Civilinė byla Nr. e2A-686-854/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09116-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

    (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2022 m. balandžio 26 d.        

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Aukštaitija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Aukštaitija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rasko“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mano būstas Aukštaitija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Rasko“ 5 332,38 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji yra paskirta administruoti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir teikia butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.84 straipsnio nustatyta tvarka pagal 2019 m. balandžio 15 d. administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo sutartį Nr. AKB-SUT-19-0171. Pažymėjo, kad atsakovei priklauso pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 266659/461975 dalys. Laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. už priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas atsakovės įsiskolinimas sudaro 5 332,38 Eur.

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti.

4.       Pažymėjo, kad ji yra administracinio pastato su gyvenamaisiais butais, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė, kuriai priklauso 266659/461975 dalys minėto pastato. Nors pastato dalyje yra įrengti gyvenamieji butai, tačiau šio pastato pagrindinė naudojimo paskirtis yra administracinė. Ginčo pastate yra įrengtos 9 gyvenamosios paskirties patalpos (butai), kurių plotas sudaro apie 600 kv. m, o didžiąją pastato dalį (virš 1 700 kv. m) sudaro administracinės paskirties patalpos, tarp kurių atsakovės valdomos administracinės paskirties patalpos užima 1 370,69 kv. m plotą. Nurodo, kad į atsakovės faktiškai pastate valdomas administracinės paskirties patalpas yra patenkama iš kitos pastato pusės ir pro atskirą įėjimą, nei į kitiems pastato bendraturčiams priklausiančias gyvenamosios paskirties patalpas (butus). 

5.       Nurodė, kad jai žinoma, kad 2019 m. balandžio 4 d. vykusiame pakartotiniame ginčo pastato patalpų savininkų susirinkime dalis pastato bendraturčių (6 iš 20) nusprendė dėl namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir priežiūros būdo, sudarant patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartį, išrinko jungtinės veiklos sutarties įgaliotą asmenį (T. M.) ir nutarė pirkti administravimo, techninės priežiūros ir šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas iš UAB „Aukštaitijos būstas“ (dabartinės ieškovės), įpareigojant įgaliotą asmenį T. M. sudaryti paslaugų teikimo sutartį. Atsakovė į minėtą susirinkimą pakviesta nebuvo, minėtame susirinkime nedalyvavo ir savo valios aukščiau nurodytais su bendrosios nuosavybės valdymu ir priežiūra susijusiais klausimais neišreiškė.

6.       Dalis pastato patalpų savininkų 2019 m. balandžio 4 d. sudarė bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, kurioje įgaliotu asmeniu paskyrė T. M. Atsakovė, kaip pastato bendraturtė ir jame esančių administracinės paskirties patalpų savininkė, jungtinės veiklos sutarties nepasirašė, todėl nėra jos šalimi.

7.       Pagal 2019 m. balandžio 15 d. pasirašytą sutartį ieškovė įsipareigojo teikti pastatui administravimo, bendro naudojimo patalpų elektros tinklų ir įrenginių priežiūros ir profilaktinio remonto darbus, karšto vandens sistemų, šilumos mazgo ir šildymo sistemos priežiūros bei privalomo kaupimo lėšų rinkimo paslaugas. Atsakovė nėra šios sutarties šalimi ir niekuomet nėra išreiškusi savo sutikimo tokio sandorio sudarymui. Nepaisant to, kad atsakovė nėra sudariusi ir pasirašiusi nei jungtinės veiklos sutarties, nei sutarties dėl paslaugų teikimo su ieškove, todėl neturi jokių pareigų ieškovės atžvilgiu, ieškovė nuo 2019 m. liepos mėn. kas mėnesį skaičiavo atsakovei įmokas už sutartyje nurodytas paslaugas. Be to, nors už paslaugas skaičiavo, tačiau sąskaitų atsakovei nepateikė. Atsakovės nuomone, šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo.

8.       Atsakovė nurodė, kad didžiąją pastato dalį užimą būtent administracinės paskirties patalpos, todėl toks pastatas neatitinka Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DGNKPPSBĮ) 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto daugiabučio gyvenamojo namo sampratos. Tai reiškia, jog sprendimams dėl pastato naudojimo ir priežiūros yra taikytinos ne specialiosios CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, bet bendroji CK 4.75 straipsnyje numatyta taisyklė, nustatanti 100 procentų balsų kvorumą visiems bendraturčiams privalomiems sprendimams priimti. Atsakovė, nebūdama nei pastato bendraturčių sudarytos jungtinės veiklos sutarties, nei jų įgalioto atstovo ir ieškovės pasirašytos sutarties šalimi, neturi prievolės mokėti ieškovei skolos, kurią pastaroji reikalauja priteisti šioje byloje pareikštu ieškiniu.

9.       Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė ir to, jog faktiškai teikė paslaugas, už kurias taikė atsakovei įmokas, t.y. neįrodė atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumo, mokesčių apskaičiavimo tvarkos bei dydžių. Abejonių taip pat kelia ieškovės nurodomos skolos apskaičiavimo pagrįstumas – (i) ieškovė teigia, jog sąskaitas atsakovei išrašinėjo remdamasi sutartimi, bet, kaip matyti iš sutarties turinio, neatitinka ne tik pastato ir sutarties 1.2 punkte nurodytas namo unikalus numeris, jame esančių butų skaičius, bet ir plotas; (ii) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog pastato bendras plotas sudaro 2 374,73 kv. m, o ieškovės pateiktos sutarties 1.2 punkte nurodytas plotas yra 2 378,76 kv. m. Todėl kyla abejonės, ar ieškovė savo siunčiamose sąskaitose teisingai apskaičiavo atsakovei priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nuo kurios proporcingai skaičiuojamos bendraturčio mokėtinos įmokos. Nesant galimybės patikrinti ieškovės atliktų įmokų skaičiavimo pagrįstumo laikytina, jog reikalavimas dėl šių įmokų priteisimo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

10.       Be to, ieškovės paslaugų kaina turi būti skaičiuojama nuo naudingojo ploto (sutarties 2.1.1. punktas). Viso pastato naudingasis plotas sudaro 919,82 kv. m, o ieškovė atsakovei atsiųstose sąskaitose nurodytas sumas skaičiuoja nuo 1 398,06 kv. m ploto. Atsakovės teigimu, ieškovės atsakovei išrašytose sąskaitose nurodytos sumos yra apskaičiuotos nepagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo jas priteisti.

11.       Teigė, kad ginčui išspręsti turi būti taikomos bendrosios normos, reglamentuojančios bendrosios dalinės nuosavybės valdymą (CK 4.75-4.76 straipsniai), o ne įtvirtintos 4.82-4.85 straipsniuose, nes ginčo pastatas yra ne daugiabutis gyvenamasis namas, o administracinės paskirties pastatas.

12.       Teisminio nagrinėjimo metu ieškovės atstovas vadovas paaiškino, kad sutartyje nurodytas pastato plotas skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ploto galimai dėl žmogiškos klaidos, pateikti detalių paaiškinimų tiek dėl sutarties pasirašymo, tiek dėl mokesčių apskaičiavimo negalėjo. Nurodė, kad į bylą pateikta administratoriaus sutartis nebuvo keista.

13.       Atsakovės atstovas direktorius paaiškino, kad bendrovė yra sudariusi atskiras sutartis dėl paslaugų teikimo, o ieškovė jos deklaruojamų paslaugų atsakovei neteikia. Atsakovės atstovas advokatas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo pastatas yra administracinės paskirties, todėl CK 4.83 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Į bylą pateiktą sutartį parengė pati ieškovė, todėl neaiškios ar dviprasmiškos sutarties nuostatos turi būti aiškinamos ją parengusios šalies nenaudai, pavyzdžiui, mokesčiai skaičiuojami naudingam plotui (sutarties 2.1.1. punktas). Ieškovė nėra įregistruota viešajame registre kaip pastato administratorius. Kaupiamosios lėšos renkamos iš daugiabučio gyvenamojo namo savininkų, o ginčo pastatas yra ne daugiabutis gyvenamasis namas, o administracinės paskirties pastatas, todėl toks mokestis negali būti skaičiuojamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės UAB „Mano būstas Aukštaitija“ ieškinį atsakovei UAB „Rasko“ dėl skolos priteisimo atmetė.

15.       Teismas nustatė, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra administracinės paskirties su gyvenamaisiais butais (Nekilnojamojo turto registro 2021 m. kovo 23 d. duomenų bazės išrašo 2.2 punktas). Pastato bendras plotas – 2 374,73 kv. m, naudingas plotas – 919,82 kv. m, kadastro duomenų nustatymo data – 2020 m. kovo 12 d. Atsakovei nuosavybės teise priklauso 266659/461975 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalys (Nekilnojamojo turto registro 2021 m. kovo 23 d. duomenų bazės išrašo 4.18 punktas). Nekilnojamojo turto registro 2021 m. kovo 23 d. duomenų bazės išrašo 7.6 punktu įregistruotas juridinis faktas apie 2019 m. balandžio 4 d. sudarytą Jungtinės veiklos sutartį, įgaliotiniu nurodytas T. M.  

16.       Ieškovė pateikė Administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo sutartį Nr. AKB-Sut-19-0171, sudarytą 2019 m. balandžio 15 d. tarp ieškovės ir jungtinės veiklos sutarties įgaliotinio T. M., kurios 1.2. punkte nurodytas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras namo plotas nurodytas 2 378,76 kv. m. Palyginęs duomenis, nurodytus administravimo sutartyje, su duomenimis, nurodytais į bylą pateiktame Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše, teismas sprendė, kad administravimo sutartyje nurodytas arba neteisingas pastato unikalus numeris, arba tai yra kitas pastatas, nes skiriasi ir pastato plotas.

17.       Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2021 m. kovo 23 d. išraše nėra žymos apie ginčo pastato administravimo fakto įregistravimą ir jo išviešinimą (CK 4.236 straipsnio 4 dalis).

18.       Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 5 332,38 Eur skolą, susidariusią už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. Iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nustatė, kad ieškovė atsakovei skaičiavo už šias paslaugas – administravimą, eksploatavimą, privalomąsias kaupiamąsias lėšas namo atnaujinimui ir šilumos sistemų priežiūrą, mokesčius skaičiuodama nuo 1 398,06 kv. m ploto.

19.       Remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 2.2 ir 4.18 punktuose įregistruotais duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 1 370,73 kv. m pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (266659 x 2374,73 / 461975) (CK 4.262 straipsnis).

20.       Atsakovė į bylą pateikė sutartis: (i) atsakovė 2013 m. lapkričio 20 d. su UAB „Merlangas“ sudarė šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartį Nr. 13/11/20-01 dėl šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugų atsakovei teikimo (2018 m. spalio 24 d. susitarimu įsipareigojimai buvo perleisti UAB „Pastatų valdymas“); (ii) dėl eksploatavimo ir priežiūros paslaugų teikimo sudarė sutartį su D. P. firma „Akvija“ (2013 m. gruodžio 6 d. dėl valymo paslaugų teikimo (vidaus patalpų ir lauko laiptų valymo, šiukšlių, smėlio, žvyro, lapų, šakų, popieriaus surinkimo iš teritorijos ir sukrovimo į šiukšlių konteinerius); (iii) 2014 m. liepos 24 d. sudarė sutartį su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo adresu (duomenys neskelbtini); (iv) 2015 m. kovo 27 d. sudarė sutartį su UAB „Asirinta“ dėl elektros įrenginių aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovei teikiamos elektros įrenginių techninės priežiūros patalpose adresu (duomenys neskelbtini), paslaugos.

21.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl turto administravimo paslaugų atlyginimo, nustačius, kad ieškovė teikia turto administravimo paslaugas administracinės paskirties pastatui su gyvenamaisiais butais.

22.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1883-912/2021 išaiškino, kad analizuojant CK 4.75, 4.76 straipsniuose įtvirtintas nuostatas ir 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas, konstatuotina, kad pastarosios daiktinės teisės normos yra specialiosios normos CK 4.75–4.76 straipsniuose įtvirtintų normų, kurios laikytinos bendrosiomis normomis, atžvilgiu. Bendrosios normos taikomos tada, kai nėra specialiųjų normų arba pastarosios negali būti taikomos, nes jomis nereglamentuoti teisiniai santykiai.

23.       Teismas nurodė, kad CK nėra įtvirtinta buto, namo ir kitų patalpų samprata, tačiau šios sąvokos yra pateikiamos DGNKPPSBĮ, kuris buvo priimtas siekiant įgyvendinti CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatas. Minėtas įstatymas nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, reglamentuoja šios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir t.t. (DGNKPPSBĮ 1 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad DGNKPPSBĮ yra detalizuojamos CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatos, kurios reglamentuoja  butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisykles.

24.       DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 5 dalyje pateikta buto sąvoka, t.y. kad butas – tai daugiabučio namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių ir kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Pagal tos pačios normos 8 dalį, daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas. Daugiabučiame name gali būti ir negyvenamųjų patalpų – prekybos, administracinių, viešojo maitinimo ir kitų. Pagal minėtos normos 9 dalį gyvenamu namu laikomas pastatas, kuriame ne mažiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios paskirties patalpos. 

25.       Teismas nurodė, kad nurodytas reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad CK 4.82–4.85 straipsniai taikomi daugiabučiams namams, kurie yra gyvenamieji namai. Juose gali būti taip pat ir negyvenamųjų patalpų, bet daugiabutis namas turi išlikti gyvenamosios paskirties, t. y. jame turi būti ne mažiau kaip pusė naudingojo ploto – gyvenamosios paskirties patalpų.

26.       Ginčo byloje nustatyta, kad pastatas, kurio administravimą nurodo, kad vykdo ieškovė, ir kuriame yra atsakovės patalpos, yra administracinis pastatas, turintis 2 374,73 kv. m bendro ploto, iš kurio 1 370,73 kv. m, t.y. daugiau nei 1/2 dalis, nuosavybės teise priklauso atsakovei. Teismo vertinimu, tai leid daryti išvadą, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei įgyvendinti turi būti taikomas CK 4.75 straipsnio nuostatos.

27.       Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad į bylą pateikta gyvenamųjų patalpų savininkų sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir jos pagrindu su ieškove sudaryta savininkams priklausiančios bendrosios dalinės nuosavybės administravimo sutartis nesukelia atitinkamų teisių ir pareigų ginčo atveju atsakovei, nes pastaroji nėra sutarties šalis, susitinkime dalyvavo, nebuvo kaip nors išreikšta jos valia dėl administracinės paskirties pastato bendrosios dalinės nuosavybės administravimo. Tai reiškia, kad ieškovė, neturėdama atsakovės sutikimo, neturi teisinio pagrindo administruoti atsakovei tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos pastato dalies. Be to, kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktų sutarčių, paslaugas, už kurias reikalauja priteisti ieškovė, atsakovei teikia kitos įmonės. Pastarųjų atsakovės pateiktų įrodymų ieškovė nepaneigė.

28.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad ieškovės ieškinys pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir nurodytą jo pagrindą negali būti tenkinamas, todėl jį atmetė. Nurodė, kad kiti šalių argumentai (reikalavimo priteisti kaupiamąsias lėšas namo atnaujinimui, mokesčių skaičiavimui ieškovės naudoti duomenys dėl 1 398,06 kv. m ploto, o ne 1 370,73 kv. m ploto ir t.t.) nekeičia teismo padarytų išvadų, todėl dėl jų atskirai teismas nepasisakė.

29.       Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės atsakovei priteisė šios patirtas 1 022,45 Eyr bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą (CPK 93, 98 straipsniai).

30.       Teismas nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kadangi jos mažesnės nei 5 Eur (CPK 88, 96 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

31.       Ieškovė UAB „Mano būstas Aukštaitija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                      Nei CK, nei kiti teisės aktai nenumato, kad 4.82–4.85 straipsniai būtų taikomi tik tiems pastatams, kurie priskiriami gyvenamiesiems daugiabučiams namams. CK 4.82–4.85 straipsnių pavadinimuose expressis verbis nurodomi žodžiai „Butų ir kitų patalpų“. Iš to aiškiai matyti, kad CK 4.82–4.85 straipsniai skirti ne tik gyvenamiesiems daugiabučiams namams, bet ir kitos paskirties (pvz. administraciniams) pastatams.

31.2.                      Pastarąją išvadą patvirtina ir teismų praktika. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-521-589/2021 nurodyta, kad bendrasavininkis, kuris neišreiškė savo valios dėl pastato priežiūros, kai tai padarė kiti pastato gyventojai, turi pareigą mokėti už pastato priežiūros paslaugas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje  Nr. 3K- nurodyta, kad bendrosios taisyklės, kad bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), išimtis nustatyta daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, nes tokiais atvejais paprastai būna daug bendraturčių, o tai apsunkina bendro sutarimo pasiekimą. Kadangi disponavimo teisės įgyvendinimas gali lemti bendrosios dalinės nuosavybės teisės netekimą, jos įgyvendinimui nustatyta sudėtingesnė susitarimo forma – visų bendraturčių sutikimas, maksimaliai užtikrinantis įstatymo garantuotą savininko teisių apsaugą (CK 4.93 straipsnis). Dėl kitų teisių (valdymo, naudojimo) įgyvendinimo sprendimai gali būti priimami ir nepasiekus vieningo bendraturčių sutarimo, esant balsų daugumai.  

31.3.                      CK 4.85 straipsnyje yra nustatyta, kaip įforminama pastato patalpų savininkų dauguma. Teismų praktika patvirtina, kad CK 4.85 straipsnio nustatyta patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarka, taikoma ir administracinių pastatų savininkams: Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1120-619/2021 36 punktas, kur kalbant apie ne daugiabučio gyvenamojo namo valdymą, buvo padaryta išvada, kad tokiam namui taikomas CK 4.85 straipsnis. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-312-258/2019 nurodė, kad 4.85 straipsnio 1–7 dalyse ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta teisės normų visuma užtikrina butų ir kitų patalpų savininkų teises, kai yra priimami butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai pagal CK 4.85 straipsnį. <...> Šių reikalavimų įgyvendinimas yra itin reikšminga bendraturčių teisių priimant sprendimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės užtikrinimo garantija atsižvelgiant į tai, kad CK 4.85 straipsnis, nustatydamas paprastesnę bendraturčių sprendimų priėmimo tvarką, įtvirtina išimtį iš bendrosios CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraturčių sprendimų priėmimo taisyklės, maksimaliai užtikrinančios įstatymo garantuotą savininko teisių apsaugą.

31.4.                      Administracinio pastato patalpų savininkų priimami sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės turi atitikti tik CK 4.85 straipsnį tam, kad būtų pripažinta, jog sprendimas dėl bendrosios nuosavybės yra priimtas. Tokia išvada atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, nes reikalaujant visų administracinio pastato patalpų savininkų vieningo sprendimo bendros nuosavybės valdymo klausimais, pastato išlaikymu nesuinteresuoti ar pasyvūs asmenys galėtų nebalsuodami ar balsuodami prieš visą laiką blokuoti bet kokius pastato patalpų savininkų sprendimus, apribodami pastatu besirūpinančių asmenų galimybę tinkamai išlaikyti pastatą – išrinkti namo administratorių.

31.5.                      Jungtinės veiklos sutartis priimta pagal CK 4.85 straipsnio 2 dalį, todėl atsakingo asmens T. M. paskyrimas ir administravimo sutarties sudarymas laikomi pastato bendraturčiams privalomu sprendimu.

31.6.                      Teismų praktikoje, priteisiant išlaidas namo administratoriui iš pastato bendraturčių, kurie nėra nei bendrijos nariai, nei sudarę jungtinės veiklos sutartį, nurodyta, jog pareiga apmokėti išlaidas, susietas su privalomaisiais su statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, nepriklauso nei nuo buto, nei nuo administratoriaus ar būtų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-645-467/2019).

31.7.                      Nepaisant to, kad atsakovė nesudarė jungtinės veiklos sutarties, tai nesudaro pagrindo atleisti ją nuo pareigos mokėti ieškovei už administravimą. Tokia išvada atitinka teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-223-265/2011).

31.8.                      Pirmosios instancijos teismas nesilaikė horizontalios teismų praktikos, kurioje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad vienas iš pastato patalpos savininkų, kaip verslo subjektas, savo patalpų išlaikymui yra sudaręs sutartis su kitais paslaugų teikėjais dėl jo patalpų ar dalies pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo bei komunalinių paslaugų, nėra pagrindas atleisti jį nuo prievolės išlaikyti pastato bendro naudojimo patalpas. Patalpos savininkas gali laisvai sudaryti sutartis patalpų papildomai priežiūrai, eksploatavimui ir pan., tačiau tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad vien toks faktas patvirtina pastato savarankišką funkcionalumą, kad tai atleidžia nuo minėtą savininką prievolės išlaikyti bendro naudojimo objektus (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2761-592/2018).

31.9.                      Atsakovė nepateikė jokių sąskaitų, kurios patvirtintų, jog kiti administratoriai iš tikrųjų teikė kokias nors paslaugas. Aplinkybė, kad atsakovė buvo sudariusi sutartis su kitomis pastatą administruoti galinčiomis įmonėmis, nesudaro pagrindo nemokėti ieškovei už administravimą, kuris pasirinktas CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka, dėl ko yra privalomas atsakovei.

31.10.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis savo sukurtais precedentais. Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-766-868/2021 kilus ginčui tarp namo administratoriaus ir patalpos savininko dėl savininkui priklausančios patalpos ploto, nuo kurio turi būti skaičiuojama mokėtina suma už namo administravimą, teismas, nustatęs, kad administratorius skaičiavo mokesčius pagal neteisingus ploto duomenis, juos perskaičiavo pagal byloje nustatytus kitus –  teisingus duomenis ir 2021 m. vasario 2 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies pagal teisingus ploto duomenis. Taigi, net jei teismas manė, kad ieškovė skaičiavo mokesčius už administravimą pagal neteisingus ploto duomenis (1 398,06 kv. m) tai negali būti ieškinio viso reikalavimo atmetimo priežastimi, nes didžioji dalis reikalavimo už, teismo nuomone, teisingą ploto informaciją (1 370,73 kv. m) buvo akivaizdžiai pagrįsta ir pagal sutartyje nustatytus įkainius už 1 kv. m šią sumą galima nustatyti bei priteisti.

31.11.                      Naudingasis plotas suprantamas kaip visas savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Paskutiniame teismo posėdyje atsakovės vadovas aiškiai patvirtino, jog pastate faktiškai naudojasi 1 370,73 kv. m. Taigi, išlaidos už administravimą mažų mažiausiai turi būti skaičiuojamos už 1 370,73 kv. m. Dėl šios priežasties, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui reikalavimo dydžio perskaičiuoti.

32.       Atsakovė UAB „Rasko“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1.                      Tai, kad CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklės taikytinos tik daugiabučiams namams, kurie yra gyvenamieji, patvirtina sisteminė minėtų nuostatų analizė (pvz. CK 4.82 straipsnio 7 dalis, 4.83 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4.84 straipsnio 1 dalis, 4.85 straipsnio 5 dalis). Minėtuose CK normose nėra minimi negyvenamosios ar administracinės paskirties pastatai, todėl tokio tipo pastatų patalpų savininkams nurodytos CK nuostatos, tarp jų ir dėl sprendimų, susijusių su bendro naudojimo objektu valdymu, naudojimu ir disponavimu, priėmimo tvarka nėra taikomos.

32.2.                      Sistemiškai aiškinant CK 4.82–4.85 straipsnius ir jas detalizuojančias DGNKPPSBĮ nuostatas yra akivaizdu, jog sąvokos „butas“ bei „kitos patalpos“, yra siejamos išimtinai su patalpomis, kurios randasi daugiabučiame, t.y. gyvenamajame name. Šiuo atveju pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra gyvenamasis, nes daugiau kaip pusę jo ploto sudaro administracinės patalpos, todėl visiems bendraturčių sprendimams dėl šio pastato bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros yra taikytinos ne specialiosios CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, bet bendroji CK 4.75 straipsnyje numatyta taisyklė, nustatanti 100 procentų balsų kvorumą visiems bendraturčiams privalomiems sprendimams priimti.

32.3.                      Faktą, jog CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklės taikytinos tik daugiabučiams namams, kurie yra gyvenamieji, patvirtina ir dalies pastato patalpų savininkų pasirašyta 2019 m. balandžio 4 d. bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. Ši jungtinės veiklos sutartis yra sudaryta pagal pavyzdinę formą, kuri yra patvirtinta 2012 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1047 „Dėl pavyzdinės Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties formos patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas). Taigi, jau pačiame įsakymo pavadinime akivaizdžiai nurodoma, jog ši jungtinės veiklos sutarties pavyzdinė forma yra skirta daugiabučiams gyvenamiesiems namams. Be to, minėto įsakymo preambulėje nurodoma, kad pavyzdinė jungtinės veiklos sutarties forma tvirtinama vadovaujantis būtent CK 4.83 straipsnio 3 dalimi, kuri kalba apie butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) prievoles valdant daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus. Kadangi įsakyme nėra nieko kalbama apie kitos paskirties pastatus, o tik gyvenamuosius namus, todėl akivaizdu, jog 4.82–4.85 straipsnių nuostatos yra skirtos reglamentuoti tik daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo klausimus ir netaikomos kitos paskirties pastatams.

32.4.                      Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties 1 punktas iš esmės atitinka aukščiau nurodytu Įsakymu patvirtintos pavyzdinės jungtinės veiklos sutarties 1 p. nuostatas: „mes, žemiau pasirašę, daugiabučio gyvenamojo namo (toliau – Namas), adresu_________________, unikalus Nr. ________________, butų ir kitų patalpų skaičius_________, naudingasis plotas_______ m2, butų ir kitų patalpų savininkai (toliau – Patalpų savininkai), vadovaudamiesi Namo Patalpų savininkų susirinkimo sprendimu, priimtu vadovaujantis Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4.85 straipsniu, (_________, protokolas Nr._________) (susirinkimo protokolo pavyzdinė forma pateikiama priede), sudarėme šią Namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (toliau – Sutartis)“. 

32.5.                      Kitos paskirties pastatai nei įsakyme, nei jo pagrindu patvirtintoje pavyzdinėje jungtinės veiklos sutarties formoje nėra minimi, o taip pat neegzistuoja ir kokiu nors kitu teisės aktu patvirtintos ir pavyzdinės kitos (ne gyvenamosios) paskirties patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties formos. Tai leidžia teigti, kad CK 4.85 straipsnyje nustatyta patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarka nėra taikoma kitos nei gyvenamosios paskirties pastatų, tame tarpe ir administracinių, patalpų savininkams.

32.6.                      Pozicijos, kad CK 4.85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priėmimo tvarka (butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma) yra taikoma tik daugiabučiams gyvenamiesiems namams, laikosi ir valstybinės institucijos (pavyzdžiui, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsakydama į paklausimą, ar garažo patalpų rekonstrukcijos atveju užtenka gauti daugumos patalpų savininkų sutikimą (pritarimą) tam, savo 2016 m. rugsėjo 27 d. oficialiame atsakyme Nr. (9.12)-2D-131712 nurodė, kad: „<...> Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Inspekcijos nuomone, šis Civilinio kodekso straipsnis taikomas daugiabučiams gyvenamiesiems namams, kuriuose gali būti suformuotos ir kitos paskirties patalpos <…> Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą ir į Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 5 punktą, manome, kad garažų paskirties statinio rekonstravimo atveju turi būti pateikti visų statinio bendraturčių sutikimai“.

32.7.                      Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad administracinės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei įgyvendinti turi būti taikomos CK 4.75 str. nuostatos, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, todėl nėra jokių priežasčių jo panaikinti.

32.8.                      Esamoje situacijoje nėra jokio pagrindo vadovautis ieškovės minimomis nutartimis, kadangi nesutampa šių nutarčių ir nagrinėjamos situacijos ratio decidendi. Panevėžio apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-521-589/2021 ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, nes minimoje byloje administracinio pastato bendraturčiai nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties, be to, atsakovas pats iš esmės sutiko su darbų atlikimo būtinybe; šioje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už pastato bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir administravimo paslaugas, dėl kurių užsakymo būtinybės atsakovė nesutiko. Taigi nėra pagrindo vadovautis šia nutartimi.

32.9.                      Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-1120-619/2021 ir šios bylos ratio decidendi skiriasi, todėl nėra pagrindo ją vadovautis. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendraturčių – patalpų savininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, o šioje byloje pastato bendraturčių priimti sprendimai byloje nėra ginčijami, o ginčas kilo dėl skolos priteisimo.

32.10.                      Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-312-258/2019 buvo sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo bendraturčių sudarytos jungtinės veiklos sutarties nuostatų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis. Šioje byloje pastatas yra ne gyvenamosios, bet administracinės paskirties, o dalies jo bendraturčių sudarytos jungtinės veiklos sutarties nuostatos byloje nėra ginčijamos, nes bylos dalykas yra atsiskaitymo už ieškovės paslaugas priteisimas iš atsakovės. Kadangi skiriasi bylų ratio decidendi, šia nutartimi šiuo atveju taip pat nėra jokio pagrindo vadovautis.

32.11.                      Yra pagrindas vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1883-912/2020 pateikiamais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklių aiškinimais, nes minėtos bylos ir esamos situacijos esminės faktinės bylos aplinkybės bei ratio decidendi yra identiškos.

32.12.                      Kadangi atsakovė nėra davusi sutikimo dėl dalies pastato patalpų savininkų pasirinkto bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir administravimo būdo, todėl toks administravimas nėra privalomas atsakovei. Ieškovė, neturėdama atsakovės sutikimo, neturi teisinio pagrindo administruoti atsakovei tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos pastato dalies. Dėl šios priežasties atsakovė neprivalo mokėti ieškovei už administravimą, kuris nebuvo pasirinktas teisės aktų nustatyta tvarka.

32.13.                      Nėra pagrindo vadovautis ieškovės nurodytomis teismų nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-2761-592/2018, Nr. 2A-223-265/2011, Nr. e2A-645-467/2019, kadangi nesutampa minėtų bylų ir esamos situacijos esminės faktinės aplinkybės.

32.14.                      Atsakovė tinkamai vykdo CK 4.76 straipsnyje nurodytas pareigas. Atsakovė pateikė sutartis su skirtingais tiekėjais, kurie atsakovės užsakymu teikia iš esmės tas pačias paslaugas, susijusias su pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), eksploatavimu ir priežiūra. Atsakovė neprivalo apmokėti ieškovės reikalaujamų sumų už analogiškas jos teikiamas paslaugas.

32.15.                      Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė nepateikė jokių sąskaitų, kurios patvirtintų, kad kiti administratoriai iš tikrųjų teiktų aukščiau nurodytas paslaugas, tačiau byloje vykusiame teismo posėdyje dalyvavęs atsakovės vadovas I. D. patvirtino, kad minėtos paslaugos yra iš tiesų teikiamos ir už jas yra atsiskaitoma. Atsakovė neprivalėjo teikti tiekėjų, su kuriomis atsakovė sudarė sutartis dėl pastato eksploatavimo ir priežiūros, išrašytų sąskaitų, kadangi dėl atsiskaitymo su šiais tiekėjais byloje nekilo ginčas. Ieškovei reiškiant byloje abejones dėl kitų administratorių atsakovei teiktų su pastato priežiūra ir administravimu susijusių paslaugų, būtent ieškovei teko pareiga pateikti įrodymus paneigiančias minėtas aplinkybes.

32.16.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji faktiškai teikė paslaugas, už kurias skaičiavo atsakovei įmokas. Ieškovei prašant priteisti iš atsakovės skolą už paslaugas, būtent jai teko pareiga įrodyti atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumą, mokesčių apskaičiavimo tvarką bei dydžius.

32.17.                      Vien tai, kad ieškovė yra pasirašiusi sutartį dar nereiškia, kad ji faktiškai teikė joje nurodytas paslaugas. Ieškovės pateikta skolų valdymo ataskaita ir PVM sąskaitos faktūros yra pačios ieškovės vienašališkai išrašyti dokumentai, kurie niekaip neįrodo juose nurodytų paslaugų atlikimo realumo.

32.18.                      Privalomas kaupiamųjų įmokų mokėjimas ir kaupiamųjų lėšų kaupimas įstatymuose nustatytas tik daugiabučių namų patalpų savininkams. Administracinio pastato savininkams nenustatyta privalomųjų kaupiamųjų įmokų mokėjimo.

32.19.                      Aplinkybė, kad ieškovė netinkamai apskaičiuodavo į atsakovei išrašytas sąskaitas įrašomas sumas šiuo atveju neturėjo įtakos teismo sprendimo išvadoms, todėl atskirai vertintos nebuvo. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas turėjo ieškinį tenkinti iš dalies, priteisdamas ieškovei dalį jos prašomų įmokų sumų, yra nepagrįstas.

32.20.                      Teismas neturėjo pagrindo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2761-592/2018, kadangi ne tik nesutampa bylų faktinės aplinkybės, tačiau ir teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą ieškovės nurodomoje byloje, ne perskaičiavo, bet sumažino ieškovei iš atsakovės priteistiną sumą, atimdamas iš jos sumas, kurias atsakovė jau buvo sumokėjusi ir kurių atsisakė pati ieškovė. Dėl šios priežasties ši nutartis negali būti laikoma pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.

32.21.                      Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovės vadovas apskritai negalėjo paaiškinti, kuo remiantis ir nuo kokio pastato ploto turi būti apskaičiuojama atsakovės mokėtina suma. Remiantis Sutarties 2.1.1 punktu, ieškovės paslaugų kaina turi būti skaičiuojama nuo naudingojo ploto, tuo tarpu atsakovei atsiųstose ieškovės išrašytose sąskaitose įmokos skaičiuojamos nuo 1 398,06 kv. m ploto, kas ženkliai viršija Nekilnojamojo turto registre įregistruotą naudingąjį pastato plotą.

32.22.                      Ieškovė nepateikė į bylą duomenų, kiek kvadratinių metrų iš bendro Nekilnojamojo turto registre įregistruoto 919,82 kv. m naudingojo pastato ploto užima atsakovės valdomos patalpos. Byloje nesant tokių duomenų, teismas net ir teoriškai neturėjo pagrindo ieškovės ieškinio tenkinti iš dalies, kadangi nebuvo pateikti duomenys, pagal kuriuos būtų galima būtų spręsti apie dalinį ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

 išvados

33.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

34.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. 

35.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

36.       Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė statinio techninės priežiūros žurnalą ir operatyvinį žurnalą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos įrodymus atsisakė priimti, taip apribodamas ieškovei teisę įrodyti byloje reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad šie įrodymai yra svarbūs, kadangi juose padaryti įrašai pagrindžia paslaugų, už kurias atsakovei taikytos įmokos, teikimo faktą. Teigia, kad šių įrodymų priėmimas neužvilkintų apeliacinio skundo nagrinėjimo, kadangi nėra didelės apimties, sudėtingo turinio, jie parodo atskirus paslaugų teikimo epizodus, susipažinimas su jais ir vertinimas nereikalauja nei daug pastangų, nei laiko.

37.       Atsakovė nesutinka su ieškovės prašymu prijungti prie bylos pateiktus įrodymus. Nurodo, kad ieškovė viso teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo galimybę juos pateikti, teismas ne kartą buvo sudaręs galimybę tą padaryti, tačiau ieškovė delsė, įrodymus pateikė tik praėjus 7,5 mėnesio po bylos nagrinėjimo pradžios. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus įrodymus būtent dėl to, kad nebuvo laikytasi procesinių terminų jiems pateikti.

38.       Atsakovė taip pat nurodo, kad pateikti įrodymai neatitinka leistinumo ir sąsajumo reikalavimų. Teigia, kad operatyvinis žurnalas nėra įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovė teikė paslaugas ginčo pastatui, kadangi jį sudaro tik vienas lapas, kuriame nėra nurodyta nei dokumento pavadinimo, nei objekto adreso. Pažymi, kad ieškovės pateiktas statinio techninės priežiūros žurnalas nėra pateiktas kaip pilnas dokumentas, pateiktos tik jo iškarpos, t.y. dokumento 3, 5, 8, 9, 10, 11 ir 20 lapai. Pasak atsakovės, ieškovė tyčia selektyviai teikia tik jai vienai naudingas aplinkybes patvirtinančias dokumento ištraukas ir bando nuslėpti aplinkybes, kurios jai yra galima nenaudingos. Nurodo, kad abejonių kelia ir pats dokumento autentiškumas, t.y. ar jis nėra dirbtinai sukurtas pagrįsti ieškinio teiginiams apie ginčo pastatui teiktas paslaugas. Atsakovės teigimu, abejonių kelia lentelėje surašyti statinio techniniai prižiūrėtojai ir jų kaita, jų eiliškumas.

39.       Be to, atsakovė pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad  ieškovė ieškiniu reikalauja iš atsakovės priteisti įmokas pagal savo išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2019 m. liepos mėn. iki 2021 m. vasario mėn., o iš statinio techninės priežiūros žurnalo puslapio Nr. 20 matyti, kad kasmetinė pastato apžiūra pirmą kartą buvo atlikta tik 2021 m. rugsėjo 14 d, darytina išvada, kad pateikti įrodymai niekaip negali patvirtinti fakto, jog ieškovė realiai teikė pastato priežiūros ir administravimo paslaugas laikotarpiu, už kurį atsakovei išrašė sąskaitas reikalaudama jas apmokėti.

40.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės prašomų prijungti įrodymų turinį, aplinkybes, kurias jais siekia įrodinėti, sprendžia, kad ieškovės pateiktas statinio techninės priežiūros žurnalas yra leistinas įrodymas šioje byloje. Ta aplinkybė, kad pateikti tik tam tikri statinio techninės priežiūros žurnalo lapai nesudaro pagrindo spręsti, kad jie savaime neatspindi būtent juose užfiksuotos buvusios faktinės situacijos. Pateiktas įrodymas parengtas pagal oficialią formą, jame matyti ginčo objektas, kuriam paslaugos teikiamos, nurodyti statinio techniniai prižiūrėtojai, jų kaita, atitinkamais laikotarpiais nurodyti atlikti objekto stebėjimai, darbai. Be to, pateiktas įrodymas nėra didelės apimties, atsakovė turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu, teikti dėl jo pastabas, todėl spręstina, kad šio įrodymo priėmimas neužvilkins apeliacinio skundo nagrinėjimo. 

42.       Tuo tarpu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pateiktas dokumentas, kurį jį įvardija operatyviniu žurnalu, neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė, iš šio dokumento nėra aišku, koks iš tiesų tai dokumentas, jame neįvardintas objektas, kuriam paslaugos galimai teiktos, taip pat neužfiksuoti jokie kiti faktai, kurie leistų neabejotinai spręsti, kad šis dokumentas yra susijęs su ginčo dalyku. Atsižvelgiant į tai, šį ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktą įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

43.       Byloje nustatyta, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra administracinės paskirties su gyvenamaisiais butais; pastato bendras plotas – 2 374,73 kv. m, naudingasis plotas – 919,82 kv. m, gyvenamasis plotas – 478 kv. m. Jame gyvenamosios paskirties patalpų skaičius – 9, kambarių skaičius – 20 (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 2.2 punktas). 

44.       Atsakovei UAB „Rasko“ nuosavybės teise pagal 2011 m. gegužės 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį priklauso 266659/461975 dalys minėto pastato, t.y. 1 370,73 kv. m. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

45.       Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas apie nustatytą bendro naudojimo objektų valdymą – 2019 m. balandžio 4 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį, įgaliotiniu nurodytas T. M. 

46.       Tarp ieškovės ir jungtinės veiklos sutarties įgaliotinio T. M. 2019 m. balandžio 15 d. sudaryta administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo sutartis Nr. AKB-Sut-19-0171, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), administravimo, bendro naudojimo patalpų elektros tinklų ir įrenginių priežiūros ir profilaktinio remonto darbus, karšto vandens sistemų, šilumos mazgo ir šildymo sistemos priežiūros bei privalomo kaupimo lėšų rinkimo paslaugas.

47.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 5 332,38 Eur skolą už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas pagal 2019 m. balandžio 15 d. administravimo sutartį.

48.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo atmetė. Teismas nurodė, kad CK 4.82–4.85 straipsniai taikomi daugiabučiams namams, kurie yra gyvenamieji namai, t.y. pastatams, kuriuose ne mažiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios paskirties patalpos; juose gali būti taip pat ir negyvenamųjų patalpų, bet daugiabutis namas turi išlikti gyvenamosios paskirties. Kadangi ginčo pastatas yra administracinės paskirties, turintis 2 374,73 kv. m bendrą plotą, iš kurio 1 370,73 kv. m, t.y. daugiau nei 1/2 dalis, nuosavybės teise priklauso atsakovei, teismas sprendė, kad ginčo pastato patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei įgyvendinti turi būti taikomas CK 4.75 straipsnio nuostatos.

49.       Atsižvelgdamas į CK 4.75 straipsnio nuostatas, teismas sprendė, kad gyvenamųjų patalpų savininkų sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir jos pagrindu su ieškove sudaryta savininkams priklausiančios bendrosios dalinės nuosavybės administravimo sutartis nesukelia teisių ir pareigų atsakovei, todėl ieškovei, neturint atsakovės sutikimo ir negalint administruoti atsakovei tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos pastato dalies, teismas ieškovės reikalavimą priteisti įsiskolinimą iš atsakovės atmetė.

50.       Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydama, kad nei CK, nei kiti teisės aktai nenumato, kad CK 4.82–4.85 straipsniai būtų taikomi tik tiems pastatams, kurie priskiriami gyvenamiesiems daugiabučiams namams. Teigia, kad minėti straipsniai skirti ne tik gyvenamiesiems daugiabučiams namams, bet ir kitos paskirties (pvz. administraciniams) pastatams. Tokiu būdu, pasak ieškovės, taikytina ne CK 4.75 straipsnyje, tačiau CK 4.85 straipsnio nustatyta patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarka (balsų dauguma), dėl ko šiuo atveju jungtinės veiklos sutartis ir administravimo sutartis saisto ir atsakovę, nors ji ir nedavė sutikimo. Taigi atsakovė turi pareigą atlyginti proporcingai savo nuosavybės daliai už ieškovės suteiktas paslaugas. Ieškovės vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovė yra sudariusi sutartis su kitomis pastatą administruoti galinčiomis įmonėmis, nesudaro pagrindo nemokėti ieškovei už administravimą, kuris pasirinktas CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka, dėl ko yra privalomas atsakovei. 

51.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ginčo pastato paskirties ir ginčui taikytinų teisės normų 

52.       CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (CK 4.76 straipsnis).

53.       CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatytam bendraturčių susitarimui įforminti ir nurodytoms bendrosios nuosavybės teisėms įgyvendinti teisės aktuose iš esmės nustatytos trys galimybės (kurios priklauso ir nuo pastato paskirties): gali būti sudaroma jungtinės veiklos sutartis, arba gali būti steigiama savininkų bendrija, arba, jei tai daugiabutis – gali būti paskiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Įtvirtinami atskiri bendrosios nuosavybės valdymo institutai. Visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma (steigdami daugiabučių namų savininkų bendriją, sudarydami jungtinės veiklos sutartį ar paskyrus administratorių) jie šią teisę įgyvendina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2017). Šiame kontekste svarbu tai, kad iš reguliavimo visumos ir lingvistinio nuostatų aiškinimo išplaukia alternatyvus šių bendrasavininkų teisių įgyvendinimo formų pasirinkimų pobūdis, t. y. pasirenkamas vienas iš būdų.

54.       Byloje atsakovė neginčija apskritai savo, kaip pastato bendraturtės, pareigos apmokėti išlaidas bendrosios dalinės nuosavybės objektams pastate išlaikyti ir išsaugoti, tačiau nurodo, kad sprendimai dėl bendrosios nuosavybės valdymo turėtų būti priimami visų bendraturčių sutarimu pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, o ne vadovaujantis CK 4.82–4.85 straipsniuose nustatyta tvarka – balsų dauguma. Atsakovė pažymi, kad kadangi ji nėra jungtinės veiklos sutarties šalimi, ji neišreiškė savo valios ją sudaryti, taigi ir jos pagrindu vėliau sudaryta administravimo sutartis jos neįpareigoja, dėl ko ieškovės atsakovei pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo už šios sutarties pagrindu suteiktas pastatui paslaugas nepagrįstas.

55.       Taigi nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl to, ar ginčo pastato – administracinio pastato su gyvenamaisiais butais, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra administracinės paskirties, atžvilgiu gali būti taikomos CK 4.82-4.85 straipsnių nuostatos, nuo ko priklauso ir tai, ar šiuo atveju atsakovei, kuriai priklauso daugiau nei 1/2 dalis minėto pastato (administracinės patalpos) yra privalomi CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka priimti sprendimai dėl namo valdymo, nors ji ir nedavė sutikimo dėl pastato bendro naudojimo objektų valdymo formos sudarant jungtinės veiklos sutartį ir šios pagrindu sudarant administravimo sutartį su ieškove.  

56.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 37 punkte nurodė, kad bendrosios nuosavybės teisę ir bendraturčių tarpusavio santykių sureguliavimo režimą įstatymo lygmeniu reglamentuoja CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ V skyriaus „Nuosavybės teisė“ IV skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ normos. Jos reglamentuoja ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą. Pastariesiems teisiniams santykiams reglamentuoti specialiai skirti CK 4.81–4.85 straipsniai. Tačiau nurodytame CK skirsnyje nėra normų, specialiai skirtų reglamentuoti tokioms, kaip nagrinėjamoje byloje galbūt esanti, faktinėms situacijoms ir teisiniams santykiams dėl ne daugiabučių namų, o kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo steigiant bendriją, šios bendrijos steigimo, valdymo, veiklos, bendrijai priklausančių pastatų savininkų – bendrijos narių teisių ir pareigų, kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teisių ir pareigų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarkos. Pastariesiems teisiniams santykiams reguliuoti specialiai skirtos atitinkamos DGNKPPSBĮ normos, kurios buvo priimtos 2012 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1967, pagal kurio 1 straipsnį Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – DNSBĮ) yra pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir įstatymo pavadinimą. Nustačius, kad konkretūs ginčo teisiniai santykiai patenka į pastarųjų teisės normų reguliavimo sritį, ginčas teisme spręstinas taikant jose įtvirtintą teisinį reglamentavimą (taip pat žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-378/2020, 19 punktas).

57.       Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad nors minėtoje kasacinio teismo nutartyje spręsta dėl kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo, t.y. steigiant bendriją, tačiau šiuo atveju, įvertinus tai, kad vienas iš bendrosios nuosavybės valdymo būdų gali būti įgyvendintas ir sudarant jungtinės veiklos sutartį, spręstina, kad minėtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai dėl DGNKPPSBĮ reguliuojamų teisinių santykių ir šiame įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo taikymo (sąvokų) yra aktualūs ir šioje byloje.

58.       Taigi jungtinės veiklos sutarties sudarymas, turint tikslą įgyvendinti daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, reiškia daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų valdymo formos pasirinkimą.

59.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad CK 4.82-4.85 straipsnių nuostatos taikomos tik daugiabučiams gyvenamiesiems namams, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi DGNKPPSBĮ nuostatas, kuriose detalizuojamos CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatos, sprendžia, kad jos taikytinos ir kitos paskirties pastatams, kaip jie apibrėžiami minėtame įstatyme.

60.       Atsižvelgiant į tai, siekiant nustatyti ar ginčo atveju galėjo būti taikomos CK 4.82-4.85 straipsnių nuostatos, byloje nepakako nustatyti, ar pastatas gali būti laikomas daugiabučiu gyvenamuoju namu, tačiau buvo būtina įvertinti ir tai, ar ginčo pastatas – administracinės paskirties pastatas su gyvenamaisiais butais, nepatenka į DGNKPPSBĮ apibrėžtą „kitos paskirties pastatas“ pastato sampratą.

61.       DGNKPPSBĮ

62.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčui išspręsti DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatoje, pagal kurioje įtvirtintą teisinį reglamentavimą spręstina, ar ginčo pastatas, o pagal tai ir ginčo teisiniai santykiai, patenka į DGNKPPSBĮ normų reguliavimo sritį, kitos paskirties pastatas apibrėžiamas pagal šiuos kriterijus: 1) pastato naudojimo pobūdį – asmeninio naudojimo; 2) pastato paskirtį – rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties; 3) nuosavybės rūšį – bendroji dalinė nuosavybė; 4) savininkų (bendraturčių) skaičių – trys ir daugiau; 5) savininkų (bendraturčių) nuosavybės objektus – butai ir kitos patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-701/2021, 57 punktas).

63.       Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastatas yra administracinės paskirties, o DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje, numatančioje baigtinį sąrašą pastato paskirčių – rekreacinės, kūrybos ir ūkinės – sąrašą, nėra nurodyti administracinės paskirties pastatai spręstina, kad CK 4.82-4.85 straipsnių nuostatos ginčo atveju netaikytinos.

64.       Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo pastatas ne tik neatitinka DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos daugiabučio gyvenamojo namo sampratos (didžiąją jo dalį užimą administracinės paskirties patalpos), tačiau ir DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje numatytos kitos paskirties pastato sampratos.

65.       Visgi nors pirmosios instancijos teismas pastaruoju aspektu nepasisakė ir ginčo pastato paskirties nevertino DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies kontekste, tačiau iš esmės padarė teisingas išvadas dėl galimybės ginčo atveju taikyti CK 4.82-4.85 straipsnių nuostatas nebuvimo. Šiuo konkrečiu atveju ši išvada lemia tai, kad tokiu atveju bendraturčių tarpusavio santykiams taikytina bendrąją taisyklę numatanti CK 4.75 straipsnio 1 dalis, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o vieningo sutarimo nepasiekus, bendrosios dalinės nuosavybės valdymo naudojimosi ir disponavimo tvarka galėtų būti nustatyta pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. 

66.       Nustatyta, kad atsakovė 2019 m. balandžio 4 d. jungtinės veiklos sutarties nesudarė, neišreiškė savo sutikimo dėl tokios bendrosios nuosavybės valdymo būdo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad gyvenamųjų patalpų savininkų sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir jos pagrindu su ieškove sudaryta savininkams priklausiančios bendrosios dalinės nuosavybės 2019 m. balandžio 15 d. administravimo sutartis nesukelia atitinkamų teisių ir pareigų atsakovei, kuri nėra sutarties šalis, savininkų susirinkime nedalyvavo, neišreiškė savo valios dėl administracinės paskirties pastato bendrosios dalinės nuosavybės administravimo. Ieškovė, neturėdama atsakovės sutikimo, neturi teisinio pagrindo administruoti atsakovei tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos pastato dalies ir šios sutarties pagrindu prašyti atlyginti už suteiktas paslaugas. 

67.       Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė dėl paslaugų, už kurias ieškovė iš esmės prašo priteisti iš atsakovės, teikimo yra sudariusi atskiras sutartis su kitais paslaugų tiekėjais. Byloje nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių abejoti esamų sutarčių teisėtumu (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovė teigia, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ji paslaugas faktiškai gauna, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad šios aplinkybės (kaip ir atsiskaitymas už jas) ne tik nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau ir apskritai nekeičia teisinės situacijos vertinimo, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovė neturi teisinio pagrindo administruoti atsakovei tenkančios pastato dalies.

68.       Pastebėtina ir tai, kad nors pareiga apmokėti išlaidas, susietas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016), tačiau nagrinėjamu atveju byloje nebuvo įrodinėjama, kad dalis darbų, už kuriuos prašoma atsiskaityti, būtų susiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ patvirtinimo“ patvirtintą statybos techninis reglamentą), dėl ko atsakovei tokia pareiga būtų galėjusi kilti nepriklausomai nuo to, kad ji nedavė bendraturčiams sutikimo atlikti šiuos darbus (CPK 178 straipsnis). Visgi pastebėtina ir tai, kad netgi tuo atveju, jeigu tokia aplinkybė byloje ir būtų buvusi įrodinėjama (nustatyta), tai būtų lėmę būtinybę papildomai spręsti ir subjekto, galinčio reikšti tokio pobūdžio reikalavimą bendraturčiui, neprisidėjusiam prie privalomų darbų apmokėjimo, tinkamumo klausimą.

69.       CK 4.76 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

70.       Įstatyminis reglamentavimas ir nutarties 68-69 punktuose nurodytos aplinkybės lemia tai, kad patyrus išlaidas, susijusias su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, visi pastato bendraturčiai, nepriklausomai nuo vieno kurių jų sutikimo, CK 4.75 straipsnyje numatyto bendro sutarimo (ne)buvimo ar aplinkybės, kad jie yra/nėra tam tikrų sutartinių santykių šalimi su kitais subjektais, turi įstatyminę pareigą apmokėti šio pobūdžio išlaidas, patirtas bendram turtui išlaikyti. Tačiau pabrėžtina tai, kad šiuo aspektu (dėl išlaidų, susijusių su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais atlyginimo) susiklostę teisiniai santykiai sieja būtent bendraturčius jų vidiniuose santykiuose, nulemtuose bendrosios dalinės nuosavybės objekto turėjimo, todėl tik jie (nesant įstatymo reikalavimus atitinkančio reikalavimo perleidimo kitam subjektui) galėtų reikšti reikalavimą teismine tvarka atsakovei atlyginti išlaidas, patirtas dėl darbų, atliktų įgyvendinant privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.

71.       Kadangi šioje byloje ieškovė UAB „Mano būstas Aukštaitija“ pareiškė reikalavimą atsakovei atlyginti už paslaugas, kurias ji teikė pagal 2019 m. balandžio 15 d. administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo sutartį Nr. AKB-Sut-19-0171, kurios šalimi atsakovė nėra (atsakovė nėra jungtinės veiklos sutarties dalyvė, kurios pagrindu sudaryta ir administravimo sutartis (sutarties šalys yra kiti pastato bendraturčiai)), ir kurios nesaisto jokie prievoliniai teisiniai santykiai su ieškove, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį dėl įsiskolinimo iš atsakovės priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl bylos baigties

72.       Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors taikė ne visas ginčui išspręsti aktualias materialinės teisės normas ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad CK 4.82-4.85 straipsnių nuostatos taikytinos tik daugiabučiams gyvenamiesiems namams, neįvertinęs ginčo pastato galimos atitikties DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalyje numatytai „kitos paskirties pastatas“ pastatui sampratos, tačiau iš esmės byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60;  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

74.       Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 1 406,02 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

75.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

76.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

77.       Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos 1 406,02 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinos atsakovei (CPK 98 straipsnis).

78.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u t a r i a:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Aukštaitija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Aukštaitija“, juridinio asmens kodas 302496548, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rasko“, juridinio asmens kodas 302616862, 1 406,02 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų šešių eurų 02 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                   Giedrė Čėsnienė

Andrius Verikas

Renata Volodko