Civilinė byla Nr. 3K-3-186-403/2021

Teisminio proceso numeris nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.1.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“, atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“, valstybinės akcinės bendrovės Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“, trečiųjų asmenų akcinės bendrovės „ŽIA valda“ (dabar – akcinė bendrovė „Vertas Management“) ir akcinės bendrovės „VA Reals“ (šiuo metu – uždaroji akcinė bendrovė „VA Reals“) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ieškinį atsakovams „Air Baltic Corporation A/S“ ir valstybinei akcinei bendrovei Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“, dalyvaujant tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, akcinei bendrovei „ŽIA valda“ (šiuo metu – AB „Vertas Management“) ir akcinei bendrovei „Va Reals“ (šiuo metu – UAB „VA Reals“), valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių konkurencijos teisės pažeidimais padarytos žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais, prieštaraujančiais Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 81, 82 straipsniams (atitinkamai galiojančios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 ir 102 straipsniai) atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir valstybinės akcinės bendrovės Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“ (toliau – ir Rygos tarptautinis oro uostas) veiksmus dėl draudžiamo susitarimo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi; solidariai iš atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto priteisti 199 830 000 Lt (57 874 768,30 Eur) turtinės žalos atlyginimą.

3.       Paaiškino, kad BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ įsteigta 1991 m. rugsėjo 20 d., pagrindinė jos veikla buvo keleivių skraidinimas, krovinių ir pašto siuntų gabenimas reguliariaisiais ir užsakomaisiais reisais.

4.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ 2004 m. kovo mėnesį įėjo į Vilniaus tarptautinio oro uosto rinką (duomenys neskelbtini). Tuo pat metu minėtais reisais atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ pradėjo mažinti keleivių skraidinimo paslaugų kainas, todėl šias kainas buvo priversta mažinti ir ieškovė. (duomenys neskelbtini). Tuo pat metu, nuo 2004 m. iki 2007 m., keleivių skraidinimo paslaugų teikimo sąnaudos kilo dėl aviacinių degalų pabrangimo Vilniaus tarptautiniame oro uoste bei kitur: vidutiniškai nuo 1141 Lt (330,46 Eur) už toną 2004 m. iki 1622 Lt (469,76 Eur) už toną 2005 m. Tam, kad neprarastų keleivių dėl minėtų atsakovo veiksmų (siūlant papildomus reisus nurodytais maršrutais ir mažinant kainas) ir dėl to patyrusi nuostolių, ieškovė buvo priversta mažinti savo teikiamų keleivių skraidinimo paslaugų kainas.

5.       Nuo 2004 m. Rygos tarptautinis oro uostas taikė Latvijos Respublikos transporto ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. liepos 23 d. nutarime Nr. 3 nustatytus tarifus bei nuolaidas Rygos tarptautiniame oro uoste veikiančioms oro transporto bendrovėms, kurios naudojosi oro uosto teikiamomis lėktuvų nusileidimo ir pakilimo, stovėjimo aikštelės bei saugojimo paslaugomis. Remdamasis minėtu teisės aktu, atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas galėjo pasiūlyti vežėjui, valdančiam skrydžius iš Rygos tarptautinio oro uosto ir į jį, nuo 10 iki 80 procentų nuolaidą paslaugoms, priklausomai nuo keleivių, pervežtų per Rygos tarptautinį oro uostą, skaičiaus.

6.       (duomenys neskelbtini).

7.       Ieškovės manymu, atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ gauta nauda dėl nuolaidų taikymo, t. y. didesnės dalies kainos už Rygos tarptautiniame oro uoste teikiamas paslaugas nemokėjimas atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui, buvo naudojama neteisėtiems tikslams – atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ plėtrai Vilniaus tarptautiniame oro uoste finansuoti, o konkrečiai – finansuoti atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ keleivių skraidinimo paslaugų kainų mažinimą iki grobuoniškų kainų lygio tuose maršrutuose, kuriais skraidino ieškovė. Be to, žinant, kad nuolaidų sistema pripažinta neteisėta ir tai turėjo būti žinoma abiem atsakovams, jos taikymas nuo pat pradžių turi būti laikomas atsakovų neteisėtu susitarimu, kuriuo siekiama riboti ir kuris riboja konkurenciją tiek Rygos, tiek ir Vilniaus tarptautiniuose oro uostuose. Dėl minėtų neteisėtų veiksmų ir itin mažų atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ siūlomų kainų ieškovės skrydžiai (duomenys neskelbtini) tapo nuostolingi, ieškovė buvo išstumta ar jos veikimas atitinkamo skrydžio rinkoje buvo suvaržytas, dėl to ji nebeskraidino keleivių kai kuriais iš minėtų maršrutų (duomenys neskelbtini). Taigi dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovė patyrė nuostolių, šių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovų kaip kaltų asmenų.

8.       Pažymėjo, jog dėl atsakovų veiklos buvo ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje, todėl atsakovams turi būti taikomos tiek Lietuvos nacionalinės teisės, tiek Europos Sąjungos teisės normose įtvirtintos pareigos konkurencijos srityje. Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, piktnaudžiaudamas dominuojančia padėtimi, pažeidė įstatymus, nes tiek EB sutarties 82 straipsniu, tiek Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsniu draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ yra pervežimo oro transportu paslaugų įmonės, siūlančios keleivių pervežimą oro transportu reguliariaisiais reisais. Kaip savo praktikoje nurodė Europos Komisija, keleivių pervežimo lėktuvų reguliariaisiais reisais paslaugų (prekės) rinka apibrėžiama kaip reguliarūs skrydžiai, pervežant keleivius orlaiviais, atskirais maršrutais. Kiekvienas iš maršrutų yra potencialiai atskira prekės rinka. Tačiau, siekiant nustatyti, ar atskiras iš taško į tašką maršrutas gali būti atskirtas nuo kitų galimų alternatyvų (pakaitalų) dėl savo savybių, kurios lemia jo nepakeičiamumą ir dėl kurių kitos alternatyvos sudaro šiam maršrutui tik nežymią konkurenciją, kartu turi būti taikomas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) suformuluotas testas. (duomenys neskelbtini).

9.       Vertinant paklausą, verta pažymėti, kad Europos Komisija išskiria dvi grupes keleivių – jautrius ir nejautrius laikui (kelionės trukmei). Pirmieji siekia pasiekti kelionės tikslą trumpiausiu laiku, antrieji – jautresni kelionės kainai. Todėl, vertinant papildomas paslaugas, kurios kartu su tiesioginio skrydžio paslauga gali sudaryti vieną prekės rinką, turi būti taikomi kelionės laiko (trukmės) ir jos kainos kriterijai, kurie, atsižvelgiant į paklausą, iš esmės ir lemia konkretaus maršruto prekės rinkos apimtį.

10.       (duomenys neskelbtini).

11.       Vertinant tai, ar netiesioginių skrydžių paslaugos gali sudaryti vieną rinką su tiesioginiais skrydžiais tais pačiais maršrutais, pažymėtina, kad, skrydžio trukmės požiūriu, kuo trumpesnis maršrutas, tuo mažiau tokių maršrutų siūloma. (duomenys neskelbtini). Netiesioginiai skrydžiai galėtų būti laikomi pakaitalu labiau tiesioginiams tolimiems skrydžiams nei vidutinių nuotolių ir artimų atstumų skrydžiams. Netiesioginiai skrydžiai gali būti konkurencinė alternatyva tiesioginiams skrydžiams tik tada, jei jie atitinka tokias sąlygas: dėl jų skrydžio trukmė pailgėja tik nežymiai; biliete nurodyta, kad maršrutas tiesioginis, ir parašyta pastaba apie persėdimą. Tiesioginio ir netiesioginio skrydžių kelionių trukmės skirtumas rodo, kad keleiviai, jautrūs kelionės trukmei, netiesioginio skrydžio paslaugų nesirinktų arba jas rinktųsi išimtiniais atvejais, kai tiesioginiu skrydžiu neįmanoma pasiekti numatyto kelionės tikslo nustatytu laiku. Europos Komisija nurodė, kad trumpais skrydžiais, trunkančiais nedidelį laiko tarpą, tik labai nedidelė nejautrių laikui keliautojų dalis sutinka pakeisti tiesioginį skrydį į netiesioginį dėl kainos skirtumo, ir tokie atvejai nesukelia konkurencijos tiesioginių trumpų atstumų skrydžių rinkoje. Tiriamais atvejais, sumažinus kainas, paklausa nurodytais maršrutais išaugo, ir tai patvirtina, kad jokios kitos pigesnės alternatyvos keleiviai neturėjo – netiesioginių skrydžių paslaugos faktiškai nepateko į nagrinėjamą nurodytų maršrutų prekės rinką. Net ir tuo atveju, jei netiesioginių skrydžių kaina būtų mažesnė už tiesioginių skrydžių tais pačiais aptariamais maršrutais kainą, tik labai mažai kelionės trukmei nejautrių keleivių nuspręstų tiesioginį skrydį pakeisti netiesioginiu dėl tiesioginio skrydžio kainos padidėjimo, todėl nagrinėjamų oro uostų maršrutų prekės rinkos neapima netiesioginių skrydžių tais pačiais maršrutais paslaugų.

12.       Sprendžiant, ar keleivių pervežimo oro transportu paslaugas galima pakeisti kito transporto paslaugomis, pavyzdžiui, vandens, geležinkelių, kelių, reikia atsižvelgti į oro ir kitų transporto rūšių specifiką. Oro transportas – iki šio meto bene greičiausias, mobiliausias ir patogus būdas pasiekti kelionės tikslą. Tai dažniausias keleivių, kurie pasirenka keliauti oro transportu, motyvas, todėl keleivių pervežimo oro transportu rinka yra atskira nuo keleivių pervežimo vandens, geležinkelių, kelių transportu rinkos, nes pastarosiose teikiamos keleivių pervežimo paslaugos neturi tų pačių savybių, kurias teikia pervežimo lėktuvais rinka. Vertinant kelionės trukmę skirtingomis transporto priemonėmis aptariamais maršrutais, matyti, kad tiesioginiu lėktuvo reisu greičiausiai pasiekiamas kelionės tikslas ir bendra kelionės trukmė yra trumpiausia. Europos Komisija nusprendė, kad kelionės trukmė (o ne jos atstumas) turi lemiamą reikšmę vartotojams, vadinasi, dėl ilgesnės kelionės trukmės jautrūs kelionės trukmei keleiviai nesirinks kitų transporto priemonių paslaugų vietoj tiesioginio skrydžio. Sprendžiant apie tiesioginio skrydžio prekės rinkos apimtį, vertinamas ekonominis aspektas – kitų transporto priemonių paslaugų kaina. Europos Komisija yra konstatavusi, kad dėl didelių kainos skirtumų tarp oro transporto ir kitų transporto rūšių šios rinkos yra atskiros. Net ir esant mažesniam skirtumui tarp reguliariųjų skrydžių bei kitų transporto priemonių kainų, kitos transporto priemonės negali pasiūlyti oro transporto turimų išskirtinumo ir mobilumo pranašumų. Todėl jei kelionės kainos visomis transporto priemonėmis panašios, vartotojas skirs pirmenybę oro transportui – nagrinėjamų oro uostų maršrutų prekės rinkos neapima kitų galimų transporto priemonių tais pačiais maršrutais teikiamų paslaugų.

13.       Vertinant pasiūlą, oro uostai pagal Europos Komisijos oro uostų klasifikaciją skirstomi į keturias kategorijas (A kategorija, kuriai priskiriami didieji Europos bendrijos oro uostai, aptarnaujantys daugiau nei 10 milijonų keleivių per metus; B kategorija, kurią sudaro nacionaliniai oro uostai, aptarnaujantys nuo 5 iki 10 milijonų keleivių per metus; C kategorija, kuriai priklauso dideli regioniniai oro uostai, aptarnaujantys nuo 1 iki 5 milijonų keleivių per metus; D kategorija, kuriai priklauso maži regioniniai oro uostai, aptarnaujantys mažiau kaip 1 milijoną keleivių per metus). Pagal šią klasifikaciją Vilniaus tarptautinis oro uostas kartu su kaimyninių šalių Rygos ir Talino oro uostais nuo 2005 metų priklauso C kategorijai, o Kauno ir Palangos oro uostai nepasižymi tokiu keleivių pervežimo mastu ir galėtų pretenduoti nebent į D kategoriją. Europos Komisijos atlikto tyrimo metu nustatyta, jog konkurenciją tarp oro uostų labiausiai lemia oro uosto dydis. Daugiausia tarpusavyje konkuruoja panašaus dydžio oro uostai. Vilniaus ir Rygos tarptautiniai oro uostai pagal turimą reguliariųjų skrydžių tvarkaraštį galėtų sudaryti vieną geografinę rinką, tačiau turi būti įvertinta ir paklausa. Minėto Europos Komisijos atlikto tyrimo metu buvo apibrėžta teritorijos, kurioje gyvena dauguma realių ar potencialių oro uosto keleivių, sąvoka. Ja remiantis nustatoma, ar kelių oro uostų teritorijos persidengia ir gali konkuruoti dėl šių keleivių. Jei nagrinėjamas pakeičiamumas atsižvelgiant į paklausą, akivaizdu, kad keleiviai nebus linkę rinktis kitų oro uostų, jei kelionė iki jų yra tokios pat ar net ilgesnės trukmės nei pats skrydis reikalingu maršrutu, todėl oro uostų pasirinkimas visada bus mažesnis trumpų skrydžių atveju. Europos Komisija nurodė, kad trumpos ar vidutinės trukmės skrydžiams Europos Sąjungos mastu nėra realios alternatyvos, jei atstumas iki artimiausio atitinkamo lygio oro uosto yra daugiau nei 100 km, taigi, paklausos aspektu oro uostų pakeičiamumas vienas kito atžvilgiu yra minimalus, kai dauguma skrydžių yra trumpos ar vidutinės trukmės. Dauguma Vilniaus bei kaimyninių valstybių Rygos, Talino tarptautiniuose oro uostuose nustatytų maršrutų yra ne vietiniai, o skirti keleiviams skraidinti į Europos Sąjungos šalis, t. y. didelės trukmės. (duomenys neskelbtini) matyti, kad maršrutai iš Vilniaus kaimyninių tarptautinių oro uostų nėra maršrutų iš Vilniaus tarptautinio oro uosto pakaitalai (pvz., Taliną ir Helsinkį skiria 101 km, šis atstumas įveikiamas lėktuvu per 35 min., o Vilnių ir Helsinkį skiria 632 km, šis atstumas įveikiamas lėktuvu per 1 val. 15 min., tačiau atstumas Vilnius–Talinas neįveikiamas per 40 min.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad tarp minėtų artimiausių oro uostų pusiaukelėje yra daugiau nei 100 km (nuo Vilniaus iki Varšuvos yra apie 420 km; nuo Vilniaus iki Rygos yra apie 310 km; nuo Vilniaus iki Talino yra apie 500 km), Rygos, Talino, Varšuvos tarptautiniai oro uostai negali būti laikomi Vilniaus tarptautinio oro uosto pakaitalais. Apibrėždama atitinkamą rinką, analogiškai nusprendė ir Latvijos konkurencijos priežiūros taryba. Taigi Vilniaus, Rygos, Talino ir Varšuvos tarptautiniai oro uostai yra savarankiškos geografinės rinkos juose vykdomiems iš taško į tašką skrydžiams.

14.       Be keleivių pervežimų reguliariaisiais reisais iš taško į tašką, yra ir atskiros tranzitinių ir nereguliariųjų (užsakomųjų) reisų rinkos. Tačiau kadangi tranzitinių keleivių srautas per Vilniaus tarptautinį oro uostą nėra išplėtotas, ieškovė nekonkuruoja tranzitinių reisų rinkoje. Tarptautiniuose oro uostuose paslaugos teikiamos ir nereguliariųjų (užsakomųjų) skrydžių užsakovams (pvz., Vilniuje – UAB „Tez tour“, UAB ,,Novaturas“). Kadangi keleivių pervežimo paslaugas užsako ne keleiviai (kaip atskirų maršrutų atveju), bet tarpininkai, kurie vėliau jas parduoda tiesiogiai keleiviams, užsakomieji reisai nėra reguliariųjų reisų pakaitalas, taigi atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ nekonkuruoja su ieškove nereguliariųjų užsakomųjų skrydžių rinkoje.

15.       Ieškovė apibrėžė tokias savarankiškas atitinkamos keleivių pervežimų reguliariaisiais reisais iš taško į tašką rinkas: (duomenys neskelbtini).

16.       Ieškovė pažymėjo, kad, vertinant keleivių pervežimo lėktuvu reguliariaisiais reisais paslaugų rinkas (konkurencinę padėtį Vilniaus ir Rygos tarptautiniuose oro uostuose), 2004–2008 metais ieškovės ir atsakovo dalių Vilniaus tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių geografinėje rinkoje suma sudarė daugiau nei pusę šios rinkos. 2004–2008 metais atsakovo dalis Vilniaus tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių geografinėje rinkoje augo, o ieškovės mažėjo (atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ įėjimo į rinką metais (2004 m.) didesnę šios geografinės rinkos dalį turėjusi ieškovė (43,29 proc.) ją prarado, o atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, priešingai, ją perėmė ir toliau didino), todėl tiek ieškovė, tiek atsakovas Vilniaus tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių geografinėje rinkoje yra konkurentai, darantys arba galintys padaryti vienas kitam konkurencinę įtaką. Tuo tarpu Rygos tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių geografinėje rinkoje 2004–2008 metais atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ pervežė nuo 40,20 iki 50,10 proc. visų per šį oro uostą vykusių keleivių, taigi galima daryti išvadą, kad atsakovo per Rygos tarptautinį oro uostą pervežamų keleivių skaičius yra gana pastovus ir Rygos tarptautiniame oro uoste atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ nėra kitų lygiaverčių konkurentų, kurie pervežtų bent panašų skaičių keleivių, todėl ieškovė Rygos tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių geografinėje rinkoje atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ nesudaro jokios konkurencijos.

17.       Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje nėra kito ūkio subjekto, turinčio santykinai didelę ir panašią į atsakovo rinkos dalį bei galinčio veiksmingai riboti jo galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką, todėl, turėdamas didesnę kaip 40 proc. Rygos tarptautinio oro uosto geografinės rinkos dalį, atsakovas laikytinas užimančiu dominuojančią padėtį. 2004–2007 metais Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje matyti rinkos dalių stabilumas, o Vilniaus oro uosto rinkoje matomas atsakovo įėjimas į rinką ir jo rinkos dalies didėjimas. Atsakovo konkurencinis pranašumas yra ir tas, kad iš nuolaidų jis turi papildomą finansavimo šaltinį, kurio neturi nė vienas kitas Rygos tarptautinio oro uosto geografinės rinkos dalyvis. Dėl nuolaidų taikymo visiems kitiems esamiems ir potencialiems rinkos dalyviams sukurtos papildomos įėjimo į Rygos tarptautinio oro uosto geografinę rinką kliūtys, palankios šioje rinkoje jau dominuojančiam atsakovui, todėl pastarasis, naudodamasis nuolaidomis, sudaro papildomas įėjimo į rinką kliūtis ir šiuo požiūriu turi konkurencinį pranašumą prieš kitus dalyvius išlaikyti ar plėsti savo dalį šioje rinkoje.

18.       Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje ieškovė ir atsakovas turi apylyges rinkos dalis, nėra vieno dominuojančio subjekto ir įėjimo į šią rinką kliūčių. Taip pat nėra kliūčių įeiti ir į bet kurią maršruto iš Vilniaus oro uosto prekės rinką, tačiau visose atitinkamose rinkose (maršrutuose), į kurias įėjo atsakovas, matyti ieškovės išstūmimo efektas. Šis efektas susijęs su tuo, kad atsakovas taiko itin mažas pardavimo kainas. Vadinasi, Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje atitinkamose rinkose esančios kainos yra nuostolingos. Todėl išstūmimo efektas ir jo padariniai (kai vienas konkurentas pasitraukia, o kitas lieka) rodo, jog ieškovė ir atsakovas konkuruoja Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje, turėdami skirtingas finansavimo sąlygas. Atsakovas Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje turi išskirtines finansavimo sąlygas taikyti žemas kainas, o būtent naudojasi kaimyninėje Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje dominuojančia padėtimi ir įėjimo į rinką kliūtimis, kurias sukuria jo naudai taikomos nuolaidos. Šios nuolaidos yra išskirtinis atsakovo finansavimas, dėl kurio atsakovas įgijo konkurencinį pranašumą prieš kitus konkurentus ne tik išlaikyti savo dalį Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje, bet ir plėstis Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje. Nors atsakovas Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje neturi dominavimą preziumuojančios rinkos dalies, tačiau jo turima rinkos dalis yra gana didelė ir yra didesnė nei daugumos kitų jo konkurentų, todėl atsakovo dominuojanti padėtis kaimyninėje Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje leidžia daryti vienpusę lemiamą įtaką Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje. Atsakovas piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi Rygos tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių rinkoje, nustatydamas Vilniaus tarptautinio oro uosto reguliariųjų skrydžių rinkoje nesąžiningas pardavimo kainas. Atsakovas taiko grobuoniškas kainas Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje, kad apsaugotų ir sustiprintų savo dominavimą Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje, nes Vilniaus tarptautinio oro uosto ir Rygos tarptautinio oro uosto rinkos yra tarpusavyje susijusios ir gali ateityje tapti viena rinka. Dominuojančios rinkos dalis, įėjimo į Rygos tarptautinio oro uosto rinką kliūtys, konkurencijos silpnumas suteikia atsakovui galimybę nustatyti kainas, kurios yra didesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos, ir taip išvengti nuostolių. Atsakovas už veiklą Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje reguliariai gauna 80 proc. dydžio nuolaidas nuo mokėtinų sumų, todėl jo teikiamų keleivių pervežimo paslaugų iš Rygos tarptautinio oro uosto kainos turėtų būti mažesnės už tas, kurias jis siūlo tiems patiems skrydžiams iš 300 km nutolusio Vilniaus tarptautinio oro uosto, tačiau yra atvirkščiai, t. y. atsakovo siūlomos keleivių pervežimo paslaugų kainos būtent iš Vilniaus tarptautinio oro uosto yra mažesnės už tas, kurias jis siūlo tiems patiems skrydžiams iš 300 km nutolusio Rygos tarptautinio oro uosto.

19.       Už vidutines kintamąsias sąnaudas žemesnė kainodara turi būti laikoma konkurencijos normų pažeidimu, jei šia kainodara siekiama pašalinti konkurentą. Už sąnaudas žemesnių kainų taikymas reiškia, kad grobuoniškų kainų taikymas yra labiau tikėtinas. Jei nėra patikimos informacijos apie dominuojančios įmonės sąnaudas, tai Europos Komisija (vadinasi, ir teismas) gali taikyti efektyvaus konkurento testą ir naudoti pakankamai efektyvaus konkurento sąnaudų duomenis, todėl, šiuo atveju nesant atsakovo sąnaudų duomenų, naudojami ieškovės, kaip pagrindinės ir kai kuriuose maršrutuose vienintelės atsakovo konkurentės, sąnaudų duomenys atitinkamose rinkose (kadangi atsakovas ir ieškovė konkuruoja teikdami keleivių pervežimo oro transportu paslaugas, tai jų sąnaudų struktūra turėtų būti panaši). (duomenys neskelbtini).Negalėdama lygiavertiškai konkuruoti su atsakovu, ieškovė bandė sumažinti nuostolius, mažindama reisų šiuo maršrutu skaičių, tačiau ieškovei pavykdavo išvengti tik nuostolių dėl kintamųjų sąnaudų, tačiau dėl pastoviųjų sąnaudų ji ir toliau patyrė nuostolių. Kadangi atsakovas vykdė tuos pačius (duomenys neskelbtini) reisus per savaitę, jis negalėjo nepatirti analogiškų nuostolių dėl kintamųjų sąnaudų, perveždamas proporcingą vienam orlaiviui keleivių skaičių (vidutiniškai 100–200 keleivių). Vadovaujantis ESTT prezumpcija, tokia atsakovo kainodara turi būti laikoma konkurencijos normų pažeidimu, juo labiau kad tokie atsakovo kainodaros veiksmai šioje rinkoje 2005 m. spalį lėmė ieškovės, kaip vienintelės konkurentės šioje prekės rinkoje, pašalinimą.

20.       (duomenys neskelbtini).

21.       (duomenys neskelbtini).

22.       (duomenys neskelbtini). 

23.       (duomenys neskelbtini).

24.       (duomenys neskelbtini).

25.       (duomenys neskelbtini).

26.       (duomenys neskelbtini).

27.       (duomenys neskelbtini).

28.       Šie atsakovo veiksmai atitinkamose rinkose patvirtina atsakovo tikslą iš šių rinkų pašalinti konkurentę (ieškovę). Atsakovo kainodara turi būti laikoma konkurencijos normų pažeidimu (atsakovo reisų laikai buvo derinami prie ieškovės reisų laiko). Žemas atsakovo kainas galima laikyti grobuoniškomis, o tokia atsakovo kainodara preziumuojama kaip EB sutarties 82 straipsnio pažeidimas. Faktiškas ieškovės ir kitų konkurentų išstūmimas iš aptartų maršrutų rinkų, įvykęs tada, kai atsakovas įėjo į šias rinkas ir pradėjo taikyti žemas grobuoniškas kainas,  yra tiesioginis įrodymas, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti prieš konkurentus, siekiant juos išstumti iš rinkos ar sudrausminti. Būtent dėl atsakovo kainodaros ieškovė buvo priversta mažinti kainas aptartų maršrutų rinkose (duomenys neskelbtini). Šias kainas atsakovas taikė visais laikotarpiais, kuriais su juo konkuravo ieškovė. Todėl atsakovo žemų kainų taikymo mastas, trukmė, tęstinumas savarankiškai patvirtina EB sutarties 82 straipsnio pažeidimą.

29.       Atsakovas pasiūlė mažesnes kainas selektyviai tik aptartų maršrutų vartotojams, t. y. konkrečiai ieškovės klientams, kurie naudojasi ieškovės paslaugomis skrisdami iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, ir šis faktas taip pat savarankiškai patvirtina EB sutarties 82 straipsnio pažeidimą.

30.       Ieškovės teigimu, būtent dėl Rygos tarptautiniame oro uoste gaunamų nuolaidų atsakovas turi galimybę padengti savo nuostolius pelnu, uždirbtu iš keleivių pervežimo paslaugų, teikiamų Rygos tarptautiniame oro uoste, o tai pagal ESTT praktiką laikytina EB sutarties 82 straipsnio pažeidimu. Atsakovas gali finansuoti savo nuostolius ir yra mažiau priklausomas nuo išorinio finansavimo, todėl turi paskatą taikyti grobuoniškas kainas bei galimybę atgauti nuostolius. Atsakovo taikytos grobuoniškos kainos leido išvengti kainų mažinimo, kuris atsirastų dėl konkurencijos. Išstumdamas iš atitinkamų maršrutų rinkų ieškovę ir (ar) kitus konkurentus, atsakovas, tikėtina, siekė dominuoti Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje. Atsakovo dominavimo Rygos tarptautiniame oro uoste pavyzdys patvirtina, kad atsakovas dėl nuolaidų taikymo turėjo galimybę atgauti grobuoniškų kainų padarytus nuostolius bei sukurti įėjimo į rinką kliūtis. Sustiprinęs savo poziciją geografinėje Vilniaus tarptautinio oro uosto maršrutų rinkoje bei padidinęs savo dalį joje, atsakovas siekė gauti iš Vilniaus tarptautinio oro uosto nuolaidas, kokias jis ginčo laikotarpiu gavo iš Rygos tarptautinio oro uosto. Tokią atsakovo strategiją patvirtina vieši jo vadovų pareiškimai. Tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai patvirtina, kad atsakovas turėjo piktnaudžiavimo grobuoniškomis kainomis planą ir jį vykdė aptartose maršrutų rinkose.

31.       Atsakovas nuolat dominuoja Rygos tarptautiniame oro uoste, o tai apsunkina kitų valstybių narių konkurentų įėjimą į šią rinką, taip pat jis taiko grobuoniškas kainas maršrutams iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, taip išstumdamas esamus konkurentus iš šios rinkos bei apsunkindamas kitų valstybių narių konkurentų įėjimą į ją. Atsakovo veiksmai, susiję su grobuoniškų kainų taikymu, daro ar gali daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

32.       Rygos tarptautiniam oro uostui buvo ir yra žinomi visų vežėjų turimi keleivių srautai, todėl jis, teikdamas ministerijai ekonominį nuolaidų pagrindimą bei siūlydamas tvirtinti nuolaidų dydžius, galėjo nustatyti ir nustatė atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ palankiausias sąlygas, kurios šiuo metu jau pripažintos nesąžiningomis, sudarančiomis nevienodas konkurencines sąlygas ir iškraipančiomis konkurenciją Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje. Palankiausių atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ sąlygų dėl nuolaidų taikymo ir jų vykdymo suderinimas įvyko dar iki nuolaidų patvirtinimo – tokio suderinimo ir atitinkamos valios išraiškos įrodymas yra abiejų atsakovų elgesys. Sąžiningo elgesio atveju atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ turėjo atsisakyti Rygos tarptautiniame oro uoste naudotis taikomomis nuolaidomis ir nepriimti jų taikymo iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto, tačiau atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ sutiko su atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto pasiūlytomis nuolaidomis, nemokėdamas dalies pinigų už atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteiktas paslaugas. Minėti atsakovų veiksmai negali būti laikomi sąžiningu elgesiu kitų Rygos tarptautiniame oro uoste konkuruojančių vežėjų atžvilgiu.

33.       Tarp atsakovų dar iki nuolaidų taikymo pradžios buvo susiklostę nuolatiniai tarpusavio komerciniai ryšiai, nes atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ už atlyginimą vežė keleivius per atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto valdomą oro uostą, o atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas teikė atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ už atlyginimą lėktuvų pakilimo, nusileidimo, stovėjimo, apsaugos paslaugas. Todėl aptariamas atsakovų sudarytas draudžiamas susitarimas patenka į EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį.

34.       Draudžiamas atsakovų susitarimas pasireiškė tuo, kad buvo užtikrinta atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ turima rinkos dalis Rygos tarptautiniame oro uoste ir sukurtos dirbtinės kliūtys naujiems rinkos dalyviams įeiti į šią rinką; atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ taip pat buvo sudarytos palankios sąlygos iš sutaupomų lėšų finansuoti savo plėtrą kitose geografinėse rinkose, konkrečiai – Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Ieškovė Vilniaus tarptautiniame oro uoste neturėjo tokių palankių sąlygų, kokias atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ turėjo Rygos tarptautiniame oro uoste. Taigi draudžiamo susitarimo turinys sukėlė neigiamų padarinių tiek Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje, tiek ir Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje. Tais atvejais, kai susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, taikant EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį, jokių faktinių antikonkurencinių padarinių įrodinėti nebereikia.

35.       Pagal Komisijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) (toliau – Komisijos de minimis pranešimas), 7 punkto b papunktį įmonių susitarimai, darantys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, neriboja konkurencijos pagal EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį žymiai, jei kiekvienos iš susitarimo šalių užimama rinkos dalis yra ne didesnė kaip 15 proc., bet kurios šiuo susitarimu paveiktos atitinkamos rinkos, kai susitarimą sudaro įmonės, kurios nėra realios ar potencialios konkurentės, bet kurioje iš šių rinkų (ne konkurentų susitarimai). Kadangi atsakovai viršija Komisijos de minimis pranešime nustatytus dydžius, atsakovų draudžiamam susitarimui netaikoma bendroji išimtis. Kadangi atsakovai turi dominuojančią padėtį atitinkamose rinkose, yra pakankamas rinkos galios mastas, kad būtų nustatytas pažeidimas pagal EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį. Šis atvejis, kai atitinkamos atsakovų rinkos dalys viršija 30 proc., vertintinas kaip vertikalusis susitarimas, kuris apima Komisijos pranešime Nr. 2000/C 291/01 Vertikaliųjų apribojimų gairėse nurodytus veiksnius. Be draudžiamo susitarimo nebūtų buvusi sustiprinta atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto padėtis Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje ir nebūtų buvusios sukurtos dirbtinės kliūtys naujiems rinkos dalyviams įeiti į šią rinką, o esami rinkos dalyviai būtų galėję veiksmingai konkuruoti ir užimti atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ turimą rinkos dalį. Visiems esamiems ir potencialiems šios rinkos dalyviams būtų buvusios užtikrintos lygiavertės sąlygos konkuruoti dėl šios rinkos vartotojų. Draudžiamu susitarimu taikomi ribojimai turėjo poveikį skirtingų prekių ženklų konkurencijai, todėl draudžiamas susitarimas apribojo faktišką ir potencialią konkurenciją Rygos tarptautiniame oro uoste. Be draudžiamo susitarimo atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų buvusios sudarytos palankios sąlygos iš lėšų, sutaupomų nemokant atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui už suteiktas paslaugas, finansuoti savo plėtrą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taikant grobuoniškas kainas. Dėl minėtų aplinkybių ieškovė nebūtų buvusi priversta konkuruoti su atsakovu „Air Baltic Corporation A/S“ mažesnėmis nei sąnaudos kainomis ir nebūtų buvusi išstumta iš dalies maršrutų. Draudžiamas susitarimas turi poveikį atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ konkurentams, konkuruojantiems ar norintiems konkuruoti tiek Rygos tarptautinio oro uosto, tiek ir Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkose. Draudžiamas susitarimas riboja faktišką ir potencialią konkurenciją, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę aptariamo draudžiamo susitarimo, taigi šiam susitarimui taikoma EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis, nes šio susitarimo neigiami padariniai yra apčiuopiami.

36.       Dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniškų kainų taikymo nurodytais maršrutais ir draudžiamo atsakovų susitarimo ieškovė buvo priversta mažinti savo analogiškų paslaugų kainas, kad neprarastų visų klientų ir liktų rinkoje. Ieškovė prarado turėtą savo paslaugų rinkos dalį ir dėl to negavo pajamų, kurias galėjo gauti, jeigu nebūtų buvę atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniškų kainų taikymo nurodytais maršrutais ir draudžiamo atsakovų susitarimo. Ieškovės patirti nuostoliai (negautas pelnas) sudaro 199 830 000 Lt (57 874 768,30 Eur). Atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) su ieškovės patirtais nuostoliais yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Jei atsakovas būtų netaikęs grobuoniškų kainų, ieškovė, kaip protingas ūkio subjektas, norėdama išlikti atitinkamoje rinkoje, kurioje kaina yra viena esminių konkuravimo priemonių, nebūtų mažinusi atitinkamų maršrutų skrydžių kainų, ypač kylant degalų kainoms. Nesant draudžiamo atsakovų susitarimo, o kartu – ir nuolaidų atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ už naudojimąsi atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto paslaugomis, atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų galėjęs finansuoti savo patiriamų (dėl grobuoniškos kainodaros) nuostolių, konkuruodamas su ieškove Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje. Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, veikdamas kaip racionalus ūkio subjektas, siekiantis pelno ir vengiantis nuostolių, nesant jo ir atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto draudžiamo susitarimo, net nebūtų bandęs įeiti į Vilniaus tarptautinio oro uosto rinką, o jei būtų įėjęs – nebūtų galėjęs konkuruoti su ieškove. Vilniaus tarptautiniame oro uoste nepradėjus veikti atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“, jo užimamos rinkos dalys atitinkamuose maršrutuose ir toliau būtų priklausiusios ieškovei. Atsakovai, ilgą laiką užsiimantys komercine veikla skrydžių srityje, numatė ir (ar) turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jų veiksmų ieškovė patirs žalą, todėl egzistuoja ir teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų bei ieškovės patirtos žalos. Atsakovų neteisėti veiksmai nulėmė ieškovės žalą – nuostolius dėl kainų atitinkamais maršrutais sumažėjimo ir negautų pajamų. Ieškovė nurodė, kad ieškinio reikalavimus atsakovams grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio nuostatose įtvirtinta generalinio delikto doktrina.

37.       Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ pareiškė byloje savarankiškus reikalavimus ir prašė solidariai iš atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto priteisti 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur) turtinės žalos atlyginimą.

38.       Nurodė, kad iš esmės palaiko visus ieškovės dėstomus argumentus, papildomai pažymėjo, kad, nagrinėjant civilinę bylą, paaiškėjo, jog minėti nesąžiningi ir neteisėti atsakovų veiksmai, be kita ko, lėmė ir Lietuvos nacionalinio vežėjo 100 proc. akcijų paketo vertės sumažėjimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

39.       Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu:

39.1.                      ieškovės ieškinį tenkino iš dalies;

39.2.                      trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ savarankiškus reikalavimus atmetė;

39.3.                      priteisė ieškovei iš atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ 16 121 094 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 16 121 094 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2008 m. rugsėjo 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

39.4.                      priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto 37 339,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (8510,19 Eur advokato pagalbos išlaidų, 17 332,44 Eur išlaidų specialistui, 1765,63 Eur vertimo išlaidų ir 9731,23 Eur avansą už ekspertizę);

39.5.                      priteisė atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui iš ieškovės 54 000 Eur bylinėjimosi (advokato pagalbos) išlaidų atlyginimo, išmokant jį iš BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ administravimui skirtų lėšų;

39.6.                      priteisė atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ 6000 Eur bylinėjimosi (advokato pagalbos) išlaidų atlyginimo;

39.7.                      priteisė atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ iš ieškovės 100 977,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (90 000 Eur advokato pagalbos ir 10 977,12 Eur kitų išlaidų), išmokant jį iš BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ administravimui skirtų lėšų;

39.8.                      priteisė atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ 11 694 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (10 000 Eur advokato pagalbos ir 1694 Eur kitų išlaidų);

40.       Teismas nurodė, kad nors atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ veiklą vykdyti Lietuvoje pradėjo nuo 2004 m. kovo mėnesio, tačiau ieškinys yra reiškiamas dėl SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų, taigi, tokių pažeidimų konstatavimas atsakovams galėtų sukelti teisinių padarinių tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. nuo tada, kai Lietuvos ir Latvijos Respublikos įstojo į Europos Sąjungą ir jų teritorijose veikiantiems ūkio subjektams tapo privalomos SESV nuostatos. Kita vertus, ieškovė, įrodinėdama žalos atsiradimą, ją sieja su nuolaidų pagal mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarką suteikimu atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“, todėl teismas, sutikdamas su atsakovų argumentais, nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus tik laikotarpis nuo 2004 m. lapkričio 22 d., kai įsigaliojo ir ėmė veikti Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtinta mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarka.

41.       Teismas pažymėjo, kad bylos teismingumui nustatyti turi būti taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I“). Teismo vertinimu, jurisdikcijos klausimas šioje byloje jau išspręstas – Lietuvos apeliacinis teismas, 2008 m. gruodžio 31 d. išnagrinėjęs atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje, pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 ir 5 punktus. Teismas, spręsdamas bylos priimtinumo klausimą, nustatė, kad taikytinos Reglamente „Briuselis I“ įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, o būtent Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta, kad valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veikla, gali būti nagrinėjama vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teisme. Be to, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikoma ir Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuria nustatoma, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Ieškovė prašo priteisti žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, atlyginimą, taigi ši situacija atitinka Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 dalies sąlygas. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra kilęs ginčas dėl Latvijos Respublikos teisės aktų teisėtumo ir Latvijos Respublikos, kaip valstybės, padaryto teisės pažeidimo.

42.       Teismas nurodė, kad nors priimta 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų nuostatų pažeidimo, atlyginimo (toliau – ir Žalos direktyva), iki šiol ji nėra perkelta į nacionalinę teisę, todėl jis, nustatydamas civilinės atsakomybės sąlygas ir vertindamas padarytos žalos dydį, vadovaujasi bendraisiais principais, įtvirtintais civilinėje teisėje, taip pat Europos Komisijos 2013 m. birželio 13 d. paskelbtu Komisijos komunikatu dėl žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su SESV 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymo, ir praktiniu vadovu.

43.       Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovai suderintais veiksmais buvo sudarę numanomą draudžiamą susitarimą, kuris pasireiškė ir nuolaidų Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje taikymu atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“. Minėtas susitarimas tiek apribojo konkurenciją Rygos tarptautiniame oro uoste, tiek sudarė prielaidas nesąžiningai konkuruoti atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ Vilniaus tarptautiniame oro uoste ir taip pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bei SESV 101 straipsnį. Tai, kad tiriamas atvejis yra numanomas įmonių susitarimas, suderintas veiksmas, patvirtina ir aplinkybė, jog numanomą susitarimą sudarė du savarankiški komercinių teisinių santykių dalyviai, siekiantys pelno, ir šis susitarimas pasireiškė atitinkamų rinkų (maršrutų) perėmimu ir keleivių nukreipimu per tranzitinį Rygos tarptautinį oro uostą. Taigi atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos ieškovei atsiradimą.

44.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei, praėjus nemažai laiko po pažeidimų padarymo, yra itin sudėtinga įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie yra latentinio pobūdžio, aplinkybę, jog atsakovai vengia teismui teikti įrodymus, nusprendė, jog sprendimas Nr. 134 gali ir turi būti vertinamas nagrinėjamoje byloje, nes jame buvo konstatuotos tam tikros ginčo laikotarpiui aktualios faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovų veikla Rygos tarptautiniame oro uoste. Teismas akcentavo, kad atsakovai visų faktinių aplinkybių, kurias nustatė Latvijos konkurencijos priežiūros taryba, nepaneigė; Latvijos konkurencijos priežiūros tarybos nutarimas buvo panaikintas ne dėl to, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai ar nutarimas būtų buvęs nepagrįstas, o sudarius taikos sutartį, kai atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas nutraukė daromą pažeidimą. Sprendimą Nr. 134 panaikinus ne reabilituojančiais pagrindais, teismui yra reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos minėtame nutarime, ir jomis ieškovė turi teisę remtis, siekdama įrodyti faktines aplinkybes byloje.

45.       Teismas nusprendė, kad nuolaidų taikymu atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ buvo suteikta galimybė nesąžiningai konkuruoti Rygos tarptautinio oro uosto ir Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėse rinkose (nepagrįstai mažinant kainas Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje vykdomų atitinkamų prekių rinkose ir taip, nesąžiningai konkuruojant, išstumti konkurentę, t. y. ieškovę, iš tam tikrų prekių rinkų), ir tai atitinka SESV 101 ir 102 straipsniuose nurodytus pažeidimus. Atsakovų veiksmai, įgyvendinant Rygos tarptautiniame oro uoste veikiančią nuolaidų sistemą, gali būti laikomi susitarimu pagal tikslą, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuris riboja konkurenciją tiek Rygos, tiek ir Vilniaus tarptautiniuose oro uostuose, o kartu ir susitarimu pagal padarinius, kai atsakovas, perėmęs atitinkamų maršrutų keleivius, nutraukė tiesioginius skrydžius ginčo maršrutais ir nukreipė juos tais pačiais maršrutais per Rygos tarptautinį oro uostą, t. y. jungtiniais skrydžiais.

46.       (duomenys neskelbtini).

47.       Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovai yra savarankiški, skirtingas funkcijas vykdantys ūkio subjektai, atsižvelgiant į tai, kad jų akcininkai yra tie patys, kad atsakovai veikia toje pačioje geografinėje rinkoje, darytina išvada, jog abiejų savarankiškų ūkio subjektų interesas buvo bendras – pervežti kuo didesnį keleivių skaičių per Rygos tarptautinį oro uostą ir taip gauti akivaizdžią naudą. Pervežtų keleivių skaičiaus didinimas per Rygos tarptautinį oro uostą ginčo laikotarpiu gali būti vertinamas kaip atsakovų suderintas antikonkurencinis veiksmas, kurio tikslas – padidinti per Rygos tarptautinį oro uostą pervežamų keleivių skaičių. (duomenys neskelbtini).

48.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas teikiamoms paslaugoms taikė nuolaidas keleivių pervežimo bendrovėms. Taikytų nuolaidų sistemos esmė – kad bendrovė, pervežanti kuo didesnį keleivių skaičių per oro uostą, gautų didesnes nuolaidas, t. y. mokėtų už paslaugas mažiau, vadinasi, nuolaidos iš esmės yra naudingos tik didesnį keleivių skaičių per Rygos tarptautinį oro uostą pervežančioms bendrovėms. (duomenys neskelbtini). Sąžiningo elgesio atveju atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ galėjo atsisakyti naudotis Rygos tarptautiniame oro uoste taikomomis nuolaidomis ir nepriimti jų taikymo iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto, tačiau jis sutiko su atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto pasiūlytomis nuolaidomis, nemokėdamas didžiosios dalies sumų už atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteiktas paslaugas. Tokie atsakovų veiksmai negali būti laikomi sąžiningu elgesiu kitų Rygos tarptautiniame oro uoste konkuruojančių vežėjų atžvilgiu. Toks (numanomas) draudžiamas atsakovų susitarimas patenka į SESV 101 straipsnio reglamentavimo sritį, akivaizdžiai riboja konkurenciją. Atsakovų draudžiamas susitarimas pasireiškė ir tuo, kad dėl nuolaidų, skirtingų kainų už tapačias atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto teikiamas paslaugas taikymo šias paslaugas gaunančiam atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ buvo užtikrinta turima rinkos dalis Rygos tarptautiniame oro uoste (sukurtos dirbtinės kliūtys naujiems rinkos dalyviams įeiti į šią rinką, o esamiems rinkos dalyviams – užimti atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ turimą rinkos dalį). Be to, atsakovų numanomu susitarimu buvo sudarytos palankios sąlygos atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ iš lėšų, sutaupomų nemokant atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui didžiosios dalies kainos už suteiktas paslaugas Rygos tarptautiniame oro uoste, galimai finansuoti savo plėtrą kitose geografinėse rinkose, nagrinėjamu atveju – Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taikant grobuonišką kainodarą. Tačiau ieškovė nei Vilniaus tarptautiniame oro uoste, nei Rygos tarptautiniame oro uoste neturėjo išskirtinių sąlygų, o tai sukliudė jai lygiavertiškai konkuruoti su atsakovu ,,Air Baltic Corporation A/S“. Aptartos su draudžiamo susitarimo įgyvendinimu susijusios sąlygos ir faktiniai atsakovų veiksmai bei elgesys rinkoje, teismo vertinimu, patvirtina, kad numanomo draudžiamo susitarimo turinys sukėlė neigiamų padarinių tiek Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje, tiek ir Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje (susitarimas pagal padarinius). Faktinės aplinkybės, pavyzdžiui, kad atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ skrydžiai iš Rygos tarptautinio oro uosto yra brangesni nei skrydžiai tais pačiais maršrutais iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, patvirtino, kad atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto deklaruojamas tikslas nebuvo pagrindinis nuolaidų taikymo tikslas. Pagrindinį tikslą patvirtino padariniai rinkoje, kai draudžiamu susitarimu buvo sudaromos kliūtys naujiems ir esamiems rinkos dalyviams laisvai konkuruoti, įeiti į rinką, perimti atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ užimamas atitinkamų rinkų dalis, kartu ir prielaidos finansuoti atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ teikiamų paslaugų kainų mažinimą kaimyninėse rinkose, o tai patenka į SESV 101 straipsnio reglamentavimo sritį.

49.       SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo taisyklė netaikoma, kai nustatyti antikonkurenciniai padariniai yra nereikšmingi, t. y. neigiami padariniai turi būti apčiuopiami. Pagal Komisijos de minimis pranešimo 7 punkto b papunktį Europos Komisija vertina, kad įmonių susitarimai, darantys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, neriboja konkurencijos pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį žymiai, jei kiekvienos iš susitarimo šalių užimama rinkos dalis yra ne didesnė kaip 15 proc., bet kurios šiuo susitarimu paveiktos atitinkamos rinkos, kai susitarimą sudaro įmonės, kurios nėra realios ar potencialios konkurentės, bet kurioje iš šių rinkų. Teismas nusprendė, kad atsakovų draudžiamas susitarimas patenka į šio aiškinimo apibrėžtį, nes atsakovai nėra konkurentai, atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ turi didesnę kaip 40 proc. Rygos tarptautinio oro uosto geografinės rinkos dalį, o atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas turi (duomenys neskelbtini) 100 proc. lėktuvų nusileidimo ir pakilimo, stovėjimo aikštelės, keleivių įlaipinimo, išlaipinimo, saugojimo paslaugų rinkos Rygos tarptautiniame oro uoste, taigi atsakovų dalys savarankiškuose sektoriuose viršija Komisijos de minimis pranešime nustatytus dydžius, todėl atsakovų draudžiamam susitarimui netaikoma bendroji išimtis. Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar yra tikimybė, kad susitarimas gali sukelti tikėtinus antikonkurencinius padarinius, būtina atsižvelgti į galimus padarinius. Kadangi nustatyta, kad abu atsakovai turi dominuojančią padėtį atitinkamose rinkose, teismas darė išvadą, jog egzistuoja reikiamas rinkos galios mastas, kad būtų nustatytas pažeidimas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Jei nebūtų buvę numanomo draudžiamo susitarimo, nebūtų buvusi sustiprinta atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ padėtis Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje ir sukurtos dirbtinės kliūtys naujiems rinkos dalyviams įeiti į šią rinką, kartu visiems rinkos dalyviams būtų buvusios lygiavertės sąlygos konkuruoti dėl šios rinkos vartotojų, o vartotojams būtų pasiūlytos palankesnės sąlygos naudotis vežėjų paslaugomis, įskaitant ir galimą kainų mažinimą, didesnį maršrutų pasirinkimą, geresnę skrydžių paslaugų kokybę. Atitinkamai atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ būtų buvęs priverstas konkuruoti lygiavertėmis su kitais rinkos dalyviais sąlygomis, dėl to jo užimamų atitinkamų rinkų dalis būtų sumažėjusi. Kita vertus, nesant numanomo draudžiamo susitarimo, nebūtų buvusios sudarytos palankios sąlygos iš lėšų, sutaupomų nemokant didžiosios dalies mokesčių atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui už suteiktas paslaugas, atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ finansuoti lėktuvų parko didinimą, taip pat plėtrą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taikant itin mažas kainas. Pagal ESTT praktiką SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytam draudimui taikyti pakanka vien prielaidos, jog susitarimas turi antikonkurencinių padarinių rinkai. Šiuo atveju neigiami padariniai pagal tikslą ir padarinius Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje yra realūs ir akivaizdūs, o Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje pagal tikslą – numanomi, pagal padarinius – realūs.

50.       Teismo vertinimu, atsakovai dominuoja Rygos tarptautiniame oro uoste, atitinkamose savo paslaugų rinkose, todėl atsakovų konkurenciją ribojantis susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Dr. C. Veljanovskio (C. Veljanovski) ataskaitoje atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ elgesys vertinamas kaip antikonkurencinės strategijos įrodymas. Aplinkybė, kad, ieškovei nutraukus skrydžius, atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nedelsdamas nutraukė tiesioginius ir pakeitė tapačius skrydžius jungtiniais skrydžiais per Rygą, patvirtina, jog tokį rezultatą jam pavyko pasiekti tik naudojantis atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto paslaugomis. Teismas sutiko su ieškovės nurodomais argumentais, kad atsakovų veiksmus reikia vertinti ne atskirai konkrečiais metais, konkrečiu mėnesiu ar kiekvienoje prekės arba geografinėje rinkoje, o kaip visumą, nustatant, ar tokie veiksmai patvirtina antikonkurencinės strategijos buvimą ir įgyvendinimą. Tai, kad tam tikrais atvejais atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ galėjo skrydžio maršrutą Vilniuje vykdyti dar kurį laiką po ieškovės išstūmimo, arba tai, kad ,,Air Baltic Corporation A/S“, vos tik pasišalinus ieškovei iš rinkos, iš pradžių kurį nors maršrutą nutraukė, o po kurio laiko atnaujino, nepaneigia bendros išvados dėl išstūmimo strategijos buvimo ir įgyvendinimo.

51.       Teismas pažymėjo, kad, siekiant nustatyti, ar ieškovės nurodyti atsakovų veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio ir (ar) SESV 102 straipsnio bei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir (ar) SESV 101 straipsnio reikalavimus, taip pat būtina apibrėžti atitinkamą rinką. Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 12 dalimis, taip pat Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžties, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17, kurie suderinti su Europos Komisijos pranešimu dėl atitinkamos rinkos apibrėžties Europos bendrijos konkurencijos teisės tikslams (97/C 372/03). Atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei netiesioginių skrydžių kaina ir būtų mažesnė už tiesioginių skrydžių tais pačiais aptariamais maršrutais kainą, tik labai mažai kelionės trukmei nejautrių keleivių nuspręstų tiesioginį skrydį pakeisti netiesioginiu skrydžiu dėl tiesioginio skrydžio kainos padidėjimo, todėl nagrinėjamų oro uostų maršrutų prekės rinkos neapima netiesioginių skrydžių tais pačiais maršrutais paslaugų. Spręsdamas, ar keleivių pervežimo oro transportu paslaugas galima pakeisti kito transporto paslaugomis, teismas pažymėjo, kad tiesioginiu lėktuvo reisu greičiausiai pasiekiamas kelionės tikslas ir bendra kelionės trukmė yra akivaizdžiai trumpiausia, todėl kitos transporto rūšys negali būti laikomos pakeičiančiomis tiesioginius skrydžius ir sudaro atskiras prekių rinkas.

52.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių išvadą, jog keleiviai nesirinktų skrydžių iš Kauno tarptautinio oro uosto būtent dėl šio oro uosto turėtos infrastruktūros ir techninių ypatybių ar dėl to, kad iš Kauno skrydžiai buvo vykdomi pigiomis oro linijomis ir į antraeilius oro uostus, kaip įrodinėja ieškovė. Tačiau Narimanto Kazimiero Paliulio ir Aido Vasilio-Vasiliausko pateiktoje analizėje nurodoma, kad Kauno ir Vilniaus tarptautiniai oro uostai tam tikrais atvejais gali būti pakeičiami, (duomenys neskelbtini). Tokios pozicijos laikosi ir Europos Komisija.

53.       Teismas konstatavo, kad ieškovė nevisiškai tiksliai apibrėžė atitinkamas rinkas, o būtent – ieškovė dublike nurodė, kad skrydžiai iš Kauno tarptautinio oro uosto nepatenka į tą pačią tiesioginių skrydžių (duomenys neskelbtini) rinką, kaip ir skrydžiai iš Vilniaus tarptautinio oro uosto. Teigdama, kad nurodyti oro uostai yra neva nepakeičiami, ieškovė nepagrįstai remiasi 1995 m. birželio 28 d. Europos Komisijos sprendimu, nes pagal faktinius duomenis atstumas tarp Vilniaus ir Kauno sudaro apie 100 km; daugiau nei 100 km atstumo taisyklė taikoma tuo atveju, jei skrydžių trukmė neviršija 2 valandų, (duomenys neskelbtini). Be to, Europos Komisija naujausioje praktikoje (Ryanair ir Aer Lingus byloje) pažymėjo, kad dėl kiekvieno nagrinėjamo oro uosto ypatumų bei kitų įrodymų traukos zona iš tikrųjų gali būti net ir didesnė nei 100 km. Ieškovė nepagrįstai lygina visais skrydžiais pervežtų keleivių per Kauno tarptautinį oro uostą skaičiaus pokytį 2009 metais su 2007 metais (o ne su 2008 metais). Kaip teisingai nurodo atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, ieškovė turėjo lyginti ne bendrą visais skrydžiais pervežtų keleivių skaičiaus pokytį, o keleivių atskirais maršrutais (duomenys neskelbtini) skaičiaus pokytį 2009 metais su 2008 metais.

54.       (duomenys neskelbtini). 2009 m. keleivių skaičiaus augimas buvo net didesnis nei 2008 m., palyginti su 2007 m. (atitinkamai 13 proc. augimas 2008 m., palyginti su 2007 m., ir 19 proc. augimas 2009 m., palyginti su 2008 m.), nepaisant bendro aviacijos verslo nuosmukio 2009 m. Taigi keleivių, pervežtų per Kauno tarptautinį oro uostą atitinkamais maršrutais, skaičius nuolat augo ir viršijo keleivių, pervežtų per Vilniaus tarptautinį oro uostą, skaičių 2006–2008 m.

55.       Ieškovė, nurodydama, kad nebuvo didelio keleivių skaičiaus iš Kauno tarptautinio oro uosto augimo, neįvertina fakto, kad bendras skrydžių ir pervežtų keleivių skaičius tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos ir pasaulio valstybėse 2009 m., palyginti su 2007–2008 m., labai sumažėjo. Lietuvoje bendras oro transporto bendrovių pervežtų keleivių skaičius sumažėjo nuo 2,5 mln. iki 1,8 mln. keleivių. Kaip nurodyta 2009 m. Susisiekimo ministerijos veiklos ataskaitoje, ekspertų vertinimu, apie 20 proc. nurodyto keleivių srauto sumažėjimo nulėmė bendras ekonomikos nuosmukis ir pasaulinės oro transporto rinkos situacija, taip pat įtakos turėjo sumažėjusi pasiūla iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, todėl, net ir esant nurodytam tiek pasauliniam, tiek Lietuvos aviacijos ir bendram ekonomikos nuosmukio kontekstui, pervežtų keleivių Kauno tarptautiniame oro uoste skaičius 2009 metais ir toliau augo net 11,5 proc. Tai patvirtina, kad atitinkami skrydžiai iš Vilniaus ir Kauno tarptautinių oro uostų buvo pakeičiami ir sudarė atitinkamą rinką. Kita vertus, minėtų maršrutų keleiviai yra jautrūs ne kelionės trukmei, bet pirmiausia kainai, todėl labiau tikėtina, kad dėl žemesnės bilietų kainos jie būtų pasirinkę mažiau patrauklų paslaugų prasme Kauno tarptautinį oro uostą. Tačiau tai pasakytina tik apie minėtus du maršrutus, bet ne Vilniaus ir Kauno tarptautinių oro uostų pakeičiamumą ginčo laikotarpiu apskritai. (duomenys neskelbtini).

56.       (duomenys neskelbtini).

57.       (duomenys neskelbtini).

58.       Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nusprendė, kad ieškovė šioje byloje įrodė, jog atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Vos tik įėjęs į ginčo dalyku esančių maršrutų rinkas, atsakovas pradėjo taikyti mažesnes nei ieškovė bilietų kainas, kurios buvo nuostolingos pačiam atsakovui, t. y. gali būti vertinamos kaip veiklos sąnaudos, žemesnės nei savikaina. Atsakovas vengė pateikti ekspertizei tiesioginius įrodymus, pagrindžiančius kiekvieno iš ginčo maršrutų veiklos sąnaudas, todėl teismas nusprendė, jog taip akivaizdžiai buvo apribota ieškovės galimybė įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, o būtent grobuoniškos kainodaros taikymą. Šią aplinkybę patvirtino ekspertizės išvados, kuriose nurodoma, jog kyla abejonių dėl atsakovo pateiktų duomenų apie sąnaudas ir savikainą patikimumo, nes dalis atsakovo Vilniaus filialo skrydžių savikainos sąnaudų priskirta atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ sąnaudoms. Tai patvirtino, kad dalis atsakovo Vilniuje vykdytų skrydžių sąnaudų yra priskirta atsakovo skrydžiams ne iš Vilniaus, o apskritai. Ekspertizės atlikimo metu nustatyta, kad atsakovo vidutinė metinė savikaina vienam keleiviui yra gerokai mažesnė nei ieškovės, vidutinių metinių ieškovės ir atsakovo savikainų skirtumai svyruoja nuo 7 iki 59 proc. Atsakovo pateikti duomenys, jog skrydžiai ginčo maršrutais iš Vilniaus ir į jį, nepaisant mažų kainų, buvo pelningi, vertinami kritiškai, nes atsakovas įrodymus, pagrindžiančius jo finansinius srautus, sąnaudas, pelną, teismui teikė selektyviai, fragmentiškai, atsietai nuo visumos, o tai apsunkino galimybę tiksliai ištirti susiklosčiusią situaciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad, siekdama įrodyti grobuoniškos kainodaros taikymą, ieškovė turėjo teisę remtis savo sąnaudų struktūra ir apskaičiavimu (naudoti tokią metodiką leidžia ir Europos Komisija). Nors atsakovas teigia, kad jis ir ieškovė negali būti laikomi efektyviais konkurentais, teismo paskirtos ekspertizės išvadoje nurodoma, kad ieškovė gali būti vertinama kaip efektyvi atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ konkurentė. Teismo ekspertei buvo pateikti ieškovės duomenys apie bendrąsias vidutines sąnaudas. Kadangi bendrųjų vidutinių sąnaudų apskaičiavimas ir sąnaudų paskirstymas skyrėsi, ekspertizėje detalizuotos tapačios ieškovės ir atsakovės tiesioginės (kintamosios ir pastoviosios) ir netiesioginės sąnaudų grupės bei tos sąnaudas, kurios sudaro didžiąją dalį sąnaudų, ir jos palygintos. Taigi, remiantis ieškovės pateiktais duomenimis, buvo taikytas efektyvaus konkurento testas, naudojant ieškovės, kaip efektyvios konkurentės, ekonominius duomenis. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į Europos Komisijos komunikato išaiškinimus, atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių iš Vilniaus ir į jį pelningumas vertintinas naudojantis ieškovės duomenimis apie atitinkamų ginčo maršrutų sąnaudas.

59.       (duomenys neskelbtini).

60.       (duomenys neskelbtini).

61.       (duomenys neskelbtini).

62.       (duomenys neskelbtini).

63.       (duomenys neskelbtini).

64.       (duomenys neskelbtini).

65.       (duomenys neskelbtini).

66.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė, siekdama įrodyti atsakovo grobuoniškos kainodaros taikymą, pateikė teismui C. Veljanovskio vertinimą, kuriame nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)atsakovo kainodara buvo žemesnė nei reikiamos sąnaudos. Net remiantis paties atsakovo pateiktos bendrovės „Ernst & Young Baltic SIA“ ataskaitos duomenimis, kurie pagrįsti atsakovo duomenimis (juos teismas vertino kaip nepatikimus), net apie 50 proc. visų laikotarpių atsakovo kainodara buvo žemesnė nei sąnaudos (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad minėtose prekių rinkose (maršrutuose) atsakovas veikė nuostolingai, t. y. jo pajamos nepadengė sąnaudų, ir tai gali būti pripažįstama grobuoniška kainodara. Aplinkybė, kad, taikydamas grobuonišką kainodarą, atsakovas siekė nesąžiningai konkuruodamas perimti ieškovės keleivius ginčo maršrutuose, o vėliau juos nukreipti per Rygos tarptautinį oro uostą, patvirtina tai, jog, ieškovei nutraukus skrydžius atitinkamais maršrutais, atsakovas nustodavo vykdyti tiesioginius skrydžius iš Vilniaus ir į jį ir skraidindavo keleivius jungtiniais skrydžiais tranzitu per Rygos tarptautinį oro uostą.

67.       Atsakovų pateiktose ataskaitose specialistai išreiškė nuomonę, jog byloje turėtų būti taikomas C1 pelningumo maržos testas, tačiau teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju C1 pelningumo maržos testas neturėtų būti taikomas, pažymėdamas, kad tiek ESTT praktika, tiek Konkurencijos tarybos išvada nurodo aiškų testą, kuriuo vadovaujantis vertinama, ar kainodara yra grobuoniška. Vadovaujantis šiuo testu, atsakovo sąnaudos atitinkamais konkurencijos su ieškove laikotarpiais turi būti lyginamos su atsakovo vidutinėmis kintamosiomis ir vidutinėmis bendrosiomis sąnaudomis bei vertinama, ar įrodyta atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto strategija išstumti ieškovę iš atitinkamų Vilniaus (Kauno) skrydžių rinkų. Teismas nurodė, kad kainos, kurios yra mažesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos, bet didesnės nei vidutinės kintamosios sąnaudos, gali būti laikomos grobuoniškomis ir ūkio subjektas gali būti pripažintas piktnaudžiavusiu dominuojančia padėtimi, jeigu įrodoma, kad, taikant tokias kainas, buvo įgyvendinta strategija išstumti konkurentus iš rinkos. Taigi, ar yra pagrindas pripažinti atsakovo strategiją išstumti iš atitinkamos rinkos konkurentus, taikant grobuoniškas kainas, turėtų būti vertinama atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes.

68.       Teismas pažymėjo, kad reikšminga aplinkybė, jog atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ akivaizdžiai dominavo Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, kuri yra kaimyninė Vilniaus (Kauno) oro uosto geografinei rinkai ir kurioje buvo sudaromos įėjimo į rinką kliūtys. Atsakovas turėjo galimybę naudotis itin didelėmis nuolaidomis minėtoje geografinėje rinkoje, o tai sudarė prielaidas nesąžiningai konkuruojant didinti finansinius pajėgumus ir taip daryti vienpusę lemiamą įtaką ir Vilniaus (Kauno) tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, veiksmingai ribojant konkurenciją. Ieškovei įrodžius faktą, kad abu atsakovai dominavo Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, aktuali tampa ir ESTT praktika, kurioje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali pasireikšti ir nedominuojamoje rinkoje. Tokia situacija, kai ūkio subjektas pasinaudoja dominuojančia padėtimi vienoje rinkoje ir atlieka piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus kitoje rinkoje, susiklosto tada, kai rinkos susijusios itin artimais ryšiais (ESTT 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Tetra Pack International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją). Bylos atveju atsakovai, pasinaudodami dominavimu kaimyninėje geografinėje rinkoje, įžengė į Vilniaus (Kauno) geografinę rinką, taikydami grobuonišką kainodarą, kuri buvo kryžmiškai subsidijuojama iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteiktų nuolaidų. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog, įėjęs į rinką, atsakovas iš karto sumažino keleivių skraidinimo bilietų kainas iki antikonkurencinio lygio. Teismo vertinimu, kryžminį subsidijavimą, be kita ko, patvirtina aplinkybės, kad atsakovas neįrodė, jog jo paties finansiniai ištekliai būtų leidę savarankiškai vykdyti grobuonišką kainodarą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taip pat tai, kad atsakovas, veikdamas per filialą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, nevedė vykdomos veiklos apskaitos (atsakovas turėjo tikslą paslėpti grobuonišką kainodarą). Atsakovo pateiktos finansinės ataskaitos patvirtino, kad Vilniaus tarptautinio oro uosto skrydžių rinkose patirti nuostoliai buvo konsoliduojami su bendromis atsakovo pajamomis (tai apsunkino galimybę nustatyti, ar dominuojanti įmonė taikė tokias kainas, kad nebuvo padengiamos net sąnaudos).

69.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovų neteisėti antikonkurenciniai veiksmai atitinka tiek SESV 101 straipsnio, tiek ir 102 straipsnio sudėtį. Atsakovai piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, kurioje, pasinaudodami privilegijuota padėtimi kaimyninėje Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, įgyvendino ieškovės išstūmimo iš atitinkamų ginčo rinkų strategiją. Atsakovas Vilniaus (Kauno) ginčo skrydžių rinkose, naudodamasis atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteikta pagalba, taikė grobuonišką kainodarą, antikonkurencinę strategiją (skrydžių laikų derinimas, neteisėta reklama, tiesioginių skrydžių nutraukimas iš karto po ieškovės pasitraukimo iš rinkos ir keleivių srauto nukreipimas per tranzitinį Rygos tarptautinį oro uostą (Lietuvos keleivių nukreipimas per Rygą davė akivaizdžiai naudingus rezultatus, nes keleivių, skrendančių iš Vilniaus jungtiniais skrydžiais per Rygą, padidėjo net 5 kartus)), tiesiogiai skirtą ieškovei iš šių rinkų išstumti. Atsakovai, taikydami ieškovės išstūmimo iš rinkos strategiją, pagrįstą grobuoniškomis kainomis, pažeidė sąžiningos konkurencijos taisykles, atliko neteisėtus veiksmus.

70.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė patirtos žalos faktą. Teismas sutiko su ieškovės vertinimu, kad pateiktas teismo ekspertizės aktas yra patikimesnis už kituose įrodymuose esančius duomenis. Teismas atmetė atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ argumentus, kad teismo ekspertė, atlikdama ekspertizę, rėmėsi neteisingais duomenimis, nes finansinius duomenis apie savo veiklą pateikė pats atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, jis negali nurodyti ekspertui, atliekančiam teismo paskirtą ekspertizę, kokiais metodais remtis, apskaičiuojant nuostolius, o teisės aktuose nenurodytas nė vienas metodas, kuris būtų visuotinai privalomas. Teismo ekspertizės išvadas, nors ir naudodamas kitus nuostolių apskaičiavimo metodus, patvirtino ir C. Veljanovskis, nustatęs panašaus dydžio nuostolius, kaip ir teismo ekspertė, o būtent – 124 847 889 Lt (36 158 457 Eur), todėl teismas sutiko su ieškovės teiginiu, kad nagrinėjamai bylai, tiksliau – ieškovės patirtos žalos dydžio apskaičiavimui, yra reikšminga ir C. Veljanovskio ataskaita. C. Veljanovskis skaičiavo ieškovės patirtų nuostolių dydį, apskaičiuodamas ieškovės negautų pajamų dydį dėl sumų, kuriomis ieškovė būtų privalėjusi sumažinti savo bilietų kainas; įvertino aplinkybę, jog tuo atveju, jeigu atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų taikęs grobuoniškos kainodaros, jo keleiviai būtų skridę ieškovės skrydžiais. Ataskaitoje nurodoma, kad tuo atveju, jeigu atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų įžengęs į rinką ir nebūtų teikęs paslaugų atitinkamais maršrutais, ieškovė būtų galėjusi nustatyti aukštesnes kainas ir didesnes jų pardavimo maržas keleiviams, kuriuos skraidino atitinkamu laikotarpiu. Be to, daug atsakovo keleivių būtų skridę ieškovės lėktuvais. Jų dalis būtų priklausiusi nuo kitų oro transporto bendrovių konkurencinės reakcijos ir nuo vartotojų reakcijos į taikomas aukštesnes kainas, t. y. oro transporto paslaugų paklausos kainų lankstumo.

71.        Ieškovės nuostoliai buvo apskaičiuojami pagal atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ krypčių, kuriomis buvo siūloma mažesnė nei ieškovės bilietų kaina, keleivių srautus, padauginus juos iš vidutinės atitinkamų metų ieškovės bilietų kainos ginčo maršrutų kryptimis. Ekspertė pagrįstai vertino, kiek papildomų atsakovą ,,Air Baltic Corporation A/S“ pasirinkusių keleivių būtų pervežęs „toks pat efektyvus konkurentas“, t. y. ieškovė, jeigu atsakovas nebūtų nusprendęs įžengti į Vilniaus (Kauno) tarptautinio oro uosto rinką, taikydamas grobuoniškas kainas ir siekdamas išstumti ieškovę iš atitinkamų skrydžių iš (į) Vilniaus (Kauno) rinkų. Byloje nebuvo įrodymų, kad atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ pervežtam keleivių skaičiui pervežti ieškovė būtų turėjusi patirti kokių nors papildomų išlaidų, pavyzdžiui, nusipirkti daugiau lėktuvų, samdyti daugiau darbuotojų ar patirti didesnių lėktuvų eksploatavimo išlaidų. Byloje taip pat nebuvo įrodymų dėl tokių ieškovei neva būtinų papildomų išlaidų dydžio. Dar iki atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ įžengiant į atitinkamų skrydžių rinkas iš (į) Vilniaus (Kauno), ieškovė perveždavo visą keleivių srautą pati. Kita vertus, padidėjus keleivių srautui, kaip nurodė ir C. Veljanovskis, kai vidutinis ieškovės keleivių vietų užimtumo koeficientas reguliariuosiuose skrydžiuose buvo apie 57 proc., ieškovės sąnaudos nebūtų labai padidėjusios, nes bet kuriuo atveju nebūtų reikėję įsigyti daugiau orlaivių papildomiems keleiviams skraidinti.

72.       (duomenys neskelbtini) nusprendė, jog ieškovės patirtų nuostolių suma, kuri, remiantis ekspertizės išvada, siekia 123 746 931 Lt (35 839 588,45 Eur), turi būti mažinama suma, kuri buvo apskaičiuota kaip negautos pajamos iš minėtų trijų maršrutų.

73.       Ekspertė nustatė, kad ieškovės 2004–2008 m. negautos pajamos iš viso sudarė 130 054 338 Lt (37 666 339,80 Eur), o atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį, – 123 746 931 Lt (35 839 588,40 Eur). Taigi, ieškovės nuostoliai turi būti apskaičiuojami iš ekspertės nustatytų 123 746 931 Lt negautų pajamų per 2004–2008 m. atėmus ieškovės tais metais negautas pajamas, atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį maršrutuose, kuriuose atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nedominavo, (duomenys neskelbtini). Taigi, atėmęs ieškovės negautas pajamas iš maršrutų, kuriuose atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nedominavo, teismas, remdamasis ekspertizės išvada ir kitais byloje surinktais įrodymais, Europos Komisijos ir ESTT išaiškinimais konkurencijos bylose, padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog ginčo laikotarpiu dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ji patyrė 69 578 641 Lt (20 151 367 Eur) nuostolių negautų pajamų forma.

74.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, tęsdama veiklą, galėjo patirti ir kitų papildomų sąnaudų, susijusių su augančia konkurencija, aviacinių degalų kainų kilimu, ieškovės valdymo ypatumais ir struktūriniais pokyčiais, darbo jėgos brangimu, lėktuvų parko atnaujinimu, taip pat į tai, kad atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, įeidamas į Vilniaus (Kauno) tarptautinio oro uosto geografinę rinką, turėjo sąnaudų, susijusių su įėjimu į rinką, nusprendė, kad, remiantis protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principais, ieškovės patirta nuostolių suma, už kurią atsakingi atsakovai, turėtų būti mažinama. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių procesinį elgesį, teismų formuojamą praktiką ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, teismas nusprendė, kad egzistuoja pagrindas sumažinti ieškovei priteisiamų nuostolių sumą 20 proc. ir ieškovei iš atsakovų priteisti 16 121 094 Eur.

75.       Teismas taip pat pažymėjo, kad natūrali bet kokio ūkio subjekto ekonominė reakcija į grobuonišką kainodarą yra arba kainų mažinimas, arba visiškas pasitraukimas iš rinkos ir (ar) veiklos rinkoje nutraukimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyti abu šie padariniai, t. y. ieškovė iš pradžių į atsakovo taikomas grobuoniškas kainas reagavo mažindama bilietų kainas, vėliau – pasitraukdama iš atskirų rinkų. Teismas nusprendė, kad egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių, patirtų reaguojant į grobuonišką atsakovo kainodarą.

76.       Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovai teigė, kad dėl nuostolių atsiradimo yra kalta pati ieškovė, nes buvo netinkamai valdoma, atliko veiklos išskaidymą, turto ir verslo dalių perkėlimą į susijusias bendroves, teismas nusprendė, jog tai nepaneigia atsakovų neteisėtų veiksmų SESV 101, 102 straipsnių kontekste. Atsakovų nurodomos aplinkybės gali turėti įtakos tik mažinant priteisiamų nuostolių atlyginimo dydį, o tai teismas ir atliko, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes. Kaip nepagrįstus teismas vertino ir atsakovų teiginius, jog ieškovei negalėjo atsirasti nuostolių, nes ji turėjo finansinių sunkumų, todėl veiklą apskritai vykdė neteisėtai – Lietuvos nacionaliniam oro vežėjui licencija vykdyti oro susisiekimą bei oro vežėjo pažymėjimo galiojimas buvo sustabdyti tik 2009 m. sausio 16 d., o oro vežėjo pažymėjimo galiojimas panaikintas 2010 m. rugpjūčio 25 d. Iki 2009 m. kasmet ieškovės finansinį stabilumą tikrinusi Civilinės aviacijos administracija konstatuodavo, kad nacionalinio oro vežėjo finansinė padėtis atitiko teisės aktų reikalavimus.

77.       (duomenys neskelbtini).

78.        Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties instituto. Ieškovė apie galimą atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi bei galimą draudžiamą susitarimą su atsakovu Rygos tarptautiniu oro uostu objektyviai galėjo sužinoti 2006 m. lapkričio 22 d., kai buvo priimtas Latvijos konkurencijos priežiūros tarybos sprendimas, ieškinys buvo pareikštas 2008 m. rugpjūčio 12 d., praėjus mažiau nei dvejiems metams nuo objektyvios galimybės sužinoti apie galimus atsakovų neteisėtus veiksmus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

79.        Spręsdamas dėl trečiųjų asmenų savarankiškų reikalavimų, teismas nurodė, kad bendra Lietuvos ir JAV įmonė „Sanitex“ perleido tretiesiems asmenims akcijas už panašią kainą, kaip ir buvo įsigijusi; realiai akcijos pabrango ta apimtimi, kurios minėtiems akcininkams nepardavė bendra Lietuvos ir JAV įmonė „Sanitex“ (apie 22,63 proc.).

80.        Teismas pažymėjo, kad V. Černius, atlikęs BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ vertinimą, nustatė, jog 2008 m. rugpjūčio 6 d. ieškovės akcijų vertė, jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, būtų buvusi 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur). Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės 100 proc. akcijų paketas 2008 m. birželio mėnesį buvo vertas apie 88 208 950 Lt (25 547 077,70 Eur), padarė išvadą, kad V. Černiaus ataskaita negali būti remiamasi, nes ji atlikta vertinant tik atsakovų nesąžiningus konkurencijos veiksmus ir neatsižvelgiant į visus kitus veiksnius, galėjusius turėti įtakos nuvertėjant ieškovės akcijų paketui. Teismo vertinimu, 100 proc. akcijų nuvertėjimo 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur) suma negalėjo nulemti tik atsakovų veiksmai devyniuose ginčo maršrutuose. Kita vertus, tretieji asmenys apskritai neįrodinėjo kitų ieškovės veiklos rezultatų akcijų vertės pokyčiams, pavyzdžiui, vykdytų visų kitų skrydžių ne ginčo maršrutais pelningumo (nuostolingumo), bendrovės pertvarkymo, plėtros; neįrodė, kad nuo akcijų įsigijimo momento iki V. Černiaus ataskaitos atlikimo momento būtų įvykę kokie nors ypatingi įvykiai, itin padidinę ieškovės akcijų vertę. Teismas nusprendė, kad tretieji asmenys neįrodė žalos, jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp akcininkams sukeltos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų. Be to, reikšdami savarankiškus reikalavimus, tretieji asmenys reikalauja nuostolių atlyginimo, susijusio su ieškovės akcijų vertės sumažėjimu, realiai patirtu 2004–2007 m., kai nei AB „Vertas Management“, nei UAB „VA Reals“ nebuvo BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ akcininkės. AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ akcininkėmis tapo tik 2008 m. birželio mėnesį. Teismas vertino, jog tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ neturi teisės į pareikštų reikalavimų patenkinimą materialiosios teisės prasme, nes ieškovės akcijas įsigijo jau po galimo jų nuvertėjimo.

81.        Ieškovės ieškinys tenkintas apie 28 proc. (16 121 094 Eur x 100 proc. / 57 874 768,30 Eur = 27,86), todėl atitinkama proporcija buvo paskirstomas šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinys atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui buvo atmestas ne jį reabilituojančiais pagrindais (t. y. pripažinus visišką ieškinio nepagrįstumą), bet atleidus jį nuo civilinės atsakomybės, todėl nusprendė, kad tiek jam, tiek iš jo priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma nustatoma pagal tą pačią proporciją kaip ir kitam atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“.

82.       Atsižvelgdamas į tenkintą ieškinio reikalavimų dalį (apie 28 proc.), teismas nusprendė, kad ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 8510,19 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 17 332,44 Eur išlaidų specialisto išvadai apmokėti, 1765,63 Eur vertimo išlaidų ir 9731,23 Eur sumokėto avanso už ekspertizę.

83.        Nors atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas 204 463,77 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą prašė priteisti solidariai iš ieškovės bei trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, teismas nusprendė, kad teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų nėra. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas trečiųjų asmenų reikalavimų pagrįstumą ginčijo iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir ieškovės, papildomai nurodydamas tik argumentus dėl priežastinio ryšio bei trečiųjų asmenų įrodinėtos žalos ir jos dydžio. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad bylinėjimosi išlaidų suma, tenkanti atsakovo gynybai dėl trečiųjų asmenų pareikštų reikalavimų, neturėtų viršyti 10 proc. visų nurodytų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėjo, kad pagal tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį atsakovui iš trečiųjų asmenų turėtų būti priteista 20 446,38 Eur, o iš ieškovės – 132 492,52 Eur ((204 463,77 Eur – 20 446,38 Eur) x 0,72 = 132 492,52 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdamas į tai, kad byla laikytina itin sudėtinga ir didelės apimties, taip pat į tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteisė atsakovui lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų 6000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o iš ieškovės – 54 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 60 000 Eur.

84.        Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ bylinėjimosi išlaidų – 387 956,92 Eur – atlyginimą prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“. Remdamasis tais pačiais motyvais teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų ir nusprendė, kad bylinėjimosi išlaidų suma, tenkanti atsakovo gynybai nuo trečiųjų asmenų pareikšto ieškinio, taip pat neturėtų viršyti 10 proc. visų nurodytų bylinėjimosi išlaidų. Taigi, atsižvelgdamas į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, teismas atsakovui lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų priteisė 1694 Eur, o iš ieškovės – 10 977,12 Eur ((16 940 Eur – 1 694 Eur) x 0,72 = 10 977,12 Eur) išlaidų už bendrovės „Ernst & Young Baltic SIA“ ataskaitą atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad pagal tą pačią proporciją atsakovui iš trečiųjų asmenų turėtų būti priteista 43 635,69 Eur, o iš ieškovės – 282 759,29 Eur ((436 356,93 Eur – 43 635,69 Eur) x 0,72 = 282 759,29 Eur) visų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (t. y. įskaitant ir Latvijoje dirbančios advokatės pagalbą). Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių advokato užmokesčio dydžių ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais bei ieškovės, kaip bankrutuojančios bendrovės, statusu, priteisti atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų 10 000 Eur (visų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, o iš ieškovės – 90 000 Eur (visų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, iš viso 100 000 Eur.

85.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės, atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“, Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“, trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliacinius skundus, 2020 m. kovo 30 d. sprendimu:

85.1.                      Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kurią ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą;

85.2.                      priteisė iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ 104 797,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

85.3.                      priteisė iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ 51 920,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

85.4.                      priteisė lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ po 52 248,55 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

85.5.                      priteisė lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ po 22 718,20 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

86.       Atsakovų apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose buvo keliamas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje kilusį ginčą klausimas, tačiau jis buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartimi, kuria pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šioje byloje kilusi ginčą. Dėl šios teismo nutarties teiktus byloje dalyvaujančių asmenų kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti. Teisėjų kolegija, byloje nepasikeitus nei faktinei, nei teisinei situacijai, neturėjo pagrindo pakartotinai spręsti byloje jau išspręstą klausimą, todėl nevertino šalių procesiniuose dokumentuose pakartotinai dėstomų argumentų.

87.       Galimo konkurencijos pažeidimo pradžios nustatymo tvarkos bylos šalys iš esmės neginčijo, jai pritarė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėdama, kad ginčo laikotarpis baigėsi 2008 m., kai ieškovė nutraukė skrydžius ir nebekonkuravo su atsakovu ,,Air Baltic Corporation A/S“.

88.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariant privatų konkurencijos teisės įgyvendinimą civiliniame procese, svarbu atsižvelgti į tam tikrus procesinius tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo ypatumus. Europos Komisijos 2008 m. balandžio 2 d. Baltojoje knygoje dėl ieškinių atlyginti žalą, patirtą dėl EB antimonopolinių taisyklių pažeidimo (COM(2008)165) (toliau – ir Baltoji knyga), nustatyta, kad bet kuris pilietis ar verslo subjektas, patyręs žalą dėl EB antimonopolinių taisyklių pažeidimo (EB sutarties 81 ir 82 straipsniai), turi turėti galimybę reikalauti žalos atlyginimo iš žalą sukėlusios šalies. Šiame dokumente aptariami kai kurie su įrodinėjimu susiję klausimai. Jame pažymima, kad įrodymų gavimas turėtų būti grindžiamas faktų išdėstymu ir griežta reikalavimo patikimumo ir prašomos atskleisti informacijos proporcingumo teismine kontrole ir, esant tam tikroms konkrečioms sąlygoms, nacionaliniai teismai turėtų teisę pareikalauti, kad bylos šalys arba trečiosios šalys atskleistų tiksliai apibrėžtas įrodymų kategorijas. Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (Oficialusis leidinys L 001) (toliau – Reglamentas dėl konkurencijos taisyklių įgyvendinimo), Baltosios knygos nuostatas ir teismų praktiką, nusprendė, kad valstybių narių institucijos (teismai) turi užtikrinti veiksmingą konkurencijos teisės taisyklių įgyvendinimą įrodinėjimo procese. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į reikalavimą užtikrinti veiksmingą Europos Sąjungos konkurencijos teisės įgyvendinimą ir į aplinkybę, kad ginčas tiesiogiai susijęs su bankrutavusios bendrovės (ieškovės) ir jos kreditorių interesais, šioje byloje buvo aktyvi ir nurodė, jog ji turi teisę rinkti bylai reikšmingus įrodymus savo iniciatyva, kiek tai svarbu siekiant teisingai išnagrinėti bylą.

89.       Nagrinėjama byla susijusi su prieš ilgą laiką atsiradusiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl, siekdama tiksliai nustatyti visas teisingam byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija 2019 m. rugsėjo 18 d. raštu kreipėsi į valstybės įmonę Lietuvos oro uostus ir Civilinės aviacijos administraciją dėl ginčo nagrinėjimui reikšmingos informacijos pateikimo. Atsakydama į minėtą raštą, valstybės įmonė Lietuvos oro uostai 2019 m. rugsėjo 27 d. raštu į bylą pateikė tik dalį prašomų duomenų ir nurodė, kad visų prašomų pateikti duomenų neturi galimybės dėl Vilniaus ir Kauno oro uostus valdančių įmonių reorganizavimo, darbuotojų bei kompiuterinės programos, kurioje buvo kaupiami atitinkami duomenys, kaitos. Lietuvos transporto saugos administracija 2019 m. rugsėjo 24 d. raštu pateikė tik dalį duomenų, pažymėdama, kad nurodytų maršrutų keleivių skaičiaus pagal vežėjus neturi. 2019 m. spalio 7 d. raštu valstybės įmonė Lietuvos oro uostai pateikė duomenis apie oro vežėjams „Air Baltic Corporation A/S“ ir BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2010 m. bei patikslino informaciją apie „Air Baltic Corporation A/S“ ir BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ pervežtų keleivių skaičių. Teisėjų kolegija vadovavosi tiek šalių į bylą pateiktais ginčui aktualiais duomenimis, tiek savosurinktais naujais įrodymais, tarp jų ir ieškovės BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bei atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ apeliacinės instancijos teismui 2019 m. gruodžio 31 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais.

90.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškovė siekia taikyti atsakovams deliktinę civilinę atsakomybę dėl galimo Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo. Ginčui aktualios Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos iš esmės civilinės atsakomybės klausimų dėl konkurencijos teisės pažeidimų nereglamentuoja, civilinės atsakomybės sąlygos ir taikymo tvarka priklauso nuo valstybėje narėje taikomo teisinio reglamentavimo. Tačiau valstybės narės turi užtikrinti veiksmingą Europos Sąjungos konkurencijos teisės įgyvendinimą ir atitinkamai sudaryti sąlygas veiksmingam pažeistų teisių gynimui teisme. Pagrindas civilinei atsakomybei (žalos atlyginimo forma) kilti bendraisiais atvejais egzistuoja, jeigu nustatomos šios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis).

91.       Teisėjų kolegija nurodė, jog turi būti vertinamas tik galimas SESV 102 straipsnio pažeidimas, kaip atsakovų civilinės atsakomybės pagrindas. Aplinkybės, susijusios su atsakovų veiksmais galimai taikant kryžminį subsidijavimą Rygos tarptautiniame oro uoste, yra ne atskiro Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo pagrindas (SESV 101 straipsnis); jos teisiškai reikšmingos tik sprendžiant dėl SESV 102 straipsnio galimo pažeidimo, dėl „Air Baltic Corporation A/S“ konkuravimo ginčui aktualiose atitinkamose rinkose (grobuoniškos kainodaros (ne)taikymo kontekste). Pastaroji teisėjų kolegijos išvada buvo grindžiama tuo, kad teismas, užtikrindamas veiksmingą Europos Sąjungos konkurencijos teisės įgyvendinimą, vertina galimus Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus neperžengdamas ginčo ribų – kiek tai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu.

92.       Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas iš esmės siejamas tik su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi – tą patvirtino ieškovės suformuoto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindas, įrodinėjamos aplinkybės, faktinių bylai reikšmingų aplinkybių visuma. Ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė kildino iš atitinkamų „Air Baltic Corporation A/S“ veiksmų Vilniaus tarptautiniame oro uoste, ieškovės vertinimu, būtent Vilniaus tarptautinio oro uosto (duomenys neskelbtini) skrydžių rinkose atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ taikė grobuonišką kainodarą, tokiu būdu padarydamas žalą ieškovei. Nors apeliaciniame skunde ieškovė atsakovų neteisėtus veiksmus kildino iš SESV 101 straipsnio (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis) ir SESV 102 straipsnio (Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis) pažeidimų, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija kaip galimus atsakovų neteisėtus veiksmus vertino piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (grobuoniškos kainodaros taikymą) pagal SESV 102 straipsnį. Kadangi atsakovo Tarptautinio oro uosto „Ryga“ atsakomybės klausimas byloje buvo siejamas išimtinai tik su SESV 101 straipsnio pažeidimu ir nebuvo susijęs su SESV 102 straipsniu, jo pažeidimu, atsakovo Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“ neteisėtų veiksmų, taip pat ir jo atsakomybės klausimas bei su tuo susiję šalių argumentai teisėjų kolegijos nebuvo vertinami.

93.       Teisėjų kolegija dėl SESV 102 straipsnio pažeidimo nurodė, jog tik nustačius neteisėtus veiksmus (grobuonišką kainodarą) ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas galima spręsti klausimą dėl Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo. SESV 102 straipsnio taikymas siejamas su penkiomis sąlygomis: 1) viena ar daugiau įmonių; 2) dominuojanti padėtis; 3) dominuojanti padėtis yra vidaus rinkoje ar didelėje jos dalyje; 4) piktnaudžiavimas; 5) poveikis prekybai tarp valstybių narių. Europos Sąjungos konkurencijos teisės taikymas taip pat galimas tik įmonei, kaip ji suprantama pagal Europos Sąjungos teisę. Pagal nuoseklią teismų praktiką, siekiant taikyti Sąjungos teisės nuostatas konkurencijos srityje, įmonė yra bet koks ūkinę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jos teisinio statuso ir finansavimo būdo.

94.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas išsamiai neargumentavo dėl SESV 102 straipsnio taikymo sąlygų, tačiau teismas iš esmės nustatė visas SESV 102 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes: ginčas kilęs tarp skirtingose valstybėse narėse veikiančių kelių ūkio subjektų; pripažintas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas atitinkamose rinkose, jo galimai neteisėti veiksmai, taikant grobuonišką kainodarą, darė poveikį tarp valstybių narių.

95.       Teisėjų kolegija, apibrėždama atitinkamą rinką, rėmėsi 1997 m. gruodžio 9 d. Europos Komisijos pranešimu dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (97/C 372/03) (Oficialusis leidinys C 372) (toliau – Pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo), Konkurencijos įstatymo nuostatomis, aktualia tarptautine praktika. Konkurencijos įstatymas nustato, kad atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

96.       Teisėjų kolegija nusprendė, kad atitinkamos rinkos apibrėžimui aktualus tiek prekių (paslaugų), tiek geografinės vietovės rinkų vertinimas. Sprendžiant dėl geografinės rinkos apibrėžimo, rinka turi apimti ne tik rinką, kuri yra visiškai vienoda, bet ir pakankamai panaši, t. y. kurioje ginčo šalys, konkuruodamos tarpusavyje, susidūrė su iš esmės panašiomis konkurencinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija, apibrėždama atitinkamą rinką nagrinėjamoje byloje, taip pat įvertino aviacijos rinkos ypatumus, nes ginčas kilo būtent tarp šiame sektoriuje konkuravusių ūkio subjektų. Tokiu atveju turėjo būti atsižvelgiama į paslaugų pobūdį, verslo modelį, vežėjų tarpusavio konkurenciją. Aviacijos rinkoje išskiriamos kelios oro vežėjų kategorijos: nacionaliniai vežėjai, kurie įprastai teikia įvairias paslaugas iki skrydžio, paslaugas skrydžio metu, įskaitant skirtingas paslaugų rūšis ir jungiamuosius skrydžius; pigių skrydžių vežėjai, kurie taiko mažesnes kainas. Taigi, atitinkamai rinkai apibrėžti aviacijos rinkoje reikšminga nustatyti konkuruojančių oro vežėjų ypatumus. Transporto paslaugos konkrečiu maršrutu negali būti pakeičiamos transporto paslaugomis skirtingu maršrutu. Maršrutų pakeičiamumas priklauso nuo tokių aplinkybių visumos: atstumo nuo pradinio taško ir tikslo taško, atstumo tarp skirtingų oro uostų, esančių kiekvienoje maršruto pusėje, ir maršruto dažnumo. Aviacijos rinkoje geografinė ir produkto rinkos yra tarpusavyje susijusios, kadangi produkto (paslaugos) teikimas apima keleivių ar krovinių gabenimą iš vienos geografinės vietovės į kitą. Įprastai geografinė rinka, sprendžiant dėl atitinkamos rinkos aviacijos srityje, apima du miestus (vietoves): keleivių kelionės pradžios ir tikslo vietą ar krovinio vežimo maršrutą. Vertinant produkto rinką galimas ir keleivių skirstymas, priklausantis nuo keleivių pobūdžio, tokių kaip laikas ir kaina. Kiekvienas kelionės pradžios ir galutinis taškas yra vertinamas kaip atskira rinka vartotojų atžvilgiu.

97.       Vertinant atitinkamos rinkos apibrėžimą aviacijos srityje, taikant pradžios ir tikslo vietos metodą, gali kilti klausimas, ar atitinkamos rinkos apibrėžimui gali būti reikšmingi šalia pradžios taško esantys kiti oro uostai ir juose vykdomi skrydžiai. Tokiais atvejais kyla vadinamosios pasiekiamumo zonos vertinimo klausimas. Tai atvejais, kai greta esantys oro uostai yra tose pačiose pasiekiamumo zonose, dalis keleivių gali vertinti tokius oro uostus kaip alternatyvas. Tokiu atveju vertinimas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant galimą keleivių skaičių, dažnumą ir vykdomų skrydžių tvarkaraštį, skirtumą tarp bendros skrydžio trukmės, įskaitant laiką terminaluose. Europos Komisijos praktikoje, apibrėžiant pasiekiamumo zoną, pripažįstama, kad yra labiau tikėtina, jog paslaugos, teikiamos oro uoste, esančiame protingu atstumu nuo pakilimo ar atvykimo taško, gali sukelti konkurencijos ribojimus, o ne paslaugos, teikiamos oro uoste, kuris yra toli arba kurį sunku pasiekti. Tokiu atveju lyginamas atstumas ir keliavimo laikas nuo oro uosto iki miesto centro, taip pat keliavimas automobiliu, autobusu, jei galima, viešuoju transportu iki atitinkamo miesto centro. Pagal Ryanair/Aer Lingus byloje suformuluotą taisyklę pasiekiamumo zonos vertinimas susideda iš keliavimo tarp šalia esančių oro uostų atstumo ir keliavimo laiko. Europos Komisija pripažino, kad 100 km ir 1 valandos keliavimo laikas yra pagrįstas vertinant pasiekiamumo zoną. Tokiu atveju keleiviai neturėtų laikyti, kad skrydis iš vieno ar kito oro uosto yra aiškiai nepatogus. Tačiau, atsižvelgiant į konkrečių oro uostų specifiką ir kitus įrodymus, ši taisyklė gali kisti. Toks pasiekiamumo zonos vertinimas yra pripažįstamas ir kitose bylose. Taigi, sprendžiant dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo aviacijos srityje, vyraujančiu pripažįstamas „iš taško į tašką“ apibrėžimas, pagal kurį vertinami atskiri konkuruojančių ūkio subjektų (oro vežėjų) skrydžių maršrutai. Todėl tokiu atveju atitinkamą rinką sudaro kiekviena atskira maršruto kryptis. Iš esmės tokią išvadą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo skundžiamame sprendime padarė ir pirmosios instancijos teismas. Šalys tokio atitinkamos rinkos („iš taško į tašką“) apibrėžimo neginčijo.

98.       (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje nėra aplinkybių, rodančių, kad Vilniaus ir Kauno oro uostai buvo akivaizdžiai nepakeičiami ir keleiviai jų nelaikė alternatyviais. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, abu oro uostai ginčo laikotarpiu pasižymėjo iš esmės panašiomis techninėmis galimybėmis, atstumas tarp šių oro uostų atitiko minėtoje Europos Komisijos praktikoje taikomus pakeičiamumo nustatymo kriterijus (visų pirma 100 km ir 1 valandos keliavimo laikas tarp oro uostų). Abiejuose oro uostuose buvo teikiamos iš esmės panašaus pobūdžio paslaugos.

99.       (duomenys neskelbtini).

100.       Aplinkybę dėl Vilniaus ir Kauno oro uostų pakeičiamumo iš esmės pripažino ir byloje išvadą teikusi Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybos vertinimu, negalima atmesti galimybės, kad atitinkamą geografinę rinką sudaro ne tik Vilniaus, bet ir Kauno oro uostas, t. y. kad Vilniaus ir Kauno oro uostai buvo pakeičiami. Byloje nebuvo duomenų, pagrindžiančių, jog keleiviai nesirinktų skrydžių iš Kauno oro uosto būtent dėl Kauno oro uosto turėtos infrastruktūros ir techninių ypatybių ar to, kad iš Kauno skrydžiai buvo vykdomi pigiomis oro linijomis ir į antraeilius oro uostus. Tuo tarpu N. K. Paliulio ir A. Vasilio-Vasiliausko pateiktoje analizėje nurodoma, kad Kauno ir Vilniaus oro uostai tam tikrais atvejais gali būti pakeičiami, (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymėjo, jog, sprendžiant dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo aviacijos srityje, vyraujančiu pripažįstamas „iš taško į tašką“ apibrėžimas, kuriuo vertinami atskiri konkuruojančių ūkio subjektų (oro vežėjų) skrydžių maršrutai, taip pat šiuo atveju sprendžiant dėl ginčo atitinkamos rinkos Vilniaus ir Kauno oro uostai laikytini pakeičiamais.

101.       Teisėjų kolegija nurodė, jog, taikant SESV 102 straipsnį, reikia nustatyti bent vieną piktnaudžiavimo dominuojančia rinka elementą. Nagrinėjamam ginčui aktualus piktnaudžiavimo dominuojančia rinka pagrindas yra nustatytas SESV 102 straipsnio a punkte. Reglamento dėl konkurencijos taisyklių įgyvendinimo 2 straipsnyje nustatyta, kad visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl EB sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymo pareiga įrodyti EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies ar 82 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, jog būta tokio pažeidimo. Lietuvoje galiojantis teisinis reglamentavimas civiliniame procese įtvirtina bendrą rungimosi principą, pagal kurį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kiekviena iš šalių turi pateikti savo reikalavimus bei atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus.

102.       Teisėjų kolegija dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ (ne)dominavimo atitinkamose rinkose nurodė, jog, pagal SESV 102 straipsnį, piktnaudžiavimas gali būti nustatytas tik tuo atveju, jei ūkio subjektas užima atitinkamoje rinkoje dominuojančią padėtį. Dominavimo atitinkamoje rinkoje nustatymas yra būtina minėto straipsnio taikymo sąlyga. Tais atvejais, kai vidaus institucija nustato, kad oro vežėjas turi dominuojančią poziciją atitinkamoje rinkoje, ji privalo vertinti, ar ūkio subjekto taikomi tarifai kitiems oro vežėjams, vykdantiems skrydžius tuo pačiu maršrutu, sudaro piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Dominuojanti padėtis yra apibrėžiama Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, Europos Komisijos 2009 m. vasario 24 d. komunikate Komisijos įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairėse C 45/7 (toliau – Gairės dėl dominuojančių įmonių piktnaudžiavimo antikonkurenciniu elgesiu) (10–17 punktai). Teisėjų kolegija nusprendė, jog minėtas teisinis reguliavimas lemia, kad ūkio subjekto dominavimas atitinkamoje rinkoje negali būti vertinamas vien pagal jo užimamą dalį rinkoje. Tačiau, sprendžiant dėl SESV 102 straipsnio pažeidimo, pripažįstama, kad kuo didesnę rinkos dalį ūkio subjektas užima, tuo realiau, kad jis gali dominuoti. Ūkio subjekto užimama atitinkamos rinkos dalis yra vienas pagrindinių kriterijų vertinant dominavimą, tačiau ne vienintelis. Svarbiomis aplinkybėmis laikoma bendra konkurencinė padėtis atitinkamoje rinkoje, įvertinant, ar rinka buvo dinamiška, ar joje esančių ūkio subjektų rinkos dalys kito, ar buvo nustatyti ribojimai, kliūtys patekti į atitinkamą rinką, taip pat svarbu įvertinti, kaip kito atitinkamoje rinkoje buvusių ūkio subjektų rinkos dalis, kiek ilgai atitinkamą rinkos dalį jie gebėjo išlaikyti, kaip atitinkamoje rinkoje kito kitų ūkio subjektų, ne ginčo šalių, rinkos dalis. Nenustačius, kad ūkio subjektas, tariamai piktnaudžiavęs dominuojančia padėtimi, galėjo elgtis nepriklausomai nuo konkurentų ir vartotojų interesų bei daryti realią įtaką konkurencijai atitinkamoje rinkoje, nėra pagrindo laikyti, kad toks ūkio subjektas dominavo atitinkamoje rinkoje.

103.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimą, rėmėsi „Air Baltic Corporation A/S“ atitinkamų rinkų dalimis atitinkamose rinkose, tačiau nevertino kitų šiam kvalifikavimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių. Atitinkamos rinkos dalis yra svarbus, tačiau ne vienintelis dominavimą rodantis kriterijus. Be to, sprendime nebuvo nurodyta, kokiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ turėtas atitinkamos rinkos dalis, todėl teisėjų kolegija vertino atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimą atitinkamose ginčo rinkose pagal nurodytų kriterijų visumą. 

104.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą dominavimo nustatymo praktiką bei teisės doktriną, sutiko su atsakovų argumentais dėl poreikio, be kita ko, įvertinti bendrą konkurencinę situaciją Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Remiantis bylos duomenimis, buvo nustatyta, kad 2003–2010 metais Vilniaus tarptautinio oro uosto keleivių pervežimo rinka, vertinant visus skrydžių maršrutus, buvo dinamiška, joje konkuravusių ūkio subjektų rinkos dalys kito. Tokia išvada buvo padaryta, įvertinus ieškovės, atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ ir visų kitų oro vežėjų, veikusių Vilniaus tarptautiniame oro uoste, pervežtų visų keleivių skaičių dalis atitinkamais metais:

(duomenys neskelbtini)

105.       Vertinant bendrą Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkos pasiskirstymą 2003–2010 metais, buvo sprendžiama, kad nė vienas oro vežėjas neturėjo ne tik monopolinės, bet ir iš esmės neužėmė aiškiai dominuojančios padėties, kuri leistų daryti vienpusę įtaką konkurencijai atitinkamoje skrydžių rinkoje. Ginčo laikotarpiu Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje didžiausią bendrą rinkos dalį užėmė ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“.

106.       Aplinkybę, kad Vilniaus ir Kauno oro uostų rinkose nebuvo nustatyta įėjimo į rinką kliūčių, patvirtino ir tai, kad ginčo laikotarpiu skrydžių rinka buvo dinamiška, joje veiklą pradėjo nauji oro vežėjai, (duomenys neskelbtini).

107.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant sistemiškai ieškovės užimamą rinkos dalį atitinkamuose skrydžių maršrutuose ir bendrą konkurencinę situaciją Vilniaus tarptautiniame oro uoste, įmonės turimos rinkos dalys ginčo laikotarpiu iš esmės mažėjo. Ieškovės užimama rinkos dalis 2003–2007 metais augo, o vėliau – mažėjo. Tai reiškia, kad tarp ginčo šalių Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje vyko konkurencija. Byloje kilusio ginčo kontekste vertinant konkurencinę padėtį Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje, aktualu, be kita ko, buvo įvertinti ir ieškovės, užėmusios reikšmingą šios rinkos dalį, padėtį (elgesį, priimtus sprendimus), galėjusią turėti įtakos konkurencinei padėčiai Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje. (duomenys neskelbtini).

108.       (duomenys neskelbtini).

109.       (duomenys neskelbtini)teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė prielaidas manyti, kad, kurį laiką Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje užėmusi reikšmingą padėtį, BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ palaipsniui pati nesiekė konkuruoti rinkoje tiek su šios bylos atsakovu, tiek su kitais šios rinkos dalyviais, vykdžiusiais skrydžius tomis pačiomis kryptimis kaip ir BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“. 

110.       Teisėjų kolegija, nustatydama atitinkamas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ užimamų rinkų dalis, kartu su kitais įrodymais byloje rėmėsi ir ekspertės A. Kabokienės ekspertizės akte nurodytais duomenimis apie rinkos dalis, nesuteikdama A. Kabokienės ekspertizės aktui kaip įrodymui išankstinės didesnės galios. Toliau minimi duomenys apie ieškovės ir atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ užimamas atitinkamų rinkų dalis patvirtino, kad reikšmingas ekspertės A. Kabokienės ekspertizės akte pateikiamų atitinkamų duomenų (susijusių su užimamomis rinkų dalimis) prieštaringumas kitiems bylos įrodymams nebuvo nustatytas. Be to, šalys, ginčydamos byloje paskirtos ekspertizės išvadas, nekonkretizavo aptariamų duomenų ekspertizės akte neteisingumo. (duomenys neskelbtini).

111.       (duomenys neskelbtini).

112.       (duomenys neskelbtini).

113.       Teisėjų kolegija dėl grobuoniškos kainodaros ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažymėjo, jog nesąžiningų kainų taikymas (grobuoniška kainodara) yra konkurencijos teisės pažeidimas, kildinamas iš SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkto. Siekiant nustatyti, ar taikydama savo tarifus dominuojanti įmonė piktnaudžiauja šia padėtimi, reikia įvertinti visas aplinkybes ir patikrinti, ar tokiais tarifais siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti, sukurti konkurentams patekimo į rinką kliūtis, prekybos partneriams taikyti nevienodas sąlygas už lygiavertes paslaugas, taip sudarant jiems nepalankias konkurencines sąlygas, ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį. Kainos nustatymo kriterijai grobuoniškos kainodaros bylose vadinami „AKZO testu“. Grobuoniškos kainodaros kaip konkurencijos teisės pažeidimo vertinimas yra kompleksinis veiksmas. Siekiant nustatyti, ar dominuojančią padėtį užimantis ūkio subjektas taikė grobuonišką kainodarą, reikia palyginti jo taikytą kainodarą ir patirtas veiklos sąnaudas bei įvertinti ūkio subjekto strategiją rinkoje. Grobuoniškos kainodaros nustatymui visų pirma reikšmingas ūkio subjekto kainos (kainodaros) santykis su jo patirtomis komercinės veiklos sąnaudomis (atitinkamai bendrosios ir kintamosios sąnaudos). Įprastai grobuonišką kainodarą gali taikyti ūkio subjektas, turintis didelę atitinkamos rinkos dalį, ir tokių veiksmų tikslas yra konkurentų pašalinimas iš atitinkamos rinkos trumpuoju laikotarpiu patiriant nuostolius.

114.        Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą, pažymėjo, jog tuo metu galiojęs 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2409/92 dėl oro susisiekimo paslaugų kainų ir tarifų (OJ L 240) (galiojo iki 2008 m. spalio 31 d.) reglamentavo kainų ir tarifų nustatymo už visoje Bendrijoje teikiamas vežimo oro transportu paslaugas kriterijus ir tvarką. Šio reglamento preambulėje nurodyta, kad kainos už oro susisiekimo paslaugas paprastai nustatomos laisvai pagal rinkos dėsnius. Pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį, nepažeisdami šio reglamento, Bendrijos oro vežėjai netrukdomi nustato oro susisiekimo kainas. Ginčo metu galiojęs teisinis oro vežėjų srities reglamentavimas suteikė jiems teisę laisvai nustatyti kainodarą, kiek tai suderinama su konkurencijos teisės reikalavimais.

115.       Teisėjų kolegija iš esmės sutiko, kad pagrindinis grobuoniškos kainodaros nustatymo kriterijus yra ekonominis atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ veiklos vertinimas, analizuojant, ar atitinkamose rinkose, kuriose atsakovas dominavo, jis veikė nuostolingai, t. y. jo pajamos nepadengė veiklos sąnaudų. Tačiau teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikšminga laikoma aplinkybė dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimo Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kuo remdamasis jis padarė išvadą, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ gavo dideles nuolaidas Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje ir tai sudarė prielaidas nesąžiningai konkuruojant didinti finansinius pajėgumus, daryti vienpusę (lemiamą) įtaką Vilniaus (Kauno) oro uostų geografinėje rinkoje. Vien tai, kad atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ buvo taikomos atitinkamos nuolaidos vykdant veiklą Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, ir tai, kad Rygos tarptautinio oro uosto geografinė rinka yra galimai susijusi su Vilniaus (Kauno) oro uostų geografinėmis rinkomis, nėra pagrindas padaryti minėtą išvadą. Net ir nustačius, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ galimai dominavo Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, tai savaime nereiškia, kad jis turi būti laikomas dominavusiu Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje. Teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, yra sprendžiama tik dėl SESV 102 straipsnio galimo pažeidimo. 

116.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ siekį Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje vykdytiems skrydžiams taikyti grobuonišką kainodarą. Grobuoniškos kainodaros vertinimas buvo atliekamas remiantis netiesioginiais įrodymais. Siekiant įvertinti dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto mažų kainų taikymo teisėtumą, reikia remtis atitinkamų kainų ir tam tikrų dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto patirtų sąnaudų palyginimu pagrįstais kriterijais ir įmonės strategija. Šiuo atveju vertinant atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ kainodarą, sprendžiant, ar ji buvo grobuoniška, yra aktualūs būtent atsakovo duomenys apie jo patirtas sąnaudas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas suklydo dėl atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių iš Vilniaus ir į jį taikytos kainodaros grobuoniškumo spręsdamas pagal ieškovės, o ne atsakovo duomenis apie jo sąnaudas, patirtas vykdant skrydžius atitinkamais ginčo maršrutais, ir ši klaida galėjo nulemti klaidingas teismo išvadas. Minėtoji pirmosios instancijos teismo klaida taisytina apeliacinės instancijos teisme, įvertinant bylos įrodymų, pagrindžiančių būtent atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtas sąnaudas, jų santykį su atsakovo pajamomis, paslaugų kainomis, visumą. Aptarto pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo, jo pagrįstumo nepagrindžia ir teismo nurodytos aplinkybės, o būtent tai, kad ekspertizės metu nustatyta, jog atsakovo vidutinė metinė savikaina vienam keleiviui yra žymiai mažesnė nei ieškovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, atsižvelgdamas tik į atsakovo dokumentų teismui teikimo specifiškumą, t. y. į tai, kad dokumentai apie atsakovo finansinius srautus, sąnaudas, pelną ir pan. teismui buvo teikti selektyviai, fragmentiškai, atsietai nuo visumos, kritiškai vertino atsakovo pateiktus duomenis apie jo skrydžių ginčo maršrutų iš Vilniaus ir į jį pelningumą. Byloje buvo pateikti įvairūs atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ sąnaudų ir pajamų duomenys, vykdant skrydžius atitinkamose rinkose. Teisėjų kolegija vertino byloje esančius duomenis dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pajamų ir sąnaudų, kurias įmonė patyrė tose atitinkamose rinkose, kuriose yra nustatytas jos dominavimas.

117.       (duomenys neskelbtini).

118.       (duomenys neskelbtini).

119.       (duomenys neskelbtini).

120.       (duomenys neskelbtini).

121.       (duomenys neskelbtini).

122.       (duomenys neskelbtini).

123.       (duomenys neskelbtini).

124.       (duomenys neskelbtini).

125.       (duomenys neskelbtini).

126.       (duomenys neskelbtini).

127.       (duomenys neskelbtini).

128.       (duomenys neskelbtini).

129.       (duomenys neskelbtini).

130.       (duomenys neskelbtini).

131.       (duomenys neskelbtini).

132.       (duomenys neskelbtini).

133.       (duomenys neskelbtini).

134.       (duomenys neskelbtini).

135.       (duomenys neskelbtini).

136.       (duomenys neskelbtini).

137.       (duomenys neskelbtini).

138.       (duomenys neskelbtini).

139.       (duomenys neskelbtini).

140.       (duomenys neskelbtini).

141.       (duomenys neskelbtini).

142.       (duomenys neskelbtini).

143.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartoji kainų politika, kurią skraidindamas (duomenys neskelbtini) maršrutais ginčui aktualiais laikotarpiais taikė atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, negali būti vertinama kaip politika, kurios laikomasi siekiant (turint tikslą) išstumti konkurentus iš rinkos, ar juo labiau kaip politika, kuria nesiekiama kito ekonominio tikslo, o tik konkurentų pašalinimo, ar (ir) kaip konkurencijos iškraipymas. Nebuvo nustatyta, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ laikėsi kainų politikos, lemiančios žemas kainas trumpuoju laikotarpiu, nes jau buvo nuspręsta, kad vykdant skrydžius atitinkamais maršrutais „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina viršijo vidutinę savikainą. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad pačios ieškovės vidutinės paslaugų kainos vykdant skrydžius aptariamais maršrutais laikotarpiais, kai BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ šiuose maršrutuose konkuravo su „Air Baltic Corporation A/S“ ir „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė dominuojančią padėtį skraidindamas jais, buvo žemesnės, kai kuriais atvejais netgi gerokai žemesnės nei „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinės metinės paslaugų kainos bei BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ paslaugų savikaina. Taigi byloje nenustačius atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, aiškiai grobuoniško elgesio strategijos, nebuvo nustatytas ir siekis iškraipyti konkurenciją, pašalinti konkurentus ar sudaryti kliūtis įeiti į rinką. Teisėjų kolegija pritarė byloje išvadą teikusios Konkurencijos tarybos vertinimui, jog duomenys nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog „Air Baltic Corporation A/S“ turėjo strategiją išstumti iš rinkos konkurentus. Teisėjų kolegija nusprendė, kad šioje byloje atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atitinkamose rinkose, kuriose nustatytas jo dominavimas, nepiktnaudžiavo, todėl nėra nustatyta šio atsakovo neteisėtų veiksmų (SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nenustačius neteisėtų veiksmų, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, tai eliminavo teisinį poreikį svarstyti dėl kitų civlinės atsakomybės sąlygų buvimo.

144.       Teisėjų kolegija dėl atsakovo tarptautinio oro uosto ,,Ryga“ apeliacinio skundo reikalavimų – pakeisti atitinkamus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus – nurodė, jog tais atvejais, kai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis).

145.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog bylose, susijusiose su privačiu konkurencijos teisės įgyvendinimu civilinio proceso tvarka, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į teisės į teisingą teismą principo užtikrinimą ir tokių bylų pobūdį. Iš Europos Komisijos 2005 m. gruodžio 19 d. Žaliosios knygos dėl ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles (COM/2005/0672) (toliau – Žalioji knyga), Baltosios knygos, nors ir neprivalomos teisinės galios, Europos Sąjungos teisės aktų buvo matyti, kad privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose teismui turėtų būti suteikiama teisė nukrypti nuo bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, siekiant užtikrinti, kad pralaimėjusi ieškovė neturės padengti atsakovo nepagrįstų, netinkamų ar per didelių išlaidų. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgė į nurodytus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principus tokio pobūdžio bylose. 

146.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme yra neprotingai didelis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmingų bylos aplinkybių visumą, ypač tai, kad ginčas kilęs dėl privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo, nenustačiusi, kad ieškovė, pateikdama ieškinį šioje byloje, veikė aiškiai nepagrįstai, taip pat atsižvelgdama į ieškovės teisinį statusą – bankrutavusi bendrovė, visų byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį, protingu ir proporcingu priteistinu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ laikė 68 154,59 Eur sumą, o atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ – 156 745,64 Eur sumą. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pareiškė 57 874 768,30 Eur (199 830 000 Lt) reikalavimą, o tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ pirmosios instancijos teisme pareiškė 87 502 896,20 Eur (302 130 000 Lt) reikalavimą, jį prašė priteisti solidariai iš atsakovų. Atsakovų apeliaciniai skundai buvo patenkinti, o ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliaciniai skundai – atmesti. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jų materialusis reikalavimas atsakovams dėl 87 502 896,20 Eur (302 130 000 Lt) žalos atlyginimo, neskundė. Taigi ieškovės ir trečiųjų asmenų materialieji reikalavimai atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovams buvo priteistas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę.

147.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylinėjantis pirmosios instancijos teisme, dydžio, apeliacinės instancijos atsižvelgė į bendrą ieškovės ir trečiųjų asmenų pareikštų materialiųjų reikalavimų dydį, kuris sudaro 145 377 664,50 Eur (57 874 768,30 Eur + 87 502 896,20 Eur). Ieškovės reikalavimas iš atsakovų priteisti 57 874 768,30 Eur sumą pirmosios instancijos teisme iš esmės sudarė 40 proc. ieškovės ir trečiųjų asmenų pareikštų materialiųjų reikalavimų, o trečiųjų asmenų reikalavimas iš atsakovų priteisti 87 502 896,20 Eur sumą iš esmės sudarė 60 proc. pareikštų materialiųjų reikalavimų. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovų bylinėjimosi išlaidos turi būti padalytos proporcingai tarp ieškovės ir trečiųjų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ buvo priteista po 22 718,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Atitinkamai atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ buvo priteista po 52 248,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

148.       Apeliacinės instancijos teismas protinga ir proporcinga priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ laikė 29 202,63 Eur sumą, o atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ – 52 549,37 Eur sumą. Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jų atsakovų naudai buvo priteistas 17 694 Eur (6000 Eur + 11 694 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų asmenų apeliaciniu skundu ginčijama suma palyginti su ieškovės ir atsakovo apeliaciniais skundais ginčijamų sumų dydžiais yra itin maža (nesudaro net 1 proc. proporcijos), buvo laikyta, jog ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės vyko tarp ieškovės ir atsakovų. Todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas priteistinas iš ieškovės ir nepriteistinas iš AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“. Iš ieškovės Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ buvo priteista 29 202,63 Eur, o atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ – 52 549,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

149.       Taigi bendrai iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ buvo priteista 104 797,92 Eur (52 248,55 Eur + 52 549,37 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo. Iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų Tarptautiniam oro uostui „Ryga“ buvo priteista 51 920,83 Eur (22 718,20 Eur + 29 202,63 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo. Iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ buvo priteista po 52 248,55 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui Tarptautiniam oro uostui „Ryga“ buvo priteista po 22 718,20 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

150.       Ieškovė kasaciniu skundu panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimą, grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjmosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

150.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12, 13, 17 straipsniuose, 179 straipsnio 2 dalyje, 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso teisės normas. Viešojo intereso pagrindu apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva ieškovės nenaudai rinko ir prie bylos medžiagos pridėjo kaltinamojo pobūdžio ikiteisminio tyrimo duomenis (FNTT išvadą) (CPK 179 straipsnio 2 dalis), ir ieškovės ieškinį atmetė faktinių aplinkybių, kuriomis atsakovai apeliaciniame procese nesirėmė, pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų rinkimas teismo iniciatyva ir ginčo ribų peržengimas dėl viešojo intereso yra pateisinamas išimtinai tik tiek, kiek tai nulemta paties viešojo intereso atsiradimo, t. y. būtinybės apginti silpnesnės šalies (šiuo atveju – bankrutuojančio ūkio subjekto) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2013; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Apeliacinės instancijos teismo sprendimu formuojama priešinga viešojo intereso instituto taikymo praktika. Toks viešojo intereso instituto taikymas yra ydingas, nes bankrutavęs subjektas, dėl kurio teisinio statuso byloje ir egzistavo viešasis interesas, atsidūrė nepalankesnėje procesinėje padėtyje, nei būtų buvęs ieškovei esant mokiai. 

150.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovės teisę būti išklausytai. Teismas, nutaręs savo iniciatyva rinkti naujus įrodymus ir peržengti apeliacinio proceso ribas, turėjo pareigą suteikti ieškovei protingą terminą pasisakyti dėl didelės apimties FNTT išvados turinio, nes pirmosios instancijos teisme FNTT išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo tiriamos ir vertinamos (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Ieškovei prašant suteikti protingą terminą susipažinti su išvada, jos priedais bei ikiteisminio tyrimo medžiaga, terminą ieškovės paaiškinimams pateikti teismas pratęsė tik iki 2019 m. lapkričio 21 d., nors išvados priedus, kurie sudarė 3537 lapus, ieškovei pavyko gauti tik 2019 m. spalio 24 d. Ieškovei neturint finansinių resursų lygiavertiškai rungtis su mokiais ir didelius finansinius pajėgumus turinčiais atsakovais, teismo suteiktas terminas pasisakyti dėl paties teismo iniciatyva surinktų įrodymų negali būti laikomas protingu ir pakankamu, kad teisė būti išklausytai būtų įgyvendinta tinkamai (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

150.3.                      Ieškovės teisė būti išklausytai taip pat buvo pažeista apeliacinės instancijos teismo atsisakymu išreikalauti pirminius FNTT išvados priedus, t. y. teismas savo iniciatyva nutarė prie bylos medžiagos pridėti išvestinį dokumentą (FNTT specialisto nuomonę), tačiau, esant pareikštam šalies prašymui, atsisakė prie bylos medžiagos pridėti pirminius šios nuomonės šaltinius. Be pirminių FNTT išvados šaltinių ieškovė neturėjo realių galimybių paneigti FNTT išvados teiginius, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

150.4.                      Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nebuvo išnagrinėtas ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovų veiksmus prieštaraujančiais SESV 101 straipsniui ir priteisti iš atsakovų dėl šio konkurencijos teisės pažeidimo sukeltą žalą, yra naikintinas dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teismui neatskleidus bylos esmės. Teismo sprendime neišnagrinėtas šis ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovų veiksmus prieštaraujančiais SESV 101 straipsniui ir atlyginti dėl šio konkurencijos teisės pažeidimo sukeltą žalą, teismas taip pat nevertino su tuo susijusių aplinkybių bei neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo išvadas dėl konkurencijos teisės draudžiamo atsakovų susitarimo, sprendimu ipso facto (savaime) buvo atmestas ieškovės reikalavimas atlyginti dėl šio konkurencijos teisės pažeidimo patirtą žalą.

150.5.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė atitinkamos rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 17 dalys, 7 straipsnis), ESTT praktiką. Atitinkamos rinkos apibrėžimas yra esminė tinkamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi instituto taikymo prielaida – netinkamai apibrėžus atitinkamą rinką, netinkamai bus nustatyti tarpusavyje konkuruojantys ūkio subjektai ir šių ūkio subjektų užimamos rinkos dalys. Tokiu būdu netinkamai bus įvertinta ir tai, ar tam tikras ūkio subjektas atitinkamoje rinkoje užima dominuojančią padėtį, ir atitinkamai ar šis ūkio subjektas gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai nustato, kad atitinkama rinka yra apibrėžiama naudojant SSNIP testą. Pagal šį testą yra būtina įvertinti, ar potencialūs vartotojai (šiuo atveju – keleiviai) dėl mažo (nuo 5 iki 10 procentų) prekės ar paslaugos (skrydžių bilietų) kainos pakilimo rinktųsi kitą – pakeičiamą – prekę ar paslaugą (nagrinėjamu atveju – ar dėl 5–10 procentų kainos skirtumo skrydžio maršruto iš Vilniaus oro uosto (ar į jį) keleiviai rinktųsi analogišką maršrutą iš Kauno oro uosto (ir į jį) ir atvirkščiai). SSNIP testo apeliacinės instancijos teismas neatliko. Apeliaciniam teismui byloje faktiškai neatlikus Vilniaus ir Kauno oro uostų pakeičiamumo 2004–2008 m. (SSNIP) testo ir nutarus remtis bendra Europos Komisijos ir ESTT praktika dėl to, kad atitinkama rinka apibrėžtina pagal kiekvieną maršrutą iš taško į tašką, atitinkama rinka buvo apibrėžta kaip skrydžiai atitinkamomis kryptimis iš Vilniaus arba Kauno oro uostų, t. y. buvo apibrėžta kur kas platesnė atitinkama rinka, todėl buvo netinkamai nustatyti tarpusavyje konkuruojantys oro vežėjai ir tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų rinkos dalys. Esant suformuotai Europos Komisijos ir ESTT praktikai dėl to, kad atitinkama rinka apibrėžtina pagal kiekvieną maršrutą iš taško į tašką, ne ieškovė, o atsakovai turėjo pareigą byloje įrodyti, kad Vilniaus ir Kauno oro uostai ginčo laikotarpiu buvo pakeičiami, taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis).

150.6.                      Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl Vilniaus ir Kauno oro uostų pakeičiamumo taip pat nepagrįstai motyvavo tik Europos Komisijos sprendimu, kuris priimtas dėl laikotarpio, kai nebuvo pasisakyta dėl bylai reikšmingo Vilniaus ir Kauno oro uostų pakeičiamumo, Konkurencijos tarybos nuomone, išsakyta neatlikus tyrimo, nurodant, jog negalima atmesti galimybės, kad atitinkamą geografinę rinką sudaro ne tik Vilniaus, bet ir Kauno oro uostas.

150.7.                      Teismo sprendimu pažeistos dominuojančios padėties nustatymą reglamentuojančių teisės aktų normos (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnis), nukrypta nuo ESTT praktikos. Teismas nukrypo nuo įtvirtintos dominavimo prezumpcijos, kuri yra susieta su esminiu kriterijumi – ūkio subjekto užimamomis rinkos dalimis. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad ūkio subjekto užimamos rinkos dalys yra esminis dominuojančios padėties nustatymo kriterijus, tačiau atsisakė pripažinti „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimą nepaisydamas to, kad „Air Baltic Corporation A/S“ užimtos rinkos dalys viršijo nacionaliniuose teisės aktuose ir ESTT praktikoje įtvirtintą dominavimo prezumpciją. Be to, teismas išvadas dėl „Air Baltic Corporation A/S“ (ne)dominuojančios padėties nustatymo grindė aplinkybėmis, kurios nėra reikšmingos vertinant dominuojančią padėtį, t. y. bendromis oro vežėjų rinkos dalimis Vilniaus oro uoste, nes ši statistika nesusijusi su aplinkybe, ar konkretaus maršruto rinkoje atitinkamas oro vežėjas užima dominuojančią padėtį; ieškovės finansinės padėties ir mokumo analize, kuri nesusijusi su „Air Baltic Corporation A/S“ pardavimų apimtimis ir „Air Baltic Corporation A/S“ užimamos rinkos dalimis. Ieškovės finansinė padėtis ir mokumo analizė galėtų būti aktualios nebent sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovės reikalautos žalos dydžio.

150.8.                      Teismo sprendime netinkamai taikytos piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi reglamentuojančios teisės normos (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis), nukrypta nuo šių normų taikymą aiškinančios ESTT praktikos. Teismas netinkamai aiškino, taikė ESTT suformuotą praktiką dėl ūkio subjekto dominavimo vienoje ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kaimyninėje rinkoje. Nepriklausomai nuo to, kokias rinkos dalis „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė atitinkamose rinkose į Vilniaus oro uostą ir iš jo, jis užėmė akivaizdžią dominuojančią padėtį kaimyninėse rinkose analogiškomis kryptimis į Rygos oro uostą ir iš jo, o tai pagal ESTT praktiką sudaro savarankišką pagrindą spręsti dėl jo piktnaudžiavimo skraidinant ginčo maršrutais į Vilniaus oro uostą ir iš jo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino galimo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi šiuo aspektu ir nepateikė motyvų, kodėl nebuvo taikyta ESTT suformuota praktika ir joje suformuluoti kriterijai. Apeliacinės instancijos teismas dėl „Air Baltic Corporation A/S“ taikytos kainodaros teisėtumo SESV 102 straipsnio taikymo aspektu rėmėsi nepakankamais ir, paties teismo vertinimu, prieštaringais „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas dėl įrodymų slėpimo „Air Baltic Corporation A/S“ atžvilgiu turėjo pareigą taikyti contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpciją arba efektyvaus konkurento testą, pagal kurį „Air Baltic Corporation A/S“ pardavimo kainos būtų lygintos su konkuruojančių ūkio subjektų sąnaudomis vykdant skrydžius konkrečiu maršrutu, tačiau teismas nutarė remtis selektyviai „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktais duomenimis, kuriuos pats ir įvardijo kaip prieštaringus.

151.       Atsakovas Tarptautinis oro uostas „Ryga“ kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta sumažinti iš ieškovės bei trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ priteistiną bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsisakyta patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų, ir priteisti iš ieškovės bei trečiųjų asmenų solidariai visų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

151.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis, nukrypo nuo šių nuostatų aiškinimo kasacinio teismo praktikoje. Visi ieškinio reikalavimai ir trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai buvo atmesti. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovės ir trečiųjų asmenų, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, atsakovui turėjo būti priteistas visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog CPK 93 straipsnio 1 dalies teisės normų taikymo sąlyga – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Nurodytos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje, ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).

151.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, patirtas išlaidas paskirstė taip, tarsi civilinėje byloje būtų tenkinta net 2/3 ieškovės ir trečiųjų asmenų pareikštų reikalavimų. Teismų procesiniais sprendimais visi ieškovės ieškinio reikalavimai ir trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai buvo atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendime konstatuota, jog tretieji asmenys byloje savarankiškus reikalavimus pareiškė neturėdami materialinio teisinio suinteresuotumo. Be to, teismas nemotyvavo atsakovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo, kaip to reikalauja CPK 263, 270, 331 straipsniai.

151.3.                      Ieškovė ir tretieji asmenys, pareikšdami atsakovams aiškiai nepagrįstus ir neteisėtus reikalavimus, prisiėmė riziką ir pareigą atlyginti atsakovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog ieškovas, teikdamas ieškinį, turi įvertinti reikalavimų pagrįstumą, nes, reikalaujant priteisti daugiau, nei priklauso, akivaizdu, kad atsakovo išlaidos išauga paties ieškovo nenaudai dėl tokio ieškinio pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-916/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog atsakovui priteistinas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti mažinamas, kai šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme lėmė nepagrįsto ieškinio jai pareiškimas ir iškilusi pareiga teikti atsiliepimą bei dalyvauti bylos procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019).

151.4.                      Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis ne teisės aktais, o Europos Komisijos konsultaciniais dokumentais, pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį. Be to, formuojama ydinga teismų praktika, neatitinkanti CPK įtvirtintų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės normų. Žalioji knyga, Baltoji knyga yra dokumentai, kuriais pateikiamos Europos Komisijos pastabos, siūlymai dėl Europos Sąjungos veiksmų konkrečioje srityje, kuriais inicijuojamas konsultavimasis ir diskusijos su visuomene, suinteresuotais subjektais, Europos Parlamentu ir Taryba; skatinama diskusija tam tikra tema Europos Sąjungos lygmeniu, kviečiama atitinkamas šalis dalyvauti konsultavimosi procese ir diskutuoti atitinkamų pasiūlymų klausimais. Žalioji knyga ir Baltoji knyga yra Europos Komisijos darbinis, konsultacinis dokumentas. Be to, 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo. Šioje direktyvoje nėra nuostatų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nėra nuostatų, kurios įtvirtintų, kad neturėtų būti atlyginamos visos atsakovo privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos.

151.5.                      CPK 93 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principus, taikytinos visoms pagal CPK nagrinėtinoms civilinėms byloms. CPK nuostatose nėra išskiriama atskirų civilinių bylų kategorijų, kurių atžvilgiu galėtų ar turėtų būti taikomas kitoks, specifinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Taigi teismo išaiškinimas, kuriuo remiantis privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose turėtų būti taikomi kitokie bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principai, prieštarauja CPK 93 straipsniui. Tokiu teisinio reguliavimo aiškinimu yra paneigiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo instituto prevencinis pobūdis bei skatinamas nepagrįstas bylinėjimasis, inicijuojant itin sudėtingas privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylas.

151.6.                      Teismo procesiniame sprendime nebuvo išspręstas klausimas dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo solidariai iš bendrai veikusių ieškovės ir trečiųjų asmenų. Atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovės ir trečiųjų asmenų pareikštų reikalavimų pobūdį bei procesinį elgesį (bendrą, suderintą jų veikimą) ir to paties tikslo siekimą (prisiteisti iš atsakovų tuos pačius tariamus nuostolius), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prašė savo byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų. Lietuvos apeliacinis teismas minėto prašymo ir solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimo nesprendė. Atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas ne atitinkamomis dalimis iš ieškovės ir trečiųjų asmenų, o solidariai iš jų. Remiantis CPK 3 straipsnio 7 dalimi, tokiu atveju, kai aptariamo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nereglamentuoja CPK nuostatos, subsidiariai taikomos CK nuostatos dėl nuostolių atlyginimo – CK nuostatos dėl solidariosios atsakomybės taikymo pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį ir 6.279 straipsnio 1 dalį.

152.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta 2/3 dalimis sumažinti iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą bei priteisti iš ieškovės ir trečiųjų asmenų solidariai visų atsakovo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

152.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, bylinėjimosi išlaidas sumažino remdamasis ne teisės aktais, o konsultacinio pobūdžio dokumentais. Be to, nesant teisinio pagrindo esmingai sumažinti bylinėjimosi išlaidas, buvo suformuota ydinga teismų praktika, leidžianti ieškovui išvengti pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas bei sukurianti prielaidas nepagrįstam bylinėjimuisi, inicijuojant didelės apimties ir sudėtingas privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylas.

152.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimo dėl solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų. CPK nuostatos nereglamentuoja klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kai sudubliuotus reikalavimus yra pareiškę keli subjektai, o šie reikalavimai yra atmesti kaip nepagrįsti. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatytas subsidiarus CK nuostatų dėl turtinių santykių taikymas ir turtiniams santykiams, susijusiems su civiliniu procesu, todėl kelių asmenų atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas turėtų būti nustatoma subsidiariai taikant atsakomybės už kelių asmenų bendrai padarytą žalą taisykles. CPK 3 straipsnio 7 dalies nuostatos taip pat pagrindžia subsidiarų CK nuostatų taikymą. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Taigi, kai nepagrįstus reikalavimus byloje pareiškia keletas subjektų (šiuo atveju ne tik ieškovė, tačiau ir ieškovės akcininkai) ir (ar) jie veikia bendrai byloje, atsakovo (atsakovų) byloje patirtų išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas solidariai iš abiejų nepagrįstus, sudubliuotus reikalavimus byloje pareiškusių subjektų.

152.3.                      Egzistuoja sąlygos atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų. Byloje atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtos bylinėjimosi išlaidos savo esme yra atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirta žala, kurią sukėlė nepagrįstų tiek BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“, tiek jos akcininkų reikalavimų atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ pareiškimas. BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ir akcininkų atsakomybė dėl „Air Baltic Corporation A/S“ patirtų bylinėjimosi išlaidų yra solidarioji. Akcininkai, byloje pareikšdami reikalavimus dėl 87 502 896,20 Eur tariamų nuostolių, kuriuos įvardijo kaip ieškovės akcijų vertės tariamą sumažėjimą, iš esmės sudubliavo ieškovės byloje pareikštus reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo. Akcininkai byloje pareikštus reikalavimus grindė pareiškimais, analogiškais ieškovės teiginiams dėl konkurencijos teisės pažeidimų, taip pat iš esmės tais pačiais įrodymais. Vilniaus apygardos teismas sprendimo dalimi, kuria atmetė akcininkų reikalavimus kaip aiškiai nepagrįstus, taip pat konstatavo, jog iš esmės sutapo didžioji abiejų ieškinių pagrindo dalis. Tokių akcininkų sudubliuotų reikalavimų pareiškimas, be kita ko, lėmė ne tik padidėjusią ginčo sumą, bet ir žymiai padidėjusias atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Be to, patys akcininkai paprašė įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, o ne inicijavo atskirą bylą. Taigi atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė ieškovės ir trečiųjų asmenų bendri veiksmai pareiškiant sudubliuotus reikalavimus, veikiant bendrai bylos nagrinėjimo metu. Bylinėjimosi išlaidų nebūtų buvę patirta, jei jie nebūtų pareiškę nepagrįstų reikalavimų, todėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turi būti priteistas solidariai. 

152.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Ieškovės, trečiųjų asmenų byloje pareikšti reikalavimai buvo atmesti, todėl atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“, kaip bylą laimėjusiai šaliai, turėjo būti atlygintos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismui nusprendus sumažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš esmės leista išvengti CPK įtvirtintos pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Be to, kasacinis teismas, aiškindamas CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, o pagrindinis jų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, analizuodamas CPK nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime taip pat pažymėjo, jog teisingumas pasiekiamas tik tokiu teismo sprendimu, kuriuo ginčo laimėtojui valstybės vardu patvirtinamas jo interesų realumas ir teisinių argumentų pagrįstumas, taip pat, taikant principą „pralaimėjusysis moka“, atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

152.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas 2/3 sumažinti „Air Baltic Corporation A/S“ priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepagrįstai rėmėsi ne teisės aktais, o konsultacinio pobūdžio Europos Komisijos dokumentais, susijusiais su privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylomis. Teismas nepagrįstai rėmėsi Žaliąja knyga, Baltąja knyga, taip pažeisdamas CPK 3 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nukrypdamas nuo bendro bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo. Žalioji knyga, Baltoji knyga nėra privalomi Europos Sąjungos teisės aktai, tačiau teismas neargumentavo, kodėl byloje reikėjo taikyti konsultacinio pobūdžio Europos Sąjungos dokumentus, nukrypstant nuo CPK, kurį nacionalinis teismas turi taikyti spręsdamas civilinio proceso klausimus, įskaitant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 1 straipsnio 1 dalis), bei kitų teisės šaltinių.

152.6.                      CPK 93 straipsnio nuostatos neįtvirtina išimčių, jog tam tikro pobūdžio bylose turėtų būti taikomos kokios nors išimtinės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Civilinėse bylose, nepriklausomai nuo jų kategorijos, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis bendruoju principu „pralaimėjęs moka“. Tai, kad privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose paskirstomos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti mažinamos, pagrindžia ir 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo, nors jos nuostatos atgaline tvarka ir netaikytinos šiai civilinei bylai (22 straipsnio 1 dalis). Ši direktyva neįpareigoja valstybių narių nukrypti nuo bendrojo „pralaimėjęs moka“ principo, ji buvo perkelta į nacionalinę teisę priėmus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 pakeitimo įstatymą, tačiau jame ir kituose aktuose nėra nuostatų, kurios išimtinai būtų susijusios su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose.

152.7.                      Atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo sumažinimo ydingumą pagrindžia ir kitų Europos Sąjungos šalių praktika privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose. Kitų Europos Sąjungos šalių teismų praktikoje, atsižvelgiant į galimą privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylų sudėtingumą ir galimas dideles išlaidas, ieškovas turi ne tik atlyginti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškinio atmetimo atveju, tačiau taip pat, kreipdamasis į teismą, turi užtikrinti, kad atsakovui bus atlygintos bylinėjimosi išlaidos pralaimėjimo atveju.

153.       Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria iš jų atsakovui Tarptautiniam oro uostui „Ryga“ ir atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ buvo priteista iš viso 149 933,50? Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir šią bylos dalį Lietuvos apeliaciniam teismui grąžinti nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

153.1.                      Apeliacinės instancijos teismas šalių pateiktą apeliacinį skundą atmetė nenurodęs motyvų (CPK 331 straipsnio 4 dalis), tokiu būdu teismas pažeidė teisę būti išklausytiems ir realiai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (CPK 5, 301 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Apeliacinis teismas nėra atleistas nuo pareigos išdėstyti motyvus nagrinėjant apeliacinius skundus, kurie buvo pateikti vien tik CPK 93 straipsnio taikymo pagrindais. Motyvų išdėstymas taikant CPK 93 straipsnį yra esminė teisės į realią teisminę gynybą įgyvendinimo prielaida. Kai apeliacinės instancijos teismas atmeta CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu pateiktą apeliacinį skundą, motyvų išdėstymas turi dar didesnę reikšmę, nes CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymas be procesinio bylos šalių elgesio ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimo yra neįmanomas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo nepasisakė. Šios aplinkybės pagrindžia absoliutų teismo sprendimo dalies dėl išlaidų priteisimo iš šalių negaliojimo pagrindą.

153.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo praktikos. Didžioji pirmosios instancijos teisme patirtų atsakovų bylinėjimosi išlaidų dalis buvo patirta dėl netinkamo ir nesąžiningo atsakovų procesinio elgesio, tačiau teismas šios aplinkybės CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu apskritai netyrė ir nevertino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog CPK 93 straipsnio 4 dalimi įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią šalims gauti atlyginimą tų bylinėjimosi išlaidų, kurios atsirado arba padidėjo dėl šalių nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir netinkamo CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų pareigų įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). CPK 93 straipsnio 4 dalis eliminuoja galimybę taikyti bendrąją CPK 93 straipsnio 1 dalies taisyklę ir bylinėjimosi išlaidas atlyginti šaliai, kuri veikė nesąžiningai ar kurios procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Apeliacinis teismas netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies, nors atsakovai pirmosios instancijos teisme teikė nepagrįstus, tapačius arba savo esme itin panašius prašymus bei atskiruosius skundus dėl jau išspręstų klausimų. Taigi patys atsakovai, kiti byloje dalyvaujantys asmenys dėl tokio procesinio atsakovų elgesio patyrė reikšmingas bylinėjimosi išlaidas. 

154.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie Tarptautinio oro uosto „Ryga“ kasacinio skundo prašo tenkinti šį kasacinį skundą, tenkinti jo pateiktą kasacinį skundą. Pareiškime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

154.1.                      Sutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimo ir taikymo praktikos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, pagal kurį bylinėjimosi išlaidos turi būti atlygintos bylą laimėjusiai šaliai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė net 2/3 sumažinti Rygos tarptautiniam oro uostui ir „Air Baltic Corporation A/S“ priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės ir trečiųjų asmenų. Tokiu būdu ieškovė ir tretieji asmenys išvengė rizikos prisiėmimo dėl visiškai nepagrįstų ieškinių pateikimo. 

154.2.                      Sutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, net 2/3 sumažindamas Rygos tarptautiniam oro uostui ir atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės ir trečiųjų asmenų, nepagrįstai vadovavosi konsultacinio pobūdžio Europos Komisijos dokumentais. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina jokių išimčių sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tuo atveju, jeigu atitinkama byla yra susijusi su privačiu konkurencijos teisės įgyvendinimu, todėl bylos pobūdis negali būti pagrindas nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, nustatytų CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse. Todėl teismas, nukrypdamas nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, nustatytų CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse, pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį.

154.3.                      Sutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų. Atsakovų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė ieškovės ir trečiųjų asmenų bendri veiksmai jiems pareiškiant sudubliuotus reikalavimus atsakovams, veikiant bendrai bylos nagrinėjimo metu. Bylinėjimosi išlaidų nebūtų buvę patirta, jei ieškovė ir tretieji asmenys nebūtų pareiškę nepagrįstų reikalavimų ir nebūtų jų palaikę nagrinėjant bylą. Todėl byloje atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos savo esme yra patirta žala, kurią sukėlė nepagrįstų tiek BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“, tiek akcininkų reikalavimų atsakovams Rygos tarptautiniam oro uostui ir „Air Baltic Corporation A/S“ pareiškimas. Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ sutinka, kad atsižvelgiant į tai, jog civilinio proceso taisyklės tokio sudėtingo klausimo dėl solidaraus bylinėjimosi išlaidų priteisimo tiesiogiai nereglamentuoja, t. y. kai nepagrįstus, dubliuojamus reikalavimus byloje pareiškia ne tik ieškovė, bet ir ieškovės akcininkai (tretieji asmenys), yra reikalinga suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu, kad tokiu atveju klausimas turėtų būti sprendžiamas subsidiariai taikant CK nuostatas (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 3 dalis). Taigi Rygos tarptautinio oro uosto ir „Air Baltic Corporation A/S“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų.

155.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kasacinio skundo prašo tenkinti atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kasacinį skundą, jo pateiktą kasacinį skundą. Pareiškime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

155.1.                      Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų, o Lietuvos apeliacinis teismas šio sudėtingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo neišsprendė. Ieškovės ir trečiųjų asmenų pareikštų reikalavimų pobūdis bei procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu pagrindžia, jog ieškovė ir tretieji asmenys šioje byloje veikė bendrai, suderintai: jie iš atsakovų siekė prisiteisti iš esmės tų pačių nuostolių atlyginimą, byloje dirbtinai sudubliavus atsakovams pareikštus reikalavimus ir tokiu būdu padidinant byloje atsakovams pareikštų reikalavimų bendrą sumą; jie neprieštaravo ir (ar) palaikė vieni kitų byloje pareikštus reikalavimus, procesinio pobūdžio prašymus, t. y. veikė bendrai ir suderintai prieš atsakovus. CPK nuostatos nereglamentuoja tokio sudėtingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atvejo, kai byloje sudubliuotus reikalavimus yra pareiškę tiek ieškovė, tiek ieškovės akcininkais esantys tretieji asmenys. Todėl, remiantis CPK 3 straipsnio 7 dalimi, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš byloje bendrai veikusių ieškovės ir jo akcininkų – trečiųjų asmenų – klausimas turėjo būti sprendžiamas subsidiariai taikant CK nuostatas dėl nuostolių atlyginimo (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis), pagal kurias bendrai veikę ir padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

155.2.                      Sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nuspręsdamas 2/3 dalimis sumažinti iš ieškovės ir trečiųjų asmenų priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 1 dalį. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas paskirstomas pagal tai, ar buvo tenkinti arba atmesti ieškinio reikalavimai ir kokia apimtimi ieškinio reikalavimai buvo tenkinti arba atmesti (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Sumažindamas bylinėjimosi išlaidų dydį teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nustatančios, jog procesą laimėjusiai šaliai pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas.

155.3.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo, kaip to reikalaujama pagal CPK 263, 270, 331 straipsnius.

155.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepagrįstai rėmėsi Europos Komisijos dokumentais, kurie laikytini darbiniais, konsultaciniais Europos Komisijos dokumentais. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį. Be to, nei po ginčui aktualaus laikotarpio priimtame Europos Sąjungos reglamentavime, nei CPK nėra nustatyta išskirtinio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose. Taigi Europos Sąjungos reglamentavime, CPK nebuvo priimti Europos Komisijos Žaliojoje knygoje ir Baltojoje knygoje pateikti vertinimai ar siūlymai, kuriais nepagrįstai rėmėsi teismas.

156.       Ieškovė pareiškimu prie prisidėjimo prie AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasacinio skundo prašo kasacinio teismo nuožiūra spręsti dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalies, kuria dėl šių šalių buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, panaikinimo ir šios bylos dalies grąžinimo Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

156.1.                      Nei kasacinį skundą pateikusių šalių, nei ieškovės apeliacinių skundų dėl netinkamo CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, todėl teismas visiškai netyrė ir neįvertino aiškiai nesąžiningo atsakovų elgesio, kuris sudarė savarankišką pagrindą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovams nepriteisti (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

156.2.                      Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas nėra atleistas nuo pareigos išdėstyti (bent jau sutrumpintus) motyvus nagrinėjant į apeliacinio proceso ribas patenkantį klausimą dėl netinkamo CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pirmosios instancijos teisme. Kasacinį skundą pateikusioms šalims ir ieškovei pateikus apeliacinį skundą dėl netinkamo CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pirmosios instancijos teisme ir įrodinėjant, kad atsakovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nesąžiningų pačių atsakovų procesinių veiksmų, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą išnagrinėti šį į apeliacinio proceso ribas patenkantį klausimą ir išdėstyti motyvus dėl atsakovų procesinio elgesio pirmosios instancijos teisme vertinimo bei šios apeliacinių skundų dalies tenkinimo arba netenkinimo (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, taikė CPK 93 straipsnio 5 dalį, tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos motyvuoti procesinį teismo sprendimą dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo. Tokiu būdu teismas pažeidė šalių teisę būti išklausytoms, realiai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (CPK 5, 301 straipsniai), o visiškas motyvų nebuvimas sudaro savarankišką šios sprendimo dalies panaikinimo pagrindą.

156.3.                      Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo praktikos. CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu kasaciniame skunde pagrįstai akcentuojami apeliacinės instancijos teismo visiškai neįvertinti atsakovų procesiniai veiksmai, kai atsakovai pirmosios instancijos teisme teikė nepagrįstus, tapačius arba savo esme itin panašius prašymus bei atskiruosius skundus dėl jau išspręstų klausimų ir dėl šių veiksmų šalys patyrė reikšmingas bylinėjimosi išlaidas. Todėl, teismui CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu netyrus ir nevertinus atsakovų procesinių veiksmų pirmosios instancijos teisme (CPK 185 straipsnis), teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

157.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo įpareigoti ieškovę sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, o jo nesumokėjus – palikti ieškovės kasacinį skundą nenagrinėtą; atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimą, kuriuo buvo visiškai atmesti ieškovės reikalavimai, palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

157.1.                      Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė proceso teisės normas bei nepažeidė ieškovės teisės būti išklausytai (Konvencijos 6 straipsnis). Teismas, pridėdamas FNTT išvadą, kuri buvo pateikta į bylą 2014 m. vasario 5 d. Tarptautinio oro uosto „Ryga“ prašymu dėl įrodymų pridėjimo ir kurią Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nepagrįstai atsisakė pridėti, savo iniciatyva nerinko įrodymų ir neperžengė apeliacinio proceso ribų. Į CPK 179 straipsnio 2 dalies taikymo apimtį nepatenka atvejai, kai teismas sprendžia klausimą dėl įrodymų, pateiktų pačių šalių, o ne savo iniciatyva surinktų paties teismo, pridėjimo.

157.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ieškovės teisės būti išklausytai, nesutikdamas pratęsti ieškovės prašyto procesinio termino dvejiems metams, kad ieškovė galėtų pateikti paaiškinimus dėl savo pačios pateiktos informacijos, (duomenys neskelbtini). Teismas, laikydamasis šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi (CPK 6, 12, 13 straipsniai), teisės būti išklausytam principų (Konvencijos 6 straipsnis), visoms byloje dalyvaujančioms šalims taikė tokius pačius procesinius terminus dėl paaiškinimų pateikimo, įskaitant dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą.

157.3.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ieškovės nurodytus tariamai neteisėtus atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Tarptautinio oro uosto „Ryga“ veiksmus, kurių pagrindu kildino tariamą žalą. „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinis oro uostas nebuvo sudarę draudžiamo susitarimo, prieštaraujančio SESV 101 straipsniui (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis). Ieškovė kasacinio proceso metu kelia fakto, o ne teisės klausimus, nes pati ieškovė, argumentuodama poreikį skundžiamą sprendimą peržiūrėti kasacine tvarka, nurodo, kad teismas tariamai apskritai neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių dėl įrodinėjamo draudžiamo atsakovų susitarimo.

157.4.                      Ieškovė kasacinio proceso metu kelia fakto, o ne teisės klausimus ir dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, ji pirmą kartą būtent kasaciniame skunde iškėlė naujus argumentus dėl SSNIP testo taikymo apibrėžiant atitinkamą rinką, o tai liudija ieškovės nesąžiningą procesinį elgesį. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai taikydamas atitinkamoms rinkoms apibrėžti taikytinus teisės aktus, praktiką bei kitus byloje esančius įrodymus, pagrįstai apibrėžė atitinkamas rinkas. Priešingai nei teigia ieškovė, SSNIP testas nėra vienintelis ir juo labiau svarbiausias kriterijus, taikytinas vertinant paklausos pakeičiamumą atitinkamai rinkai apibrėžti. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino atitinkamų skrydžių iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos pakeičiamumą. Ieškovė turėjo įrodyti savo teiginius, tačiau ji neįvykdė savo pareigos įrodyti skrydžių iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos tariamą nepakeičiamumą (CPK 178 straipsnis).

157.5.                      Ieškovė nekelia teisės aiškinimo, taikymo klausimų dėl dominuojančios padėties apibrėžimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė dominuojančios padėties nustatymą reglamentuojančias teisės normas, t. y. Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimą Nr. 52 „Dėl konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo“, Europos Komisijos komunikatą Komisijos įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gaires (2009/C 45/02), ESTT formuojamą praktiką. Ieškovės argumentas, kad dominavimas atitinkamoje rinkoje turėtų būti nustatytas atsižvelgiant tik į rinkos dalį atitinkamoje rinkoje, nėra pagrįstas teisės aktų reikalavimais, teismų praktika. Dominavimo prezumpcija yra nuginčijama, o dominavimo nustatymas negali būti supaprastintas tik iki atitinkamos rinkos dalies nustatymo. Todėl turi būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, pavyzdžiui, įėjimo į rinkas barjerai, kitų konkurentų padėtis, rinkos dalių dinamika, atsveriamoji pirkėjų galia.

157.6.                      Ieškovė nekelia teisės aiškinimo ir taikymo klausimų dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir nenukrypo nuo ESTT formuojamos praktikos dėl galimybės dominuoti vienoje rinkoje ir piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi kaimyninėje rinkoje. Teismas rėmėsi pagrįstais duomenimis vertindamas „Air Baltic Corporation A/S“ sąnaudas pagal AKZO byloje suformuluotus principus. Kitos priežastys lėmė ieškovės rinkos dalies mažėjimą, skrydžių nutraukimą ar pasitraukimą iš rinkos, kai ji pati nusprendė pasitraukti iš rinkos. Kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, įrodymų visuma liudija, kad ieškovė palaipsniui pati nesiekė konkuruoti rinkoje – tiek su šios bylos atsakovu, tiek su kitais šios rinkos dalyviais, vykdžiusiais skrydžius tomis pačiomis kryptimis kaip ir ieškovė.

158.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta atmesti visus ieškovės ieškinio reikalavimus, palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

158.1.                      Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, pažeidė ieškovės teisę būti išklausytai, yra nepagrįsti. Teismas savo iniciatyva nerinko byloje įrodymų CPK 179 straipsnio 2 dalies prasme, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). FNTT išvada buvo pateikta civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kartu su Rygos tarptautinio oro uosto 2014 m. vasario 5 d. prašymu pridėti įrodymus. FNTT išvada atsakovai rėmėsi apeliaciniuose skunduose, o šioje išvadoje konstatuotomis aplinkybėmis vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendime. Visus kitus ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu į bylą pateikė ir pačios bylos šalys.

158.2.                      Ieškovė kasaciniame skunde pateikia ydingą CPK 179 straipsnio 2 dalies interpretavimą, jog ši teisės norma turėtų būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą savo iniciatyva rinkti tik vienai bylos šaliai palankius įrodymus. Toks ieškovės siūlomas aiškinimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis fundamentaliems proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi, teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principams (CPK 12, 17, 21 straipsniai).

158.3.                      Kasacinio skundo teiginiai dėl tariamo civilinio proceso rungimosi, dispozityvumo principų, šalių lygiateisiškumo principo, ieškovės teisės būti išklausytai pažeidimo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas ieškovei, atsakovams ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims sudarė lygiavertes galimybes įgyvendinti įrodinėjimo pareigą su prie civilinės bylos medžiagos pridėta FNTT išvada bei keletą kartų atidėjo civilinės bylos nagrinėjimą. Be to, ieškovės teiginiai, jog jai suteiktas terminas pasisakyti dėl FNTT išvados neva negali būti laikomas protingu ir pakankamu, kad jos teisė būti išklausytai būtų įgyvendinta, yra nepagrįsti. Ieškovė kasaciniame skunde nutyli, jog jos padėtis dėl galimybės susipažinti su FNTT išvada, ikiteisminio tyrimo medžiaga faktiškai buvo daug geresnė, lyginant su atsakovų padėtimi: ji turėjo daugiau nei trejus metus susipažinti su FNTT išvada, ikiteisminio tyrimo medžiaga ir teikti byloje dokumentus iš ikiteisminio tyrimo medžiagos.

158.4.                      Kasacinio skundo teiginiai, jog Lietuvos apeliacinis teismas neišnagrinėjo ieškovės reikalavimų, susijusių su kaltinimais dėl tariamo konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo sudarymo, pažeidė CPK 265 straipsnio 1, 2 dalis, 331 straipsnio 4 dalį, yra nepagrįsti. Ieškovė pateiktu kasaciniu skundu kelia ne teisės, o fakto klausimus, ji siekia, kad kasacinis teismas iš naujo nustatytų faktines aplinkybes, susijusias su ieškovės reikalavimais dėl tariamo konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo sudarymo, nors šias faktines aplinkybes byloje jau nustatė teismas, konstatuodamas, jog ieškovės kaltinimai yra nepagrįsti. Atsakovo teigimu, vadovaujantis ESTT pateiktais šiais bylai aktualiais išaiškinimais, ieškovės reikalavimai dėl tariamo konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo sudarymo negalėjo būti nagrinėti Lietuvos teismuose, o tokius reikalavimus ieškovė turėjo reikšti Latvijos Respublikos teisme. Be to, bylos faktinės aplinkybės, surinkti įrodymai ir jų visuma pagrindžia, kad atsakovai nesudarė ieškovės nurodomo konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo.

158.5.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė atitinkamos rinkos apibrėžimą. Ieškovė teiginiais dėl netinkamo SESV 102 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 3, 7 straipsnių taikymo kelia fakto klausimus, t. y. siekia, jog būtų iš naujo nustatomos aplinkybės, susijusios su atitinkamos rinkos apibrėžimu, dominuojančios ar nedominuojančios padėties nustatymu bei piktnaudžiavimu tariama dominuojančia padėtimi. Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai taikė atitinkamos rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog skrydžiai iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos ginčo maršrutais yra pakeičiami.

158.6.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ neatliko piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, taikant grobuoniškas kainas, veiksmų, kuriuos draudžia SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis. Konkurencijos taryba 2015 m. spalio 15 d. išvadoje pažymėjo, kad tarp atsakovų nebuvo sudarytas konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas, o ieškovės atsakovams inkriminuotas susitarimas būtų ne kas kita kaip susitarimas tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo dėl paslaugos kainos, kuris vertintinas kaip normali verslo praktika ir nėra draudžiamas konkurencijos teisės. Taigi atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ nuolaidas Rygos oro uoste taikius privalomojo norminio teisės akto pagrindu, tarp atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ ir Tarptautinio oro uosto „Ryga“ objektyviai negalėjo būti sudarytas konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo minėtas faktines aplinkybes, tačiau tinkamai jų neįvertino, ignoravo Konkurencijos tarybos 2015 m. spalio 5 d. išvadą ir padarė nepagrįstas išvadas dėl tariamo konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo sudarymo.

158.7.                      Ieškovės inkriminuotas susitarimas yra nepagrįstas ir nėra įmanomas, nes objektyviai abejotina, kad atsakovai būtų susitarę, jog Tarptautinis oro uostas „Ryga“ neva privers Latvijos Vyriausybę priimti privalomą teisės aktą dėl nuolaidų taikymo atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“. Ieškovė iškraipė aplinkybes dėl bendro (o ne skraidinant konkrečiais maršrutais) keleivių srauto padidėjimo Rygos oro uoste. Be to, byloje surinkti ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentai, susiję su ieškovės veiksmais iki šios bylos inicijavimo, paneigia ieškovės kaltinimus dėl tariamo atsakovų konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo sudarymo bei patvirtina ieškovės atliktus neteisėtus veiksmus.

158.8.                      Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai taikė atitinkamos rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog skrydžiai iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos ginčo maršrutais yra pakeičiami. SSNIP testas nėra ir negali būti laikomas vieninteliu galimu kriterijumi vertinant paklausos pakeičiamumą ir apibrėžiant atitinkamą rinką. Europos Komisijos nustatyti principai bei Konkurencijos tarybos išaiškinimai patvirtina, kad, apibrėžiant atitinkamą rinką, turi būti vertinama reikšmingų aplinkybių, susijusių su paklausos, pasiūlos pakeičiamumu, visuma, o SSNIP testas yra tik vienas iš galimų kriterijų, vertintinų apibrėžiant atitinkamą rinką. Todėl ieškovės teiginiai, jog atitinkama rinka šioje byloje galėjo būti nustatoma tik taikant SSNIP testą, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teiginius dėl tariamo reikalingumo taikyti SSNIP testą nurodė tik kasaciniame skunde bei jais nesirėmė bylą nagrinėjant teismuose, egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti kasacinio skundo teiginius, susijusius su SSNIP testo taikymu. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, apibrėždamas atitinkamas ginčo rinkas, vertino visumą bylos faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atitinkamu skrydžiu maršrutai iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos laikytini tarpusavyje pakeičiamais ir sudaro vieną rinką. Taigi teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atitinkami skrydžiai (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus ir Kauno oro uostų yra tarpusavyje pakeičiami.

158.9.                      Nesutinka su ieškovės vertinimu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir kad išimtinai atsakovams turėtų tekti pareiga įrodyti skrydžių iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos pakeičiamumą. Ieškovė, reikšdama reikalavimus atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ dėl tariamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, turėtų įrodyti atitinkamą rinką (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti, jog keleiviai nesirinktų skrydžių iš Kauno oro uosto, o poziciją dėl tariamo Vilniaus ir Kauno oro uostų nepakeičiamumo grindė spėjimais ir nepaneigė kitų byloje surinktų įrodymų dėl oro uostų pakeičiamumo. Ieškovė buvo nenuosekli, byloje pateikė prieštaringas pozicijas: ieškovė teigė, jog skrydžiai iš Vilniaus ir Kauno oro uostų, kuriuos skiria ne daugiau nei 100 km, laikytini nepakeičiamais; tuo tarpu, kaltindama atsakovą „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavus dominuojančia padėtimi, ieškovė tvirtino, kad Vilniaus ir Rygos oro uostai, kuriuos skiria keletą kartų didesnis atstumas, bei iš šių oro uostų vykdyti skrydžių maršrutai gali būti laikomi pakeičiamais. Byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad skrydžiai iš Vilniaus ir Kauno oro uostų ir į juos tomis pačiomis kryptimis yra pakeičiami.

158.10.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog buvo pažeistos ūkio subjekto dominuojančios padėties nustatymą reglamentuojančių teisės aktų normos (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnis), nukrypta nuo ESTT praktikos. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikiama nuginčijama prezumpcija dėl ūkio subjekto dominavimo atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos taryba 2015 m. spalio 5 d. išvadoje nurodė, kad ūkio subjekto užimama rinkos dalis yra svarbi, tačiau ne vienintelė aplinkybė, galinti parodyti, ar ūkio subjektas dominuoja atitinkamoje rinkoje. Svarbūs rinkos konkurencinės struktūros kriterijai yra dominuojančios įmonės ir jos konkurentų padėtis rinkoje, patekimo į atitinkamą rinką ir plėtimosi joje kliūtys bei kompensuojamoji pirkėjų galia. Taigi, net ir tuo atveju, kai atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ užimama atitinkamos rinkos dalis buvo ne mažesnė nei 40 procentų, turėtų būti vertinami kiti kriterijai dėl šio atsakovo galimybės daryti vienpusę lemiamą įtaką konkurencijai atitinkamose rinkose, kurie yra svarbūs sprendžiant dėl ūkio subjekto dominavimo atitinkamoje rinkoje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ neužėmė dominuojančios padėties atitinkamų skrydžių maršrutu atžvilgiu, vertino ne tik jo užimamą rinkos dalį, bet ir kitas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant dėl jo galimybės daryti vienpusę lemiamą įtaką konkurencijai atitinkamose rinkose.

158.11.                      Tai, kad teismas taip pat įvertino bendras oro vežėjų rinkos dalis Vilniaus oro uoste 2003–2010 m. bei ieškovės finansinę padėtį, mokumą ginčo laikotarpiu, nereiškia, kad teismo padarytos išvados dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ nedominavimo atitinkamose rinkose turėtų būti laikomos nepagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismas minėtas aplinkybes analizavo siekdamas įvertinti bendrą konkurencinę situaciją Vilniaus oro uoste, atlikti objektyvų bylai reikšmingų aplinkybių visumos vertinimą. Ieškovės finansinės padėties aplinkybės ginčo laikotarpiu patvirtina, jog ieškovė nutraukinėjo skrydžius atitinkamais maršrutais. Ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentai, kuriuos Tarptautinis oro uostas „Ryga“ pateikė byloje, taip pat patvirtina, jog ieškovė siekė nebevykdyti skrydžių atitinkamais maršrutais, šių skrydžių vykdymą palikdama kitoms bendrovėms. Taigi teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ neužėmė dominuojančios padėties atitinkamose rinkose.

158.12.                      Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ taikyta kainodara buvo teisėta, kad atsakovas neatliko piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, taikant grobuoniškas kainas, veiksmų. Konkurencijos įstatymo 7 straipsniu draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Iš esmės analogiškas nuostatas įtvirtina ir SESV 102 straipsnis. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 7 straipsniu, SESV 102 straipsniu, ESTT praktika, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, taikant grobuoniškas kainas, galimas tik dviem atvejais: kai kainos yra mažesnės nei vidutinės kintamosios sąnaudos arba kai kainos yra mažesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos, bet didesnės nei vidutinės kintamosios sąnaudos ir yra įrodyta, kad taikydamas tokias kainas dominuojantis ūkio subjektas turėjo bei įgyvendino strategiją iš atitinkamos rinkos pašalinti konkurentus. Lietuvos apeliacinis teismas vertino, ar egzistavo ESTT AKZO byloje suformuluoti kriterijai, kuriems esant būtų galima spręsti apie tariamą atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, taikant grobuoniškas kainas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jų visumą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ netaikė tokių kainų, kurias būtų galima laikyti grobuoniškomis, nėra nustatyta, kad atsakovas būtų turėjęs strategiją išstumti konkurentus iš atitinkamų rinkų.

158.13.                      Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainodaros, vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir laikė, jog byloje yra pakankamai įrodymų vertinti atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainodarą ir sąnaudas, todėl ieškovės argumentai dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo yra atmestini.

159.       Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo teismo nuožiūra spręsti dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimo panaikinimo ir bylos grąžinimo Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

159.1.                      Byloje būtų tikslinga išaiškinti, kad SESV 101 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto pažeidimo sudėtis, SESV 102 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinto pažeidimo sudėtis negali būti tapatinamos. Šie pažeidimai yra įrodinėjami, nustatomi ir kvalifikuojami pagal skirtingas faktines aplinkybes. Taikant SESV 101 straipsnį ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį nėra svarbu, ar konkurencijos teisės draudžiamą susitarimą sudarę ūkio subjektai užima dominuojančią padėtį. Tuo tarpu taikant SESV 102 straipsnį ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnį yra būtina nustatyti, ar pažeidimu įtariamas ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, kuri preziumuojama ūkio subjektui užimant 40 proc. rinkos dalies. Taigi vienas esminių šių sudėčių vertinimo skirtumų – užimamos rinkos dalies reikšmė kvalifikuojant pažeidimą. Į SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo apimtį patenka konkurencijos teisės draudžiami dviejų ar daugiau ūkio subjektų susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai, t. y. teismas privalo tirti ir vertinti bent dviejų ūkio subjektų bendrų veiksmų teisėtumą. SESV 102 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio taikymo atveju teismas privalo tirti ir vertinti tik vieno ūkio subjekto veiksmų teisėtumą. SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo atveju yra svarbu, ar du (arba daugiau) ūkio subjektai turėjo bendrą tikslą ir suderino valią dėl neteisėtų veiksmų, t. y. sudarė draudžiamą susitarimą. Ta aplinkybė, ar kuris nors įtariamas ūkio subjektas taikė grobuonišką kainodarą, SESV 102 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio prasme yra nesvarbi taikant SESV 101 straipsnio 1 dalį ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Nors egzistuoja ir kiti šių dviejų pažeidimų vertinimo skirtumai, vien nurodyti trys kriterijai būtų pakankami išaiškinant, kad šių pažeidimų vertinimas ir kvalifikavimas iš esmės skiriasi. Taigi nors apeliacinės instancijos teismas atmetė motyvus dėl SESV 102 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio taikymoremdamasis tais argumentais, kad „Air Baltic Corporation A/S“ neva neužėmė dominuojančios padėties arba kad „Air Baltic Corporation A/S“ taikyta kainodara neatitiko grobuoniškos kainodaros kriterijų, šios išvados SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui taikyti neturi reikšmės, nes šių aplinkybių buvimas ar nebuvimas nepatenka į draudžiamų susitarimų kvalifikavimo algoritmą bei sudėtį.

159.2.                      ESTT praktikoje pažymima, jog SESV 102 straipsnio vertinimas susideda iš tokio algoritmo: atitinkamos rinkos apibrėžimo, atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų rinkos dalių nustatymo ir vertinimo, ar dominuojančią padėtį turintis rinkos dalyvis šia padėtimi piktnaudžiauja (ESTT 1991 m. liepos 3 d. sprendimas byloje C-62/86). Apeliacinės instancijos teismas aktualias teisės normas, ESTT praktiką netinkamai taikė iš esmės visuose vertinimo etapuose. Nustatant, ar atitinkamas ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, nėra reikšminga aplinkybė, kokia buvo kitų toje pačioje atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų finansinė padėtis. Ieškovės finansinė padėtis ir mokumo analizė galėtų būti aktuali nebent sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovės reikalauto žalos atlyginimo dydžio, tačiau ne dėl aplinkybės, ar „Air Baltic Corporation A/S“ atitinkamoje rinkoje užėmė dominuojančią padėtį. BAB „FlyLAL-Lithuanian Airlines“ finansinė padėtis ir mokumo analizė neturi nieko bendro su atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ ginčo maršrutų pardavimų (pajamų) apimtimis ir atitinkamai atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ užimtomis rinkos dalimis (kurios apskaičiuojamos išimtinai pagal ūkio subjekto gautų pajamų dalį iš visos atitinkamos rinkos sugeneruotų pajamų). Be to, apie BAB „FlyLAL-Lithuanian Airlines“ finansinius rodiklius, ketinimus konkuruoti rinkoje ir tęsti reguliariųjų skrydžių veiklą teismas nusprendė išimtinai netiesioginio įrodymo, t. y. 2013 m. gegužės 31 d. FNTT išvados, pagrindu, nors byloje buvo pateikta tiesioginių įrodymų, kurie paneigė šioje išvadoje nurodytas išvadas.

159.3.                      ESTT, Europos Komisija yra suformavę SESV 102 straipsnio taikymo praktiką, pagal kurią piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra galimas ir artimose (kaimyninėse) rinkose, kuriose ūkio subjektas (dar) neturi dominuojančios padėties (ESTT 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimas C-333/94P; 1994 m. balandžio 6 d. sprendimas C-310/93). (duomenys neskelbtini). ESTT praktikoje daugelyje bylų SESV 102 straipsnis buvo taikytas vienašaliams ūkio subjekto veiksmams rinkoje, kurioje ūkio subjektas neturėjo dominuojančios padėties. Paprastai situacija, kai ūkio subjektas pasinaudoja dominuojančia padėtimi vienoje rinkoje ir atlieka piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus kitoje rinkoje, susiklosto tada, kai rinkos yra susijusios itin artimais ryšiais. Piktnaudžiavimo veiksmus nedominuojamoje rinkoje atliekantys ūkio subjektai paprastai turi tikslą galiausiai sustiprinti padėtį dominuojamoje rinkoje. Tokią SESV 102 straipsnio taikymo praktiką patvirtino ir išvadą byloje teikusi Konkurencijos taryba. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo skrydžių į (iš) Vilniaus ir į (iš) Rygos sąsają, netyrė ir neįvertino atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo vykdant skrydžius ginčo maršrutais į Vilniaus oro uostą ir iš jo dominuojančia padėtimi, kuri tokia buvo tapačiuose kaimyniniuose maršrutuose į Rygos oro uostą ir iš jo.

159.4.                      ESTT laikosi nuostatos, jog šalys negali išvengti įrodymų tyrimo, net jei pateikti įrodymai gali įrodyti teisės pažeidimą. ESTT akcentuoja, kad šalys privalo aktyviai dalyvauti įrodymų tyrimo procese ir teikti visą reikalingą informaciją. Šaliai siekiant išvengti nenaudingų aplinkybių atskleidimo ir slepiant įrodymus, ES teisėje yra įtvirtinti tokie instrumentai kaip contra spoliatorem prezumpcija, t. y. prezumpcija, pagal kurią įrodymus slepiančios šalies atžvilgiu yra nustatomi nepalankiausi faktai, kuriuos nuslėpti įrodymai būtų patvirtinę. Esant akivaizdiems šio teisinio instrumento taikymo pagrindams, apeliacinės instancijos teismas nutarė remtis prieštaringais ir tik apibendrintais „Air Baltic Corporation A/S“ duomenimis apie taikytos kainodaros ypatumus, o tai lėmė nepagrįstą išvadą dėl „Air Baltic Corporation A/S“ taikytos kainodaros teisėtumo SESV 102 straipsnio taikymo prasme.

160.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Tarptautinio oro uosto „Ryga“ kasacinius skundus prašo atmesti kasacinius skundus. Atsiliepimas į kasacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

160.1.                      Kasaciniuose skunduose nepagrįstai prašoma taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį kaip bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą reguliuojančią teisės normą. CPK nenustato solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, tokių principų neįtvirtinta ir teismų praktikoje. CK 6.6 straipsnyje yra nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Bylinėjimosi išlaidų atžvilgiu jokios išimties nenustatyta. Kasacinio teismo praktika bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimu yra nusistovėjusi, kai, net ir esant tapačiam suinteresuotumui bylos baigtimi, ir tokį tapatų suinteresuotumą turintiems asmenims palaikant vienas kito reikalavimus, pozicijas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš tokių asmenų nėra priteisiamas solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-916/2020). Be to, net ir tais atvejais, kai ieškinį teikia bendraieškiai, kurie moka bendrą žyminį mokestį, atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas solidariai. Taigi neegzistuoja prielaidų keisti suformuotą teismų praktiką ar kasaciniam teismui vienodo teisės aiškinimo ir taikymo užtikrinimą iškeisti į teisės normų sukūrimo funkciją (CPK 3 straipsnis).

160.2.                      Kasacinių skundų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų prieštarauja CPK 347 straipsnio 2 dalyje draudimui kelti kasaciniame skunde klausimus dėl teismų nenagrinėtų aplinkybių. Šalys, savo reikalavimus grįsdamos CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, privalėjo pirmosios instancijos teisme reikšti atitinkamus reikalavimus bei įrodinėti civilinės atsakomybės pagrindus. Šalys neįrodinėjo tariamų ieškovės ir trečiųjų asmenų civilinės atsakomybės pagrindų (žalos, jos dydžio, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio), dėl šių aplinkybių nesirungė. Nagrinėjant CK 6.279 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą tik kasaciniame teisme, siekiama atimti iš ieškovės teisę į realų rungimosi procesą (CPK 12 straipsnis) bei teisę į apeliaciją (CPK 301 straipsnis), taip atimama galimybė rungtis kasaciniame teisme pagal teismų nustatytas aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi kasacinio skundo dalis dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą solidariai prieštarauja CPK 347 straipsnio 2 dalies draudimui, todėl nenagrinėtina, nepaisant kasacinių skundų priėmimo atrankos kolegijos nutarties.

160.3.                      Bylinėjimosi išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, o ne nuostoliai (žala) CK 6.249 straipsnio požiūriu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sprendžiamas CPK nustatyta tvarka toje civilinėje byloje, kurioje jos buvo patirtos. CPK 98 straipsnio 2, 3 dalių turinys, ribojantis priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydį, paneigia kasaciniuose skunduose nurodytas prielaidas, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos žala CK prasme ir gali būti priteisiamos, kaip žala pagal CPK 93 straipsnį. 

160.4.                      Pirmosios instancijos teismui iš dalies tenkinus ieškovės reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos sprendimą susidarė situacija, kai išsiskyrė dviejų teismų nuomonės dėl ginčo baigties. Esant tokiai situacijai negalima prielaida, kad ieškovė, kreipdamasi teisminės gynybos ir bylinėdamasi visų kreditorių interesais, padarė teisės pažeidimą.

160.5.                      Kasaciniuose skunduose nenurodyta įrodymų, argumentų, kad ieškovė gali būti atsakinga už trečiųjų asmenų veiksmus. Šalys nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios nenurodė, kokius veiksmus ieškovė atliko, kad būtų laikoma, jog ji yra solidariai atsakinga už bylinėjimosi išlaidas, patirtas atsiliepiant į trečiųjų asmenų ieškinį.

160.6.                      Atsakovai „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinis oro uostas nepagrįstai tapatina ieškovę, atstovaujamą bankroto administratoriaus, ir trečiuosius asmenis, klaidindami teismą, kad šie asmenys veikia kartu. Aktualus ginčo laikotarpiui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas nustato, kad juridinio asmens veikla pereina į bankroto (nemokumo) administratoriaus kontrolę, kai tokiam juridiniam asmeniui yra iškeliama bankroto byla. Šiuo atveju nebuvo įrodinėjama, kad tretieji asmenys turi lemiamą įtaką ieškovei. Ieškovė veikia visų kreditorių, tarp kurių yra ir Lietuvos Respublika, interesais. Be to, atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ įrodinėja, kad aktyvus bylos nagrinėjimas prasidėjo tik 2011 m. Taigi bylinėjimosi išlaidos turėjo atsirasti tik nuo šios datos, konkrečiai, nuo ieškinių įteikimo momento, t. y. 2011 m. balandžio 5 d. ir 2011 m. balandžio 7 d., t. y. po dvejų metų nuo bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Tai patvirtina, kad kasaciniuose skunduose nurodytos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, galėjo atsirasti tik tuo laikotarpiu, kai tretieji asmenys neturėjo įtakos ieškovei. Šiuo atveju nėra kito ryšio tarp ieškovės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ir trečiųjų asmenų. Ieškovė savo veiksmų su trečiaisiais asmenimis nederino, ji veikė skaidriai. Dėl šių priežasčių pagrindas kilti solidariajai atsakomybei neegzistuoja.

160.7.                      Kasaciniuose skunduose yra neatsižvelgiama į tai, kad šalims buvo priteista reikšmingai daugiau bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nei yra leidžiama pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį. Tai paneigia teisinę galimybę padidinti joms priteistinų sumų dydį. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Rekomendacijose. Rekomendacijose nėra nuostatos, leidžiančios priteisti didesnes nei nurodytos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-219/2019). Tai reiškia, kad šalių ar joms paslaugas teikiančių asmenų sutartos sumos, kurios viršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus dydžius, negali būti laikomos kasacinius skundus teikusių asmenų žala. Šalys nepagrindė, kad jų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų sumų, todėl šalių kasaciniai skundai atmestini kaip prieštaraujantys CPK 98 straipsnio 2 daliai.

160.8.                      Dalis prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų susidarė ne reaguojant į ieškovės ar trečiųjų asmenų pateiktą ieškinį, o perkant nebūtinas ir nereikalingas efektyviam civiliniam procesui teisines paslaugas, pavyzdžiui, prašoma atlyginti išlaidas už susitikimus Teisingumo ministerijoje, Užsienio reikalų ministerijoje, idėjų generavimą apie papildomus argumentus ir teisinę strategiją nagrinėjimui Senate, investicijų ieškinio projekto peržiūrą, taksi paslaugas ir kliento atstovavimą posėdžiuose tuo laikotarpiu, kai bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, dalyvavimą Latvijos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamose bylose. Be to, dalis išlaidų susidarė dėl teiktų, tačiau teismų atmestų prašymų. Taigi šiuo atveju byloje nebuvo įrodyta, kad prašomos priteisti išlaidos yra susijusios su šia civiline byla.

160.9.                      Kasaciniuose skunduose neatsižvelgiama į tai, kad, remiantis Konstitucijos 30 straipsniu, CPK 5 straipsniu, asmenys turi įstatymo garantuojamą teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri negali būti ribojama. Samprotavimai, kad ieškovė privalo turėti finansinius pajėgumus atlyginti neprognozuotino dydžio atsakovo bylinėjimosi išlaidas ieškinio netenkinimo atveju, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, CPK 5 straipsniui. Galimybė pateikti ieškinį negali priklausyti nuo atsakovo finansinės galios ar nuo ieškovės disponuojamų lėšų ir turto.

160.10.                      Kasaciniuose skunduose, viena vertus, pažymima, jog CPK 3 straipsnis draudžia sprendimu pateikti papildomą motyvaciją, pagrįstą Žaliąja ir Baltąja knygomis, kita vertus, šalys savo argumentus grindžia į CPK 3 straipsnio apimtį nepatenkančia Vokietijos teismų praktika, kuri yra fakto klausimas, dėl kurio šalys nesirungė teismuose, tačiau į kurią neva būtina atsižvelgti nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Tokiu būdu pažeidžiamas draudimas teigti ir neigti.

161.       Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsiliepimu į atsakovų Rygos tarptautinio oro uosto ir „Air Baltic Corporation A/S“ kasacinius skundus prašo atmesti kasacinius skundus. Atsiliepimas į kasacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

161.1.                      Atsakovai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas proceso teisės normas. Bendro pobūdžio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančios normos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys) negali būti vertinamos izoliuotai nuo viso CPK 93 straipsnio turinio. CPK 93 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į bylos šalių procesinio elgesio tinkamumą ir įvertindamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Remiantis atsakovų siūlomu izoliuotu CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalių normų aiškinimu bei taikymu, teismui būtų užkertama galimybė pasinaudoti įstatymo leidėjo suteikta išimtine teise sumažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tenkinus atsakovų pateiktus skundus būtų sudaryta nepagrįstai teismo diskreciją varžanti situacija, kai bylinėjimosi išlaidos apskritai negalėtų būti mažinamos pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį.

161.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo įstatyme teismui suteikiama išimtine teise sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsakovams priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas privalo būti sumažintas dar didesne apimtimi. Trečiųjų asmenų nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvertino sąmoningais atsakovų veiksmais padidintų bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo klausimas teismo nebuvo išnagrinėtas pakankama apimtimi ir trečiųjų asmenų CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu pateiktas apeliacinis skundas atmestas apeliacinės instancijos teismui nenurodžius motyvų.

161.3.                      Trečiųjų asmenų reikalavimų atmetimas savaime nevaržo apeliacinės instancijos teismo teisės sumažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovams pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį. Byloje dalyvaujančių asmenų tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis yra tik vienas iš kriterijų, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Paskirstant bylinėjimosi išlaidas taip pat turi būti įvertinamas byloje dalyvaujančių asmenų procesinio elgesio tinkamumas ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Tai patvirtina kasacinio teismo praktikoje suformuluota CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo taisyklė, kad net ir bylą laimėjusi šalis gali netekti teisės į visų ar dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jeigu procesinis bylą laimėjusios šalies elgesys buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Atsakovai savo veiksmais padidino savo, trečiųjų asmenų, ieškovės bylinėjimosi išlaidas veikdami netinkamai ir nesąžiningai. Bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo nebūtinos, perteklinės, turėtos dėl nepagrįstų veiksmų, nėra atlyginamos. Netinkamas ir nesąžiningas atsakovų procesinis elgesys (pakartotinis išnagrinėtų ir atmestų prašymų reiškimas, procesinių teisių įgyvendinimas ne laiku ir kt.), nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo akivaizdus ir nepateisinamas. Tokiu būdu atsakovai, savo iniciatyva didindami bylinėjimosi išlaidas, prisiėmė riziką, kad jų pačių nesąžiningų, nepagrįstų veiksmų pagrindu patirtos išlaidos nebus atlygintos.

161.4.                      Išlaidos už advokato teisines paslaugas privalo būti mažinamos, viršijus maksimalaus užmokesčio dydį, nurodytą Rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis). 2015 m. kovo 20 d. pasikeitus Rekomendacijų redakcijai, neliko teisinio pagrindo atsisakyti sumažinti išlaidų, viršijančių maksimalų advokato užmokestį, dydį. Taigi atsisakymas mažinti išlaidas, viršijančias maksimalius dydžius, yra neteisėtas pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį.

161.5.                      Atsakovų nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys buvo priimtos bylose, kuriose buvo neaktualus CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymas, pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-313/2017 CPK 93 straipsnis buvo aiškinamas ir taikomas sprendžiant išlaidų, susijusių su nutarties, kuria nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymu, atlyginimo klausimą, civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 teismas teigė, kad, nepateikus kasacinio skundo dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo, šios normos taikymo ir aiškinimo klausimo kasacinis teismas nenagrinėja. Be to, nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 patvirtina trečiųjų asmenų poziciją, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo ir teisėtai sumažino atsakovams priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos teismų praktikoje yra įprasta mažinti bylinėjimosi išlaidas, egzistuojant CPK 93 straipsnio 4 dalies ir (ar) 98 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

161.6.                      Apeliacinės instancijos teismas laikėsi CPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais. Teismas pasinaudojo įstatymo nustatyta teise mažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį. CPK nedraudžia vadovautis Europos Komisijos rekomendacinio pobūdžio dokumentais, kad papildomai būtų pagrįstas teismo sprendimas sumažinti atsakovams priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo sprendime šie dokumentai buvo panaudoti kaip antriniai teisės šaltiniai, papildantys ir paaiškinantys CPK 93 straipsnio taikymą konkrečioje byloje. Minėti Europos Komisijos dokumentai nėra privalomai taikytini, neturi privalomosios teisinės galios, tačiau yra laikytini vadinamosios minkštosios teisės (angl. soft law) šaltiniais, kurių taikymo neriboja CPK 3 straipsnio 1 dalis ar 93 straipsnio 1 ir 2 dalys. Tokiais šaltiniais remiasi ir kasacinis teismas.

161.7.                      Pozicija, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos žala ir kad jų atlyginimas turėjo būti priteistas solidariai iš trečiųjų asmenų ir BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“, yra nepagrįsta. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas remiasi CPK normomis, o žalos institutas yra nesusijęs su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylinėjimosi išlaidas reglamentuoja civilinio proceso, t. y. viešosios teisės, normos, todėl bylinėjimosi išlaidos yra atlyginamos išimtinai remiantis CPK nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atskyręs bylinėjimosi išlaidas nuo materialiųjų nuostolių, kurie atsiranda dėl neteisėtų kito asmens veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016). Be to, CK 6.249 straipsnis neįtraukia bylinėjimosi išlaidų į žalos ir nuostolių sąvoką. Svarbu ir tai, kad atsakovai bylinėjimosi išlaidų nelaikė žala, nes nereiškė savarankiško reikalavimo dėl žalos atlyginimo, be to, tretieji asmenys neatliko neteisėtų veiksmų, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Teismai taip pat nenustatė trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo fakto, jo egzistavimo nesvarstė, o atsakovai reikalavimų dėl piktnaudžiavimo byloje nereiškė. Šalys savo valia yra sudariusios teisinių paslaugų teikimo sutartis, kuriose, be kita ko, sutarta dėl teisinių paslaugų teikimo įkainių ir apmokėjimo, todėl skirtumas tarp šalių sutartų išlaidų advokatams ir CPK 98 straipsnio 2 dalyje priteistinų sumų negali būti laikomas žala.

161.8.                      Teisės aktai, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nenustato galimybės reikalauti bylinėjimosi išlaidas atlyginti solidariai. Išimtinai bylinėjimosi išlaidų priteisimą reglamentuojantis CPK neleidžia taikyti solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK normos yra viešosios teisės normos, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimus, privaloma vadovautis viešajai teisei būdingu principu, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. CPK nereglamentuoja solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atvejo, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo tretiesiems asmenims ir BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ taikyti solidaraus bylinėjimo išlaidų atlyginimo. Toks vertinimas atitinka ir kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015).

161.9.                      Atsakovų teiginiai, kad tretieji asmenys ir BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ veikė suderintai, yra klaidingi. Veikimas bendrai ir veiksmų derinimas yra fakto klausimas. Šių faktų atsakovai neįrodinėjo nagrinėjant bylą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neturėjo pagrindo nustatyti bendrų ir (ar) suderintų veiksmų. Tretieji asmenys veikė išimtinai savo interesų naudai. Pateikdami ieškinį ir atlikdami kitus procesinius veiksmus, tretieji asmenys naudojosi įstatymo suteikta teise į teisminę gynybą tam, kad būtų apgintos jų asmenų teisės ir interesai (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

161.10.                      Atsakovų kasaciniuose skunduose remiamasi naujais argumentais: kitų Europos Sąjungos šalių praktika privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose; žalos instituto taikymu, priteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; CK 6.279 straipsnio 1 dalies, 6.6 straipsnio 3 dalies taikymu dėl solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Šie argumentai nebuvo pateikti bylos nagrinėjimo metu. Minėtų argumentų nagrinėjimas tik kasaciniame teisme pažeidžia rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), riboja trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems instancine tvarka.

162.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atsiliepimu į trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasacinį skundą prašo nutraukti civilinę bylą pagal šių asmenų kasacinį skundą; tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų toliau nagrinėti civilinę bylą, prašo atmesti AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

162.1.                      Vadovaujantis CPK 356 straipsnio 6 dalimi, bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme turėtų būti nutrauktas, nes egzistuoja CPK 350 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai atsisakyti priimti kasacinį skundą. Kasacinis skundas neturėjo būti priimtas atsižvelgiant į tai, kad kasacinio skundo nepasirašė jį surašęs asmuo (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 347 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nurodyta, kad kasacinį skundą surašė ir teikia advokatas P. Docka, tačiau kasacinį skundą pateikė ir pasirašė advokatė E. Juozaitienė, kuri nesurašė kasacinio skundo.

162.2.                      Kasacinį skundą teikę asmenys prisiėmė visą su savo ieškinio pareiškimu susijusią riziką ir neigiamas teisines pasekmes, įskaitant pareigą atlyginti atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl nesąžiningo ir netinkamo jų elgesio.

162.3.                      Kasacinį skundą pateikusių asmenų materialiniai reikalavimai – reikalavimas pripažinti neteisėtus veiksmus ir atlyginti žalą solidariai iš atsakovų – buvo atmesti jau pirmosios instancijos teismo, tačiau jie dėl materialiosios teisės reikalavimų ir ginčo esmės sprendimo neskundė apeliacine tvarka. Tokie veiksmai reiškia pripažinimą, kad jų reikalavimo pagrindu inicijuotas ir ilgai trukęs teismo procesas, sukėlęs didžiules išlaidas atsakovams, buvo pradėtas ir vykdytas kitais nei siekio apginti savo pažeistas teises ir sąžiningo proceso tikslais. Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ laikėsi pozicijos, kad byla buvo naudojama kaip ieškovės ir jos akcininkų priemonė apsiginti nuo galimų teisinių procesų ir ieškovės akcininkų bei jų vadovų atsakomybės dėl ieškovės nuostolių ir veiklos nutraukimo, taip pat  ir nuo baudžiamosios atsakomybės.

162.4.                      Apeliacinės instancijos teismas turėjo priteisti visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis) solidariai iš ieškovės ir kasacinį skundą pateikusių asmenų.

162.5.                      Kasacinį skundą pateikę subjektai tik apeliaciniame skunde iškėlė ir vėliau kasaciniame skunde pakartojo argumentą, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai procese ir egzistuoja teisinis pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, t. y. kasacinį skundą teikę asmenys pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalį, grįsdami savo apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, ir atitinkamai CPK 347 straipsnio 2 dalį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą nutraukti bylos nagrinėjimą kasaciniame teisme (CPK 356 straipsnio 6 dalis).

162.6.                      Šalys netinkamai aiškina, taiko CPK 93 straipsnio 4 dalį, neįrodė jos taikymo sąlygų. „Air Baltic Corporation A/S“ tinkamai ir sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo papildomai sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Veiksmų, dėl kurių priteistos bylinėjimosi išlaidos galėjo būti dar labiau mažinamos CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu, kasacinį skundą teikiantys subjektai neįrodė. Patys kasacinį skundą teikiantys subjektai elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, palaikydami aiškiai nepagrįstus ieškovės reikalavimus bei patys pareikšdami savarankiškus reikalavimus dėl 87 502 896,20 Eur tariamų nuostolių atlyginimo, nors žinojo, kad tokie reikalavimai neturi pagrindo.

163.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas atsiliepimu į trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasacinį skundą prašo nutraukti šio kasacinio skundo pagrindu pradėtą procesą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, jei procesas kasaciniame teisme nebūtų nutrauktas, prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

163.1.                      Kasacinis procesas turėtų būti nutraukiamas.

163.2.                      Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tretieji asmenys nekėlė klausimo dėl tariamo netinkamo atsakovų procesinio elgesio, o teiginius dėl neva taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies išimties pirmą kartą nurodė tik savo pateiktame apeliaciniame skunde. Tretieji asmenys turėjo pareigą įrodyti CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas. Taigi tokiu būdu buvo pažeista CPK 306 straipsnio 2 dalis, nustatanti draudimą grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, bei CPK 347 straipsnio 2 dalis.

163.3.                      Kasaciniame skunde pateikta pozicija siekiama suformuoti ydingą teismų praktiką, apribojančią galimybę atsakovui naudotis procesinėmis teisėmis bei gintis nuo byloje pareikštų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020). CPK 93 straipsnio 4 dalies išimties taikymas yra prilyginamas civilinės atsakomybės taikymui už bylos nagrinėjimo metu atliktus neteisėtus veiksmus, priežastiniu ryšiu susijusius su atitinkamomis bylinėjimosi išlaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Tačiau tretieji asmenys siekia nepagrįstai išplėsti šios išimties taikymo apimtį, nors jie bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ ar Rygos tarptautinio oro uosto civilinės atsakomybės sąlygų dėl netinkamo atsakovų naudojimosi procesinėmis teisėmis. Siekiama, jog CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos būtų taikomos už tai, kad atsakovas byloje naudojosi teise į gynybą bei kitomis CPK įtvirtintomis procesinėmis teisėmis, įskaitant teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis atskiruoju skundu, be to, siekiama suformuoti vertinimą, kad bylinėjimosi išlaidos turėtų būti atlyginamos ne pagal byloje tenkintų ar netenkintų reikalavimų dydį, o pagal byloje tenkintų ar netenkintų šalių pareikštų atskirų procesinių prašymų skaičių.

163.4.                      Kasacinio skundo teiginiai apie tariamą netinkamą atsakovų naudojimąsi procesinėmis teisėmis yra nepagrįsti. Teismas nenustatė faktinės aplinkybės, jog atsakovai ar kuris nors vienas iš jų būtų atlikęs kokius nors netinkamus procesinius veiksmus. Todėl nesant netinkamo naudojimosi procesu fakto trečiųjų asmenų teiginiai vertintini kaip nepagrįsti. Asmenys nepiktnaudžiavo jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, jomis naudojosi tinkamai ir sąžiningai. Atsakovai, reikšdami trečiųjų asmenų minimus prašymus ir atskiruosius skundus, įgyvendino jiems CPK nuostatomis suteiktą teisę gintis nuo pareikštų reikalavimų, siekiant, jog būtų objektyviai, tinkamai ir visapusiškai išnagrinėta civilinė byla, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsisakant atsakovų naudai iš trečiųjų asmenų priteisti atsakovų civilinėje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, nepagrįsti teiginiai dėl galimo proceso vilkinimo.

163.5.                      Tretieji asmenys, reikšdami aiškiai nepagrįstus ir neteisėtus savarankiškus reikalavimus, prisiėmė riziką ir pareigą atlyginti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šioje civilinėje byloje turėjo būti priteistas visų atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto ir atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendime konstatavo, kad tretieji asmenys savarankiškus reikalavimus dėl žalos atlyginimo pareiškė neturėdami materialinio teisinio suinteresuotumo, nes jie reikalavo nuostolių atlyginimo, susijusio su tariamu ieškovės akcijų vertės sumažėjimu, patirtu tuo laikotarpiu, kai tretieji asmenys nebuvo ieškovės akcininkais. Tretieji asmenys apeliaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalies, kuria buvo visiškai atmesti jų savarankiški reikalavimai, o skundė tik šio sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Tokiu būdu patys tretieji asmenys de facto (faktiškai) pripažino, kad šioje civilinėje byloje atsakovams pareikšti savarankiški reikalavimai yra nepagrįsti. Jeigu tretieji asmenys nebūtų pareiškę nepagrįstų ir neteisėtų savarankiškų reikalavimų, atsakovai nebūtų patyrę bylinėjimosi išlaidų, gindamiesi nuo šių reikalavimų. Tai, kad tretiesiems asmenims turėtų tekti rizika ir neigiamos pasekmės, susijusios su nepagrįstų savarankiškų reikalavimų pareiškimu net neturint materialinio teisinio suinteresuotumo, pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019; 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019).

163.6.                      CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, t. y. turi būti vertinama, dėl kokios priežasties bylos šalis buvo priversta patirti atitinkamas bylinėjimosi išlaidas. Taigi ne atsakovų procesiniai veiksmai, ginantis nuo byloje pareikštų reikalavimų, o trečiųjų asmenų pareikšti nepagrįsti savarankiški reikalavimai laikytini pirmine ir pagrindine atsakovų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastimi. Todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikoma CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis, o teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė atsakovams priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

163.7.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-687/2019). Apeliacinės instancijos teismas motyvus dėl trečiųjų asmenų apeliacinio skundo nurodė, nors ir lakoniškai. Tuo tarpu vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno trečiųjų asmenų apeliacinio skundo argumento, nesudaro pagrindo panaikinti sprendimo dalį, kuria trečiųjų asmenų apeliacinis skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

164.       Byloje kilo ginčas dėl teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo sprendžiant konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimą dėl atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto galimai sudaryto draudžiamo susitarimo (SESV 101 straipsnis), „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (SESV 102 straipsnis) bei bylinėjimosi išlaidų privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose atlyginimo. Teisėjų kolegija nusprendžia dėl šių klausimų pasisakyti atskirai. Taip pat nutartyje bus pasisakoma dėl kitų, su minėtais neatsiejamai susijusių, klausimų siekiant sistemiškai ir nuosekliai atsakyti į kasatorių keliamus ir kasacijos pagrindą sudarančius teisinius argumentus.

Dėl privataus konkurencijos taisyklių įgyvendinimo

165.       Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus); asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Tokiais atvejais yra numatomos priemonės šių vertybių apsaugai užtikrinti (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

166.       Išskiriamas viešasis ir privatus konkurencijos taisyklių įgyvendinimas. Viešosios prievolės saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę pažeidimas sukelia viešuosius administracinius teisinius padarinius, kurie susiklosto valstybės konkurencijos priežiūrą vykdančioms institucijoms taikant viešosios atsakomybės formas ir priemones. Be viešojo konkurencijos teisės įgyvendinimo, būtina užtikrinti ir privačias teises, susijusias su sąžiningos konkurencijos pažeidimu, asmenims, nukentėjusiems nuo konkurenciją pažeidžiančių veiksmų, pareiškiant ieškinius dėl žalos atlyginimo.

167.       Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad SESV 101 (draudžiami susitarimai) ir 102 (piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi) straipsniai yra tiesiogiai veikiantys, t. y. sukuria asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai (žr. ESTT 1974 m. sausio 30 d. sprendimo byloje BRT ir SABAM, vadinamo „BRT I“, 127/73, 16 punktą; 1997 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Guérin automobiles prieš Komisiją, C‑282/95 P, 39 punktą).

168.       Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad SESV 101 ir 102 straipsniai taikomi transporto sektoriui, įskaitant oro transportą (žr. ESTT 1986 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Minist?re Public prieš Asjes ir kt., C-209/84; 1989 m. balandžio 11 d. sprendimą byloje Ahmed Saeed Flugreisen ir kt. prieš Zentrale zur Bekämpfung Unlauteren Wettbewerbs, C-66/86).

169.       Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nacionaliniai teismai, kurie pagal savo kompetenciją yra įpareigoti taikyti Europos Sąjungos teisę, turi užtikrinti galimybę reikalauti nuostolių, padarytų sutartimi ar elgesiu, kurie gali riboti ar iškraipyti konkurenciją, atlyginimo (žr. ESTT 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Courage Ltd prieš Bernard Crehan ir kt., C-453/99, 25–27 punktus). Be to, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, nesant Bendrijos (dabar – Europos Sąjungos) teisės nuostatų šioje srityje, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektų teisių, kylančių iš tiesioginio Bendrijos teisės veikimo, apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad šios ieškinių pateikimo taisyklės nebus mažiau palankios nei tos, kurios taikomos pareiškiant panašius ieškinius dėl vidaus teisės pažeidimo (ekvivalentiškumo principas), ir kad jos nedaro Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimo praktiškai neįmanomo ar pernelyg sudėtingo (veiksmingumo principas) (žr. ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Vincenzo Manfredi prieš Lloyd Adriatico Assicurazioni SpA ir kt., C‑295/04, 62 punktą ir jame nurodytą ESTT jurisprudenciją).

170.       Kartu pažymėtina, kad procesinės taisyklės dėl SESV 101 ir 102 straipsnių įgyvendinimo įtvirtintos 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (toliau – Reglamentas 1/2003), kurio nuostatos taikomos nuo 2004 m. gegužės 1 d.

171.       Reglamento 1/2003 preambulės 7 punkte nustatyta, kad nacionaliniams teismams tenka svarbus vaidmuo taikant Bendrijos konkurencijos taisykles. Spręsdami privačių asmenų ginčus, jie gina subjektyviąsias teises, kurios yra apibrėžtos Bendrijos teisės, pavyzdžiui, priteisdami atlyginti žalą nukentėjusiesiems nuo pažeidimų. Taip nacionaliniai teismai papildo valstybių narių konkurencijos institucijų veiklą. Todėl jiems turėtų būti leidžiama taikyti visas Sutarties 81 ir 82 straipsnių (dabar – 101, 102 straipsniai) nuostatas.

172.       Reglamento 1/2003 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje (dabar – 101 straipsnis), jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties 81 straipsnio nuostatas. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam Sutarties 82 straipsniu (dabar – 102 straipsnis) draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir Sutarties 82 straipsnio nuostatas. Reglamento 1/2003 6 straipsnyje nustatyta, kad nacionaliniai teismai turi teisę taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnių (dabar – 101, 102 straipsniai) nuostatas.

173.       Konkurencijos teisės normos Lietuvos Respublikoje įtvirtintos Konkurencijos įstatyme. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio („Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas“) ar 7 straipsnio („Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi“) arba SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimu padarytos žalos atlyginimo ypatumai nustatyti šio įstatymo šešto skyriaus antrajame skirsnyje (43–53 straipsniuose).

174.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant ES teisės nuostatų žalos dėl konkurencijos teisės pažeidimų srityje, kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje nustato šios teisės įgyvendinimo taisykles. Taigi iš esmės yra nukreipiama į valstybių narių civilinėje teisėje taikomą atsakomybės kilimo praktiką, teisę nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas paliekant valstybių narių nacionalinei teisei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2010). Šis kasacinio teismo aiškinimas iš esmės atskleidžia privataus konkurencijos taisyklių įgyvendinimo turinį ir tikslą užtikrinti asmenų teisę kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo bei tokio pobūdžio reikalavimų tenkinimą teisės aktų nustatyta tvarka.

175.       Įstatyme įtvirtintos civilinės atsakomybės atsiradimo būtinosios sąlygos, kurias nustačius atsakingam už žalos padarymą asmeniui taikoma atsakomybė, yra šios: neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kaltės (CK 6.245–6.255 straipsniai). Atitinkamai, byloje kilus ginčui dėl iš konkurencijos teisės pažeidimo kildinamos žalos atlyginimo, teismas nustato ir įvertina faktines aplinkybes, turinčias įrodomosios reikšmės konstatuojant deliktinės atsakomybės sąlygas. Kiekvienos konkrečios bylos individualios aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti kurias nors iš įstatyme įvardytų deliktinės atsakomybės sąlygų. Tik nustatęs visas įstatyme išvardytas sąlygas, teismas sprendžia dėl deliktinės atsakomybės taikymo ir apimties.

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų

176.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo jos reikalavimo atlyginti žalą dėl atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto sudaryto draudžiamo susitarimo (SESV 101 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis).

177.       Apeliacinės instancijos teismas kaip atsakovų civilinės atsakomybės pagrindą vertino tik galimą SESV 102 straipsnio (Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio) pažeidimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad, pirma, aplinkybės, susijusios su atsakovų veiksmais galimai taikant kryžminį subsidijavimą Rygos tarptautiniame oro uoste, yra ne atskiro Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo pagrindas (SESV 101 straipsnis), jos teisiškai reikšmingos tik sprendžiant dėl SESV 102 straipsnio galimo pažeidimo. Antra, ginčo dalykas iš esmės siejamas tik su „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

178.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą; 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019 43 punktą).

179.       Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo faktinį ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei faktinio ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais ir įrodymais, kurių šalys teismui nenurodė), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008).

180.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų (teisinio ieškinio pagrindo) nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą; 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 25 punktą).

181.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“, remdamasi privačia konkurencijos taisyklių įgyvendinimo tvarka, teisme pareiškė atsakovams „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos oro uostui civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį ieškovė kildina iš konkurencijos teisės pažeidimo. Ieškinyje yra išdėstytos faktinės bei teisinės aplinkybės ir argumentai tiek dėl galimo sudaryto draudžiamo susitarimo tarp atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ ir atsakovo Rygos oro uosto, tiek dėl galimo atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Galimo draudžiamo susitarimo reikšmė, ieškovės teigimu, šiame ginče yra mažų mažiausiai tokia, jog yra, inter alia (be kita ko), įrodinėjama, kad iš Rygos oro uosto teiktų nuolaidų atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ galėjo finansuoti savo antikonkurencinį elgesį. Ieškinyje yra plačiai įrodinėjamos draudžiamo susitarimo sąlygos.

182.       Ieškinyje ieškovė teigė, kad dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniškų kainų taikymo nurodytais maršrutais ir draudžiamo atsakovų susitarimo ji buvo priversta mažinti savo analogiškų paslaugų kainas, ji prarado savo paslaugų rinkos dalį ir negavo pajamų, kurias būtų galėjusi gauti, jeigu nebūtų buvę „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniškų kainų taikymo vykdant skrydžius nurodytais maršrutais ir draudžiamo atsakovų susitarimo. Taigi byloje ieškovė įrodinėjo, kad ji patyrė nuostolius tiek dėl atsakovų draudžiamo susitarimo, tiek dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi taikant grobuoniškas kainas. Analogiškai ieškinyje buvo įrodinėjamas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų, siejamų tiek su SESV 101, tiek su SESV 102 straipsnių pažeidimais, ir kilusios žalos.

183.       Taigi atsakovų neteisėtus veiksmus apibrėžiantis faktinis ieškinio pagrindas, kuriuo remdamasi ieškovė grindė ieškiniu nurodomos žalos atsiradimą, prašoma priteisti žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos siejami tiek su SESV 101 straipsnio, tiek su SESV 102 straipsnio pažeidimu. Tokios pozicijos ieškovė laikėsi ir bylos nagrinėjimo metu. Prašant Konkrencijos tarybos išvados byloje taip pat buvo nurodyti klausimai, susiję su SESV 101, 102 straipsnių pažeidimais. Ieškiniu apibrėžtas minėtas ieškinio dalykas ir pagrindas lėmė, kad proceso šalys, siekdamos atsikirsti į ieškovės reikalavimą, teikė argumentus, galimai paneigiančius ir draudžiamo susitarimo sudarymą, atitinkamai teigdamos, kad šiuo pagrindu neegzistuoja sąlygos jų civilinei atsakomybei kilti.

184.       Pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde ieškovė nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme išsakytos pozicijos ir teigė, jog SESV 101 (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis) ir SESV 102 (Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis) yra savarankiški konkurencijos teisės institutai, ir kilusią žalą siejo su SESV 101, 102 straipsnių pažeidimais.

185.       Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo savo esme yra orientuotas tik į žalos atlyginimą, siejamą su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, bet ne su draudžiamu susitarimu, ne tik nepagrįsta jokiais argumentais, bet ir tiesiogiai prieštarauja bylos medžiagai.

186.       Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad ieškiniu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo teisme ribas sudaro atsakovų civilinė atsakomybė už ieškovei galimai padarytą žalą dėl SESV 101 straipsnio ir SESV 102 straipsnio pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės ieškinio pagrindą ir nepagrįstai susiaurino veiksmų, su kuriais siejama prašoma priteisti žala, apimtį.

Dėl konkurenciją ribojančio susitarimo kaip neteisėtų veiksmų (SESV 101 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis)

187.       SESV 101 straipsnio 1 dalimi su vidaus rinka nesuderinamais ir draudžiamais pripažįstami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje (ESTT 2020 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 30 punktas). Pagal SESV 102 straipsnį kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

188.       Sąvoka „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“, kaip ji suprantama pagal SESV 102 straipsnį, yra objektyvi ir susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu rinkoje, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi; tokiu elgesiu, naudojant kitokias priemones nei lemiančias įprastą ūkio subjektų prekių ar paslaugų konkurenciją, sudaromos kliūtys išlaikyti rinkoje dar esančią konkurenciją ar kliūtys šios konkurencijos plėtrai (ESTT 1979 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Hoffmann-La Roche / Komisija, 85/76, 91 punktas ir 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas Tomra Systems ir kt. / Komisija, C‑549/10 P, 17 punktas; 2020 m. sausio 30 d. sprendimas Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 148, 149 punktai).

189.       Teisėjų kolegija pažymi, jog SESV VII antraštinės dalies („Konkurencijos, mokesčių ir teisės aktų derinimo bendrosios taisyklės“) 1 skyriaus („Konkurencijos taisyklės“) 1 skirsnyje („Įmonėms taikomos taisyklės“), kuriame yra minėti SESV 101 ir 102 straipsniai, taip pat kitose SESV dalyse, nėra užuominų į tai, kad SESV 101 ir 102 straipsnių normos negalėtų būti taikomos kartu.

190.       Priešingai, ESTT savo praktikoje yra nurodęs, jog tais pačiais veiksmais gali būti pažeistas tiek SESV 101 straipsnis, tiek SESV 102 straipsnis, nors šiomis nuostatomis siekiama skirtingų tikslų (žr. ESTT 1979 m. vasario 13 d. sprendimo byloje Hoffmann-La Roche / Komisija, 85/76, 116 punktą ir 2000 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Compagnie maritime belge transports ir kt. / Komisija, C‑395/96 P ir C‑396/96 P, 33 punktą; 2020 m. sausio 30 d. sprendimo byloje Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 146 punktą). Žala taip pat gali būti sukelta dėl atskirų šių straipsnių pažeidimų (žr. ESTT 1979 m. vasario 13 d. sprendimo byloje Hoffmann-La Roche / Komisija, 85/76, 120 punktą; 2020 m. sausio 30 d. sprendimo byloje Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 147 punktą).

191.       SESV taisykles detalizuojančių Europos Komisijos Vertikaliųjų apribojimų gairių (2010/C 130/01) 1 punkte taip pat nurodyta, kad šios gairės neprieštarauja galimam lygiagrečiam SESV 102 straipsnio taikymui vertikaliesiems susitarimams. Be kita ko, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairių (2011/C 11/01) 16 punkte taip pat nurodoma, jog vertinimu pagal 101 straipsnį, kaip apibūdinta šiose gairėse, nepažeidžiamas galimas lygiagretus Sutarties 102 straipsnio taikymas horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams.

192.       Analogiškas požiūris yra išreiškiamas teisės doktrinoje, nurodant, jog SESV 101 ir 102 straipsniai vienas kito atžvilgiu nėra išimtiniai (angl. mutually exclusive), be to, jie abu gali būti taikomi tam pačiam elgesiui (Kellerbauer, M.; Klamert, M.; Tomkin, J. The EU Treaties and the Charter of Fundamental Rights, a Commentary. Oxford University Press, 2019, p. 994).

193.       Pirmiau minėti ESTT išaiškinimai, ES teisės aktai bei juos analizuojanti teisės doktrina leidžia teigti, jog SESV 101 ir 102 straipsniai savaime neeliminuoja vienas kito taikymo galimybės.

194.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ieškinyje prašoma priteisti žala yra siejama su SESV 101, 102 straipsnių pažeidimais, į tai, kad ES teisėje šie pažeidimai traktuotini kaip savarankiški, pasižymintys skirtingais kriterijais, kuriuos reikia nustatyti, ir jų nulemtu atitinkamu aplinkybių vertinimu, nusprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl galimo SESV 101 straipsnio pažeidimo.

195.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kai kurias ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes.

196.       (duomenys neskelbtini).

197.       Iš teismų nustatytų aplinkybių taip pat matyti, jog „Air Baltic Corporation A/S“ veiklą Lietuvoje pradėjo nuo 2004 m. kovo mėnesio. Ieškovė, įrodinėdama žalos atsiradimą, ją sieja su nuolaidų pagal Mokesčių Rygos oro uoste tvarką suteikimu atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“, todėl nagrinėjamoje byloje yra aktualus tik laikotarpis nuo 2004 m. lapkričio 22 d., kai įsigaliojo ir ėmė veikti Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtinta Mokesčių Rygos oro uoste tvarka.

198.       (duomenys neskelbtini).

199.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, turėtų įvertinti civilinės atsakomybės, siejamos su atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Latvijos oro uosto galimu sudarytu draudžiamu susitarimu (SESV 101 straipsnis), sąlygas. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų atsižvelgtina į tai, jog SESV 101 straipsnis apima tiek horizontaliuosius (tarp įmonių tame pačiame rinkos lygmenyje), tiek vertikaliuosius susitarimus (tarp įmonių skirtingose tiekimo grandinės lygmenyse). Jis taikomas visiems susitarimams ir suderintiems veiksmams, kurie horizontaliuose ar vertikaliuose santykiuose iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje, nepriklausomai nuo rinkos, kurioje šalys veikia. Taigi pakanka, kad tik vienos iš šalių komercinis elgesys būtų paveiktas nagrinėjamos schemos (angl. arrangement) (Kellerbauer, M.; Klamert, M.; Tomkin, J. The EU Treaties and the Charter of Fundamental Rights, a Commentary. Oxford University Press, 2019, p. 1010).

200.       Šiuo atveju ieškovė teikia argumentus dėl galimo draudžiamo susitarimo, sudaryto ne konkurentų, bet paslaugos teikėjo Rygos oro uosto ir paslaugos gavėjo ,,Air Baltic Corporation A/S“, kurie lėmė žalos ieškovei kilimą. Ieškovė, be kita ko, nurodo, jog draudžiamas susitarimas buvo sudarytas siekiant pasiekti atsakovų išsikeltus keleivių pervežimo tikslus, gauti nuolaidą, kad be minėtos nuolaidų sistemos atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų turėjęs finansinių galimybių vykdyti skrydžius ieškovės nurodytu laikotarpiu, taikyti aptariamas skrydžių bilietų kainas. Ieškovės teigimu, draudžiamo susitarimo įgyvendinimas sukėlė realias pasekmes – ji buvo išstumta iš atitinkamų skrydžių marštutų rinkų. Sudarytą susitarimą patvirtina ir tai, kad, ieškovei nutraukus skydžius, ,,Air Baltic Corporation A/S“ tiesioginius skydžius iš Vilniaus oro uosto pakeitė skrydžiais per Rygos oro uostą. Tokiu būdu Rygos oro uostas bei ,,Air Baltic Corporation A/S“ įgijo finansinę naudą.

201.       Vertinant ieškovės pateiktą reikalavimą atsižvelgtina, be kita ko, į šios nuolaidos suteikimo tikslus, aplinkybes, ,,Air Baltic Corporation A/S“ gautos nuolaidos suteikimo momentą, vėlesnius veiksmus bei šalių elgesį po galimo ieškovės išstūmimo iš rinkos. Šių aplinkybių, teisinio reguliavimo kontekste įvertintina, ar minėtas susitarimas, kaip jis yra suprantamas pagal ES ir nacionalinės teisės nuostatas, buvo sudarytas, ar jis sukėlė žalą ieškovei.

202.       Byloje atsakovai „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos oro uostas taip pat teikia argumentus, kad jiems civilinė atsakomybė negali būti taikoma už susitarimą dėl atitinkamų nuolaidų, kurias kaip būtinas įtvirtina nacionaliniai teisės aktai. Tuo tarpu ieškovė įrodinėja, kad aptariama nuolaidų sistema buvo inicijuota ne nepriklausomo teisės aktų leidybos teisę turinčio subjekto (reguliatoriaus), tačiau buvo sukurta, įgyvendinta ir priimta Rygos oro uosto iniciatyva ir aktyviais veiksmais. Rygos oro uostas, atsakydamas į Latvijos konkurencijos tarybos raštą, patvirtino, kad pats sukūrė ir inicijavo antikonkurencinių veiksmų pagrindu buvusią nuolaidų sistemą, vėliau ją minėtais teisės aktais reglamentavo Susisiekimo ministerija. Šia sistema buvo siekiama keleivius pritraukti į Rygos oro uostą, be kita ko, įgyvendinant Oro uosto plėtros strategines gaires.

203.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, pagal Teisingumo Teismo praktiką, jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB 81 (dabar – SESV 101 straipsnis) ir 82 straipsniai (dabar – SESV 102 straipsnis) netaikomi. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šiuos straipsnius, nėra savarankiška įmonių veikla. Tačiau EB 81 ir 82 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktuose nustatyta konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybė (ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C‑359/95 P ir C‑379/95 P, 33 ir 34 punktai; 2010 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Deutsche Telekom, C‑280/08 P, 80 punktas).

204.       Teisingumo Teismas tik ribotai pripažino galimybę netaikyti EB 81 ir 82 straipsnių nustatytai antikonkurencinei veiklai dėl to, kad šią įmonių veiklą lėmė galiojantys nacionalinės teisės aktai, arba dėl to, kad jie pašalina bet kokią konkurencinės įmonių veiklos galimybę (žr. ESTT 1985 m. kovo 20 d. sprendimo byloje  Italija prieš Komisiją, 41/83, 19 punktą; 1985 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, 240/82–242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, 27–29 punktus ir 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo byloje CIF, C‑198/01, 67 punktą; 2010 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Deutsche Telekom, C‑280/08 P, 80 punktą).