Administracinė byla Nr. A-506-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02008-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1; 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centras ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja K. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 6–8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti 2014 m. spalio 10 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo sprendimą Nr. KAKT-2391;

2) panaikinti 2014 m. gruodžio 1 d. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. cspr-286;

3) įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą priimti naują sprendimą pagal 2014 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjos prašymą – įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 priėmimą ir 1/2 dalies gyvenamojo namo 1A1p su pastoge, bendro 215,40 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), priteisimą pareiškėjos naudai.

Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje buvo pripažinta, kad jai ir buvusiam sutuoktiniui bendrosios dalinės nuosavybės teise (po 1/2 dalį) priklauso Namas. Įsiteisėjus sprendimui, pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą ir prašė įregistruoti nuosavybės teises į statinį, bei registruoti sprendimu nustatytus faktus. 2014 m. spalio 10 d. sprendimu teritorinis registratorius atsisakė prašymą patenkinti. Šį sprendimą ikiteismine tvarka pareiškėja apskundė Centriniam registratoriui, kuris teritorinio registratoriaus sprendimo nepakeitė. Pažymėjo, kad tiek teritorinis, tiek ir centrinis registratoriai netinkamai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro) ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro (toliau – Nekilnojamojo turto kadastro) įstatymų nuostatas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris privalomas visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, taip pat atsakovams, pareiškėjai buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį Namo, todėl atsakovai privalėjo tenkinti pareiškėjos prašymą. Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11, 22 straipsniais, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsniu, nurodė, kad teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Atsakovai nesilaikė Nekilnojamojo turto kadastro 13 straipsnio 1 dalyje, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ 9.2, 9.3 ir 9.4, 18 punktų nuostatų. Taip pat pabrėžė, kad atsakovai patenkinti prašymą nepagrįstai atsisakė motyvuodami tuo, jog viešajame registre nėra įregistruotas pats daiktas, nepateikta Kadastrinių matavimų byla. Nurodė, kad 2012 metais, vykdant bendrosios kompetencijos teismo nutartį dėl įrodymų užtikrinimo, lapkričio 21 d. buvo nustatyti VĮ Registrų centro Kauno filialo specialistų Namo kadastriniai matavimai ir buvo sudaryta kadastrinių matavimų byla. Statiniui buvo suteiktas unikalus numeris. Atsakovai, turėdami savo atliktus matavimus, nepagrįstai nurodo, jog jų neturi. Be to, kadastrinių matavimų byla buvo su skundu pateikta ir Centriniam registratoriui. Taip pat akcentavo, kad ginčijamuose aktuose nurodytas argumentas, jog reikalinga Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) patvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą, negali būti pagrindu neįregistruoti teismo sprendimo viešajame registre. Turi būti įregistruota nuosavybės teisė ir viešajame registre padarytas įrašas, kad nėra pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą.

Atsakovai atsiliepimuose prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tiek teritorinis, tiek ir centrinis registratoriai pareiškėjos prašymo nepatenkino iš esmės dėl to, jog pats Namas nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad nekilnojamo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikoma nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti įregistruoti tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Be to, pareiškėja 2014 m. rugsėjo 25 d. prašymu net ir neprašė viešajame registre įregistruoti nekilnojamojo daikto (Namo). Pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina tik jos nuosavybės teises į 1/2 dalį namo, tačiau visiškai neįrodo nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo. Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad statiniai formuojami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje, STR 1.11.01.2010 ,,Statybos užbaigimas“ reglamentuota, kad statyba užbaigiama statytojui surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą ir ją užregistravus Inspekcijoje. Iš esmės analogiška procedūra turi būti atlikta ir norint viešajame registre įregistruoti nebaigtą statybą. Ginčo statinio kadastriniai matavimai buvo atlikti, tačiau Kadastrinių matavimų byla pateikiama užsakovui, o ne kadastro tvarkytojui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjos K. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas pabrėžė, kad pareiškėja nei teritoriniam, nei centriniam registratoriams nepateikė viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl daikto teisėto suformavimo, kuriuo pagrindu galima būtų statinio kadastro duomenis įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, o jos pateikti teismų procesiniai sprendimai nepatvirtina ginčo statinio statybos teisėtumo. Pareiškėja atsakovams taip pat nepateikė ir prašymo dėl teisėtai suformuoto nekilnojamo daikto kadastrinių duomenų įrašymo į viešąjį registrą (t. y. – net neprašė Nekilnojamo turto registre įregistruoti paties statinio). Bendrosios kompetencijos teismai savo procesiniuose sprendimuose tik nurodė, kad pareiškėjai priklauso 1/2 dalis konkretaus statinio. Šią administracinę bylą nagrinėjęs teismas darė išvadą, kad vadovaujantis ginčui aktualių įstatymų nuostatomis, registruojant nekilnojamojo turto kadastre duomenis apie statinius, nepakanka vien Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo bei šio įstatymo nuostatas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, tačiau, visų pirma, statinys turi būti suformuotas Statybos įstatymo nustatyta tvarka bei turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl statinio suformavimo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Tai, kad yra atlikti statinio kadastriniai matavimai, nagrinėjamu atveju nepakanka, jog duomenys apie statinį būtų įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, nes pareiškėja kadastro tvarkytojui nepateikė jokio viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl nekilnojamojo daikto suformavimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad gyvenamojo namo kadastriniai duomenys buvo nustatyti tik siekiant tiksliai nustatyti kiekvieno bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje ir jais buvo vadovaujamasi Kauno apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme. Todėl atsiranda pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad statinys, į kurio 1/2 dalį pareiškėja prašė įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisę, juridinius faktus apie priimtus teismų sprendimus, nėra nekilnojamojo turto registre registruotas, todėl tiek teritorinis, tiek ir centrinis registratoriai pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės (daiktinių teisių) į dalį statinio, juridinių faktų apie priimtus teismų sprendimus registravimo viešajame registre. Nesant pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, taip pat atmestas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo įregistruoti daiktines teises (nuosavybės teisę) bei juridinius faktus apie priimtus teismų sprendimus (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad pagal pareiškėjos suformuluotus reikalavimus, teismas šiuo atveju gali spręsti tik dėl atsakovų priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo pagal teisės aktus, reguliuojančius daiktinių teisių bei juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjos skunde paminėti teisės aktai nenustato atsakovams imperatyvios pareigos bei kompetencijos vertinti statinio formavimą pagal Statybos įstatymą ir priimti sprendimą dėl statinių suformavimo teisėtumo (neteisėtumo). ABTĮ 10 straipsnio pagrindu teismas pažymėjo, kad pareiškėja, siekdama gyvenamojo namo statybos įteisinimo (statybos proceso užbaigimo), dar gali pasirinkti kitus savo teisių gynimo būdus. Teismui pateikti duomenys patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektas (Namas), kurio baigtumas 100 procentų yra pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio bendroji dalinė nuosavybė. Toks turtas turi būti valdomas ir juo disponuojama bendrasavininkių susitarimu (CK 4.75 str.). Iš to seka, kad bendrasavininkiams nėra jokių objektyvių kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka įforminti Namo statybos (nekilnojamojo daikto suformavimo) užbaigimą ir po to kreiptis dėl nekilnojamo daikto, daiktinių teisių bei juridinių faktų įregistravimo viešajame registre.

Teismas taip pat pabrėžė, kad 2012 metais buvo nustatyti ginčo objekto kadastriniai duomenys, kuriuos teisės aktų nustatyta tvarka nustatė VĮ Registrų centro Kauno filialo specialistai. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų „Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 117 punktas numato, kad Kadastro bylos įteikiamos užsakovui, o ne VĮ Registrų centro filialui. Dėl to nepagrįstas pareiškėjos ir jos atstovės teiginys, kad Kadastro bylos ji neprivalėjo pateikti atsakovui. Be to, tokią pareigą jai numato ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalis. Taigi pateikdama teritoriniam registratoriui prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą (tokio prašymo iki šiol pareiškėja atsakovui nepateikė) pareiškėja privalo pateikti ne tik nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumą patvirtinantį dokumentą (deklaraciją), bet ir Kadastro bylą. Teismas akcentavo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos apsiriboja vien tik duomenų apie nekilnojamąjį daiktą, daiktinių teisių į juos, jų suvaržymų bei kitų juridinių faktų perkėlimu iš registro tvarkytojui pateiktų dokumentų į jo tvarkomą registrą. Teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių iš principinės nuostatos, kad neįregistravus viešajame registre nekilnojamojo daikto, būtų teisiškai pagrįsta galimybė viešajame registre įregistruoti daiktines teises į objektą, kurio net nėra registre.

Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje VĮ Registrų centras turėjo būti į procesą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau teismo posėdžio parengiamojoje dalyje pareiškėja ir jos atstovė nesutiko tikslinti VĮ Registrų centro procesinės padėties, todėl ši institucija buvo laikoma atsakovu (ABTĮ 54 str.).

Kiti pareiškėjos skundo argumentai, taip pat argumentai, išsakyti teismo posėdžio metu, teismo laikyti pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

Pareiškėja K. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015 m. balandžio 15 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą: panaikinti 2014 m. spalio 10 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą Nr. KAKT-2391, bei Centrinio registratoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. Csprl-286 ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Kauno filialą priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patenkinti: įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 priėmimą ir 1/2 dalies gyvenamojo namo 1A1p su pastoge, bendro 215,40 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisimą nuosavybės teise.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas nepagrįstai, pažeisdamas teismo sprendimo privalomumo principą, įsiteisėjusio teismo sprendimo nelaikė tinkamu dokumentu, registruotinu VĮ Registrų centre.

2) Bendrosios kompetencijos teismas pripažino nuosavybės teisę dėl to, kad nuosavybė sukurta teisėtai pagal įstatymo reikalavimus, tuo tarpu administracinis teismas nepripažįsta ir siekia paneigti įsiteisėjusį bendros kompetencijos teismo sprendimą. Pažymi, jog neginčija, kad siekiant Statybos įstatyme numatytų tikslų, reikalinga statinį priduoti ir gauti statinio priėmimo naudotis aktą, tačiau tai nedraudžia registruoti teismo sprendimo ir padaryti įrašo apie tai, kad statinys nepriduotas.

3) Teismas neteisingai aiškino ir taikė Nekilnojamojo turto registro ir Kadastro įstatymų nuostatas, neanalizavo ir nepasisakė dėl specialios normos – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio – taikymo, kurioje specialiai aptarta tvarka dėl konkrečių dokumentų registravimo, dėl to priėmė neteisingą teismo sprendimą. Akcentuoja, kad registratoriui buvo pateiktas prašymas, Kauno apygardos teismo sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, o ginčo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą rengė VĮ Registrų centro Kauno filialas ir ją turėjo registratorius, todėl ji su prašymu nebuvo pateikta. Vykdant teismo nutartį dėl įrodymų užtikrinimo, 2012 m. lapkričio 21 d. buvo atlikti VĮ Registrų centro Kauno filialo specialistų ginčo objekto kadastriniai matavimai, statiniui suteiktas unikalus numeris. Be to, teritoriniam registratoriui nurodžius, jog kadastrinių matavimų bylą reikia pateikti, ji buvo pateikta centriniam registratoriui.

4) Teismo argumentas, kad Namas registruotas Registre tik registro darbuotojams, nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Pats VĮ Registrų centras pateikė nekilnojamojo daikto išrašą, kuriame Namas yra įregistruotas kaip daiktas, jam suteiktas unikalus numeris. Todėl ta aplinkybė, kad atsakovas daiktus registruoja „savo naudojimui“ ir „kitų naudojimui“ esminės reikšmės neturi ir negali būti kliūtimi neregistruoti teismo sprendimo. Pagrindu neregistruoti teismo sprendimo negali būti ir Inspekcijos patvirtinta deklaracija. Tokiu atveju turi būti įregistruota nuosavybės teisė, nurodant, darant įrašą, kad nėra pateikta deklaracija.

5) Tiek atsakovai, tiek teismas atmesdami pareiškėjos prašymą pažeidžia jos teises ir toleruoja VĮ Registrų centro pareigų nevykdymą, kadangi VĮ Registrų centras vykdo išviešinimo funkciją. Žemės sklypas, ant kurio stovi Namas priklauso M. S., kuris gali bet kada žemės sklypą su neva „neįregistruotu“ gyvenamuoju namu parduoti. Pareiškėjos teismo sprendimu pripažintos teisės išviešinimas yra labai svarbus, nes ji iki šiol negali patekti į jai nuosavybės teise pripažintą namą ir pateikti deklaracijos.

Atsakovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o 2015 m. balandžio 15 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsniu, nurodo, kad byloje nustatyta, jog Namas nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas. Tai, kad Namui suteiktas unikalus numeris nereiškia jo įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog VĮ Registrų centro teismui pateiktas 2015 m. sausio 12 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (skirtas tik vidiniam įmonės darbuotojų naudojimui) patvirtina Namo įregistravimą nekilnojamojo turto registre, nes išrašo 2.2. punkte nurodyta, kad šio nekilnojamojo daikto statusas yra formuojamas.

2) Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 2 dalimi ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nurodo, jog teismui pateiktas išrašas patvirtina, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyti statinio kadastro duomenys į nekilnojamojo turto kadastrą nėra įrašyti.

3) Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad K. S. 2014 m. rugsėjo 25 d. prašymu neprašė įregistruoti Namo, kreipėsi tik dėl juridinio fakto ir nuosavybės teisių į Namą įregistravimo. Be to, su prašymu nebuvo pateikta Namo kadastro duomenų byla.

4) Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, kuriai analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas „Statybos užbaigimas). Dėl argumento, kad teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas tiek nekilnojamojo daikto, tiek daiktinių teisių į jį įregistravimui nekilnojamojo turto registre, nurodo, kad  K. S. kartu su prašymu pateikti teismų procesiniai sprendimai patvirtina pareiškėjos nuosavybės teises į Namo dalį, tačiau nepatvirtina Namo kaip nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo, nes statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iš pareiškėjos pateiktų teismų sprendimų matyti, jog teismai priimdami procesinius sprendimus neanalizavo, ar Namo statyba buvo vykdoma pagal projektą ir išduotą statybos leidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateikti teismų procesiniai sprendimai nepatvirtina ginčo statinio statybos teisėtumo. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad Namas neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, teisinio pagrindo pareiškėjos skundo tenkinimui nebuvo.

5) Dėl argumento, kad Inspekcijos patvirtinta deklaracija negali būti pagrindu neregistruoti teismo sprendimo, tokiu atveju turi būti įregistruota nuosavybės teisė, darant įrašą, kad nėra pateikta deklaracija, pažymi, kad registro tvarkytojo veikla registruojant nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos yra viešojo administravimo veikla, atsakovai gali veikti tik įstatymų jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių iš principinės nuostatos, kad neįregistravus nekilnojamojo daikto, būtų teisiškai pagrįsta galimybė viešajame registre įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, kuris net nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į dalį – ½ gyvenamojo namo ir juridinius faktus apie teismo sprendimų priėmimą dėl gyvenamojo namo valdymo nuosavybės teise dalių nustatymo.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1990/2013).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre.

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų (b. l. 53-55) matyti, jog pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio bendrąja daline nuosavybe Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu pripažintas gyvenamasis namas 1A1p su pastoge, bendro 215,40 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Išrašo 2.2 punkte nurodyta žyma, jog statusas – formuojamas, ir ta aplinkybė, jog tame pačiame 2.2 punkte nurodytas unikalus namo numeris, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog namas nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 4) sujungiant kelis Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus į vieną nekilnojamąjį daiktą; 5) atliekant nekilnojamojo daikto amalgamaciją. To paties įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o 4 dalyje pažymėta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti.

Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje teigiama, jog vieno ar dviejų butų namų ir jų priklausinių (pagalbinio ūkio paskirties statinių, išskyrus nesudėtingus) statyba (naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas) užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą, ją patvirtinant ir įregistruojant Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos. Iš esmės analogiška tvarka nustatyta ir Statybos techniniame reglamente „Statybos užbaigimas“.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės į dalį Namo ir juridinių faktų apie teismo sprendimų priėmimą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, yra teisėtas ir pagristas. Atitinkamai teisėtu laikytinas ir byloje ginčijamas VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas, kuriuo VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimas paliktas galioti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paminėtų teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių iš principinės nuostatos, kad neįregistravus nekilnojamojo daikto viešajame registre, teisiškai būtų pagrįsta viešajame registre registruoti daiktines teises į neįregistruotą nekilnojamąjį daiktą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad pareiškėja nei teritoriniam, nei centriniam registratoriui nepateikė viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl daikto teisėto suformavimo, kurio pagrindu būtų galima statinio kadastrinius duomenis įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, o jos pateikti procesiniai dokumentai nepatvirtina ginčo statinio statybos teisėtumo. Be to, pareiškėja į VĮ Registrų centro Kauno filialą kreipėsi prašydama įregistruoti jos nuosavybės teises į dalį Namo, o ne įregistruoti patį Namą.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo mėn. 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-217/2007, ). Pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-160-822/2016).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus (b. l. 106), apeliacinės instancijos teismas gali spręsti tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, neišeinant už administracinės bylos nagrinėjimo ribų.

Pabrėžtina, jog centrinis registratorius, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą ir viešajame registre įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į dalį Namo ir juridinius faktus apie teismo sprendimų priėmimą, veikė savo kompetencijos ribose, jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ir priešingai nei teigia pareiškėja, nepažeidė teismo sprendimo privalomumo principo, o pirmosios instancijos teismas, pripažinęs atsakovų priimtus sprendimus teisėtais, jokiu būdu nesiekė paneigti ir nepaneigė bendrosios kompetencijos teismų sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo pripažintos nuosavybės teisės.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjai paaiškino galimus jos teisių gynybos būdus, todėl apeliacinės instancijos teismas apie tai nepasisako.

Pažymėtina, kad ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 14 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgus į šią įstatymo nuostatą ir į tai, kad pareiškėja pateikė teismui mokėjimo kvitą, įrodantį, jog už apeliacinį skundą buvo sumokėtas 14,48 Eur žyminis mokestis, sumokėta žyminio mokesčio permoka – 0,48 Eur – grąžinama žyminį mokestį sumokėjusiai pareiškėjai K. S..

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai K. S. 2015 m. balandžio 24 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per banką AB DNB Bankas sumokėtą žyminio mokesčio dalį – 0,48 Eur (keturiasdešimt aštuonis euro centų) (įmokos kodas 5660).

Nutartis neskundžiama.