\
Baudžiamoji byla Nr. 2K-134-489/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00001-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.6;
2.1.2.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,
išteisintosios V. G. gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Sergejaus Takvarelio (Sergej Takvareli) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu V. G. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios advokato, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
V. G. buvo kaltinama tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. vasario 26 d., būdama valstybės tarnautoja, dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo pažeisdama teisės aktų reikalavimus, netinkamai atliko savo pareigas ir padarė fiziniam asmeniui ir valstybei didelę neturtinę žalą – nuteistajai V. I. atvykus bausmės atlikimui į (duomenys neskelbtini) pataisos namus (toliau – PN), šios įstaigos Įskaitos grupės inspektorė V. L. neteisingai skaičiavo V. I. paskirtos bausmės pradžią ir pabaigą, o Įskaitos grupės vyresnioji specialistė V. G. netinkamai atliko V. L. padarytų skaičiavimų ir įrašų teisingumo kontrolę, dėl to nuteistoji V. I. minėtoje pataisos įstaigoje neteisėtai buvo laikoma tris mėnesius ir dvidešimt penkias dienas; dėl neteisėto nuteistosios V. I. laisvės suvaržymo ir jos, kaip pilietės, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių bei laisvių pažeidimo buvo padaryta didelė neturtinė žala ne tik pačiai nuteistajai V. I., bet ir valstybei, nes buvo pažemintas valstybės pareigūno, privalančio kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, vardas, sumenkintas (duomenys neskelbtini) pataisos namų, kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, autoritetas.
V. G. V. I. bausmės terminų sutikrinimo lape 2011 m. birželio 14 d. įrašė, kad pastaroji atvyko su nauju nuosprendžiu, 2011 m. rugsėjo 27 d. įrašė „Pastabų nėra“, 2012 m. lapkričio 11 d., 2013 m. spalio 21 d., 2014 m. kovo 27 d., 2015 m. vasario 26 d. įrašė „Patikrinta“, įrašus patvirtino savo parašu. Taip V. G. atliko tik formalų žymėjimą apie V. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžios ir jos pabaigos patikrą, tačiau dėl savo nerūpestingumo taip pat neatsižvelgė į Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, V. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pabaigos datos neperskaičiavo, V. L. skaičiavimo kontrolės realiai neatliko. Neteisingas V. I. paskirtos bausmės skaičiavimas buvo pastebėtas pristačius ją ir jos dokumentus 2015 m. vasario 26 d. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir tą pačią dieną ji buvo paleista į laisvę. Dėl V. L. neteisingai atlikto skaičiavimo ir (duomenys neskelbtini) PN Įskaitos grupės vyresniosios specialistės V. G. netinkamai atliktos V. L. padarytų skaičiavimų bei įrašų teisingumo kontrolės V. I. šioje pataisos įstaigoje neteisėtai buvo laikoma tris mėnesius ir dvidešimt penkias dienas.
Kaltinime buvo nurodyta, kad V. G., būdama valstybės tarnautoja, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. vasario 26 d. dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas ir pažeidė (duomenys neskelbtini) PN direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 01/4-106 patvirtinto (duomenys neskelbtini) PN Įskaitos grupės vyresniosios specialistės pareigybės aprašymo 8 punktą, šiose pareigose dirbantį asmenį įpareigojantį kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus, to paties pareigybės aprašymo 14 punktą, šiose pareigose dirbantį asmenį, įpareigojantį kontroliuoti nuteistųjų išleidimo į laisvę teisėtumą.
Taip pat kaltinime buvo pažymėta, kad V. G., netinkamai atlikdama savo pareigas:
pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 25 straipsnio 2 dalies nuostatas (,,pataisos pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais“);
nevykdė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nustatytų valstybės tarnautojo pareigų (,,laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis“);
dėl to buvo pažeistos šių teisės aktų nuostatos:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis nustatantis, kad ,,Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“;
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, nustatantis, kad „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“;
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 5 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad „Bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais bausmės vykdymo pagrindu yra užsienio valstybės teismo arba tarptautinės teisminės institucijos įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis (sprendimas)“;
BVK 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad „Nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai“;
BVK 180 straipsnio 1 dalis „Atlikę laisvės atėmimo ir arešto bausmes nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmoje pusėje, o kitais pagrindais paleidžiami – tą dieną, kurią bausmės vykdymo institucija gauna reikiamus dokumentus. Jeigu dokumentai gaunami likus ne daugiau kaip trims valandoms iki darbo dienos pabaigos, nuteistasis paleidžiamas kitos dienos rytą“;
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1R-173 redakcija) 325 punktas – ,,Nuteistieji paleidimui iš pataisos įstaigos rengiami pagal individualų socialinės reabilitacijos (individualaus darbo su nuteistuoju) planą (programą), nurodytą šių taisyklių 163 punkte, ir nuteistųjų paleidimo iš laisvės atėmimo vietų parengiamojo darbo instrukciją, kurią tvirtina Kalėjimų departamento direktorius“;
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1R-173 redakcija), 163 punktas – ,,Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir socialinės reabilitacijos poreikius, sudaromas individualus socialinės reabilitacijos (individualaus darbo su nuteistuoju) planas (programa). Dirbant socialinės reabilitacijos darbą su nuteistaisiais, įvertinamas jų rizikos laipsnis, nuteistieji skatinami rengtis reintegracijai į visuomenės gyvenimą, atlikus bausmę“;
Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 (toliau – Instrukcija) 4.1 punktas (,,užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo į laisvės atėmimo vietas, laikymo, perkėlimo ir paleidimo iš jų teisėtumą“);
Instrukcijos 5.1 punktas (,,kontroliuoti suimtiesiems paskirtų kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ir nuteistiesiems paskirtų terminuoto laisvės atėmimo arba arešto bausmių vykdymo terminus“);
Instrukcijos 131 punktas, kuriame nustatyta, kad „Nuteistieji iš laisvės atėmimo vietų paleidžiami BVK 176 straipsnyje nustatytais pagrindais“ (BVK 176 straipsnio 1 punktas „Nuteistieji iš laisvės atėmimo vietų paleidžiami atbuvę teismo nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką“);
Instrukcijos 134 punktas („baigiantis laisvės atėmimo bausmės terminui, nuteistųjų paleidimo parengiamasis darbas laisvės atėmimo vietoje pradedamas likus trims mėnesiams iki paskirtos bausmės pabaigos. Įskaitos tarnyba pagal nuteistųjų asmens įskaitos korteles sudaro paleidžiamųjų sąrašus. Juose nurodo bausmės pabaigos metus, mėnesį ir dieną. Su šiais sąrašais supažindinamos laisvės atėmimo vietos suinteresuotos tarnybos“);
Instrukcijos 139 punktas, kuriame nurodyta, kad „nuteistieji, atlikę bausmę, iš laisvės atėmimo vietos paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmojoje pusėje, o paleidžiant kitais pagrindais – tą dieną, kurią laisvės atėmimo vietoje gaunami atitinkami dokumentai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta kitaip „nuostatų reikalavimai“.
Dėl neteisėto nuteistosios V. I. laisvės suvaržymo ir jos, kaip pilietės, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo buvo padaryta didelės neturtinės žalos ne tik pačiai V. I., bet ir valstybei, nes buvo pažemintas valstybės pareigūno, privalančio kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, vardas, sumenkintas (duomenys neskelbtini) pataisos namų, kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, autoritetas.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Sergejus Takvarelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
(duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 01/4-106 patvirtinto Įskaitos grupės vyresniosios specialistės (V. G.) pareigybės aprašymo 8 ir 14 punktai įpareigojo šiose pareigose dirbantį asmenį kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus ir nuteistųjų išleidimo į laisvę teisėtumą. V. G. buvo inkriminuotas ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Valstybės tarnybos įstatymo, Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos nuostatų pažeidimai. Teismai šių teisės aktų nuostatų pažeidimų nevertino, o apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo šių prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir taip padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie laikytini esminiais ir sukliudė priimti teisingus sprendimus.
Kasatorius teigia, kad teismai V. G. kaltės nebuvimą grindė tuo, kad asmeniškai už bausmių terminų tikslumą buvo atsakinga įskaitos grupės inspektorė V. L., o V. G. pareigybės aprašyme asmeninė atsakomybė už tokių įrašų teisingumą nenumatyta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, iškraipė kaltinimo esmę ir išėjo už jo ribų, nes V. G. neteisingų įrašų padarymas inkriminuojamas nebuvo, o kaltinime nurodyta, kad V. G. netinkamai atlikto V. L. padarytų skaičiavimų ir įrašų teisingumo kontrolę. Teismai ignoravo V. G. pripažinimą, kad bausmių terminų pabaigą skaičiuodavo V. L., o ji (V. G.) privalėjo tikrinti, todėl, pasak kasatoriaus, V. G. netinkamas pareigų atlikimas yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis.
Prokuroro nuomone, teismų išvada, kad V. G. inkriminuojama veika iš dalies nėra nusikalstama dėl to, kad pareigybės aprašyme nebuvo nuostatų, kuriose būtų numatyta valstybės tarnautojo atitinkama atsakomybė už pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų netinkamą vykdymą, už netinkamą atitinkamų terminų kontrolę, yra siaurinamojo pobūdžio, lakoniška ir vienpusiška, nes tokia atsakomybė įtvirtinta BK 229 straipsnio dispozicijoje ir kaltinime nurodomo Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statute ir Valstybės tarnybos įstatyme.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas pasireiškia ne tik ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, bet ir vienkartiniu poelgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos išvadų 38 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45/2009).
Prokuroro nuomone, V. G. veikė neatsargiai, esant nusikalstamam nerūpestingumui – nenumatė, kad dėl jos netinkamai atliktų pareigų gali kilti didelė žala fiziniam asmeniui ir valstybei, tačiau turėjo ir galėjo numatyti šias pasekmes, nes suvokė savo darbo atsakingumą ir klaidų pasekmes.
Kasatorius teigia, kad teismai ignoravo V. G. pripažinimą, kad ji negalėjo bausmių terminų skaičiuoti blogai, nes žinojo pasekmes, jei nuteistasis bus užlaikytas, tam buvo priimta į pareigas, kuriose dirbo. Tai paneigia teismų teiginį dėl intelektualaus kaltės elemento nebuvimo ir rodo teismų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, kaltinančio įrodymo ignoravimą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepasisakė, kodėl nebuvo pagrindo reikalauti iš V. G. įstatymus atitinkančio elgesio, t. y. V. I. paskirtos bausmės termino, paskaičiuoto V. L., perskaičiavimo ir kontrolės, konkrečiomis datomis ir laiku. Ignoruodami V. I. bausmės terminų sutikrinimo lapą, kaip ištirtą ir V. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos vertinimui esminės reikšmės turintį rašytinį dokumentą, teismai padarė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus.
Prokuroras skunde nurodo, kad V. I. bausmės terminų sutikrinimo lapas patvirtina, kad V. G. bent šešis kartus turėjo tikrinti V. I. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės skaičiavimo teisingumą, ir turėdama didelę darbo įskaitos grupėje patirtį bei būdama šios grupės vadove, V. G. privalėjo ir galėjo įvykdyti savo pareigą, nes kitų pataisos įstaigų įskaitos grupės darbuotojų darbo krūvis yra didesnis nei (duomenys neskelbtini) PN.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakęs dėl pagrindinių prokuroro apeliacinio skundo argumentų padarė esminį BPK pažeidimą; neišdėstęs įrodymų vertinimo motyvų pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus; konstatavęs, kad V. G. veikoje nėra neatsargaus nusikaltimo (BK 229 straipsnis) požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Sergejaus Takvarelio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Iš teismų sprendimų dėl V. G. išteisinimo turinio negalima daryti kasatoriaus siūlomos išvados, kad teismai nevertino V. G. kaltinančių įrodymų, neišdėstė įrodymų vertinimo motyvų, todėl padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. G. išteisinimo pagal BK 229 straipsnį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaltinamoji V. G., liudytojai V. L., R. S., E. N., J. K., I. A., V. Š., ištirti bylos dokumentai ((duomenys neskelbtini) PN įskaitos grupės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, (duomenys neskelbtini) PN direktoriaus įsakymai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto V. Š. tarnybinio patikrinimo 2015 m. kovo 26 d. išvada Nr. TT-6, (duomenys neskelbtini) PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniosios inspektorės L. T. 2015 m. balandžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 11/01-19, (duomenys neskelbtini) PN Įskaitos grupės vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas, (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, V. N. 2016 m. balandžio 24 d. raštas Nr. S-1904, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2013 m. gegužės 21 d. įsakymas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. gegužės 6 d. tikslinio patikrinimo, atlikto (duomenys neskelbtini) PN, apibendrinta ataskaita Nr. LV-970) ir kiti duomenys, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Remdamasis išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, šis teismas padarė motyvuotas išvadas, pagrindžiančias, kodėl V. G. veiksmuose nėra visų BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatomis, išteisinamajame nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kurie buvo pagrindas kaltinamąją V. G. išteisinti, bei motyvus, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimo įrodymus, taip pat teismo išvadas dėl V. G. išteisinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl esminių apeliacinio skundo argumentų (dėl V. G. veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio su atsiradusiomis pasekmėmis, dėl žalos, dėl V. G. darbo krūvio) pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 5 dalyje, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Dėl BK 229 straipsnio taikymo
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai, konstatavę, jog V. G. veikoje nėra neatsargaus nusikaltimo (BK 229 straipsnis) požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens nusikalstamą neveikimą, kuris pasireiškia savo pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. Kadangi BK 229 straipsnyje numatyto neatsargaus nusikalstamo sudėtis yra materiali, piktnaudžiavimas laikomas baigtu kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Visais atvejais tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas – tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai.
V. G. išteisinta dėl kaltinimo tuo, kad būdama valstybės tarnautoja dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas – netinkamai atliko V. L. padarytų skaičiavimų ir įrašų teisingumo kontrolę, todėl nuteistoji V. I. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose neteisėtai buvo laikoma tris mėnesius ir dvidešimt penkias dienas – taip buvo padaryta didelė neturtinė žala V. I. ir valstybei.
Nagrinėdami bylą pateikto kaltinimo ribose teismai nenustatė V. G. veikoje BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo objektyviojo požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių – bei subjektyviojo požymio – kaltės.
Minėta, kad atsakomybė už tarnybos pareigų netinkamą atlikimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui) yra priežastinis ryšys. Vadinasi, byloje turi būti nustatyta, kad būtent netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta ir kaltės forma – neatsargumas. V. G., sprendžiant iš pagal BK 229 straipsnį pateikto plataus turinio kaltinimo, buvo kaltinama dėl to, kad profesinių ir tarnybos pareigų neatliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes didelę žalą galėjo ir turėjo numatyti.
Nusikalstamam nerūpestingumui būtini valinis ir intelektualusis kaltės elementai. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo“ paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-228/2008). Taigi tokios veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo – būtina nustatyti, kaip netinkamu pareigų atlikimu sukelti padariniai atsispindėjo kaltininko sąmonėje.
Iš abiejų grandžių teismų sprendimų turinio nagrinėjamoje byloje matyti, kad teismai apie tai, kad didelę žalą nulėmė ne vien V. G. veiksmai, tačiau prie to prisidėjo ir kiti veiksniai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina intelektualaus V. G. kaltės turinio, sprendė, atsižvelgdami į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes.
Teismai nustatė, kad neteisingas nuteistosios V. I. buvimo pataisos namuose laikas buvo netinkamai apskaičiuotas (duomenys neskelbtini) pataisos namų Įskaitos grupėje dirbant tik dviem darbuotojoms; ne Įskaitos grupės vyresniajai specialistei V. G., o kitam asmeniškai atsakingam asmeniui Įskaitos grupės inspektorei V. L. – padarius skaičiavimo klaidą; bausmės atlikimo laiko apskaičiavimo teisingumas tinkamai nepatikrintas V. G. dirbant padidinto krūvio sąlygomis, pervargus, neišnaudojus savo poilsio laiko, be to, daugeliui kitų kompetentingų asmenų, neatkreipiant dėmesio į padarytą laisvės atėmimo termino bausmės termino skaičiavimo klaidą. Pagrįstai teismai vertino ir tai, kad nuteistoji V. I. turėjo tikrinti daug vykdomų apkaltinamųjų nuosprendžių bei atkreipė dėmesį į valstybės tarnautojos ankstesnės tarnybos vertinimus, V. G. asmenybę, kad ji niekada neturėjo tarnybinių nuobaudų, stengėsi gerai atlikti tarnybos pareigas, buvo septynis kartus skatinta.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne kiekvienas valstybės tarnautojo tarnyboje padarytas priešingas teisei elgesys, juolab neatsargus, yra vertinamas tik kaip nusikalstama veika, kuri reikalauja baudžiamųjų represijų taikymo. Kasacinėje praktikoje, remiantis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), nuolat akcentuojama, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).
Šioje nagrinėjamoje byloje dėl to paties įvykio (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2015 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. P-33 V. G. už šiurkštų tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (t. 1, b. l. 150), o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimu iš V. G. (duomenys neskelbtini) pataisos namams priteista 151,69 Eur materialinei žalai atlyginti dėl neracionaliai panaudotų valstybės biudžeto lėšų neteisėtai laikant V. I. pataisos namuose. Taigi dėl valstybės tarnautojos V. G. neatidumo tarnyboje sukelti neigiami padariniai įvertinti patraukus ją drausminėn ir civilinėn atsakomybėn.
Dėl to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Sergejaus Takvarelio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Aurelijus Gutauskas
Tomas Šeškauskas