Administracinė byla Nr.I-288-57/2010 m.
Proceso Nr. 3-63-3-00112-2010-2 (S)
Procesinio sprendimo kategorija 3.1;3.3; 73
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 23 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Stulpinienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Remigijaus Armino ir Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjo B. S. K. (taip skunde) atstovams advokato padėjėjams Algimantui Matuliui, Ignotui Ungailai, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakrančių apsaugos rinktinės atstovams Jolantai Bružaitei, Nerijui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. K. (taip skunde) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui dėl 2010-03-04 sprendimo Nr. 162-10, 2010-03-04 sprendimo Nr. 155-14 panaikinimo.
Kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas B. S.K. kreipėsi skundu į teismą prašydamas:
- panaikinti 2010 m. kovo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus priimtą sprendimą Nr. 162-10 „Dėl D nacionalinės daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo Indijos Respublikos piliečiui B. S.K. “ ir palikti galioti D tipo vizą, išduotą B. S.K..;
- panaikinti 2010 m. kovo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimą Nr. 155-14 „Dėl Indijos Respublikos piliečio B. S. K. “ įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.
Skunde nurodoma, kad 2009-09-09 pareiškėjas gavo Lietuvos Respublikos vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo išduota kaip užsieniečiui (studentui) priimtam mokytis Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje, dieninėse studijose. Klaipėdos verslo kolegijoje studijavo nuo 2009 m. spalio mėnesio. 2009-12-01 Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dirbti ir užsiimti kita teisėta veikla Lietuvoje. Iš Klaipėdos verslo kolegijos pašalintas 2010 m. kovo 1 d. Praėjus 3 dienom po pašalinimo iš studijų 2010 m. kovo 4 d. sulaikytas VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus ir priimti ginčijami sprendimai dėl vizos panaikinimo bei įpareigotas išvykti Lietuvos Respublikos. 2010-03-05 Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teigia, jog atsakovas nurodė nepagrįstai trumpą terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes pareiškėjas turi prievolių Lietuvos Respublikoje (sudaryta nuomos sutartis, atidarytos bankuose einamosios sąskaitos). Pareiškėjo manymu šis įpareigojimas pažeidžia jo teisę per 14 dienų apskųsti sprendimus teismui.
Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Ignotas Ungaila palaiko skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu ir teisminio nagrinėjimo metu akcentavo, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 3 skyriaus I skirsnyje numatyta vizų rūšių išdavimų, panaikinimo ir kt. tvarka, tačiau vizos pakeitimo tvarka nėra reglamentuota. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo teisėtas ir nutraukus studijas jo buvimo Lietuvos Respublikoje statusas nepasikeitė. Kadangi buvimui Lietuvos Respublikoje jam buvo išduota viza, jam suteikta teisė gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis yra įsteigęs įmonę ir gavęs šios įmonės tarpininkavimą, todėl jam viza negalėjo būti naikinama, nes pasikeitė tik buvimo tikslas – studijų tikslas keitėsi į verslo interesus. Atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus neišsiaiškinęs visų faktinių aplinkybių.
Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Algimantas Matulis palaiko skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsakovas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į skundą nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pašalinus pareiškėją iš Klaipėdos verslo kolegijos paaiškėjo atsisakymo išduoti vizą pagrindai (LR įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 20 str. 1 d. 2 p.; 19 str. 1 p.) bei 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 str. 1 d. c) p.p.), t.y. nepagrindus buvimo LR tikslų bei sąlygų, atsirado pagrindas panaikinti pareiškėjo vizą ir įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sistemiškai vertinant anksčiau išdėstytus teisės aktus ir jų reguliavimo apimtį, matyti, kad trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į bet kurios valstybės narės šalį, buvimo, viršijančio 3 mėnesius per 6 mėnesių laikotarpį teisinis reguliavimas deleguotas pačioms valstybėms narėms, o Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 str. 1 d. 1 p., nukreipiantis į Šengeno sienų kodekso 5 str. 1 d., LR taikomas tik dėl pačių atvykimo sąlygų atitikimo, t.y. tikrinant, ar trečiosios šalies pilietis, turintis bet kokio tipo vizą (įskaitant ir nacionalinę (D)), nustatoma, ar nėra pagrindų, darančių tokio piliečio atvykimą ir buvimą LR neteisėtu. Pareiškėjui buvo išduota prašomo tipo viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2009-08-28 iki 2010-06-30, atvykimo tikslas - (mokymuisi Lietuvos Respublikoje), tačiau 2010-03-01 nutraukus studijų sutartį pareiškėjas nebeatitiko sąlygos, dėl kurios panaikintoji viza buvo išduota t.y. mokymosi. Panaikinus pareiškėjo vizą, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 str. 1 d. 3 p. jo buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu. Apie tai, kad 2010-03-05 Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jiems nebuvo žinoma, be to akivaizdu, kad sprendimas buvo priimtas jau tuo metu, kai pareiškėjui buvo išnykę teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje turint D tipo nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindai, ir priimtas vėliau nei buvo priimti ginčijami sprendimai. Šiais ir išsamiau atsiliepime išdėstytais argumentais (b.l.25-28) pareiškėjo prašymą prašoma atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovai Jolanta Bružaitė ir Nerijus Pocius palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašo skundą atmesti.
Trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Byla nagrinėtina jų atstovui nedalyvaujant ( ABTĮ 78 str. 3 d. ). Atsiliepime į skundą nurodo, kad ginčijami atsakovo sprendimai su Migracijos departamento kompetencija nesusiję, todėl teismo sprendimas šioje administracinėje byloje turi būti priimtas teismo nuožiūra.
Kolegija konstatuoja:
Skundas netenkintinas ( ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p. ).
Dėl 2010 m. kovo 4 d. VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimo Nr. 162-10 teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamu 2010 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 162-10 „Dėl D Nacionalinės daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo Indijos Respublikos piliečiui B. S. (taip sprendime) buvo panaikinta daugkartinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 20 straipsnio 1 dalyje vizos panaikinimo pagrindai, t.y. išdavus vizą, paaiškėja, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse numatytų atvykimo sąlygų, išskyrus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus pagrindus.
Iš teismui pateiktos Indijos Respublikos piliečio B. S. K. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Indijos Respublikoje pateikdamas prašymą išduoti vizą ir užpildė vizos prašančio asmens formuliarą (b.l.38). Teikdamas prašymą pareiškėjas nurodė, kad prašo išduoti D (nacionalinę) asmeninę daugkartinę vizą, kelionės tikslą nurodydamas studijas VšĮ Klaipėdos verslo kolegijoje. Išduodant vizą atlikta konsultacija dėl studijų ir pateiktas teigiamas atsakymas, 2009 m.rugsėjo 09 d. pareiškėjui išduota D (nacionalinė) daugkartinė viza. 2009 m. spalio 05 d. pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką maršrutu Indija - Turkija – Latvija –Lietuva ( Vilnius ), turėdamas D tipo nacionalinę daugkartinę vizą, galiojančią nuo 2009-09-01 iki 2010-06-30, tikslu mokytis VŠĮ Klaipėdos verslo kolegijoje, verslo vadybos įvadinėse studijose.
Ginčijamas sprendimas dėl vizos panaikinimo priimtas 2010 m. kovo 4 d. VSAT PAR Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui gavus Klaipėdos verslo aukštosios mokyklos direktorės raštą Nr. IS-248, kuriuo pateikta informacija, kad dėl 2009-07-20 studijų sutarties tarp Klaipėdos verslo aukštosios mokyklos ir įvadinių studijų studento B. S. K. Nr. T-065 6.2 p. reikalavimų nesilaikymo, nuo 2010 m. kovo 1 d., nutraukta studijų sutartis su tarptautiniu studentu ir prašoma panaikinti D tipo nacionalinę vizą, išduotą šiam studentui (b.l.31-32). Pagal pateiktą informaciją 2010-03-04 nuo 06.00 val. iki 13.00 val. PAR Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus pareigūnai, kartu su PAR Specialiosios paskirties būrio pareigūnais apklausė 7 Indijos piliečius, tame tarpe pareiškėją. Įvertinus surinktą informaciją, pradėta vizos naikinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos procedūra.
2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašas, kurio 102 punktas numato, jog sprendimą dėl vizos panaikinimo priima Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytos institucijos savo iniciatyva arba gavusios kurios nors iš aprašo 103 punkte nurodytų institucijų teikimą. Šiuo atveju atsakovas yra tinkamas subjektas spręsti klausimą dėl vizos panaikinimo, kadangi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, jog sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, jos panaikinimo priima ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba – dėl trumpalaikių ir tranzitinių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo. Pagal 105 ir 106 punktų nuostatas sprendimas dėl vizos panaikinimo priimamas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teikimo ir/ar visų reikiamų dokumentų gavimo dienos. Taigi ginčijamą sprendimą priėmė tinkamas subjektas ir jo priėmimo metu buvo laikomasi nustatytų procedūrų, todėl analizuojama ar buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti vizą, kaip to reikalauja paminėto aprašo 105 punktas.
Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“) 11 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001-03-15 Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau - Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Pagal Vizų režimo reglamento 1 straipsnį, šio reglamento I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. I priedo sąraše nurodyta ir Indija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis, tačiau tokių išimčių Lietuva nėra numačiusi. 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudarytos tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL 239 , 22/09/2000 p. 0019 - 0062[1]) (Šengeno konvencija) 18 straipsnyje nustatyta, jog Vizos, kurios išduodamos ilgesniam kaip
trijų mėnesių laikotarpiui, yra nacionalinės vizos, kurias išduoda kiekviena Susitariančioji šalis, remdamasi savo įstatymais.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas įstatymo taikymas ir paskirtis, numatant, jog įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Šio įstatymo 2 straipsnyje išaiškintos sąvokos ir 33 dalyje apibrėžta vizos sąvoka – tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Pagal šio Įstatymo 12 straipsnį vizos yra Šengeno ir nacionalinė viza. Įstatymo 17 straipsnio nuostatos detalizuoja Nacionalinės vizos (D) režimą. Pagal 17 straipsnio 1 dalį užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ilgiau kaip 3 mėnesius, o 4 dalies nuostatos numato, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 21 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad dokumentų vizai gauti pateikimo ir vizos išdavimo, taip pat vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, vizos panaikinimo tvarkai taikomos Bendrosios konsulinės instrukcijos ir vidaus reikalų ministro kartu su užsienio reikalų ministru nustatyta tvarka tiek, kiek ji neprieštarauja Bendrosioms konsulinėms instrukcijoms. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 yra patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo atvejų nustatymo aprašas (toliau – ir Aprašas) numatantis sąlygas kai užsienietis turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kaip jau minėta pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Indijos Respublikoje prašydamas išduoti nacionalinę (D) daugkartinę vizą, nurodydamas atvykimo tikslą – studijuoti (b.l.38). Taigi daugkartinė nacionalinė viza galėjo būti išduodama užsieniečiui laikantis Aprašo 22.1 punkto nuostatų ir įvykdžius 25.2 punkto reikalavimus. Tarp keliamų imperatyvių reikalavimų yra reikalavimas nurodyti atvykimo tikslą ir konsulinei įstaigai atvykimo tikslas buvo nurodytas – studijos VšĮ Klaipėdos verslo kolegijoje. Dėl šių duomenų pateikimo ir deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pareiškėjui 2009 m. liepos 28 d. daugkartinė nacionalinė viza buvo išduota būtent pagal Aprašo 22.1 punktą, numatantį jog daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui studentui atvykstančiam į Lietuvos Respubliką mokytis pagal tarptautines ar Lietuvos Respublikoje veikiančios aukštosios mokyklos ir užsienio valstybės aukštosios mokyklos sudarytas studentų mainų programas arba priimtam į Lietuvos Respublikoje veikiančios aukštosios mokyklos nuosekliąsias ar nenuosekliąsias studijas, jeigu šių studijų apimtis ne mažiau kaip 160 auditorinių akademinių valandų per pusę metų.
Indijos Respublikos piliečio B. S.K. byloje dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pateiktas VšĮ Klaipėdos verslo aukštosios mokyklos 2010 m. kovo 3 d. raštas Nr. IS-248 (b.l.31) ir 2010 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. TR-11, kuriais informuojama, kad su pareiškėju nuo 2010 m. kovo 1 d. nutraukta studijų sutartis, sudaryta 2009-07-20 Nr. T-065, sutarties nutraukimo pagrindas nesilaikoma studijų sutarties 6 dalies 6.2 punkto reikalavimų (b.l.31-32).
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad viza užsieniečiui panaikinama, jeigu išdavus vizą, paaiškėja atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui pagrindai, o 2 dalis numato, kad panaikinus vizą, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsisakymo išduoti vizą pagrindai nustatyti įstatymo 19 straipsnyje, kuris skelbia, jog Vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, išskyrus šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus pagrindus.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.562/2006, nustatantis taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas), jo 5 straipsnio 1 dalies c punktas numato, kad trečiųjų šalių piliečiai turi pagrįsti numatomo buvmo
tikslą bei sąlygas. Sistemiškai vertinant anksčiau išdėstytus teisės aktus ir jų reguliavimo apimtį,
konstatuojama, kad trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į bet kurios valstybės narės šalį, buvimo, viršijančio 3 mėnesius per 6 mėnesių laikotarpį teisinis reguliavimas deleguotas pačioms valstybėms narėms, o Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nukreipiantis į Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje taikomas tik dėl pačių atvykimo sąlygų atitikimo, t.y. tikrinant, ar trečiosios šalies pilietis, turintis bet kokio tipo vizą (įskaitant ir nacionalinę (D)), nustatoma, ar nėra pagrindų, darančių tokio piliečio atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje neteisėtu.
Iš byloje esančio išrašo iš konsulinių procedūrų valdymo sistemos (KPVS) duomenų bazės matyti, kad 2009-08-06 B. S. K. Lietuvos Respublikos ambasadai Indijoje pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą (D) vizą. Nurodytasis atvykimo į LR pagrindas – studijuoti VšĮ Klaipėdos verslo kolegijoje. Nurodytojo prašymo pagrindu pagal Taisyklių 22.1 punktą pareiškėjui išduota prašomo tipo viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2009-09-01 iki 2010-06-30 ir vizos išdavimo pagrindas buvo nurodytas studijos VšĮ Klaipėdos verslo kolegijoje. Todėl atsižvelgiant į pareiškėjo atvykimo tikslą, Aprašo 22.1 punkte numatytąjį vizos išdavimo pagrindą (mokymosi tikslu), akivaizdu, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. Klaipėdos verslo aukštosios mokyklos direktoriaus įsakymo Nr. TR-11 priėmimo, kuriuo su pareiškėju buvo nutraukta studijų sutartis, pareiškėjas nebeatitiko sąlygų dėl kurių jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė (D) viza, suteikianti teisę pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Todėl atsakovas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 162-10 „Dėl D Nacionalinės daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo Indijos Respublikos piliečiui B. S.“ (taip sprendime) pagrįstai panaikino daugkartinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini) nurodydamas, kad nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 20 straipsnio 1 dalyje numatytieji pagrindai, t.y. išdavus vizą, paaiškėja, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse numatytų atvykimo sąlygų, išskyrus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus pagrindus.
Pareiškėjo atstovo argumentai, kad nutraukus studijas pasikeitė pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindai, nes pareiškėjas yra įsteigęs įmonę (b.l.51-54), todėl jis turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje pagal tos pačios nacionalinės vizos nustatytą režimą, vertintini kaip nepagrįsti. Pirmiausia, įmonės įsteigimas neaktualus šio teisinio santykio nagrinėjimo kontekste, kadangi tai turėtų įtakos jei būtų sprendžiamas klausimas dėl leidimo dirbti užsieniečiui išdavimo sąlygų ir tvarkos. Antra, įstatymo leidėjas nėra numatęs tokio teisinio reglamentavimo, kuris suteiktų galimybę išduoti nacionalinę vizą (D) pareiškėjui nebeatitinkant Aprašo 22.1 punkto sąlygų. Todėl jei pareiškėjas nebeatitinka Aprašo 22.1 punkte sąlygų keliamų asmeniui, kuriam gali būti išduota daugkartinė nacionalinė viza ir nėra kitų sąlygų, numatytų Aprašo 22 punkte, kurios suteiktų teisę išsaugoti ar gauti daugkartinę nacionalinę vizą, pareiškėjui nebegali būti taikomas daugkartinės nacionalinės (D) vizos režimas.
Dėl 2010 m. kovo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimo Nr. 155-14 „Dėl Indijos Respublikos piliečio B. S. “ įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ginčas kilo ir dėl atsakovo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 155-14 „Dėl Indijos Respublikos piliečio B. S. “ įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 3 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos (b.l. 9, 41 ) teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam panaikinta viza. Minėto įstatymo 20 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad užsienietis, kuriam panaikinama viza, privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 6 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio
įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisykles (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 2 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatytais pagrindais. Minėtoje įstatymo nuostatoje nustatyta, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam panaikinta viza, leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti arba jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką. Pats įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 9 d.).
Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Taisyklių 19 punkte, nustatančiame, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.
Taigi, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjui panaikinta nacionalinė viza (D)) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų buvimo nustatymu.
Pagal Europos Tarybos sprendimą 2007/801/EB nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Šengeno acquis nuostatos taikomos visoms valstybėms narėms, kurios 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą, išskyrus Kiprą, tai reiškia, kad Šengeno acquis taikoma taip pat ir Lietuvos Respublikai. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje trumpalaikiam buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų Šalių teritorijų. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei tokie užsieniečiai savo noru neišvyko arba galima daryti prielaidą, kad jie neišvyks, arba jei jų neatidėliotinas išvykimas yra būtinas nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais, jie turi būti išsiųsti iš Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo sulaikyti, pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus, o jei pagal įstatymus išsiųsti neleidžiama, atitinkama Susitariančioji Šalis gali leisti atitinkamiems asmenims likti savo teritorijoje. Taigi kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnyje įtvirtintų bazinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis. Pažymėtina, kad Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalis nėra skirta tik išsiuntimo sprendimui, kurį būtų galima priverstinai vykdyti, priešingai, ji yra susijusi su trečiosios šalies piliečio išsiuntimo tikslu, tiksliai neatskiriant administracinio sprendimo ir jo vykdymo (žr. 2009 m. gegužės 19 d. generalinės advokatės Juliane Kokott išvadą byloje Zurita Garc?a (C-261/08 ir C-348/08, 50 p.). Šiuo atveju administracinis sprendimas suprantamas kaip išsiuntimo sprendimas, kuris vykdomas savanoriškai, o administracinio sprendimo vykdymas suprantamas kaip priverstinis išsiuntimo sprendimo vykdymas. Taigi pagal cituojamą teisinį reguliavimą nacionalinėje teisėje nėra kliūčių numatyti tokio teisinio reguliavimo pagal kurį užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų Šalių teritorijų.
Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje ir 2010 m. kovo 5 d. Migracijos departamento prie LR VRM Imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvis Respublikoje (b.l.5), esminės reikšmės ginčui neturi, nes teisės aktų leidėjai nenustatė kompetentingoms institucijoms pareigos priimant sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į šią aplinkybę. Priešingai, pateikiant dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, buvimas Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtas. Pažymėtina, kad 2010 m. kovo 5 d. sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas jau tuo metu, kai pareiškėjui buvo išnykę teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje turint D tipo nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindai.
Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A756-671/2009).
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos, ir joks teisės aktas institucijai, priimančiai tokį sprendimą nenustato kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant išvykimo laiką. Taigi įstatymo leidėjas paliko institucijos priimančios sprendimą dėl įpareigojimo išvykti diskrecijai spręsti dėl išvykimo terminų nustatymo. Kita vertus, pareiškėjas Lietuvoje neturi jokių socialinių ryšių, nepagrindė savo argumentų dėl įsipareigojimų Lietuvos Respublikoje, kurie objektyviai būtų kliudę šį įpareigojimą įvykdyti. Todėl argumentai dėl nustatyto išvykimo termino nepagrįstumo atmestini kaip neargumentuoti.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad 2010 m. kovo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimu Nr. 155-14 „Dėl Indijos Respublikos piliečio B. S. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ pareiškėjas pagrįstai buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Institucijos priimti sprendimai pagrįsti ir teisėti, todėl juos tenkinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo B.S.K. (taip skunde ) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui dėl 2010-03-04 sprendimo Nr. 162-10 ir 2010-03-04 sprendimo Nr. 155-14 panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Irena Stulpinienė
Vida Stonkuvienė
Remigijus Arminas