Civilinė byla Nr. 3K-3-282-686/2015

Proceso Nr. 2-25-3-00811-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 106.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Juozo alus“ kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Juozo alus“ ieškinį atsakovui J. M. dėl valymo įrenginio valdymo teisių pažeidimo; trečiasis asmuo – R. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Juozo alus“ prašo pašalinti valdymo pažeidimą ir grąžinti jam valymo įrenginį, esantį Kretingos rajone, Žibininkų kaime, iš neteisėto atsakovo J. M. valdymo. Ieškovas teigia, kad šis valymo įrenginys nuosavybės teise priklauso jam, jis naudoja įrenginį. Atsakovas 2013 m. birželio 21 d. pranešė ieškovo darbuotojams, kad valymo įrenginys yra jo žemės sklype, todėl gali būti naudojamas tik jam leidus, pakeitė vartų spynas.

Byloje nustatyta, kad 2002 m. rugpjūčio 1 d. R. M. sudarė žemės nuomos sutartį su UAB „Juozo alus“, pagal kurią buvo išnuomotas žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 2,4941 ha ploto, UAB „Juozo alus“ buvo suteikta teisė vykdyti statybos darbus. Sutartis buvo sudaryta vieneriems metams, ją pratęsiant. Ši nuomos sutartis 2003 m. rugpjūčio 1 d. šalių susitarimu buvo pakeista, nustatant nuomos terminą 20 metų ir suteikiant teisę nuomininkui jam nuosavybės teise priklausančius statinius perleisti tretiesiems asmenims. 2001 m. rugpjūčio 14 d. UAB „Juozo alus“ ir UAB „Dinaitas“ sudarė sutartį dėl alaus daryklos ir buitinių nuotekų valymo įrenginių pagaminimo. 2003 m. gruodžio 22 d. UAB „Juozo alus“ ir UAB „Dinaitas“ sudarė sutartį dėl valymo įrenginių našumo padidinimo. Pagal 2003 m. gruodžio 22 d. sutartį užsakovui UAB „Juozo alus“ atlikti darbai buvo perduoti perdavimo–priėmimo aktu. Žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas J. Matulevičius. 2002 m. gegužės 9 d. atsakovui J. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už valymo įrenginių statybą neturint statybos leidimo ir už šį pažeidimą jam buvo paskirta nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 159 straipsnį – įspėjimas bei nurodyta gauti statybos leidimą iki 2002 m. rugpjūčio 10 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, jog asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 punktą buitinių nuotekų šalinimo tinklai ir įrenginiai yra laikomi inžinieriniais statiniais, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 11 straipsnį statiniai ir nuosavybės teisės į juos registruojami Nekilnojamojo turto registre. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog yra ginčo daikto savininkas, o jo pateiktas statybos rangos sutartis, darbų atlikimo aktus ir darbų perdavimo–priėmimo aktus vertino ne kaip nuosavybės teisės įrodymą, nes nuosavybė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą, o nurodytose sutartyse susitarta tik dėl valymo įrenginių pagerinimo. Byloje pateiktas 2002 m. gegužės 9 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas, iš kurių matyti, kad atsakovas 2002 m. žemės sklype, (duomenys neskelbtini), vykdė valymo įrenginių statybos darbus, neturėdamas statybos leidimo, todėl teismas padarė išvadą, kad jis 2002 m. vykdė statybos darbus, būdamas žemės sklypo savininkas. Atsakovo nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos viešame registre, šios teisės nėra nuginčytos. Pagal CK 4.40 straipsnį atsakovui, kaip žemės sklypo savininkui, nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklype esantys statiniai ir statinio priklausiniai. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis yra įregistravęs valdymo teisę viešame registre, todėl atsakovas, atvykęs į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, savo veiksmais negalėjo padaryti valdymo pažeidimo. Teismas taip pat pabrėžė, kad proceso dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti jų pasirinktą gynimo būdą teismas gali pritaikyti. Ieškovas pareiškė ieškinį reikalaudamas ginti jo teisę CK 4.95 straipsnio pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovas neturi pagrindo reikšti vindikacinį ieškinį, nes jis nėra vindikuojamo daikto savininkas, todėl ieškinys atmestinas, o ieškovas turi teisę ginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ar nuostolių atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 25 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju visiškai neturi teisinės reikšmės, ar ginant valdymo teisę asmuo turi nuosavybės teisę, ar ne. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino tarp šalių kilusio ginčo esmę. Nepaisant to, kad ieškovas ieškinyje rėmėsi CK 4.95 straipsniu, tačiau teisinio santykio kvalifikavimas priklauso teismui, o ne šaliai. Iš 2013 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovas nurodė, jog negali patekti į valymo įrenginį, nes atsakovas fiziškai jį užvaldė ir neleidžia į jį patekti. Nors ieškovas netinkamai suformulavo ieškinio dalyką, tačiau iš esmės prašė pašalinti kliūtis, kurios trukdo jam valdyti daiktą. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovas siekia pašalinti savo teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų, praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). CPK 422 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėdamas bylą dėl valdymo pažeidimo fakto, teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo bei jo pažeidimo faktą, nesiaiškindamas nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios. Dėl to esant tokio pobūdžio teisiniam reguliavimui pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo analizavo ir sprendė, kam priklauso nuosavybės teisė į valymo įrenginius, juolab kad šalys reikalavimo nustatyti nuosavybės teisę į valymo įrenginius nebuvo pareiškusios. Vis dėlto atsižvelgiant į faktinę situaciją, kad valymo įrenginiai yra atsakovui priklausančiame žemės sklype, ieškovo teisės negali būti ginamos pagal pareikštus reikalavimus. Atsakovas, būdamas žemės sklypo savininkas bei nesant jam priklausančiame žemės sklype jokių daiktinės teisės apribojimų, iš esmės gali nesuteikti galimybės patekti į valymo įrenginius per savo žemės sklypą. Todėl ieškovas galėtų ginti savo teises pareikšdamas ieškinį teisme kitais pagrindais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „Juozo alus“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį bei priimti naują spendimą – grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šioje byloje teismas netinkamai sprendė klausimą dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir Teismas) jurisprudencijoje, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garcia Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33). Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (Brumarescu v. Romania [GC], no. 28342/95, § 61, ECHR 1999 - VII; ir kt.). Pagal Teismo jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, tačiau svarbu, kad taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Analogiškai dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-7-470/2009, nurodžiusi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Vis dėlto teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių.

Šioje byloje teismas netinkamai sprendė klausimą dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų. Nors ieškovas ieškinį pavadino vindikaciniu ir suformulavo ieškinio dalyką prašydamas pašalinti valdymo pažeidimą ir grąžinti daiktą, t. y. valymo įrenginį iš svetimo neteisėto atsakovo J. M. valdymo, iš esmės ginčas kilo dėl nuosavybės teisės į valymo įrenginius, nuosavybės įrodymų buvimo, nes atsakovas atsiliepimą grindė tuo, kad ieškovas neturi jokių oficialių rašytinių nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, konstatavo, kad ieškovas neturi pagrindo reikšti vindikacinį ieškinį, nes jis nėra vindikuojamo daikto savininkas, todėl ieškinys atmestinas, o ieškovas turi teisę ginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ar nuostolių atlyginimo. Teismas, konstatavęs, kad yra pažeistos ieškovo teisės, pasiūlė dar kartą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, pats pažeisdamas proceso ekonomiškumo bei betarpiškumo principus. Teismas taip pat pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes atsakovas J. Matulevičius taip pat nepateikė oficialių rašytinių įrodymų, kad valymo įrenginiai registruoti jo vardu. Nors valymo įrenginiai nėra įregistruoti kaip nekilnojamasis daiktas, jie įregistruoti kaip atskiros konstrukcijos, priklausančios juridiniam asmeniui nuosavybės teise kaip ilgalaikis turtas.

Kasatoriaus nuomone, teismai nevertino pateiktų įrodymų, todėl visapusiškai neištirtos ieškovo nuosavybės teisės suvaržymų atsiradimo aplinkybės ir neatskleista bylos esmė. Įrodymai patvirtina, kad valymo įrenginių statytojas buvo tik ieškovas UAB „Juozo alus“, kuris statė valymo įrenginius, susitarė dėl nuotekų valymo įrenginio pagaminimo, sumokėjo už valymo įrenginių statybos darbus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad turi statybos leidimą, techninę projekto dokumentaciją, todėl teismas netinkamai įvertino faktą, kad atsakovas, trukdydamas naudoti įrenginį, nepažeidė ieškovo teisės nevaržomai naudotis turimu turtu.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo dėstomi motyvai yra neišsamūs.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir nurodo šiuos argumentus:

Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad liko neatskleista bylos esmė, nes nebuvo visapusiškai ištirtos ieškovo nuosavybės teisės suvaržymų atsiradimo aplinkybės. Ieškovas save laiko valymo įrenginių savininku. Atsakovui ir teismui parengiamojo posėdžio metu ieškovą paprašius patikslinti pareikštą reikalavimą, jis patvirtino, kad reiškiamas vindikacinis ieškinys, jo pažeista valdymo teisė kildinama iš nuosavybės teisės, ieškovas įrodinės daikto sukūrimą ir valdymą bei prašo grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Taigi ieškovas pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kuris išdėstytas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek išsakytas bei patvirtintas teismo posėdžio metu. Ieškovui atstovavo teisininkas, suprantantis byloje keliamus klausimus, todėl ieškovas turėjo galimybę pasirinkti jam tinkamiausią teisinę poziciją.

Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi teise į gynybą, o teismas civilines teises gina įstatymų nustatyta tvarka, neviršydamas savo kompetencijos (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis). Ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą bei apginti pažeistas teises. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių teisė ir pareiga. Aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso teisminio nagrinėjimo ribos, atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinos aplinkybės, joms patvirtinti teiktini įrodymai.

Ieškovas, pareiškęs reikalavimą ginti, jo teigimu, jam priklausančią ir pažeidžiamą ar ginčijamą teisę, turi įrodyti, jog jis turi įvardytą teisę ir pagrindą reikalauti šios teisės gynimo (CK 1.136 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Statinių, inžinerinių įrenginių, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjama, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Statiniai, kaip nekilnojamojo turto objektai, formuojami tais atvejais, kai nekilnojamojo turto savininkas turi Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti (Statybos įstatymo 23 straipsnis) bei statinių statyba užbaigiama surašant statybos užbaigimo aktą (Statybos įstatymo 24 straipsnis). Kai statinys pastatytas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. neteisėtai, jis negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu (CK 4.38 straipsnis, 4. 37 straipsnio 1 dalis). Atsakovas yra savininkas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriame įrengti valymo įrenginiai, tą pripažįsta ir to neginčija ieškovas. Remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, atsakovas yra žemės sklypo savininkas ir, kol neįrodyta įstatymo leistinais įrodymais kitaip, yra laikomas ir šiame žemės sklype esančių statinių bei įrenginių savininku. Ieškovo nuosavybės teisės pripažinimas galimas tik nuginčijus egzistuojančią atsakovo nuosavybės teisę į daiktą. Ieškovas ieškiniu neprašė pripažinti nuosavybės teisės į valymo įrenginius. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, išnagrinėję bylą, pagrįstai padarė išvadą, kad atsižvelgiant į pareikštus reikalavimus ieškinys negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų ir bylos nagrinėjimo ribų

Sprendžiant dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei CK ir CPK normų aiškinimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama, o 2 dalyje nurodoma, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuolat kartoja, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės viršenybės principą, kuris reikalauja, kad visi bylininkai turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, kuria pasinaudoję galėtų apginti savo civilines teises (žr. B?leš and Others v. Czech Republic, No. 47273/99, § 49, ECHR 2002-IX). Teisė į teismą apima ne tik teisę inicijuoti procesą, bet ir teisę, kad teismas ginčą išspręstų (žr. Kutic v. Croatia, no. 48778/99, 1 March 2002, § 25, 32). Tiesa, Teismas taip pat pripažįsta tinkamo teisės į teismą įgyvendinimo svarbą ir, pavyzdžiui, yra nurodęs, kad formalių procesinių reikalavimų laikymasis yra skirtas užtikrinti tinkamą teisingumo administravimą ir dera su teisinio aiškumo bei apibrėžtumo principu; šios taisyklės ar jų taikymo būdas neturėtų užkirsti kelio bylininkams pasinaudoti prieinama gynybos priemone (žr. B?leš, § 49).

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008; 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. ir kt. v. 16-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, bylos Nr. 3K-3-63/2009).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. J. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011).

Kasatorius (ieškovas) teigia, kad šioje byloje teismai netinkamai sprendė klausimą dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, pažymėdamas, kad nors jis ieškinį pavadino vindikaciniu ir suformulavo ieškinio dalyką, prašydamas pašalinti daikto valdymo pažeidimą ir grąžinti daiktą, t. y. valymo įrenginį, iš svetimo neteisėto valdymo, iš esmės ginčas kilo dėl nuosavybės teisės į valdymo įrenginius, nuosavybės įrodymų buvimo, nes ir atsakovas atsiliepimą į ieškinį grindė tuo, kad ieškovas neturi jokių oficialių rašytinių nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Iš byloje pateikto ieškinio ir bylos teisminio nagrinėjimo eigos matyti, kad ieškovas įrodinėjo savo nuosavybės teisę į valymo įrenginius, kuriais šiuo metu negali naudotis dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Faktinį ieškinio pagrindą ieškovas grindė sudarytais sandoriais: rangos, žemės nuomos sutartimis, perdavimo–priėmimo sandoriais ir kitais įrodymais, kurie, ieškovo nuomone, patvirtina jo nuosavybės teises į valymo įrenginius. Toliau ieškinyje kaip faktinį ieškinio pagrindą ieškovas nurodė, jo nuomone, neteisėtus atsakovo veiksmus, dėl kurių jis prarado galimybę naudotis jam priklausančiais valymo įrenginiais, be kurių iš esmės neįmanoma jo ūkinė komercinė veikla. Ieškinio teisinį pagrindą grįsdamas CK 4.20 straipsniu, 4.34 straipsnio 1 dalimi, 4.39 ir 4.95 straipsniais, ieškovas prašė pašalinti valdymo pažeidimą ir grąžinti daiktą, t. y. valymo įrenginius, iš svetimo neteisėto atsakovo J. M. valdymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovas neturi pagrindo reikšti vindikacinį ieškinį, nes jis nėra vindikuojamo daikto savininkas, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje konstatavo, kad nuosavybės teisės klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kam priklauso nuosavybės teisė į valymo įrenginius. Su šia apeliacinės instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo. Jau minėta, kad ieškinio faktiniu pagrindu ieškovas įrodinėjo savo nuosavybės teises į valymo įrenginius, todėl dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti. Į tai orientuojama kasacinio teismo praktikoje, nurodant, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroras v. Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2008; 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-569/2003; 2002 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Žaliakalnio turgavietė” v. A. G. IĮ „Ančiukas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-551/2002).

Taigi, reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-44/2009).

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas fiziškai užvaldė valymo įrenginį ir neleidžia į jį patekti ieškovui, iš visų aplinkybių konteksto išskyrė ir sureikšmino ieškovo teiginį, kad jis į valymo įrenginį negali patekti bei vien šiuo pagrindu ieškinio reikalavimą kvalifikavo kaip negatorinį, išsamiau nesiaiškindamas šalių ginčo esmės ir jų valios dėl pažeistų teisių gynimo, nors šalys ne kartą išreiškė poziciją, kad ginčas vyksta dėl valdymo pažeidimo, o jį įrodinėjant – ir dėl nuosavybės teisių į statinį, t. y. valymo įrenginį.

Šaliai nereiškiant reikalavimo pripažinti nuosavybės teises į ginčo daiktą, teismas neturi pagrindo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo, tačiau šioje byloje dėl valdymo pažeidimo, kurioje ieškovas savo vindikacinio reikalavimo pagrįstumui patvirtinti teikia nuosavybės teisės įrodymus, šie įrodymai turi būti vertinami ir konstatuojamas nuosavybės teisių įrodymas ar neįrodymas, nes tai yra reikšminga išspręsti byloje kilusiam ginčui dėl daikto valdymo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas gina nuo atsakovo savo teises į valymo įrenginį kaip į savo nuosavybę. Nei nuosavybės teisės, nei valdymo teisės į ginčo daiktą neįregistruotos nė vienos šalies vardu. Pažymėtina, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą.

Teismai visapusiškai ir išsamiai netyrė bei nevertino visų byloje surinktų nuosavybės teises į ginčo daiktą patvirtinančių įrodymų, nesiaiškino, kokią reikšmę byloje turi šie nurodyti duomenys, kieno nuosavybės teises į ginčo daiktą jie patvirtina, ar atsakovui paskirta administracinė nuobauda kaip tuomečiam ieškovo atstovui (vadovui), ar kaip savarankiškam statytojui – fiziniam asmeniui, kas buvo statinio statybos darbų užsakovas, kada šie darbai atlikti. Nevertinta, ar žemės sklypo (kuris 2002 m. nuosavybės teise buvo įregistruotas ne atsakovo, bet trečiojo asmens vardu), kuriame yra ginčo statinys, nuomos sutartis galioja, ar šalys turi kokias nors teises ir pareigas pagal šią jų sudarytą žemės nuomos sutartį, jos pakeitimus.

Konstatavus išvardytus materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo trūkumus, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas