Baudžiamoji byla Nr. 1A-65/2012
Proceso Nr. 1-55-2-00052-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 2.4.6.4.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,
gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui,
nuteistajam D. K.,
nukentėjusiajai K. Č.,
nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą I. K.,
Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms Valderezai Sadauskaitei, Onai Žukauskienei,
ekspertams Viačeslavui Kolomiecui, Vidai Kilikevičienei, Agnei Šiaulytei, Dovilei Trijonytei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. kovo 7 d.
Iš D. K. mažametės nukentėjusiosios K. Č. naudai priteista 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
D. K. nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, seksualiai prievartaudamas, tenkino savo lytinę aistrą su mažamete.
D. K., laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad K. Č., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė ir dėl mažametystės pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, sugriebęs K. Č. už megztinio bei stipriai suspaudęs jos ranką, jėga įsitempęs ją į savo sandėliuką bei uždaręs duris ir, taip palauždamas mažametės pasipriešinimą, liepė jai nusimauti viršutines kelnes bei apatines kelnaites, ką nukentėjusioji ir padarė, po to įvedė savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą ir tokiu būdu seksualiai prievartaudamas, tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamete K. Č. prieš jos valią.
Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu prašo:
- apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką;
- jeigu jis nebus išteisintas, paskirti švelnesnę bausmę.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis yra nemotyvuotas, jame nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, neargumentuota, kodėl teismas tikėjo išskirtinai tik kaltinimui palankiais argumentais ir visiškai atmetė jį teisinančius, nuosprendyje netinkamai išspręsti ir kiti klausimai, nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 301 str., 302 str., 303 – 305 str. nuostatas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kadangi nukentėjusiosios parodymams suteikė pranašumą prieš jį teisinančius kitus byloje esančius įrodymus, tik nukentėjusiosios parodymus teismas vertino kaip vienintelius teisingus, nors jų teisingumas yra abejotinas, nes nukentėjusiosios parodymai pastoviai keitėsi, nukentėjusiosios parodymai nebuvo patikrinti kitais proceso veiksmais. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė jo teisę į gynybą, kadangi nesuteikė jam galimybės užduoti klausimus nukentėjusiajai, kurios parodymais pagrįstas visas kaltinimas, tokia teismo pozicija aiškiai pažeidė jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei prieštarauja ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotai praktikai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nuosprendyje nurodytų liudytojų, specialistų, ekspertų, nukentėjusiosios įstatyminės atstovės, tyrėjos, prokurorės parodymų, kaip bylos įrodymų, pagrįstumą, reikšmingumą ir leistinumą. Teismas visiškai neatsižvelgė į tą faktą, kad visi šie liudytojai visus duomenis, kuriuos nurodė savo parodymuose, gavo iš vienintelio informacijos šaltinio – nukentėjusiosios K. Č., visi šių liudytojų parodymai yra tik K. Č. pasakojimų atpasakojimas bei subjektyvi nukentėjusiosios paaiškinimų interpretacija, kurios patikimumo nėra jokių galimybių patikrinti kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Todėl, anot D. K., šių liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ypatingai kruopščiai ir kritiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad skirtingi liudytojai ir specialistės nurodė iš esmės skirtingas įvykio aplinkybes, kadangi pati nukentėjusioji jiems skirtingai pasakojo apie tas pačias aplinkybes, tačiau nuosprendyje nėra nurodyta, su kokiomis K. Č. nurodytomis aplinkybėmis sutampa asmenų, kuriems ji pasakojo apie įvykį, nurodytos aplinkybės. Apelianto teigimu, teismas nukentėjusiosios K. Č. paaiškinimus vertino vienpusiškai ir šališkai, atskirai nuo kitos baudžiamosios bylos medžiagos, neatsižvelgęs į kitos K. Č. nurodytos, kaip jo prievartautos, mažametės G. G. parodymus, taip pat į kitų bylos liudytojų parodymus bei šių prieštaravimų nepašalino. Iš bylos duomenų matyti, kad K. Č. ne kartą keitė parodymus, įvykio aplinkybes skirtingiems asmenims nupasakodavo vis skirtingai, pati prisipažindavo, kad anksčiau melavo, sakė netiesą, kas sudaro pagrįstą abejonę jos parodymų teisingumu bei patikimumu, o taip pat prieštarauja specialistų bei ekspertų teiginiams, kad K. Č. nelinkusi meluoti ir fantazuoti. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo, kodėl tiki ta dalimi K. Č. parodymų, kur ji kalba apie jo prievartinius veiksmus jos atžvilgiu, tačiau kita nukentėjusiosios parodymų dalis, kur ji nurodo apie seksualinę prievartą ir G. G. atžvilgiu, teismo nuosprendyje niekaip nevertinama.
Apelianto teigimu, teismas visiškai nevertino jam palankių ir jį teisinančių įrodymų – liudytojų G. E., E. Č., J. D., S. Z., M. J., D. G., G. G., V. K., G. K. parodymų. Visi šie liudytojai, anot nuteistojo, parodė, kad jis negalėjo prievartauti K. Č., kad tai į jį nepanašu, niekas iš nukentėjusiosios artimųjų nepastebėjo jokių jos elgesio ar charakterio pasikeitimų, po tariamo įvykio nukentėjusioji jo nevengė ir nesišalino, be to, K. Č. yra toks vaikas, kuris nesiduotų skriaudžiamas ir netylėtų, jei jis būtų ją nuskriaudę. D. K. pažymi, kad visi liudytojai, netgi K. Č. motina, nurodė, kad nukentėjusioji dažnai meluodavo, kas akivaizdžiai prieštarauja specialistų bei ekspertų tvirtinimams, kad mergaitė nelinkusi meluoti ir fantazuoti.
Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltumą patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-76. Šiame akte, anot apelianto, nėra vienareikšmiškai konstatuota, kad K. Č. iš viso patyrė seksualinę prievartą ir nėra konstatuota dėl kokių priežasčių jai išsivystė sutrikimai. D. K. teigimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp ekspertų paaiškinimų, kad K. Č. parodymų patikimumo testo jie neatliko, nes jiems nekilo abejonių dėl K. Č. pasakojimo teisingumo ir byloje apklaustų liudytojų parodymų apie tai, kad nukentėjusioji mėgdavo meluoti, meluodavo. Be to, teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad globos namų (duomenys neskelbtini) socialinė darbuotoja I. K. pati pripažino, jog ji intensyviai klausinėjo K. Č., ar tikrai prie jos niekas nelindo ir, ar tikrai nieko blogo nedarė, o davus K. Č. saldainių, ši pradėjo pasakoti apie patirtą seksualinę prievartą, kas aiškiai rodo, kad K. Č. apie patirtą privartą papasakojo įtakota suaugusiųjų, suviliota saldainiais. Anot nuteistojo, iš byloje esančios Vaiko raidos centro epikrizės Nr. 862 L galima daryti pagrįstą išvadą, kad K. Č. parodymai galėjo būti nulemti globos namų (duomenys neskelbtini) darbuotojų elgesio su ja, kai jai rodomas išskirtinis dėmesys skatinant kalbėti apie tariamą blogą elgesį su ja. Apelianto teigimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtos aplinkybės ir nebuvo pašalinti prieštaravimai nukentėjusiosios parodymuose apie motyvą, kodėl K. Č. nurodė, būtent jį (apeliantą), kaip kaltininką, taip pat nebuvo pašalintas esminis prieštaravimas, kad sandėliuką jis užrakino raktu iš vidaus. Anot D. K., teismas tik formaliai konstatavo, kad nepasitvirtino, tai, jog nusikaltimo metu jis užrakino sandėliuką iš vidaus, tačiau teismas niekaip nepatikrino šios reikšmingos bylai aplinkybės, ši aplinkybė nebuvo patikrinta ir ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo nuomone, šioje byloje liko daug abejonių tiek dėl pačio įvykio, tiek dėl jo dalyvavimo šioje nusikalstamoje veikoje, taip pat dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo, dėl ekspertų išvadų pilnumo bei teisingumo, kurios turi būti vertinamos kaltininko - jo naudai bei duoda pagrindą teigti, kad jis neįvykdė jam inkriminuoto nusikaltimo. Kadangi, anot apelianto, nebuvo įrodyta, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai nepagrįstai jam buvo priteista ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai.
Nuteistojo nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. D. K. pažymi, kad byloje nebuvo įrodyta, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kad tai įtakojo veikos padarymą, byloje net nebuvo įrodinėjamas jo piktnaudžiavimo alkoholiu faktas, jam paskirtos administracinės nuobaudos jau seniai negaliojančios, todėl teismas, individualizuodamas bausmę, į šias aplinkybes neturėjo atsižvelgti.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkinamas.
Šios baudžiamosios bylos apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – nustatyti, ar mažametė K. Č. buvo seksualiai prievartaujama, jei taip, tai, ar tai padarė nuteistasis D. K.. Šio esminio baudžiamosios bylos klausimo sprendimas priklauso nuo įrodymų viseto vertinimo. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d.). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį D. K. atžvilgiu grindė iš esmės mažametės nukentėjusiosios K. Č. parodymais (pirminiais įrodymais), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadomis bei nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. K., vaikų psichologių N. G., I. D., liudytojomis apklaustų Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. B. ir tyrėjos A. K., kurios girdėjo nukentėjusiosios K. Č. pasakojimą, parodymais (išvestiniais įrodymais).
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negali nuosprendyje apsiriboti tik įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Visi faktiniai duomenys, esantys įrodymų šaltiniuose, turi būti išanalizuoti bylos liečiamumo aspektu, turi būti atskleisti ir motyvuotai pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, nuosprendyje negali būti prielaidų ir abejonių. Visi nepašalinti prieštaravimai, abejonės, prielaidos turi būti aiškinami nuteistojo (kaltinamojo) naudai. Pirmosios instancijos teismas nuteisė D. K. remdamasis prieštaringais ir abejotinais įrodymais. Esant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje prieštaravimų ir neaiškumų, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir imtis visų būtinų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų veiksmų, kad nuosprendyje neliktų prieštaravimų, abejonių, prielaidų. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas, buvo apklausta mažametė nukentėjusioji K. Č., mažametė liudytoja G. G., liudytojai G. E., J. D., teismo medicinos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertai, paskirtos ir atliktos K. Č. ir G. G. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, atlikta įvykio vietos apžiūra. Tačiau ir atlikus visus šiuos tyrimo veiksmus, prieštaravimai ir abejonės nebuvo pašalinti, priešingai – tarp mažametės K. Č. parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų iškilo dar daugiau prieštaravimų. Bylos įrodymų visetas nėra pakankamas, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl nuteistojo D. K. kaltumo, t. y. byloje surinktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog D. K. seksualiai prievartavo mažametę K. Č..
Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi patys sau.
Mažametė nukentėjusioji K. Č. buvo du kartus apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. lapkričio 11 d., nukentėjusioji K. Č. parodė, kad vieną dieną D. liepė jai ir draugei nusimauti kelnes, bet jos nenusimovė, tą kartą jos pabėgo. Antrą kartą viskas buvo sandėliuke, jos su G. grįžo iš mokyklos, D. jas pačiupo ir nuvedė į sandėliuką. Tuo metu buvo atostogos. Sandėliuke D. liepė joms nusimauti kelnes, D. sandėliuką užrakino raktu, raktas buvo pas jį. Jos abi kartu nusimovė kelnes. G. pirmai D. į mergaičių vietą ,,rurino“, G. sakė ,,baik, baik“, tada D. G. paleido ir pasakė ,,dabar ateina K.“ ir jis su savo daiktu jai į ,,šikną“. Kai D. jai tai darė, jai skaudėjo ,,šiknukę“, o jos draugei skaudėjo mergaičių ,,putę“. Kai D. jas paleido, G. bėgo kraujas iš ,,p“, o jai bėgo kraujas iš ,,šiknos“ (t. 1, b. l. 12 – 14). Antrosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu 2010 m. kovo 25 d. nukentėjusioji K. Č. nurodė, kad ji su G. ėjo iš mokyklos ir tada jas D. nusivedė į sandėliuką, sandėliuko duryse iš vidaus buvo kabanti spyna, buvo raktai. D. jai liepė nusimauti kelnes ir kišo ,,savo dalyką“ į ,,mergaičių putę“. Kai jai D. kišo, G. buvo prie sandėliuko durų ir laukė jos, D. G. nieko nedarė. Vėliau, tos pačios apklausos metu nukentėjusioji K. Č. nurodė, kad neteisybė buvo, jog D. jai kišo ,,putėn“, teisybė buvo, kad jai kišo į užpakalį (t. 1, b. l. 29 – 39).
Šie nukentėjusiosios K. Č. parodymai yra prieštaringi, iš jų išplaukia kelios galimos seksualinės prievartos versijos:
pirma - D. K. kėsinosi seksualiai prievartauti K. Č. ir jos draugę G. G. du kartus arba daugiau kartų, prievartavo vieną kartą iš vidaus užrakintame sandėliuke – K. Č. per išeinamąją angą, G. G. žagino į lytinius organus, abiem mažametėms bėgo kraujas, visa tai įvyko per moksleivių atostogas;
antra – D. K. žagino K. Č. į lytinius organus, G. G. nieko nedarė, K. Č. neprisimena, ar G. G. iš viso buvo sandėliuke;
trečia – neteisybė, kad D. K. kišo savo lytinį organą K. Č. į lytinius organus, teisybė, kad kišo į užpakalį, G. G. buvo prie durų, laukė K. Č. ir nieko nematė, sandėliukas iš vidaus buvo užrakintas pakabinama spyna.
Apklausta apeliacinės instancijos teisme, mažametė nukentėjusioji K. Č. vėl iš dalies pakeitė parodymus ir nurodė naujas aplinkybes. Nukentėjusioji parodė, kad jai su G. einant iš mokyklos, prie jų priėjo D. ir jas nusivedė į sandėliuką. G. D. nuvedė į kitą sandėliuką ir užrakino. G., būdama užrakinta tame sandėliuke, baladojosi. Tame sandėliuke, kuriame D. ją uždarė, iš vidaus yra kabliukas, o iš lauko sandėliukas užrakinamas spyna. Kai D. išvedė G. į kitą sandėliuką, tai jis tą kabliuką atkabino, išėjo ir spyna užrakino sandėliuką iš lauko pusės, ji tuo metu buvo sandėliuke. Jos patėvis G. tuo metu buvo kažkur netoli tų sandėliukų, nes ji girdėjo, kaip patėvis buvo priėjęs prie sandėliukų, patėvis buvo priėjęs prie sandėliuko, kuriame buvo užrakinta ir beldėsi G., bet patėvis negalėjo atidaryti durų, nes jos buvo užrakintos. Sandėliuke D. jai liepė nusimauti kelnes ir per užpakalį jai kažką labai blogo darė, kraujas jai tada nebėgo, bet įkišęs D. tikrai buvo, jai labai skaudėjo Kai D. jai taip darė, jai skaudėjo, ji stūmė D., paskui spyrė, tada D. paėmė šniūrą ir surišo jai rankas ir kojas, bet tada D. jai jau nieko nedarė, tik kalbėjo, kad ji niekam nesiskųstų. Ar D. darė ką nors G. ji nežino, ką D. jai darė sandėliuke G. nematė, G. tik matė, kaip D. ją įsitempė į sandėliuką. Kai jos su G. išėjo iš sandėliukų, ji iš karto G. paklausė, ar ir jai jis taip darė, tai G. jai liepė nutilti ir niekam nepasakoti.
Pagal mažametės nukentėjusiosios parodymus apeliacinės instancijos teisme kilo ketvirta seksualinio prievartavimo versija – D. K. seksualiai prievartavo K. Č., kišdamas savo lytinį organą jai į išeinamąją angą, sandėliuko duris užkabinęs iš vidaus kabliuku, D. K. virve buvo surišęs K. Č. rankas ir kojas, G. G. tuo metu buvo uždaryta kitame sandėliuke ir beldėsi į duris, beldimą girdėjo ir duris klebeno K. Č. patėvis G. E.. Panašiai nukentėjusioji K. Č. papasakojo ir psichologei apeliacinės instancijos teismo paskirtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, tik dar papildomai nukentėjusioji paaiškino, kad tuo metu, kai D. K. ją ir G. G. vedėsi į sandėliuką (malkinę), jos patėvis G. E. skaldė malkas, o, išgirdęs beldimą į malkinės duris, priėjęs klausė ,,kas ten?“. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirtos ir atliktos dvi mažametės nukentėjusiosios K. Č. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos K. Č. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-76 nurodoma, kad K. Č., atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei tiriamos situacijos turinį, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus; K. Č. negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir adekvačiai jiems priešintis; K. Č. negalėjo ir negali suprasti byloje nagrinėjamo įvykio esmės, jos atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdžio ir reikšmės; K. Č. sugeba atkurti iš atminties aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, tačiau ji nesugeba nuosekliai, detaliai apie tai pasakoti. K. Č. pagal savo amžių ir išsivystymą galėjo teisingai suvokti išorinę įvykio pusę, t. y. konkrečias faktines įvykio aplinkybes (įvykio vietą, paros laiką, dalyvius, atskirus jų veiksmus) bei gali jas atgaminti; K. Č. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti; K. Č. nenustatyti jokie jos amžiaus tarpsniui nebūdingi individualūs psichologiniai ypatumai. (t. 1, b. l. 78 - 83). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirta ir atlikta dar viena mažametės nukentėjusiosios K. Č. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė bei pateiktas ekspertizės aktas Nr. 103MS-28/2012, kuriame konstatuota, kad K. Č., atsižvelgiant į jos amžių ir žinias, byloje nagrinėjamo įvykio metu negalėjo suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės; K. Č., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, pažintinės veiklos bei individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, įvykio dalyviai, jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus; K. Č. parodymai realistiški, atitinka jos žodyną, pažintinės veiklos ypatumus, gyvenimišką patirtį bei emocinę būseną (kaltė, baimė, susijaudinimas, pyktis, nerimas, ji graudinasi, verkia, vengia kalbėti), todėl mažai tikėtinas, jog byloje nagrinėjamus įvykius ji galėjo išsigalvoti; K. Č. padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą nenustatyti. Melavimas yra bendražmogiška savybė ir ekspertizės metu nėra vertinama (t. 4, b. l. 43 – 50).
Mažametės nukentėjusiosios K. Č. parodymus pripažindamas apkaltinamojo nuosprendžio įrodomuoju pagrindu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šie parodymai sutampa su asmenų, kuriems K. Č. pasakojo apie įvykį – nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. K., vaikų psichologių N. G., I. D., Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. B., tyrėjos A. K., parodymais. Tačiau nukentėjusiosios K. Č. bei minėtų asmenų parodymai ir negali nesutapti, kadangi K. Č. parodymai yra pirminiai, o nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. K., vaikų psichologių N. G., I. D., Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. B., tyrėjos A. K. parodymai yra išvestiniai, t. y. nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. K., vaikų psichologės N. G., I. D., Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė A. B., tyrėja A. K. papasakojo, būtent, tai, ką buvo girdėjusios iš K. Č. žodžių, jos pačios betarpiškai įvykių, apie kuriuos duoda parodymus, nematė, juose nedalyvavo. Tuo tarpu visais atvejais, kai nukentėjusiosios K. Č. parodymai liečiasi su kitais byloje esančiais įrodymais, kurių kilmė nėra nukentėjusiosios pasakojimas, K. Č. parodymai visiškai ar iš dalies prieštarauja šiems įrodymams. Nuteistasis D. K. vienodai ir nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino nepadaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo, nurodė, jog jis niekada nebuvo sandėliuke užrakinęs nei K. Č., nei G. G., šioms mergaitėms jis nieko blogo nėra padaręs. Nuteistojo teigimu, jis nežino ir nesupranta, kodėl K. Č. jį apkalba, jis niekada nėra nuskriaudęs K. Č.. Mažametė liudytoja G. G. viso proceso metu vienodai ir nuosekliai parodė, kad D. K. nieko blogo jai nėra padaręs, niekada prie jos nėra lindęs, niekada nėra taip buvę, kad D. K. ją ir K. Č. būtų į malkinę nusivedęs. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja G. G. nurodė, kad K. Č. jai niekada nesakė, jog D. K. ją būtų į sandėliuką įsitempęs ir ką nors negero jai daręs. Liudytojos G. G. teigimu, nebuvo taip, kad D. K. būtų priekabiavęs prie jos ir prie K. Č., nebuvo ir taip, kad D. K. būtų priekabiavęs prie K. Č., o ji būtų tai mačiusi. Liudytoja apklausta G. G. motina D. G. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad dukra jai nėra pasakojusi apie tai, jog D. K. seksualiai priekabiavo prie jos arba prie jos draugės K. Č.. Liudytojos D. G. teigimu, jos dukra G. G. yra labai plepi ir jai viską pasipasakoja, todėl, jeigu toks atvejis būtų iš tikrųjų buvęs, dukra jai arba savo seserims tikrai būtų apie tai papasakojusi. D. G. taip pat nurodė, kad su D. K. ir jo šeima tame pačiame name gyvena jau apie dvidešimt metų, bet nieko panašaus niekada nėra buvę, ji niekada nepastebėjo, kad D. K. kaip nors keistai elgtųsi su vaikais. Liudytoju apklaustas nukentėjusiosios K. Č. patėvis G. E. taip pat viso proceso metu parodė, kad K. Č. jam niekada nėra sakiusi, jog D. K. lindo prie jos, seksualiai prie jos priekabiavo. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas G. E. nurodė, kad nėra buvę tokio atvejo, kad jis būtų vaikščiojęs aplink sandeliukus ir girdėjęs, kad viduje kažkas beldžiasi, nebuvo taip, kad K. Č. ir G. G. būtų buvę užrakintos sandėliuke ir belstųsi, o jis vaikščiotų ir klebentų sandėliuko duris. Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. G4367/09(01) ir Nr. G378/10(01) nurodyta, kad, apžiūrėjus K. Č., jos kūne išorinių sužalojimų nėra, išorinių lytinių organų, išangės, tarpvietės srityse sužalojimų nėra, išoriniai lytiniai organai taisyklingi, moteriško tipo, mergystės plėvė pusmėnulio formos, nepažeista. Neatmetama galimybė, kad K. Č. kūno sužalojimai galėjo sugyti nepalikdami pėdsakų nuo 2008 m. rudens iki apžiūros 2009 m. lapkričio 11 d. Kūno sužalojimai išangės, tarpvietės srityje 7 – 7,5 metų vaikui gali sugyti nepalikdami pėdsakų maždaug 1 – 2 savaičių bėgyje (t. 1, b. l. 46 - 47, 49 – 50). Teismo medicinos specialisto išvados kategoriškai nepaneigia seksualinės prievartos galimybės, tačiau yra žymiai palankesnės nuteistajam D. K. nei kaltinimui, nes sužalojimų nei nukentėjusiosios K. Č. lytiniuose organuose, nei išangėje nebuvimas daro dar labiau abejotina galimą mažametės K. Č. seksualinę prievartą. Mažametei liudytojai G. G. teismo medicinos specialisto tyrimo metu taip pat nenustatyta jokių sužalojimų, kaip galimos seksualinės prievartos pasekmių. Tesimo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 4422/09(01) nurodyta, kad G. G. kūno sužalojimų (tame tarpe išangės, tarpvietės, lytinių organų srityje) nekonstatuota, jos mergystės plėvė nepažeista (t. 1, b. l. 126 – 127). Varėnos rajono Marcinkonių pagrindinės mokyklos direktoriaus pateiktoje charakteristikoje G. G. apibūdinama, kaip mandagi, stropi, paklusni, pareiginga, nuoširdi ir atvira mergaitė, gebanti bendrauti tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais. Mokykloje G. G. niekada nesiskundė, kad namuose jai blogai, ar, kad yra skriaudžiama, apie šeimą kalbėdavo tik gerais žodžiais (ypač apie mamą) (t. 1, b. l. 130). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, G. G. buvo paskirta ir atlikta teismo psichologijos ekspertizė. Pateiktame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-34/2012 nurodyta, kad G. G., atsižvelgiant į jos amžių ir žinias, byloje nagrinėjamo įvykio metu negalėjo suvokti lytinių santykių, seksualinės prievartos esmės; padidintas polinkis fantazuoti G. G. nenustatytas; melavimas yra bendražmogiška savybė ir ekspertizės metu nevertinama; G. G. padidintas polinkis į įtaigumą nenustatytas, nėra jokių duomenų apie G. G. mamos ar kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams. G. G. ekspertizės metu iš esmės pakartoja visus anksčiau duotus parodymus; jos parodymai nuoseklūs, atitinka jos žodyną, pažintinės veiklos ypatumus, gyvenimišką patirtį (t. 4, b. l. 39 – 42). Nėra jokio pagrindo netikėti G. G. parodymais, kad D. K. nei su ja, nei jos akivaizdoje su K. Č. neatliko jokių seksualinio ar kitokio prievartavimo veiksmų. Negali turėti jokio motyvo dangstyti galimą nusikalstamą veiką ir nukentėjusiosios patėvis G. E., kuris, pagal byloje esančius duomenis, K. Č. labai mylėjo, buvo jai kaip tėvas, taip pat dabar jau mirusi K. Č. motina E. Č., kurie neigia mažametės K. Č. parodymus. Mažai tikėtina ir K. Č. apeliacinės instancijos teisme pateikta versija, taip pat nukentėjusiosios pasakojimas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, kad K. Č. patėviui G. E. skaldant malkas šalia malkinės, į tą pačią malkinę D. K. vestųsi mažametes K. Č. ir G. G., užrakintų vieną mergaitę vienoje malkinėje, kitą – kitoje ir seksualiai prievartautų K. Č. tuo metu, kai šalia esantis jos patėvis G. E. skaldo malkas, po to klebena iš vidaus užrakintas (užkabintas) malkinės duris. Kaip minėta, G. E. neigia buvus panašų įvykį, nurodo, kad, jeigu kas nors panašaus būtų vykę, tai jis tikrai prisimintų. Apeliacinės instancijos teismo nurodymu buvo apžiūrėta įvykio vieta – sandėliukai, esantys ūkiniame pastate prie dviaukščio namo, Kabelių kaime, Varėnos rajone. Įvykio vietos apžiūros metu jokių užraktų, spynų, kabliukų ar jų buvimo pėdsakų iš vidaus pusės sandėliukų duryse nebuvo rasta (t. 4, b. l. 13 – 21). Visi šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad tomis aplinkybėmis, kaip nurodo mažametė nukentėjusioji K. Č., kaip buvo pareikštas įtarimas D. K. bei priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, mažametė K. Č. negalėjo būti ir nebuvo seksualiai prievartaujama. Kad mažametė K. Č. būtų seksualiai prievartaujama kitomis aplinkybėmis ir juo labiau, kad tai būtų daręs D. K., byloje jokių duomenų nėra. Byloje surinktais įrodymais nėra neginčytinai nustatytas pats mažametės K. Č. seksualinio prievartavimo faktas. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių metu mažametei nukentėjusiajai K. Č. padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą nenustatyti. Tačiau byloje yra ir kitas dokumentas, išduotas VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro gydytojos S. S. ir psichologės I. N. – epikrizė Nr. 862 L, kuriame nurodyta, kad K. Č. pateikiamas užduotis atlieka nenoriai, bando manipuliuoti, prieštarauti, vadovauti suaugusiajam, struktūravimui pasiduoda sunkiai, pradeda pykti, nuotaika kintanti, emocijos labilios, mąstymas konkretus; mergaitė individualių užsiėmimų metu prieinama kontaktui, greitai užmezga prieraišius santykius, kuriais vėliau bando manipuliuoti, siekdama savo norų tenkinimo, individualaus padidinto dėmesio sau, nuolat išbando leistino elgesio ribas; mergaitė geba išreikšti savo mintis, papasakoti, kalbėdama apie patirtą seksualinę prievartą, tampa nerimastinga, gynybiška, sunkiai nustygsta vietoje, išsako baimės, gėdos jausmus; prasti mergaitės socialiniai įgūdžiai – menkas elementaraus elgesio taisyklių ir normų, bendravimo ribų žinojimas, jai sunku sulaukti savo eilės, linkusi už savo elgesį ir jo pasekmes atsakomybę permesti kitiems arba aplinkybėms, greitai pasiduoda kitų žmonių įtakai, jai būdingas padidėjęs polinkis meluoti ir fantazuoti; mergaitės emocijos labilios, greitai sužadinamos, mergaitė greitai reaguojanti, stokojanti valingos savireguliacijos (t. 1, b. l. 67 – 68). Tai, kad K. Č. nuolat keičia parodymus, apie tą patį galimą įvykį pasakoja iš esmės skirtingas aplinkybes, visi asmenys, kuriuos mažametė nukentėjusioji nurodo dalyvavus įvykyje ar mačius, girdėjus galimą seksualinę prievartą – liudytojai G. G., G. E., pats nuteistasis D. K., neigia visas K. Č. nurodytas versijas, leidžia daryti išvadą, kad mažametė K. Č. visiškai ar iš dalies pasakoja ne tiesą (klysta, fantazuoja, meluoja). Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, ne tik nebuvo pašalinti prieštaravimai ir abejonės, buvę pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet priešingai – mažametės nukentėjusiosios K. Č. parodymai vėl pakito, pateikiant kitą įvykio versiją, nurodant naujas iš esmės skirtingas aplinkybes – kad D. K. ją surišo, jog G. G. D. K. uždarė kitame sandėliuke, kad G. E. šalia skaldė malkas ir klebeno sandėliuko duris, įvykio vietos apžiūros metu surinkti faktiniai duomenys prieštarauja K. Č. parodymams, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, liudytojų apklausų metu nebuvo surinkta jokių papilomų D. K. kaltės įrodymų, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp mažametės nukentėjusiosios K. Č. parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų. Apkaltinamojo nuosprendžio grindimas visiškai ar iš dalies neteisingais mažametės parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, D. K. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštas nukentėjusiosios K. Č. interesais, paliekamas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
D. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – suėmimą - panaikinti ir D. K. iš suėmimo paleisti nedelsiant.
Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą nukentėjusiosios K. Č. interesais, palikti nenagrinėtą.
Kolegijos pirmininkas Viktoras Kažys
Teisėjai Regina Gaudutienė
Linas Šiukšta