Civilinė byla Nr. e3K-3-38-611/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23728-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.4.2.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemastija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemastija“ patikslintą ieškinį atsakovams R. M. (R. M.), V. M. (V. M.), V. G., J. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Bartoseka“ dėl atidalijimo iš dalinės bendrosios nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nuosavybės teisės apsaugą ir jos ribojimo atvejus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais žemės sklypą Vilniuje, Fabijoniškių g.: 1) iš atsakovo R. M. priteisiant ieškovei 9/2942 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovės – 450 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; 2) iš atsakovo V. M. priteisiant ieškovei 9/2942 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovės – 450 Eur piniginę kompensaciją; 3) iš atsakovės V. G. priteisiant ieškovei 8/1471 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 800 Eur piniginę kompensaciją; 4) iš atsakovės UAB „Bartoseka“ priteisiant ieškovei 10/4413 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės 300 Eur piniginę kompensaciją; 5) iš atsakovės J. K. (paveldėtoja po S. K. mirties) priteisiant ieškovei 2/1471 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 200 Eur piniginę kompensaciją, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad jai priklauso 98,50 proc. ginčo žemės sklypo (14,49 aro iš 14,71 aro), atsakovams bendrai priklauso 0,22 aro (22 kv. m): R. M. – 4,5 kv. m; V. M. – 4,5 kv. m; V. G. – 8 kv. m; J. K. – 2 kv. m; UAB „Bartoseka“ – 3 kv. m. Dėl pernelyg mažo atsakovams priklausančio žemės sklypo ploto neįmanoma šio sklypo atidalyti kiekvienam iš bendraturčių suformuojant atskirus žemės sklypus, tinkamus naudoti pagal žemės sklypo paskirtį. Racionalus žemės sklypo valdymas (paskirties pakeitimas, sklypo tvarkymas ir priežiūra) esant dideliam skaičiui bendraturčių yra sudėtingas ir reikalaujantis papildomų resursų (laiko, finansų), nes privaloma visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo valdymu ir naudojimu, derinti su visais bendraturčiais. Dėl to ieškovė kreipėsi į atsakovus, siūlydama parduoti jiems priklausančias sklypo dalis, mokant po 10 000 Eur už 1 arą. Dalis bendraturčių sutiko perleisti žemės sklypo dalis, su jais buvo sudarytos taikos sutartys, šias teismas patvirtino. Įvertinus itin mažą žemės sklypo dalį, liekančią kitiems bendraturčiams, racionaliausias atidalijimo variantas būtų ieškovei priskiriant žemės sklypo dalis natūra, o atsakovams – priteisiant atitinkamas kompensacijas.
4. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, taip pat teigė, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis) bei CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas, kaip nurodė ieškovė, suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi. Ieškovė pažymėjo, kad, įvertinus ginčo žemės sklypo bendraturčių dalis ir jų dydžius, konstatuotina, jog neįmanoma atidalijimo būdu suformuoti kiekvienam iš jų atskirus žemės sklypus, kurie būtų tinkami naudoti pagal žemės sklypo paskirtį. Dėl mažos nuosavybės dalies apimties atsakovai neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi pagal paskirtį, o sklypo dalių negalima realiai atidalyti be neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Taigi atidalijimas priteisiant kompensaciją šiuo atveju yra racionaliausias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kuris geriausiai atitinka šalių interesus. Šis būdas užtikrins bendraturčio teises valdyti priklausantį turtą bei panaikins ginčų ir konfliktų tikimybę ateityje, sprendžiant su bendru turtu susijusius klausimus.
5. Atsakovai R. M., V. M. ir V. G. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad neketina varžyti ieškovės teisės vykdyti verslo projektą, priešingai – ketina įnešti savo turto dalį į numatomą plėtoti verslą. Nesutiko, kad jiems būtų priteista kompensacija už turtą.
6. Atsakovė UAB „Bartoseka“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad, nesant galimybės atidalyti savininkui priklausančią turto dalį natūra, turi būti dedamos pastangos nustatyti naudojimosi tvarką, nes tai išsaugotų bendraturčių teisę į dalį daikto ir užtikrintų galimybę juo naudotis. Be to, atsakovė nebuvo informuota apie tai, kokių veiksmų ieškovė nori imtis, kokia veikla užsiimti, kaip keisti žemės sklypo paskirtį. Taip pat ieškovė nenurodė, kuo vadovaudamasi nustatė žemės kainą, jos siūloma 300 Eur kompensacija yra nepagrįsta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypą Vilniuje, Fabijoniškių g., tokia tvarka: priteisė ieškovei nuosavybės teise atsakovei J. K. priklausančią 2/1471 dalį žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 200 Eur kompensaciją už nurodyto nekilnojamojo turto dalį. Kitą ieškinio dalį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys visų pirma vertinamas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės apsaugą, reikalavimus bei nustatytas taisykles: 1) kiekvienas asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis) turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe; 2) asmens nuosavybė gali būti ribojama valstybės institucijų tik tuo atveju, jei tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais; 3) valstybė turi teisę kontroliuoti naudojimąsi nuosavybės teise, atsižvelgiant į bendrą interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų sumokėjimą.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra privatus verslo subjektas, siekiantis pelno. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė siekia atidalyti ginčo sklypą viešojo intereso tikslais (pvz.: vykdyti švietimo ar gydymo įstaigų statybą ir pan.), priešingai – tai išimtinai susiję su jos, kaip verslininkės, interesais ir galima įmonės ekonomine nauda. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pažymėta, kad asmens nuosavybės teisės suvaržymai tarp privačių asmenų gali atitikti viešąjį interesą, jei šiais suvaržymais įgyvendinami socialinės politikos tikslai (1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Nagrinėjamos bylos atveju teismas socialinės politikos apraiškų nenustatė.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie suponuotų išvadą, jog ieškovės interesai yra svarbesni nei atsakovų fundamentali teisė į nuosavybę. Tarptautiniuose dokumentuose, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi, imperatyviai įtvirtinta, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama, kai to reikalauja viešasis interesas (1948 m. Generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis).
11. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis nesukuria nuosavybės teisės (EŽTT 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Belane Nagy prieš Vengriją). Ieškovė yra verslininkė, taigi, kaip nurodė teismas, įsigydama komercinės paskirties žemės sklypą, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ir kitiems asmenims, tarp jų – atsakovams, suprato, jog ji nėra vienintelė žemės sklypo savininkė. Ieškovė objektyviai turėjo numatyti ir įvertinti tai, kad bendraturčiai gali nesutikti su jos siūlomu atidalijimo būdu. Taigi ieškovė prisiėmė riziką.
12. CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos turi būti aiškinamos kartu su tarptautiniais dokumentais, reglamentuojančiais nuosavybės apsaugą. Atsakovai nesutiko, kad jiems tenkančios nuosavybės (žemės sklypo) dalys būtų atidalytos priteisiant kompensaciją. Todėl, teismo vertinimu, sprendžiant dėl atidalijimo, kuris Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatų prasme vertintinas kaip nuosavybės teisės suvaržymas, svarbu nustatyti ne tik teisinį pagrindą (CK 4.80 straipsnis), bet ir tai, ar atidalijimas susiję su viešuoju interesu ir ar toks apribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Nenustatyta, kad ieškovės siekiamas atidalijimas susijęs su viešuoju interesu ar visuomenės poreikiais, priešingai – išimtinai su ieškovės komerciniais tikslais. Byloje nėra duomenų, suponuojančių išvadą, jog ieškovės interesai yra svarbesni nei atsakovų. Teisinga interesų pusiausvyra ieškovės siūlomu atidalijimo būdu, teismo vertinimu, nebūtų pasiekta, todėl toks būdas vertintinas kaip neproporcinga priemonė nagrinėjamų santykių kontekste ir atsakovų interesų atžvilgiu. Teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovei priklauso 98,50 proc. ginčo žemės sklypo, o atsakovams – 0,22 aro, savaime nesudaro pagrindo neginti atsakovų subjektinės nuosavybės teisės. Be to, Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme tai nėra svarus argumentas ieškovės interesui į ginčo sklypą prioritetiškai ginti.
13. Remdamasis pirmiau nurodytais argumentais teismas atmetė ieškinį, pareikštą atsakovams R. M., V. M. ir V. G.
14. Dėl atsakovei UAB „Bartoseka“ pareikšto ieškinio teismas nurodė, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę. Atsakovė su jai siūloma 300 Eur kompensacija nesutiko. Teismas vertino kaip neaiškų ieškovės pasirinktą žemės vertės nustatymo metodą (10 000 Eur už 1 arą), pažymėjo, kad iš 2020 m. lapkričio 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog 0,1471 ha ginčo sklypo vidutinė rinkos kaina yra 211 000 Eur.
15. Teismas pažymėjo, kad atsakovė J. K. viso teismo proceso metu buvo pasyvi (nepateikė atsiliepimo į ieškinį, neinformavo teismo apie savo neatvykimo į teismo posėdžius priežastis). Atsižvelgdamas į tokį atsakovės elgesį, teismas nusprendė patenkinti ieškovės ieškinio, pareikšto šiai atsakovei, dalį.
16. Nurodęs, kad ieškovė neprašė nustatyti ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos (CK 4.81 straipsnis), teismas dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo nepasisakė.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovų R. M., V. M., V. G. apeliacinius skundus, 2021 m. kovo 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, patikslino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.
18. Kolegija nurodė, kad ieškovė siekia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei iš atsakovų ginčo žemės sklypo dalis, o atsakovams iš ieškovės – piniginę kompensaciją, pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kiti bendraturčiai nereiškia reikalavimo padalyti turtą. Kolegijos vertinimu, turtas gali būti padalijamas tik esant pagrindui daryti išvadą, kad negalimas atidalijimas tokio dydžio sklypų, kokius nuosavybės teise turi atsakovai, arba nėra galimas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priklausančios didžiausios sklypo dalies (14,49 aro iš bendro 14,71 aro žemės sklypo ploto). Kolegija pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, jog ji negali atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės savo turto dalies, nustatant jos asmeninės nuosavybės teisę į šią dalį, ir padarė išvadą, kad ieškovė gali atsidalyti savo sklypo dalį, nepadarydama žalos žemės sklypo paskirčiai. Kolegija konstatavo, kad ieškovės reikalavimas atmestas pagrįstai, nes bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas jos siūlomu būdu, perduodant atsakovų sklypo dalis ieškovės nuosavybėn, kai savininkai nesutinka gauti kompensacijos už savo turtą ir turi galimybę naudoti jį pagal paskirtį, pažeis jų turtinį interesą turėti nuosavybės teises į žemę. Kompensacija pinigais nustatyta kaip atidalijimo būdas tuo atveju, kai negalima atidalyti be neproporcingos žalos turto paskirčiai (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Kolegija nurodė, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog turto atidalijimas natūra nėra galimas.
19. Kolegija nurodė, kad ieškovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, kai daikto negalima padalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-693-431/2019, kurioje nagrinėtas atvejis dėl 0,1504 ha ploto žemės sklype atidalijimo išmokant kompensacijas. Kolegijos vertinimu, bylos nėra identiškos, nes ieškinio pagrindą išnagrinėtoje byloje sudarė tai, kad suformuoti atskiro sklypo iš atsakovų turimos turto dalies yra neįmanoma, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 3 dalies 32 punktą žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą. Teismo sprendimas ir nutartis byloje priimti įvertinus įrodymą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 27 d. (rašte nurodyta 2013 m. birželio 27 d.) raštą Nr. A63-659 (59137) (3.2.1-EM4), kuriuo pranešta, jog, vadovaujantis pirmiau nurodyto įsakymo 3 dalies 32 punktu, organizuoti sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, suformuojant atskirus žemės sklypus, nėra pagrindo. Kolegija pažymėjo, kad šioje (nagrinėjamoje) byloje ieškovė savo reikalavimo negrindė aplinkybe, kad atsakovų turima žemės sklypo dalis, tiek kiekvieno atskirai, tiek bendrai, negali būti racionalių ribų ir tinkama naudoti, negali būti suformuojami atskiri žemės sklypai kiekvieno iš atsakovų ar atsakovų bendrai. Be to, išnagrinėtoje byloje siekta atsidalyti iš namų valdos žemės sklypo, o nagrinėjamoje byloje sklypas yra komercinės paskirties, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ir šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakys suformuoti atskirą sklypą atsakovams ar ieškovei tuo pagrindu, kad likusi kitiems bendraturčiams sklypo dalis negali būti suformuota kaip atskiras sklypas. Be to, ieškinys nebuvo pareikštas šiuo pagrindu, dėl to pirmosios instancijos teismas atitinkamų išvadų nepateikė.
20. Kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad ieškovei priklauso 14,49 aro (98,5 proc.) iš 14,71 aro žemės sklypo, o atsakovams – 0,22 aro, savaime nesudaro pagrindo neginti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo sklypo dalis. Tai, kad vienas bendraturtis siekia paimti iš kito jo žemės sklypo dalį, kurios dydis esmingai nepažeis savininko turtinių teisių (tą akcentuoja ieškovė), nėra reikšminga aplinkybė, nes ne dalies dydis lemia ieškovės teisę į kito asmens turto gavimą natūra, o galimybė to turto savininkui naudoti turto dalį pagal paskirtį, t. y. atidalyti ir naudoti turimą mažą sklypo dalį kaip asmeninę nuosavybę. Taigi, tik įrodžius, kad bendraturtis dėl turimos per mažos sklypo dalies negali jos naudoti pagal paskirtį, racionaliai, turtas galėtų būti priskiriamas didesnę turto dalį turinčiam bendraturčiui. Atsakovai nurodė, kad nekliudys ieškovės verslui, duos reikiamus sutikimus, dalyvaus vykdant verslo projektą proporcingai savo daliai ir tikisi gauti atitinkamą pelną, taigi jų siekis turėti nuosavybės teise turtą yra nulemtas intereso turto dalimi dalyvauti bendrai su kitu bendraturčiu vystant žemės sklypą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovų turimos žemės sklypo dalies naudojimas tokia forma yra negalimas, todėl ir tai teikė pagrindą atmesti jos reikalavimą.
21. Ieškovės reikalavimas buvo atmestas ir tuo pagrindu, kad siūloma per maža kompensacija už turtą. Padarius išvadą, kad ieškovei priteistina kurio nors iš atsakovų turima sklypo dalis, šiam ginčijant ieškovės nurodytą kompensacijos dydį, teismas turėtų nustatyti teisingą kompensacijos dydį. Kadangi su ieškovės pareikštu ieškiniu nesutiko ne tik atsakovai – fiziniai asmenys, bet ir atsakovė UAB „Bartoseka“, ir dėl šios atsakovės ieškinys buvo atmestas nesant CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo. Nors turto rinkos vertės įrodymai į bylą pateikti, netenkinus ieškinio nėra pagrindo spęsti klausimo dėl kompensacijos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovės teisę į apeliaciją (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 301 straipsnio 1 dalis), CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ieškinys pareikštas tuo pagrindu, jog žemės sklypo atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima (teismas pripažino, kad ieškovė aplinkybes nurodė ir jas įrodinėjo). Apeliacinės instancijos teismas nustatė priešingą aplinkybę. Tai nulėmė ieškovei netikėtą ir neprognozuojamą teismo procesinį sprendimą. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme objektyviai neturėjo procesinės galimybės pasinaudoti CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti įrodymus dėl tokios apeliacinės instancijos teismo išvados klaidingumo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (neteisingai nustatė, kokiu pagrindu pareikštas ieškovės ieškinys), todėl nepagrįstai netaikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir neperdavė bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
22.2. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 178, 179, 185 straipsnių nuostatas). Priešingai nei nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, ieškovė ieškinyje, patikslintuose ieškiniuose, rašytiniuose paaiškinimuose, rašytinėje baigiamojoje kalboje ir apeliaciniame skunde nuosekliai argumentavo, kad negalima padalyti žemės sklypo natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai (kitaip tariant, kad nėra galimybės atidalyti ir naudoti turimą mažą sklypo dalį kaip asmeninę nuosavybę), pateikė atitinkamus įrodymus – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą, kuriame nurodyta, kad suformuoti atskirus žemės sklypus būtų galima, jeigu atidalijamos sklypų dalys būtų didesnės nei 400 kv. m. Įrodymų teismas netyrė, dėl jų nepasisakė. Net jei ieškovė nebūtų nurodžiusi, kad negali atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės savo turimos dalies, tai savaime nereiškia, kaip konstatavo teismas, kad ieškovė gali atsidalyti nepadariusi žalos sklypo paskirčiai. Teismas tokios išvados nepagrindė bylos duomenimis, nesivadovavo teisingumo, protingumo kriterijais.
22.3. Teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo ribas, teismo pareigą argumentuotai atsakyti į esminius, proceso baigtį lemiančius, apeliacinio skundo argumentus (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). EŽTT yra ne kartą pabrėžęs teismo sprendimo motyvavimo svarbą ir nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai; pareiga motyvuoti priimtą sprendimą reiškia, kad teisminio proceso šalys gali tikėtis gauti konkretų ir aiškų atsakymą į argumentus, kurie yra lemiami to proceso baigčiai; teismas privalo pasisakyti dėl esminių skundo argumentų. Nors ieškovė viso proceso metu argumentavo, kad žemės sklypo padalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima, ir dar kartą pažymėjo tai apeliaciniame skunde, pagrindinis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kuriuo remdamasis jis atmetė ieškovės apeliacinį skundą – kad ieškinys nebuvo grindžiamas tuo, jog daikto padalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima. Taigi teismas neatsakė į proceso baigtį lemiantį apeliacinio skundo argumentą. Konstatuotinas esminis apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Teismas nepasisakė ir dėl įrodymo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo, kuriuo savo argumentą (dėl atidalijimo natūra negalimumo) grindė ieškovė ir kuriame buvo pasisakyta dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0020:251), kurio paskirtis yra „kita“, kaip ir ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0016:65). Teismas nurodė tik dėl kito, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-693-431/2019 pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo (dėl atsidalijimo iš namų valdos žemės sklypo). Teismo procesinis sprendimas neatitinka įstatymo keliamų pagrįstumo, tinkamo motyvavimo reikalavimų. Teismas nemotyvavo, kodėl daro priešingą pirmosios instancijos teismo padarytai išvadą (kad ieškovės ieškinys nebuvo pareikštas tuo pagrindu, jog žemės sklypo atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima). Be to, teismas nurodė, kad ir UAB „Bartoseka“ ieškinys buvo atmestas dėl to, jog neįrodytas turto atidalijimo natūra galimybės nebuvimas. Tokių savo išvadų apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, neįvardijo konkrečios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje būtų nurodyta, kad reikalavimas atmetamas dėl apeliacinės instancijos teismo minimų priežasčių.
22.4. Teismas pažeidė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir draudimą priimti siurprizinius sprendimus (CPK 320 straipsnio 2 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas ieškinį, pareikštą atsakovams R. M., V. M. ir V. G., atmetė remdamasis tarptautinės teisės aktais, o atsakovei UAB „Bartoseka“ – dėl ieškovės pasiūlyto netinkamo kompensacijos dydžio. Atsižvelgdama į tokius pirmosios instancijos teismo motyvus, dėl jų ieškovė apeliaciniame skunde ir pasisakė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išplėtė ieškovės skundo argumentų sąrašą, nusprendė, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas todėl, kad ji nenurodė ir neįrodinėjo, jog žemės sklypo atidalijimas natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai yra negalimas. Teismas nepranešė apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, nepagrindė priežasčių, nemotyvavo, nenurodė nagrinėjimo, peržengus apeliacinio skundo ribas, teisinio pagrindo, nesuteikė teisės byloje dalyvaujantiems asmenims dėl to visapusiškai pasisakyti. Teismas ieškovės apeliacinį skundą atmetė savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu, teismo išvada yra akivaizdžiai siurprizinė. Tas pat pasakytina ir dėl teismo argumento, kad ieškovė neįrodė atsakovų dalies naudojimo jų pageidaujama forma negalimumo, todėl ir tai buvo pagrindas atmesti jos reikalavimą (pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kad reikalavimas atmetamas ir šiuo pagrindu).
22.5. Nors bylai teisingai išnagrinėti buvo itin svarbus CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pirmosios instancijos teismas šią teisės normą tik paminėjo tarptautinės teisės aktų, kuriais remdamasis atmetė ieškinį atsakovams R. M., V. M. ir V. G., kontekste. Ieškovės įsitikinimu, teismas klaidingai aiškino ir taikė Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis negarantuoja absoliučios (besąlyginės) nuosavybės apsaugos. Nuosavybės teisės ribojimas galimas, kai atliekamas įstatyme nustatytomis sąlygomis, kai tai yra būtina visuomenės interesams, o nuosavybės teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Ieškovės siekiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra nustatytas įstatyme (CK 4.80 straipsnio 2 dalyje), taigi teisėtumo reikalavimas tenkinamas. Taip pat egzistuoja visuomeninis interesas riboti atsakovų nuosavybės teisę. Tarptautinės teisės aktuose nenurodyta, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik tuo atveju, kai sklype ketinama statyti švietimo, gydymo įstaigas ar pan. Įprastai atsidalijimas vyksta būtent tarp privačių asmenų, kurie ketina atsidalytą sklypą naudoti pagal savo poreikius. Remiantis EŽTT praktika, privalomas nuosavybės perdavimas iš vieno privataus asmens kitam privačiam asmeniui taip pat gali atitikti visuomenės interesą (pvz., 1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama visuomenei svarbių rezultatų (konfliktų prevencijos, socialinės taikos, neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo ir t.t.), kurie neabejotinai yra visuomenės interesas. Tokio pobūdžio, kaip šiuo atveju, nuosavybės ribojimas yra proporcinga priemonė. Atsakovams priklausančių itin mažų žemės sklypo dalių, kuriomis jie nesinaudoja, paėmimas, sumokant teisingą piniginę kompensaciją, esmingai nepažeis jų interesų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Pagrindinių teisių chartijos taikymo sritį, tai, kad nė vienas iš 51 straipsnyje 1 dalyje nustatytų atvejų šiuo atveju nebuvo aktualus.
22.6. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad atsakovų žemės sklypo dalis, palyginti su ieškovės, yra gerokai mažesnė, yra itin svarbi, ji reiškia, kad yra viena iš daikto dalies iš atsakovų paėmimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Teismas sprendime neneigė, kad atsakovams priklausančių žemės sklypo dalių nei kartu, nei atskirai realiai atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Taisyklių 32 punkto nuostatų, kurios suponavo išvadą, kad, atsižvelgiant į itin mažus atsakovų žemės sklypo dalių plotus, negali būti suformuoti racionalių ribų, tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą žemės sklypai. Taigi atsakovų, kaip savininkų, interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. Tai, kad atsakovai nesutinka su atidalijimu išmokant kompensaciją, nėra kliūtis atidalyti teismo tvarka. Teismai turėjo taikyti CK 4.80 straipsnio 2 dalį.
22.7. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje minimo bendraturčių nesusitarimo dėl atidalijimo būdo teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą. Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvus, bendraturčių ginčo faktą ar pan. Turi būti svarstoma tik tai, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovų žemės sklypo dalies naudojimas jų nurodoma forma yra negalimas. CK 4.80 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės siekiantis bendraturtis turi įrodyti, jog bendroji dalinė nuosavybė negali būti įgyvendinama kitų bendraturčių pageidaujama forma. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.
22.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010). Esant tam tikroms, šioje praktikoje nurodytoms, sąlygoms atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją pinigais, net ir prieš bendraturčio valią, nelaikomas nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimu. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovų žemės sklypo dalies naudojimas jų nurodoma forma yra negalimas, apskritai neturi būti įrodinėjamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019). Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo. Bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę, bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan. Taip pat nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
23. Atsakovai R. M., V. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Ieškovė siekia, kad CK 4.80 straipsnio nuostatos būtų taikomos atsietai nuo konstitucinio nuosavybės apsaugos principo, suabsoliutinant didesnę bendrosios dalinės nuosavybės dalį turinčio asmens teisę panaikinti bendrąją dalinę nuosavybę daiktinę teisę pakeičiant pinigais. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu tai, kad šalys siekia panaudoti žemės nuosavybės teisę versle. Esant verslo santykiams, prieš reikalaujant atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, turi būti įrodyta, kad bendraturtis savo veiksmais apsunkina daikto valdymą ir dėl to daiktas negali būti tinkamai naudojamas. Atsakovai nuosavybę įgijo pirminiu būdu (atkūrus nuosavybės teises), ieškovė – išvestiniu (pagal pirkimo–pardavimo sutartis). Būtent ieškovė prisiėmė riziką, kad jai gali tekti verslo projektą įgyvendinti tariantis su bendraturčiais. Atsakovai nori dalyvauti valdant žemės sklypą, gauti pelno, tvirtino, kad nekliudys ieškovės verslo projektui, duos reikiamus sutikimus, proporcingai padengs išlaidas, kad žemės sklypo padalijimas į atskirus sklypus negalimas, nes maksimaliai naudai gauti sklypas turi būti vientisas.
23.2. Nuosavybės teisė gali būti apribota tik esant Konvencijoje įtvirtintoms sąlygoms – kai tai būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė siekia atidalyti ginčo sklypą viešojo intereso (socialinės politikos) tikslais, kad ieškovės interesai yra svarbesni nei atsakovų teisė į nuosavybę.
23.3. CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos aiškintinos kartu su nuosavybės apsaugą reglamentuojančiais tarptautiniais dokumentais. Sprendžiant dėl atidalijimo, svarbus ne tik teisinis pagrindas, bet ir sąsaja su viešuoju interesu, nuosavybės ribojimo proporcingumas siekiamam tikslui. Teisinga interesų pusiausvyra ieškovės siūlomu atidalijimo būdu negali būti pasiekta, ieškovės siūlomas nuosavybės įgijimo būdas vertintinas kaip neproporcinga priemonė atsakovų interesų atžvilgiu. Pagal EŽTT išaiškinimus, kai asmuo netenka savo nuosavybės tenkinant tik individo privačius interesus, valstybės veiksmai negali būti pripažinti tenkinančiais bendrąjį interesą, kaip to reikalauja Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis (1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
23.4. Priešingai nei teigia ieškovė, teismai visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ieškovės reikalavimus atsisakė tenkinti laikydamiesi EŽTT praktikos, nustatę, kad ieškovė yra verslininkė, komercinio žemės sklypo visiškas užvaldymas yra privatus jos interesas, visuomenės intereso, kurį turėtų ginti teismas, nėra. Teismai taip pat pripažino, kad verslo interesą į komercinį žemės sklypą gali turėti ir atsakovai. Ieškovė nepagrįstai siekia verslo santykių teisiniam reguliavimui pritaikyti taisykles, skirtas bendrajai dalinei nuosavybei į žemę reguliuoti ne verslo srityje. Verslo santykiai dėl komercinio žemės sklypo reiškia, kad bendroji dalinė nuosavybė turi likti, jei bendraturtis nori turtą išsaugoti.
23.5. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jos apeliacinio skundo esmės.
23.6. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas priėmė siurprizinį sprendimą. Teismas pasisakė dėl ieškinio reikalavimų atsižvelgdamas į faktą, jog ginčas vyksta dėl komercinio žemės sklypo (verslo objekto).
23.7. Kvestionuojant pirmosios instancijos teismo išvadas (CPK 340 straipsnio 1 dalis) ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika netaikytina, nes ji neskirta verslo teisiniams santykiams reguliuoti. Apie išvestinį visuomenės interesą būtų galima kalbėti tik tuo atveju, jei bendraturčių nesutarimai kliudytų naudoti objektą pagal paskirtį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo
24. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).
25. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.
26. Praktikoje sutinkamas dvejopas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės: pavienis (paprastas) atidalijimas ir visiškas atidalijimas (pasidalijimas). Pavienio (paprasto) atsidalijimo atveju iš bendrosios nuosavybės atidalijama vieno bendraturčio dalis. Tokiu atveju sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Visiškas atsidalijimas yra tada, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 24 punktą).
27. Asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 25 punktą). Tai reiškia, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti. Tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.
28. Kasacinio teismo praktikoje daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
29. Spręsdamas dėl daikto padalijimo natūra teismas turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą. Kliūtys padalyti žemės sklypą natūra gali būti fizinės ir kitos. Fizinės padalijimo kliūtys yra tokios, dėl kurių įgyvendinus padalijimą žemės sklypų ar bent vieno iš jų naudoti pagal jam priskirtiną pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą tampa neįmanoma arba tai galima padaryti patiriant neproporcingų nepatogumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021 38, 39 punktus). Galimybės šalims padalyti daiktą natūra ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus gali nebūti ir dėl teisės aktų nuostatomis taikomų apribojimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014). Atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 21 punktas).
30. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl antrosios sąlygos daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; taip pat žr. 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010). Tačiau klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visetą (žr. ten pat).
31. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017, 33 punktą).
33. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais žemės sklypą, iš atsakovų priteisiant ieškovei atsakovams priklausančias žemės sklypo dalis, o atsakovams iš ieškovės – pinigines kompensacijas už ieškovei atitenkančias atsakovų nekilnojamojo turto dalis. Taigi ieškovė prašė atidalyti turtą išimtiniu įstatyme nustatytu atidalijimo būdu, siekdama visiško atidalijimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo.
34. Ieškovė savo reikalavimą grindė CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis bei argumentais dėl sudėtingo žemės sklypo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objekto, valdymo, bendraturčių nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, galimybės atidalyti sklypą natūra nebuvimo (nes atsakovams priklauso itin mažos žemės sklypo dalys, taigi kiekvienam iš jų (ar visiems kartu) negali būti suformuoti atskiri žemės sklypai, kurie būtų tinkami realiai naudoti pagal sklypo paskirtį), negalėjimo atidalyti bendraturčių dalis be neproporcingos žalos žemės sklypui ir jo paskirčiai. Be to, šiuo atveju, kaip įrodinėjo ieškovė, išpildomi visi reikalavimai riboti atsakovų nuosavybės teisę, be kita ko, turtas atsakovams nėra esmingai reikalingas, jų interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. Kiti bendraturčiai nereiškė reikalavimų atidalyti turtą, nesiūlė kito atidalijimo būdo.
35. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, pareikštą atsakovams R. M., V. M., V. G., iš esmės vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis bei EŽTT praktika dėl sąlygų (teisinio pagrindo, sąsajų su viešuoju interesu, apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui), kurioms esant galimas nuosavybės teisės suvaržymas, ir konstatavo, kad nėra duomenų, jog ieškovės – privataus verslo subjekto, siekiančio pelno, – interesai yra svarbesni nei atsakovų nuosavybės teisė. Teismo vertinimu, įsigydama ginčo žemės sklypą, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, ieškovė prisiėmė riziką. Teismas nenustatė sąlygų, kurios suponuotų pagrindą suvaržyti atsakovų nuosavybės teisę, laikė, kad šios teisės apribojimas būtų neproporcingas, patenkinus reikalavimą būtų neišlaikyta interesų pusiausvyra. Teismas vertino, kad atsakovams tenkančios žemės sklypo dalies mažas dydis neteikia pagrindo neginti jų nuosavybės teisės. Dėl atsakovės UAB „Bartoseka“ teismas nurodė, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę, ir vertino, kad ieškovės pasirinktas žemės vertės nustatymo metodas nėra aiškus.
36. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, jog ji negali atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančios didžiausios sklypo dalies, nustatant į šią dalį jos asmeninės nuosavybės teisę, ir šio motyvo pagrindu konstatavo, kad ieškovė gali atsidalyti savo sklypo dalį, nepadarydama žalos žemės sklypo paskirčiai. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė savo reikalavimo negrindė aplinkybe, jog atsakovų turima žemės sklypo dalis, tiek kiekvieno atskirai, tiek bendrai, negali būti racionalių ribų ir tinkama naudoti, negali būti suformuojami atskiri žemės sklypai kiekvieno iš atsakovų ar atsakovų bendrai. Nurodęs, kad ieškinys nebuvo pareikštas šiuo pagrindu, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepateikė atitinkamų išvadų. Teismas akcentavo, kad ne nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies dydis lemia ieškovės teisę į kito asmens turto gavimą natūra, o galimybė to turto savininkui naudoti turto dalį pagal paskirtį, t. y. atidalyti ir naudoti turimą mažą sklypo dalį kaip asmeninę nuosavybę. Tik įrodžius, kad bendraturtis dėl turimos per mažos sklypo dalies negali jos naudoti pagal paskirtį, naudoti racionaliai, turtas galėtų būti priskiriamas didesnę turto dalį turinčiam bendraturčiui. Teismas konstatavo, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog turto atidalijimas natūra nėra galimas, taip pat kad atsakovų turimos žemės sklypo dalies naudojimas jų nurodoma forma – dalyvaujant kartu su ieškove vykdant komercinės paskirties sklypo projektą – yra negalimas.
37. Ieškovė kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad nors šiai bylai teisingai išnagrinėti buvo itin svarbus CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pirmosios instancijos teismas šią teisės normą tik paminėjo tarptautinės teisės aktų, kuriais remdamasis atmetė ieškinį, kontekste. Ieškovės vertinimu, teismai, spręsdami dėl pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus buvimo, turėjo vadovautis CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis bei kasacinio teismo praktikoje pateiktais aktualiais išaiškinimais dėl sąlygų, kurioms esant atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją pinigais, net ir prieš bendraturčio valią, nelaikomas nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimu.
38. Dėl pirmiau nurodytais kasacinio skundo argumentais iš esmės keliamo klausimo dėl Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio taikymo civiliniam ginčui tarp privačių asmenų teisėjų kolegija nurodo, jog, vadovaujantis EŽTT pateiktais išaiškinimais, nacionalinių teismų vykdomas tokio pobūdžio ginčų išsprendimas pagal vidaus teisę savaime nekelia problemų pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr. mutatis mutandis, 1988 m. rugsėjo 8 d. sprendimą byloje Ruiz Mateos prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13021/87, 2001 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Skowronski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 52595/99, 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje JAKUŠIĆ prieš Kroatiją, peticijos Nr. 17487/08 ir kt.). Nacionalinės teisinės nuostatos, reglamentuojančios individų tarpusavio privatinius teisinius santykius ir kurių pagrindu įpareigojamas vieno asmens turto perdavimas kitam asmeniui, savaime nelaikomos pažeidžiančiomis teisę netrukdomai naudotis nuosavybe ir jų taikymas neturėtų būti prilyginamas nuosavybės atėmimui pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr., pvz., sprendimus dėl peticijų priimtinumo: 1987 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Mairitch prieš Austriją, peticijos Nr. 12462/86, 1997 m. liepos 2 d. sprendimą byloje Kumasci prieš Turkiją, peticijos Nr. 25128/94, 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje S. O., A. K. ir Ar. K. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31138/96). Pagal Konvenciją svarbu, kad įstatymas nesukurtų tokios nelygybės, kuri leistų savavališkai ar neteisingai iš vieno asmens atimti turtą kito asmens naudai (pvz., gali būti svarbios kompensavimo galimybės, žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Freitag prieš Vokietiją, peticijos Nr. 71440/01, par. 53). EŽTT jurisprudencija atskleidžia, kad kai kyla iš esmės privatus ginčas, pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį yra svarbiausia užtikrinti asmeniui teisminį procesą, kuriame būtų suteiktos būtinos procesinės garantijos ir teismai turėtų galimybę veiksmingai ir teisingai išpręsti bet kokį tarp privačių asmenų kilusį ginčą (žr. cituotą JAKUŠIĆ, 2007 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją, peticijos Nr. 73049/01, par. 83, 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Kotov prieš Rusiją, peticijos Nr. 54522/00, par. 114, cituotą Freitag, par. 54 ir kt.). EŽTT svarbu, kad teismų pateikti argumentai dėl konkretaus privačių asmenų turto dalijimo būdo (ne)taikymo nebūtų savavališki ar nepagrįsti (šiame kontekste gali būti atsižvelgiama į pačią taikomo teisinio instituto specifiką (žr., pvz., cituotą JAKUŠIĆ); jeigu įpareigojamas vieno asmens turto perdavimas kitam asmeniui – kokia buvo turto vertė ir įpareigota sumokėti kompensacija ir pan. (žr. cituotą Mairitch ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo turi būti sprendžiama vadovaujantis aktualiomis nacionalinės teisės normomis, įtvirtinančiomis pakankamą nuosavybės teisės apsaugą, šios teisės gynimo priemones, ir kasacinio teismo praktikoje pateiktais šių normų išaiškinimais.
39. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad, priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ieškovė teiktuose procesiniuose dokumentuose – ieškinyje, patikslintuose ieškiniuose, rašytiniuose paaiškinimuose, rašytinėje baigiamojoje kalboje ir apeliaciniame skunde – nuosekliai argumentavo, kad negalima padalyti žemės sklypo natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai (kad nėra galimybės atidalyti ir naudoti atsakovų turimą mažą sklypo dalį kaip asmeninę nuosavybę), pateikė atitinkamus įrodymus – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą, kuriame nurodyta, kad suformuoti atskirus žemės sklypus būtų galima, jeigu atidalijamos sklypų dalys būtų didesnės nei 400 kv. m. Šių įrodymų teismas netyrė, dėl jų nepasisakė, padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad ieškovė gali atsidalyti jai priklausančią žemės sklypo dalį be neproporcingos žalos sklypo paskirčiai.
40. Minėta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra absoliuti ir teismas sprendžia tik dėl atidalijimo būdo (žr. šios nutarties 27 punktą). Galimybės taikyti daikto atidalijimą natūra nebuvimas bei sąlygų taikyti išimtinį atidalijimo būdą priteisiant kompensaciją pinigais išpildymas suponuoja prielaidas riboti bendraturčio nuosavybės teisę. Ši – nuosavybės – teisė nėra absoliuti, jos ribojimas iš esmės neišvengiamas esant šalių ginčui, kurį teismas turi spręsti vadovaudamasis proporcingumo, protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.
41. Teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šiai bylai teisingai išnagrinėti aktualių kasacinio teismo išaiškinimų, netinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Teismas ignoravo bendraturčio atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės absoliutumą, tai, kad tokia teisė gali būti įgyvendinama nesant bendraturčių sutikimo ir nepriklausomai nuo atsidalijimo siekiančio bendraturčio motyvų, iš esmės neištyrė, ar šiuo atveju galimas žemės sklypo atidalijimas natūra, ar tam nėra objektyvių kliūčių, ar tai techniškai ir teisiškai įmanoma. Teismas, konstatuodamas atidalijimo natūra nepadarant žalos žemės sklypo paskirčiai galimumą vien tuo pagrindu, kad, kaip nusprendė pats teismas, ieškovė nenurodė, jog ji negali atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančios didžiausios sklypo dalies, tokios savo išvados nepagrindė bylos duomenimis, tinkamai nemotyvavo.
42. Ieškiniuose (pradiniame, patikslintuose) ieškovė argumentavo, jog iš atsakovams priklausančių žemės sklypo plotų neįmanoma atidalijimo būdu suformuoti kiekvienam iš bendraturčių atskirų žemės sklypų, kurie būtų tinkami naudoti pagal sklypo paskirtį. Dėl mažos nuosavybės dalies apimties atsakovai neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi pagal paskirtį, sklypo dalių negalima realiai atidalyti be neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Racionaliausias atidalijimo variantas šiuo atveju – ieškovei atidalijant žemės sklypo dalis natūra, o bendraturčiams – priteisiant kompensacijas. Būtent šis būdas, ieškovės įsitikinimu, užtikrins bendraturčio teises valdyti priklausantį turtą, pašalins ginčų ir konfliktų tikimybę ateityje.
43. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat, be kita ko, argumentavo, kad atsakovams priklauso itin mažos žemės sklypo dalys, jų neįmanoma atidalyti natūra, be to, atsakovai realiai žemės sklypo nevaldo, nesinaudoja juo, šis turtas jiems nėra esmingai reikalingas, jų interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. Ieškovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju atidalijimas natūra neįmanomas be neproporcingos žalos žemės sklypui padarymo. Atsižvelgiant į atsakovams priklausančių sklypo dalių dydį, atidalijimas natūra reikštų, kad šalia 14,49 a sklypo atsirastų dar 4 sklypai, kurie būtų itin mažo dydžio. Taigi praktiškai nebeliktų žemės sklypo panaudojimo pagal paskirtį galimybės, būtų pažeistas Taisyklių 32 punktas, kuriame nustatyta, jog žemės sklypai turi būti racionalių ribų, tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą. Ieškovė pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakyme į paklausimą kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. e2-1206-465/2020), kurioje ieškovė dalyvauja kaip trečiasis asmuo, yra nurodžiusi, jog atskirų žemės sklypų suformavimas atidalijus bendrąją dalinę nuosavybę galimas, jeigu atidalijamos sklypų dalys būtų ne mažesnės nei 400 kv. m. Pažymėtina, kad pastarąją aplinkybę (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos poziciją) patvirtinantis įrodymas į šią (nagrinėjamą) bylą pateiktas 2020 m. rugsėjo 2 d. Prašyme priimti šį rašytinį įrodymą ieškovė yra nurodžiusi, kad nagrinėjamoje byloje nėra galimybės ir pagrindo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes nė vienam iš žemės sklypo bendraturčių nei atskirai, nei kartu nepriklauso daugiau nei 400 kv. m ploto žemės sklypo dalies, iš kurios galėtų būti formuojamas atskiras žemės sklypas.
44. Šios nutarties 42–43 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog ieškovė savo reikalavimo negrindė aplinkybe, kad atsakovų turima žemės sklypo dalis, tiek kiekvieno atskirai, tiek bendrai, negali būti racionalių ribų ir tinkama naudoti, negali būti suformuojami atskiri žemės sklypai kiekvieno iš atsakovų ar atsakovų bendrai. Pats teismas akcentavo, kad būtent galimybė turto savininkui naudoti turto dalį pagal paskirtį, t. y. atidalyti ir naudoti turimą mažą sklypo dalį kaip asmeninę nuosavybę, lemia ieškovės teisę į kito asmens (atsakovų) turto gavimą natūra, tačiau šios aplinkybės, padaręs pirmiau teisėjų kolegijos konstatuotą klaidingą išvadą, nepagrįstai neištyrė, nepasisakė dėl ieškovės į bylą pateiktų duomenų.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas dėl turto atidalijimo natūra (galimybės tai padaryti) išskyrė dvi situacijas, t. y. turto atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės (1) atidalijant atsakovams priklausančias dalis bei (2) atidalijant ieškovei priklausančią sklypo dalį, abi šios situacijos suponuoja poreikį teismui vertinti tas pačias aplinkybes – ar atidalijimu natūra nebus padaryta neproporcinga žala žemės sklypui, ar tam nėra objektyvių kliūčių. Kitaip tariant, abiem atvejais yra teisiškai svarbi aplinkybė, ar atsakovams tenkanti sklypo dalis (kartu ar kiekvieno atskirai), atsižvelgiant į jos dydį (žr. šios nutarties 3 punktą), tiek atidalijus ieškovės dalį nuo atsakovų, tiek atsakovų dalį nuo ieškovės, išlaikys esminę žemei savybę – galimybę realiai naudoti ją pagal (komercinę) paskirtį, ar iš atsakovams tenkančios sklypo dalies apskritai gali būti suformuotas atskiras sklypas (sklypai), užtikrinama teisė tokį turtą valdyti. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė buvo pateikusi argumentus, tačiau jie teismo liko neįvertinti, nors turi esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
46. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas veiksmingai neišnagrinėjo jos pateiktų argumentų ir įrodymų, buvo neatidus bylos medžiagai, todėl akivaizdžiai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ieškovės teisę į teisingą teismą (žr., pvz., 2000 m. kovo 21 d. sprendimą byloje Dulaurans prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34553/97), padarė daug proceso teisės normų pažeidimų (žr. šios nutarties 22.1–22.4 punktus).
47. Teisėjų kolegija ankstesniame šios nutarties skyriuje konstatavo, kad nors ieškovė šios bylos nagrinėjimo metu teiktuose procesiniuose dokumentuose nuosekliai argumentavo, jog nėra galimybės ginčo žemės sklypą padalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, atsižvelgiant į atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią sklypo dalį, jiems negali būti suformuoti atskiri žemės sklypai, kurie būtų tinkami realiai naudoti pagal sklypo paskirtį, apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą. Tokią situaciją teisėjų kolegija laiko akivaizdžia vertinimo klaida ir pažymi, kad EŽTT, nacionaliniam teismui padarius tokią klaidą (apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad pareiškėjas nebuvo iškėlęs atitinkamo klausimo savo apeliaciniame skunde, nors iš tikrųjų jis buvo tai padaręs), yra konstatavęs Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr., pvz., 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje Udorovic prieš Italiją, peticijos Nr. 38532/02, par. 57–61).
48. Kiek ieškovės kasacinio skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT jurisprudencijoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pabrėžiamas bendrasis principas – taisyklės dėl įrodymų priimtinumo ir jų vertinimo būdo pirmiausiai priklauso nacionalinės teisės reglamentavimo sričiai ir nacionaliniams teismams; nacionalinis teisėjas turi vertinti visų įrodymų byloje svarbą ir įrodomąją vertę (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Mirilashvili prieš Rusiją, peticijos Nr. 6293/04, par. 174, 2012 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Khrabova prieš Rusiją, peticijos Nr. 18498/04, par. 40, taip pat žr., pvz., mutatis mutandis, 2021 m. sausio 19 d. sprendimą byloje Puišys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 58166/18, par. 89). Vis dėlto pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad nacionalinis teismas išspręstų esmines jo jurisdikcijai pateiktas problemas (2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Vojt?chov? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 59102/08, par. 35). Vidaus teismas turi pareigą atlikti tinkamą šalių pateiktų paaiškinimų, argumentų bei įrodymų vertinimą be išankstinio nusistatymo dėl jų svarbos sprendimui (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, par. 59). Teisminio proceso šalys gali tikėtis gauti konkretų ir aiškų atsakymą į argumentus, kurie yra lemiami proceso baigčiai; teismas turi pasisakyti dėl esminių skundo argumentų (žr. 1994 m. gruodžio 2 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91, 2006 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Pronina prieš Ukrainą, peticijos Nr. 63566/00).
49. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių nacionalinės teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamos bylos atveju, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės – apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir nepasisakė dėl ieškovės pateikto įrodymo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo į paklausimą (žr. šios nutarties 43 punktą), jo įrodomosios reikšmės, bylos duomenimis nepagrindė išvados dėl ginčo žemės sklypo atidalijimo natūra nepadarant žalos žemės sklypo paskirčiai galimumo, visapusiškai neištyrė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios suponuotų pagrindą padaryti tokią išvadą.
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė teisės normas, reglamentuojančias ieškovės teisę į apeliaciją, apeliacinio skundo ribas, teismo pareigą argumentuotai atsakyti į esminius, proceso baigtį lemiančius, apeliacinio skundo argumentus (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas). Šiuo atveju teismas iš esmės nepasisakė dėl reikšmingo ir svarbaus bylos baigčiai ieškovės apeliacinio skundo argumento, t. y. kad nėra galimybės ginčo žemės sklypą padalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, atsižvelgiant į atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią sklypo dalį, jiems negali būti suformuoti atskiri žemės sklypai, kurie būtų tinkami realiai naudoti pagal sklypo paskirtį, taip pat argumentuotai nepagrindė išvados, jog atidalijimas natūra nepadarant žalos žemės sklypo paskirčiai yra galimas, nes ieškovė nenurodė, jog ji negali atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančios didžiausios sklypo dalies.
51. Kiti ieškovės kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
52. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nesivadovavo šiai bylai teisingai išnagrinėti aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais dėl bendraturčio (šiuo atveju ieškovės) atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės absoliutumo, bendraturčių nuosavybės teisės ribojimo sąlygų bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo teisiniuose santykiuose, tinkamai neidentifikavo, todėl nepagrįstai neįvertino šiai bylai išspręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl galimybės, atidalijus sklypą natūra, atsakovams realiai naudoti jų žemės sklypo dalį pagal paskirtį, suformuoti jiems atskirus žemės sklypus, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, konstatuodamas, kad ieškovė savo reikalavimo šiomis aplinkybėmis negrindė bei neįrodinėjo, kad atidalijus žemės sklypą natūra jam būtų padaryta neproporcinga žala. Teismas taip pat pažeidė įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, teisę į apeliaciją, apeliacinio skundo ribas, teismo pareigą motyvuoti sprendimą, argumentuotai atsakyti į esminius, proceso baigtį lemiančius, apeliacinio skundo argumentus reglamentuojančias teisės normas. Konstatuoti pažeidimai suponuoja pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl atsakovės UAB „Bartoseka“ sprendime nurodė, jog atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę, bei vertino, kad ieškovės pasirinktas žemės vertės nustatymo metodas nėra aiškus. Atitinkamai ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad teismas atsakovei UAB „Bartoseka“ pareikštą ieškinį atmetė vien dėl ieškovės pasiūlyto netinkamo kompensacijos dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, ieškovės ieškiniui atsakovės UAB „Bartoseka“ atžvilgiu esant atmestam vien dėl ieškovės pasiūlyto netinkamo kompensacijos dydžio, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė pats teismas, turėjo diskreciją spręsti dėl teisingos kompensacijos UAB „Bartoseka“ dydžio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. Kasacinis teismas patyrė 16,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski