(S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2023 m. balandžio 18 d.

                                                                 Šiauliai                                                                                       

        Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Vida Žostautienė,

sekretoriaujant Jolantai Juozapavičiūtei,

dalyvaujant ieškovo atstovams T. Š., advokatui Virgilijui Januškai,

atsakovui Y. B., atsakovo atstovui advokatui Giedriui Baziuliui,

vertėjai D. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „ROSLITAUTO“ ieškinį atsakovui Y. B. dėl žalos priteisimo.

                                                    Teismas, išnagrinėjęs bylą,

             nustatė:

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas  priteisti iš atsakovo Y. B. 3479,17 Eur žalą, nurodydamas, jog atsakovas pagal 2021-04-15 darbo sutartį Nr. 914 nuo 2021-04-16 iki 2021-12-29 dirbo UAB „ROSLITAUTO“, tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose.

2.       Ieškovės UAB ,,ROSLITAUTO“ vadybininkas 2021-07-18 pastebėjo, kad 2021-07-16 - 2021-07-17 laikotarpiu iš atsakovo žinioje buvusių kuro kortelių (degalinių tinklo AS24 kortelės 708171703686013203 ir degalinių tinklo SHELL 7077278021000601502) buvo piltas labai didelis kiekis kuro: 2021-07-16, 20:10 - 20:24 val. laikotarpiu buvo pilta 971,73 litrai už 1398,64 Eur dyzelino iš degalinės AS24, esančios Aire de Vidourle, 8288, Prancūzijoje; 2021-07-17 00:54 - 02:17 val. laikotarpiu buvo pilta 1248,82 litrai dyzelino už 2080,53 Eur iš degalinės SHELL, esančios Shell Mougins AUT A8, 1562, Prancūzijoje. Atsakovas teigė, kad jis pats, tik po ieškovės vadybininko užklausos dėl jo turimų kuro kortelių pastebėjo, kad AS24 ir Shell kuro kortelės yra ne tos pačios, kurios jam buvo perduotos. Telefonu susisiekus su atsakovu, jis paaiškino, kad jis pats stovėjo aikštelėje ir kuro nesipylė. Kaip dingo iš mašinos jam patikėtos kuro kortelės ir vietoj jų atsirado kitos, atsakovas paaiškinti negalėjo. Jis teigė, kad kuro kortelės visą laiką buvo su jo asmens dokumentais, o PIN kodai nuo kuro kortelių surašyti telefone ir nėra laikomi kartu su kuro kortelėmis.

3.        Teikiama AS24 degalų pylimo informacija, kurios duomenimis iš kortelės „0132-0“ į automobilį (duomenys neskelbtini) 2021-07-16 įpilta 971,93 l kuro už 1398,64 Eur. Kuro kortelės numeris „0132- 0“ ataskaitoje yra fragmentas iš atsakovui išduotos kuro kortelės pilno numerio Nr. 708171703686013203, taip pat ataskaitoje nurodytas automobilio numeris (duomenys neskelbtini) atitinka atsakovui perduoto vilkiko valstybinį numerį. Iš sekmo sistemos automobiliui (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad atsakovas automobiliu (duomenys neskelbtini) 2021-07-16 20:02 val. sustojo netoli AS24 degalinės ir vėliau 2021-07-16 ar 2021-07-17 dienomis nevažiavo. Greta atsakovo buvimo vietos AS24 degalinėje kuras iš atsakovui perduotos kortelės piltas tarp 20:10 val. ir 20:24 val. Po to iš kitos atsakovui perduotos kortelės kuras piltas Shell degalinėje 2021-07-17 tarp 00:54 val. ir 02:17 val. Atstumas tarp AS24 ir Shell degalinių, kuriose buvo piltas kuras naudojant atsakovui perduotas kuro korteles, yra 280 km (apie 2 val. 40 min važiavimo automobiliu).

4.        Nurodyti duomenys patvirtina, kad atsakovas, dirbdamas komandiruotėje, neišsaugojo jam pasirašytinai išduotų kuro kortelių Shell Nr. 7077278021000601502 bei AS24 Nr. 708171703686013203, taip pat neišsaugojo šių kortelių PIN kodų, be kurių kuro užpylimas (vagystė) būtų neįmanomas.

5.        Pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje – turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis.

6.         Šiuo atveju, ieškovo nuomone,  yra visos materialinės atsakomybės sąlygos: žala – trečiųjų asmenų įsipiltas dyzelinis kuras ieškovės sąskaita (3479,17 Eur);         neteisėta veika– atsakovas neišsaugojo jam perduotų kuro kortelių Shell ir AS24 bei šių kortelių PIN kodų; priežastinis ryšys – atsakovui neišsaugojus kuro kortelių ir jų PIN kodų, tretieji asmenys pasinaudojo iš atsakovo gautomis kortelėmis ir PIN kodais įsigyjant dyzelinio kuro atsakovės sąskaita; kaltė – atsakovo tyčiniai veiksmai pasireiškė tuo, kad jis sąmoningai perdavė jam patikėtas kuro korteles Shell ir AS24 bei šių kortelių PIN kodų tretiesiems asmenims, t.y. jo jis veikė tiesiogine tyčia.

7.       Ieškovo atstovas advokatas Virgilijus Januška prašo ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Atsakovas Y. B. su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, jog jis dirbo pas ieškovą tolimųjų reisų vairuotoju ir jokios žalos ieškovui nėra padaręs. Jis ieškovo  buvo siunčiamas į reisus užsienyje ir vykdamas į komandiruotes užsienyje, jis gaudavo kuro užsipylimo korteles. Reisai tęsdavosi iki trijų mėnesių ir ilgiau. Prieš išvykstant į reisą, automobilį ir kuro korteles jis perimdavo iš kito vairuotojo. Tą kartą jis automobilį perėmęs iš S., pastarasis taip pat jam perdavęs ir kuro korteles, kurias panaudojęs, jis vėliau grąžinęs firmai, t. y. ieškovui. Jokių pretenzijų iš karto darbdavys neturėjo, tik vėliau buvo pasakyta, jog buvo nupiltas didelis kiekis kuro. Jis su tuo nesutikęs, nes jokio kuro nenupylinėjo ir siūlė kviesti policijos pareigūnus išsiaiškinti, kad jis nekaltas. Tačiau darbdavys į policiją nesikreipė, nors buvo galima viską išsiaiškinti per vaizdo kameras. Jis sutikęs, kad iškilęs ginčas būtų sprendžiamas Lietuvoje, pagal LR įstatymus. 2021m. balandžio 7d. jis išvykęs į reisą ir važiavęs per Ispaniją, Belgiją, Vokietiją, Prancūziją. Konkrečiai pasakyti kokioje šalyje ir kokioje kolonėlėje jis buvęs ir pylęsis benziną, jis nepamena, tačiau gal tai gali nustatyti ieškovas, nes maršrutų duomenys turėtų būti saugomi trejus metus. Kadangi jis jokios žalos ieškovui nėra padaręs, benzino niekur nenupylęs, o ieškovas pats nesiėmęs iniciatyvos išsiaiškinti, kas ir kur pylėsi benziną, už kurį buvo atsiskaitoma kortelėmis, prašo ieškinį atmesti visiškai.

        7. Atsakovą atstovaujantis advokatas Giedrius Baziulis patikslintu atsiliepimu į ieškinį dėl nuostolių atlyginimo prašė palikti ieškinį nenagrinėtu, nurodydamas, jog Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 4–5 straipsniais, Reglamentas taikomas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, nepriklausomai nuo jų pilietybės.  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis pripažįsta savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).

8. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovas į Lietuvą neperkėlė savo asmeninių, socialinių ir turtinių interesų centro (čia atvyko tik dirbti, su juo neatvyko šeimos nariai, atsakovas čia neįsigijo turto, neužmezgė jokių socialinio pobūdžio santykių, toliau savo gyvenamąja vieta įvardijo kilmės šalį), todėl atsakovas yra ne tik užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, pilietis, bet ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, t. y. ne Europos Sąjungoje.

9. Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės teisę ir ypatumai, susiję su darbo bylų nagrinėjimu, šios taisyklės nekeičia. Kitaip tariant, tokiu atveju taikoma ne Reglamentas, bet valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos) teisės aktai, reglamentuojantys jurisdikcijos klausimus. Be to, Reglamento preambulės 36 punkte ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su Reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Kitaip tariant, esant Lietuvos Respublikos su trečiąja valstybe iki Reglamento įsigaliojimo pasirašytai dvišalei sutarčiai (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarčiai dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose turi būti taikomas ne Reglamentas, bet Dvišalė sutartis.

10. Dvišalėje sutartyje reglamentuojamos teismų jurisdikcijos taisyklės tais atvejais, kai ginčas susijęs su kita susitariančiąja valstybe. Joje nustatytos bendrosios ir specialiosios tarptautinės jurisdikcijos taisyklės. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Dvišalė sutartis nenustato kitaip. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos institutas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad susitariančiųjų valstybių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui, kuris negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.

11. Nurodytos jurisdikcijos taisyklės vertintinos atsižvelgiant į DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, numatantį, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir pripažintina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

12. Susitarimo kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka, sudaryto kilus ginčui tarp šalių, nėra. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Atsakovo valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo objektyviai išreikšta nei Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta forma, nei jokiu kitu būdu. Lietuvoje. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (CK 2.12 straipsnio 1 dalis), o asmens gyvenamąja vieta yra vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, o gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019, 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Ukrainoje, savaime nėra pakankama spręsti, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir vien šiuo pagrindu konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą.

13. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai išvardyti CK 2.17 straipsnyje. Nustatant asmens gyvenamąją vietą atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje, duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta.

14. Atsakovo atstovo nuomone, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, atsakovo Lietuvoje turimą turtą, taip pat nėra duomenų, kad Lietuvoje atsakovas faktiškai gyveno ir vykdė darbo funkcijas. Vien tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje, t. y. kad Lietuvoje yra jo gyvenamoji vieta, kaip pagrindas konstatuoti darbdavio inicijuojamo darbo ginčo priskyrimą Lietuvoje veikiančių darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencijai.

        15. Ieškovas, sudarydamas darbo sutartį su asmeniu, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje ir kuris neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, prisiėmė riziką, kad žalos atsiradimo atveju ginčas nebus teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

        16. Tuo atveju, jeigu teismas spręstų ginčą iš esmės, prašo ieškinį atmesti, kadangi ieškinys neįrodytas. Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalo darbdavys. Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl darbdavys, ginčo atveju – ieškovas, turi pateikti įrodymus dėl darbuotojo kaltės.

        17. Ieškovas ne tik kad neįrodė sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, tačiau pagrinde ieškinį grindžia netinkamo ginčo situacijai kodekso normomis.  Atsakovas nėra atsakingas už ieškovo galimai patirtą žalą. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir galimai atsiradusios žalos. 

   Ieškinys atmestinas.

Dėl bylos teismingumo.

18. Atsakovo atstovas tiek atsiliepime į ieškinį tiek  patikslintame atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu kaip neteismingą LR teismams. DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas, numatantis, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir pripažintina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

19. Ieškovas teismui pateikė susitarimą su atsakovu Y. B., kuriuo šalys, remdamosi DK 215 str. 3d., 2021-11-15 šalys pasirašė susitarimą, kad visi ginčai dėl žalos bus sprendžiami Lietuvoje. (10 b. l.), todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

20. Bylos dokumentais, šalių paaiškinimais nustatyta, jog atsakovas pagal 2021-04-15 Darbo sutartį Nr. 914 nuo 2021-04-16 iki 2021-12-29 dirbo UAB „ROSLITAUTO“, tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose.

21. Ieškovas, kreipėsi į teismą teigdamas, jog dėl atsakovo kaltės, t.y. pastarajam dirbant komandiruotėje, jis neišsaugojo jam pasirašytinai išduotų dviejų kuro kortelių  bei jų PIN kodų, dėl ko bendrovei buvo padaryta 3479,17 Eur žala.

22. Nors ieškovo manymu yra visos sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti, teismas mano, jog šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas tyčia ar sąmoningai būtų padaręs nuostolius ieškovei, už kuriuos jis privalėtų atsakyti.

23. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

24. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

25. Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).

26. Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalo darbdavys. Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl darbdavys, ginčo atveju – ieškovas, turi pateikti įrodymus dėl darbuotojo kaltės.

27.  Tiesioginė tyčia – kai darbuotojas supranta savo veikos neteisėtumą, padarinius ir sąmoningai jų siekia. Netiesioginė tyčia – kai darbuotojas sąmoningai leidžia kilti neigiamiems padariniams.

Byloje nėra jokių ieškovo pateiktų duomenų, kad atsakovas siekė ar leido kilti kokiems nors neigiamiems padariniams ieškovei.  Atsakovas nesiekė ir nepadarė jokios žalos ieškovui ir  dėl ieškinyje nurodytų galimai ieškovei kilusių nuostolių atsakovas neatsakingas.

28. Ieškovui neįrodžius atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir dėl atsakovo kaltų ir neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos, ieškinys atmestinas.  

                   Dėl bylinėjimosi išlaidų

                29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. ( CPK 93str.1d.)

Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Atsakovą atstovaujanti Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, kuri yra profesinių sąjungų Aljanso narė, pavedė advokatui Giedriui Baziuliui  atstovauti jos ir atsakovo interesus šioje civilinėje byloje bei turėjo pirmosios instancijos teisme 1400,25 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Taip pat atsakovas patyrė 16,25 Eur vertimo išlaidas, todėl iš viso iš ieškovo priteistina 1416,50 Eur bylinėjimosi išlaidų tiesiogiai Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai. ( 69-72 b. l.)

                       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259str., 263str.-270str.,

                                                                 nusprendė:

            Ieškovo UAB „ROSLITAUTO“, įmonės kodas 300512533,  ieškinį atsakovui Y. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl žalos priteisimo, atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „ROSLITAUTO“, įmonės kodas 300512533, Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, įmonės kodas 300512523, 1416,50 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiolika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.

    Teisėja                               Vida Žostautienė