Civilinė byla Nr. e2A-1232-638/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04538-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.1.; 1.3.2.9.3.; 1.3.2.10 

 (S)

Kauno apygardos teismas

SPRENDIMAS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Metalinox“ ir atsakovo R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metalinox“ ieškinį atsakovui R. D. ir atsakovo R. D. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Metalinox“ dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme iš esmės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Metalinox“ (toliau – UAB, ieškovė, darbdavys) ieškinyje prašė pripažinti, kad ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu R. D. (toliau – darbuotojas, atsakovas).

2.       Ieškinyje nurodė, kad 

3.       Atsakovas atsiliepimu prašė atmesti ieškovės ieškinį, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2024 m. sausio 23 d. darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti atsakovui iš ieškovės dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 5 540,00 Eur, 15 568,91 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 628,72 Eur delspinigių, kompensaciją už nepanaudotas atostogas 2 688,42 Eur, vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju darbo santykiams pasibaigus nuo 2024 m. sausio 23 d. ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad atsakovui kaip darbuotojui daugiau, kaip du mėnesius iš eilės nebuvo mokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis, dėl ko atsakovas 2024 m. sausio 16 d. pateikė ieškovui pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl svarbių priežasčių Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi ieškovas darbo sutarties atsakovo nurodytais pagrindais nenutraukė, atsakovas buvo priverstas kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisija pripažino, jog pareikštas reikalavimas dėl darbo sutarties pagrindo nustatymo yra neatsiejamas nuo šios civilinės bylos, prašymą priimti atsisakė. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog darbo sutartis tarp šalių pasibaigė 2024 m. sausio 23 d. atsakovo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, ir priteisti prašomas sumas.

5.       Atsiliepime į priešieškinį ieškovė nurodė, kad su priešieškinio reikalavimais nesutinka, priešieškinis yra nepagrįstas, atmestinas. Atsakovas dėl darbo sąlygų, susijusių su darbo užmokesčio sumažinimu, davė sutikimus ir dirbo pakeistomis darbo sąlygomis nereikšdamas jokių pretenzijų. Atsakovo žinojimą apie sumažintą darbo užmokestį pagrindžia ne tik darbuotojo ir darbdavio susirašinėjimas, bet ir faktas, kad per visą laiką darbuotojas nė karto nereiškė pretenzijos ar prašė paaiškinimo dėl atlyginimo sumažinimo. Su darbuotoju buvo suderinta ir žinojo apie atlyginimo pokyčius, visada informuoja Sodrą elektroniniu pranešimu. Buvo realus susitarimas tarp šalių dėl atlyginimo sumažinimo ir jis buvo vykdomas daugiau nei 10 mėnesių. Abi šalys suprato, kad darbo sutartis nėra nutraukta. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2024 m. sausio 16 d. pateikė ieškovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl svarbių priežasčių, kad nuo 2024 m. sausio 23 d. nutraukia darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Į bylą nepateiktas ieškovės įsakymas nutraukti darbo sutartį su atsakovu, o ieškovės direktorius 2024 m. sausio 20 d. el. laišku nurodė, kad atsakovas nėra atleistas, šalys derino darbo sutarties nutraukimą bendru sutarimu, atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė įsakymo atleisti atsakovą iš darbo jo prašomu pagrindu nepriėmė. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo darbo sutartis buvo nutraukta 2024 m. sausio 23 d., kadangi ji nutrūko tik tada, kai ieškovė priėmė įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo, 2024 m. balandžio 10 d.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 1 329,36 Eur (išmokėtina suma) neišmokėto darbo užmokesčio, 1 236,60 Eur (išmokėtina suma) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 5 743,32 Eur (išmokėtina suma) netesybas ir 209,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje apimtyje priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1 496,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismas nurodė, kad darbdavys ilgiau kaip metus mokėjo darbuotojui mažesnį, negu sutarta darbo sutartyje, darbo užmokestį. Darbuotojas apie sumažinimą žinojo, tai patvirtina aplinkybė, kad vėliausiai nuo 2023 m. kovo mėnesio darbuotojui mokama tik 28,88 proc. jam priklausančio darbo užmokesčio, antra – dar 2022 m. gruodžio 28 d. darbdavys el. laišku kreipėsi į darbuotoją, kuriame nurodė, kad reikia pasitarti dėl atlyginimo, prašo pagalvoti apie tai, kiek jis gali susimažinti atlyginimą, siūlo iki 1 400 Eur į rankas atsižvelgiant į mėnesio rezultatus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsakęs į šį el. laišką, tačiau vadovaujantis cituotu darbo sutarties 6.2 punktu, darbuotojas įsipareigoja asmeninį el. paštą peržiūrėti ne rečiau kaip kas dvi dienas, tuo tarpu darbdavio siųstas el. laiškas buvo siųstas darbo el. paštu. Darbuotojas su šio el. laiško turiniu buvo supažindintas dar 2022 m. gruodžio 29 d. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė nustatyta, kad apie faktinį darbo užmokesčio sumažinimą darbuotojas buvo informuotas jau nuo 2023 m. sausio mėn. Darbuotojas ilgiau kaip 14 mėnesių faktiškai dirbo už ženkliai sumažintą darbo užmokestį. Teismas padarė išvadą, kad apie tokį darbo sutarties pakeitimą atsakovas buvo informuotas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į darbo ginčus nagrinėjantį organą per tris mėnesius su prašymu įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį. Todėl teismas konstatavo, kad darbdavys neturėjo jokio pagrindo nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi darbo sutarties keitimas sumažinant darbo užmokestį buvo teisėtas ir galiojantis. Darbuotojo pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Teismo vertinimu, darbuotojas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad DK 45 straipsnio 3 dalyje nurodytas trijų mėnesių terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl darbuotojo veiksmai teikiant darbdaviui nepagrįstus prašymus, susijusius su pavėluotu ar ne visu darbo užmokesčio mokėjimu, yra neteisėti, o iš neteisėtų veiksmų nekyla ir teisėtos pasekmės.

8.       Teismas nurodė, kad darbuotojas beveik du mėnesius neatvyko į darbą, nors buvo informuotas, kad darbo sutartis su juo nėra nutraukta, neteikė informacijos apie neatvykimo priežastis, neteisingai laikė, kad darbo sutartis su juo nutraukta. Byloje nustatyta, kad pažeidimas, t. y. neatvykimas į darbą yra tęstinis, priskiriamas prie šiurkščių (DK 58 straipsnio 3 dalis 1 punktas), buvo daromas sąmoningai (darbuotojo kaltė egzistuoja), todėl nėra jokio pagrindo naikinti ir darbdavio 2024 m. balandžio 10 d. įsakymo bei pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu.

9.       Teismas nurodė, kad rašytiniais įrodymais (pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, Luminor AS mokėjimų darbuotojui sąrašu) nustatyta, kad paskutinė suma darbuotojui išmokėta 2024 m. vasario 5 d. (68,60 Eur) ir 2024 m. balandžio 4 d. (144,00 Eur). Paskaičiuota darbdavio išmokėti už 2024 m. sausio mėn. suma yra 1 571,96 Eur. Darbuotojas nebuvo atleistas iki 2024 m. balandžio 10 d., taigi, ši apskaičiuota suma yra darbuotojui mokėtinas darbo užmokestis ir neapima kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teismas padarė išvadą, kad darbuotojui nebuvo išmokėta jam paties darbdavio paskaičiuota išmokėti 1 359,36 Eur (1 571,96 Eur paskaičiuota suma išmokėjimui – 212,60 Eur išmokėta suma), todėl šią sumą priteisė iš darbdavio. Taip pat teismas nustatė, kad vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokesčio dydis (atskaičius mokesčius paskaičiuotas darbdavio) sudarė 45,80 Eur. Teismas nurodė, kad byloje pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais nustatyta, kad darbuotojas per darbo laikotarpį buvo apmokamose atostogose tik 2 dienas, todėl už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 30 d. (kai darbdavys ir darbuotojas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 20) iki 2024 m. vasario 12 d. kai imtos žymėti pravaikštos darbuotojas turėjo sukaupęs 27 darbo dienas kasmetinių atostogų (29 darbo dienos (sukauptos) – 2 (panaudotos)). Tai reiškia, kad nutraukiant darbo santykius darbuotojui turėjo būti išmokama 1 236,60 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, kuri priteisiama iš ieškovės atsakovui. Teismas taip nustatė, kad darbdavys neatsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo dieną – 2024 m. balandžio 10 d. Darbuotojo vidutinį darbo mėnesio darbo užmokestį sudarė 957,22 Eur (45,80 Eur X 20,9 darbo dienos). Teismas nurodė, kad vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamu atveju darbdavys privalo išmokėti ir netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Todėl iš viso priteistina 5 743,32 Eur netesybų (išmokėtina suma).

        III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimo dalį dėl atsakovui iš ieškovės priteisto 1 329,36 Eur (išmokėtina suma) neišmokėto darbo užmokesčio, 1 236,60 Eur (išmokėtina suma) kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5 743,32 Eur (išmokėtina suma) netesybų, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, be to, tinkamai sprendimo nemotyvavo, nurodyti motyvai bei argumentai prieštarauja vieni kitiems. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi teismo išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais, nepaaiškinant, kodėl vieniems įrodymams teikiamas prioritetas prieš kitus, t. y. apelianto pateiktus įrodymus.

10.2.                      Nesutiktina su teismo išvadomis, kad ieškovė neatsiskaitė su atsakovu paskutinę jo darbo dieną, t. y. 2024 m. balandžio 10 d. Apeliantės pagrįstu manymu, teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų, t. y. mokėjimo nurodymų, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui: 1) 180 Eur ir 953 Eur (2025 m. sausio 29 d., DOK-12497); 2) 144 Eur (2025 m. sausio 29 d., DOK-12526).

10.3.                      Apeliantė į bylą pateikė mokėjimus, kurie pagrindžia atsiskaitymą su darbuotoju ir paneigia bet kokias teismo išvadas dėl netesybų mokėjimo pagal DK 147 straipsnį. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės atliktų mokėjimų, dėl ko nepagrįstai buvo paskaičiuotos netesybos. Ieškovė paskutinę darbo dieną, t. y. 2024 m. balandžio 10 d. atsiskaitė su atsakovu, todėl nesuprantami teismo sprendimo argumentai dėl netesybų priskaičiavimo.

10.4.                      Apeliantė mano, kad teismas privalėjo atidžiai įvertinti visus byloje pateiktus mokėjimus, atsižvelgti į tai, kad apeliantė atliko visus reikiamus mokėjimus. Jeigu apeliacinės instancijos teismas manys, kad ieškovė neįrodė, jog yra atsiskaityta su atsakovu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai priskaičiavo 5 743,32 Eur netesybų, ieškovė pagrįstai mano, kad toks netesybų dydis yra neproporcingas ir turi būti mažinamas.

11.       Atsakovas 

11.1.                       Darbdavys teikė skirtingas priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio pažymas – darbo ginčų komisija nagrinėjo 2024 m. sausio 29 d. pažymą Nr. 24-01 (darbuotojo prašymo 2 priedas), o vėliau, jau kartu su ieškiniu, darbdavys teikė pažymą 2024 m. kovo 13 d. Nr. 2024-03.

11.2.                      2024 m. sausio 29 d. pažymoje buvo priskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, o 2024 m. kovo 13 d. šios sumos jau neliko. Pažymėtina, jog darbdavys niekada neišmokėjo darbuotojui kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

11.3.                      Kaip matyti iš darbdavio pateiktos pažymos (priešieškinio 2 priedas), darbdavys buvo priskaičiavęs 19,41 d. d. atostogų dienų, už kurias buvo priskaičiavęs 1 503,36 Eur (1 571,96 Eur – 68,60 Eur). Todėl, net jei vadovautis darbdavio logika ir laikyti, jog darbo sutartis baigėsi 2024 m. balandžio 10 d., ieškovė iki šiandien nėra sumokėjusi kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

11.4.                      Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad suformuluoti išaiškinimai dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo suponuoja išvadą, kad ši imperatyvi teisės norma negali būti aiškinama plačiai, t. y. netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais, kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos.

12.       Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti priešieškinio reikalavimai ir priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė DK 45 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimą, kuomet tarp darbuotojo ir darbdavio nebuvo padaryta jokių darbo sutarties sąlygų keitimo, darbdaviui neišreiškus jokia forma savo valios apie ketinimą keisti darbo sąlygas, o darbuotojui nesuvokus, jog jo teisės yra galimai pažeistos. Darbuotojas pagrįstai manė, jog dėl laikinų finansinių sunkumų darbdavys tuo metu negalėjo sumokėti visos darbo užmokesčio sumos. Teismo nurodytas elektroninis laiškas, kurį darbdavio atstovas siuntė darbuotojui 2022 m. gruodžio 28 d. (sekmadienį), reikšdamas savo nuomonę dėl darbo užmokesčio keitimo nuo 2022m. rugsėjo mėn. niekaip negali būti laikomas siūlymu keisti darbo užmokestį, nes nei 2022 m. rugsėjį, nei 2022 m. spalį, nei 2022 m. lapkritį darbo užmokesti nebuvo keičiamas.

12.2.                      Jeigu, vadovautis pirmosios instancijos teismo logika, jog viso darbo užmokesčio neišmokėjimas yra darbo sutarties pakeitimas, tuomet reiktų traktuoti, jog darbo užmokestį ieškovas keitė kiekvieną mėnesį, o dėl sumažinto darbo užmokesčio rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais apeliantas DK 45 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nepraleido, nes kreipėsi į darbo ginčų komisiją 2024 m. vasario 19 d., o gruodžio ir sausio mėnesiais jis sirgo.

12.3.                      Teismas nepasisakė dėl darbdavio 2024 m. vasario 13 d. nurodymo, kuriame darbdavys reikalavo iš darbuotojo pasiaiškinti dėl darbuotojo neatvykimo į darbą 2024 m. vasario 12 ir 13 d., tačiau sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys priėmė tik 2024 m. balandžio 10 d. Pažymėtina, jog 2024 m. sausio 16 d. apeliantas pateikė pranešimą darbdaviui, kuriuo darbuotojas informavo darbdavį, jog nutraukia darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes darbdavys nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio daugiau kaip du mėnesius iš eilės.

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl kitos aplinkybės, jog pati ieškovė nebuvo suinteresuota, jog apeliantas dirbtų pas ieškovę - dar 2023 m. gruodžio mėn. ieškovė išsiuntė klientams pranešimus apie tai, jog atsakovas pas jį nebedirba (priešieškinio priedas Nr. 5), t. y. darbdavys nebuvo suinteresuotas darbuotojo darbu jau nuo 2023 m. gruodžio mėnesio, todėl darbuotojo atleidimas šiuo pagrindu nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kitų pažeidimų darbuotojas nepadarė, t. y. teismas nustatė, jog darbdavys bylos nagrinėjimo metu nepateikė įtikinamų įrodymų, kad darbuotojas būtų pažeidęs konfidencialumo sutartį.

13.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos pateikiamus dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Ieškovė pagrįstai mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė ilgiau negu metus mokėjo sumažintą darbo užmokestį, darbuotojas dėl to nereiškė jokių pretenzijų, nepasinaudojo įstatyme nustatyta pareiga kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją, todėl savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog sutinka su pakeistomis darbo sąlygomis.

13.2.                      Teismas tinkamai vadovavosi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad darbuotojas ilgiau kaip 14 mėnesių faktiškai dirbo už ženkliai sumažintą darbo užmokestį, o tai leidžia daryti išvadą, kad apie tokį darbo sutarties pakeitimą jis buvo informuotas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į darbo ginčus nagrinėjantį organą per tris mėnesius su prašymu įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį. Teismas, be kita ko, vadovavosi darbo kodekso 2 straipsniu, kuriame įtvirtinti darbo santykių reglamentavimo principai, t. y. darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kurie įpareigoja tiek darbuotoją, tiek darbdavį.

13.3.                      Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad atsakovui per įstatyme nustatytą terminą nepasinaudojus savo teise reikšti nesutikimą su ieškovės veiksmais, darbdavio veiksmai mokant atsakovui mažesnį darbo užmokestį yra visiškai teisėti ir sukuria teisėtą rezultatą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neturėjo jokio pagrindo nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi darbo sutarties keitimas sumažinant darbo užmokestį buvo teisėtas ir galiojantis, o atsakovo pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį buvo neteisėtas ir nepagrįstas.

13.4.                      Atsakovas apie savo teisių pažeidimą, t. y. mažesnį darbo užmokestį turėjo ir galėjo žinoti jau nuo 2023 m. sausio mėn.. Akivaizdu, kad apelianto teiginiai, jog šis trijų mėnesių terminas nepraleistas, nes neva dėl sumažinto darbo užmokesčio rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais apeliantas kreipėsi į darbo ginčų komisiją 2024 m. vasario 19 d., yra teisiškai nereikšmingi, nes apeliantas pakeistomis darbo sąlygomis dirbo daugiau kaip 14 mėnesių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

15.       Ieškovė atsiliepime prašo prijungti prie bylos šiuos dokumentus: 2024 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymą (952,72 Eur išeinantis mokėjimas R. D.),  atostogų nedarbingumo pažymėjimų apmokėjimo skaičiavimus, atlyginimų priskaitymo suvestinę,  išrašą iš SODRA duomenų apie atsakovo nedarbingumo laikotarpius, susirašinėjimą su SODR‘os darbuotoja dėl mokėjimų ir paskirties nurodymų.  Nurodė, kad šie dokumentai nėra nauji įrodymai, tačiau aiškiau pagrindžiantys ieškovės argumentus dėl pilno atsiskaitymo su apeliantu ir teismo klaidingomis išvadomis dėl priskaičiuoto ir neva neišmokėto darbo užmokesčio. Šie įrodymai kitokia forma buvo teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas neteisingai juos interpretavo, dėl ko ieškovei buvo nepagrįstai priteistos netesybos pagal DK 147 straipsnį.

16.       Pagal CPK 314 straipsnio taisykles, apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Šiuo atveju sutiktina, kad ieškovės pateikti duomenys viena ar kita forma byloje jau buvo pateikti, todėl iš esmės nėra nauji įrodymai, bylos neužvilkins, kitai šaliai apie juos yra žinoma, todėl apeliacinio skundo priedai priimami ir bus vertinami nagrinėjant apeliacinius skundus.

17.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo darbo užmokesčio dydžio, jo mažinimo fakto ir teisėtumo (DK 45 straipsnis), dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, galutinio atsiskaitymo su darbuotoju ir iš to kylančių pasekmių taikymo.

18.       Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo priimtas į darbą 2022 m. rugpjūčio 30 d., atlyginimas nustatytas  2770,00 Eur per mėnesį, išmokėjimas -  vieną kartą per mėnesį iki mėnesio 15 d. Iš darbdavio pateikto darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo žiniaraščio (t.1, b.l. 33-34) matyti, kad pirmuosius tris darbo mėnesius (2022 m. rugsėjo, spalio, lapkričio) atsakovas gavo pradinį darbo užmokestį (1679,24 Eur „į rankas“), 2022 m. gruodžio ir 2023 m. sausio mėnesį gavo po 1400 Eur į rankas, 2023 m. vasario mėnesį gavo  1200 Eur į rankas, nuo 2023 m. kovo mėnesio – gaudavo 800 Eur į rankas arba 1160 Eur per mėnesį priskaityta suma.

19.       Byloje nustatyta, kad atsakovas 2024 m. sausio 16 d. per savo advokatą pateikė darbdaviui pareiškimą, kad nutraukia darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl to, kad UAB „Metalinox“ nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio daugiau kaip du mėnesius iš eilės. Taip pat pareiškime atsakovo atstovas nurodė, kad prašo pilnai atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau, kaip per 3 darbo dienas nuo šio pranešimo dienos, priešingu atveju darbuotojas inicijuos individualų darbo ginčą dėl teisės aktų nustatyta tvarka. Darbdavys 2024 m. sausio 20 d. elektroniniu laišku atsakė atsakovo atstovui, kad nesutinka nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nesutinka, kad yra darbo užmokesčio įsiskolinimas ( t.2, b.l.110). Iš atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad 2024 m. sausio, vasario  mėnesius atsakovas į darbą nevyko, žiniaraštyje pažymėta arba ligos laikotarpiai arba pravaikštos nuo 2024 m. vasario 12 d. (t.2, b.l. 64). 2024 m. kovo mėnesio atsakovo  darbo laiko žiniaraštis teismui nepateiktas, tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais atsakovas į darbą taip pat nevyko. Atsakovas 2024 m. vasario 20 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją prašydamas pripažinti, kad darbo sutartis yra pasibaigusi 2024 m. sausio 23 d., priteisti darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas. Ieškovė 2024 m. balandžio 10 d. įsakymu nutraukė darbo sutartį su atsakovu pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą ( už padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą- pravaikštas) ( t.1, b.l. 106-107).

20.       Taigi, esminis bylos šalių ginčas yra kilęs dėl atsakovo darbo užmokesčio sumažėjimo: ieškovė teigė, kad tai buvo atlyginimo sumažinimas už prastus darbo rezultatus, atlyginimas buvo mažintas 3 kartus: nuo 2022 m. gruodžio,  nuo 2023 m. vasario ir nuo 2023 m. kovo. Mažinimas atliktas šalių sutarimu, atsakovas sumažinto atlyginimo neginčijo, tačiau rašytinis atsakovo sutikimas nebuvo gautas. Atsakovas byloje įrodinėjo, kad  jokių susitarimų dėl atlyginimo mažinimo nebuvo, tiesiog darbdavys faktiškai nemokėdavo visos sutartos sumos.

21.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad rašytinis atsakovo sutikimas pakeisti darbo sutarties sąlygas nebuvo gautas, tačiau sprendė, kad apie darbo sutarties pakeitimą atsakovas buvo informuotas, tačiau per tris mėnesius nesikreipdamas į darbo ginčus nagrinėjantį organą įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį išreiškė savo sutikimą, kad darbo užmokestis būtų sumažintas, atitinkamai - darbo užmokesčio nepriemokų nuo 2022 m. gruodžio mėnesio nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, nes DK 45 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą. Darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis. 

22.       Atsakovas, kaip minėta, darbo užmokestį gaudavo kartą per mėnesį, vėliausiai kito mėnesio 15 d. Todėl jau 2023 m. sausio 15 d. turėjo pastebėti, kad darbo užmokestis už 2022 m. gruodį išmokėtas ne visas ir kreiptis dėl darbo ginčo iki 2023 m. balandžio 15 d. Negavęs pilnos sumos už 2023 m. vasarį, turėjo inicijuoti darbo ginčą iki 2023 m. birželio 15 d. Dar kartą sumažinus atlyginimą nuo 2023 m. kovo mėnesio, atsakovas darbo ginčą turėjo inicijuoti vėliausiai iki 2023 m. liepos 15 d. Pažymėtina, kad nuo 2023 m. kovo mėnesio atsakovui buvo nuolat mokamas sumažintas atlyginimas 800 Eur, todėl atmestini apelianto atsakovo argumentai, kad atlyginimas jam buvo mažinamas kiekvieną mėnesį.  Atsakovo atsikirtimai byloje, kad jis turėjo kitų pajamų šaltinių, todėl: 1) galėjo palaukti pilno apmokėjimo ir 2) jam sunku buvo susigaudyti, kad darbdavys nepilnai sumokėjo darbo užmokestį, yra atmestini kaip neįrodyti ir neįtikinantys. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi bent jau į darbdavį, klausdamas, kodėl neišmokėtas visas atlyginimas, o darbdavys būtų atsakęs, kad dėl kokių nors priežasčių vėluoja, prašo palaukti ar pan. Teiginiai, kad atsakovas turėjo kitų pajamų šaltinių, todėl negalėjo susigaudyti, iš ko ir kokius mokėjimus gauna, neįtikina dėl to, kad banko mokėjimuose yra aiškiai nurodoma, kas yra mokėtojas.

23.       Papildomi įrodymai, patvirtinantys ieškovės teiginius, kad su atsakovu buvo deramasi dėl atlyginimo mažinimo, yra į bylą pateiktas elektroninis laiškas, kuriuo ieškovės direktorius 2022 m. gruodžio 28 d. kalba apie atlyginimo mažinimą ir rašo: „manau, iki 1400 Eur į rankas būtų kol kas normalu“, taip pat liudytojų Ž. A. ir J. B., teikusių „Metalinox“ buhalterinės apskaitos paslaugas,  parodymai, kad atsakovui keletą kartų buvo keičiamos darbo sutarties sąlygos. Visuma įrodymų leidžia priimti kaip įrodytą ieškovo poziciją,  kad tarp šalių buvo sutarta sumažinti atsakovui atlyginimą ir atmesti kaip neįrodytą atsakovo versiją, kad darbdavys nepilnai sumokėjo ir prašė palaukti, kol atsiskaitys.

24.       Padarius išvadą, kad atsakovui darbo užmokestis buvo sumažintas ir darbuotojas, nors ir nedavė rašytinio sutikimo mažinti darbo užmokestį, bet ir neskundė tokio sumažinimo, darytina išvada, kad darbdavys mokėjo nustatytą atlyginimą, kitaip tariant, nebuvo susidarę sąlygų reikalauti darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsakovas 2023 m. sausio 16 d. atsiuntė darbdaviui pareiškimą, kad nutraukia darbo sutartį dėl nepilnai mokamo atlyginimo, tačiau darbdavys 2023 m. sausio 20 d. elektroniniu laišku atsakė, kad nesutinka nutraukti darbo sutartį, nes darbo užmokesčio nepriemokos nėra.   

25.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbuotojo pareiškimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, todėl darbdavys pagrįstai jo netenkino, atitinkamai darbo sutartis nesibaigė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nes toks DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos teisės normos aiškinimas atitinka teismų praktiką. Pvz., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1346-852/2025 išaiškinta, kad darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir suėjus įspėjimo terminui  sukelia įstatyme numatytas teisines pasekmes tik tuo atveju, kai darbuotojos pareiškimas buvo pagrįstas, t .y. kai darbdavė tikrai buvo neišmokėjusi viso darbo užmokesčio nustatytą laiką.  Šios bylos situacijoje teismas pagrįstai nustatė, kad darbo užmokesčio neišmokėjimo nebuvo, todėl darbuotojo pareiškimas DK 56 straipsnyje nustatytų pasekmių nesukėlė, darbo sutarties nepabaigė. 

26.       Darbdavys nutraukė darbo sutartį 2024 m. balandžio 10 d. už atsakovo padarytas pravaikštas, kvalifikavęs jas kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad darbo drausmės pažeidimo jis nepadarė, o jeigu ir padarė pravaikštą vasario 12 d. neatvykęs į darbą, tai darbdavys praleido terminą skirti nuobaudą. DK 58 straipsnio 6 dalis nustato, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Tačiau atsakovo pravaikštos, kaip minėta,  prasidėjo vasario 12 d. ir tęsėsi iki pat atleidimo iš darbo dienos 2024 m. balandžio 10 d., t. y. kiekvieną darbo dieną atsakovas darė naują pravaikštą, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbdavys nepraleido termino skirti nuobaudą ir skyrė ją pagrįstai.

27.       Iš byloje pateiktų darbdavio įsakymų matyti, kad atsakovo buvo prašoma pasiaiškinti, kodėl neatvyksta į darbą (2024 m. vasario 5 d., vasario 13 d.), tačiau darbuotojas pasiaiškinimo neteikė, o darbuotojo atstovas 2024 m. vasario 15 d. laišku darbdavio direktoriui patvirtino, kad reikalavimą pasiaiškinti atsakovas gavo, tačiau „kadangi R. D. nebesieja jokie darbo santykiai su bendrove, jokių pasiaiškinimų R. D. teikti bendrovei nebeprivalo“ (t.2, b.l. 39). Kolegija vertina, kad atsakovui atsisakius bendrauti su darbdaviu, pastarasis neturėjo pareigos kiekvieną dieną siųsti naujus reikalavimus pasiaiškinti.  

28.       Tarp šalių kilo ginčas dėl galutinio atsiskaitymo su atsakovu 2024 m. balandžio 10 d. nutraukus darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismas patikrino priskaitymų ir išmokėjimų atsakovui sumas už visus 2023 metus, nustatė, kad su atsakovu buvo atsiskaityta tinkamai, tačiau nebuvo išmokėtas visas atsakovui priklausantis darbo užmokestis už 2024 m. sausio mėnesį 1359,36 Eur ir kompensacija už nepanaudotas atostogas 1236,60 Eur.

29.       Iš darbdavio byloje pateiktos 2024 m. kovo 13 d. darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo pažymos matyti, kad už 2024 m. sausio mėnesį atsakovui buvo priskaičiuota 68,60 Eur, ir ši suma išmokėta 2024 m. vasario 5 d. ( t.1, b.l. 34 ir 97). Tuo tarpu kitoje 2024 m. sausio 29 d. darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo pažymoje ( t.2, b.l. 93) nurodoma, kad atsakovui už 2024 m. sausio mėnesį priskaityta išmokėti 1571,96 Eur darbo užmokesčio ir 68,60 Eur ligos pašalpos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už sausį atsakovui turėjo būti išmokėta 1571,96 Eur, tačiau nemotyvavo, kodėl iš dviejų pateiktų pažymų renkasi ankstesnę. Apeliacinės instancijos teismo kolegija  vertina, kad 2024 m. sausio mėnesį atsakovas faktiškai nedirbo (darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėtas nedarbingumas ir šeimos nario slaugymas, t.1, b.l.61), todėl atsakovui pagrįstai galėjo būti paskaičiuota 68,60 Eur ligos pašalpa, nes 1571 Eur darbo užmokesčio paskaičiavimas prieštarauja darbo laiko apskaitos žiniaraščiui, kuriame nurodoma, kad atsakovas faktiškai nedirbo 2024 m. sausio mėnesį. Teisėjų kolegija vertina, kad už sausį turėjo būti išmokėta ir buvo išmokėta 68,60 Eur.

30.       Kaip jau minėta, 2024 m. vasario, kovo, balandžio mėnesiais atsakovas į darbą taip pat nevyko ir faktiškai nedirbo, jam žymėtos pravaikštos. Todėl 2024 m. balandžio 10 d. nutraukiant darbo sutartį atsakovui turėjo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurių susidarė 19,411 kalendorinių dienų (t.2, b.l. 108). Ieškovė pateikė paskaičiavimus, kad atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną buvo paskaičiuota 1407,77 Eur  kompensacija už nepanaudotas atostogas, nuo kurios 180 Eur buvo GPM mokestis ( darbdavio sumokėtas už atsakovą VMI 2024 m. balandžio 10 d.), atskaityta 274,52 E. S., ir išmokėjimui paskaičiuota 952,72 Eur ( t.3, b.l. 80). 

31.       Nustatyta, kad atsakovui buvo sumokėta 144,40 Eur 2024 m. balandžio 4 d. ir 952,72 Eur 2024 m. balandžio 10 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad su atsakovu buvo pilnai atsiskaityta 2024 m. balandžio 10 d., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš darbdavio papildomas sumas tiek atostoginių, tiek ir netesybų. Šioje dalyje teismo sprendimas panaikintinas.

32.       Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų keitimą, darbuotojo sutikimo pakeisti darbo sutarties sąlygas kvalifikavimą (DK 45 straipsnis), darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu dėl svarbių priežasčių (DK 56 straipsnis), tačiau netinkamai suskaičiavo galutinio atsiskaitymo su darbuotoju faktą, nes neįvertino, kad 2024 m. sausio mėnesį atsakovas faktiškai nedirbo, todėl darbdavys neturėjo jam išmokėti 1571 Eur atlyginimo nepaisant atsakovo į bylą pateiktos netikslios 2024 m. sausio 29 d. pažymos, kuri buvo patikslinta vėlesne 2024 m. kovo 13 d. pažyma, atitinkančia tiek darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2024 m. sausio mėnesį, tiek ir VSDFV pažymą apie atsakovo nedarbingumo laikotarpius. Todėl priimtas sprendimas panaikintinas tenkinant ieškinį ir konstatuojant, kad su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta 2024 m. balandžio 10 d., o priešieškinio reikalavimus atmetant.

33.       Pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovei iš atsakovo priteistinos 1350 Eur bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme ir  1650 Eur išlaidos už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą bei 350 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsakovo išlaidos nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Pripažinti, kad ieškovė UAB „Metalinox“ yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu R. D..

Priteisti ieškovei UAB „Metalinox“, juridinio asmens kodas 303022371, iš atsakovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3350 Eur (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                          Žibutė Budžienė

                                                                                                                                              Diana Labokaitė

                                                Lina Žemaitienė