Civilinė byla Nr. e2-571-467/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00702-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.9; 3.3.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą pagal pareiškėjos J. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021, suinteresuotieji asmenys – ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Veika“, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Financial Management Group“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Veika“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams A. Š. ir J. Š. dėl laiduotojų įpareigojimo įvykdyti skolininko sutartines prievoles natūra, civilinės atsakomybės (netesybų) už laidavimo sutarties pažeidimą laiduotojams taikymo ir prašė solidariai iš atsakovų priteisti 138 000 Eur skolą, 136 500 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė, trečiasis asmuo UAB „Financial Management Group“ bei sutuoktiniai atsakovai A. Š. ir J. Š. (kaip laiduotojai) sudarė paskolos sutartį dėl 750 000 Eur paskolos suteikimo (toliau – paskolos sutartis). Šalys susitarė, kad trečiojo asmens įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymas užtikrinamas, be kita ko, atsakovų laidavimu pagal atsakovų ir ieškovės 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudarytą laidavimo sutartį (toliau – laidavimo sutartis).
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 18 d sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 nusprendė priteisti solidariai iš atsakovų A. Š. ir J. Š. ieškovės UAB „Veika“ naudai 138 000 Eur, 136 500 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021 m. birželio 23 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Sprendimas už akių įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 8 d.
4. Pareiškėja J. Š. (toliau – ir pareiškėja, ir atsakovė) 2022 m. vasario 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
5. Pareiškėja nurodė, kad ieškovė UAB „Veika“, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl laiduotojų įpareigojimo įvykdyti skolininko sutartines prievoles natūra ir civilinės atsakomybės (netesybų) už laidavimo sutarties pažeidimą laiduotojams taikymo, pateikė duomenis, jog Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020 iš UAB „Financial Management Group“ (toliau tekste – paskolos gavėja arba trečiasis asmuo), su kuriuo siejo paskolos teisiniai santykiai, prisiteisė 138 000 Eur delspinigių. Ieškinyje nurodyta, kad paskolos gavėja šios priteistos sumos geranoriškai nesumokėjo, dėl ko ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama nurodomą sumą priteisti iš laiduotojų – J. Š. ir A. Š.. Ieškovė prašė iš atsakovų priteisti 136 500 Eur dydžio delspinigių sumą, teigdama, kad atsakovai, būdami laiduotojais pagal su paskolos gavėja sudarytą paskolos sutartį, neįvykdė laidavimo sutartyje numatytų įpareigojimų pirmine hipoteka įkeisti laidavimo sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. Tokios ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės ir argumentai iš esmės atkartoti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendime už akių, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai. Pareiškėja mano, kad nepriklausomai nuo to, jog priimant sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, jokios byloje nurodytos aplinkybės nebuvo įvertintos net formaliai. Be kito ko, pareiškėjos nuomone, teismas turėjo įvertinti ieškovės pateiktus įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 285 straipsnio 2 dalis), tačiau, teismas tokios savo pareigos nevykdė, iš esmės atkartodamas ieškovės nurodytus teiginius ir argumentus be jų vertinimo.
6. Pareiškėjos teigimu, iš UAB „Veika“ pateiktų duomenų ir dokumentų akivaizdu tik tiek, kad 138 000 Eur dydžio sumą, kurią ieškovė įvardino kaip delspinigius, ieškovė jau yra prisiteisusi iš trečiuoju asmeniu nurodomo UAB „Financial Management Group“ civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020. Ieškovė šios aplinkybės neslėpė, savo reikalavimą į J. Š. ir A. Š. grįsdama tuo, kad UAB „Financial Management Group“ priteistos sumos geranoriškai nesumokėjo, dėl ko ieškovė reikalavo šią sumą priteisti iš J. Š. ir A. Š..
7. Anot pareiškėjos, UAB „Veika“ reikšdama ieškinį, nepateikė jokių duomenų ir dokumentų ar nėra kreipusis dėl priverstinio 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020 vykdymo. Dėl to mano, kad teismas negalėjo įsitikinti ir nustatyti, ar ieškovė jau nėra gavusi priteistos sumos ir ar ieškovė reiškiamu reikalavimu nesiekia tą pačią sumą išsiieškoti antrą kartą.
8. Pareiškėja pažymi, kad, esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių. Nors laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės. Dėl šios priežasties teismas, turėdamas pareigą įvertinti ieškovės pateiktus duomenis, kad įsitikintų ar pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, privalėjo nustatyti ir įvertinti, ar skolininkas faktiškai neatsiskaitė su kreditoriumi, dėl ko tokia pareiga galėtų kilti laiduotojui. Kita vertus, tuo atveju, jeigu UAB „Veika“, turėdama įsiteisėjusį teismo sprendimą, kurio pagrindu jos naudai iš UAB „Financial Management Group“ yra priteista nurodoma suma, nesinaudojo priverstinio sprendimo vykdymo institutu, o faktiškai antrą kartą prisiteisė tą pačią sumą, tai iškreipia teismo sprendimo privalomumo prasmę. Todėl ieškovei nepateikus atitinkamų duomenų, pareiškėjos įsitikinimu, teismas neturėjo pagrindo ieškovės nurodomų duomenų apie skolininko neatsiskaitymą vertinti kaip pagrįstų ir sukeliančių pareigas laiduotojui. Be kita ko, ieškovei turint įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo iš skolininko ieškovės naudai jau yra priteista nurodoma 138 000 Eur suma, pakartotinai reiškiamas tas pats reikalavimas tik į kitą asmenį suponuoja išvadą apie galimą ieškovės siekį neteisėtai praturtėti, du kartus prisiteisiant tą pačią sumą.
9. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „Veika“ reikalavimą į atsakovus dėl 138 000 Eur sumos kildino iš laidavimo sutarties. Tačiau ieškovė teismui neatskleidė aplinkybės, kad faktiškai jau yra pasinaudojusi prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, kas iš esmės reiškia, jog UAB „Veika“ neturėjo teisinio pagrindo reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo. Būtent, dar 2019 m. balandžio mėn. UAB „Veika“ pateikė antstoliui I. G. vykdyti notaro išduotą vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį vekselį, kuriuo buvo užtikrinta UAB „Veika“ nurodoma paskolos sutartis, sudaryta su UAB „Financial Management Group“, t. y. laidavimo sutartyje kaip viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių buvo nurodomas vekselio išdavimas: UAB „Veika“ antstoliui pateikus notaro išduotą vykdomąjį įrašą buvo areštuotas visas J. Š. ir A. Š. priklausęs turtas. Šios aplinkybės parodo, kad kreipimosi į teismą metu ieškovė jau buvo pasinaudojusi atitinkama prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, dėl ko negalėjo reikalauti pagrindinės prievolės vykdymo. Taigi, ieškovė elgėsi nesąžiningai ir jos reikalavimas dėl 138 000 Eur priteisimo buvo nepagrįstas.
10. Pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, jog kreditoriaus reikalavimui būdingas ribotumas, reiškiantis, kad kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. Tokią aplinkybę buvo konstatavęs ir Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020, kuriuo savo reikalavimą grindžia ieškovė. Teismų praktikoje nurodoma, kad toks dvigubas išieškojimas reikštų dvigubą atsakomybės taikymą skolininkui bei nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą. Tačiau teismas tokių duomenų visiškai nevertino, nors netgi iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. e2-520-967/2020, kuriuo rėmėsi ieškovė, buvo akivaizdu, kad ieškovė jau kreipėsi dėl priverstinio vykdymo (sprendimo 4 ir 6, 37 punktai). Pareiškėjos nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad buvo padaryta teisės normų taikymo klaida, kuri turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą, t. y. nebuvo taikytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio ir CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, teismas neįvertino ar faktiškai egzistuoja CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, sukeliantis laiduotojo atsakomybę.
11. Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį į ieškovės nesąžiningumą reiškiant kitą reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė teismo priteisti 136 500 Eur delspinigių, tokį reikalavimą kildindama iš laidavimo sutarties 8.5, 8.5.2 ir 8.7 punktų, nurodydama, kad delspinigiai paskaičiuoti už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Tai reiškia, kad ieškovė iki pat ieškinio pateikimo momento (2021 m. birželio 22 d.) laikė, kad atsakovai pradelsė įvykdyti prievolę, kylančią iš nurodytų laidavimo sutarties nuostatų. Laidavimo sutarties 8.5 punktu laiduotojas įsipareigojo įkeisti nekilnojamąjį turtą. Pagal laidavimo sutartį turtas turėjo būti įkeistas 2018 m. rugsėjo 13 d. Tačiau UAB „Veika“ turto įkeitimo nereikalavo, o 2019 metų balandžio mėnesį pateikė antstoliui vykdyti notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Pateikus vykdomąjį įrašą antstoliui, buvo areštuotas visas turtas. Tai reiškia, kad pats kreditorius sudarė tokias sąlygas ir aplinkybes, jog laiduotojas negalėtų įvykdyti laidavimo sutartyje nustatyto įpareigojimo (CK 6.206 straipsnis). Areštuoto turto hipoteka įkeisti neįmanoma. Dėl šios priežasties nuo 2019 m. balandžio 16 d. jokių delspinigių UAB „Veika“ reikalauti galimybės nebeturėjo. Pareikšdama reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą senaties terminą. Be to, ieškovė piktnaudžiavo turimomis teisėmis, reikšdama nepagrįstą ieškinį. Todėl toks ieškovės elgesys laikytinas nesąžiningu, o tokia ieškovės teisė dėl pačios ieškovės nesąžiningumo negali ir neturi būti ginama teismo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
12. J. Š. savarankiškai šiame procese nedalyvavo, todėl ne tik negalėjo apginti savo pažeistų interesų, bet galimai gali tokios galimybės netekti visiškai, jeigu nebus atnaujintas procesas šioje byloje. Pareiškėjos nuomone, ieškovė savo reikalavimus kildina iš sutarties, kuri sudaryta priešingai pareiškėjos valiai ir esant interesų konfliktui, apie ką tikėtina buvo žinoma ir UAB „Veika“ ieškinio pareiškimo metu. Tačiau aplinkybė dėl galimai netinkamo atstovavimo ar egzistuojančio interesų konflikto nebuvo analizuota visiškai. J. Š. jokių sutarčių su UAB „Veika“ pasirašiusi nebuvo. Tiek paskolos sutartį, tiek laidavimo sutartį su UAB „Veika“ pasirašė A. Š.. Pasirašant 2018 m. rugpjūčio 14 d. paskolos sutartį A. Š. buvo paskolos gavėjo UAB „Financial Management Group“ direktorius, o taip pat šios įmonės akcininkas. Būdamas paskolos gavėjo direktoriumi, A. Š. tapo ir laiduotoju, o taip pat pagal jam suteiktą įgaliojimą laidavo ir už J. Š., kaip atstovas. Pareiškėjos nuomone, A. Š. laidavimo sutartį pasirašė esant interesų konfliktui, kadangi jis tuo metu buvo paskolos gavėjo (UAB „Financial management group“) atstovu. Paminėtos teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio (jus cogens), kas reiškia, kad, nustačius aplinkybę apie sandorio sudarymą esant interesų konfliktui, toks sandoris pripažintinas negaliojančiu. Teisės doktrinoje analogiškai nurodoma, kad, jeigu atstovas sudaro sandorius atstovaujamojo suteiktų formalių įgaliojimų ribose, tačiau jo veikimas neatitinka atstovaujamojo interesų, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Tačiau, neatnaujinus proceso šioje civilinėje byloje, J. Š. neturės galimybės pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apginti savo pažeistų interesų. Teismas jau yra priėmęs sprendimą už akių, kuris yra įsiteisėjęs, taigi, nekintamas ir sukeliantis tam tikrą teisinių santykių stabilumą, pasekmes sprendime nurodytiems asmenims.
13. Pareiškėjos sutuoktinis A. Š. mirė (duomenys neskelbtini), kas reiškia, jog J. Š. neturi galimybės pasinaudoti kitais įstatyme numatytais savo pažeistų interesų gynybos būdais reikalaudama žalos atlyginimo. Tokiu būdu, nežinojusi apie jos vardu sudarytą laidavimo sutartį, kuri pareiškėjai sukelia atitinkamas pasekmes, nežinojusi apie nagrinėjamą civilinę bylą, neatnaujinus proceso išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021, J. Š. neturi galimybių apginti savo interesų, pareikšdama priešpriešinių reikalavimų.
14. Pareiškėja teigia, kad pareiškimas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas nepraleidžiant CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Paaiškina, kad 2021 m. lapkričio 22 d. atsakovės J. Š. atstovui gavus prieigą prie elektroninės bylos kortelės civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021, J. Š. faktiškai tapo žinoma apie Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. priimtą sprendimą už akių, kuriuo solidariai iš A. Š. ir J. Š. ieškovės naudai buvo priteista 138 000 Eur, 136 500 Eur delspinigių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidos. Apie tai, kad buvo nagrinėjama ši civilinė byla ir priimtas sprendimas už akių, ji nežinojo. Mano, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. Š. apie civilinę bylą Nr. e2-2489-619/2021 anksčiau žinoma nebuvo, kadangi jokie procesiniai dokumentai jai asmeniškai įteikti nebuvo. Procesinius dokumentus, skirtus J. Š., priėmė A. V., kuris nėra nei J. Š. giminaitis, nei bendradarbis; sprendimas už akių J. Š. apskritai nebuvo įteiktas, nes net nebuvo siunčiamas. Jokie procesiniai dokumentai atsakovei perduoti ar įteikti nebuvo, t. y. pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti apie vykstantį procesą. 2021 m. lapkričio antroje pusėje ji susidūrė su problemomis atsiskaitant už prekes parduotuvėje, tačiau nesuprato kokiu pagrindu. Jokių dokumentų iš antstolių kontoros apie pritaikytą turto areštą ji gavusi nebuvo. Pareiškėja visiškai atsitiktinai sužinojo, kad galimai buvo priimtas sprendimas, kurio pagrindu pradėtas priverstinio vykdymo procesas. Jokios informacijos apie vykstantį procesą sutuoktinis jai pateikęs nebuvo, pareiškėja tokią informaciją rinko ir aiškinosi savarankiškai. 2021 m. lapkričio 22 d. pagal pareiškėjos atstovo advokato prašymą suteikus prieigą prie civilinės bylos elektroninės kortelės, pareiškėjai tapo žinoma tiek apie priimtą sprendimą už akių, tiek jo turinį. Iš Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad turto areštas buvo pritaikytas tik 2021 m. lapkričio 18 d., kas reiškia, jog iki tol pareiškėja netgi nebūtų galėjusi sužinoti apie priimtą sprendimą už akių. Tačiau, netgi žinant apie pritaikytą turto areštą, neturint sprendimo, negali būti laikoma, kad pareiškėjai buvo žinomas sprendimo turinys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi pareiškėjos (atsakovės J. Š.) prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino.
16. Teismas nustatė, kad atsakovei skirti procesiniai dokumentai įteikti ne asmeniškai, bet A. V., kuris atstovavo atsakovą A. Š.. Ieškovės ieškinį nagrinėjęs teismas padarė išvadą, kad solidariems atsakovams (sutuoktiniams) apie bylą pranešta tinkamai, todėl priėmė sprendimą už akių. Teismas sutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jai adresuota procesinė siunta įteikta A. V., kuris nėra nei šeimos narys, nei giminaitis, todėl darė prielaidą, jog pareiškėjai apie priimtą teisme ieškovės ieškinį nebuvo tinkamai pranešta. Tačiau vėlesnis pareiškėjos procesinis elgesys (pasyvumas, neveikimas, nesidomėjimas vykstančiais procesais) šią prielaidą paneigia. Priimtas sprendimas už akių atsakovei buvo siųstas jos gyvenamosios vietos adresu. Aplinkybė, jog atsakovei J. Š. jos gyvenamosios vietos adresu siųstas teismo sprendimas už akių grįžo neatsiimtas pašte per saugojimo terminą, tik patvirtina ieškovės atsiliepime nurodytą prielaidą, jog atsakovė galimai apie šį sprendimą jau žinojo iš sutuoktinio, kuriam sprendimas už akių įteiktas per įgaliotą asmenį.
17. Teismas nurodė, jog pareiškėja neginčija fakto, kad ją procese atstovavo jos sutuoktinis A. Š. pagal įgaliojimą ir neįrodinėja priešingo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo išvadai, jog procesinių dokumentų įteikimas pareiškėjos sutuoktiniui nebuvo tinkamas jos pačios informavimas apie bylą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovei procesiniai dokumentai nebuvo įteikti tinkamai ir kad jai apie pradėtą procesą ir (ar) priimtą sprendimą už akių neturėjo būti žinoma. Atsakovė turėjo imtis priemonių pasiimti teismo siunčiamą korespondenciją jos nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad atsakovei apie pradėtą civilinę bylą pranešta tinkamai ir tik jos pasyvumas procese nulėmė sprendimo už akių priėmimo prielaidas.
18. Be to, net ir darant prielaidą, kad atsakovei procesiniai dokumentai buvo neįteikti tinkamai, tai savaime nepatvirtina atsakovės pareiškime nurodyto sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento. Ieškovės prašymu 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimo už akių pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstolei N. Š. – S.. Antstolė 2021 m. rugsėjo 30 d. surašydama patvarkymą dėl atsakovei priklausančio turto arešto ir jį 2021 m. spalio 1 d. įregistruodama Turto arešto aktų registre, turėjo išsiųsti atsakovei raginimą dėl sprendimo už akių įvykdymo. Atsakovei priklausančio turto areštas pagal išduotą vykdomąjį raštą Turto areštų registre įregistruotas dar 2021 m. spalio 1 d. Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Taigi, atsakovei vėliausiai 2021 m. spalio 1 d. turėjo (galėjo) būti žinoma turto arešto akto duomenys, tame tarpe, jog turto arešto aktas yra įregistruotas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 išduoto vykdomojo rašto pagrindu. Dėl minėto nerūpestingumo, neapdairumo buvo priimtas sprendimas už akių, praleistas naikinamasis trijų mėnesių terminas paduoti pareiškimą sprendimui už akių peržiūrėti, kuris suėjo 2021 m. gruodžio 11 d., t. y. pareiškėjai jau ir jos pačios nurodymu žinant apie priimtą sprendimą už akių. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra praleistas ir trijų mėnesių terminas procesui atnaujinti, kadangi jis baigėsi vėliausiai 2022 m. sausio 3 d.
19. Pareiškėja savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovei prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu laiduotojams, paskolos gavėja buvo įvykdžiusi kokią nors dalį 138 000 Eur prievolės sumokėti delspinigius. Faktines aplinkybes apie paskolos gavėjos neatsiskaitymą su ieškove patvirtina ieškovės teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kurie papildomai patvirtina, jog iki bankroto bylos iškėlimo paskolos gavėja neįvykdė jokios dalies minėto teismo sprendimo, o svarbiausia – jokios dalies dėl 138 000 Eur delspinigių sumokėjimo. Paskolos gavėjos nemokumo administratorės UAB „Valnetas“ raštas Nr. 4/22 patvirtina, kad nuo bankroto bylos iškėlimo iki šio rašto parengimo dienos (2022 m. kovo 23 d.) paskolos gavėjos kreditoriams (tame tarpe – ieškovei) nebuvo atliekami jokie mokėjimai.
20. Ieškovė teismui yra atskleidusi vekselio kaip prievolės užtikrinimo priemonės apimties ir panaudojimo aplinkybes, nes pateikusi 2020 m. rugpjūčio 18 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020, kuriame yra užfiksuota, jog atsakovės minimas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurį atsakovai išdavė ieškovei, buvo išduotas tik paskolos ir naudojimosi (pelno) palūkanų pagal paskolos sutartį sumai, t. y. 770 000 Eur ir neapėmė delspinigių. Šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiame ir prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiame 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020, kurioje buvo sprendžiamas skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš paskolos gavėjo klausimas. Kreditoriui nėra draudžiama savo reikalavimo teisių įvykdymo užtikrinimui pasinaudoti daugiau nei viena prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone.
21. Teismas pažymėjo, kad laidavimo sutarties, sudarytos 2018 m. rugpjūčio 14 d., 8.5.2 punkte atsakovai įsipareigojo pirmine hipoteka užtikrinti prievolės įvykdymą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo laidavimo sutarties pasirašymo, t. y. atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas ieškovei turėjo būti įkeistas ne vėliau kaip iki 2018 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėja neteikia duomenų, kad šį įsipareigojimą atsakovai įvykdė. Nesant ginčo, jog atsakovai pažeidė laidavimo sutarties 8.5.2 ir 8.1.2 punktų nuostatas, darytina išvada, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti netesybų, todėl atsakovės teiginiai, jog esą pati ieškovė sudarė tokias sąlygas ir aplinkybes, kad laiduotojai negalėtų įvykdyti laidavimo sutartyje nustatyto įpareigojimo, atmesti kaip nepagrįsti.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie patvirtintų tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio buvus interesų konfliktą. Tokių duomenų teismas nenustatė ir nagrinėjamoje byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
23. Atsakovė J. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos pareiškimą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. Jokie procesiniai dokumentai pareiškėjai asmeniškai nebuvo įteikti. Procesinius dokumentus, skirtus J. Š., priėmė A. V., kuris nėra nei J. Š. giminaitis, nei bendradarbis. Teismas nesigilino, ar A. V., priėmęs J. Š. skirtus procesinius dokumentus, turėjo tokią teisę, t. y. ar buvo pareiškėjos įgaliotas asmuo. Byloje nebuvo nustatyta, ar tokie dokumentai buvo perduoti ir A. Š..
23.2. Adreso (duomenys neskelbtini) pareiškėja nėra nurodžiusi kaip savo gyvenamosios vietos. J. Š. neslepia aplinkybės, kad buvo atstovaujama A. Š. pagal jam suteiktą įgaliojimą. Tačiau teismo išvada, kad A. Š. ją atstovavo ir civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021, yra nepagrįsta. Byloje nebuvo jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad šiame konkrečiame procese pareiškėja būtų buvusi atstovaujama, o be to, byloje nėra neabejotinų duomenų apie tai, kad atsakovams (pareiškėjai) faktiškai buvo perduoti teismo siųsti procesiniai dokumentai. A. Š. ne visuomet ją informuodavo apie vykstančius procesus, o pareiškėjai nuolatinai negyvenant adresu (duomenys neskelbtini), nepranešdavo apie jos vardu siunčiamus dokumentus ar pan.
23.3. Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Asmuo negali būti dviejų sandorio šalių atstovu. Tiek paskolos sutartį, tiek laidavimo sutartį su UAB „Veika“ pasirašė A. Š., kuris tuo metu buvo tiek paskolos gavėjo vadovas, tiek įmonės akcininkas, o tuo pačiu tapo ir laiduotoju bei pagal įgaliojimą pasirašė ir už savo sutuoktinę.
23.4. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus registrai atlieka tik išviešinimo funkciją, bet ne teisės nustatymo funkciją. Tai reiškia, kad antstolis negali nevykdyti savo pareigos pateikti atitinkamo turinio dokumentų (šiuo atveju raginimo ir pan.) asmeniui, kadangi priverstinis sprendimo vykdymas pradedamas ne pagal įrašą registre, bet vykdomojo dokumento pagrindu, kuris turi būti įteiktas skolininkui. J. Š. teigimu, antstolės siunčiamų dokumentų ji nėra gavusi. Nežinodama apie vykstančią civilinę bylą, pareiškėja neturėjo galimybės savarankiškai pasidomėti ar jos atžvilgiu nėra pradėtų vykdomųjų bylų ir taip sužinoti apie galimą jos teisių pažeidimą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad J. Š. terminą pareiškimui pateikti praleido, toks terminas jai atnaujintinas.
23.5. J. Š. pati jokių sutarčių ar susitarimų su UAB „Veika“ nepasirašė, BUAB „Financial Management Group“ bankroto procese nedalyvauja, taigi, duomenimis apie skolininko įsipareigojimų vykdymą kreditoriui nedisponuoja.
23.6. Tuo atveju, jeigu skolininkas su kreditoriumi atsiskaitytų bankroto procese, o tuo pačiu iš laiduotojo būtų išieškoma ta pati suma solidariai, susiklostytų teisinė situacija, kuomet laiduotojas negalėtų atgauti sumokėtų pinigų, skolininkui esant bankrutavusiu juridiniu asmeniu, o tuo pačiu kreditorius galėtų neteisėtai praturtėti du kartus išsiieškojęs tas pačias sumas. Tai sąlygotų naujų teisinių procesų pradėjimo būtinybę, kas neatitiktų nei proceso koncentracijos, nei sąžiningumo, nei teisingumo principų.
23.7. Ieškovė jau buvo pasinaudojusi prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, t. y. 2019 m. balandžio mėn. UAB „Veika“ pateikė antstoliui I. G. vykdyti notaro išduotą vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį vekselį, kuriuo buvo užtikrinta UAB „Veika“ nurodoma paskolos sutartis. Taigi, vekselis tarnavo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė ir ieškovė faktiškai siekia dvigubo skolos išieškojimo. Be to, šioje pradėtoje vykdomojoje byloje 2019 m. balandžio 16 d. buvo areštuotas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, dėl ko atsakovė net ir negalėjo jo įkeisti. Kreditorė sudarė tokias sąlygas ir aplinkybes, kad atsakovė negalėtų įvykdyti laidavimo sutartyje nustatyto įpareigojimo (įkeisti nekilnojamąjį turtą), dėl ko kreditorė nuo 2019 m. balandžio 16 d. neteko teisės reikalauti delspinigių. Ieškovė galėjo tikėtis delspinigių už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. balandžio 16 d., tačiau joks ieškinys įstatymo nustatytu terminu dėl delspinigių pareikštas nebuvo, todėl ieškovė laikytina praleidusia ieškinio senaties terminą.
23.8. Teisės doktrinoje aiškinama, kad atstovui sudarant sandorius atstovaujamojo suteiktų formalių įgaliojimų ribose, kai jo veikimas neatitinka atstovaujamojo interesų, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Neatnaujinus proceso šioje civilinėje byloje, J. Š. neturės galimybės pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apginti savo pažeistų interesų.
24. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Veika“ prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
24.1. Atsakovės teiginiai, jog ji esą nebuvo tinkamai informuota nei sutuoktinio A. Š., nei jo įgalioto atstovo A. V., yra tik pasirinkta byloje pozicija siekiant proceso atnaujinimo. Šiuo atveju galioja prezumpcija, jog A. V., kaip atsakovo A. Š. įgaliotas atstovas, vykdydamas savo pareigas apie gautus procesinius dokumentus nedelsiant informavo savo atstovaujamąjį atsakovą A. Š., o pastarasis – savo sutuoktinę atsakovę J. Š..
24.2. Atsakovės gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Šis adresas yra nurodytas tiek paskolos sutartyje, tiek laidavimo sutartyje. Atsakovė teigdama, jog tai nėra jos gyvenamosios vietos adresas, net nenurodė, kur tada yra tas adresas, kur atsakovei turėjo būti siunčiami procesiniai dokumentai ir sprendimas už akių. Atsakovė J. Š. pareiškime dėl proceso atnaujinimo ir net atskirajame skunde nurodė, jog jos adresas teismo siunčiamai korespondencijai yra būtent tas pats (duomenys neskelbtini).
24.3. Atsakovė J. Š. ir toliau neįrodinėja, jog tarp jos ir atsakovo A. Š. tuo metu galėjo būti koks nors priešingas suinteresuotumas bylos baigtimi (pvz., inicijuotas santuokos nutraukimo ar turto padalijimo teisminis procesas ar pan.), kuris galėjo lemti, jog A. Š. sąmoningai (tyčia) būtų nuslėpęs nuo atsakovės nurodytą informaciją.
24.4. A. Š. visą laiką veikė turėdamas visišką atsakovės J. Š. pasitikėjimą ir pritarimą, todėl J. Š. jos sutuoktiniui dar esant gyvam niekuo nesirūpino ir nesidomėjo. Tačiau tai nereiškia, jog dėl tokio neveikimo jai nekyla jokios teisinės pasekmės.
24.5. Atsakovė J. Š. reikalavimo atnaujinti terminą nebuvo suformulavusi pirmosios instancijos teisme, todėl neturi teisės tokio reikalavimo reikšti apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, atsakovė nenurodė nei vieno argumento, kurio pagrindu jai šis terminas turėtų būti atnaujintas.
24.6. Teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, kuriuo yra reikalaujama iš laiduotojų įvykdyti prievolę, kurios nevykdo paskolos gavėjas, nėra siejama su tuo, ar ieškovė jau kreipėsi, ar nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo iš paskolos gavėjo.
24.7. Ieškovės vertinimu, atsakovės nuogąstavimai, jog ji negalės paskolos gavėjo bankroto byloje atgauti ieškovei sumokėtų sumų, yra atsakovei J. Š., o ne ieškovei tenkanti rizika. Be kita ko, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kalbėti apie ieškovės neteisėtą praturtėjimą du kartus išieškojus tas pačias sumas, kadangi ieškovės naudai iš paskolos gavėjo nei vykdymo procese, nei bankroto procese nėra išieškotos/išmokėtos jokios priteistos sumos.
24.8. Atsakovai sudarė su ieškove laidavimo sutartį ir įsipareigojo išduoti ne tik 770 000 Eur dydžio paprastąjį neprotestuotiną vekselį, bet ir įkeisti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą hipoteka jau žinodami ir suvokdami, jog pastarojo įsipareigojimo net negalės įvykdyti dėl pritaikyto nekilnojamojo turto arešto. Tokiuose veiksmuose galima įžvelgti net nusikalstamos veikos požymių. Atsakovai, laidavimo sutartimi prisiimdami įsipareigojimą įkeisti ieškovės naudai konkretų nekilnojamąjį turtą, veikė savo rizika. Ieškovei negali būti perkeliama atsakovams tenkanti rizika ir jos neigiamos pasekmės. Jeigu atsakovai būtų elgęsi sąžiningai ir atskleidę aplinkybę, jog laidavimo sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto jie negalės įkeisti per sutartą terminą, ieškovė būtų reikalavusi iš laiduotojų kito nekilnojamojo turto objektų įkeitimo ar kitų (papildomų) savo reikalavimo teisių įvykdymo užtikrinimo priemonių.
24.9. Nei 2018 m. rugpjūčio 14 d. paskolos sutartis, nei tos pačios dienos sudaryta laidavimo sutartis nėra pripažintos negaliojančiomis ar ginčijamos. Aplinkybė, jog atsakovas A. Š. paskolos sutartį sudarė veikdamas kaip šios bendrovės įgaliotas atstovas (direktorius), o taip pat ir kaip laiduotojas už save ir įgaliojimo pagrindu už atsakovę J. Š., nesudaro pagrindo kalbėti apie jokį veikimą esant interesų konflikte.
24.10. Atsakovė teigdama, jog A. Š. sudarytos sutartys prieštarauja jos valiai, nei pareiškime, nei atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, kaip šis prieštaravimas pasireiškia. Kokie konkrečiai atsakovės interesai dėl to galėjo būti pažeisti. Atsakovė apie esą egzistuojančią jos valios prieštarą kalba bendromis frazėmis ir sąvokomis, tačiau nieko konkretaus nenurodo ir neįrodo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl proceso atnaujinimo paskirties ir bylos nagrinėjimo ribų
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta proceso atnaujinimo instituto paskirtis ir reikšmė asmens teisių apsaugai pažymint, kad šis institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2013).
27. Šios civilinio proceso stadijos tikslas toks pats, kaip ir teismo sprendimų instancinės kontrolės mechanizmo – užtikrinti teisingumo vykdymą ir tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) nepažeidžia įstatymų saugomų asmens teisių ar teisėtų interesų. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi ir nepagrįsti teismų procesiniai sprendimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1415-464/2017).
28. Teismų praktikoje, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, pripažįstama, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to, proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-716-370/2017, 15 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Be to, siekiant apsaugoti byloje dalyvaujančių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių nekintamumą, užkertant galimybę formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu atnaujinti procesą į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis), ir kt.
30. Šiuo atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 pagal ieškovės UAB „Veika“ ieškinį atsakovams A. Š. ir J. Š. dėl skolos priteisimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašymo pagrįstumą, atmetė jį nusprendęs, kad pareiškėja praleido terminą pateikti prašymą, be to, neįrodė prašymo atnaujinti procesą, grindžiamo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pagrįstumo. Atskiruoju skundu pareiškėja ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas ir tvirtina, kad ji nėra praleidusi termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir šiuo konkrečiu atveju egzistuoja jos nurodytas pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021, nes teismas, priimdamas sprendimą už akių, nevertino aplinkybių, susijusių su galimu paskolos grąžinimu, perteklinių užtikrinimo priemonių taikymu, praleisto ieškinio senaties termino reikalauti delspinigių bei nepagrįsto jų dydžio, sutarčių prieštaravimo atsakovės valiai ir interesų konflikto.
Dėl termino prašymui atnaujinti procesą paduoti ir jo atnaujinimo
31. Siekiant apsaugoti byloje dalyvaujančių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių nekintamumą, įstatymų leidėjas numatė, kad asmuo su prašymu atnaujinti procesą į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, teismo sprendimas už akių priimtas 2021 m. rugpjūčio 18 d. Pareiškėja 2022 vasario 23 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjos manymu, ji nepraleido įstatyme įtvirtinto 3 mėnesių termino pareiškimui pateikti, todėl pareiškime jo atnaujinti neprašė, tačiau atskirajame skunde jau prašo, teismui manant, kad terminas yra praleistas, jį atnaujinti, nenurodydama jokių priežasčių. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad terminas pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti turi būti skaičiuojamas nuo 2021 m. lapkričio 22 d., kadangi tada pareiškėjos atstovams buvo suteikta prieiga prie elektroninės bylos kortelės ir tapo žinomas sprendimas už akių bei jo turinys.
33. Kaip minėta, įstatymo nustatytas 3 mėnesių terminas paduoti prašymą atnaujinti procesą byloje, yra susijęs su diena, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Byloje šiuo atveju nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas už akių priimtas dėl to, jog atsakovai per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Priimdamas sprendimą už akių byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismas konstatavo, kad šalims apie procesą yra pranešta tinkamai ir byloje nėra šalių pasyvumą pateisinančių aplinkybių. Nors apeliantė nesutinka, kad apie vykstantį procesą civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 ji buvo informuota tinkamai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškinys su priedais civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 buvo siųstas atsakovams adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinį abiejų atsakovų vardu priėmė A. V. – atsakovo A. Š. atstovas. Apeliantė nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde iš esmės neginčija, kad minėtas asmuo buvo įgaliotas veikti atsakovo A. Š. vardu ar kad ieškinys atsakovui A. Š. buvo įteiktas tinkamai. Nors pareiškėja kvestionuoja, kad sprendimą už akių priėmęs teismas netikrino, ar procesiniai dokumentai iš tiesų buvo perduoti atsakovui A. Š., tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad A. V. minimų dokumentų atsakovui neperdavė ar kad įgaliojimo santykiai tarp atsakovo ir A. V. buvo pasibaigę. Dėl nurodyto apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad atsakovui A. Š. apie teisme priimtą ieškovės ieškinį ir vykstantį procesą galimai buvo nežinoma.
35. Procesiniai dokumentai yra įteikiami fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ir asmenį, kuriam galima juos įteikti, arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 122 straipsnio 1 dalis). Atsakovė J. Š. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra informacijos apie kitą nei nurodytas atsakovės adresą, tokių duomenų atsakovė nepateikė ir su atskiruoju skundu. Nors atsakovė nurodo, kad šiuo adresu negyvena ir ten dažnai nebūna, tačiau nepateikė kito adreso, kuriuo jai turėtų būti siunčiami procesiniai dokumentai. Visuose atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytas tas pats adresas – (duomenys neskelbtini), taigi, laikytina, kad teismo procesiniai dokumentai atsakovei siųsti tinkamu adresu.
36. Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad atsakovui A. Š. procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įteikus dokumentus atsakovės sutuoktiniui laikytina, kad jie įteikti ir atsakovei. Sutiktina taip pat su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodinėja, jog su savo sutuoktiniu dokumentų įteikimo metu kartu negyveno ar kad jie turėjo priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Ieškinys dėl skolos priteisimo pareikštas atsakovams kaip solidariems skolininkams, iš LITEKO duomenų bazės nenustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad atsakovai kurioje kitoje civilinėje byloje būtų turėję skirtingų interesų ar tarpusavio teisminių ginčų. Be to, atsakovas savo sutuoktinę atstovavo ir įgaliojimo pagrindu. Nors atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad teismo išvada, jog A. Š. savo sutuoktinę atstovavo ir civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 yra niekuo neparemta, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikia įrodymų, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. notarinis įgaliojimas, notarinio registro Nr. 3-7626, procesinių dokumentų įteikimo metu negaliojo ar buvo išregistruotas.
37. Atsižvelgiant į nurodytą, laikytina, kad atsakovei J. Š. tiek apie pradėtą civilinį procesą, tiek apie byloje priimtą sprendimą už akių buvo pranešta tinkamai, taigi, apie galimą savo teisių pažeidimą ji objektyviai turėjo sužinoti 2021 m. rugpjūčio 27 d., kuomet atsakovo A. Š. atstovui buvo įteiktas sprendimas už akių.
38. Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie pradėtą civilinę bylą atsakovė objektyviai galėjo sužinoti ir iš įrašo Turto arešto aktų registre. Atsakovei priklausančio turto areštas pagal teismo byloje 2021 m. rugsėjo 10 d. išduotą vykdomąjį raštą Turto areštų registre buvo įregistruotas 2021 m. spalio 1 d. Šio turto arešto akto 9.5.1 punkte nurodyta, kad turto arešto pagrindas yra 2021 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos teismo išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-2489- 619/2021. Remiantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalimis, pirmiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, yra laikoma, jog atsakovei jau 2021 m. spalio 1 d. buvo žinomi turto arešto akto duomenys, tame tarpe, jog turto arešto aktas yra įregistruotas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. civilinėje byloje Nr. e2-2489-619/2021 išduoto vykdomojo rašto pagrindu. Taigi, atsakovė vėliausiai 2021 m. spalio 1 d. jau turėjo žinoti apie jos atžvilgiu pritaikytą turto areštą ir jo pagrindą, t. y. byloje priimtą sprendimą už akių, tačiau prašymo dėl proceso atnaujinimo byloje per trijų mėnesių terminą nepateikė. Kaip nurodo atsakovė atskirajame skunde, registrų duomenys atlieka išviešinimo funkciją, taigi, akivaizdu, kad, įregistravus atsakovės turto areštą šiame viešame registre, atsakovei objektyviai turėjo tapti žinoma ir apie šio arešto įregistravimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog esant gyvam atsakovės sutuoktiniui atsakovė J. Š. teismo procesuose nedalyvaudavo ir turtiniuose santykiuose ją atstovavo jos sutuoktinis, neatleidžia atsakovės nuo pareigos domėtis savo teisinių įsipareigojimų mastu, o to nepadarius, prisiimti šio neveikimo teisines pasekmes.
39. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja yra praleidusi 3 mėnesių terminą prašymui atnaujinti procesą pateikti.
40. Pagal CPK 78 straipsnio, reglamentuojančio procesinių terminų atnaujinimą, 1 dalies nuostatas terminas gali būti atnaujinamas, jeigu jis buvo praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo neprašė atnaujinti termino, o atskirajame skunde nenurodė priežasčių, kurių svarbumą ir pagrįstumą, teismas galėtų įvertinti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti šį prašymą apeliacinės instancijos teisme, o, pareiškėjai nenurodžius jokių termino praleidimo priežasčių, nėra pagrindo ir jo atnaujinti.
41. Nors CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas sudaro savarankišką pagrindą atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą, grindžiamą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, pagrįstumą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodytų argumentų pagrindu, remdamasis atskirojo skundo argumentais pasisako ir dėl šios skundžiamos nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu
42. Taigi, nagrinėjamoje byloje prašymas atnaujinti procesą yra grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu – kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindu atnaujinti procesą gali būti tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos aiški taikymo klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2016, 19 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018, 19 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
44. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje iš jos priteistos piniginės lėšos, grindė tuo pagrindu, kad priimdamas sprendimą už akių teismas neištyrė, ar paskolos gavėja nėra atsiskaičiusi su ieškove, ar ieškovė tinkamai naudojosi sutartyse įtvirtintomis užtikrinimo priemonėmis, ar ieškovė pagrįstai priskaičiavo delspinigius ir nepraleido ieškinio senaties termino, ar sudarytos sutartys neprieštaravo atsakovės valiai ir nebuvo interesų konflikto.
45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymą, jame nurodytų aplinkybių nelaikė sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai teismo išvadai ir papildomai pažymi, kad, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, jog abiem atsakovams tiek ieškinys, tiek kiti dokumentai buvo įteikti tinkamai. Byloje nežinomos priežastys, dėl kurių atsiliepimas į ieškinį pateiktas nebuvo. Dėl išdėstyto, darytina išvada, kad tai, jog atsakovė bylos nagrinėjimu metu buvo pasyvi ir tinkamai negynė savo teisių ir interesų, nors apie vykstantį procesą jai buvo žinoma, negali sudaryti pagrindo tvirtinti, jog jai nebuvo suteikta galimybė gintis nuo ieškovės reikalavimo.
46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti procesą galima tik tuomet, kai teismas priimdamas sprendimą netinkamai pritaikė teisės normą ir dėl to buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, tačiau šiuo pagrindu procesas negali būti atnaujinamas tik dėl to, jog proceso dalyviai nesinaudojo jiems įstatymo nustatytomis teisėmis, nesigynė nuo jiems pareikštų reikalavimų, dėl ko jų atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas. Nustatytos aplinkybės yra susijusios su tam tikrais procesinių ar materialiųjų teisių įgyvendinimo ypatumais, bet negali būti pagrindas vertinti jas kaip aiškią teisės taikymo klaidą, sudarančią pagrindą atnaujinti procesą byloje. Pastebėtina, kad kiekvienas protingas asmuo turi elgtis apdairiai ir suvokti pasekmes, kurios gali atsirasti.
47. Aplinkybė, kad šiuo atveju sprendimas už akių nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas. Byloje nustatyta, kad apeliantei sprendimas už akių buvo išsiųstas tuo pačiu adresu, kaip ir ieškinys, kuris buvo įteiktas A. Š. atstovui, tačiau apeliantė nustatytu terminu pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė ir tik 2021 m. lapkričio 22 d. byloje buvo gautas atsakovės atstovo prašymas dėl prijungimo prie EPP sistemos. Visos šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliantė netinkamai naudojosi turimomis teisėmis ir pasyviai gynė savo interesus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl esminės teisės taikymo klaidos pagrįstumą, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė proceso atnaujinimo pagrindą visų bylos aplinkybių kontekste ir pagrįstai nusprendė jo netenkinti. Atsakovės pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti esminę teisės taikymo klaidą priimtame sprendime už akių ir atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje.
48. Ieškovė, kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl laiduotojų įpareigojimo įvykdyti skolininko sutartines prievoles natūra ir civilinės atsakomybės (netesybų) už laidavimo sutarties pažeidimą laiduotojams taikymo, prašė solidariai iš atsakovų priteisti 138 000 Eur, 136 500 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė bei sutuoktiniai atsakovai (kaip laiduotojai) sudarė paskolos sutartį. Pagal sutartį paskolos davėjas (ieškovė) suteikė, o paskolos gavėjas (trečiasis asmuo) gavo 750 000 Eur paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. vasario 14 d. Trečiasis asmuo įsipareigojo už naudojimąsi gauta paskola mokėti ieškovei 4,50 proc. dydžio metines palūkanas, be kita ko, šalys susitarė, kad trečiasis asmuo už kiekvieną paskolos (ar jos dalies) grąžinimo sumokėjimo termino praleidimo dieną įsipareigoja mokėti ieškovei 0,1 proc. dydžio delspinigius, apskaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos paskolos sumos. Šalys susitarė, kad trečiojo asmens įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymas užtikrinamas, be kita ko, atsakovų laidavimu pagal atsakovų ir ieškovės 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudarytą laidavimo sutartį. Vykdant sutartį, ieškovė 2018 m. rugpjūčio 14 d. išmokėjo trečiajam asmeniui 750 000 Eur paskolą, tačiau šis gautos paskolos nustatytu terminu negrąžino, viso sumokėjo tik 7 304,79 Eur palūkanų.
49. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020, iš dalies patenkino ieškovės pareikštą ieškinį ir iš trečiojo asmens priteisė 750 000 Eur paskolos sumą, 28 664,38 Eur palūkanų, 138 000 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 916 664,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10 112,19 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 1 d. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad trečiasis asmuo gera valia nevykdo minėto teismo sprendimo, kreipėsi į atsakovus reikalaudama įvykdyti įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį.
50. Pagal įstatymo nuostatas laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, jog, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė; kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja apie prievolės pasibaigimo faktą duomenų nepateikė (CPK 12, 178 straipsnis). Pareiškėjos laidavimo santykiai atsirado iš laidavimo sutarties (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
51. Taigi, šiuo atveju pritartina, kad ieškovė, siekdama atgauti sumas pagal paskolos sutartį, turi teisę reikalavimą reikšti tiek paskolos gavėjai, tiek laiduotojams. Byloje nustatyta, kad ieškovė visų pirma reikalavimą yra pateikusi paskolos gavėjai, tačiau iš byloje esančių dokumentų liko nepaneigti ieškovės argumentai, jog paskolos gavėja su ieškove nėra atsiskaičiusi. Sutiktina, kad išieškodama sumas tiek iš paskolos gavėjos, tiek laiduotojų (atsakovų) ieškovė yra ribojama paskolos sutarties dalyko, t. y. ji negali gauti daugiau nei šalys yra įsipareigoję pagal paskolos sutartį. Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų atgavusi skolą ar jos dalį iš paskolos gavėjos, tokių dokumentų nepateikė ir pareiškėja. Apeliacinės instancijos teismas neturi priežasčių abejoti paskolos gavėjos nemokumo administratorės pateikta informacija, kad jokie mokėjimai po bankroto bylos iškėlimo ieškovei nebuvo vykdomi. Taigi sutiktina, kad byloje priimant sprendimą už akių nebuvo jokių abejonių, jog ieškovės reikalavimas nėra patenkintas ar patenkintas iš dalies. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti esminės teisės taikymo klaidos (kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ar reikalavimo teisės apimtis yra mažesnė). Pažymėtina, kad, jei ieškovės finansinis reikalavimas paskolos gavėjos bankroto byloje (visas ar iš dalies) būtų patenkintas, ieškovė nebetektų teisės reikalauti šių sumų atlyginimo iš atsakovės, todėl atsakovės argumentai, jog ieškovė gali prisiteistas sumas atgauti tiek iš paskolos gavėjos, tiek iš atsakovės (gauti dvigubą skolos atlyginimą) yra atmestini kaip nepagrįsti.
52. Sprendžiant dėl sprendimu už akių ieškovės naudai priteistų 136 500 Eur delspinigių pagrįstumo, pažymėtina, kad laidavimo sutarties 8.5.2 punktu laiduotojai įsipareigojo pirmine hipoteka užtikrinti prievolės įvykdymą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo laidavimo sutarties pasirašymo, t. y. atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas ieškovei turėjo būti įkeistas ne vėliau kaip iki 2018 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėja neneigia, kad iki minėtos datos šis įsipareigojimas įvykdytas nebuvo, tačiau nurodo, jog ieškovė įkeisti turto nereikalavo, o 2019 m. balandžio 16 d. atsakovai prarado galimybę atlikti nekilnojamojo turto įkeitimą dėl ieškovės pritaikyto turto arešto.
53. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).
54. Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos laidavimo sutarties vykdymo apimtis atsakovų atžvilgiu iš esmės priklauso nuo to, ar pagrindinę prievolę įvykdys paskolos gavėja, tačiau laidavimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios sutarties užtikrinimo priemones, buvo privalomos atsakovams, nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės vykdymo (ne) tinkamumo. Taigi, kaip jau aukščiau nurodyta, byloje nėra ginčo, kad atsakovai savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutarties 8.1.2 ir 8.5.2 punktus laiku neįvykdė, todėl jiems kyla sutarties 8.7 punkte nustatyta sutartinė atsakomybė – pareiga mokėti delspinigius. Atsakovė šios savo pareigos iš esmės neneigia, tačiau nurodo, kad ieškovė turi teisę reikalauti delspinigių tik už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. balandžio 16 d., tačiau šiam reikalavimui pareikšti yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės motyvais nesutinka.
55. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovai, sudarę laidavimo sutartį, privalėjo imtis priemonių savo įsipareigojimams įvykdyti. Šiuo atveju atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovai bandė įgyvendinti sutarties nuostatas ir įkeisti turtą, tačiau jiems dėl objektyvių priežasčių nepavyko to padaryti. Aplinkybė, kad 2019 m. balandžio 16 d. atsakovų turtas buvo areštuotas, nesuteikia atsakovams pagrindo nebevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai, susidūrę su trikdžiais dėl sutarties užtikrinimo priemonių įgyvendinimo, apie tai informuotų ieškovę, inicijuotų sutarties pakeitimą ar siektų pakeisti sutarties užtikrinimo priemones. Šiuo atveju sutiktina, kad atsakovai, sudarydami sutartį, apskritai neketino vykdyti šio įsipareigojimo, kadangi laidavimo sutarties sudarymo metu minimas nekilnojamasis turtas jau buvo areštuotas 2018 m. birželio 21 d. turto arešto aktu Nr. 2018034582, vykdant kreditoriaus V. I. OU pateiktus tris vykdomuosius įrašus bendrai 813 522,93 Eur sumai (vykdomųjų bylų Nr. 0177/18/01070; Nr. 0177/18/01071; Nr. 0177/18/01072).
56. Remiantis aukščiau nurodytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė turėjo teisę, atsakovams pažeidus laidavimo sutarties 8.5.2 ir 8.1.2 punktų nuostatas, skaičiuoti laidavimo sutarties 8.7 punkte nustatytas netesybas (delspinigius) už paskutinius šešis mėnesius iki kreipimosi į teismą dienos, nes iki pat kreipimosi į teismą atsakovai nebuvo įvykdę reikalavimo įkeisti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą ieškovės naudai, be to, nepateikė jokių įrodymų, kad dėjo pastangas tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas dėl aukščiau nurodytų motyvų taip pat neturi pagrindo sutikti, kad pačios ieškovės veiksmai galėjo lemti ir/ ar lėmė atsakovų sutarties nevykdymą.
57. Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, kad ieškovė neturi teisės iš atsakovės reikalauti delspinigių priteisimo, nes jau buvo pasinaudojusi kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, t. y. 2019 m. balandžio mėn. UAB „Veika“ pateikė antstoliui I. G. vykdyti notaro išduotą vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį vekselį, kuriuo buvo užtikrinta paskolos sutartis. Nepritardamas šiems apeliantės teiginiams, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalims nėra draudžiama sutartimi nusistatyti ne vieną sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonę. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta – paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas atsakovų laidavimu, vertybinių popierių ir nekilnojamojo turto įkeitimu, vekseliu. Pagal laidavimo paskolos sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti ieškovei paskolą, taip pat mokėti palūkanas, o praleidus paskolos grąžinimo terminą – ir delspinigius. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškovei iš trečiojo asmens pagal paskolos sutartį priteista 750 000 Eur paskolos suma, 28 664,38 Eur palu?kanu?, 138 000,00 Eur delspinigiu?, viso 916 664,38 Eur. Atsakovų išduoto vekselio, kuris buvo pateiktas antstoliui vykdyti suma – 750 000 Eur. Taigi, ieškovės reikalavimo teisė pagal paskolos sutartį gerokai viršija vekselio sumą. Vadinasi, ieškovė turėjo teisę naudotis visomis sutartimi sulygtomis paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonėmis tol, kol jos reikalavimai bus padengti. Šiuo atveju atsakovė nepateikė įrodymų, kad vykdymui pateikto vekselio pagrindu ieškovei iš atsakovų būtų išieškotos kokios tai pinigų sumos.
58. Atsakovė, be kita ko, įrodinėja, kad sudarytos sutartys prieštaravo jos, kaip atstovaujamosios interesams bei buvo sudarytos esant interesų konfliktui. Tačiau šioje byloje buvo sprendžiamas tik atsakovų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį klausimas. Tiek laidavimo, tiek paskolos sutartys yra nenuginčytos, galiojančios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi. Atsakovė nurodo, kad sandoriai sudaryti pažeidžiant atstovavimo teisę, kadangi sandoriai pažeidžia atsakovės interesus (CK 2.135 straipsnis), o taip pat šie sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi bei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Pažymėtina, kad atsakovės nurodomi sandoriai gali būti nuginčijami teismo tvarka, tačiau nėra savaime niekiniai ir negaliojantys. Kol sandoriai nenuginčyti teismo tvarka, jie šalims turi įstatymo galią, o teismas, nesant šalių reikalavimo, neturi teisės spręsti dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad priimdamas sprendimą už akių ir nevertindamas minėtų sandorių teisėtumo ir pagrįstumo, teismas taip pat nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant sprendimą.
59. Atsakovė, laikydama, kad šiuo atveju egzistuoja CK 2.134 ir CK 2.135 straipsniuose nustatyti sandorių nuginčijimo pagrindai, turi teisę reikšti savarankišką ieškinį teisme ir ginti savo galimai pažeistas ir/ ar pažeidžiamas teises. Taigi, paneigtini atsakovės atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovė neturi kitų būdų nei proceso atnaujinimas ginti savo pažeidžiamų teisių, kadangi, jei sandoriai būtų teismo tvarka nuginčyti, pakartotinai galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
60. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
61. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
63. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
64. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1 494,35 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą parengimą. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, t. y. sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą.
65. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.16 punktą, už atsiliepimo į atskirojo skundą parengimą taikomas 0,4 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2022 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 729,9 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 691,96 Eur (1 729,90 Eur x 0,4). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šios išlaidos viršija maksimalų galimą priteisti pagal Rekomendacijas už atsiliepimą į atskirąjį skundą dydį, jas mažina iki 691,96 Eur ir priteisia jas UAB „Veika“ iš pareiškėjos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. Š. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Veika“ 691,96 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 96 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Alma Urbanavičienė