Civilinė byla Nr. 2A-258/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5, 44.5.2.16
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,
sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, Joanai Tamašauskienei, Jūratei Lajauskienei,
dalyvaujant ieškovei S. U. , ieškovės atsakovei advokatei Renatai Valiūnaitei,
atsakovo atstovams L. P. , N. S. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. U. , D. U. ir G. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1910-553/2008 pagal ieškovų S. U. , G. U. ir D. U. ieškinį atsakovams D. N. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Viešosios policijos apsaugos tarnybos, trečiasis asmuo A. Z. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovė S. U. , atstovaujanti savo ir savo nepilnamečių vaikų ieškovo D. U. bei ieškovės G. U. interesams, kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams D. N. bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (buvęs pavadinimas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas) ir Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, dėl turtinės bei neturinės žalos atlyginimo ir prašė:
- Priteisti solidariai iš atsakovų D. N. ir Lietuvos Respublikos turtinės žalos atlyginimą: D. U. bei G. U. priteisti po 26 275,08 Lt turtinę žalą už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei po 566,28 Lt išmokas kiekvienam kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d. iki jų pilnametystės, o tuo atveju, jeigu jie mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki jiems sukaks po 24 metus; taip pat priteisti ieškovei S. U. 4 129 Lt laidojimo išlaidų.
- Priteisti solidariai iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimą: D. U. bei G. U. – po 500 000 Lt kiekvienam, o S. U. - 300 000 Lt.
- Priteisti solidariai iš atsakovų išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Ieškovai nurodė, kad 2001 m. spalio 27 d. prieš pat vidurnaktį Gelvonų gatvėje, apie 100 metrų nuo Gelvonų-Paberžės gatvių sankryžos, įvyko eismo įvykis – susidūrė automobiliai (pirmasis eismo įvykis). Dėl to buvo visiškai uždarytas eismas Gelvonų gatve, tačiau, ieškovų teigimu, policijos pareigūnai, uždraudę eismą abiejomis kryptimis, nesiėmė jokių veiksmų eismui reguliuoti, todėl susidarė automobilių grūstys. Patekusiems į spūstį automobilių vairuotojams prie avarijos vietos esantis policininkas gestais rodė važiuoti atbuline eiga ir/arba apsisukti. Taksi automobilis, kurio keleiviai buvo G. U. , A. U. , B. U. bei E. J. , vairuojamas trečiojo asmens A. Z. , atlikdamas tokį policijos pareigūno nurodytą manevrą pateko į eismo įvykį - kai G. U. , išlipęs iš taksi automobilio į važiuojamąją dalį, bandė padėti automobilio vairuotojui išvažiuoti iš spūsties atbuline eiga, į juos atsitrenkė automobilis ,,Mazda 626“, kurį vairavo atsakovas D. N. (antrasis eismo įvykis). Šiame eismo įvykyje žuvo ieškovės S. U. sutuoktinis bei ieškovų D. U. ir G. U. tėvas G. U. ir E. J. . Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-16-2004 pripažino atsakovą D. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio šeštojoje dalyje, tai yra pripažino kaltu dėl to, jog būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kuriame žuvo žmogus. Šiuo nuosprendžiu, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 11 d. nutartimi buvo nustatyta, kad G. U. mirtis buvo tiesioginė D. N. veiksmų pasekmė, todėl ieškovai teigė, jog šis atsakovas turi būti laikomas atsakingu už žalą, padarytą dėl gyvybės atėmimo (CK 6.263 str. 2 d. ir 6.270 str.).
Ieškovai taip pat teigė, jog už žalą yra atsakinga ir valstybė, nes policijos pareigūnai nerūpestingai ir netinkamai atliko savo pareigas. Grįsdami šiuos teiginius ieškovai nurodė, kad pareigūnai privalėjo tinkamai paženklinti pirmosios avarijos vietą bei organizuoti avarijos vietos apylanką ir nukreipti automobilius į Paberžės gatvę, tačiau to nepadarė. Policijos pareigūnų veiksmai pirmojo įvykio metu neatitiko Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme bei Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijoje nustatytos policijos pareigūnų pareigos užtikrinti eismo saugumą bei vykdyti saugaus eismo priežiūrą turinio. Be to, policijos pareigūnai ir patys, duodami nurodymą vairuotojams apsisukti, skatino eismo dalyvius pažeisti Kelių eismo taisykles. Toks neteisėtas policijos pareigūnų neveikimas, nerūpestingumas bei neatidumas, ieškovų nuomone, buvo tiesioginė antrojo eismo įvykio priežastis, todėl yra pagrindas dėl tokių veiksmų kilusiai žalai atlyginti (CK 6.246 str.).
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį buvo patenkinęs iš dalies, o Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartimi šį sprendimą buvo palikęs nepakeistą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi iš dalies panaikino šiuos teismų sprendimus ir bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo D. N. ieškovei S. U. 2 669 Lt turtinei bei 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 257,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu. Taip pat iš atsakovo D. N. priteisė ieškovams D. U. bei G. U. po 15 305,59 Lt kiekvienam turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d., - po 316,87 Lt kiekvienam iki jų pilnametystės, o tuo atveju, jeigu jie mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki 24 metų amžiaus. Teismas priteisė iš atsakovo D. N. ieškovams D. U. bei G. U. po 150 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.
Teismas sprendė, jog žalos atlyginimas ieškovams turi būti priteisiamas iš atsakingo asmens atsakovo D. N. , nes teismų nuosprendžiais konstatuota šio atsakovo kaltė pažeidus nemažą skaičių Kelių eismo taisyklių reikalavimų (atsakovas vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (vidutinis girtumo laipsnis), viršijo leistiną greitį, nesugebėjo objektyviai vertinti situacijos bei pastebėjus kliūtį laiku sustabdyti automobilį) ir sukėlus eismo įvykį, kuriame žuvo du žmonės (CK 6.263 str., 6.270 str. 1 d.).
Teismas atmetė ieškinio reikalavimus atsakovui Lietuvos Respublikai, nurodydamas, jog nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus. Grįsdamas šią išvadą, teismas teigė, kad pareigūnai atliko visus būtinus veiksmus, kuriuos jie privalėjo atlikti net ir turėdami didesnio rūpestingumo ir apdairumo pareigą. Pirmojo eismo įvykio vietoje buvo imtasi priemonių saugumui užtikrinti: buvo pastatyti automobiliai su įjungtais specialiaisiais šviesos signalais, atliekami gelbėjimo darbai, forminami įvykio dokumentai. Teismas nurodė, jog Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punkte įtvirtinta pareiga reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką yra sąlyginė, nes, teismo nuomone, tokius veiksmus policijos pareigūnai privalo atlikti tik tuomet, jeigu yra pagrindas vertinti, jog iškilo atitinkamų priemonių būtinumas. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju po pirmojo įvykio nebuvo objektyvių priežasčių organizuoti autoavarijos vietos apylanką, nes susiklosčiusi eismo situacija nebuvo sudėtinga nė vienam elementarių Kelių eismo taisyklių reikalavimų besilaikančiam eismo dalyviui – visi kaip liudytojai apklausti vairuotojai patvirtino, kad iš tolo gerai matėsi specialieji šviesos signalai, todėl visiems buvo aišku ir suprantama, kad yra įvykęs eismo įvykis, todėl reikia laikytis saugaus greičio ir atstumo reikalavimų. Teismas išaiškino, jog policijos pareigūnams keliami didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nesuponuoja pareigos prognozuoti ir numatyti galimų nusikalstamų veikų įvykdymo ir jų sąlygotų pasekmių atsiradimo, todėl to, jog pareigūnai nenumatė galimybės, kad į pasunkėjusio eismo vietą ženkliai didesniu nei leistinu greičiu atlėks neblaivaus atsakovo D. N. vairuojamas automobilis, kad vairuotojas nereaguos į iš tolo aiškiai matomus specialiųjų transporto priemonių švyturėlius, nemažins greičio ir nestabdys transporto priemonės, teismas nevertino kaip pareigūnų pareigų neatlikimo ar jų netinkamo atlikimo. Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir tai, jog Vilniaus miesto VPK 2001 m. gruodžio 22 d. ir 2002 m. rugsėjo 9 d. tarnybinių patikinimų metu nebuvo nustatyta, kad policijos pareigūnai būtų pažeidę norminių aktų, reglamentuojančių policijos veiklą, reikalavimus. Policijos pareigūnų veiksmus tyrusi ir vertinusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2002 m. lapkričio 28 d. nutarimu baudžiamosios bylos dalį dėl policijos pareigūnų netinkamo pareigų atlikimo reguliuojant eismą ginčo atveju nutraukė, konstatavusi, kad policijos pareigūnai ėmėsi visų įmanomų priemonių reguliuoti eismą, užtikrinti savo ir kitų žmonių saugumą bei autoavarijos vietos apsaugą, autoavarijoje elgėsi tinkamai ir norminių aktų reikalavimų nepažeidė.
Teismas taip pat ištyrė aplinkybes, susijusias su įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno galimai duotu nurodymu vairuotojams apsisukti ir važiuoti atgal Gelvonų gatve. Teismas sprendė, kad byloje nėra tiksliai nustatyta ir įrodyta, kad tokie policijos pareigūno veiksmai buvo atlikti, tačiau, teismo teigimu, net ir tuo atveju, jeigu tokia aplinkybė būtų pripažinta įrodyta, nėra pagrindo vertinti, jog policijos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė nėra lemiamas atsiradusios žalos faktorius, o policijos pareigūnams yra suteikta teisė reguliuoti eismą ir tokiu atveju jų nurodymas turi pirmumo reikšmę kelių ženklinimo, ženklų ir kitų taisyklių atžvilgiu.
Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti egzistuojant ir priežastinį ryšį tarp pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei žalos. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad neigiamas pasekmes sukėlė atsakovo D. N. veiksmai, o priežastinio ryšio egzistavimą tarp policijos pareigūnų veiksmų ir atsiradusių pasekmių būtų galima konstatuoti tuo atveju, jeigu, nustačius jų veikos neteisėtumą, būtų pagrindas pripažinti, jog policijos pareigūnų negebėjimas atlikti įstatyme numatytų pareigų (tinkamai minėtame kelio ruože sureguliuoti eismą) lėmė minėto atsakovo veiksmus. Tačiau, teismo nuomone, nagrinėjamuoju atveju tokiai išvadai nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes pareigūnų taikytų priemonių visuma buvo pakankama visiems kitiems eismo dalyviams ir ne eismo reguliavimo ypatumai sąlygojo atsakovo vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, greičio viršijimą, tinkamos reakcijos į specialiojo transporto mėlynos spalvos švyturėlius ir esančią kliūtį kelyje nebuvimą.
Apeliaciniu skundu ieškovai S. U. , D. U. ir G. U. prašo minėtą teismo sprendimą pakeisti ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą priteisti solidariai iš atsakovų D. N. ir Lietuvos Respublikos. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
- Teismas, pripažindamas, kad policijos pareigūnų veiksmai ir neveikimas negali būti vertinami kaip nepakankamai apdairūs, protingi ir atsargūs, netinkamai aiškino ir interpretavo Policijos veiklos įstatyme, Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme bei Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijoje nustatytos policijos pareigūnų pareigos užtikrinti eismo saugumą bei vykdyti saugaus eismo priežiūrą turinį.
- Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas yra prieštaringas ir abejotinas, neišsamus ir itin subjektyvus. Itin abejotina teismo išvada, kad eismo situacija nebuvo sudėtinga. Be to, teismo sprendime nurodomi duomenys, prieštaraujantys faktiniams baudžiamojoje byloje nustatytiems duomenims. Teismas vertino ir neaiškiais kriterijais vadovaudamasis atsirinko tik tuos įrodymus, kurie yra palankūs policijos pareigūnams bei gali bent iš dalies pateisinti jų neatsargų, neapdairų ir nerūpestingą veikimą ir neveikimą. Tuo tarpu įrodymai, pagrindžiantys policijos pareigūnų neteisėtą veikimą ar neveikimą, teismo buvo visiškai ignoruoti arba atmesti to nemotyvuojant.
- Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad patekusiems į spūstį automobilių vairuotojams, policininkas gestais rodė važiuoti atbuline eiga ir/arba apsisukti. Abejotina, kad kelių ženklams prieštaraujantis pareigūno nurodymas, dėl kurio įvyksta avarija, gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pareigūnai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nes davė Kelių taisyklėms prieštaraujančius nurodymus, prieš tai neįsitikinę, ar atitinkamų nurodymų vykdymas bus visiškai saugus. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog tokiais nurodymais pareigūnai skatino eismo dalyvius elgtis nesaugiai, pažeisti Kelių eismo taisykles ir tokiu būdu prisidėjo prie antrojo eismo įvykio. Policijos pareigūnų ir atsakovo D. N. veiksmai turi būti vertinami kaip vientisa įvykių grandinė, o ne atsietai vienas nuo kito.
- Teismo išvada, kad po pirmojo eismo įvykio nebuvo objektyvių priežasčių organizuoti autoavarijos vietos apylanką, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, o teismas netinkamai įvertino Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.1 ir 98.8 punktų turinio taikymą. Eismo sąlygos tiek po pirmojo, tiek po antrojo eismo įvykių buvo vienodai sudėtingos ir todėl autoavarijos vietos apylanka turėjo būti organizuota jau po pirmo įvykio, tačiau to nebuvo padaryta dėl policijos pareigūnų aplaidumo, neatsargumo ir nerūpestingumo. Policijos pareigūnai apylanką organizavo tik po antrojo eismo įvykio, tai yra sugebėjo įvertinti situaciją pavėluotai ir pavėluotai ėmėsi tinkamai vykdyti savo pareigas. Teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog policijos pareigūnai turėjo galimybę nukreipti automobilius į Paberžės gatvę. Pareigūnai, būdami apdairūs ir tinkamai vykdydami Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio pirmosios dalies 6 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnio antrosios dalies 2 punkto bei Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 9, 98.1, 98.8 punktų reikalavimus, privalėjo pastatyti bent vieną spec. tarnybos automobilį su švyturėliais sankryžoje ir taip nurodyti, jog eismas negalimas ir nukreipiamas kita gatve. Nepagrįsta teismo išvada, jog iš toli matomi specialieji šviesos signalai buvo pakankami atkreipti eismo dalyvių dėmesį į susidariusią situaciją.
- Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus m. VPK 2001 m. gruodžio 22 d. ir 2002 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniais patikrinimais bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. lapkričio 28 d. nutarimu. Dalį minėtų dokumentų rengė vienas iš atsakovų, kurių pareigūnų veiksmai tapo pagrindu pareikšti ieškinį. Be to, civilinėje byloje pateikta lygiaverčių įrodymų, atspindinčių kitokią situaciją, nei nustatyta šiais teisėsaugos institucijų aktais.
- Teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp policijos pareigūnų veikimo/neveikimo ir D. N. veiksmų nepagrįsta ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareigūnų veikimas/neveikimas, jų nerūpestingumas bei neatidumas buvo antrojo eismo įvykio priežastis, nes, pareigūnams tinkamai įvykdžius savo pareigas, šis įvykis nebūtų įvykęs.
- Teismas nepagrįstai atsisakė žalos atlyginimą priteisti iš atsakovų solidariai, nes, priešingai teismo vertinimui, policijos pareigūnų neteisėti veiksmai ir neveikimas, pakankami civilinei atsakomybei kilti, sąlygojo žalos atsiradimą, tai yra policijos pareigūnų nesugebėjimas užtikrinti saugaus eismo organizuojant pirmojo eismo įvykio apylanką, prieštaraujančių teisės aktams nurodymų davimas vairuotojams buvo priežastys, didele dalimi nulėmusios antrąjį eismo įvykį ir G. U. žūtį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad policijos pareigūnų veiksmai įvykio vietoje buvo teisingi ir tinkami. Atsakovo nuomone, šiuo atveju policijos pareigūnų veiksmai neturi nei tiesioginio, nei nutolusio priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis ir neturi nieko bendra su nusikaltimu, kurį padarė atsakovas D. N. , dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir jis atlieka bausmę. Yra nustatytas aiškus eismo įvykio kaltininkas, be to, tyrimas buvo atliktas ir siekiant nustatyti pareigūnų kaltę, tačiau pripažinta, jog jos nėra ir tyrimas nutrauktas. Dėl to negali būti taikoma solidarioji atsakovų atsakomybė. Atsakovo atstovo teigimu, apeliantai pamiršta, jog aplinkybių visumoje ir įvykių grandinėje buvo visi toje situacijoje dalyvaujantys asmenys: tiek eismo įvykio kaltininkas D. N. , tiek taksi automobilį vairuojantis trečiasis asmuo A. Z. , tiek nukentėjusysis, kurie taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Apeliantų teiginiai paremti tik prielaidomis.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Viešosios policijos apsaugos tarnyba prašo skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir minėtas atsakovo atstovas. Taip pat teigia, kad pareigūnai nepažeidė pareigos elgtis atsargiai ir atsakingai, veikė vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tarp jų veiksmų ir atsiradusių pasekmių nėra priežastinio ryšio. Faktas, kad po antro įvykio buvo organizuota apylanka, reiškia tai, jog situacija po antrojo įvykio iš esmės kokybiškai pasikeitė ir tai sąlygojo tokio sprendimo priėmimą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jei apylanka būtų buvusi organizuota po pirmo įvykio, antrasis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Atsakovo nuomone, nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad teismas negalėjo remtis tarnybinių patikrinimų medžiaga, nes tarnybiniai patikrinimai ir išvados dėl pareigūnų veiksmų buvo atlikti vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 263 patvirtinta Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Šių išvadų šališkumą apeliantai turėtų įrodyti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovams priteisė anksčiau šioje nutartyje nurodyto dydžio žalos atlyginimą iš atsakovo D. N. , o ieškinį atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovai S. U. , D. U. ir G. U. prašo minėtą teismo sprendimą pakeisti ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą priteisti solidariai iš atsakovų D. N. ir Lietuvos Respublikos. Taigi apeliantai skundžia ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, neginčija teismo nustatyto bei priteisto žalos atlyginimo dydžio, o prašo pakeisti tik tą teismo sprendimo dalį, kuria žalos atlyginimas priteistas iš atsakovo D. N. , nurodant, jog žalos atlyginimas priteisiamas solidariai iš abiejų atsakovų.
Teisėjų kolegija nenustatė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, jog, nors teisėjų kolegija šią bylą nagrinės neperžengdama apeliaciniame skunde nurodyto reikalavimo ribų, tai yra spręs klausimą tik dėl atsakomybės dėl žalos atsiradimo paskirstymo tarp atsakovų, tačiau taip pat teisėjų kolegija laiko būtina atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl valstybės atsakomybės už policijos pareigūnų veiksmus/neveikimą užtikrinant automobilių kelių eismo saugumą, o tokio saugumo užtikrinimas yra viešas interesas. Šiuo atveju apeliantų skunde nurodyti argumentai suponuoja nagrinėjimą, ar valstybė, atstovaujama jos įgaliojimus vykdančių valstybės institucijų, laiku ir tinkamai ėmėsi priemonių, kad būtų užtikrinta visų ginčo eismo įvykyje dalyvavusių asmenų (tiesioginių bei netiesioginių dalyvių) teisė į gyvybę (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str.). Dėl to, nagrinėjant šią bylą, būtina įvertinti ne tik apeliantų skunde nurodytus motyvus, tačiau ir kitas faktines aplinkybes, atspindinčias policijos pareigūnų darbą ginčo eismo įvykių metu, nes tik taip bus galima atsakyti į klausimus, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti esant policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų bei atsiradusios žalos, jei taip – ar atsakovai Lietuvos valstybė ir D. N. turi atsakyti kaip solidarieji skolininkai, ar jų prievolė yra dalinė.
Apeliantai, prašydami pripažinti solidariąją atsakovo D. N. ir Lietuvos Respublikos atsakomybę už atsiradusią žalą, nurodo, jog policijos pareigūnai nesiėmė veiksmų, kurių privalėjo imtis, reguliuodami eismą po pirmosios autoavarijos, ir šis neteisėtas policijos pareigūnų neveikimas, nerūpestingumas bei neatidumas, ieškovų nuomone, buvo tiesioginė antrojo eismo įvykio priežastis, todėl yra pagrindas atlyginti dėl tokių veiksmų kilusią žalą (CK 6.246 str.). Ieškovų teigimu, policijos pareigūnai privalėjo tinkamai paženklinti pirmosios avarijos vietą bei organizuoti avarijos vietos apylanką ir nukreipti automobilius į Paberžės gatvę, tačiau to nepadarė, todėl pareigūnų veiksmai pirmojo įvykio metu neatitiko Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme bei Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijoje nustatytos policijos pareigūnų pareigos užtikrinti eismo saugumą bei vykdyti saugaus eismo priežiūrą turinio. Iš esmės tokiais pat argumentais apeliantai grindžia ir savo apeliacinį skundą.
Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paminėtoje 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, teismai privalo nustatyti visus veiksmus (neveikimą) asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo. Tai yra nagrinėjamos bylos kontekste teismas privalo tirti ir nustatyti policijos pareigūnų pareigas bei veiksmų turinį, įvertinti jų atitiktį teisėtumo reikalavimams (CPK 362 str.).
Teisėjų kolegija, vykdydama šiuos kasacinio teismo nurodymus ir siekdama nustatyti policijos pareigūnų pareigas, įvertinti, ar jų veiksmai/neveikimas nagrinėjamų eismo įvykių atveju atitiko šias pareigas, laiko būtina pirmiausia nustatyti, kokios yra įstatymų nustatytos policijos pareigūnų pareigos kiekvieno eismo įvykio metu.
Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančio Policijos veikos įstatymo (toliau PVĮ) 5 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinti policijos uždaviniai. Tarp jų – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas (PVĮ 5 str. 1 d. 2 p.), neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių (PVĮ 5 str. 1 d. 3 p.), nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (PVĮ 5 str. 1 d. 5 p.) bei saugaus eismo priežiūra (PVĮ 5 str. 1 d. 6 p.). Akivaizdu, jog kiekvienas policijos pareigūnas savo veikloje privalo siekti šių tikslų, tačiau nė vienas iš tikslų negali būti absoliutinamas – jie turi būti derinami tarpusavyje, o jų vykdymas kiekvienu atveju privalo atitikti protingumo principo reikalavimus. Beje, visi minėti tikslai yra įtvirtinti kiekvieno policijos pareigūno veiklą reglamentuojančio įstatymo nuostatose, tai yra turi vienodą teisinę galią. Tai ypatingai aktualu ir nagrinėjamos bylos kontekste, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju pareigūnai įvykio vietoje privalėjo derinti savo veiklą taip, kad ji būtų nukreipta į kelis iš įtvirtintų tikslų – neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, viešosios tvarkos užtikrinimas bei saugaus eismo priežiūra, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas bei tyrimas.
Kitas nagrinėjamu atveju reikšmingas teisės aktas - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau SEAKĮ). Nagrinėjamų įvykių metu galiojusios šio įstatymo redakcijos 6 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad eismo priežiūrą vykdo policija, kuri, vykdydama šią priežiūrą, be kitų funkcijų, taip pat reguliuoja eismą, tiria Kelių eismo taisyklių pažeidimus, atlieka kvotą eismo įvykių bylose, įstatymų numatytais atvejais surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas bei skiria administracines nuobaudas ir kitas įstatymų numatytas priemones, teikia eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims pirmąją medicinos pagalbą tuo atveju, kai šalia nėra kvalifikuoto medicinos darbuotojo, pažymi eismo įvykio vietą ir imasi kitų priemonių, būtinų saugiam eismui užtikrinti ir kt. Pažymėtina, jog šio įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintos ir bendrosios transporto priemonių vairuotojų pareigos – pareiga žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos, imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti ir kt. Šio specialaus įstatymo normų, reglamentuojančių saugaus eismo automobilių keliais užtikrinimą, reikalavimai nagrinėjamoje byloje taip pat turi būti įvertinti kartu su minėtais bendrąsias policijos pareigūnų pareigas bei veiklos tikslus, principus reglamentuojančio įstatymo normų reikalavimais.
Šiame kontekste tikslinga paminėti, jog bylos nagrinėjimo metu galiojanti šio įstatymo redakcija (įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d., vėliausi pakeitimai – 2009 m. gegužės 26 d.) numato valstybės pareigą sudaryti saugias ir vienodas visiems eismo dalyviams dalyvavimo eisme sąlygas bei eismo dalyvių pareigą žinoti ir laikytis valstybės nustatytos eismo tvarkos (SEAKĮ 4 str. 1 p.). Taip pat, kaip vienas iš eismo saugumo užtikrinimo principų, įtvirtintas asmens, visuomenės ir valstybės interesų įvertinimas ir derinimas užtikrinant saugų eismą (SEAKĮ 4 str. 3 p.). Konkrečiau įtvirtintos ir bendrosios eismo dalyvių pareigos, tarp kurių – principas, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu (SEAKĮ 12 str. 1 d.), pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Be to, šiame įstatyme taip pat įtvirtinta, kad jeigu eismo įvykyje buvo sužeistas arba (ir) žuvo žmogus, jei dėl eismo įvykio susidarė transporto grūstis, jei eismo įvykyje dalyvauja transporto priemonė, kuri veža pavojingą krovinį arba krovinį, kurio išsipylė (išsiliejo) ant kelio, ir taip sudaro pavojų eismui, Vyriausybės įgaliotų institucijų tarnybos privalo nedelsdamos atvykti į eismo įvykio vietą, suteikti neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiesiems, neutralizuoti įvykio padarinius (SEAKĮ 31 str.). Nors šios naujos redakcijos įstatymo nuostatos ginčo įvykių metu dar negaliojo, tačiau jos yra aktualios siekiant nustatyti įstatymų leidėjo tikslus bei ketinimus reguliuojant eismą kelyje bei paskirstant pareigas, be to, kaip buvo paminėta šioje nutartyje anksčiau, galiojusios minėto įstatymo nuostatos pareigūnams imperatyviai nurodė visus savo veiksmus sieti su išvardintų bendrųjų principų ir tikslų reikalavimais.
Realizuojant minėtų teisės aktų nuostatas, konkrečiau pareigūnų veiklą eismo įvykio metu detaliai reglamentuoja Generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu patvirtinta Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcija (toliau Instrukcija). Šios instrukcijos 98 punkte yra įvirtinti veiksmai, kuriuos privalo atlikti pareigūnas, atvykęs į autoavarijos vietą: užtikrinti savo ir kitų žmonių saugumą bei autoavarijos vietos apsaugą (Instrukcijos 98.1 p.), įjungti patrulinio automobilio specialius šviesos signalus (Instrukcijos 98,2 p.), atitverti autoavarijos vietą šviesą atspindinčiais stovais, turimais avarinio sustojimo ženklais, mirksinčiais žibintais ir pan. (Instrukcijos 98.4 p.), nustatyti transporto priemonių vairuotojus, liudytojus (Instrukcijos 98.5 p.), organizuoti negalinčių nuvažiuoti transporto priemonių nuvežimą (Instrukcijos 98.10 p.) ir t. t. Pagal Instrukcijos 98.8 punktą, jei reikia, pareigūnas privalo reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 211-215).
Taigi policijos pareigūnams, kuriems, kaip teisingai nurodo apeliantai, keliami didesni rūpestingumo, apdairumo, atidumo reikalavimai, yra nustatyta pareiga kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti eismo įvykio aplinkybes (vietovė, meteorologinės sąlygos, tiesioginių eismo įvykio dalyvių skaičius, būklė, situacijos kitimo dinamika, ir pan.) ir imtis visų įmanomų priemonių minėtiems teisės aktuose įtvirtintiems uždaviniams pasiekti. Kaip minėta, nė vienas iš nurodytų tikslų nėra absoliutus, todėl, siekiant apsaugoti žmogaus gyvybę, turtą, garantuoti saugumą, ši pareiga reikalauja anksčiau šioje nutartyje paminėtų funkcijų, jas tarpusavyje derinant, atlikimo. Akivaizdu, kad pavojingos situacijos dažnai yra neprognozuojamos ir reikalauja greitų bei konkrečioje situacijoje priimamų sprendimų, todėl neišvengiamai yra paliekama erdvės ir pareigūno diskrecijai. Taigi policijos pareigūnų veikla iš principo negali būti iki menkiausios smulkmenos reguliuojama ir formalizuota, tačiau, atlikdamas vienas numatytas funkcijas, tokias kaip pagalbos teikimas įvykyje nukentėjusiems asmenims, autoavarijos vietos atitvėrimas, apsauga bei įvykio aplinkybių fiksavimas, pareigūnas negali pamiršti ir kitų funkcijų – kitų žmonių bei eismo saugumo užtikrinimo. Be konkrečių pareigų atvykus į eismo įvykį, susijusių su to įvykio tyrimu bei likvidavimu, pareigūnai turi ir bendrąją pareigą užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą (PVĮ 5 str. 1 d. 2 p.), kuri apima ir saugaus eismo priežiūrą.
Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos, kurioje keliamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas, kontekste neatitinka minėtų teisės normų reikalavimų atsakovo Lietuvos valstybės atstovų teiginiai, kad eismo įvykio vieta yra tik ta vieta, kurioje įvyko tam tikras įvykis, ir kad ieškovų teiginiai, kad pareigūnai privalėjo vykdyti tam tikrus veiksmus ir už eismo įvykio ribų, yra tik ieškovų asmeniniai vertinimai (t. 4, b. l. 126). Pareigūnai, kaip minėta, turėdami bendrąją pareigą rūpintis visuomenės saugumu bei reguliuoti eismą, atvykę į konkrečią įvykio vietą privalo suvokti, jog veiklos objektas yra ne vien tik (nagrinėjamu atveju) dviejų automobilių susidūrimo dalyvių (asmenų) gyvybė, sveikata, turto apsauga, įvykio vietos išsaugojimas, tinkamas duomenų užfiksavimas, kuo greitesnis kliūčių, trukdančių normaliam eismui, šalinimas ir kt., tačiau jų dėmesio bei veiklos objektas taip pat yra ir netiesioginiai eismo įvykio dalyviai, tai yra tie asmenys, kurie dėl įvykusio eismo įvykio be jokios savo kaltės ar neapdairumo jau patiria tam tikrų trukdžių, gaišta kelyje, pavyzdžiui, negali važiuoti numatytu maršrutu. Taigi anksčiau įvardintos pareigūnų priedermės apima ir pareigą rūpintis tokių eismo dalyvių saugumu. Tuo tarpu, kaip matyti iš minėtų atsakovo atstovų teiginių, šiuo metu pagal susiklosčiusią policijos pareigūnų darbo praktiką įvykio vieta yra suvokiama gan siaurai, jų funkcijų vykdymas apsiriboja dėmesiu tiesioginiams eismo nelaimės dalyviams ir konkretaus eismo įvykio tyrimu, tačiau, jeigu ir kreipiamas dėmesys į kitus eismo dalyvius, tai jis akivaizdžiai nepakankamas. Žinoma, kaip minėta, visi eismo dalyviai – didesnio pavojaus šaltinių vairuotojai – patys privalo elgtis rūpestingai, atsargiai, nepažeidinėti Kelių eismo taisyklių, tačiau tai neeliminuoja policijos pareigūnų pareigos rūpintis tuo, kad įvykusi eismo nelaimė būtų ne tik greitai likviduota bei ištirta, tačiau ir sukeltų kaip galima mažiau trukdžių bei pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Kaip žinoma, sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, neteisėtais veiksmais gali būti laikomi policijos pareigūnų veikimas ar neveikimas pažeidžiant minėtas teisės normas arba jų bendros rūpestingumo pareigos pažeidimas (CK 6.246, 6.263 str.). Nustačius, kokios yra įstatymų įtvirtintos policijos pareigūnų pareigos kiekvieno eismo įvykio metu vykdant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytą pareigą, būtina pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles įvertinti civilinėje bei baudžiamojoje bylose esančius įrodymus ir nustatyti, kokie buvo pareigūnų veiksmai/neveikimas nagrinėjamu atveju ir ar tai atitiko minėtas jiems keliamas pareigas (CPK 362 str., 176–185 str.). Tai yra siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nebuvus policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų/neveikimo, kurie nulemtų valstybės civilinę atsakomybę dėl atsiradusių pasekmių, būtina nuodugniai išanalizuoti po pirmojo eismo įvykio susidariusią situaciją, pareigūnų veiksmus bei šių veiksmų ar neveikimo (situacijos) įtaką tam, jog įvyko antroji avarija ir atsirado pirmosios instancijos teismo nustatyta žala. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisme dėl šios žalos dydžio ginčo nėra.
Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant nustatyti minėtiems klausimams svarbias aplinkybes, būtina atkreipti dėmesį į tai, kada įvyko pirmasis bei antrasis eismo įvykiai, tai yra kiek užtruko pirmosios autoavarijos likvidavimo darbai, kokia buvo situacija, kiek policijos pareigūnų dirbo ir kokie buvo jų veiksmai po pirmojo eismo įvykio, ar tie veiksmai buvo pakankami užtikrinant eismo tvarką ir saugumą bei atitinkamai visų automobilių kelių eismo dalyvių apsaugą, tai yra ar pirmojo eismo įvykio vietoje tuo metu buvę pareigūnai tinkamai įvykdė anksčiau šioje nutartyje atskleistą bendrąją pareigą užtikrinti visų eismo dalyvių saugumą bei viešąją tvarką.
Remdamasi baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pranešimai apie pirmąjį eismo įvykį VPK Budėtojų poskyryje gauti 2001 m. spalio 27 d. 23 val. 52-53 min. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 165, 166). Kelių policijos budėtojas, telefonu 23.54 val. paskambinęs VPK budėtojui, paprašė pagalbos apsaugant įvykio vietą, o 23.56 val. pareigūnai prašė atsiųsti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialųjį automobilį, kad būtų galima išlaisvinti automobilyje užstrigusius žmones. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių matyti, jog į pirmą įvykį pagalbos kvietimas buvo gautas 23.57 val., o įvykio vietoje medikai buvo 00.00 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 42, 43, 44). Iš priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašto matyti, kad Vilniaus m. priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Operacinio vadovavimo dalis apie pirmąjį eismo įvykį pranešimą gavo 00.03 val. Gelbėjimo automobilis į įvykio vietą atvyko 00.08 val. Vilniaus m. VPK Kelių policijos budėtojų tarnybos jaunesnysis inspektorius 2001 m. spalio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pranešimą apie pirmąjį eismo įvykį gavo apie 00.03 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 1, b. l. 31). Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad VPK Kelių policija pranešimą apie įvykį gavo 2001 m. spalio 28 d. 00.03 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 198). Pirmojo eismo įvykio tyrimo medžiagoje Nr. 737 taip pat pažymėta, jog pirmasis eismo įvykis įvyko 2001 m. lapkričio 28 d. 00.03 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 45-73).
Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmo autoįvykio vietoje dirbo trys policijos pareigūnų ekipažai. Pirmasis į avarijos vietą atvyko Vilniaus m. VPK Apsaugos skyriaus pareigūnų ekipažas (ARG-110). Pareigūnų teigimu, įvykio vietoje jie buvo apie 00.00 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 84-98). Šio ekipažo pareigūnai paaiškino, jog atvykę į vietą prašė atsiųsti medicinos pagalbos bei priešgaisrinės tarnybos automobilius bei kelių policijos operatyvinę grupę. Taip pat nurodė, kad pirmiausia suteikė medicinos pagalbą nukentėjusiesiems ir ėmėsi saugoti įvykio vietą. Jų teigimu, į įvykio vietą rinkosi daug žmonių, kurie trukdė gelbėtojams ir medikams atlikti savo darbą, o pravažiuoti pro įvykio vietą nebuvo įmanoma. Reguliuoti eismo jie negalėję, nes neturėjo laiko dėl užimtumo. Taip pat jie nurodė, kad, išvežus nukentėjusiuosius, žmonių sumažėjo, o išvažiavus medicinos pagalbos automobiliui, važiuoti gatve pro įvykio vietą buvo galima. Pagal Vilniaus m. VPK Apsaugos skyriaus ekipažo pareigūnų paaiškinimus antras įvykis įvyko, kai jie jau sėdėjo savo automobilyje ir rašė tarnybinius pranešimus. Pirmo pareigūnų ekipažo automobilis, kaip jie paaiškino, buvo pastatytas skersai Gelvonų gatvės, šalia eismo įvykio vietos, apie 70 metrų iki Paberžės-Gelvonų gatvės nuo avarijos vietos. Šių pareigūnų teigimu, Paberžės ir Ozo gatvės kryptimi labiau nutolusių nuo įvykio vietos policijos pareigūnų automobilių nebuvo. Pagal budėtojų poskyrio duomenis įvykio vietoje esantys pareigūnai 00.16 val. skambino į budėtojų poskyrį ir prašė paskubinti kelių policijos operatyvinę grupę atvykti į įvykio vietą (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 165).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmojo įvykio vietoje taip pat dirbo du kiti policijos pareigūnų ekipažai. Vilniaus m. VPK Kelių policijos ekipažas atvyko tuo metu, kai sužeistieji jau buvo išvežti. Šių pareigūnų teigimu, automobilių sangrūdos tarp apsaugos skyriaus tarnybinio automobilio ir Gelvonų bei Paberžės gatvių sankryžos nebuvo, išbėgęs automobilių aušinimo skystis ir tepalai grėsmės nekėlė, o pro įvykio vietą buvo galima lėtai pravažiuoti (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 1, b. l. 31). Šio ekipažo pareigūnai dirbo įvykio vietoje, fiksuodami aplinkybes, matavo įvyko vietą (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 119-133). Įvykio vietoje buvusio Vilniaus m. VPK VP PTR pareigūnai nurodė, kad apie pirmąjį įvykį išgirdo per radijo ryšį apie 23.50 val., jiems atvykus, Apsaugos skyriaus ekipažas jau buvo vietoje, o sužeistieji jau buvo išvežti. Šio ekipažo pareigūnai pasiūlė savo pagalbą ir gavo nurodymą uždaryti eismą Gelvonų gatve nuo Stanevičiaus gatvės pusės. Dėl to jie savo automobilį pastatė su įjungtais švyturėliais gatvėje, neleido automobiliams važiuoti ir šaligatviais. Šio ekipažo pareigūnai teigė, jog nepraleido nė vieno automobilio link Ozo gatvės, tačiau pastebėjo, kad keli automobiliai pravažiavo įvykio vietą iš Ozo gatvės pusės kelkraščiu, šaligatviu. Tada vienas iš pareigūnų nuėjo prie eismo įvykio vietos ir paprašė kažkurio iš kitų pareigūnų, kad nepraleistų automobilių važiuoti link Stanevičiaus gatvės. Daugiau automobilių nuo Ozo gatvės link Stanevičiaus gatvės pro įvykio vietą nevažiavo (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 101-118).
Baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuoti daugelio liudytojų parodymai apie jų matytus įvykius. Antrojoje avarijoje dalyvavusio taksi automobilio, kuriuo važiavo ir žuvusysis, keleivio liudytojo B. U. 2001 m. gruodžio 11 d. apklausos protokole pažymėta, jog jis teigė, kad mėlynos spalvos švyturėlius pastebėjo už 200-300 m. Taksi automobiliui privažiavus prie pirmosios avarijos vietos, G. U. išlipo ir kokius 5-6 metrus paėjo Gelvonų gatve link Stanevičiaus gatvės, priėjo prie gatvėje stovinčio policininko. Policininkas, liudytojo teigimu, buvo maždaug toje vietoje, kur buvo susidūrę automobiliai. Liudytojo teigimu, tuo metu buvo apie 00.10-00.15 val. Policininkas ranka pamojo taksi automobiliui važiuoti atgal. Automobiliai priešpriešinėje juostoje manevravo, apsisukę važiavo link Ozo gatvės, nes Gelvonų gatve važiuoti link Stanevičiaus gatvės nebuvo galima. Taksi automobilis ėmė lėtai važiuoti atgal, važiavo kelis ar keliolika metrų, ėmė sukis ir tuo metu įvyko antrasis įvykis (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 93-96).
Taksi automobilyje buvusios liudytojos A. U. 2001 m. lapkričio 15 d. ir 2002 m. balandžio 20 d. apklausos protokoluose užfiksuota, jog, jos teigimu, nuo Lvovo gatvės taksi automobilis išvažiavo apie 00.00 val., o Gelvonų gatvėje jis buvo apie 00.20 val. Liudytoja teigia iš tolo mačiusi, jog už sankryžos su Paberžės gatve yra automobilių grūstis ir automobilių su įjungtais švyturėliais. Privažiavus prie pirmojo įvykio vietos, toliau važiuoti nebuvo galima, nes tarp taksi automobilio ir avarijos vietos buvo dar trys ar keturi automobiliai, o sustojus nuo taksi automobilio iki avarijos vietos buvo gal keliolikos metrų atstumas. Policininkas pamojo ranka ir jie suprato, jog reiks grįžti. Taksi automobilis ėmė suktis, tuo metu įvyko antroji eismo nelaimė (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 141-142, 143-145).
Taksi automobilio vairuotojas liudytojas A. Z. , baudžiamojoje byloje duodamas paaiškinimus, nurodė, jog keleivius Lvovo gatvėje paėmė apie 00.30 val. ar truputį anksčiau. Važiuodamas Gelvonų gatve, iš tolo pamatė žybsint švyturėlius. Privažiavus pirmojo eismo įvykio vietą, priekyje gal už 20 metrų pamatė prie įvykio vietos stovintį policijos pareigūną, kuris rodė važiuoti atgal, jis ėmė važiuoti atbuline eiga. Važiuodamas atgal jis matė, kad ties sankryža su Paberžės gatve apie 40 metrų atstumu nuo jo link Ozo gatvės stovėjo policijos tarnybinis automobilis su įjungtais švyturėliais. Liudytojas nematė, kada tas pareigūnų automobilis atvažiavo, nes važiuojant į priekį jo tikrai dar nebuvo. Pavažiavus atbuline eiga apie 20 metrų, jis bandė sukti taksi automobilį, tačiau į priešingą eismo juostą išvažiavęs nebuvo. Tada įvyko antrasis įvykis (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 199-203).
Iš liudytojo R. K. , kuris vairavo automobilį, į kurį atsitrenkė taksi automobilis, bei A. Z. 2002 m. balandžio 22 d. akistatos protokolo matyti, jog A. K. paaiškino, kad apie 00.20-00.30 val. sustabdė savo automobilį, nes negalėjo važiuoti toliau Gelvonų gatve dėl avarijos. Prieš jį iki įvykio vietos stovėjo dar gal trys automobiliai. Praėjus kokioms penkioms minutėms už jo sustojo taksi automobilis, kuris vėliau pradėjo važiuoti atbulas, pavažiavo kokius 4-5 metrus ir ėmė atbuline eiga suktis. Liudytojas nematė, jog taksi automobilis būtų išvažiavęs į priešingą eismo juostą. A. Z. tokius teiginius patvirtino, nurodė, jog suabejojo savo teiginiais, kad atbuline eiga pavažiavo apie 20 metrų (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 211-214).
Taip pat liudytojo R. K. 2001 m. lapkričio 19 d. apklausos protokole nurodyta, jog šaligatviais vaikščiojo daug žmonių, tačiau gatvės važiuojamojoje dalyje liudytojas pėsčiųjų nematė (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 5). Taip pat šis liudytojas 2002 m. balandžio 22 d. apklausoje nurodė, kad, važiuodamas Gelvonų gatve link Stanevičiaus gatvės, mėlynos spalvos žiburėlius pamatė iš toli, taip pat pamatė, jog yra automobilių kamštis, prieš jį važiavo kokie trys automobiliai, tačiau į jų skaičių dėmesio nekreipė, nepastebėjo, ar jie bandė apsisukti. Sustojus prieš jį važiuojančiam automobiliui, jis taip pat sustojo ir niekur nebevažiavo. Taip pat nurodė, kad ir prieš jį sustoję automobiliai stovėjo vietoje. Nors negali tiksliai pasakyti, koks buvo atstumas iki pirmosios avarijos vietos, tačiau mano, jog apie keliasdešimt metrų. Jis nepastebėjo, kad kokie nors automobiliai būtų apsisukinėję ties avarijos vieta ar važiavę į kiemus. Susidūrę automobiliai buvo užtvėrę visą gatvės važiuojamąją dalį, todėl jis net nesistengė važiuoti pirmyn, apsisukti jam nebūtų užtekę vietos, nes priešingoje gatvės pusėje stovėjo nakčiai pastatyti automobiliai (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 9-11).
Liudytojas A. Š. , vairavęs vieną iš įvykio vietoje buvusių automobilių, 2001 m. spalio 31 d. apklausoje nurodė, kad apie 00.45 val. važiavo Gelvonų gatve, pamatė, jog priekyje susidūrę automobiliai, todėl apsisuko ir ketino važiuoti link sankryžos su Paberžės gatve. Apsisukęs ir pradėjęs važiuoti, pamatė, kad apie 10 metrų atstumu nuo sankryžos su Paberžės gatve sustojo policijos automobilis su įjungtais šviesos signalais. Liudytojas, pavažiavęs kelis metrus, sustojo, nes norėjo praleisti taksi automobilį, kuris važiavo atbulas ir pradėjo suktis. Tuo metu įvyko antroji avarija (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 27). Šis liudytojas 2001 m. lapkričio 28 d. apklausoje taip pat nurodė, kad švyturėlius jis pamatė likus 30-40 metrų iki sankryžos su Paberžės gatve, sumažino greitį, privažiavo apie 10-15 metrų prie pirmojo eismo įvykio vietos. Jis nusprendė apsisukti, pasinaudodamas įvažiavimu į kiemus, nes matė, kad dar du automobiliai priešais jį apsisuko. Jis praleido taksi automobilį apsisukti. Taip pat jis nurodė matęs, kad nuo Ozo gatvės atvažiavo policijos automobilis ir sustojo beveik prieš liudytojo automobilį, todėl jam, automobilį apvažiuojant, būtų reikėję kirsti vidurinę eismo juostą, dėl to jis laukė, kol apsisuks ir išvažiuos taksi automobilis, kad galėtų apvažiuoti policijos automobilį (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 28-30).
Liudytojas V. V. 2002 m. sausio 25 d. apklausoje nurodė, kad pirmoji eismo įvykio vietoje matė dirbančius policijos pareigūnus, o ant šaligatvių - stovinčius ir stebinčius žmones. Taip pat matė, jog, išvažiavus gaisrinės automobiliui, nuo Ozo gatvės pusės prie pirmojo įvykio vietos privažiavo policijos automobilis su švyturėliais, tačiau po kelių sekundžių tas automobilis atbuline eiga pavažiavo gerokai atgal ir sustojo beveik prie pat Gelvonų-Paberžės gatvių sankryžos. Liudytojas galvojo, jog šis automobilis užtvers Gelvonų gatvę, bet to padaryti nespėjo, nes kai tik automobilis sustojo, po kelių sekundžių pro jį pralėkė automobilis ,,Mazda 626“ ir trenkėsi į taksi automobilį (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 126-130).
Liudytojas D. Š. 2002 m. balandžio 21 d. apklausoje nurodė, kad jis prie pirmosios avarijos vietos privažiavo nuo Stanevičiaus gatvės puses ir negalėjo toliau važiuoti – jo nepraleido policijos pareigūnas, todėl liudytojas šaligatviu nuvažiavo prie reikiamo namo ir pasistatė automobilį. Jis pėsčias atėjo prie pirmosios avarijos vietos ir apie 15-20 minučių stovėjo ant šaligatvio. Matė, kad kai kurie automobiliai, atvykę Gelvonų gatve nuo Ozo gatvės pusės, nuvažiuodavo iki pat įvykio vietos ir važiuodavo dešiniu šaligatviu link Stanevičiaus gatvės. Kažkuriuo momentu policininkas leido automobiliams paeiliui važiuoti tarp susidūrusių automobilių. Atvyko kelininkai, šlavė kelią. Automobiliai pareigūnų leidimu iš lėto važiavo Gelvonų gatvės dešiniu kelkraščiu šalia dviejų susidūrusių automobilių į abi puses. Keli buvo sustoję Gelvonų gatvėje nuo Ozo gatvės pusės. Jis taip pat matė, jog keli automobiliai, įvažiavę į Gelvonų gatvę, iš karto apsisukdavo, neprivažiavę prie sustojusių automobilių. Jis nurodė, jog antrojo įvykio metu taksi automobilis užkrito ant raudonos spalvos automobilio, kuris stovėjo arčiausiai pirmojo įvykio vietos (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 149-153).
Liudytoja V. Š. 2002 m. lapkričio 19 d. apklausos metu taip pat nurodė, kad, privažiavus prie pirmojo įvykio vietos, policininkas nurodė sustoti, ji išlipo iš automobilio, kurį laiką stebėjo įvykio vietą, matė, kaip atvažiavo kelininkų automobilis. Lyg ir kelininkai patraukė vieną iš susidūrusių automobilių ir automobiliai tai nuo Ozo gatvės, tai nuo Stanevičiaus gatvės ėmė važiuoti pro avarijos vietą po vieną automobilį. Ji nematė, ar jie važiavo šaligatviais. Liudytojos teigimu, policijos pareigūnai eismą reguliavo, nes automobilius leido tik po vieną. Ji matė ir privažiuojantį taksi automobilį, kuris buvo apie 40 metrų nuo pirmojo įvykio vietos (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 161- 164).
Liudytojas M. G. , stebėjęs įvykius iš šalies, 2002 m. rugpjūčio 5 d. apklausoje nurodė, kad prieš pirmojo įvykio vietą stovėjo vienas pareigūnas, kuris reguliavo eismą – tai leido automobiliams važiuoti į namų kiemus, tai rodė jiems apsisukti ir važiuoti link Ozo gatvės. Avarijos vietoje jis matė lyg šešis pareigūnus, kažkurie kažką matavo, tuo metu gaisrininkai pjaustė vieną iš automobilių ir ištraukė iš jo žmogų. Jis nepamena, ar buvo policijos automobilis iš Ozo gatvės pusės, tačiau gali pasakyti, jog Gelvonų gatvė iš tos pusės užtverta nebuvo. Tačiau iš tos pusės stovėjo pareigūnas, kuris reguliavo eismą. Keli automobiliai apsisuko ir nuvažiavo link Ozo gatvės. Liudininkas, praėjus apie 20 minučių po pirmosios avarijos, matė atvažiuojantį taksi automobilį. Tuo metu greitosios pagalbos automobiliai jau buvo išvažiavę, policininkai matavo įvykio vietą. Taksi automobilis sustojo likus lyg ir 2-3 metrams iki policijos pareigūno. Taksi automobilis pavažiavo 3-4 metrus atbulas ir pradėjo suktis. Taip pat liudytojas nurodė, kad gatvėje tą naktį buvo geras apšvietimas, švietė visos apšvietimo stulpų lempos (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 3, b. l. 168-173).
Liudytoja Z. S. 2002 m. gegužės 9 d. apklausoje nurodė, kad automobiliai negalėjo pravažiuoti pro pirmojo eismo įvykio vietą, susidarė grūstis. Gatvėje stovėjo policijos pareigūnas, kuris, kai išvažiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis, pradėjo leisti automobilius nuo Ozo gatvės pusės važiuoti pro avarijos vietą, keli automobiliai nuvažiavo link Stanevičiaus gatvės šaligatviu. Keli automobiliai įvažiavo į kiemą ir apsisukę grįžo link Ozo gatvės. Taip pat ji teigė, jog, atvažiavus taksi automobiliui, tarp jo ir pareigūno stovėjo dar gal du ar trys automobiliai. Taksi automobilis atgal pavažiavo kelis ar keliolika metrų link Ozo gatvės ir pradėjo suktis. Į priešingą eismo juostą neišvažiavo. Taip pat ji teigė, jog matė, kad vienas ar keli automobiliai važiavo link Ozo gatvės pusės, tačiau sustojo, praleisdami taksi automobilį. Teigė, jog gatvėje buvo šviesu, švietė visų stulpų žibintai (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 3-9).
Liudytojas F. S. 2002 m. sausio 25 d. apklausoje nurodė, kad iš pradžių policijos pareigūnai leido automobiliams iš lėto važiuoti link Stanevičiaus gatvės apvažiuojant avarijos vietą šaligatviu, tačiau po kelių minučių susidarė automobilių kamštis ir automobiliai ėmė apsisukinėti ir važiuoti link Ozo gatvės. Praėjus gal penkiolikai minučių po pirmosios avarijos, žmonės ėmė skirstytis. Liudytojas nurodė, kad prieš avarijos vietą apie 15 metrų atstumu stovėjo raudonos spalvos automobilis, už jo – taksi automobilis, o už taksi automobilio buvo privažiavęs ir sustojęs policijos automobilis, kuris nuvažiavo link Ozo gatvės ir daugiau jo liudytojas nematė (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 33-35).
Liudytoja M. S. 2002 m. lapkričio 21 d. apklausos metu nurodė, kad matė, jog po pirmosios avarijos nuo Stanevičiaus gatvės pusės link Ozo gatvės pareigūnai nepraleido nė vieno automobilio pro avarijos vietą, o nuo Ozo gatvės iš pradžių keli automobiliai pravažiavo pro įvykio vietą į namų kiemus. Po avarijos praėjus gal pusvalandžiui, ji pastebėjo, jog nuo avarijos vietos apie 10-15 metrų atstumu link Ozo gatvės stovi pareigūnas, kuris nepraleido daugiau nė vieno automobilio link Stanevičiaus gatvės. Žmonės tuo metu ėmė skirstytis, gaisrininkai kažką šlavė, tvarkė įvykio vietoje. Apsisukančių automobilių ji nepastebėjo. Taksi automobilį ji matė stovintį apie 20 metrų iki minėto policijos pareigūno. Prieš taksi automobilį stovėjo gal du ar trys automobiliai. Ji taip pat matė, kad nuo Ozo gatvės pusės atvažiavo policijos automobilis, sustojo už taksi automobilio, tačiau po kelių akimirkų apsisuko ir išvažiavo link Ozo gatvės. Po minutės ar kelių ji išgirdo variklio gausmą ir pamatė atvažiuojantį automobilį ,,Mazda 626“, kuris sukėlė antrąją avariją (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 36- 38).
Pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2001 m. lapkričio 19 d. pažymą, naktį 2001 m. spalio 28 d. matomumas buvo 4 km, mažai debesuota, jokių pavojingų atmosferos reiškinių nebuvo (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 76). Tardymo eksperimento 2002 m. spalio 21 d. protokole konstatuota, kad gelbėtojų ir policijos automobilių švyturėliai matomi 400 metrų atstumu, leidžiantis Gelvonų gatve link Stanevičiaus gatvės (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 2, b. l. 83-88).
Nutarimuose iškelti baudžiamąją bylą pažymima, jog antrasis įvykis atsitiko apie 00.20 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 1, b. l. 1, 20). Tokį antrojo įvykio laiką nurodo ir policijos pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose, panašų laiką nurodo ir minėti liudytojai paaiškinimuose. Tačiau į antrąjį įvykį pirmas greitosios medicinos pagalbos kvietimas gautas 00.50 val., o pagalba atvyko 00.56 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 45, 46, 47, 48, 49). Pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus komisaro pažymą VPK Budėtojų poskyryje pareigūnų prašymas iškviesti greitosios medicinos pagalbos automobilį į antrąjį eismo įvykį buvo gautas 00.49 val. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos duomenimis, pranešimas apie antrą įvykį gautas 00.51 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 57, 58). Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė, jog antrasis eismo įvykis įvyko apie 00.20 val. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 9, b. l. 2-28, 123-140, 271-284).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie įrodymai bei baudžiamosios bylos medžiaga leidžia spręsti, kad pareigūnai pakankamai operatyviai ir profesionaliai veikė tiesioginėje pirmojo eismo įvykio vietoje – iš esmės iš karto po įvykio į jo vietą atvyko pirmas pareigūnų ekipažas, kuris, kaip minėta, iškvietė medicinos pagalbą bei priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą. Pirmojo įvykio metu nukentėjusiems asmenims skubiai buvo suteikta medikų pagalba, jie buvo išlaisvinti iš sugadintų automobilių. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad tuo metu, kai įvyko antrasis eismo įvykis, pirmojo padariniai praktiškai jau buvo beveik likviduoti – nukentėjusieji išvežti, tvarkomas, šluojamas kelias, laukiama vežimėlių sugadintiems automobiliams nutempti, pildomi dokumentai ir kt. Taip pat galima teigti, kad policijos pareigūnai tinkamai užtikrino paties pirmojo eismo įvykio vietos apsaugą, tai yra atitvėrė ir pažymėjo vietą, kurioje stovėjo susidūrę automobiliai. Išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmai tiesiogiai pačioje pirmojo eismo įvykio vietoje buvo teisėti ir tinkami, patvirtina ir tarnybinių patikrinimų išvados, baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 196-200, 251-252, t. 9, b. l. 2-28, 123-140, 271-284).
Atsižvelgdama į šiuos įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog policijos pareigūnai atliko visus būtinus veiksmus, kuriuos jie privalėjo atlikti pirmojo eismo įvykio vietoje, tai yra automobilių susidūrimo vietoje buvo imtasi priemonių saugumui užtikrinimui: buvo pastatyti automobiliai su įjungtais specialiaisiais šviesos signalais, atliekami gelbėjimo darbai, forminami įvykio dokumentai ir pan.
Tačiau, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pernelyg siaurai aiškino eismo įvykio vietos sąvoką ir nepakankamai įvertino minėtą policijos pareigūnų bendrąją pareigą rūpintis eismo saugumu, o ne tik konkretaus eismo įvykio tiesioginių dalyvių saugumu ir įvykio aplinkybių fiksavimu bei tyrimu, todėl teismo išvada, kad pareigūnų veiksmai atitiko didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimus, nepagrįsta (CPK 185 str.).
Pirma, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti teismo teiginiai, kad policijos pareigūnams keliami didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nesuponuoja pareigos prognozuoti ir numatyti galimų nusikalstamų veikų įvykdymo ir jų sąlygotų pasekmių atsiradimo, nes šie teiginiai neatitinka minėtos pareigūnų bendrosios pareigos ir rūpestingumo standartų. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, šią išvadą teismas grindė tuo, jog pareigūnai neturėjo numatyti, kad į pasunkėjusio eismo vietą ženkliai didesniu nei leistinu greičiu atlėks neblaivaus atsakovo vairuojamas automobilis, kad vairuotojas nereaguos į iš tolo aiškiai matomus specialiųjų transporto priemonių švyturėlius, nemažins greičio ir nestabdys transporto priemonės. Tačiau, kaip minėta, atlikdami savo pareigas, pareigūnai privalo imtis visų jiems prieinamų ir įmanomų priemonių eismo dalyvių saugumui užtikrinti, o ne vien pasikliauti vairuotojų racionaliu protu bei atsargumu.
Antra, ištyrusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų veiksmai nebuvo pakankami, kad būtų įvykdyta minėta bendroji pareiga rūpintis eismo saugumu (CPK 185 str.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punkte įtvirtinta pareigūnų pareiga reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką yra sąlyginė, nes tokius veiksmus policijos pareigūnai privalo atlikti tuomet, jeigu yra pagrindas vertinti, jog iškilo atitinkamų priemonių būtinumas. Tačiau teismas, vertindamas konkrečiu atveju po pirmojo eismo įvykio buvusią situaciją, nepagrįstai konstatavo, kad po pirmojo įvykio susiklosčiusi eismo situacija nebuvo sudėtinga bei pavojinga, tai yra tokia, kuri suponavo apylankos būtinumą.
Kaip matyti iš anksčiau aptartų įrodymų bei visos bylos medžiagos, abiejų eismo nelaimių vietos viena nuo kitos buvo nutolusios apie 50 metrų, nuo Ozo gatvės pusės prie pirmos įvykio vietos ar 10-15 metrų nuo jos stovėjo policijos pareigūnas, o nuo pirmojo eismo įvykio vietos iki Gelvonų ir Paberžės gatvių sankryžos buvo apie 100 metrų atstumas. Anksčiau šioje nutartyje nurodytų liudytojų paaiškinimai apie tai, kaip vyko automobilių eismas po pirmojo eismo įvykio, yra nevieningi, pavyzdžiui, liudytojų B. U. , A. U. , A. Z. , R. K. , Z. S. , teigimu, pro pirmo įvykio vietą pravažiuoti nebuvo galima, liudytojų F. S. , M. S. , teigimu, pirma važiuoti lyg ir buvo leidžiama, o eismas sustojo vėliau, kitų, pavyzdžiui, Apsaugos skyriaus pareigūnų, liudytojo D. Š. , V. Š. teigimu, atvirkščiai, pirma eismas buvo užblokuotas, o vėliau pravažiuoti pro įvykio vietą buvo galima, o pagal minėtų atvykusių Kelių policijos ekipažo pareigūnų teiginius, kaip minėta, automobilių sangrūdos tarp Apsaugos skyriaus tarnybinio automobilio ir Gelvonų bei Paberžės gatvių sankryžos nebuvo, o pro įvykio vietą buvo galima lėtai pravažiuoti. Taigi bylos medžiaga leidžia spręsti, kad po pirmojo eismo įvykio Gelvonų gatve buvo neįmanoma važiuoti arba šis važiavimas buvo labai apsunkintas, todėl, važiuojant nuo Ozo gatvės pusės, pravažiavus Gelvonų ir Paberžės gatvių sankryžą, susidarė apie 70 metrų ilgio akligatvis. Dėl to, kaip nurodo daugelis liudytojų, pavyzdžiui: B. U. , A. U. , R. K. , A. Š. , D. Š. , M. G. , Z. S. , F. S. , kai kurie automobiliai, atvažiavę iš Ozo gatvės pusės, bandė pirmojo įvykio vietą apvažiuoti šalikele, kiti apsisukdavo ir grįždavo iki Paberžės-Gelvonų gatvės sankryžos, ir važiuodavo Paberžės gatve, keli automobiliai lyg ir buvo praleisti pro įvykio vietą važiuoti į aplinkinių namų kiemus, o keli stovėjo Gelvonų gatvėje prie pirmojo įvykio vietos, laukė ir tokių laukiančių automobilių buvo trys ar keturi. Tokia situacija rodo, kad po pirmojo eismo įvykio į šią vietą atvykę pareigūnai nesiėmė pareigos visiems prie įvykio vietos privažiuojančių automobilių vairuotojams aiškiai nustatyti jų elgesio variantą konkrečiai šioje susidariusioje situacijoje, todėl kiekvienas vairuotojas bandė spręsti, kaip jam elgtis, savo nuožiūra. Dėl šių aplinkybių pirmojo eismo įvykio prieigose kilo maišatis, o tai, akivaizdu, sukėlė tiesioginį pavojų eismo dalyvių saugumui. Iš tiesų, kaip yra nurodyta šioje nutartyje anksčiau, SEAKĮ 7 straipsnyje įtvirtintos bendrosios transporto priemonių vairuotojų pareigos – pareiga žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos, imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti ir kt. Beje, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pirmojo įvykio vietoje dirbo nemenkos policijos pareigūnų pajėgos: dirbo trys pareigūnų ekipažai, liudytojas M. G. teigė matęs lyg ir šešis kažką matuojančius pareigūnus bei vieną reguliuojantį eismą, o, kaip minėta, pirmieji į įvykio vietą atvykę Apsaugos skyriaus pareigūnai antrojo įvykio metu nurodė sėdėję savo automobilyje ir rašę tarnybinius pranešimus. Taigi, į įvykio vietą atvykę pareigūnai privalėjo imtis minėtos bendrosios pareigos, kad tokiai nurodytai maišačiai būtų užkirstas kelias ar ji būtų likviduota.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokia situacija leidžia spręsti, kad pirmojo eismo įvykio vietoje dirbantys policijos pareigūnai, turėdami priemonių bei galimybių, nekreipė pakankamai dėmesio į kitus eismo dalyvius, kuriems Gelvonų gatve trukdė važiuoti pirmasis eismo įvykis. Nors, kaip minėta, pareigūnai tinkamai atliko jiems priklausančias pareigas, susijusias su konkretaus įvykio tiesioginiais dalyviais, pasekmių likvidavimu ir pan., tačiau praktiškai nesiėmė jokių veiksmų, kad kiti eismo dalyviai patirtų kiek galima mažiau trukdžių savo kelyje, o kartu būtų saugesnis ir eismas. Tuo tarpu iš anksčiau konstatuotų pirmojo eismo įvykio aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad buvo protinga ir racionalu Gelvonų gatve nuo Ozo gatvės pusės važiuojančius automobilius iš karto tiesiog nukreipti į Paberžės gatvę, šia gatve būtų galėję tęsti eismą ir automobiliai, kurie jau buvo atsidūrę priešais kliūtį (pirmąjį eismo įvykį). Toks veiksmas nebūtų pareikalavęs jokių papildomų finansinių ar žmonių resursų: pavyzdžiui, tarnybiniu automobiliu užtverti pravažiavimą į Gelvonų gatvę Gelvonų ir Paberžės gatvių sankryžoje, tada eismo dalyviams nebūtų reikėję užtrukti dėl pirmo įvykio vietos, nebūtų reikėję sustoti bei savarankiškai spręsti, kaip elgtis esant užblokuotam keliui dėl pirmajame įvykyje susidūrusių automobilių. Taigi per minėtą apytiksliai 30 min. laiko tarpą ties pirmojo eismo įvykio vieta iš viso nebūtų susikaupusių automobilių.
Kaip teisingai nurodė apeliantai, policijos pareigūnai, būdami apdairūs ir tinkamai vykdydami Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio pirmosios dalies 6 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnio antrosios dalies 2 punkto bei Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punktų reikalavimus, turėjo rūpintis visais eismo dalyviais ir imtis priemonių eismui pirmos avarijos prieigose sureguliuoti. Taigi nors policijos pareigūnai nepadarė jų specialiąsias pareigas numatančių teisės normų pažeidimų, tačiau pernelyg mažai dėmesio skyrė bendrajai pareigai visais atvejais rūpintis bendru eismo saugumu įvykio vietoje.
Šią išvadą patvirtina ir tai, jog pagal bylos medžiagą pareigūnai savo sprendimą, kad eismo apylanka po pirmo įvykio nebuvo reikalinga, motyvavo taip pat tuo, jog Gelvonų gatve važiavimo greitis yra apribotas 40 km/h, prieš įvykio vietą buvo pastatytas Apsaugos skyriaus tarnybinis automobilis su įjungtais švyturėliais, matomumas gatvėje normalus, eismo beveik nebuvo, nuo Gelvonų – Paberžės gatvių sankryžos eismo įvykis įvykęs apie 150 metrų (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-2736-01, t. 4, b. l. 197). Kaip minėta, buvo pasikliaujama vien kitų eismo dalyvių, kaip protingų, sąžiningų, besilaikančių įstatymų reikalavimų, elgesio nuspėjamumu, nors būtent šių pareigūnų kasdienė profesinė veikla yra susijusi su asmenimis, kurie neatitinka paminėto standarto. Turint galvoje minėtą bendrąją pareigūnų rūpestingumo pareigą, toks požiūris buvo nepakankamas (CPK 185 str.). Iš tiesų, kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, atsakovo atstovai teisingai nurodė, kad teisės normomis neįmanoma sureguliuoti visų galimų atvejų, todėl ir paliekama tam tikra erdvė pareigūno diskrecijai, tai yra jo galimybei kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar reikalinga apylanka.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nors, kaip minėta, policijos pareigūnai nepažeidė jų veiksmus eismo įvykio vietoje reglamentuojančių teisės normų ir nėra pagrindo taikyti jų drausminę, baudžiamąją ar kitokią atsakomybę, tačiau tai neeliminuoja civilinės deliktinės atsakomybės, nes minėtas pareigūnų neveikimas turi būti pripažintas neteisėtais veiksmais, leidžiančiais taikyti valstybės civilinę atsakomybę (CK 6.263, 6.246 str.).
Esant tokiai išvadai, neturi reikšmės apeliantų argumentai, susiję su pareigūnų nurodymais važiuoti atbuline eiga ir/arba apsisukti (CPK 185 str.). Visų pirma, kaip teisingai nurodė teismas, byloje nėra tiksliai nustatyta ir įrodyta, kad tokie policijos pareigūno veiksmai buvo atlikti. Be to, policijos pareigūnams yra suteikta teisė reguliuoti eismą ir tokiu atveju jų nurodymas turi pirmumo reikšmę kelių ženklinimo, ženklų ir kitų taisyklių atžvilgiu.
Kaip žinoma, nagrinėdamas civilines bylas dėl žalos, padarytos asmenį sužalojus ar atėmus gyvybę, atlyginimo, teismas privalo išsiaiškinti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių atsakomybė iš viso neatsiranda. Šiuo atveju, kaip minėta, policijos pareigūnų neteisėtas neveikimas nustatytas, tačiau turi būti nustatyta ir kita privaloma sąlyga civilinei atsakomybei kilti – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos (CK 6.247 str.).
Nagrinėjamu atveju apeliantai skunde nurodo, jog pareigūnų neveikimas, jų nerūpestingumas bei neatidumas buvo antrojo eismo įvykio priežastis, nes, pareigūnams tinkamai įvykdžius savo pareigas, šis įvykis nebūtų įvykęs, tai yra pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys yra tiesioginis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius, nes, kaip buvo nustatyta baudžiamojoje byloje, nagrinėjamu atveju žala tiesiogiai kyla iš atsakovo D. N. padaryto nusikaltimo.
Tačiau, sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp minėto pareigūnų nepakankamo rūpestingumo ir atsiradusios žalos buvimo, būtina atsižvelgti į tai, kad, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėje atsakomybėje atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų. Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas, o tai reikštų, jog neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas policijos pareigūnų neveikimas, nepakankamas rūpestingumas sudarė palankias sąlygas atsakovui padaryti nusikaltimą, todėl tarp konstatuoto nepakankamo rūpestingumo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, pakankamas valstybės civilinei atsakomybei kilti (CPK 185 str.). Kaip buvo minėta, policijos pareigūnams būnant rūpestingiems ir kreipiant dėmesį ne tik į konkretaus eismo įvykio dalyvių, tačiau į viso eismo saugumą, buvo reali galimybė efektyviau panaudoti pirmo įvykio vietoje buvusių pareigūnų pajėgas ir iki minimumo sumažinti eismo dalyvių nepatogumus dėl įvykusios avarijos. Aktyvus pareigūnų rūpestis visų eismo dalyvių saugumu galėjo padėti išvengti nelaimingo atsitikimo, o pareigūnams ėmusis visų įmanomų priemonių užtikrinti transporto eismo saugumą, minėto nusikaltimo padarymo galimybė būtų buvusi minimali.
Dėl to atsakovo D. N. veiksmai, kurie buvo tiesioginė eismo nelaimės priežastis, nepašalina valstybės civilinės atsakomybės dėl pareigūnų nepakankamo atidumo. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas priežastinis ryšys, leidžiantis taikyti valstybės civilinę atsakomybę už atsiradusią žalą (CPK 6.246, 6.248, 6.247, 6.283 str.).
Nustačius, kad yra pagrindas taikyti valstybės civilinę atsakomybę, būtina spręsti, ar atsakovai Lietuvos valstybė ir D. N. turi atsakyti kaip solidarieji skolininkai, ar jų prievolė yra dalinė.
Kaip minėta, apeliantai prašo pripažinti, kad atsakovų D. N. ir valstybės atsakomybė už atsiradusią žalą yra solidarioji. Šį prašymą jie grindžia tuo, jog policijos pareigūnų veiksmai didele dalimi lėmė žalą (CK 6. 247 str.).
Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantų prašymą kaip nepagrįstą. Kaip žinoma, solidariai už atsiradusią žalą atsako asmenys, bendrai padarę žalos, tai yra solidarioji atsakomybė atsiranda iš tų asmenų bendrų veiksmų, su pasekmėmis susijusių tiesioginiu priežastiniu ryšiu (CK 6.279, 6. 296 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tiesioginė atsiradusios žalos priežastis yra atsakovo D. N. padarytas nusikaltimas, o policijos pareigūnų nepakankamas rūpestingumas yra su atsiradusiomis pasekmėmis susijęs tik netiesioginiu priežastiniu ryšiu, tai yra tik sudarė sąlygas minėtam nusikaltimui. Atsakovas ir pareigūnai nagrinėjamu atveju neveikė bendrai. Dėl to nėra jokio pagrindo taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovų atsakomybė už atsiradusią žalą yra dalinė. Nustatant šių atsakovų atsakomybės dalis, būtina atsižvelgti į tai, kad, kaip minėta, tiesioginė ir pagrindinė žalos atsiradimo priežastis buvo D. N. nusikaltimas. Tuo tarpu policijos pareigūnų veiksmai tik prisidėjo prie sąlygų šiam nusikaltimui padaryti sudarymo.
Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Lietuvos valstybė turėtų būti atsakinga už 5 procentus atsiradusios žalos, o 95 procentus šios žalos privalo atlyginti atsakovas D. N. .
Atitinkamai turi būti paskirstomas ir priteistinos žalos dydis. Kaip minėta, nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto priteistinos žalos dydžio. Teismas nustatė tokį priteistinos žalos dydį: ieškovei S. U. 2 669 Lt turtinei bei 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 257,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu, ieškovams D. U. bei G. U. po 15 305,59 Lt kiekvienam turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d., - po 316,87 Lt kiekvienam iki jų pilnametystės, o tuo atveju, jeigu jie mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki 24 metų amžiaus. Teismas priteisė ieškovams D. U. bei G. U. po 150 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Visą žalos atlyginimą teismas priteisė ieškovams iš atsakovo D. N. . Nustačius, jog 5 procentus šios žalos turi atlyginti ir atsakovas Lietuvos valstybė, atitinkama dalis priteisto žalos atlyginimo turi būti priteisima ieškovams iš valstybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeičiamas. Kartu teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant į tai, kad iš esmės didžioji dalis žalos atlyginimo priteisiama iš atsakovo D. N. , pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Ieškovų S. U. , D. U. ir G. U. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę teismo sprendimo dalį išdėstyti taip:
,,Ieškovų S. U. , D. U. ir G. U. ieškinius patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo D. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei S. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 535,55 Lt (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt penkis litus 55 ct) turtinei bei 66 500 Lt (šešiasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 257,44 Lt (du šimtus penkiasdešimt septynis litus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu.
Priteisti iš atsakovo D. N. ieškovui D. U. (duomenys neskelbtini) 14 540,31 Lt (keturiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt litų 31 ct) turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d., – po 301,03 Lt (tris šimtus vieną litą 3 ct) iki ieškovo pilnametystės, o tuo atveju, jei ieškovas mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki jam sukaks 24 metai.
Priteisti iš atsakovo D. N. ieškovei G. U. (duomenys neskelbtini) 14 540,31 Lt (keturiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt litų 31 ct) turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d., – po 301,03 Lt (tris šimtus vieną litą 3 ct) iki ieškovės pilnametystės, o tuo atveju, jei ieškovė mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki jai sukaks 24 metai.
Priteisti iš atsakovo D. N. ieškovams D. U. ir G. U. po 142 500 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus litų) kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovei S. U. 133,45 Lt (vieną šimtą trisdešimt tris litus 45 ct) turtinei bei 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovui D. U. 765,28 Lt (septynis šimtus šešiasdešimt penkis litus 28 ct) turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d., – po 15,84 Lt (penkiolika litų 84 ct) iki ieškovo pilnametystės, o tuo atveju, jei ieškovas mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki jam sukaks 24 metai.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovei G. U. 765,28 Lt (septynis šimtus šešiasdešimt penkis litus 28 ct) turtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. bei išmokas kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2005 m. liepos 1 d., – po 15,84 Lt (penkiolika litų 84 ct) iki ieškovės pilnametystės, o tuo atveju, jei ieškovė mokysis toliau, – ir mokymosi laikotarpiui, iki jai sukaks 24 metai.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovams D. U. ir G. U. po 7 500 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus litų) kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo D. N. valstybei 8 033 Lt (aštuonis tūkstančius trisdešimt tris litus) žyminio mokesčio bei 100 Lt (vieną šimtą litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Konstantinas Gurinas
Kazys Kailiūnas