Administracinė byla Nr. A-717-438/2015
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00497-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal biudžetinės įstaigos „Palangos miesto rinkliavų centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos „Palangos miesto rinkliavų centras“ prašymą atsakovams J. S. ir N. S. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas BĮ „Palangos miesto rinkliavų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų J. S. ir N. S. (toliau – ir atsakovai) solidariai 391 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė pareiškėjui administruoti vietinę rinkliavą. Pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263, 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktu vietinę rinkliava apibrėžta kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei VĮ Registrų centro duomenyse. Nurodė, kad atsakovai vietine rinkliava apmokestinti už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nes VĮ Registrų centro duomenimis Palangos miesto savivaldybėje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji butų (virš 40 kv. m.; virš 81 kv. m.). Akcentavo, kad, gavę priminimą sumokėti vietinę rinkliavą ar jos dalį, atsakovai privalėjo nurodyto dydžio sumą sumokėti per Nuostatų 48 punkte nurodytą terminą, t. y. per 20 dienų nuo priminimo išsiuntimo dienos, tačiau nustatyto dydžio vietinės rinkliavos nesumokėjo, taip pat nesikreipė dėl lengvatos suteikimo ir nepateikė dokumentų, įrodančių jų teisę į lengvatą.
Atsakovai su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsakovai nurodė, jog iš pareiškėjo niekada nėra gavę jokių pranešimų apie vietinės rinkliavos mokėjimus ar priminimus sumokėti vietinę rinkliavą. Pabrėžė, jog, negaudami jokių pranešimų apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą, laiku ir tinkamai negalėjo pasinaudoti vietinės rinkliavos lengvatų skyrimo tvarka. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2010 m. birželio 29 d. priėmimo–perdavimo aktu įsigijo kotedžą, kuris nebaigtas statyti iki šiol, t. y. jo baigtumas – 86 procentai. Pažymi, jog atsakovų gyvenamoji ir deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kur jie nuolat gyvena, moka komunalinius mokesčius, taip pat ir vietinę rinkliavą. Kartą per mėnesį atvykę 2–3 dienomis, t. y. savaitgaliui, visas atliekas automobiliu parsiveža į Kauną, kur ir moka už atliekų išvežimą, jų tvarkymą, todėl Palangos miesto savivaldybėje atsakovai nėra „atliekų turėtojai“. Taip pat pažymėjo, kad Palangos mieste nesinaudoja jokiais šiukšlių konteineriais, kadangi būstas nėra iki galo įrengtas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas analizavo ir vadovavosi ginčo teisinius santykiuos reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Nuostatais bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad atsakovai Palangos miesto savivaldybėje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal 2010 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11-2010/04/26 valdo, naudoja ir disponuoja butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 142,62 kv. m. ir kurio baigtumas 86 procentai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovai pagal Nuostatus laikytini vietinės rinkliavos mokėtojais ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovai, norėdami būti atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo Palangoje, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais turėjo kreiptis dėl vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo pagal Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo aprašą (toliau – ir Aprašas), patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T2-70. Tačiau teismas konstatavo, kad duomenų, jog atsakovai kreipėsi nustatyta tvarka dėl vietinės rinkliavos lengvatų, nėra.
Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. birželio 16 d. atidėjo bylos nagrinėjimą tam, kad atsakovai galėtų kreiptis dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo. Atsakovas J. S. teismo posėdyje paaiškino, jog jis kreipėsi į pareiškėją dėl vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo, tačiau prašymas nebuvo priimtas, paaiškinant, jog praleistas kreipimosi terminas.
Atsižvelgdamas į atsakovų argumentus, teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro vietinės rinkliavos mokėtojo teisių bei pareigų tinkamas realizavimas.
Vadovaudamasis Nuostatais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012, teismas darė išvadą, kad formalus atsakovo prievolės mokėti rinkliavą vertinimas, neatsižvelgiant į viešojo administravimo subjekto elgesio turininguosius elementus, pažeidžia atsakovo teises į gerą viešąjį administravimą, grindžiamą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais – objektyvumo, efektyvumo bei proporcingumo.
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. kovo 23 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui J. S.. Iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašo apie asmenį teismas nustatė, kad paskutinė atsakovų deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini): atsakovas J. S. šią gyvenamąją vietą deklaravo 2007 m. lapkričio 28 d, atsakovė N. S. – 1984 m. sausio 17 d. Atsakovai nuo 2009 metų atsiskaito už komunalines paslaugas (ir už atliekų surinkimą) už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, visi minėti duomenys patvirtina, jog atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas prašyme nurodė, kad vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai buvo išsiųsti ir atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau byloje pateiktas BĮ Palangos rinkliavų centro 2013 m. lapkričio 20 d. priminimas sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą buvo išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų, jog vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimas (-ai) bei priminimas(-ai) sumokėti vietinę rinkliavą buvo išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini), nėra. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog teismui visus turimus duomenis pateikė, kiti atsakovų adresai jam nėra žinomi.
Teismas pažymėjo, jog iš Nuostatų akivaizdu, kad pareiškėjas disponuoja vietinės rinkliavos mokėtojų informacija apie jų turto buvimo ir jų gyvenamąją vietą, t. y. pareiškėjas turi teisę iš kitų institucijų gauti reikiamą informaciją apie vietinės rinkliavos mokėtojus tam, kad parengtų mokėjimo pranešimus apie paskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas ir jas galėtų reikiamais adresais išsiųsti vietinės rinkliavos mokėtojams. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog atsakovams apskaičiuotos mokėtinos vietinės rinkliavos įmokos pranešimai ir priminimai būtų buvę išsiųsti atsakovų paskutinės deklaruotos gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini), adresu. Visa tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog pareiškėjas, tinkamai neinformuodamas atsakovų apie jų pareigą sumokėti vietinę rinkliavą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus principus, t. y. objektyvumo, efektyvumo bei proporcingumo, taip pat nebuvo vadovautasi gero viešojo administravimo principu, todėl atsakovams buvo suvaržyta teisė tinkamai pasinaudoti vietinės rinkliavos lengvatų skyrimo tvarka.
Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, neatlikdamas Nuostatuose jam nustatytos pareigos tinkamai informuoti atsakovus apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo principus, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškėjo prašymą.
Pareiškėjas nurodo, kad mokėjimo pranešimas 2011 m. gruodžio 29 d. buvo išsiųstas atsakovams jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), 2010 m. spalio 31 d. pranešimas atsakovams išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad pareiškėjo darbuotoja bendravo telefonu su N. S. apie nustatytą lengvatų skyrimo tvarką, šio pokalbio metu atsakovė paprašė, jog mokėjimo pranešimai būtų siunčiami adresu (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Mano, kad atsakovai nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą gali būti atleisti tik Apraše nustatyta tvarka. Nurodo, kad atsakovas pats pasirinko nepateikti pareiškėjui prašymo dėl lengvatų suteikimo, kadangi pareiškėjas jį informavo, jog toks prašymas bus paliktas nenagrinėtas. Pažymi, kad atsakovai nepateikė duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog nekilnojamo turto objektas Palangoje nenaudojamas.
Atsakovai atsiliepime su šiuo pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Akcentuoja, kad joks pareiškėjo darbuotojas su atsakovais telefonu nebendravo ir neprašė mokėjimo pranešimų siųsti kitu adresu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes. Nurodo, kad neaišku, kaip, kada ir kur buvo atspausdinti su apeliaciniu skundu pateikti mokėjimo pranešimai, kadangi pirmosios instancijos teismui jie nebuvo pateikti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje sprendžiamas ginčas dėl 391 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovų, J. S. ir N. S., solidariai už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d..
Byloje nustatyta, kad atsakovai Palangos miesto savivaldybėje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nuo 2010 m. gegužės 19 d. turi gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kurios baigtumas 86 procentai.
Pagal byloje nagrinėjamu laikotarpiu, galiojusias atitinkamas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (Nuostatus) redakcijas (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. T2-263 ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. T2-70), nekilnojamojo turto, Palangos miesto savivaldybės teritorijoje turėjimo faktas, yra tas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis fiziniai ir juridiniai asmenys yra pripažįstami vietinės rinkliavos mokėtojais. Byloje ginčo, kad atsakovai ginčo laikotarpiu atitiko šios rinkliavos mokėtojo statusą, nėra.
Atsakovai savo nesutikimą mokėti šią rinkliavą grindžia dviem aspektais:1. kad jie Palangos m. savivaldybėje nesukūrė atliekų, nes jiems priklausančioje patalpoje gyveno retai ir neilgą laiką, be to, visas atliekas, kurios atsirasdavo, parsiveždavo į savo nuolatinę gyvenamąją vietą Kaune, kuriame ir moka atitinkamus mokesčius už atliekų tvarkymą; 2. kad jie dėl pareiškėjo veiksmų – neatsiųstų pranešimų į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) negavo pranešimų apie priskaičiuotas šios rinkliavos įmokas, todėl iš jų buvo atimta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka, savalaikiai gauti lengvatas dėl šios rinkliavos mokėjimo.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas sprendimą atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl minėtos rinkliavos priteisimo iš atsakovų, iš esmės grindė tuo, jog pareiškėjas, netinkamai informuodamas atsakovus apie jiems mokėtinas rinkliavas, t. y., neišsiųsdamas atsakovams pranešimų apie priskaičiuotas rinkliavos įmokas, jų nuolatinės gyvenamosios vietos adresu, esančios (duomenys neskelbtini), o išsiųsdamas kitais adresais, suvaržė atsakovų teisę bei galimybę įgyti lengvatą dėl šios rinkliavos mokėjimo, o tuo pačiu ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus gero administravimo principus. Iš esmės teismas nusprendė, kad suvaržius atsakovų teisę įgyti rinkliavos mokėjimo lengvatą, jie turi būti atleisti nuo šios rinkliavos mokėjimo.
Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
Atliekų tvarkymo įstatymo 30-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.
Minėta, kad Palangos m. savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymas yra organizuotas mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.
Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje.“ Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnį, šią rinkliavą savivaldybė nustato savo sprendimu patvirtindama atitinkamos vietinės rinkliavos nuostatus, jos mokėjimo lengvatas bei grąžinimo atvejus.
Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti vietinės rinkliavos nuostatai, yra tas norminis teisės aktas, kuriame yra nustatytas atitinkamos rinkliavos objektas, rinkliavą mokantys subjektai, jų teisės ir pareigos, rinkliavos dydis, jos mokėjimo tvarka ir sąlygos, lengvatos, išimtys ir pan..
Minėta, kad byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (Nuostatai).
Nuostatų 8-9 punktuose nustatyta, kad vietinės rinkliavos registrą organizuoja ir tvarko rinkliavų centras, kuris įpareigotas į registrą įtraukti bei kaupti duomenis, kurie yra reikalingi šiai rinkliavai administruoti, o būtent, duomenis apie rinkliavos subjektą - asmens vardą, pavardę ir objektą (nekilnojamąjį turtą) – jo buvimo savivaldybės teritorijoje vietą, dydį, naudojimo paskirtį ir kt..
Iš Nuostatų 8-9 punktų taip pat matyti, kad jie neįpareigoja apie rinkliavos subjektą registre rinkti kitų duomenų, t. y., duomenų apie asmens faktinę ar deklaruotą gyvenamąją vietą ir pan.. Šiuo atveju duomenys apie subjektą yra siejami su rinkliavos objektu, šio objekto buvimo vieta.
Nuostatų 40 punkte nustatyta, kad mokėjimo pranešimas rinkliavos mokėtojui pateikiamas pagal registre turimą adresą, o mokėtojas, pageidaujantis gauti mokėjimo pranešimą kitu adresu, privalo informuoti rinkliavų centrą raštu.
Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad rinkliavos mokėtojui mokėjimo pranešimas, kaip taisyklė, siunčiamas adresu, kuriame randasi rinkliavos objektas, o kaip išimtis iš šios taisyklės, mokėjimo pranešimas kitu adresu siunčiamas rinkliavos mokėtojui, jei pastarasis raštu išreiškia pageidavimą mokėjimo pranešimą gauti kitu jo nurodytu adresu.
Iš bylos matyti, kad atsakovams mokėjimo pranešimai buvo siunčiami tiek rinkliavos objekto adresu - už 2010 m., tiek kitais žinomais atsakovų gyvenamųjų vietų adresais – už 2011 m.; 2013 m. (b. l. 6; 61-62).
Byloje duomenų, kad atsakovai būtų raštu išreiškę pageidavimą mokėjimo pranešimus gauti kokiu tai kitu adresu nei yra jų gyvenamoji patalpa Palangos m., nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir patys atsakovai.
Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas siųsdamas mokėjimo pranešimus atsakovams, visais jam žinomais adresais, Nuostatų reikalavimų, o tuo pačiu ir atsakovų galimybių savalaikiai realizuoti galimą savo teisę į lengvatą dėl rinkliavos mokėjimo, nepažeidė. Priešingai, minėti pareiškėjo veiksmai, siunčiant mokėjimo pranešimus visais žinomais atsakovų gyvenimo adresais, sudarė jiems palankesnes sąlygas pasinaudoti teise į rinkliavos mokėjimo lengvatą.
Visa tai apibendrinus darytina kita išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, kad buvo pažeistos atsakovų teisės prieš tai aptartoje srityje bei kad dėl to pareiškėjas prarado teisę į rinkliavos išieškojimą iš atsakovų.
Dėl atsakovų argumentų, kad faktiškai jiems nėra teikiama paslauga, nes jie nesukuria atliekų ir pan., taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).
Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas, kurio reikia laikytis sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.
Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.
Kaip minėta, atsakovai teisės aktų nustatyta tvarka nėra atleisti nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo, todėl jiems tenka pareiga sumokėti šią rinkliavą.
Šiuo atveju pažymėtina, kad rinkliavų teisiniai santykiai yra sudėtinė mokestinių teisinių santykių dalis (Mokesčių administravimo įstatymo 13 str. 15 p.), kuriems yra būdingas privalomumo principas, bei administracinis teisinis reguliavimo metodas.
Juos taikant atsiranda valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų - mokesčių administratorių. Pastarųjų duoti nurodymai, priimti sprendimai privalomi mokesčių mokėtojams. Dėl mokesčių nesitariama, mokesčių mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose. Už mokesčių įstatymų pažeidimus nustatyta ir taikoma ne tik finansinė, bet ir administracinė, baudžiamoji atsakomybė (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad teismas atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl rinkliavos priteisimo iš atsakovų priėmė neteisingą sprendimą, kuris naikintinas, byloje priimant naują sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo, biudžetinės įstaigos „Palangos miesto rinkliavų centras“, apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo, biudžetinės įstaigos „Palangos miesto rinkliavų centras“, skundą patenkinti.
Pareiškėjui, biudžetinei įstaigai „Palangos miesto rinkliavų centras“, iš atsakovų, J. S. ir N. S., solidariai priteisti 391 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė