Administracinė byla Nr. A-137-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01457-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. W.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas P. V. (P. W.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas:

1. panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 15 atsakyti išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Sprendimas);
2. įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos ambasadoje Indijos Respublikoje nedelsiant būtų išduota viza atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo pateikta jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl atsisakymo išduoti vizą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo nuomone, tokių įrodymų iš viso nėra, o vizą buvo atsisakyta išduoti remiantis subjektyvia prašymą nagrinėjusių pareigūnų nuomone. Ambasadoje pareiškėjui nebuvo leista teikti paaiškinimų, prašymas dėl vizos išdavimo buvo išnagrinėtas atmestinai, piktnaudžiaujant užsienyje dirbantiems suteikta diskrecijos teise, ją laikant aukščiau už įstatymą. P. V. nesąžiningumas ar jo būsimi veiksmai ne įrodomi, o iš karto preziumuojami kaip neteisėti. Pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo nagrinėję pareigūnai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – individualiame teisės akte remiamasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu. Nuslėpta diplomatinė informacija, kažkieno nuomonė, nežinomos ateityje būsiančios ar nebūsiančios aplinkybės ir Ambasados pareigūnų subjektyvi nuomonė negali būti pagrindas individualiam teisės aktui priimti. Pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad būtų laikomasi šalių lygybės ir pagarbos jam principų, neturi būti sukeliamos abejonės dėl galimos diskriminacijos prieš jį, kaip ne Europos Sąjungos valstybės pilietį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Šengeno bei nacionalinės vizų išdavimo reglamentavimas įtvirtina Ministerijos konsulinio pareigūno diskrecijos teisę įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir pagal gautą medžiagą bei kitą konsulo surinktą informaciją vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti ją išduoti. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į Europos Sąjungą pavojų nagrinėjant prašymus dėl Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

Atsakovas pažymėjo, kad Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl jo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. P. V. neįvykdė reikalavimo pateikti reikiamus įrodymus apie buvimo Lietuvoje kaip Europos Sąjungos šalyje, tikslą, sąlygas, pragyvenimo lėšų pakankamumą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, kol jis surinks ir pateiks visus reikiamus dokumentus. Konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo kilo įtarimas, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 22 d. Ambasadai pateikė specialios formos prašymą išduoti dvikartinę Šengeno vizą, galiojančią nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 30 d., numatomo buvimo trukmė – 30 dienų. Prašyme P. V. nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas yra verslas. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Lietuvoje įsigytos uždarosios akcinės bendrovės „Gurena“ dokumentus.

Ministerijos konsulinis pareigūnas, įvertinęs visą turimą medžiagą, 2015 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu – nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas.

Teismas analizavo ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Europos Sąjungos bei kitų teisės aktų nuostatas. Vertindamas Sprendimo pagrindimą, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje esantys pareiškėjo neginčijami duomenys rodo, jog buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei jis oficialiai nurodė, ir P. V. gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Teismas pabrėžė, jog surinkta informacija nėra prieštaringa ir nekelia abejonių dėl jos teisingumo. P. V. teiginiai, kad jam nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimus, atmestini kaip nepagrįsti. Ambasados Sprendime pažymėta, kad pareiškėjas buvo iškviestas pakartotinei apklausai. Iš Ambasados Sprendimo matyti, kad apklausos metu buvo surinkta išsami ir pakankama informacija. Teismas darė išvadą, jog tai, kad pareiškėjas neatsakė į klausimus ir nedavė paaiškinimų apie ketinimus vykdyti veiklą Lietuvoje, rodo, jog jis neketino Lietuvoje užsiimti ūkine veikla, t. y. prašydamas vizos žinomai neteisingai nurodė kelionės tikslą. Priešingai nei teigia P. V., priimant prašomą panaikinti Sprendimą, buvo vadovautasi Įstatymo reikalavimais bei objektyviai įvertinti visi surinkti įrodymai. Teismas pasisakė, jog administracinėje byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad priimant Ambasados Sprendimą buvo pažeisti šalių lygybės, pagarbos asmeniui bei asmenų nediskriminavimo principai. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimą, nuostatas, bei pareiškėjui skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtinus ginčijamo Sprendimo, priimto susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo, darė išvadą, kad pagrįstai atsisakyta išduoti P. V. Šengeno vizą. Ambasados Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismui pripažinus, kad Sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, netenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui Ambasadoje nedelsiant būtų išduota viza atvykti į Lietuvos Respubliką.

III.

Pareiškėjo P. V. atstovas advokatas K. B. per Vilniaus apygardos administracinį teismą padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui Ambasadoje būtų išduota viza.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjo Ambasadai pateikta informacija yra patikima. Informacija, jog rezervacija atlikta iš R. N., kuri studijuoja (duomenys neskelbtini) ir ne kartą tarpininkavo giminaičiams atvykstant į Lietuvą, pašto dėžutės – nei įrodo, nei paneigia pareiškėjo Ambasadai pateiktos informacijos. Šengeno Vizų kodekse nėra tiksliai apibrėžta sąvoka „visi“ dokumentai, kada jie laikomi „patikimais“, tokie klausimai paliekami spręsti Ambasados pareigūnui, tokiu būdu pareigūno nuomonę padarant viršesne už įstatymus ir norminius aktus.

2. Atsakovas nenurodė, jog prašymą dėl vizos išdavimo nagrinėjusiam ir pokalbio metu su pareiškėju bendravusiam Ambasados pareigūnui buvo kilę abejonių dėl pareiškėjo nelegalios migracijos.

3. Teismas sprendime iš esmės pakartojo visus atsakovo teiginius, versija dėl nelegalios migracijos neparemta konkrečiais įrodymais. Teismas netinkamai vykdė pareigą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnį, iš esmės nesigilino į bylai svarbias aplinkybes, jų objektyviai neištyrė.

4. Pareiškėjo informacijos nepatikimumo konstatavimas neturi būti pagrįstas vien tik Ambasados pareigūno subjektyvia nuomone – įrodymai turi būti objektyvūs, teisiškai pagrįsti ir kiek įmanoma atitikti nagrinėjamą atvejį.

5. Atsakovas padarė esminį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio pažeidimą, nepagrįstais motyvais ir nenurodęs konkretaus pagrindo taikė nebūtinas poveikio priemones, ribodamas pareiškėjo judėjimo laisvę ir jo teisėtus lūkesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 15 atsakyti pareiškėjui P. V. išduoti Šengeno vizą bei atsakovo pareigos imtis priemonių, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos ambasadoje Indijos Respublikoje nedelsiant būtų išduota viza atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktus skundo reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, reglamentuojantį Šengeno valstybių vizų išdavimą užsieniečiams.

Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, visų pirma pažymi, jog pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas buvo pasirašytas jo atstovo, nors jam tokia teisė sudaryta atstovavimo sutartimi expressis verbis nebuvo suteikta, todėl spręstinas šis klausimas ir aptartinas su juo susijęs teisinis reguliavimas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnis inter alia įtvirtina proceso šalių teisę ginti savo interesus teisme per atstovus. Šio straipsnio 3 dalis savo ruožtu inter alia numato, jog įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Įgaliojimų suteikimas atstovui paduoti skundą administraciniam teismui (taip pat ir apeliacinį skundą) ir tokiu būdu ginti atstovaujamojo subjektines teises turi būti išreikštas administracinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 4 dalį apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą <...>. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus. ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, jog atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus. Tačiau tuo pačiu šis straipsnis numato minėtosios taisyklės apribojimą: išvardija baigtinį sąrašą procesinių veiksmų, kurių be specialaus aptarimo atstovo įgaliojime, atstovui atstovaujamųjų vardu atlikti administraciniame procese nėra leidžiama (ABTĮ 50 str. 2 d. 1–8 p., 50 str. 3 d.). Prie išimtinių atstovo pagal pavedimą teisių, kurios turi būti specialiai aptartos atstovo įgaliojime, priskirta ir teisė atstovui apskųsti teismo sprendimą ar nutartį (ABTĮ 50 str. 2 d. 6 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje formuoja poziciją, jog tokios teisės išskyrimas nėra savitikslis, kadangi bet koks sprendimo ar nutarties apskundimas yra susijęs su skundžiančio asmens diskrecija, pasveriant tai, ar apskundimas yra tikslingas, kokios gali būti skundo teisinės pasekmės, ar racionalu skųsti priimtą teismo sprendimą ar nutartį, todėl teisę apskųsti teismo sprendimą ar nutartį turinčio asmens ir jo atstovo požiūris dėl būtinybės skųsti teismo sprendimą ar nutartį gali skirtis. Dėl nurodytų priežasčių įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti asmens teises bei apriboti atstovo pagal pavedimo sutartį galias, teises, teismo sprendimų ir nutarčių apskundimo teisę atstovui pagal pavedimą priskyrė prie specialiai aptartinų įgaliojime (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-530/2010, 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-814/2012, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-926/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pareiškėjo vardu pasirašė ir pateikė advokatas K. B., kuris atstovavo pareiškėjui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 51-53). Administracinėje byloje buvo pateikta 2015 m. vasario 25 d. atstovavimo sutartis, kurioje nurodoma, jog P. V. teisininkui K. B. paveda atstovauti jo interesams su teise pateikti ir pasirašyti dokumentus, paimti sprendimus, perįgalioti, nurodoma, jog pavedimai gali būti atliekami Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, migracijos institucijose, taip pat ir kitose Lietuvos Respublikos institucijose, tačiau atstovo teisė apskųsti teismo sprendimą ar nutartį atstovavimo sutartyje nebuvo nurodyta (b. l. 4).

Atsižvelgdamas į tai, pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarė atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė pareiškėjo atstovui advokatui K. B. pateikti papildomus duomenis apie jam suteiktus įgaliojimus pareiškėjo vardu apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 60-63). Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad vykdant nurodytą teismo siūlymą buvo pateikta 2015 m. rugsėjo 15 d. atstovavimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir teisininkų S. R., K. B., kuria pareiškėjas paveda nurodytiems asmenims apskųsti teismo sprendimus teismuose (b. l. 66).

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors pirminė teisinių paslaugų teikimo sutartis, įgalinanti advokatą pareiškėjo vardu pradėti teisminį procesą konkrečioje byloje, specialiai neaptarė atstovo teisės apskųsti teismo sprendimus ar nutartį, tačiau vėliau pareiškėjas pateikė teismų dokumentus, liudijančius atstovui suteiktą teisę pasirašyti pareiškėjo vardu apeliacinį skundą, taigi pareiškėjo valia, susijusi su konkrečių įgalinimų suteikimu atstovui apimtimi, procese prieš pradedant nagrinėti apeliacinį skundą iš esmės buvo išgryninta – jis sudaryta sutartimi pagrindė įgaliojęs advokatą jo vardu teikti apeliacinį skundą aktualioje byloje. Atitinkamai, šiuo atveju spręstina, jog advokato pareiškėjo vardu administraciniam teismui paduotas apeliacinis skundas atitiko jo tikrąją valią. Tokia išvada daroma atsižvelgus į teisminės gynybos, teisingumo ir protingumo principus, jų reikšmę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016). Taigi atsižvelgusi į pirmiau nurodytų motyvų visumą teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra nagrinėtinas iš esmės.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju ginčas nekyla dėl to, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 22 d. pateikė specialios formos prašymą išduoti dvikartinę Šengeno vizą, galiojančią nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 30 d., numatomo buvimo trukmė – 30 dienų, nurodant, jog pagrindinis kelionės tikslas yra verslas ir kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Lietuvoje įsigytos UAB „Gurena“ dokumentus (b. l. 15-18), kad atsakovas, įvertinęs visą turimą medžiagą, priėmė skundžiamą sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, nes nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas, t. y. pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti kelionės tikslo, sąlygų, nepateikė dokumentų, įrodančių vykdomą veiklą (duomenys neskelbtini), turimas asmenines ar įmonės (duomenys neskelbtini) lėšas (b. l. 19-20). Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti dvikartinę Šengeno vizą nurodytu pagrindu.

Vertindama pareiškėjo inicijuotą ginčą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2015 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) numato, kad Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksą), (toliau – ir Vizų kodeksas) ir Šengeno acquis nuostatomis (2 str. 274 p., 121 str. 1 d.).

Įstatymo 21 straipsnio 9 dalis numato, jog kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas. Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (2015 m. sausio 16 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) (6 p.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinius santykius dėl Šengeno vizos išdavimo, atsisakymo ją išduoti reguliuoja Vizų kodeksas. Toks reguliavimas sietinas su tuo, kad, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), iš Vizų kodekso 28 konstatuojamosios dalies ir jo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiuo kodeksu visų pirma siekiama nustatyti vienodų vizų išdavimo sąlygas ir būtent Vizų kodeksu yra reglamentuojamos vienodų vizų išdavimo, panaikinimo ar atšaukimo sąlygos (žr. ESTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Vo (C-83/12), 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas priimtą sprendimą, pabrėžia, jog jam nebuvo pateikta jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl atsisakymo išduoti vizą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo nuomone, tokių įrodymų iš viso nėra, o vizą buvo atsisakyta išduoti remiantis subjektyvia prašymą nagrinėjusių pareigūnų nuomone, todėl plačiau aptartinos ginčui spręsti aktualios Vizų kodekso nuostatos (b. l. 1-20).

Vertindama atsakovo pareigūnų veiksmus nagrinėjant jo pateiktą prašymą išduoti Šengeno vizą teisėjų kolegija pabrėžia, kad Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalis numato, jog nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Nagrinėjant kiekvieną prašymą informacija VIS patikrinama pagal VIS reglamento 8 straipsnio 2 dalį ir 15 straipsnį. Siekdamos išvengti nepagrįsto atsisakymo ir klaidingo nustatymo, valstybės narės užtikrina, kad būtų visapusiškai pasinaudota visais paieškos kriterijais pagal VIS reglamento 15 straipsnį (Vizų kodekso 21 str. 2 d.)

Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalis numato, jog tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalis numato, jog prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus (Vizų kodekso 21 str. 8 d.). Dėl to, kad anksčiau buvo atsisakyta išduoti vizą, neturi būti automatiškai atsisakoma nagrinėti naują prašymą išduoti vizą. Naujas prašymas vertinamas remiantis visa turima informacija (Vizų kodekso 21 str. 9 d.).

Vizų kodekso 32 straipsnis reguliuoja atsisakymą išduoti vizą ir tokio atsisakymo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

ESTT yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Be to, pažymėtina, jog sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.).

Šiuo atveju nors pareiškėjas teigia, kad jam nėra žinomos tikrosios atsisakymo išduoti Šengeno vizą priežastys (b. l. 1-2, 51-53), tačiau su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie vizos neišdavimą yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje taip pat yra nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį ir atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014).2

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas su atsisakymu išduoti vizą supažindintas pateikiant standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą, kuriame nurodyta atsisakymo išduoti vizą priežastis, kuri atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą (b. l. 21). Be to, skundžiame sprendime yra nurodyti konkretūs pagrindai, konkrečios priežastys, dėl kurių Šengeno viza pareiškėjui nebuvo išduota (b. l. 19-20). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą turinio matyti, jog ginčijamame sprendime nurodytos atsisakymo išduoti Šengeno vizą aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos, tariamas minėtų atsisakymo išduoti vizą aplinkybių nežinojimas nesutrukdė įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pareiškėjui adresuoto sprendimo buvo galima suprasti, dėl kokių priežasčių pateikta informacija, siekiant patvirtinti kelionės tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimo kompetentingų pareigūnų piktnaudžiavimo jiems suteikta diskrecijos teise atsisakant išduoti Šengeno vizą (b. l. 1-2), teisėjų kolegija pabrėžia, jog, remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

ESTT yra išaiškinęs, jog, norint įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens individualią situaciją ir nustatyti, ar jo prašymą galima atmesti remiantis atsisakymo pagrindu, reikia išsamiai įvertinti šio asmens asmenybę, jo integraciją gyvenamosios vietos šalyje, tos šalies politinę, socialinę ir ekonominę situaciją bei grėsmę, kurią prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atvykimas gali kelti vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Toks išsamus vertinimas reikalauja prognozuoti numatomą tokio prašymą išduoti vizą pateikusio asmens elgesį ir visų pirma turi būti pagrįstas išsamiomis žiniomis apie jo gyvenamosios vietos šalį ir įvairių dokumentų, kurių turinio autentiškumą ir teisingumą reikia patikrinti, analize bei prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pareiškimais, kurių patikimumą reikia įvertinti, kaip numatyta Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje. Tai lemia, jog Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais.

Taigi pirmiau nurodytas reguliavimas lemia, tai, jog sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas ir nagrinėdamos pateiktą prašymą institucijos turi didelę, tačiau ne absoliučią diskrecijos teisę (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiame sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėjas yra pakankamai jaunas, nekvalifikuotas (nepateikė jokių mokslo baigimo dokumentų), savarankiškai nevykdantis komercinės veiklos (duomenys neskelbtini) tik, jo teigimu, prisidedantis prie šeimos verslo, nebuvo išvykęs į užsienį, nežino, kur yra Lietuva, pažymima, jog verslo planas nekonkretus, pateikiantis abstrakčius planus Lietuvoje, be to, pateikta informacija nesutampa su pareiškėjo atsakymais žodžiu ir raštu (skiriasi miestas, kuriame planuojama atidaryti restoraną, nežinojo įkurtos įmonės pavadinimo), pateikė neatitinkančią informaciją apie save (b. l. 19-20). Iš priimto sprendimo matyti ir šių aplinkybių neneigė pareiškėjas, jog kompetentinga institucija, priimdama ginčijamą sprendimą dėl Šengeno vizos neišdavimo, vertino ne tik pareiškėjo teisinį statusą, jo paties pateiktus dokumentus, pokalbio metu pateiktą informaciją, bet ir kvietėsi jį papildomo pokalbio (b. l. 19-20).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įvardintą teisinį reguliavimą, pareiškėjo pateiktus dokumentus, nurodytą informaciją, mano, kad Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje nustatė objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui. Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje pagrįstai galėjo turėti tokių abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjo realių ketinimų ir galimybių verstis atitinkama nurodyta veikla Lietuvos Respublikoje. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog nors pareiškėjas tvirtino, jog jo kelionės tikslas – verslas, tačiau pokalbio metu paaiškėjo, kad jis negalėjo papasakoti apie įmonės veiklą, savo verslo planus, be to, pateikta informacija nesutapo su pareiškėjo atsakymais žodžiu ir raštu (skyrėsi miestas, kuriame planuojama atidaryti restoraną, nežinojo įkurtos įmonės pavadinimo), pateikė neatitinkančią informaciją apie save. Šiame kontekste svarbu yra tai, jog pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti atliktu vertinimu, iš esmės tik abstrakčiai teigdamas, jog jo pateikta informacija vis dėlto buvo patikima (b. l. 19-26).

Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, priimant prašomą panaikinti sprendimą, buvo vadovautasi Įstatymo, Vizų kodekso reikalavimais bei objektyviai įvertinti visi pateikti dokumentai, kita informacija. Be to, nors pareiškėjas ir pateiktame skunde nurodė, jog skundžiamas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą yra nepagrįstas, jo teisė atvykti į Lietuvą apribojama neteisėtai, įstatymų draudžiamais metodais trukdomi Lietuvoje jo reikalai, tačiau kokie konkretūs reikalai skatina jį atvykti į Lietuvą, šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje taip pat nedetalizavo (b. l. 1-2).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti šalių lygybės, pagarbos asmeniui bei asmenų nediskriminavimo principai. Šiuo atveju nors pareiškėjas pateiktame skunde remiasi abstrakčiais argumentais, kad vizą buvo atsisakyta išduoti dėl subjektyvių pareigūnų vertinimų, kad prašymas dėl vizos buvo nagrinėtas atsainiai, piktnaudžiaujant suteikta diskrecijos teise, tačiau jis nenurodė jokių konkrečių argumentų, konkrečių aplinkybių dėl įvykdyto pareiškėjo teisių ir (ar) interesų pažeidimo, iš esmės nekvestionavo atsakovo nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo kelionės tikslo ir jo pagrindimo (b. l. 1-2). Be to, pažymėtina, jog iš atsakovo priimto skundžiamo sprendimo matyti, jog atsakovas sprendimą neišduoti Šengeno vizos grindė ne tik tuo, kad pareiškėjas kreipėsi paragintas studentės R. N. iš (duomenys neskelbtini), kurios rekomenduoti piliečiai daugeliu atveju kelia rimtų įtarimų dėl kelionės ar verslo tikslų, tačiau ir kitomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo nurodytu kelionės tikslu, jo pagrindimu, kurių pareiškėjas iš esmės neginčijo.

Pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jo pateiktos informacijos nepatikimumo konstatavimas neturi būti pagrįstas vien tik ambasados pareigūno subjektyvia nuomone – įrodymai turi būti objektyvūs, be to, jam nebuvo leista teikti paaiškinimus, kad būtų galima panaikinti, paneigti nepagrįstus jo atžvilgiu įtarimus (b. l. 1-2, 51-53). Vertinant nurodytus argumentus pažymėtina, jog su pareiškėju 2014 m. sausio 22 d. buvo atliktas interviu, kilus po pirminio pateiktų dokumentų nagrinėjimo abejonių dėl tikslų Lietuvoje, pareiškėjas, be kita ko, buvo pakviestas į ambasadą papildomai apklausai, kur 2015 m. vasario 13 d. buvo pateikti apklausos lapai apie įmonės veiklą Lietuvoje, kurie buvo užpildyti raštu (b. l. 19-20). Taigi pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog jam Lietuvos Respublikos ambasadoje Indijos Respublikoje nebuvo leista teikti paaiškinimus, kad būtų galima paneigti nepagrįstus jo atžvilgiu įtarimus (b. l. 1-2). Be to, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad būtent pareiškėjas, kaip asmuo, siekiantis gauti Šengeno vizą, turėjo pagrįsti jo vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas ir pareiškėjas pateiktame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti, kad nagrinėjant jo pateiktą prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo atsakovas piktnaudžiavo jam suteikta diskrecijos teise, įvertino ne visas jo nurodytas aplinkybes, šias aplinkybes įvertino netinkamai (b. l. 1-2).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog atsakovas nenurodęs konkretaus pagrindo taikė nebūtinas poveikio priemones, ribodamas pareiškėjo judėjimo laisvę ir jo teisėtus lūkesčius, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti (b. l. 51-53). Visų pirma, kaip jau buvo minėta, atsakovas skundžiame sprendime gana aiškiai nurodė, kokiais pagrindais remiantis pareiškėjui nebuvo išduota Šengeno viza ir šių aplinkybių pareiškėjas pateiktame skunde iš esmės nekvestionuoja, neteikia konkrečių argumentų dėl atsakovo visų nustatytų aplinkybių, leidžiančių abejoti pareiškėjo nurodyto kelionės tikslo ir sąlygų pagrindimu. Antra, teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju Europos Sąjungos teisės lygmeniu, Europos Sąjungos institucijos veiksmais nebuvo sukuriama situacija, dėl kurios pastovumo galėjo kilti pareiškėjui teisėtų lūkesčių (žr. ESTT 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Niemann (C-14/01), 2000 m. balandžio 13 d. sprendimą Karlsson ir kt. (C-292/97), 1997 m. balandžio 15 d. sprendimą Irish Farmers Association ir kt. (C-22/94), be to, ir pats nurodytas teisinis reguliavimas leidžia spręsti, kad asmuo, norintis gauti Šengeno vizą, turi laikytis teisės aktų numatytų reikalavimų, pagrįsti kelionės tikslą ir aktai savaime negarantuoja kiekvienam asmeniu visais atvejais Šengeno vizos išdavimo.

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui pagrįstai buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą ir skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos ambasadoje Indijos Respublikoje nedelsiant būtų išduota viza atvykti į Lietuvos Respubliką.

Priešingų išvadų neleidžia daryti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nesigilino į bylai svarbias aplinkybes, jų objektyviai neištyrė. Šiuo atveju pareiškėjas plačiau nenurodo, kokių kitų neminėtų konkrečių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir (ar) jas įvertino netinkamai, į kokias aplinkybes neatsižvelgė. Pareiškėjas, teigdamas, kad teismas objektyviai neištyrė bylos svarbių aplinkybių, taip pat nenurodo tokių aplinkybių, faktų dėl galimo teismo šališkumo, neobjektyvumo, leidžiančių atlikti konkretų vertinimą, ar nurodytu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir (ar) interesai (b. l. 51-53).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, susijusį su Šengeno vizos išdavimu, bei netenkino pareiškėjo pateiktų reikalavimų. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo P. V. (P. W.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                 Anatolijus Baranovas

                                                                                Irmantas Jarukaitis

                                                                                Romanas Klišauskas