Civilinė byla Nr. e2-639-330/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00385-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.2; 3.3.2.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos Seišelių Respublikos įmonės „Viridian Armada AG“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos Seišelių Respublikos įmonės „Viridian Armada AG“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei Singapūro įmonei „Atmos Zero Pte Ltd.“,

n u s t a t ė :

I.                      Klausimo esmė

1.       Pareiškėja Seišelių Respublikos įmonė „Viridian Armada AG“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama areštuoti atsakovės Singapūro įmonės „Atmos Zero Pte Ltd.“ (toliau – atsakovė) lėšas, esančias pas atsakovę, trečiąjį asmenį UAB „Secure Nordic Payments“ ar kitus trečiuosius asmenis, už 2 313 531,95 Eur sumą, kol įsiteisės Singapūro tarptautiniame arbitražo centre priimtas arbitražo teismo sprendimas (arbitražo byla Nr. ARB075/21/LYY).

2.       Pareiškėja nurodė, kad šalys 2018 m. rugsėjo 3 d. sudarė elektroninės prekybos ir mokėjimo paslaugų sutartį. Šios sutarties Q dalyje šalys nustatė, kad visi ginčai sprendžiami Singapūro tarptautiniame arbitražo centre. Visiems pagal sutartį kylantiems ginčams taikomi Singapūro įstatymai. Šios sutarties šalys sutiko, kad bus taikoma Singapūro jurisdikcija. Kilus šalių ginčui, pareiškėja kreipėsi į Singapūro tarptautinio arbitražo centro teismą. Arbitražo procesas yra prasidėjęs, bylai suteiktas Nr. ARB075/21/LYY.

3.       Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tuo, kad pareiškėja neturi galimybės disponuoti lėšomis, kurios yra Lietuvoje veikiančios mokėjimų įstaigos UAB „Secure Nordic Payments“ (buvęs pavadinimas UAB „MisterTango“) administruojamoje pareiškėjos sąskaitoje. Dėl nesąžiningo ir piktybiško atsakovės elgesio gali būti prarastos visos pareiškėjos sąskaitoje esančios lėšos. Dėl atsakovės veiksmų pareiškėja neatgaus daugiau nei 2 mln. Eur, todėl patirs didelius nuostolius. Atsakovės elgesys neatitinka sąžiningo elgesio standarto. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėja neturės galimybių apginti savo pažeistų teisių, atgauti didesnės negu 2 mln. Eur sumos. Atsakovė atsisako bendradarbiauti, vengia atsakomybės, teikia tikrovės neatitinkančią informaciją.

4.       Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos teismas turi jurisdikciją taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Susiklosčiusios situacijos keliamas pavojus pareiškėjos turtinei padėčiai ir sprendimo skubumas verčia pareiškėją kreiptis į valstybės, bet ne arbitražo teismą. Paskutinė žinoma pareiškėjos lėšų buvimo vieta – trečiojo asmens administruojama IBAN sąskaita, o kita vieta – Lietuvos valstybinių institucijų sąskaita. Arbitražo teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, jį gali tekti pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje pagal 1958 m. Niujorko konvencijos „Dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo“ nuostatas. Dėl to pareiškėja kreipiasi į Vilniaus apygardos teismą, kuris kompetentingas spręsti laikinųjų apsaugos priemonių dėl ginčų arbitraže taikymo klausimus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuotas teisminis arbitražinio susitarimo pripažinimas, šio susitarimo nuginčijimas, teisminis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bei užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas, taikomos neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje yra arbitražo vieta ar kur atliekami atskiri arbitražo procesiniai veiksmai. Šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar užtikrinti įrodymus iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo. Teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar įrodymų užtikrinimą ir po arbitražo teismo sudarymo (KAĮ 27 straipsnio 1 dalis). Pagal UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 9 straipsnį, nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu šaliai kreiptis į teismą iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios ar jo metu, prašant imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui priimti sprendimą dėl tokių priemonių taikymo.

6.       Teismas nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti teismas, esantis kitoje valstybėje negu bylą nagrinėjantis arbitražo teismas. Tokiais atvejais taikytinos CPK nuostatos. Iš teismui pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinio teismas nustatė, kad pareiškėjos buveinė yra Seišelių Respublikoje, atsakovės – Singapūre. Šalys 2018 m. rugsėjo 3 d. sutarties       Q punkte nustatė, kad visi ginčai sprendžiami Singapūro tarptautiniame arbitražo centre. Visiems pagal sutartį kylantiems ginčams taikomi Singapūro įstatymai. Arbitražo byla pradėta Singapūro tarptautiniame arbitražo centre (arbitražo byla Nr. ARB075/21/LYY). Nors KAĮ ir UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme nenustatyta papildomų sąlygų (atsakovo registracijos vietos ar nekilnojamo turto buvimo vietos, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimo), kurios turi būti prieš ieškovui kreipiantis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašymo teismingumas turėtų būti grindžiamas CPK IV skyriuje įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis. Byloje nėra duomenų, kad, nesant šalių arbitražinio susitarimo, pareiškėjos ginčas būtų teismingas Vilniaus apygardos teismui ar pareiškėja iki kreipimosi į arbitražo teismą galėtų kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Neapibrėžus teismingumo, pareiškėja galėtų kreiptis į kelių valstybių kompetentingus teismus, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to galėtų susidaryti situacija, kad skirtingų valstybių teismai skirtingai išspręstų tą patį klausimą.

7.       Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos vardu atidaryta sąskaita yra Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisminga Vilniaus apygardos teismui.

8.       Pareiškėja nurodė, kad jeigu ji prašytų arbitražo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, toks sprendimas turėtų būti pripažįstamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir KAĮ nustatyta tvarka, t. y. užtruktų keletą mėnesių. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nesuteikia pareiškėjai teisės kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, kad iš tikrųjų jos nurodytoje atsakovei priklausančioje ir trečiojo asmens administruojamoje sąskaitoje yra lėšos, kurias prašoma areštuoti. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos prašymas neteismingas Vilniaus apygardos teismui, todėl atsisakė jį priimti.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

9.       Pareiškėja Seišelių Respublikos įmonė „Viridian Armada AG“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.1.                      KAĮ nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai arbitražo vieta nėra Lietuvos teritorijoje. Būtent Vilniaus apygardos teismas turi teisę spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiek iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios, tiek jį jau pradėjus.

9.2.                      Pagal CPK būtent Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas nagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, kai tai yra susiję su užsienio arbitraže nagrinėtina ar nagrinėjama byla.

9.3.                      Doktrinoje (KAĮ komentare) aiškinant KAĮ 2 straipsnio turinį yra nurodoma, jog KAĮ              2 straipsnio 2 dalis išplečia KAĮ taikymą atskiriems arbitražo proceso klausimams (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl arbitražinio susitarimo nuginčijimo ar pripažinimo ir pan.) ir tais atvejais, kai arbitražo vieta nėra Lietuvos teritorijoje. Analogiška išimtis numatyta ir UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 1(2) straipsnyje.

9.4.                      Nei KAĮ, nei UNCITRAL pavyzdinis įstatymas nenumato papildomų sąlygų (atsakovės registracijos vietos, jos nekilnojamo ar kokio kito turto buvimo vietos, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimo, kt.), kurios turi egzistuoti prieš ieškovei kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas turėjo pareigą priimti pareiškėjos prašymą, nes būtent Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas spręsti klausimus dėl pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepaisant to, kad arbitražo vieta yra numatyta Singapūre. Tokią pareiškėjos poziciją patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. e2-1433-180/2018.

9.5.                      Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi būti grindžiamas CPK I dalies      IV skyriaus teismingumo taisyklėmis. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių institutą klaidingai aiškina taikydamas ieškiniui keliamus procesinius reikalavimus. Teisminio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arbitražo procese klausimus reguliuoja specialiosios normos – CPK 147 straipsnio 1 dalis ir KAĮ 2 straipsnio 2 dalis bei 27 straipsnio 1 dalis.

9.6.                      Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesiekiama bylos išsprendimo, juo siekiama tik sudaryti galimybę įvykdyti ieškovei palankų būsimą arbitražo teismo sprendimą.  Net jei būtų reiškiamas ne vienas, o keletas prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skirtingų valstybių teismuose, tokie skirtingų teismų sprendimai (nutartys) dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo nepakeistų galutinio bylos rezultato, nes ieškinio reikalavimus sprendžia tik vienas Singapūro tarptautinis arbitražo centras, o teismų sprendimų nesuderinamumo rizika nekyla.

9.7.                      Laiko kriterijus, taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra itin svarbus. Atsižvelgiant į tai bei siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, CPK reglamentuoja itin trumpus terminus, per kuriuos teismas privalo priimti sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Argumentas, kad arbitražo teismo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažinimas užtruktų keletą mėnesių, daro esminę reikšmę pareiškėjos pasirinkimui kreiptis būtent į Vilniaus apygardos teismą.

9.8.                      Kartu su pareiškėjos prašymu pateikti teismui įrodymai patvirtina, jog Singapūre, kur yra  registruota atsakovės buveinė, atsakovė turto neturi, duomenys apie jos turtinę padėtį viešam registrui nepateikti nuo 2019 m., o ir tie, kurie pateikti, patvirtina itin blogą jos finansinę situaciją. Vienintelis efektyvus būsimo arbitražo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas galimas tik turtui, kurio paskutinė žinoma buvimo vieta yra Lietuvoje (pareiškėjos lėšoms, buvusioms jos IBAN sąskaitoje, valdomoje atsakovės vardu). Net tuo atveju, jei tokių pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėja būtų prašiusi arbitražo teismo, šio teismo nutarties vykdymą pareiškėja turėtų realizuoti Lietuvoje. Tam būtų reikalingas arbitražo teismo nutarties pripažinimas, kuris galbūt užtruktų keletą mėnesių. Per šį laiką turto, kurį pareiškėja siekia apsaugoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, gali nelikti.

9.9.                      Teismo argumentas, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, jog iš tikrųjų jos nurodytoje atsakovei priklausančioje ir trečiojo asmens administruojamoje sąskaitoje yra lėšos, kurias prašoma areštuoti, nesusijęs su prašymo priimtinumu teismui ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo praktikos. Pareiškėja aiškiai nurodė (ir pateikė įrodymus), kad nuo 2020 m. vasario 1 d. dėl neteisėtų atsakovės veiksmų prarado bet kokią prieigą prie savo IBAN sąskaitos. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl pareiškėja negali pateikti įrodymų apie jai priklausančių piniginių lėšų buvimą ar nebuvimą minėtoje sąskaitoje. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė tiek paskutinį jos turimą IBAN sąskaitos išrašą, tiek komunikaciją su atsakovės atstovais, taip pat telefoninio pokalbio stenogramą, kurie patvirtina minėtų lėšų priklausymą pareiškėjai ir prieštaringus atsakovės teiginius dėl dabartinės lėšų buvimo vietos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

11.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas. Šio apeliacinio proceso dalykas – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo 

12.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nurodydamas, kad pareiškėjos prašymas neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdama, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus apygardos teismo turėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prie šios išvados apeliacinės instancijos teismas priėjo remdamasis toliau išdėstytais motyvais.

13.       Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja – Seišelių Respublikoje registruota įmonė, o atsakovė – Singapūro Respublikoje registruota įmonė. Pareiškėja nurodė, kad šalys 2018 m. rugsėjo 3 d. sudarė elektroninės prekybos ir mokėjimo paslaugų sutartį. Šios sutarties Q dalyje šalys nustatė, kad visi ginčai bus sprendžiami Singapūro tarptautiniame arbitražo centre. Tarp šalių kilo ginčas ir prasidėjo arbitražo procesas, bylai suteiktas Nr. ARB075/21/LYY.

14.       Pareiškėja nurodė, kad ji neturi galimybės disponuoti savo lėšomis, kurios yra Lietuvoje veikiančios mokėjimų įstaigos UAB „Secure Nordic Payments“ administruojamoje sąskaitoje. Ši sąskaita atidaryta atsakovės vardu, o atsakovė atsakinga už lėšų grąžinimą pareiškėjai. Atsakovė negrąžina pareiškėjai jos pervestos sumos, arbitražo teisme nagrinėjamas šalių ginčas, todėl pareiškėja Vilniaus apygardos teismo prašė areštuoti atsakovės lėšas, esančias pas atsakovę, trečiąjį asmenį UAB „Secure Nordic Payments“ ar kitus trečiuosius asmenis, už 2 313 531,95 Eur sumą, kol įsiteisės Singapūro tarptautinio arbitražo centro teismo sprendimas.

15.       Šiuo atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kad ginčo šalys yra užsienio valstybėse registruoti juridiniai asmenys, o į Lietuvos teismą pareiškėja dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreipėsi iš esmės dėl to, kad Lietuvoje registruotos mokėjimų įstaigos administruojamoje ir atsakovės vardu atidarytoje sąskaitoje yra pareiškėjos lėšų, kurias ji prašo areštuoti tam, jog išsprendus šalių ginčą arbitražo teisme ir galbūt priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, būtų užtikrintas arbitražo teismo sprendimo įvykdymas.

16.       KAĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad KAĮ nuostatos, reglamentuojančios teisminį arbitražinio susitarimo pripažinimą, šio susitarimo nuginčijimą, teisminį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bei užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, yra taikomos neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje yra arbitražo vieta ar kur atliekami atskiri arbitražo procesiniai veiksmai. Minėta KAĮ norma tiesiogiai nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra arbitražo vieta ar kur atliekami atskiri arbitražo procesiniai veiksmai, ginčo šaliai kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo į klausimui spręsti kompetentingą Lietuvos teismą, šiam klausimui nagrinėti taikomos KAĮ nuostatos.

17.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti teismas, esantis kitoje valstybėje negu bylą nagrinėjantis arbitražo teismas, tačiau be pagrindo laikėsi nuostatos, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismingumas turėtų būti grindžiamas CPK I dalies IV skyriuje įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimtinumas neturi būti grindžiamas CPK I dalies IV skyriaus teismingumo taisyklėmis – pirmosios instancijos teismas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo klausimą klaidingai sprendė taikydamas ieškinio pateikimui ir jo priimtinumui keliamus procesinius reikalavimus.

18.       KAĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar užtikrinti įrodymus iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo. Teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar įrodymų užtikrinimą ir po arbitražo teismo sudarymo.

19.       KAĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad KAĮ ir jame vartojamoms sąvokoms aiškinti subsidiariai taikytinas 1985 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) pavyzdinis įstatymas dėl tarptautinio komercinio arbitražo, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

20.       UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu šaliai kreiptis į teismą iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios ar jo metu, prašant imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui priimti sprendimą dėl tokių priemonių taikymo. Pavyzdinio įstatymo 1 straipsnio (2) dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, išskyrus 8, 9, 35 ir 36 straipsnius, taikomos tik kai arbitražo vieta yra šios valstybės teritorijoje.

21.       Taigi, tiek KAĮ, tiek ir UNCITRAL pavyzdinio įstatymo nuostatos laikinųjų apsaugos priemonių klausimo sprendimo jurisdikciją nustato ne valstybės, kurios teritorijoje yra arbitražo vieta, teismui, tačiau bet kurios valstybės kompetentingam teismui, į kurį su tokiu prašymu šalis kreipiasi. Tokiu atveju, asmeniui, besikreipiančiam į valstybės, kurioje prašoma taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, kompetentingą teismą, pakanka pateikti įrodymus apie ginčo nagrinėjimą arbitražiniame teisme, arba apie ketinimą kreiptis į arbitražo teismą ir tinkamai suformuluoti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar prašymą užtikrinti įrodymus.

22.       Kaip teisingai nurodo pareiškėja, KAĮ ir UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme, kurie reglamentuoja pareiškėjos prašymo pateikimo tvarką, nenustatyta papildomų sąlygų, kurios turi būti prieš pareiškėjai kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

23.       Papildomai pažymėtina, kad ir CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, KAĮ numatytais atvejais nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Minėto straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui. 

24.       Įstatymas numato galimybę kitos valstybės teritorijoje vykstančio arbitražo šalims tiesiogiai kreiptis į kitų valstybių kompetentingus teismus su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtent tam, kad galėtų būti operatyviai išsprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai ir užtikrinamas būsimo arbitražo teismo sprendimo įvykdymas, išvengiant kitos valstybės teismo sprendimo / nutarties pripažinimo ir vykdymo procedūros, kurios taikymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašančiai šaliai gali būti neefektyvus.

25.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja galėtų kreiptis į kelių valstybių kompetentingus teismus, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o dėl to galėtų susidaryti situacija, jog skirtingų valstybių teismai skirtingai išspręstų tą patį klausimą. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, todėl net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja papildomai kreiptųsi į kitų valstybių teismus su prašymais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, skirtingų procesinių sprendimų pagal tokius prašymus priėmimas neturėtų reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios.

26.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog, nesant šalių arbitražinio susitarimo, pareiškėjos ginčas būtų teismingas Vilniaus apygardos teismui ar pareiškėja iki kreipimosi į arbitražo teismą galėtų kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, valstybę, į kurios kompetentingą teismą kreipiamasi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasirenka pareiškėjas, todėl byloje neprivalo būti duomenų apie galimą ginčo teismingumą Vilniaus apygardos teismui, jeigu nebūtų šalių arbitražinio susitarimo, nes tokie duomenys nagrinėjamam klausimui yra nereikšmingi. Šiuo atveju reikšmingas yra pareiškėjos prašymo sąsajumas su poreikiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtent Lietuvoje. Tokį sąsajumą pareiškėja pagrindė tuo, kad Lietuvoje yra atsakovės vardu atidaryta ir trečiojo asmens administruojama IBAN sąskaita, kurioje yra (buvo) pareiškėjos reikalaujamų grąžinti lėšų.

27.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, jog jos  nurodytoje atsakovei priklausančioje ir trečiojo asmens administruojamoje sąskaitoje iš tiesų yra lėšos, kurias prašoma areštuoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo stadijoje neturi vertinti prašymo pagrįstumo. Prašymo priėmimo klausimui išspręsti neturi teisinės reikšmės prašyme nurodomų aplinkybių pagrindimas, šiuo aspektu teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertins jį nagrinėdamas iš esmės.

Dėl bylos procesinės baigties

28.       Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl skundžiama nutartis naikintina, o pareiškėjos prašymo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį ir pareiškėjos Seišelių Respublikos įmonės „Viridian Armada AG“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėjas                                                                                Gintaras Pečiulis