Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2009 Procesinio
sprendimo kategorijos: 75.8; 77.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. (V. P.)
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės M. P. ieškinį atsakovui V. P. dėl santuokos nutraukimo
dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios
vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl
santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo,
vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo; tretieji asmenys
– AB bankas „Hansabankas“, AB SEB bankas, T. Ž.; išvadą teikianti
institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir
socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje keliami mažamečio vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo ir turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, padalijimo klausimai.
Ieškovės ir atsakovo santuoka
buvo sudaryta 2000 m. birželio 10 d. Šalys turi du nepilnamečius vaikus – M. P.
(M. P.), gimusį 1995 m. lapkričio 16 d., ir R. P. (R. P.),
gimusį 2003 m. liepos 4 d. Santuoka pradėjo irti 2004 metais. Šalys bendro
ūko neturi, vaikais rūpinasi atskirai. Ieškovės teigimu, atsakovas pažeidė savo
kaip sutuoktinio pareigas, yra neištikimas, žiauriai elgiasi su ieškove, todėl
santuoka iširo būtent dėl atsakovo kaltės. 2007 metų vasaros pradžioje
atsakovas pasiėmė sūnų R. ir apsigyveno pas sugyventinę Z. S. Atsakovas
dirba pamaininį darbą oro uoste, įskaitant darbą naktimis, taip pat kitose
darbovietėse, dažnai nenakvoja namie, todėl sūnų faktiškai prižiūri Z. S.
Ieškovė kartu su motina T. Ž. gyvena jos keturių kambarių bute, esančiame (duomenys
neskelbtini). Šalia yra mokykla ir lopšelis–darželis, kurį lanko vaikai.
Dėl to, ieškovės teigimu, vaikų interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios
vietos nustatymas su ieškove. Santuokoje šalys įgijo nekilnojamojo turto:
0,1052 ha žemės sklypą Nr. 144 su 130,75 kv. m ploto sodo pastatu,
esančius (duomenys neskelbtini); kilnojamųjų daiktų: keleivinius
automobilius „Audi 80“, „Ford Tranzit“ ir VAZ 2103, automobilio priekabą VARG
8101, muzikinį centrą „Kenwood“; taip pat prisiėmė prievolių: gavo paskolas iš
AB banko „Hansabankas“ pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį
Nr. 02-007137-FA-1 (negrąžinta kredito suma – 15 830,63 euro) ir
AB SEB banko pagal 2005 m. gegužės 3 d. vartojimo kredito sutartį
Nr. 1750518051109-16 (negrąžinta kredito suma – 5688,43 Lt). Kadangi
atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys
neskelbtini), ir jis turės kur gyventi, tai, ieškovė manymu, jai
priteistinas žemės sklypas su sodo pastatu ir su šiuo turtu susijusios
prievolės. Ieškovė prašė:
nutraukti santuoką dėl atsakovo
kaltės;
po santuokos nutraukimo palikti
jai iki santuokos turėtą pavardę – V.;
nustatyti nepilnamečių vaikų
gyvenamąją vietą su ieškove;
priteisti iš atsakovo išlaikymą
vaikams periodinėmis išmokomis po 300 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui iki
jų pilnametystės;
priteisti ieškovės nuosavybėn
žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini);
įpareigoti ieškovę įvykdyti
prievoles AB bankui „Hansabankas“ pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito
sutartį Nr. 02-007137-FA-1 ir AB SEB bankui pagal 2005 m. gegužės 3 d.
kredito sutartį Nr. 1750518051109-16;
priteisti atsakovui keleivinius
automobilius „Audi 80“, „Ford Tranzit“ ir VAZ 2103, automobilio priekabą VARG
8101, muzikinį centrą „Kenwood“.
Atsakovas, nurodydamas, kad tikroji santuokos
iširimo priežastis yra ieškovės piktnaudžiavimas alkoholiu, lėmęs nepakeliamą
įtampą šeimoje, dėl kurios jis kartu su jaunesniuoju sūnumi buvo priversti
išeiti iš namų, taip pat neatlikimas savo kaip sutuoktinės pareigų,
nesirūpinimas vaikais, neužtikrinimas jiems sveikos ir saugios aplinkos, priešieškiniu
prašė:
nutraukti santuoką dėl ieškovės
kaltės;
nustatyti nepilnamečių vaikų
gyvenamąją vietą su atsakovu, nes jis turi suremontuotą butą, šalia kurio yra
vaikų darželis ir mokykla;
priteisti iš ieškovės išlaikymą
vaikams periodinėmis išmokomis po 300 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui iki
jų pilnametystės;
žemės sklypo ir sodo pastatą
padalyti šalims lygiomis dalimis;
priteisti atsakovui priekabą
VARG 8101, o ieškovei – muzikinį centrą „Kenwood“;
nustatyti, kad pagal 2002 m.
rugpjūčio 23 d. kredito sutartį su AB banku „Hansabankas“ gautos paskolos
likusią dalį šalys grąžins lygiomis dalimis, o pagal 2005 m. gegužės 3 d.
vartojimo kredito sutartį su AB SEB banku gautos paskolos likusią dalį grąžins
ieškovė, nes šiuos pinigus ji panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008
m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį iš dalies patenkino:
nutraukė šalių santuoką, pripažindamas, kad
santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei
paliko iki santuokos turėtą pavardę – V.;
nepilnamečių vaikų M. P., gimusio 1995
m., ir R. P., gimusio 2003 m., gyvenamąją vietą nustatė su motina
(ieškove);
nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais
vaikais tvarką;
priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymui po
400 Lt periodinių išmokų kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį iki jų
pilnametystės;
padalijo šalių santuokoje įgytą turtą,
priteisdamas ieškovei žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys
neskelbtini), prievolę grąžinti paskolą AB bankui „Hansabankas“ pagal 2002 m.
rugpjūčio 23 d. kredito sutartį Nr. 02-007137-FA-1, kurios įvykdymas
užtikrintas atsakovo laidavimu, ir prievolę grąžinti paskolą AB SEB bankui pagal
2005 m. gegužės 3 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1750518051109-16, o
atsakovui – keleivinį automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), keleivinį automobilį „Ford Tranzit“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), keleivinį automobilį VAZ 2103 (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)), priekabą VARG 8101 (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) ir muzikinį centrą „Kenwood“;
kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsakovo apeliacinį
skundą atmetė ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d.
sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė,
kad ieškovė kartais piktnaudžiaudavo alkoholiu, buvo bausta administracine tvarka
už vairavimą neblaivi; atsakovas 2005 metų pabaigoje išėjo gyventi atskirai ir
gyvena kartu su kita moterimi; abiejų tėvų galimybės suteikti vaikams tinkamas
buitines gyvenimo sąlygas, juos išlaikyti, prižiūrėti ir auklėti yra panašios; atsakovo
darbas yra pamaininis, darbo grafikas nepastovus ir jam kartais tenka dirbti
naktimis, tačiau vaikus padeda prižiūrėti atsakovo sugyventinė Z. S. ir
atsakovo motina; ieškovės darbas (kelių įmonių buhalterinės apskaitos vedimas)
nesusijęs su griežtu darbo laiko režimo laikymusi, ieškovei dirbant, vaikus
galės prižiūrėti ieškovės motina T. Ž.; ginčo šalių vaikų nuomonė
gyvenamosios vietos klausimu nepastovi: paskutinio pirmosios instancijos teismo
posėdžio metu vyresnysis sūnus dvylikametis M. P. pareiškė norą gyventi su
tėvu, o jaunesnysis keturmetis R. P. atsisakė išsakyti savo nuomonę; tuo
tarpu, Vaikų teisių apsaugos tarnybos 2007 m. spalio 9 d. buities tyrimo akto
duomenimis, vyresnysis sūnus nurodė nežinąs, su kuo nori gyventi, o jaunesnysis
pareiškė norą gyventi su motina; iki teismo nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta
buvo su motina; vaikai lanko prie ieškovės namų esančią mokyklą ir lopšelį–darželį;
brolių ryšys glaudus.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės
instancijos teisme metu, Vaikų teisių apsaugos tarnybai teismo pavedimu
pakartotinai ištyrus šalių nepilnamečių sūnų gyvenimo sąlygas, paaiškėjo naujų
aplinkybių: 2008 m. gegužės 19 d. ieškovei gimė duktė P., kurios tėvas – ne
atsakovas; ieškovė turi sugyventinį; jaunesnysis sūnus R. daugiau laiko gyvena
su tėvu, o vyresnysis sūnus M. – su motina; abiejų vaikų santykiai su tėvų
sugyventiniais geri; jaunesnysis sūnus pareiškė norą gyventi su tėvu,
vyresnysis – su motina.
Pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d.
kredito sutartį 22 604,18 euro paskolą iš AB banko „Hansabankas“ gavo
ieškovė, kuri yra kredito sutarties šalis – kredito gavėja, o atsakovas –
laiduotojas; kreditas buvo panaudotas ginčo nekilnojamajam turtui (žemės
sklypui ir jame esančiam sodo pastatui) įsigyti; šio kredito grąžinimui
užtikrinti buvo įkeistas ne tik nupirktas turtas, bet ir trečiojo asmens
T. Ž. (ieškovės motinos) butas; paskolos grąžinimo įmokas bei palūkanas
iki santuokos iširimo mokėjo ir paskolą bankui toliau grąžina tik ieškovė iš
savo darbo pajamų; 2008 m. vasario 4 d. buvo negrąžinta 15 830,63 euro
paskolos dalis. Trečiasis asmuo kreditorius AB bankas „Hansabankas“ nurodė, kad
nesutinka dėl šalių skolinių įsipareigojimų padalijimo ir atsakovo laidavimo
atsisakymo.
2005 m. gegužės 3 d. ieškovė gavo 10 000
Lt vartojimo kreditą iš AB SEB banko. Atsakovas pasirašė kredito sutartį kaip
sutuoktinis.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme
metu šalys neįrodinėjo dalijamo turto vertės ir neprašė skirti rinkos vertės
nustatymo ekspertizės. VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė sodo pastato
rinkos vertė – 24 927 Lt, vidutinė žemės sklypo rinkos vertė – 3366
Lt. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė 2008 m. kovo 13 d. atliktą
turto įvertinimo ataskaitą, kurios duomenimis, bendra ginčo nekilnojamojo turto
vertė yra 320 000 Lt.
Dėl kilnojamųjų daiktų, kurių vertę šalys
nurodė 21 500 Lt, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abi šalys
prašo priteisti automobilius bei 2000 Lt vertės muzikinį centrą atsakovui
ir dėl šio turto nėra ginčo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, be 500 Lt vertės priekabos
VARG 8101, atsakovo vardu buvo įregistruoti ir trys automobiliai: 4000 Lt
vertės „Audi 80“, 14 000 Lt vertės „Ford Tranzit“ bei 1000 Lt vertės
VAZ 2103. Automobilį „Ford Tranzit“ atsakovas pardavė be ieškovės sutikimo.
2003 m. rugpjūčio 19 d. automobilis „Audi 80“ buvo pagrobtas.
Spręsdamas dėl šalių santuokos nutraukimo, pirmosios
instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, remdamasis tikimybių
pusiausvyros principu, konstatavo, kad abi šalys pažeidė abipusę sutuoktinių
pareigą gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojalūs vienas kitam ir
pasitikėti vienas kitu, todėl šeimos santykiai, kaip bendro gyvenimo pagrindas,
iširo (CK 3.27, 3.28 straipsniai). Teismas pripažino, kad santuoka iširo
dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.53 straipsnio 1, 2 dalys, 3.61
straipsnis), tenkino ieškovės reikalavimą palikti jai iki santuokos sudarymo turėtą
pavardę (CK 3.69 straipsnis). Spręsdamas šalių ginčą dėl vaikų gyvenamosios
vietos nustatymo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vaikų teisių apsaugos
tarnybos atstovas teismo posėdžio metu pateikė išvadą, jog vaikų gyvenamoji
vieta nustatytina su tėvu, tačiau nurodė, kad šią išvadą vertina kaip vieną iš
įrodymų ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą sprendžia pagal byloje
nustatytų aplinkybių visumą, t. y. kartu atsižvelgdamas ir į tai, jog iki
teismo nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta buvo su motina, vaikai lanko prie
ieškovės namų esančią mokyklą ir lopšelį–darželį. Teismas pažymėjo, kad
įstatyme nenustatyta kokių nors pirmenybės teisių motinai, tačiau, laikydamas,
jog jaunesniajam sūnui, ketverių metų amžiaus R., reikalinga didesnė motinos
globa, sprendė, kad motina, esant kitoms tėvų gyvenimo sąlygoms vienodoms, turi
pirmenybės teisę auklėti mažametį vaiką. Vertindamas, kad brolių atskyrimas,
kai jų ryšys glaudus, pažeistų vaikų interesus, teismas abiejų sūnų gyvenamąją
nustatė su ieškove, kartu pažymėdamas, jog vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos
nustatymas su motina neatima iš jų teisės bendrauti su tėvu, atsakovas turi
pareigą rūpintis vaikais, o, pasikeitus vaikų norams ir gyvenimo sąlygoms, turi
teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti vaikų gyvenamąją vietą (CK 3.169
straipsnio 3 dalis). Laikydamas, kad byloje nėra duomenų, jog maksimalus vaikų
bendravimas su tėvu padarytų jiems žalos, teismas nustatė maksimalų bendravimą
užtikrinančią vaikų ir atsakovo bendravimo tvarką. Nustatęs, kad atsakovo
pajamos, atskaičius mokesčius, yra apie 3000 Lt, o ieškovės – apie 5000 Lt
per mėnesį, atsižvelgdamas į tai, kad nėra šalių ginčo dėl aplinkybės, jog
vaikų poreikiams reikia apytikriai po 800 Lt per mėnesį ir abu tėvai lygiomis
dalimis privalo apmokėti šias išlaidas, teismas priteisė iš atsakovo vaikų
išlaikymui po 400 Lt periodinių išmokų kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį
iki jų pilnametystės. Spręsdamas dėl prievolių (finansinių įsipareigojimų
bankams) padalijimo ir kompensacijų už įvykdytas prievoles priteisimo, teismas
pažymėjo, kad šiam klausimui išspręsti įvertintinas prievolės pobūdis,
t. y. ar tai asmeninė, ar bendra sutuoktinių prievolė, taip pat
atsižvelgtina į gautų paskolų panaudojimo tikslus. Įvertinęs byloje nustatytas
aplinkybėmis dėl 22 604,18 euro paskolos, panaudotos ginčo nekilnojamam
turtui įsigyti, iš AB banko „Hansabankas“ gavimo (kredito gavėjas pagal sutartį
– ieškovė, o atsakovas – laiduotojas; mokėjimus bankui vykdė ieškovė iš savo
darbo pajamų; kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas ne tik nupirktas
turtas, bet ir trečiojo asmens (ieškovės motinos) butas; bankas nesutiko, kad
prievolė būtų padalyta ir atsisakyta atsakovo laidavimo), teismas, laikydamas,
jog, padalijus solidariąją prievolę, pablogėtų kreditoriaus galimybės
išsiieškoti skolą, atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl prievolės
grąžinti kreditą AB bankui „Hansabankas“ padalijimo ir prievolę grąžinti šį
kreditą perkėlė ieškovei, palikdamas galioti atsakovo laidavimą. Teismas
pripažino, kad 10 000 Lt vartojimo paskola iš AB SEB banko buvo paimta
šeimos interesais ir prievolė ją grąžinti yra bendra sutuoktinių prievolė,
tačiau, nurodydamas, jog atsižvelgia į šalių reikalavimus, prievolę grąžinti
šią paskolą perkėlė ieškovei. Spręsdamas dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo,
teismas nurodė, kad abi šalys prašo automobilius ir muzikinį centrą priteisti
atsakovui ir dėl šio turto nėra ginčo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė iš
dalies grąžino savo lėšomis ir įsipareigoja grąžinti pirmiau nurodytus
22 604,18 euro bei 10 000 Lt kreditus, darydamas išvadą, jog ieškovės
grąžintų ir perimtų skolų bankams suma viršija šalių nurodytą sodo namo ir
žemės sklypo vertę (24 927 Lt ir 3366 Lt), nustatęs vieno iš
sutuoktinių didesnę dalį prisidedant prie bendrosios jungtinės nuosavybės
įsigijimo, teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto
lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Dėl to sodo pastatą ir
žemės sklypą bei prievoles grąžinti bankams kreditus teismas priteisė ieškovei,
o transporto priemones ir muzikinį centrą, kurių vertę šalys nurodė 21 500
Lt, – atsakovui.
Spręsdama dėl atsakovo
reikalavimo nustatyti su juo jaunesniojo sūnaus R. gyvenamąją vietą,
apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad CK 3.174 straipsnio
2 dalyje nustatyta, jog teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo sprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko
norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras
prieštarauja jo interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši įstatyme nustatyta
išlyga taikytina nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į byloje nustatytas
aplinkybes (glaudų brolių ryšį ir galimą emocinę žalą dėl jų išskyrimo; R. ypač
jauną amžių (gimęs 2003 m. liepos 4 d.), jo nuomonės nepastovumą (bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme metu vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojams
jis buvo išreiškęs norą gyventi su motina), teisėjų kolegija sprendė, kad, nustatant
jo gyvenamąją vietą, negalima vadovautis tik paskutiniąja vaiko išsakyta
nuomone (gyventi su tėvu). Dėl to, įvertinusi tai, kad R. lanko prie ieškovės
namų esantį vaikų lopšelį–darželį, ir laikydama, jog keisti įstaigą netikslinga,
taip pat atsižvelgusi į tai, jog atsakovui netrukdoma dalyvauti auklėjant vaikus,
skundžiamu teismo sprendimu jam nustatytas maksimalus bendravimas su vaikais, atsakovo
pozicijos kaitą šiuo klausimu (pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame
skunde, vienu iš pagrindinių argumentų nurodydamas teismo posėdyje išsakytą
sūnaus M. nuomonę, atsakovas prašė nustatyti abiejų vaikų gyvenamąją vietą su
juo, tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jis reikalavimą pakeitė)
vertindama kaip keliančią abejonių dėl atsakovo sprendimų pastovumo ateityje, o
atsakovo akcentuojamą ieškovės netinkamą elgesį praeityje dėl jai skirtos
administracinės nuobaudos už vairavimą neblaiviai nelaikydama pagrindu teigti, jog
ieškovė gali daryti blogą įtaką vaikams, teisėjų kolegija konstatavo, kad
pirmosios instancijos teismas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą išsprendė
teisingai, o po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pasikeitusios
aplinkybės nėra pagrindas keisti šią teismo sprendimo dalį. Pripažindama
nepagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas
neteisingai nukrypo nuo lygių dalių principo, priteisdamas atsakovui tik septynis
procentus santuokoje įgyto turto, teisėjų kolegija pažymėjo, jog toks
padalijimo būdas yra įtvirtintas CK 3.127 straipsnio 3 dalyje, kurioje
nustatyta, kad, parenkant turto padalijimo būdą, atsižvelgiama į nepilnamečių
vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas
svarbias aplinkybes. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovui asmeninės nuosavybės
teise priklauso butas, o ieškovė būsto neturi ir gyvena motinos bute, taip pat į
tai, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, teisėjų kolegija sprendė,
jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko turto padalijimo būdą,
kartu pažymėdama, kad šalių santykiai konfliktiški ir tai apsunkintų naudojimąsi
nedidelio ploto žemės sklypu bei statiniu, kaip bendrąją daline nuosavybe.
Pripažinusi pirmosios instancijos teismą pagrįstai atsižvelgusiu ir į dalijamo
turto įsigijimo aplinkybes, kurių šalys neginčija (paskola, už kurią įsigytas
žemės sklypas ir statinys sodininkų bendrijoje, paimta ieškovės, o paskolos
grąžinimui užtikrinti yra įkeistas trečiajam asmeniui T. Ž. (ieškovės
motinai) asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas; paskolos grąžinimo
įmokos buvo ir yra mokamos tik ieškovės lėšomis), teisėjų kolegija laikė, jog šios
aplinkybės ne tik patvirtina turto padalijimo būdo teisingumą, bet ir yra
reikšmingos svarstant apeliacinio skundo argumentą dėl padalyto turto
įvertinimo. Atsižvelgusi į tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos
teisme, šalys kitokiomis priemonėmis neįrodinėjo dalijamo turto vertės, neprašė
skirti įvertinimo, teisėjų kolegija darė išvadą, jog teismas pagrįstai
vadovavosi į bylą pateiktais oficialiaisiais įrodymais – VĮ Registrų centro
išduotais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, kurių
duomenimis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 3366 Lt, o sodo pastato – 24
927 Lt, kartu atkreipdama dėmesį į tai, kad apeliantas (atsakovas), pateikdamas
2008 m. atliktą įvertinimo ataskaitą, siekia įrodyti, jog ieškovei priteistas daug
didesnės vertės turtas, tačiau neprašo priteisti kompensacijos, bet pageidauja,
kad turtas būtų padalytas natūra; pateikdamas dabartinį ieškovei priteisto
turto įvertinimą, atsakovas neatsižvelgia į vien ieškovės lėšomis sumokėtų
paskolos grąžinimo įmokų pabrangimą; taip pat turėtina omenyje tai, kad paskola
dar nevisiškai grąžinta ir ši našta tenka ieškovei; be to, ieškovei priteistas
turtas yra skirtas jos ir vaikų ilgalaikiams poreikiams tenkinti, o dabartinis
visiems žinomas nekilnojamojo turto sąstingis leidžia numatyti šio turto
nuvertėjimą ir už jį dar neišmokėtos paskolos dalies pabrangimą. Išvardytų
aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas
pasirinko teisingą dalijamo turto vertinimą ir pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų
centro pateiktais duomenimis, kartu pažymėdama, jog CK 3.118 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad, sudarant turto balansą, dalytino turto visuma mažinama
prievolių, kurių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, suma, bei laikydama, jog pirmosios
instancijos teismas atsižvelgė į šią įstatymo nuostatą ir įvertino ieškovei
priteistą grąžinti neįmokėtą kredito dalį – 15 830 eurų. Teisėjų kolegija
taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas (atsakovas), prašydamas padalyti
nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis, prašo palikti nepakeistą skundžiamo teismo
sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad ir paskolą, skirtą žemės sklypui įsigyti
bei statiniui remontuoti, ir santuokos metu gautą vartojimo kreditą privalo grąžinti
ieškovė. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su šalių
santuokoje įgytais kilnojamaisiais daiktais (pirmosios instancijos teismo sprendimo
priėmimo metu atsakovo vardu, be 500 Lt vertės priekabos VARG 8101, buvo
įregistruoti ir trys automobiliai: 4000 Lt vertės „Audi 80“, kuris
2003 m. rugpjūčio 19 d. buvo pagrobtas, 14 000 Lt vertės „Ford
Tranzit“, kurį atsakovas pardavė be ieškovės sutikimo, bei 1000 Lt vertės
VAZ 2103), pažymėjusi, kad automobilio „Ford Tranzit“ vertė pagrįstai buvo
įskaičiuota į atsakovui priteisiamo turto masę (CK 3.123 straipsnio 3
dalis), o automobilio „Audi 80“ vertė neturėjo būti įskaičiuota į
atsakovui priteisiamą turtą, tačiau automobilio priskyrimas atsakovui nėra
klaidingas, nes automobilis sprendimo priėmimo metu buvo įregistruotas jo
vardu, kita vertus, ir išbraukus automobilio „Audi 80“ vertę, atsakovui yra
priteista turto už 17 500 Lt sumą, kuri viršija ieškovei priteisto turto ir
įsipareigojimų pusiausvyrą, bei atsižvelgusi į nepilnamečių vaikų interesus,
teisėjų kolegija sprendė, kad šalių santuokoje įgyto turto padalijimas
skundžiamu teismo sprendimu atitinka pirmiau nurodytas CK trečiosios knygos
nuostatas ir 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principus.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas
Kasaciniu skundu
atsakovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2008 m. kovo 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutarties dalis dėl nepilnamečio
vaiko R. P. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, nekilnojamojo turto
padalijimo būdo bei pareigų pagal turtines prievoles paskirstymo ir dėl šios
bylos dalies priimti naują sprendimą – nustatyti nepilnamečio vaiko R. P.
gyvenamąją vietą su atsakovu, santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą (žemės
sklypą ir sodo pastatą) padalyti natūra, priteisiant ieškovei ir atsakovui po
1/2 dalį šio turto, prievolę grąžinti paskolą AB bankui „Hansabankas“ pagal
2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį Nr. 02-007137-FA-1 priteisti
įvykdyti ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo apeliacinio skundo reikalavimo
nustatyti jaunesniojo sūnaus R. gyvenamąją vietą su atsakovu, neištyrė visų šiam
klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių, tiek egzistavusių bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme metu (ieškovės nėštumas; beveik dešimties metų vaikų
amžiaus skirtumas, lemiantis skirtingus jų interesus, pomėgius ir polinkius,
kurie, vyresniajam sūnui bręstant, skirsis dar labiau; ieškovė linkusi piktnaudžiauti
alkoholiu, nuo 2003 metų už administracinės teisės pažeidimus bausta dešimt
kartų, iš jų – tris kartus už pažeidimus, padarytus apsvaigus), tiek paaiškėjusių
nagrinėjant apeliacinį skundą (2008 m. gegužės 19 d. ieškovei gimė duktė;
ieškovė yra sukūrusi naują faktinę šeimą, turi sugyventinį, kurio asmenines,
dorovines savybes bei nuomonę dėl vaikų ir jų gyvenamosios vietos taip pat buvo
būtina išsiaiškinti; jaunesnysis sūnus daugiau laiko gyvena su tėvu), neįvertino
visų byloje esančių įrodymų (Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos ir
socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismuose pateiktų išvadų, kad vaikų interesus labiau
atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu; 2008 m. rugsėjo 30 d.
buities tyrimo akto Nr. A. 2930, kuriuo nustatytas jaunesniojo sūnaus
Ričardo noras gyventi kartu su tėvu). Tai lėmė netinkamą Vaiko teisių apsaugos
konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, CK 3.3 straipsnio 1 dalies, 3.174 straipsnio,
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkto taikymą ir
nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vaikų gyvenamosios vietos nustatymo
klausimu suformuotos teismų praktikos. Kasatorius, pažymėdamas, kad prašo
nustatyti tik jaunesniojo sūnaus R. gyvenamąją vietą kartu su juo, nurodo, jog
pagal formuojamą teismų praktiką teismas, spręsdamas ginčus dėl vaikų
gyvenamosios vietos nustatymo, turi vengti atskirti brolius ir (ar) seseris
vienus nuo kitų, tačiau tokia pozicija nėra griežta taisyklė, ir šią bylą nagrinėję
teismai taikė ją ypač formaliai, nesigilindami į byloje nustatytų aplinkybių
visumą. Be to, teismai, nagrinėdami ginčus dėl vaikų gyvenamosios vietos
nustatymo, gali neatsižvelgti į vaikų nuomonę tik vieninteliu atveju – kai
vaiko norai prieštarauja vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 12 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. V.-M. v. F. A. S., bylos
Nr. 3K-3-223/2003). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir nenustatyta jokių
aplinkybių, dėl kurių jaunesniojo sūnaus R., pareiškusio norą gyventi su tėvu,
gyvenamoji vieta negalėtų būti nustatyta su juo. Apeliacinės instancijos
teismas, pirmiau nurodytos išlygos dėl neatsižvelgimo į vaiko nuomonę taikymą
motyvuodamas tuo, kad Ričardas yra mažametis, neturi pastovios nuomonės, jo
lankomas lopšelis–darželis yra šalia ieškovės namų ir keisti ugdymo įstaigą
netikslinga, ieškovė netrukdo vaikui bendrauti su tėvu, t. y.
atsižvelgdamas tik į buitines sąlygas, tačiau neįvertindamas tėvo ir motinos
asmeninių bruožų bei kiekvieno iš jų realios galimybės sudaryti vaikui tinkamas
sąlygas augti ir vystytis, pažeidė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas
bei nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.
2. Bylą nagrinėję
teismai, nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo
motyvuodami tik tuo, kad su ieškove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, ir
priteisdami jai visą nekilnojamąjį turtą, o kasatoriui tik menkaverčius
kilnojamuosius daiktus – muzikinį centrą ir transporto priemones, iš kurių
santuokos nutraukimo metu realiai buvo likusi tik 1991 m. pagaminta automobilio
priekaba VARG 8101, o kiti seniai parduoti, šalių santuokoje įgyto turto padalijimo
klausimą išsprendė, netinkamai taikydami CK 3.123 straipsnio 1 dalį bei iš
esmės pažeisdami kasatoriaus teises ir teisėtus interesus. Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl nekilnojamojo turto, vadovavosi VĮ
Registrų centro duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypo vertė – 3366 Lt,
sodo pastato – 24 927 Lt. Apeliaciniame procese kasatorius pateikė
2008 m. kovo 13 d. turto vertintojo ataskaitą, kurioje nurodyta reali ginčo
nekilnojamojo turto vertė: žemės sklypo – 158 000 Lt, sodo pastato –
162 000 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias turto
kainas neatsižvelgė, be kita ko, nurodydamas, kad paskola buvo paimta ieškovės
ir grąžinimo įmokos buvo mokamos taip pat ieškovės. Kasatoriaus teigimu, nors
ieškovė mokėjo paskolos grąžinimo įmokas, tačiau jis (kasatorius) iš savo
uždarbio tenkino kitus šeimos poreikius (pirko maistą, aprangą vaikams). Dėl to
turto padalijimo būdas ir proporcijos teismų buvo parinktos neteisingai.
Kasatoriaus manymu, jo siūlomas santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto
padalijimo būdas – natūra priteisiant kiekvienam iš sutuoktinių po 1/2 jo dalį,
atsižvelgiant į tai, kad tai negyvenamosios paskirties turtas,
t. y. sodo valda, yra sąžiningas, teisingas ir nepažeistų nei
sutuoktinių, nei vaikų interesų.
Atsiliepimų į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu;
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės,
o ne fakto klausimus. Byloje nenustatyta pagrindų peržengti atsakovo kasacinio
skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako tik
dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami teisės klausimai (CPK 346
straipsnis).
Dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnis)
Sprendžiant ginčą dėl
vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar
motinai dėl lyties, rasės, kalbos, tautybės, kilmės, socialinės padėties,
tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis). Kilęs
ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko
interesais ir atsižvelgiant į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko
norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo
interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių
teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų
apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1
dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio
1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi
nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau
atitiktų vaiko interesus. Teismas, priimdamas byloje sprendimą dėl nepilnamečio
vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas
ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir
pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos)
asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas
sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų
pobūdį, vaiko ir tėvo bei motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus
ir kt.
Apeliacinės
instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo
sprendimą, kuriuo šalių sūnaus R., gimusio 2003 m. liepos 4 d., gyvenamoji
vieta nustatyta su ieškove, teisingai nurodė, kad būtina vadovautis aiškiai
suformuota teismų praktika, pagal kurią, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turi
būti vadovaujamasi vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norą. Į vaiko norą
gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo
interesams. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Dėl to
teismas vertino byloje esančių įrodymų, atskleidžiančių tėvų rūpinimosi vaikais
aplinkybes, tėvų elgesį, gyvenimo būdą, pajamas, brolių M. ir R. glaudų ryšį,
vaikų išreikštą nuomonę, su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, visumą. Teisėjų
kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą kasacinio skundo
argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas mažamečio šalių
sūnaus R. gyvenamąją vietą su ieškove, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos praktikos, netinkamai taikė CK 3.174 straipsnio 2 dalį,
nes neatsižvelgė į vaikų amžiaus skirtumą, ieškovės elgesį, nevertino visų
byloje esančių įrodymų (Vaikų teisių apsaugos tarnybos teismuose pateiktų išvadų,
kad vaikų interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu;
2008 m. rugsėjo 30 d. buities tyrimo akto Nr. A. 2930, kuriame
išreikštas R. noras gyventi kartu su tėvu). Teisėjų kolegija pažymi, kad,
priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas,
įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog, spręsdamas dėl
šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, vadovaujasi vaiko interesais, o ne
paskutine R. išsakyta nuomone – noru gyventi kartu su tėvu. Darydamas išvadą,
kad šalių mažamečio sūnaus R. išreikštas noras gyventi kartu su tėvu
prieštarauja jo interesams, teismas atsižvelgė į mažamečio vaiko nuomonės
nepastovumą bei į tai, kad šio kriterijaus nereikėtų suabsoliutinti. Teismas
pagrįstai laikė, kad svarbu atsižvelgti į nustatytą brolių glaudų ryšį ir
galimą emocinę žalą dėl jų išskyrimo, taip pat į atsakovo nepastovią poziciją
vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimu.
Apibendrindama
išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas, nustatydamas sūnaus R. gyvenamąją vietą su motina,
nepažeidė CK 3.174 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nenukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.
Dėl turto,
kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo
CK 3.127
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į
jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti.
Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra
priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram
sutuoktiniui jo dalį pinigais. Turto rinkos vertė gali būti nustatoma remiantis
inventorizaciniais duomenimis, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais
įrodymais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kaip įrodymu apie
turto vertę rėmėsi nekilnojamojo turto registro įstaigos pažymoje nurodyta
šalių sodo žemės sklypo su namu verte. Tiek ieškovė ieškinyje, tiek atsakovas
priešieškinyje rėmėsi šioje pažymoje nurodyta turto verte, neprašė skirti
ekspertizės ginčo turto rinkos vertei nustatyti, todėl darytina išvada, kad
teismas pagrįstai rėmėsi ta ginčo turto rinkos verte, kuri buvo nurodyta šalių
pateiktoje nekilnojamojo turto registro įstaigos pažymoje. Dėl to
nepripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto
rinkos vertės neteisingo nustatymo, juolab kad tai yra fakto klausimas, o
kasacinis teismas, peržiūrėdamas bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius
sprendimus, tik konstatuoja, kad teismai, aiškindamiesi ginčo turto rinkos
vertę, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teismams
nustačius, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi dviejų kambarių butą,
o ieškovė, su kuria nustatyta sūnų M. ir R. gyvenamoji vieta, gyvena jos
motinai priklausančiame bute, ieškovės gautas kreditas panaudotas sodo žemės
sklypui ir pastatui įsigyti, ieškovė savo lėšomis grąžino bankui dalį kredito,
ieškovės grąžintų ir perimtų skolų bankams suma viršija šalių nurodytą žemės
sklypo ir pastato vertę, teisėjų kolegija pripažįsta teisinga bylą nagrinėjusių
teismų išvadą, jog buvo teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro
turto lygių dalių principo ir priteisti ieškovei nekilnojamąjį turtą, o
atsakovui tai kompensuoti kilnojamuoju turtu. Dėl to kasatoriaus antrasis
argumentas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 3.123 straipsnio
1 dalies nuostatas, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Konstatuodama,
kad pagal atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus jame nurodyti
kasacijos pagrindai nepasitvirtino, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra
pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo nutartį
(CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas
Žeimys
Dangutė
Ambrasienė
Vincas
Verseckas