės suteiktas laidavimo draudimas turi tiek CK 6.76 - 6.89 straipsniuose reglamentuojamo laidavimo bruožų, tiek yra viena iš negyvybės draudimo šakos grupių (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 7 str. 3 d. 15 p.). Laidavimo draudimo sutartis suprantama kaip sutartis, pagal kurią draudikas už draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmoką įsipareigoja naudos gavėjui (draudėjo kreditoriui pagal draudimu užtikrintą prievolę) sumokėti įstatymo ar draudimo sutarties nustatyto dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatymų ar draudimo sutarties nustatyta tvarka, jeigu draudėjas savo kreditoriui neįvykdo visos ar dalies prievolės ir dėl to kreditorius patiria nuostolių. Taigi laidavimo draudimas iš esmės reiškia, kad jei draudėjas tinkamai neįvykdys savo prievolių trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), tuomet draudimo bendrovė (draudikas) atlygins naudos gavėjui dėl tokio draudėjo prievolių neįvykdymo/netinkamo įvykdymo patirtus nuostolius iki laidavimo liudijime (polise) nurodytos sumos, tačiau draudimo išmokos išmokėjimas pagal sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo sutartį paprastai yra siejamas su draudimo taisyklėmis, o tai reiškia, kad tokiu atveju gali būti reikalaujama įrodyti, jog tikrai buvo pažeisti naudos gavėjo turtiniai interesai, kad naudos gavėjo pretenzija yra draudiminis įvykis ir t.t., kas akivaizdu, jog apsunkina kreditoriaus padėtį. Be to, ir teismų praktikoje pripažįstama, kad banko garantija ženkliai geriau užtikrina perkančiosios organizacijos interesus nei laidavimo draudimas, kadangi banko garantija nėra priklausoma nuo pagrindinės (užtikrinamos) prievolės ir garantijos sumos išmokėjimas nesiejamas su skolininko ir kreditoriaus ginčo dėl garantija užtikrintų įsipareigojimų vykdymo išsprendimu (CK 6.90 str. 2 d., 6.93 str.); laidavimo savybės yra visiškai priešingos (pavyzdžiui, CK 6.76, 6.82 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendmas civilinėje byloje Nr. 2A-972/2010; 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2117/2013). Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad draudimo bendrovės laidavimo raštas ir užstatas/banko garantija negali būti vertinamos kaip alternatyvios bei tapačios priemonės.

Atsižvelgdama į Pirkimo objekto vertę ir sutarties galiojimo trukmę, šiuo konkrečiu atveju perkančioji organizacija savo interesų apsaugai pasirinko būtent užstatą arba banko garantiją, kurie CK yra numatyti kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai. Užstato ir garantijos dydžiai taip pat buvo nustatyti proporcingai Pirkimo vertei, siekiant užtikrinti, kad Konkurse dalyvautų tiekėjai, turintys pakankamų finansinių resursų įvykdyti tokio masto sutartį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės pozicija, kad Pirkimo sąlygų 33 ir 37 punktuose yra nustatyti pernelyg aukšti reikalavimai pasiūlymo galiojimo ir sutarties įvykdymo užtikrinimui.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Nurodytų argumentų kontekste ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė patyrė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, į bylą pateikta nebuvo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Danutė Gasiūnienė

Romualda Janovičienė

                                                                                                                              Alvydas Poškus