Administracinė byla Nr. A-1194-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00443-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas: 1) pakeisti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ta apimti, kuria pareiškėjas buvo 50 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, ir nustatyti, kad pareiškėjas yra 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 14 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) ta apimtimi, kuria yra nustatytas imperatyvus ribojimas, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau negu dviejose bylose, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių, pareiškėjas pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, neprieštarauja suinteresuoto asmens konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, jeigu jos bus patirtos teisminio proceso metu.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 18 d. Kauno VGTPT pateikė prašymą ir būtinus dokumentus dėl nemokamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 surašant apeliacinį skundą ir atstovaujant apeliacinės instancijos teisme. Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-14-t-715-966 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ buvo nuspręsta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tačiau pareiškėjas buvo tik 50 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, nes Tarnyba minėtame sprendime nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau nei dviejose bylose, nepriklausomai nuo turtinės padėties, pareiškėjas pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80, 83 ir 85 straipsnių reikalavimus, už apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 turėtų būti mokamas 3 000 Lt dydžio žyminis mokestis, todėl valstybei padengiant 50 proc. šios žyminio mokesčio sumos, pareiškėjui reikėtų sumokėti 1 500 Lt žyminio mokesčio ir pusę valstybės paskirto advokato išlaidų už jam suteiktą teisinę pagalbą, nors visas jo turtas yra areštuotas. Su tokiu Tarnybos sprendimu pareiškėjas nesutiko ir nurodė, kad konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra absoliuti ir ji yra teisinės valstybės principo, kuriuo privalu vadovautis ir teismams taikant teisę, turinio elementas. Be to, ši teisė kyla iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingumo vykdymo imperatyvo. Ar pareiškėjas turi reikalavimo teisę, gali būti sprendžiama tada, kai byla išnagrinėjama iš esmės. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Be kita ko, procesinių asmens teisių suvaržymas turi atitikti teisėtumo reikalavimą, t. y. turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka. Bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinami su EŽTK, jei jie nepagrįstai apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą. Teisės aktuose nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su teisėje įtvirtintu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Teisė į teisminę gynybą reiškia ir teisę į tinkamą teismo procesą; teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis nuo pareikšto ieškinio, t. y. atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį ir t. t. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas yra realus, t. y. asmuo, kuris kreipiasi į teismą įstatymų nustatyta tvarka, turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad įgyvendins teisę apginti savo pažeistą interesą. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra kilusi konkretaus fizinio asmens, kurio visas be išimties turtas ir lėšos kelerius metus yra areštuotos, suvaržymų dėl blogos turtinės padėties ir teisės kreiptis į teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo problema. Pareiškėjo manymu, atsakovas nevertino aplinkybių dėl jo esamos turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, jog net keli antstoliai yra areštavę visą jo turimą turtą, įskaitant ir lėšas banko įstaigose, taip pat į tai, kad pareiškėjas jau kelerius metus negali laisvai savo nuožiūra disponuoti savo turtu ir lėšomis bet kuriems norimiems poreikiams tenkinti, be kita ko, teisinei pagalbai gauti. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs ir su viešuoju (valstybės) interesu bei su konstitucine asmens teisių ir gynybos apsauga. Tvirtino, jog vien tik dėl prastos jo turtinės padėties, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines aplinkybes, Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 12 straipsnio 6 punktu ir 14 straipsnio 6 dalimi, privalėjo pareiškėjui suteikti tinkamą kvalifikuotą teisinę pagalbą civilinėje byloje, nes tai yra susiję ir su konstitucine asmens teisėtų interesų apsauga.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 73) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966.

Kauno VGTPT nurodė, kad 2014 m. vasario 18 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo. Savo prašyme pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pagal VGTPĮ 14 straipsnį valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jis sutinka apmokėti likusią dalį (atitinkamai 50 ar 75 proc.). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Tarnyba 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 nusprendė teikti pareiškėjui 50 proc. valstybės finansuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo, kadangi sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose bylose: pagal Kauno VGTPT 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-T-2072-2543 ir 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-T-119-193. Tarnyba pažymėjo, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtose bylose buvo tęsiamas, todėl, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 14 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjui buvo pagrįstai suteikta tik 50 proc. valstybės finansuojama antrinė teisinė pagalba, kadangi jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą trečioje byloje.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 105–110) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymas. VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte numatyta, kad iš dalies valstybės finansuojama antrinė pagalba teikiama tik tais atvejais, kai pareiškėjas sutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal objektyviuosius VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies dispozicijoje įtvirtintus požymius, tam, jog atsirastų prielaida valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai teikti tik 50 proc. apmokamą antrinę teisinę pagalbą, pakanka konstatuoti, kad asmens kreipimosi į šią tarnybą metu jam antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, nepriklausomai nuo to, kada jam tokia pagalba buvo pradėta teikti. Remdamasi šia teisės norma, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę suteikti tik 50 proc. apmokamą antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas 100 proc. valstybės garantuojamai teisei pagalbai gauti, todėl pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, kad jam netaikytinos VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl to, jog pagal turto ir pajamų lygį jis turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Teismas akcentavo, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies taikymo kriterijus, t. y. skundžiamo Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjui valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dviejose bylose: pagal Kauno VGTPT 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-T-2072-2543 ir 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-T-119-193. Be to, akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ginčijamo Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo priėmimo metu antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal kitus nurodytus Tarnybos sprendimus buvo nutrauktas ar pasibaigęs, o pareiškėjas savo prašyme antrinei teisinei pagalbai gauti nurodė, kad tuo atveju, jeigu pagal VGTPĮ 14 straipsnį valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jis sutinka apmokėti likusią išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 proc.). Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju 100 proc. valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjui dar vienoje byloje neatitiktų VGTPĮ tikslų ir prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams, todėl Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti minėtą sprendimą, taip pat nenustatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje įtvirtinti sprendimo panaikinimo pagrindai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pabrėžė, kad atmetus pareiškėjo skundą dėl pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo teikti pareiškėjui 100 proc. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, todėl jis taip pat atmestinas. Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku bei neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui), todėl detaliau jų neanalizavo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijai, teismas atkreipė dėmesį, kad jam nekyla abejonių dėl minėto įstatymo atitikties Konstitucijos nuostatoms, todėl šį pareiškėjo prašymą atmetė.

III.

Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112–128), kuriame prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 ta apimti, kuria pareiškėjas buvo 50 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, ir nustatyti, kad pareiškėjas yra 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) ta apimtimi, kuria yra nustatytas imperatyvus ribojimas, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau negu dviejose bylose, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių, pareiškėjas pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, neprieštarauja suinteresuoto asmens konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, jeigu jos bus patirtos teisminio proceso metu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 144) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą nepakeistą. Tarnyba mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymi, jog palaiko savo poziciją, motyvus ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966, kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjui pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, vadovaudamasi VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalimi, nusprendė teikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo, garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas su minėtu sprendimu nesutinka ta apimtimi, kuria buvo nuspręsti teikti jam antrinę teisinę pagalbą garantuojant ir apmokant tik 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju antrinė teisinė pagalba jam turi būti teikiama garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurią garantuoja ir apmoka valstybė, be kita ko, reglamentuoja VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) nuostatos, kurios aktualios sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą. Remiantis VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamo Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 (b. l. 83) priėmimo metu pareiškėjui pagal ankstesnius Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose bylose, t. y. pagal Kauno VGTPT 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-T-2072-2543 (b. l. 85) – civilinėje byloje Nr. 2-4050-450/2013 dėl nuosavybės teisių pažeidimo į kilnojamąjį turtą, turto išreikalavimo ir žalos atlyginimo, ir pagal Kauno VGTPT 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-T-119-193 (b. l. 84) – civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo dėl kreditavimo sutarties Nr. IL-2005-025-03 dalies pripažinimo negaliojančia, laidavimo sandorio ir vekselio pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo ir neteisėtai išieškomų sumų grąžinimo apskundimo. Pabrėžtina, jog pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 buvo pagrįstai bei teisėtai paskirtas garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kartu akcentuotina, kad iš pareiškėjo Kauno VGTPT pateikto 2014 m. vasario 18 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 74–78) matyti, jog jis sutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 proc.), jeigu, vadovaujantis VGTPĮ 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijamas Kauno VGTPT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 yra pagrįstas ir teisėtas, o jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo teikti jam 100 proc. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kiti pareiškėjo skundo argumentai nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti ginčijamą Tarnybos sprendimą, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekilo, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius