Civilinė byla Nr. e2-600-464/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00961-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4;

 (S)

3.1.14.8.5; 3.1.14.8.6; 3.2.3.6.1.1.3; 3.2.3.6.1.2.4; 3.3.1.11; 3.3.2.1; 3.3.2.3; 3.6.3.5

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. liepos 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų Veolia Energie International S. A., uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Icor“, A. Z. ir A. J. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį atsakovams Veolia Environnement S. A., Veolia Energie International S. A., uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, uždarajai akcinei bendrovei „Icor“, A. Z., A. J. ir L. S. ir dėl žalos atlyginimo,

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų Veolia Environnement S. A., Veolia Energie International S. A., uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“, UAB „Icor“, A. J., L. S. ir A. Z. bendrais veiksmais padarytos 240 703 696 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad inicijuodama šią civilinę bylą ji tęsia teisių gynimą tarp jos ir Veolia Environnement S. A., Veolia Energie International S. A., UAB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“ (toliau kartu – ir Veolia įmonių grupė) vykstančiame ginče. 2016 m. vasario 10 d. Veolia įmonių grupė kreipėsi į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą (toliau – ir ICSID) dėl tariamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 23 d. sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. I-2787 ir įsigaliojusios 1995 m. kovo 27 d. (toliau – Dvišalė sutartis), pažeidimo. ICSID pradėjus arbitražo procesą, ieškovė 2017 m. rugsėjo 17 d. pagal Dvišalę sutartį pareiškė arbitražo byloje priešieškinį dėl Veolia įmonių grupės padarytos žalos Lietuvos Respublikai atlyginimo.

3.       Vykstant ICSID arbitražo bylos nagrinėjimui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –ESTT) didžioji kolegija 2018 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Achmea byloje Nr. C-284/16 (toliau – ir Achmea, byla C-284/16), kuriuo nusprendė, kad tokio pobūdžio valstybių narių susitarimai dėl investicijų apsaugos, kaip Dvišalė sutartis, yra nesuderinami su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teise. Atsižvelgdamos į šį ESTT sprendimą ES valstybės narės, įskaitant Lietuvos Respubliką ir Prancūzijos Respubliką, 2019 m. sausio 15 d. pasirašė deklaraciją (toliau – Deklaracija), kuria susitarė nutraukti dvišales investicijų apsaugos sutartis ir imtis priemonių arbitražo procesams nutraukti.

4.       ES valstybės narės 2020 m. gegužės 5 d. pasirašė tarptautinį susitarimą dėl dvišalių investicijų sutarčių tarp ES valstybių narių nutraukimo (toliau – Susitarimas), kuriame valstybės narės susitarė, kad visos dvišalės sutartys tarp ES valstybių narių, taigi ir Dvišalė sutartis, yra nutraukiamos, o investicinių ginčų sprendimas arbitraže tarp ES valstybių narių pagal dvišales investicijų apsaugos sutartis nėra ir nebuvo galimas nuo to momento, kai abi tokios dvišalės sutarties valstybės tapo ES valstybėmis narėmis. Valstybės narės taip pat susitarė, kad ieškiniai ir priešieškiniai, pareikšti arbitražo procesuose, galės būti pareikšti nacionaliniuose teismuose, kai bus atsiimti arbitraže.

5.       Ieškovės vertinimu, atsižvelgiant į Achmea bylos sukeliamas teisines pasekmes, kurias galutinai įtvirtina Susitarimo nuostatos, ICSID arbitražo teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti tarp ieškovės ir Veolia įmonių grupės kilusio ginčo. Todėl ieškovė atsiėmė savo priešieškinio reikalavimus ICSID arbitražo byloje ir, vadovaudamasi Susitarimo 8 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis Ibis“) 7 straipsnio 2 dalimi, pareiškė ieškinį valstybės narės teisme – Vilniaus apygardos teisme.        

6.       Ieškinys grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad Veolia Environnement S. A. ir UAB ,,Rubicon“ sukūrė bei įgyvendino schemą, pagal kurią šios schemos dalyvės, panaudodamos neteisėtas priemones – mokėjimus sprendimų priėmėjams, savivaldybių bei šilumos tinklų valdytojų atstovams – 2000–2003 metais Veolia Environnement S. A. vardu gavo ilgalaikes šilumos ūkių nuomos sutartis dešimtyje Lietuvos savivaldybių. Veolia Environnement S. A. finansavo šią schemą, o jos ir UAB ,,Rubicon“ atstovai, visų pirma A. J., praktiškai įgyvendino sutartą schemą. Veolia Environnement S. A. gavus nuomos sutartis, schemos šalys savo poziciją panaudojo, kad neteisėtai pasipelnytų. Šiuo tikslu Veolia Environnement S. A. dukterinės įmonės Lietuvoje – UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ – sudarė ilgalaikius susitarimus su UAB ,,Rubicon“ grupės įmonėmis. Šių susitarimų pagrindu UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ padidintomis kainomis pirkdavo prekes, paslaugas ir darbus iš UAB ,,Rubicon“ grupės įmonių. Padidintų kainų našta buvo perkeliama šilumos vartotojams ir šilumos ūkius išnuomojusioms savivaldybėms. Neteisėtą schemą ir atsakovų naudą finansavo vartotojai, permokėdami už šilumą. Neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala šilumos tinklo vartotojams, kurie nepagrįstai permokėjo už paslaugas, ir Lietuvos ekonomikai, jos bendrajam vidaus produktui (toliau – BVP), galimybėms pritraukti investuotojus ir gauti investicijas.

7.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti, nustatęs, kad Susitarimas nėra ratifikuotas ir įsigaliojęs, o ICSID arbitražo byla nėra baigta (nėra duomenų apie tai, kad arbitražo byloje išspręstas Lietuvos Respublikos prašymas dėl priešieškinio atsiėmimo ar kad ICSID arbitražo byla nutraukta). Teismas vertino, kad tokios aplinkybės nesukuria ieškovei prielaidų pradėti atskirą bylą nacionaliniame teisme.

8.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-114-370/2021 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-916/2022 apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartį paliko nepakeistą.    

10.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 14 d. nutartimi dar kartą atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip paduotą suinteresuoto asmens vardu neįgalioto vesti bylą atstovo, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka ir kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

11.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-429-516/2022 pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį paliko nepakeistą.

12.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023 Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį panaikino ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.    

13.       Grąžindamas ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas išaiškino, kad pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad juo siekiama ginti viešąjį interesą, t. y. apginti kitų asmenų (šilumos vartotojų), o ne ieškinį pareiškusios Lietuvos Respublikos, interesus; ieškinys byloje pareikštas laikantis atstovavimo valstybei nustatyto teisinio reglamentavimo; ieškovės inicijuojamas ginčas patenka į reglamento ,,Briuselis Ibis“ taikymo sritį.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

14.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 14 d. nutartimi ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį priėmė; nustatė atsakovams 60 kalendorinių dienų terminą atsiliepimams į ieškinį pateikti; nustatė ieškovei 14 dienų terminą pateikti jai žinomus atsakovų Veolia Environnement S. A. ir L. S. adresus, kuriais jiems galėtų būti įteikti procesiniai dokumentai.

15.       Atsižvelgęs į kasacinio teismo, grąžinusio iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą, išaiškinimus, kad klausimas dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos spręstinas vadovaujantis reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktu ir 8 straipsnio 1 punktu, teismas pripažino, kad pagal šias reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatas ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

16.       Teismas pažymėjo, kad pagal reglamento ,,Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktą asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Be to, pagal reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punktą asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.

17.       Įvertinęs tai, kad ieškinys yra pareikštas dėl žalos, kuri grindžiama deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, atlyginimo, o ieškinyje yra teigiama, jog deliktas (visi žalą sukėlę įvykiai) įvyko Lietuvos Respublikoje (buvo vykdoma neteisėta atsakovų Veolia įmonių grupės ir UAB „Rubicon“ schema, lėmusi žalą Lietuvos Respublikos ekonomikai ir BVP), taip pat tai, kad žalos atsiradimas siejamas su visų atsakovų, kurių dalies buveinė ir (ar) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, veiksmais, teismas priėjo prie išvados, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o konkrečiai – Vilniaus apygardos teismui.

18.       Kaip nepagrįstus teismas atmetė tokius atsakovų argumentus, kad ieškovė su atsakovais, kitos ES valstybės narės investuotojais, yra sudariusi susitarimą, pagal kurį visi ginčai nagrinėtini arbitraže, todėl taikytina arbitražinė išlyga. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje 2022 m. sausio 18 d. priimtoje nutartyje jau yra nepagrįstais pripažinęs atsakovės UAB ,,Icor“ argumentus dėl, jos teigimu, nepagrįstai Lietuvos Respublikos vienašališkai atšaukto arbitražinio susitarimo. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo nurodyta, kad 2021 m. spalio 26 d. sprendime byloje PL Holdings, C-109/20 ESTT didžioji kolegija nusprendė, jog Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 ir 344 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias valstybei narei leidžiama su kitos valstybės narės investuotoju sudaryti ad hoc (esant konkrečiai situacijai) arbitražinį susitarimą ir pagal kurį galima tęsti arbitražo procedūrą, pradėtą remiantis šiam susitarimui tapačia arbitražine išlyga, įtvirtinta tarp šių dviejų valstybių narių sudarytame tarptautiniame susitarime, bet negaliojančia dėl jos prieštaravimo tiems patiems straipsniams. Aptariamoje ESTT nagrinėtoje byloje buvo pasisakyta būtent dėl Stokholmo prekybos rūmų arbitražo (toliau – SCC) vykdyto arbitražo proceso.

19.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovų pozicija nei dėl tarptautinės teisės viršenybės principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 135 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, pažeidimo, nei dėl ICSID konvencijos ar kompetencijos-kompetencijos taisyklės pažeidimo, be kita ko, nurodęs, kad neegzistuoja ir sąlygos Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo (toliau – KAĮ) 19 straipsnio taikymui.    

20.       Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir atsakovų argumentus dėl Dvišalės sutarties 13 straipsnio 3 dalyje nurodytos 15 metų išlikimo sąlygos taikymo. Laikinojo galiojimo sąlyga – tai bet kuri Dvišalės investicijų sutarties sąlyga, kuria investicijų, atliktų iki tos sutarties nutraukimo dienos, apsauga pratęsiama ilgesniam laikotarpiui (Susitarimo 1 straipsnio Terminų apibrėžtys 7 punktas). Nors atsakovai tvirtina, kad išlikimo arba laikino galiojimo sąlyga turi būti taikoma, tačiau šis argumentas, teismo vertinimu, paneigiamas Susitarimo dėl Dvišalės sutarties nutraukimo 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje patikslinama, kad A priede išvardytų dvišalių investicijų sutarčių (taip pat ir Lietuvos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Dvišalės sutarties, nurodytos A  priede) laikinojo galiojimo sąlygos nutraukiamos pagal šio straipsnio 1 dalį ir teisinio poveikio neturi. Be to, Susitarimo 10 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad pagal šį Susitarimą nutrauktos Dvišalės sutarties nuostatos nacionaliniuose teismuose nelaikomos taikytinos teisės dalimis bylose, iškeltose pagal šį susitarimą.

21.       Teismas nesutiko taip pat ir su atsakovų argumentais dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo. Viena vertus, teismas nustatė, kad Susitarimo dėl Dvišalės sutarties nutraukimo 9 straipsnyje yra nurodyta, jog investuotojas, kuris yra nebaigtos arbitražo procedūros šalis, gali paprašyti toje procedūroje dalyvaujančios susitariančiosios šalies pradėti susitarimo procedūrą pagal šį straipsnį. Susitariančioji šalis nebaigtoje arbitražo procedūroje dalyvaujančio investuotojo taip pat gali paprašyti pradėti susitarimo procedūrą pagal šį straipsnį. Kita vertus, Susitarimo 9 ir 10 straipsnių turinys neleido teismui padaryti išvados, kad susitaikymo procedūra būtų imperatyvaus pobūdžio, priešingai – ji gali būti laisvai pasirenkama bet kurios investicinio ginčo šalies.   

22.       Nustatęs, kad nukreipti šalis į arbitražą nėra teisinio pagrindo, o Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją, neįžvelgęs jokių esminių ieškovės ieškinio trūkumų, teismas ieškinį priėmė. Kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teismas nevertino kaip neturinčių teisinės reikšmės ieškinio priėmimo klausimui išnagrinėti, o atsakovės UAB ,,Icor“ prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) atmetė.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

23.       Atsakovai Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atsisakyti priimti, arba atsisakyti priimti ieškinio dalį, pareikštą Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ atžvilgiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

23.1.                      Priimdamas ieškinį teismas pažeidė Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo (toliau – Investicijų įstatymas) 6 straipsnio 2–3 dalis, kuriose nuodyta, kad ginčų nagrinėjimas Lietuvos teismuose galimas tik tuo atveju, jeigu užsienio investuotojas išreiškia aiškų sutikimą. Šiuo atveju atsakovai tokio sutikimo nėra davę ir neketina jo duoti. Tai, kad ginčas yra kilęs su užsienio investuotoju, pripažįsta ir pati ieškovė, nurodžiusi, jog pareikštu ieškiniu siekia perkelti ginčą iš ICSID arbitražo bylos, kurioje sprendžiamas investicinis ginčas su užsienio investuotoju. Ši aplinkybė yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. vasario 23 d. nutarime Nr. 103 ,,Dėl įgaliojimo atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (valstybei) suteikimo“.

23.2.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad šalys yra laisvos sudaryti susitarimus dėl tarpusavio ginčų sprendimo jurisdikcijos, kurie šalims yra privalomi. Atskirąjį skundą pateikę atsakovai ir ieškovė yra sudarę mišrų susitarimą dėl jurisdikcijos, turintį tiek derogacinio, tiek ir prorogacinio susitarimo požymių, ir juo atsisakoma Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, jeigu nėra užsienio investuotojo sutikimo ginčą nagrinėti Lietuvos teismuose. Šio susitarimo turinys įtvirtintas Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse.

23.3.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punktą ir pažeidė jo aiškinimo praktiką, kurioje pasisakoma, kad ieškovo bandymai reikšti ieškinį pridedant papildomus atsakovus vien tam, kad būtų išvengta vieno iš atsakovų daugeto valstybės teismų jurisdikcijos, negali būti ginami (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Reisch Montage AG, C-103/05; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018). Šiuo atveju Lietuvos Respublikos piliečiai bei UAB ,,Icor“ įtraukti į bylą atsakovais vien siekiant neteisėtos jurisdikcijos pripažinimo. Be to, reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punktas iš viso negali būti taikomas, nes šalys yra sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos.

23.4.                      Ieškinį valstybės vardu pareiškusi Energetikos ministerija, t. y. vykdomosios valdžios institucija, pažeisdama pamatinius valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principus, perėmė jai nepriklausančias galias ir kompetencijas. Nei tarptautinėse sutartyse, nei nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta vykdomosios valdžios teisė reikšti ieškinį teismuose prieš užsienio investuotoją. Be to, pagal galiojantį teisinį reguliavimą ieškinius viešajam interesui apginti gali reikšti tik prokuroras, kurio funkcijų vykdomoji valdžia negali perimti. Šis ieškinys yra paduotas neįgalioto bylą vesti asmens.

23.5.                      Teismas pažeidė vieną iš pamatinių teisės principų, kad niekas negali būti teisėju savo byloje. Valstybės reikalavimai investuotojui negali būti nagrinėjami tos pačios valstybės nacionaliniame teisme. Susitarime dėl Dvišalės sutarties nutraukimo nebuvo numatyta, kad valstybės narės turi teisę perkelti savo reikalavimus užsienio investuotojui iš arbitražo į savo pačios nacionalinį teismą. Be to, tiek nacionaliniai teismai, tiek ir teisėjai turi tiesioginį suinteresuotumą dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų. Bylą nagrinėsiantys teismai yra Vilniaus mieste, didžioji dalis teisėjų taip pat yra Vilniaus miesto gyventojai, t. y. šilumos vartotojai, dėl kuriems neva padarytos žalos ir kilo šis ginčas.

23.6.                      Arbitražui, lyginant su teismu, yra suteikta teisė pirmam nuspręsti dėl savo teisės nagrinėti šalių ginčą buvimo ar nebuvimo, nes arbitraže yra taikoma kompetencijos-kompetencijos taisyklė, kuri yra įtvirtinta ir ICSID konvencijos 41 straipsnyje bei KAĮ 19 straipsnyje. Kadangi tapatus ginčas yra nagrinėjamas arbitražo teisme, jis Lietuvos teisme negali būti pradėtas.

23.7.                      ICSID arbitražo byloje Nr. ARB/16/3 nagrinėjamas analogiškas ieškovės pareikštam civilinėje byloje ieškiniui priešieškinis. Ir nors ieškovė nurodė arbitražo byloje atsiėmusi priešieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau vis tiek toje byloje įrodinėja atsakovų veiksmų neteisėtumą, įrodinėja netinkamą Veolia Energie International S. A. elgesį Lietuvoje.

23.8.                      Šiuo ieškovės ieškiniu inicijuojamas ginčas yra tapatus ir SCC arbitražo byloje Nr. V2016/183 jau nagrinėjamam ginčui. Toje byloje Vilniaus miesto savivaldybės ir akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Vilniaus šilumos tinklai“ pareikštas priešieškinis yra tapatus nagrinėjamoje byloje pareikštam ieškiniui. Ieškovai pagal priešieškinį įrodinėja Veolia įmonių grupės ir UAB ,,Rubicon“ neteisėtai gautą naudą.

23.9.                      Atsakovai, kaip pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria ieškinys yra priimtas, kadangi nutartimi buvo išspręstas specifinis – tarptautinės jurisdikcijos – klausimas.    

24.       Atsakovė UAB ,,Icor“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atsisakyti priimti; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų išaiškinimo; kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:    

24.1.                      Atsakovė turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria ieškinys yra priimtas, kadangi nutartimi buvo išspręstas specifinis – tarptautinės jurisdikcijos – klausimas.

24.2.                      Identiškas ieškiniui reikalavimas jau yra nagrinėjamas SCC arbitraže, kuriame ginčas buvo pradėtas 2018 m. vasario mėn. pagal Vilniaus miesto savivaldybės ir AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ priešieškinį Veolia Energie International S. A. dėl 560 000 000 Eur žalos, patirtos netinkamai vykdant 2002 m. šilumos ūkio nuomos sutartį, atlyginimo. Abejose bylose sprendžiamas šilumos vartotojams padarytos žalos atlyginimo klausimas. Vien ta aplinkybė, kad naujai pareikštame ieškinyje įrodinėjama išvestinė žala, susijusi su žala BVP ar valstybės reputacijai, neturi reikšmės, kadangi šie reikalavimai yra išvestiniai. Tiek naujos, tiek arbitraže nagrinėjamos bylos esmė ta pati – šilumos vartotojams padarytos žalos atlyginimas.

24.3.                      Tai, kad šiuo atveju ieškinį pareiškė kita, nei arbitražo teisme pareiškusi atitinkamus reikalavimus valstybės institucija, t. y. ne Vilniaus miesto savivaldybė, o Energetikos ministerija, neturi reikšmės. Kai dvi valstybės institucijos gina viešąjį interesą dėl tų pačių subjektų subjektinių teisių pažeidimo, o ieškiniai grindžiami tais pačiais pagrindais ir tuo pačiu dalyku, pripažintina jų tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2013).

24.4.                      Aplinkybė, kad naujai reiškiamu ieškiniu įrodinėjama deliktinė civilinė atsakomybė, o SCC arbitraže sprendžiamas sutartinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, neturi teisinės reikšmės. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog susitarimas būtų taikomas ir kitiems ginčams, pakanka, kad ieškinio reikalavimai būtų susiję su sutartimi, kurioje nurodytas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018). Šiuo atveju ginčas visiškai susijęs su 2002 m. šilumos ūkio nuomos sutarties vykdymu, todėl jis turėtų būti nagrinėjamas SCC arbitraže.

24.5.                      Ieškovė siekia į Lietuvos teismus perkelti investicinį ginčą su užsienio investuotoju ir tik dėl šios priežasties, t. y. norėdama išvengti ginčo nagrinėjimo ICSID arbitraže, atsakovais įvardijo dar ir fizinius asmenis bei UAB ,,Icor“, kuriems arbitražo išlygos netaikytinos. Dirbtinis tokių atsakovų įtraukimas neeliminuoja Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse nurodytų teismingumo taisyklių taikymo. Veolia Energie International S. A., kaip investuotoja, nesutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Lietuvos teismuose, todėl ginčas nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui.

24.6.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2023 m. kovo 30 d. nutartį, pateikė išaiškinimus dėl Dvišalėje sutartyje sulygto arbitražinio susitarimo, kuris buvo atšauktas ratifikavus Susitarimą. Tačiau dėl Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalių galiojimo ar negaliojimo, jų taikymo nagrinėjamoje byloje nebuvo pasisakyta. Kadangi kliūčių taikyti šį įstatymą nėra, investuotojai prieštaraujant ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose.

24.7.                      Teismas nepagrįstai ignoravo reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnį, pagal kurį tuo atveju, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos, reglamente ,,Briuselis Ibis“ nurodytos taisyklės negali būti taikomos. Šiuo atveju šalys yra sudariusios derogacinį susitarimą, kuris įtvirtintas Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse. Šis įstatymas ir jame nurodyta teismingumo taisyklė yra galiojanti, abi ginčo šalys jo nuostatas yra priėmusios. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad ICSID ir SCC arbitražuose tebėra nagrinėjami ieškovės ir Veolia Energie International S. A. ginčai.

24.8.                      Kadangi derogacinio susitarimo dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos atsisakymo nuostatoje, t. y. Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse, aiškiai nėra numatyta jos taikymo išimtis, ji turi būti taikoma ir su sutartimi susijusiems deliktiniams reikalavimams. Nors ieškiniu reikalaujama ne sutartinės, o deliktinės civilinės atsakomybės taikymo, tačiau ginčo pagrindu iš esmės yra sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018).

24.9.                      Ieškovė piktnaudžiauja teise, kadangi atsakovais nurodė atsitiktinius fizinius asmenis bei UAB ,,Icor“, kurių konkretūs neteisėti veiksmai ar jų ryšys su įrodinėjama žala ieškinyje nėra nurodyti. Ieškovė siekia dirbtinai sukurti reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punkto taikymo aplinkybes.

24.10.                      Ieškovė nėra pateikusi tinkamų įgaliojimų advokatams. Byloje nėra įrodymų, kad šie advokatai turi įgaliojimus reikšti reikalavimus fizinių asmenų ir UAB ,,Icor“ atžvilgiu.

24.11.                      Siekiant nustatyti, ar Energetikos ministerija turi teisę reikšti ieškinį Lietuvos Respublikos vardu šioje byloje, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar neprieštarauja Konstitucijos 118–119 straipsniams, 120 straipsnio 2 daliai, 122 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams bei Lietuvos Respublikos atstovavimo įstatymo 51 straipsniui 2016 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 103 ,,Dėl įgaliojimų atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Valstybei) suteikimo“ (toliau – 2016 m. vasario 23 d. nutarimas) ir 2020 m. liepos 16 d. nutarimas ,,Dėl įgaliojimų atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Valstybei) suteikimo“ (toliau – 2020 m. liepos 16 d. nutarimas), tariamai suteikiantys Energetikos ministerijai įgaliojimą reikšti reikalavimus be jokio regresinio reikalavimo prieš asmenis, kurie nebuvo ICSID arbitražo šalimis ir kurie nėra minimi šiuose nutarimuose, bei sukuriantys tariamus įgaliojimus reikšti reikalavimus neribotam fizinių ir (ar) juridinių asmenų ratui.

24.12.                      Būtina kreiptis ir į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant įsitikinti, ar SESV 267 ir 344 straipsnius, atsižvelgiant į 2018 m. kovo 6 d. ESTT sprendimą byloje C‐284/16, reikėtų aiškinti taip, kad Investicijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta oferta užsienio investuotojams investicinių ginčų atvejais tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą ir įstatyminis šio centro jurisdikcijos pripažinimas prieštarauja ES teisei; ar Investicijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta oferta užsienio investuotojams investicinių ginčų atvejais tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą turi būti prilyginta šalių susitarimui dėl teismingumo pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnį.   

25.       Atsakovas A. J. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir ieškinį atsisakyti priimti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

25.1.                      Atsakovas A. J. nėra susijęs su ieškinyje minimomis aplinkybėmis, ieškinyje nurodytuose santykiuose jis nedalyvavo, todėl nėra pagrindo jį laikyti atsakovu šioje byloje.

25.2.                      Analogiškas šalių ginčas jau yra nagrinėjamas SCC ir ICSID arbitražuose, sutampa šių bylų dalykas ir pagrindas, o A. J. buvo įtrauktas tik siekiant apeiti arbitražinę išlygą. Manipuliavimas šalimis nesukuria pagrindo apeiti teismingumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).

25.3.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė reglamento ,,Briuselis Ibis“ taisykles. Teismas ignoravo tokią faktinę aplinkybę, kad Lietuvos Respublika, Veolia Energie International S. A. ir Vilniaus miesto savivaldybė yra sudariusios reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnyje nustatytos formos susitarimą dėl jurisdikcijos. Tarp ieškovės ir Veolia Energie International S. A. egzistuoja derogacinis susitarimas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos atsisakymo pagal Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalis bei SCC arbitražinis susitarimas, kuris yra vykdomas.

25.4.                      Nagrinėjama situacija patenka į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punkto nuostatos neturėtų būti taikomos taip, kad ieškovas galėtų pateikti ieškinį keliems atsakovams vien dėl to, kad dirbtinai sukurtų pageidaujamą teismingumą Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-406-378/2015).

25.5.                      Ieškinys atsakovo A. J. atžvilgiu neturėjo būti priimtas, kadangi ieškinį jo atžvilgiu pateikė tam įgaliojimų neturintys asmenys. Nėra jokių įrodymų apie Lietuvos Respublikos pavedimą ar įgaliojimą Energetikos ministerijai ar jai atstovaujantiems advokatams reikšti atsakovui A. J. reikalavimus. Nei 2016 m. vasario 3 d., nei 2020 m. liepos 16 d. nutarimuose nėra minimi atsakovai A. J., L. S., A. Z. ir (ar) UAB ,,Icor“, jokie įgaliojimai teikti reikalavimus šiems asmenims nėra Energetikos ministerijai suteikti.

25.6.                      Valstybė, kaip de facto (faktiškai) savarankiškas subjektas, neturi jokio privataus intereso byloje. Net jei būtų laikoma, kad valstybė siekia papildyti savo biudžetą atsakovų sąskaita per nesurinktus mokesčius, šioje srityje valstybė taip pat gali veikti tik per savo institucijas bei įstaigas – Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, Valstybinę mokesčių inspekciją ir kt. Valstybė ar, juo labiau, tokiems veiksmas niekaip neįgaliota Energetikos ministerija bei jos advokatai, neturėdami tam įstatymuose įtvirtinto teisinio pagrindo, negali veikti savarankiškai ir teikti civilinius ieškinius prieš neribotą asmenų ratą ir neribotais pagrindais. Tokios funkcijos, kaip valstybės biudžeto pildymas per civilinių ieškinių pareiškimą atsakovams, įstatymai taip pat nenustato. Valstybė neturi kompetencijos savo funkcijas įgyvendinti neinstituciniu lygiu.   

25.7.                      Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo 51 straipsnis nenumato jokių galimybių nei valstybei, nei jos įgaliotoms institucijoms reikšti bendro pobūdžio ieškinius ar civilinius ieškinius prieš fizinius asmenis, tokius reikalavimus grindžiant bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu. Todėl ieškinio priėmimas, juo labiau fizinių asmenų atžvilgiu, nesant tam jokio teisinio pagrindo, reiškia akivaizdų valstybės ir Energetikos ministerijos veikimą ultra vires (peržengiant suteiktų įgaliojimų, kompetencijos ribas).   

25.8.                      Ieškinio atsakovo A. J. atžvilgiu priėmimas, pažeidžiant tiek valdžių padalijimo principą, tiek nesant tam jokių įgaliojimų ir pavedimo, tiek siekiant pildyti biudžetą, pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 54 straipsnį – draudimą piktnaudžiauti teisėmis, kuris numato, kad jokia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę pradėti veiklą ar atlikti veiksmą siekiant panaikinti bet kurią šioje Chartijoje pripažįstamą teisę ar laisvę arba apriboti ją labiau, negu numatyta šioje Chartijoje. Be to, priėmus ieškinį yra pažeisti Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 6, 17, 18 straipsniai, 1 Protokolo 1 straipsnis.

26.       Atsakovas A. Z. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir ieškinį atsisakyti priimti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

26.1.                      SCC arbitraže nagrinėjamos bylos reikalavimai yra tapatūs ieškovės šioje byloje pareikštam ieškiniui. Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į SCC arbitražą dėl Vilniaus miesto gyventojų patirtos žalos dėl neva per didelės mokėtos šilumos kainos atlyginimo. Nagrinėjamą ieškinį apeliantė grindžia SCC bylos nagrinėjimo dalyką sudarančiomis nuomos sutarties nuostatomis. Tik nustačius, kurie nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai sutampa ir (ar) nesutampa su SCC arbitražo byloje nagrinėjamais, galės būti teisingai išspręstas ieškinio priėmimo klausimas.

26.2.                      Ieškinys yra investicinio pobūdžio, nes jis yra perkeltas iš ICSID investicinio arbitražo. Ieškinio pateikimas Lietuvos teismams patvirtina, kad ieškovė ir toliau palaiko savo priešieškinyje, kuris buvo pateiktas ICSID investiciniame arbitraže, išdėstytą poziciją. Siekį inicijuoti investicinį ginčą Lietuvos teismuose įrodo ir tai, kad šis ieškinys teikiamas vadovaujantis Susitarimo 8 straipsnio 3 dalimi bei 10 straipsnio 1 dalimi. Neabejotina, kad Susitarimas reglamentuoja valstybės ir investuotojų santykius būtent investicinių ginčų srityje. Ieškovė bando inicijuoti paralelinį investicinį ginčą prieš atsakovus, kuris šiuo metu tebevyksta ICSID arbitraže ir kuriame pati ieškovė iki šiol dalyvauja.  

26.3.                      Investicijų įstatymo nuostatos draudžia Lietuvos teismuose kelti ieškinį be investuotojo sutikimo. Šiuo atveju Veolia grupės įmonės aiškiai nurodė, kad jos tokio sutikimo nėra davusios.    

26.4.                      ICSID Konvencija yra galiojantis ir taikytinas teisės aktas. Nepasisakius dėl šios konvencijos hierarchinio santykio su ES teise, negali būti teigiama, kad teismui nekyla abejonių dėl ES teisės taikymo. Kasacinis teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartyje nenagrinėjo ICSID Konvencijos taikymo ir jos santykio su ES teise, remdamasis tik Achmea byloje pateiktais išaiškinimais. Atitinkamai, kasacinis teismas nepasisakė, ar jam kyla ar nekyla abejonių dėl šių teisės aktų taikymo. Vadinasi, turi būti nagrinėjamas tiek ICSID Konvencijos taikymo klausimas, tiek jos atitikimas ES teisei. Tačiau pirmosios instancijos teismas jų nenagrinėjo, t. y. priimta nutartis yra be motyvų.

26.5.                      ICSID Konvencijos 26 straipsnio analizė leidžia spręsti, kad tol, kol valstybė yra pateikusi savo reikalavimus ICSID arbitraže, tol analogiškų (tapačių) reikalavimų jokiame kitame forume ji reikšti negali. Vadinasi, nesulaukus ICSID arbitražo sprendimo dėl valstybės pareiškimo dėl priešieškinio atsiėmimo, ieškinio priėmimas Lietuvos teisme yra negalimas.   

27.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepime į atsakovų Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“, UAB ,,Litesko“, A. J. ir A. Z. atskiruosius skundus prašo apeliacinį procesą nutraukti arba atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Atsakovai neturėjo teisės pateikti atskiruosius skundus, todėl teismas nepagrįstai juos priėmė. Priešingai nei teigia atsakovai, nagrinėjamu atveju šalys nėra susitarusios ginčą spręsti arbitraže. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. sausio 18 d. nutartyje konstatavo, kad arbitražinė išlyga pagal Dvišalę sutartį negalioja. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas negina atsakovų teisės į procesą kitoje jurisdikcijoje, todėl nėra pagrindo vertinti, kad skundžiama nutartis užkerta kelią bylos nagrinėjimui kitos valstybės teismuose. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016, kuria remiasi atsakovai, neturi precedento galios, nes tai yra vienetinė teismo nutartis, kurioje keliamu klausimu nėra suformuotos teismų praktikos.

27.2.                      Arbitražinė išlyga pagal Dvišalę sutartį yra laikoma negaliojančia, Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis netaikoma, todėl šalys nėra susitarusios dėl išimtinės jurisdikcijos pagal reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalį. Tai, kad arbitražinis susitarimas pagal Dvišalę sutartį negalioja, išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. sausio 18 d. nutartyje (šios nutarties 54 punktas).

27.3.                      Žalą sukėlusio įvykio vieta, tiek vieta, kurioje žala atsirado, sutampa. Veolia Energie International S. A., veikdama Lietuvoje per Lietuvos dukterines įmones ir derindama savo veiksmus su kitais atsakovais, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, įskaitant bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigą, o tai lėmė, kad valstybė patyrė ieškinyje nurodytą žalą. Savo veiksmais ir neveikimu atsakovai neteisėtai padidino šilumos ir karšto vandens kainas, pelnėsi šilumos vartotojų sąskaita ir taip atliko deliktą, dėl kurio, be kita ko, vartotojai patyrė ekonominių nuostolių, o tai lėmė žalą ekonomikai ir BVP. Žalą sukėlusio priežastinio įvykio vieta ir vieta, kurioje atsirado žala, yra Lietuvoje, todėl Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą.   

27.4.                      Atsakovai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis byloje kas kartą nurodydami tuos pačius argumentus, dėl kurių teismai jau pasisakė ir juos išnagrinėjo. Klausimai dėl Energetikos ministerijos įgaliojimų reikšti ieškinį, viešojo intereso (ne)gynimo jau išspręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi, o klausimai dėl ginčo nearbitruotinumo, arbitražinio susitarimo negaliojimo, kompetencijos-kompetencijos taisyklės taikymo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartimi.

27.5.                      Atsakovai piktnaudžiauja teise, teikdami ir pakartotinius procesinius prašymus, kurie jau buvo išnagrinėti. Atsakovės UAB ,,Icor“ prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir į ESTT buvo išnagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi ir skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

28.       Atsakovai Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ atsiliepime į atsakovų UAB ,,Icor“, A. J. ir A. Z. atskiruosius skundus su šiais skundais visiškai sutinka ir prašo juos patenkinti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1.                      SCC arbitražo byloje Nr. V2016/183 ir ICSID arbitražo byloje Nr. ARB 16/3 nagrinėjamas tapatus pareikštam ieškiniui priešieškinis. Todėl teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 5–6 punktų pagrindu.   

28.2.                      Sutiktina su atsakovais, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepagrįstai ignoravo užsienio investuotojų ir ieškovės sudarytą derogacinį susitarimą dėl jurisdikcijos, kuriuo bendrovės ir ieškovė atsisakė Lietuvos teismų jurisdikcijos. Be to, atsakovai teisingai nurodo, kad teismas pažeidė reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalį, Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalis.    

28.3.                      Atsakovų atskiruosiuose skunduose teisingai nurodyta, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, kuris nenagrinėtinas Lietuvos teismuose civilinio proceso tvarka, piktnaudžiauja teise.

28.4.                      Pagrįstas atsakovės UAB ,,Icor“ prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą padėtų sąžiningai ir teisingai išspręsti šią civilinę bylą, t. y. padėtų sąžiningai ir teisingai išspręsti ieškinio priimtinumo ir galimybės nagrinėti jį Lietuvos teismuose klausimą. Atsakovės UAB ,,Icor“ prašymas dėl kreipimosi į ESTT turėtų būti sprendžiamas teismo nuožiūra.

29.       Atsakovė UAB ,,Icor“ atsiliepime į atsakovų Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

29.1.                      Derogacinis susitarimas, įtvirtintas Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse, dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos atsisakymo yra galiojantis. Tai yra susitarimas, kaip tai suprantama pagal reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnį, todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad vien dėl šios priežasties skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir naikintina.    

29.2.                      Atsakovai yra teisūs ir teigdami, kad papildomi atsakovai – UAB ,,Icor“, A. J., A. Z. – buvo įtraukti į šią bylą neturint tam įgaliojimų bei pavedimo ir iš esmės vien tam, kad sukurti Lietuvos teismo jurisdikciją šioje byloje. Neproporcingas ir neteisėtas atsakovų įtraukimas į bylą patvirtina, kad tikrasis ieškinio objektas yra Veolia Energie International S. A., o kiti atsakovai yra įtraukti tik tam, kad būtų galima apeiti reglamento „Briuselis Ibis“ 4 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostatą ir apriboti galimybę taikyti įprastą jurisdikciją Veolia Energie International S. A. atžvilgiu.

29.3.                      Net jei teismas spręstų, kad ieškinys gali būti priimtas ir nagrinėjamas Lietuvos teismuose prieš Veolia Energie International S. A., ieškinio dalis dėl UAB ,,Icor“ ir fizinių asmenų negali būti priimta, nes Energetikos ministerija neturi jokių įgalinimų reikšti reikalavimų prieš UAB ,,Icor“ ir fizinius asmenis, kaip jų neturi ir valstybė. 

29.4.                      Pagrįsti atsakovų atskirojo skundo argumentai, kad nacionalinis reguliavimas nesuteikia teisės vykdomosios valdžios institucijai, t. y. Energetikos ministerijai, reikšti jokiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautiniuose susitarimuose nenumatytus ieškinius prieš užsienio investuotoją Lietuvos Respublikos teismuose.   

29.5.                      Pagrįsti ir atsakovų argumentai, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos kompetencijos-kompetencijos doktrinos, pažeidė ICSID Konvencijos 41 straipsnį bei KAĮ 19 straipsnyje nustatytą reguliavimą.

30.       Atsakovas A. J. atsiliepime į atsakovų Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

30.1.                      Pagrįsti atsakovų atskirojo skundo argumentai, kad Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog ginčo nagrinėjimas Lietuvos teismuose yra galimas tik užsienio investuotojui išreiškus sutikimą dėl ginčo nagrinėjimo Lietuvos teismuose. Kaip ne kartą nurodė bendrovės (atsakovės), sutikimo, kad ginčas su ieškove būtų sprendžiamas Lietuvos teismuose, jos nėra davusios ir neplanuoja duoti. Todėl ieškinys negalėjo ir neturėjo būti priimtas.

30.2.                      Atskirajame skunde teisingai nurodyta, kad pareikšdama ieškinį Lietuvos Respublikos vykdomoji valdžia – Energetikos ministerija – perėmė jai nepriklausančias galias ir kompetencijas, tokiu būdu pažeisdama pamatinius valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principus.   

30.3.                      Teismas netinkamai įvertino arba nevertino ICSID arbitražo bylos Nr. ARB/16/3 ir SCC arbitražo bylos Nr. V2016/183, kuriose nagrinėjami analogiški šioje byloje pareikštam reikalavimai. Todėl taptus ginčas negali būti pradėtas.

31.       Atsakovas A. Z. atsiliepime į atsakovų Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

31.1.                      Pagrįsti atsakovų argumentai, kad ginčas, kuris pagal šalių susitarimą turėjo būti nagrinėjamas ne Lietuvoje, negali būti perduotas Lietuvos teismams.   

31.2.                      Priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 ir 25 straipsnius, kadangi ignoravo galiojantį, teisėtą ir nenuginčytą derogacinį susitarimą, panaikinantį galimybę taikyti jurisdikcijos magnetą.    

31.3.                      Susitarime dėl Dvišalės sutarties nutraukimo nenumatyta vykdomosios valdžios ar bet kokios kitos ieškovės valdžios institucijos teisė reikšti savo pačios teismuose ieškinį prieš užsienio investuotoją. Priešingai, prieš susitariant dėl Dvišalės sutarties nutraukimo, valstybės narės pareiškė, kad kiekviena valstybė narė turi užtikrinti efektyvios teisinės apsaugos reikalavimus.

31.4.                      Teismas, nepasisakydamas dėl ICSID Konvencijos bei kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymo, priėmė nemotyvuotą nutartį.

 

Teisėjų kolegija 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl prašymų sustabdyti bylos nagrinėjimą

 

32.       Apeliantas A. Z. 2023 m. birželio 26 d., o apeliantai A. J. ir UAB ,,Icor“ 2023 m. birželio 27 d. per EPP sistemą Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė iš esmės analogiškus prašymus sustabdyti šią apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą iki kol bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-13844-545/2023 pagal apelianto A. Z. ieškinį atsakovams Energetikos ministerijai ir advokatams V. B., T. V. dėl 2020 m. liepos 22 d. atstovavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Apelianto A. Z. prašyme nurodyta, kad kitoje byloje bus nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, t. y. ar ieškinį valstybės vardu jo atžvilgiu pateikė tam įgaliojimus turintys advokatai. Tapačius prašymus pateikę apeliantai A. J. ir UAB ,,Icor“ nurodo, kad nustačius, jog ieškinys apelianto A. Z. atžvilgiu buvo pateiktas neturint tam įgaliojimų, tai kartu reikštų, kad ir jų atžvilgiu ieškinys buvo pareikštas tam neturint įgaliojimų ir procesas pagal tokį ieškinį negali vykti. Prašymus pateikusių apeliantų teigimu, nagrinėjama byla stabdytina CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 164 straipsnio 4 punkto pagrindais.

33.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Energetikos ministerijos, 2023 m. liepos 4 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, be kita ko, nurodė nesutinkanti su prašymais sustabdyti šią bylą. Ieškovės nuomone, teikdami šiuos prašymus apeliantai siekia vilkinti nagrinėjamą bylą, juo labiau kad prašymuose nurodytą ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti.

34.       Pagal CPK 1623 straipsnį civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Vienas iš tokių pagrindų, kurį savo prašyme nurodė ir apeliantai, yra CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas privalomas civilinės bylos sustabdymas tuo atveju, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracinė byla. Kitas, fakultatyvus bylos sustabdymo pagrindas, kuriuo taip pat yra grindžiami prašymai, t. y. CPK 164 straipsnio 4 punktas, įtvirtina teismo diskrecijos teisę pačiam įvertinti bylos sustabdymo būtinumą. Teisėjų kolegija nė vieno iš nurodytų bylos sustabdymo pagrindų neįžvelgia.  

35.       Viena vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 13844-545/2023 apelianto A. Z. ieškinį, dėl kurio padavimo ir buvo prašoma sustabdyti apeliacinės bylos nagrinėjimą, atsisakė priimti. Nors ši apylinkės teismo 2023 m. birželio 26 d. nutartis dar nėra įsiteisėjusi (dėl jos yra paduotas A. Z. atskirasis skundas), visgi akivaizdu, kad prašymuose kaip apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos sustabdymo pagrindas įvardyta civilinė byla dar nėra pradėta, kitaip tariant, tokios iškeltos bylos nėra (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, nėra jokių prielaidų net svarstyti, ar egzistuoja nagrinėjamos bylos sustabdymo būtinybė bet kuriuo iš apeliantų nurodytų teisinių pagrindų – CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu privalomuoju ar CPK 164 straipsnio 4 punkte numatytu fakultatyviuoju bylų sustabdymo pagrindu.

36.       Antra vertus, apeliacijos paskirtis yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškinio priėmimo metu jau egzistavusius faktus, todėl naujai atsiradę faktai, kurių nebuvo sprendžiant šį procesinį klausimą, objektyviai negalėtų lemti apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo klausimą skundžiama nutartimi yra išsprendęs neteisingai. Todėl tokio pobūdžio apeliantų prašymai šiame bylos proceso etape yra teisiškai nereikšmingi.

37.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje 2023 m. kovo 30 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, kad byloje esanti atstovavimo sutartis (įgaliojimas) suteikia teisę advokatams V. B. ir T. V. atstovauti Energetikos ministerijai šioje konkrečioje byloje (kasacinio teismo nutarties 71 punktas).  

38.       Todėl apeliantų prašymai sustabdyti bylą atmetami, o su jais pateikti įrodymai (apelianto A. Z. Vilniaus miesto apylinkės teismui paduoto ieškinio kopijos) nepriimami.

 

Dėl rašytinių paaiškinimų ir atsiliepimų į juos   

 

39.       Ieškovė 2023 m. liepos 4 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išreiškė nesutikimą su apeliantų prašymais sudaryti trijų teisėjų kolegiją atskiriesiems skundams išnagrinėti, taip pat papildė savo atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentus, akcentuodama tai, kad apeliantai elgiasi nesąžiningai, pakartotinai nurodydami tuos pačius argumentus, dėl kurių nepagrįstumo jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ankstesnėse šioje byloje priimtose nutartyse.

40.       Apeliantas A. Z. 2023 m. liepos 6 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės rašytinius paaiškinimus, prašydamas jų nepriimti.

41.       CPK 302 straipsnyje nurodoma, kad apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis. Todėl sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje proceso dalyviams numatytos teisės teikti rašytinius paaiškinimus, visų pirma būtina atsižvelgti į specialiose apeliaciniam procesui taikomose normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, nustatytus ribojimus bei draudimus.

42.       CPK 323 straipsnio nuostatos lemia teisėjų kolegijos išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimą į juos, ir kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai.

43.       Nagrinėjamu atveju savo rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodo papildomus atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentus, nors terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti jau yra pasibaigęs. Kadangi rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė iš esmės siekia papildyti savo atsiliepimą į atskiruosius skundus naujais argumentais, šie rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami. Atitinkamai, nepriimamas bei nevertinamas taip pat ir apelianto A. Z. atsiliepimas į ieškovės rašytinius paaiškinimus.

44.       Atkreiptinas dėmesys, kad teisėjų kolegijos atskiriesiems skundams išnagrinėti sudarymo klausimas buvo išspręstas pirmiau nei gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai – 2023 m. birželio 28 d. nutartimi, kuria nutarta kreiptis į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką dėl teisėjų kolegijos šioje byloje sudarymo. Taigi, su tuo susiję rašytinių paaiškinimų argumentai yra praradę aktualumą ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams

 

45.       Atskiruosiuose skunduose bei ieškovės atsiliepime į juos yra keliamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria ieškinys yra priimamas, apskundimo galimybės, taigi, ir dėl pradėto apeliacinio proceso teisėtumo, nes pirmosios instancijos teismas atskiruosius skundus priėmė ir atsiuntė juos nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl tokių šalių argumentų.    

46.       CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo dviem atvejais: 1) kai tą tiesiogiai numato CPK normos; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.

47.       Apeliantai siekia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išspręstas ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Energetikos ministerijos, ieškinio, pareikšto kitos ES valstybės narės juridiniams asmenims bei Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims, priėmimo klausimas, Vilniaus apygardos teismui pripažinus Lietuvos teismų, o kartu ir savo jurisdikciją, peržiūros instancine tvarka. Atskiruosiuose skunduose, be kita ko, akcentuojama, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 31 d. priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016 nutartyje jau buvo pasisakęs dėl šalių teisės pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria ieškinys, nustačius nacionalinio teismo jurisdikciją, yra priimamas. Ieškovė atsiliepime į atskiruosius skundus nurodo, kad apeliacinis procesas dėl teismo nutarties, kuria priimtas ieškinys, negali būti pradėtas, kadangi CPK nėra numatyta šalių teisė skųsti tokį procesinį sprendimą, juo labiau kad jis neužkerta kelio bylos eigai, o Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis neturi precedento galios, nes tai vienintelė tokio pobūdžio nutartis.

48.       Sutiktina su šalimis, kad CPK tiesiogiai nėra numatyta galimybės atskirai apskųsti tokią pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys yra priimamas arba kuria yra atsisakoma ieškinį byloje dalyvaujančio asmens prašymu palikti nenagrinėtą, t. y. neaptarta galimybė paduoti atskirąjį skundą dėl nutarčių, kuriomis teismas pripažįsta savo jurisdikciją. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs tik asmenų teisę teikti atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis ieškinį yra atsisakoma priimti (CPK 137 straipsnio 5 dalis) ir (arba) ieškinys (pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas (CPK 298 straipsnis). Taigi, CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga atskirajam skundui paduoti šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir ginčo dėl to nekyla.   

49.       Tačiau ginčas kyla dėl CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos buvimo ar nebuvimo, nes ieškovė laikosi pozicijos, kad tokia, kokia buvo priimta nutartis šioje byloje, neužkerta kelio bylos eigai, o apeliantai yra priešingos nuomonės – jų skundžiama nutartis užkerta kelią bylos eigai, todėl ir jos instancinė patikra yra galima.

50.       Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo procesiniu klausimu taip pat nėra vieninga ir nuosekli. Ankstesnėse nutartyse, t. y. apeliantų nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016, taip pat šio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-971-196/2016, 2018 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018, 2020 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-93-302/2020 buvo pripažinta, kad teismo nutartys, kuriomis išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas (priimant ieškinį), laikytinos užkertančiomis kelią tolesnei bylos eigai, juolab kad neteisingas jurisdikcijos nustatymas byloje su užsienio elementu būtų pripažintas teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl jos gali būti skundžiamos atskiruoju skundu.

51.       Lietuvos apeliacinio teismo vėliau priimtose nutartyse – 2022 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-96-467/2022, 2022 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-707-450/2022, 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-648-933/2022, 2023 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-375-516/2023, kuriose taip pat kilo ginčai dėl tarptautinės jurisdikcijos, jau buvo pasisakoma priešingai, t. y. kad ieškinio priėmimas ir (ar) atsisakymas jį palikti nenagrinėtą neužkerta kelio bylos eigai, todėl ir atskirasis skundas dėl tokių nutarčių negali būti duodamas. Pačioje naujausioje praktikoje – Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-570-567/2023, vėl sugrįžta prie ankstesnės pozicijos, t. y. kad tokia nutartis laikytina užkertančia kelią bylos eigai, todėl atskiruoju skundu ji gali būti skundžiama.

52.       Tokia situacija, kai yra skirtingai išsprendžiamas apeliacinio proceso eigos klausimas dėl tapačių nutarčių, kuriomis yra pripažįstama Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija ir ieškinys priimamas arba, atitinkamai, atmetamas prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, negalima, ji objektyviai lemia poreikį teisėjų kolegijai pasisakyti dėl šios praktikos vienodinimo. Siekiant suvienodinti praktiką buvo sudaryta ir trijų teisėjų kolegija šiai apeliacinei bylai išnagrinėti.

53.       Ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (žr. šios nutarties 50 punktą) jau buvo išaiškinta, kad tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas yra itin svarbus pačioje ieškinio priėmimo stadijoje. Pripažinus tam tikros valstybės teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, tai kartu reiškia, kad ginčo nagrinėjimui bus taikomi teismo vietos valstybės civilinio proceso įstatymai. Todėl tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas, be kita ko, lemia šalių procesinių teisių apimtį. Dėl šios priežasties tarptautinės jurisdikcijos taisyklių pažeidimas negali būti laikomas neesminiu procesiniu pažeidimu. Tuo atveju, jei teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, nustato, kad tarptautinės jurisdikcijos klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas neteisingai, ginčijamas sprendimas vien šiuo pagrindu (dėl neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams) yra panaikinamas ir pareiškimas paliekamas nenagrinėtu nepriklausomai nuo to, ar pats ginčas buvo išspręstas teisingai ar neteisingai. Šiuo aspektu tarptautinės jurisdikcijos klausimas skiriasi nuo bylos teismingumo tarp nacionalinių teismų taisyklės, kurį išsprendus neteisingai toks pažeidimas dažniausiai patektų į neesminių procesinių pažeidimų, savaime nelemiančių teismo sprendimo negaliojimo, kategoriją.   

54.       Atsižvelgdamas į aptartas ieškinio su tarptautiniu elementu priėmimo procesines pasekmes bei į tai, kad jo netinkamas išsprendimas gali turėti esminę reikšmę visam procesui, o toks pažeidimas apeliacinės instancijos teisme, tikrinant galutinį teismo sprendimą, negalėtų būti ištaisytas (CPK 329 straipsnio 1 dalis), Lietuvos apeliacinis teismas šios nutarties 50 punkte nurodytose bylose jau yra nurodęs, kad nesuteikimas teisės instancine tvarka peržiūrėti tarpinių teismo procesinių sprendimų, lemiančių viso teismo proceso ir būsimo teismo sprendimo teisėtumą bei galiojimą, neatitiktų nei CPK 334 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslų, nei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis).

55.       Teisėjų kolegija, pritardama būtent tokiai Lietuvos apeliacinio teismo pozicijai, prieina prie išvados, kad ieškinio, kuris nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, priėmimas užkirstų kelią tokio ieškinio pateikimui kitos valstybės teisme ar kitoje ginčų sprendimo institucijoje (arbitraže), kurie pagal kompetenciją jį ir turėtų nagrinėti. Kitoks aiškinimas, t. y. kad tokia nutartis galėtų būti skundžiama tik su galutiniu teismo sprendimu, byloje jau atlikus visus CPK numatytus procesinius bylos nagrinėjimo veiksmus, reikštų pirmiau aptartų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų pažeidimą, nes nepagrįstai pradėtas ir užbaigtas teisminis procesas turėtų būti vėl iš naujo pradedamas kitoje valstybėje, o tai lemtų papildomas laiko sąnaudas ir didesnius bylinėjimosi kaštus, galėtų kilti ieškinio senaties taikymo klausimas ir pan.     

56.       Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi galinčius atsirasti ieškinio su tarptautiniu elementu nepagrįsto priėmimo padarinius, sutinka su apeliantų pozicija, kad tokia teismo nutartis, kuria ieškinys su tarptautiniu elementu pripažįstamas teismingu Lietuvos Respublikos teismams, gali būti apeliacijos objektu ir ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo. Nepagrįstas kompetencijos Lietuvos Respublikos teismams pripažinimas, viena vertus, užkerta kelią reikšti ieškinį kitoje valstybėje, antra vertus, sudaro pagrindą panaikinti priimtą dėl ginčo esmės teismo sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtą.

57.       Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2023 m. birželio 5 d. nutartimi priėmė kasacinį skundą dėl nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-375-516/2023 (LITEKO informacija; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo byloje Nr. e3K-3-288-XX/2023 priimtame kasaciniame skunde kasatorius kvestionuoja Lietuvos apeliacinio teismo išvadų, kad nutartis, kuria atsisakyta ieškinį palikti nenagrinėtą, negali būti apeliacijos objektu, teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi, kasacinis teismas, formuojantis vienodą teismų praktiką, toje byloje ir priims galutinį sprendimą nagrinėjamu procesiniu klausimu, kuris ateityje bus privalomas teismams ir kitiems asmenims (CPK 4 straipsnis).

Dėl šalių arbitražinio susitarimo sudarymo

 

58.       Visi apeliantai laikosi vieningos pozicijos, kad jų ir ieškovės ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose ir negali būti taikomos reglamente ,,Briuselis Ibis“ nustatytos ginčų teismingumo taisyklės, nes šalys yra sudariusios kartu ir arbitražinį, ir derogacinį susitarimą, kuriuo buvo atsisakyta Lietuvos teismų jurisdikcijos. Tokio pobūdžio faktą apeliantai įrodinėja šiomis pagrindinėmis argumentų grupėmis: Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu; SCC arbitraže nagrinėjamos tapačios šiam ieškiniui bylos Nr. V2016/183 faktu; ICSID arbitražo bylos Nr. ARB 16/3 nagrinėjimo faktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atskirųjų skundų argumentai nėra pagrįsti.

59.       Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015; 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 26 punktas).

60.       CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, o jeigu ieškinys priimtas, remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu palieka jį nenagrinėtą. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios KAĮ 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.   

61.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant ieškinio priėmimo ir (ar) bylos nutraukimo klausimą dėl to, kad šalys yra sudariusios susitarimą ginčą perduoti arbitražui, turi būti nustatyta: 1) ar šalys yra sudariusios įstatymo nustatytos formos arbitražinį susitarimą; 2) ar šalys susitarė būtent dėl kilusio ginčo sprendimo arbitraže; 3) ar nėra pagrindo šalių sudarytą arbitražinį susitarimą pripažinti negaliojančiu dėl subjektinio ar objektinio arbitruotinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2021, 16 punktas).   

62.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neegzistuoja (nėra įrodyta) pirmoji sąlyga – įstatymo nustatytos formos arbitražinio susitarimo sudarymas. Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Arbitražinio susitarimo formos reikalavimai reglamentuojami KAĮ 10 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas galiojančiu, jeigu: 1) įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu arba 2) sudarytas šalims apsikeičiant raštais (kurie gali būti siunčiami elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas) ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba 3) sudarytas naudojantis elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas ir juose esanti informacija yra prieinama toliau naudoti; arba 4) šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą; arba 5) yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą.    

63.       Kasacinis teismas, aiškindamas KAĮ 10 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Pagal CK 6.162 straipsnio 1 dalį sutartis yra sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Sutarties sudarymui ir galiojimui iš esmės pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Jeigu abi šalys sudaro sutartį apsikeisdamos standartinėmis sutarties sąlygomis, tai sutartis laikoma sudaryta pagal iš esmės sutampančias standartines sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai viena šalis iš anksto aiškiai nurodo, jog ji nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis standartinėmis sąlygomis, arba apie tokį nesutikimą nedelsdama praneša tas sąlygas gavusi (CK 6.179 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2019, 32 punktas).

64.       Nagrinėjamu atveju aktualūs ir tokie kasacinio teismo išaiškinimai, kad esminė sąlyga konstatuoti arbitražinio susitarimo egzistavimą yra užfiksuota šalių valia perduoti ginčus spręsti arbitražui. Pagrindinis reikalavimas arbitražinio susitarimo turiniui – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu, kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 21 punktas). Jeigu tokios suderintos šalių valios nėra, tuomet nėra ir pagrindo laikyti, kad yra sudarytas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 27 punktas).  

65.       Apeliantai, kaip minėta, laikosi pozicijos, kad Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalies nuostatos turi būti aiškinamos ir suprantamos kaip jų ir ieškovės sudarytas susitarimas, kuriuo jie yra susitarę ginčą perduoti arbitražui bei atsisakę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos (yra sudarę derogacinį susitarimą). Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Ginčai dėl investuotojo (investuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos“. Investicijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „Investiciniai ginčai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Užsienio investuotojas (investuotojai) investicinių ginčų atvejais turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą.“ Būtent tokia šios teisės normos redakcija galioja nuo Investicijų įstatymo priėmimo momento – 1999 m. liepos 7 d.    

66.       Skirtingai negu tvirtina apeliantai, aptariama teisės norma negali būti aiškinama ir suprantama kaip šios bylos šalių sudarytas aiškus ir nekvestionuotinas derogacinis susitarimas ginčus nukreipti į ICSID, SCC ar kitą arbitražą. Visų pirma, aptariamo teisės akto adresatais yra platus subjektų ratas, t. y. Lietuvos Respublika ir visi (bet kurie) užsienio investuotojai. Antra, šioje teisės normoje nėra nurodytas konkretus investuotojų ir valstybės ginčus turintis nagrinėti teismas ar kita institucija, juo labiau nenurodyta, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos (derogacija). Priešingai, šioje teisės normoje yra išvardintos kelios alternatyvios ginčų sprendimo institucijos, kuriose pačių šalių susitarimu arba pagal pasirašytų tarptautinių sutarčių nuostatas galėtų būti sprendžiami investiciniai ginčai. Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad šalių ginčai gali būti nagrinėjami tiek Lietuvos Respublikos teismuose, tiek tarptautiniuose arbitražuose, tiek ir kitose institucijose, priklausomai nuo šalių susitarimo ar tarptautinės sutarties sąlygų (Investicijų įstatymo 3 dalis).    

67.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis turėtų būti suprantama ir aiškinama kaip suteikianti šalims teisę laisva valia, atskiru susitarimu, susitarti dėl to, kurioje iš įstatyme išvardintų institucijų turėtų būti nagrinėjami būtent jų ginčai. Šiuo konkrečiu atveju tokio turinio susitarimas į bylą nėra pateiktas. Be to, šią bylą dėl ieškovės ieškinio nepriėmimo pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartyje buvo pasisakyta ir tokiu aspektu, kad ESTT nuosekliai plėtoja praktiką, jog investiciniai arbitražai tarp ES valstybių narių yra negalimi (šios nutarties 30–42 punktai), o nutarties 54 punkte yra konstatuota, kad arbitražinis susitarimas, kurio pagrindu buvo pradėta byla ICSID arbitraže, yra negaliojantis, nes negalioja Dvišalė sutartis. Kitaip tariant, Dvišalė sutartis, kuriame numatyta šalių teisė perduoti investicinius ginčus ICSID arbitražui, negalioja ir jos sąlygos negali būti taikomos. Tai, kad su tokiais išaiškinimais apeliantai galbūt nesutinka, nepaneigia kasacinio teismo nutarties, priimtos toje konkrečioje byloje, privalomumo (CPK 362 straipsnis).

68.       Stokoja pagrįstumo ir tokie atskirųjų skundų argumentai, kad arbitražinio susitarimo buvimą ir jo vykdymą patvirtina SCC arbitraže nagrinėjama kita byla Nr. V2016/183 pagal Vilniaus miesto savivaldybės ir AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ priešieškinį Veolia įmonių grupei, ginant šilumos vartotojų teises, kurios buvo pažeistos netinkamai vykdant 2002 m. šalių sudarytą šilumos ūkio nuomos sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktas, kad arbitraže yra nagrinėjamas kitų šalių ginčas dėl viešojo intereso gynimo, pats savaime nesuponuoja išvados, jog susitarimo, kurio pagrindu toks ginčas buvo pradėtas nagrinėti SCC arbitraže, šalimis buvo ir visos nagrinėjamos bylos šalys. Toks susitarimas į bylą nėra pateiktas.

69.       Šiame kontekste pažymėtina, kad arbitražiniam susitarimui, kaip ir bet kokiai kitai sutarčiai, taikomas sutarties uždarumo principas – jos šalys turi teisę savo valia, pasirinkimu ir apsisprendimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis. Todėl byloje nesant būtent nagrinėjamos bylos šalių sudaryto rašytinio susitarimo dėl ginčo perdavimo arbitražo teismui, vien tai, kad atsakovai su kitais subjektais – Vilniaus miesto savivaldybe ir (ar) AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ – galbūt tokį susitarimą, kurio pagrindu ginčas buvo pradėtas SCC arbitraže, yra (buvo) sudariusios, neteikia pagrindo konstatuoti jo privalomumo ieškovei.

70.       Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokia atskiruosiuose skunduose dėstoma pozicija, kad, apeliantų nuomone, mišraus šalių susitarimo dėl jurisdikcijos, turinčio tiek derogacinio (t. y. eliminavusio Lietuvos teismus, kurie turėtų nagrinėti tokius ginčus), tiek ir prorogacinio (t. y. suteikusio kompetenciją ginčus nagrinėti konkrečiai institucijai – ICSID) susitarimo požymių, buvimą šiuo atveju patvirtina Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalyse įtvirtinta oferta užsienio investuotojams investicinių ginčų atvejais tiesiogiai kreiptis į ICSID, kuri kartu prilyginama šalių susitarimui dėl teismingumo pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnį. Toks aiškinimas ne tik nelogiškas bei visiškai neatitinkantis pirmiau teisėjų kolegijos jau aptarto Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, taip pat reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio turinio, bet ir neparemtas jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis, liudijančiais ofertos pateikimą ir jos akceptą.

71.       Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nesuponuoja vertinimo, kad šiame teisės akte yra įtvirtinta oferta perduoti ginčą spręsti arbitražui ar, juo labiau, jos akceptas. Toks plečiamasis Investicijų įstatymo 6 straipsnio 2–3 dalių nuostatų aiškinimas nėra pagrįstas ir vertintinas kaip apeliantų siekis kuo ilgiau užtęsti ir taip ilgai trunkantį ieškinio priėmimo procesą. Investicijų įstatymo 6 straipsnio nuostatose taip pat nėra ir nuorodos, kad valstybė su užsienio investuotojais susitaria, jog tarp jų kilę ginčai nebus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose. Priešingai nei įrodinėja apeliantai, toje normoje nurodyta, kad ginčai gali būti nagrinėjami ir nacionaliniuose teismuose, ir arbitražuose, ir kitose institucijose.

72.       Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti buvusį šalių susitarimą dėl teismingumo ir pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnį. Reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) sudaromas arba paliudijamas raštu; b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys. Pagal reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 2 dalį bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.   

73.       ESTT yra pasisakęs, kad reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio tikslas – nustatyti formos reikalavimus, kuriuos turi atitikti nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, ir taip garantuoti teisinį saugumą ir įsitikinti, kad šalys išreiškė savo sutikimą (ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Castelletti, C159/97, 34 punktas). ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad sąvoką „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“ reikia aiškinti ne kaip paprastą nuorodą į vienos ar kitos valstybės vidaus teisę, bet kaip autonomišką sąvoką (ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje C543/10, 21 punktas). Primintina, kad reglamente ,,Briuselis Ibis“  vartojamos sąvokos turi būti iš principo aiškinamos savarankiškai, remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, jog jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Česk spoitelna, C419/11, 25 punktas).

74.       Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis (proceso pradžioje) išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), o reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu siekiama užtikrinti, kad susitarimas būtų iš tikrųjų nustatytas (ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Leventis ir Vafeias, C436/16, 34 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 22–23, 25 punktai).     

75.       Taigi, viena vertus, reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnyje sureguliuotas jurisdikcijos suteikimo konkrečios valstybės narės teismui, neatsižvelgiant į pačių šalių nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą, klausimas, bet ne susitarimas dėl ginčo arbiruotinumo. Kita vertus, ir pagal šią teisės normą toks susitarimas turėtų būti aiškus ir tikslus, o ne grindžiamas spėjimais ar įstatymų normų interpretacijomis. Todėl atmestini ir tokie atskirųjų skundų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė reglamento ,,Briuselis Ibis“ 25 straipsnį.

76.       Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai neįrodė, jog šios bylos šalys (ieškovė ir atsakovai) buvo sudariusios arbitražinį susitarimą ir dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčo dėl žalos atlyginimo.  

Dėl nagrinėjamo ir arbitražo teisme pradėto ginčo tapatumo bei kitų atskirųjų skundų argumentų

 

77.       Apeliantų teigimu, procesas pagal ieškovės ieškinį Vilniaus apygardos teisme negalėjo būti pradėtas dar ir dėl tokios priežasties, kad minėtoje SCC arbitražo byloje Nr. V2016/183 yra nagrinėjamas tapatus ginčas tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Apeliantai Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“ ir UAB ,,Litesko“ savo atskirajame skunde bei atsiliepime į apeliantų UAB ,,Icor“, A. J. ir A. Z. atskiruosius skundus, o apeliantė UAB ,,Icor“ atsiliepime š kitų apeliantų atskirąjį skundą taip pat teigia, kad ir ICSID arbitražo byloje Nr. ARB 16/3 yra nagrinėjamas tapatus pareikštam ieškiniui ginčas. Todėl, visų apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 5–6 punktų pagrindu. Teisėjų kolegija ir su tokiais apeliantų argumentais nesutinka.

78.       Įrodinėdami visų trijų procesų, t. y. vykstančių SCC ir ICSID arbitražuose bei prasidėjusį Vilniaus apygardos teisme, tapatumą apeliantai Veolia Energie International S. A., UAB ,,Vilniaus energija“, UAB ,,Litesko“ ir UAB „Icor“ neįvardija, kodėl ši aplinkybė (jų vertinimu, SCC ir ICSID arbitražuose nagrinėjamų ginčų tarpusavio tapatumas) nekliudo vykti šiems dviem atskiriems arbitražo procesams. Todėl darytina išvada, kad apeliantai šiais prieštaringais argumentais siekia tik sukliudyti jiems Vilniaus apygardos teisme pareikšto ieškinio priėmimui.  

79.       Be to, ir patys apeliantai savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad SCC arbitraže nagrinėjamas ne Lietuvos Respublikos, o Vilniaus miesto savivaldybės ir AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ priešieškinis dėl 560 000 000 Eur žalos, patirtos netinkamai vykdant 2002 m. šilumos ūkio nuomos sutartį, šilumos vartotojams atlyginimo ir kad toje byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Vadinasi, arbitražo bylos nagrinėjimo dalykas yra šalių sudarytos nuomos sutarties vykdymo aplinkybės bei dėl jos pažeidimo vartotojams galbūt padarytos žalos nustatymas.

80.       Klausimas dėl nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo kvalifikavimo ir ieškinį pareiškusios ieškovės veikimo ribų, taip pat dėl jos atstovų įgalinimų reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, jau yra išspręstas šioje byloje kasacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. priimta nutartimi. Kasacinis teismas jau yra konstatavęs, kad: 1) ieškovė Lietuvos Respublika pareikštu ieškiniu siekia savo pačios subjektinių teisių, bet ne viešojo intereso gynimo; 2) ieškinio pagrindas ir dalykas nesudaro prielaidų vertinti, kad juo siekiama apginti kitų asmenų (šilumos vartotojų), o ne ieškinį pareiškusios Lietuvos Respublikos interesus (kasacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutarties 59, 61 punktai). Todėl ir tokie apeliantų atskirųjų skundų argumentai, kad tiek arbitražo byloje, tiek nagrinėjamoje byloje ieškiniai pareikšti iš esmės to paties asmens – valstybės, tik skirtingų atstovų (valstybės institucijų), ar kad jais siekiama apginti viešąjį interesą, yra aiškiai nepagrįsti ir prieštarauja nagrinėjamoje byloje pateiktiems kasacinio teismo išaiškinimams. Atskiruosiuose skunduose nesama ir jokių įtikinamų argumentų, kodėl apeliantai valstybės atstovais įvardija arbitraže ieškinį pareiškusius subjektus (t. y. Vilniaus miesto savivaldybę ir AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“). Todėl, priešingai nei įrodinėja apeliantai, nėra pagrindo pripažinti, kad sutampa nagrinėjamos ir SCC arbitraže pradėtos bylos šalys, o tokio fakto konstatavimas savaime yra pakankamas ieškinių tapatumui paneigti.

81.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra visiškai tapatūs ir kiti ieškinio elementai (dalykas, pagrindas). Kasacinis teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartyje yra konstatavęs, kad ieškovės nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas yra dėl žalos, grindžiamos deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje ieškinys grindžiamas ne tik aplinkybėmis, kad žala buvo padaryta permokant už šilumos energiją ir karštą vandenį, bet ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodinėjant valstybės biudžetui ir jos reputacijai padarytą žalą (kasacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutarties 59 punktas). Be to, nagrinėjamoje civilinėje byloje, kitaip nei arbitražo nagrinėjamame ginče, bus sprendžiama ne dėl apeliantų sutartinės, o dėl jų deliktinės civilinės atsakomybės bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo kontekste.

82.       Atskirųjų skundų argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl tikslingumo ir pagrindo į bylą atsakovais įtraukti Lietuvos Respublikos piliečius bei juridinį asmenį, teigiant, kad jie į bylą buvo įtraukti vien siekiant dirbtinai sukurti reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punkte numatytą sąlygą Lietuvos teismų jurisdikcijai pripažinti, šioje bylos proceso stadijoje nėra aktualūs. Ieškovė savo kreipimąsi į Vilniaus apygardos teismą su atitinkamu ieškiniu grindė ne šalių daugeto aplinkybe ir reglamento ,,Briuselis Ibis“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisykle, bet specialiąja jurisdikcijos taisykle, nustatyta reglamento ,,Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punkte (pagal žalą sukėlusio įvykio vietą). Toks pagrindas ieškiniui priimti yra nustatytas, todėl aplinkybė, ar apeliantams A. Z., A. J., UAB ,,Icor“ reikalavimai yra pareikšti toje pačioje byloje, kaip ir kitiems apeliantams, ar jie galėtų būtų pareikšti Lietuvos Respublikos teisme atskirai, šiuo konkrečiu atveju nėra reikšminga. Net ir pareiškus atskirus ieškinius, kuriuose reikalavimai būtų grindžiami identiškomis faktinėmis aplinkybės, kiltų šių bylų sujungimo į vieną procesą klausimas.      

83.       Pažymėtina, kad reikalavimų pagrįstumo klausimas, t. y. ar apeliantų A. Z., A. J. ir UAB ,,Icor“ veiksmai buvo teisėti ir ar jie yra prisidėję prie ieškovės įrodinėjamų schemų, kuriomis, kaip teigia ieškovė, yra padaryta žala valstybei, jos ekonomikai bei reputacijai, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Be kita ko, ir kasacinis teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartyje jau yra atkreipęs dėmesį, kad ieškinio priėmimo stadijoje negali būti sprendžiami jo pagrįstumo klausimai (kasacinio teismo nutarties 73–73 punktai), atitinkamai, negalima atsisakyti priimti ieškinį, pareikštą Lietuvoje esantiems fiziniams asmenims bei juridiniam asmeniui, vien dėl to, kad jis, šių asmenų teigimu, pareikštas netinkamiems atsakovams.

84.       Kitų atskirųjų skundų argumentų, kuriais yra keliami klausimai dėl ieškovės materialinės subjektinės teisės turėjimo, Energetikos ministerijos ir jai atstovaujančių advokatų įgaliojimų, ICSID arbitražo bylos tapatumo su nagrinėjamoje byloje inicijuotu ginču, pagrįstumo teisėjų kolegija nevertina, kadangi dėl visų jų nepagrįstumo jau yra pasisakęs kasacinis teismas šioje byloje 2021 m. sausio 18 d. ir 2023 m. kovo 30 d. priimtose nutartyse.

85.       Kasacinio teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Apeliantai, iš naujo nurodydami tuos pačius argumentus, kurie jau yra išnagrinėti ir ne kartą buvo pripažinti nepagrįstais, ar kvestionuodami kasacinio teismo išaiškinimus elgiasi nesąžiningai, veikia prieš operatyvų bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamo ieškinio priėmimo klausimas sprendžiamas jau trejus metus (ieškinys Vilniaus apygardos teisme buvo gautas 2020 m. liepos 23 d.), o perteklinių ir pasikartojančių argumentų nurodymas nepagrįstai apsunkina šio procesinio klausimo išnagrinėjimą.

86.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio su tarptautiniu elementu teismingumo kausimą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti atskirųjų skundų argumentai nepaneigia padarytos išvados dėl šio teismo turimos jurisdikcijos išnagrinėti kilusį ginčą.

Dėl apeliantės UAB ,,Icor“ procesinių prašymų

87.       Apeliantė UAB ,,Icor“ savo atskirajame skunde suformulavo du procesinius prašymus: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar neprieštarauja Konstitucijos 118–119 straipsniams, 120 straipsnio 2 daliai, 122 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams bei Lietuvos Respublikos atstovavimo įstatymo 51 straipsniui 2016 m. vasario 23 d. ir 2020 m. liepos 16 d. nutarimai, suteikiantys Energetikos ministerijai įgaliojimą reikšti reikalavimus prieš asmenis, kurie nebuvo ICSID arbitražo šalimis ir kurie nėra minimi šiuose nutarimuose, bei sukuriami tariami įgaliojimai reikšti reikalavimus neribotam fizinių ir (ar) juridinių asmenų ratui; 2) kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant išsiaiškinti, ar SESV 267 straipsnį ir 344 straipsnį, atsižvelgiant į 2018 m. kovo 6 d. ESTT sprendimą byloje C‐284/16, reikia aiškinti taip, kad Investicijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta oferta užsienio investuotojams investicinių ginčų atvejais tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą ir įstatyminis šio centro jurisdikcijos pripažinimas prieštarauja ES teisei; ar Investicijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta oferta užsienio investuotojams investicinių ginčų atvejais tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo turi būti prilyginta šalių susitarimui dėl teismingumo pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnį.    

88.       Kaip buvo minėta pirmiau, kasacinis teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartimi jau išaiškino, kad ieškovė turi subjektinę teisę teikti ieškinį ir kad ji, įgaliodama Energetikos ministeriją, veikia teisėtai ir pagrįstai, savo įgaliojimų ribose. Kadangi šis klausimas jau yra išspręstas, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų išaiškinimų nėra.

89.       Atmetant prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymėtina, kad pradinėje bylos proceso stadijoje, t. y. dar tik sprendžiant bylos iškėlimo klausimą, tokių klausimų kėlimas nepagrįstai išplečia nagrinėjamo procesinio klausimo ribas. Kol ieškinys nepriimtas (nagrinėjamu atveju nėra įsiteisėjusi nutartis jį priimti), byla neprasideda ir procesas joje nevyksta, atitinkamai, neatliekami ir jokie procesiniai veiksmai, išskyrus priimtos nutarties patikrą instancine tvarka. Be to, Investicijų įstatymo normos, kurios buvo aktualios ieškinio priėmimo klausimui išspręsti, yra pakankamai aiškios, o dėl susitarimų spręsti investicinius ginčus ICSID arbitraže negaliojimo pirmiau jau yra pasisakęs kasacinis teismas 2022 m. sausio 18 d. nutartyje.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                        Romualda Janovičienė

 

 

                                                        Dalia Kačinskienė

 

        

                                                        Antanas Rudzinskas