Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-898/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23543-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;

2.1.7.4; 2.1.15.1.1; 2.4.6.1; 2.4.7.                (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16  d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,

dalyvaujant prokurorams Jūratei Semėnienei, Romualdui Latveliui,

nuteistajam J. B. ir jo gynėjui advokatui Sergejui Pelšui (Sergej Pelš),

vertėjai Oksanai Jakšto,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant BK 48 (past. – 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija) straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą – be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą – būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatytą įpareigojimą – dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas J. B. laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. birželio 6 d., 00.13 val. iki 2019 m. birželio 6 d., 15.04 val. (viena diena) išbūtas laikas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš J. B. Vilniaus teritorinės kasos naudai priteista 76,54 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios G. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš J. B. nukentėjusiosios G. K. naudai priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       J. B. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. birželio 5 d., apie 20.00 val., laiptinėje, esančioje
(duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai G. K. lipant laiptais į viršų, tyčia jai sudavė du smūgius į juosmens sritį, dėl ko ji neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvo ir patyrė fizinį skausmą bei odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairiame kelyje, tokiais veiksmais nukentėjusiajai G. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie J. B. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu J. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Taip pat atlikti papildomą įrodymų tyrimą: apklausti kaimynus Š. S., H. P., J. B., išreikalauti iš Greitosios medicinos pagalbos ir medicininės įstaigos, į kurią buvo pristatyta G. K., registracijos kortelių kopijas, iš Vilniaus poliklinikos aptarnaujančios (duomenys neskelbtini) rajoną, psichiatrinių ligoninių bei Psichikos sveikatos centrų duomenis, ar G. K. serga kokia nors psichine liga.

3.       Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, buvo šališkas, nes netenkino prašymų bei nesurinko nuteistąjį teisinančių įrodymų, jų neištyrė, dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

4.       Pasak apelianto, jis nėra padaręs jam inkriminuoto nusikaltimo. Nukentėjusioji G. K. nuolat konfliktuoja su nuteistuoju bei kitais kaimynais, o jos teiginiai, kad jis jai sudavė yra melas. Tai yra nukentėjusiosios kerštas už tai, kad J. B. 2017 m. gegužės 15 d. dėl jos keliamo triukšmo buvo kreipęsis į policijos komisariatą su pareiškimu, o G. K. buvo nubausta už viešosios tvarkos pažeidimą. G. K. yra melagingai apskundusi ir kitus kaimynus (past. – Š. S., kad jis bute įrengė dirbtuves ir naktimis triukšmauja). Melagingai galėjo apskųsti ir jį, nes viena iš šmeižimo priežasčių gali būti jos senas amžius ar psichinė liga. Tačiau šių aplinkybių netyrė nei policijos pareigūnai, nei teismas, nors teisiamajame posėdyje buvo prašoma šias aplinkybes patikrinti, tuo pažeidžiant rungimosi principą ir nuteistojo teisę į gynybą.

5.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas J. B. kaltę byloje grindė vien tik nuteistojo parodymų nenuoseklumu, bei pažymima, kad apeliantas yra nepatyręs tokio pobūdžio situacijose. Kviečiamas į policiją jis nesureikšmino šio įvykio ir manė, kad tai eilinis skandalingos kaimynės išsišokimas, tad neminėjo, jog buvo ją sutikęs, tačiau nuo pat pradžių tvirtino, jog jos nemušė. Apeliantas pabrėžia, jog jo parodymai teisme niekuo nesiskiria nuo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, kadangi tik atsakydamas į teisėjos klausimus išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes.

6.       Apelianto vertinimu, išanalizavus nukentėjusiosios bei kitų liudytojų parodymus akivaizdu, kad
G. K. pati skirtingai nurodo įvykio aplinkybes. Viso ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, kad J. B. jai sudavė į juosmens sritį, tačiau specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad medikams G. K. parodė, jog kaimynas spyrė koja į pilvo sritį du kartus. Teisiamojo posėdžio metu atsakydama į teisėjos klausimą ji parodė, kad neprisimena, kuria koja jai sudavė, nurodė, kad nuteistasis jai pataikė į kojų kelius. Taigi G. K. nurodė net tris skirtingas suduotų smūgių vietas, tačiau šio fakto apylinkės teismas neįvertino. Be to, visi kiti teisme apklausti liudytojai įvykio nematė, todėl grįsti apkaltinamąjį nuosprendį jų parodymais negalima.

7.       Skunde nurodoma, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, tačiau neaišku, iš ko susidaro nurodyta suma. Pareiškėjo teigimu, nustatytų dviejų paviršutinių nubrozdinimų gydymas negalėjo kainuoti 76 Eur, todėl nebuvo pagrįstas priežastinis ryšys tarp nurodytų sužalojimų ir taikyto gydymo, jo būtinumo.

8.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir
nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmetamas.

9.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, todėl 2020 m. vasario 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališkai ir tinkamai įvertinus visas bylos faktines aplinkybes.

Dėl įrodymų vertinimo J. B. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

10.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –  BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Pabrėžtina, jog įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).

11.       Nors apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas ir tvirtinama, kad teismas išvadas padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė vien tik jo parodymų prieštaringumu, nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir liudytojų, kurie tiesiogiai nematė įvykio, parodymais, kurie kelia apeliantui abejones, apeliacinės instancijos teismas su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nesutinka.

12.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje J. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios G. K. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, bei jos parodymus patvirtinančia kita rašytine bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog J. B. tyčia sudavė du smūgius nukentėjusiajai į juosmens sritį, dėl ko G. K. neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvo, jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, analizavo įtariamojo J. B. ir nukentėjusiosios G. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, taip pat nukentėjusiosios G. K. parodymus patvirtinančius liudytojos D. K., R. Š. parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą: policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), Bendrojo pagalbos centro garso įrašą, įvykio vietos apžiūros protokolą. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. K. tyčiniais J. B. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

13.       Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji G. K. parodė, kad ėjo namo iš parduotuvės, lipo laiptais, kilo aukštyn, sutiko kaltinamąjį, kuris leidosi žemyn. Lipdama laiptais už turėklų laikėsi viena ranka ir dar nešėsi krepšį, maišelį. Pakėlusi galvą ji pastebėjo kaimyną, kuris jai sudavė koja, bet ji išsilaikė. Sudavus antrą kartą, nukentėjusioji nukrito per tris laiptelius (b. l. 125-126). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 14), 2019 m. birželio 5 d. pareiškime (b. l. 1). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti liudytojos D. K. parodymai, jog 2019 m. birželio 5 d., apie 20.00 val., iš savo močiutės G. K., gyvenančios (duomenys neskelbtini), sulaukė skambučio. Močiutė verkė ir pasakė, kad ją kaimynas vardu J. pastūmė nuo laiptų. Atvykusi pas močiutę pamatė apibrozdintus abu kelius bei kairės rankos apibrozdintą alkūnę. Paklausus, kas atsitiko, močiutė pasakė, kad ėjo iš parduotuvės, užėjusi į namo (duomenys neskelbtini) laiptinę, kilo laiptais į 4 aukštą. Vienoje rankoje laikė tašę ir maišą su produktais, kita ranka laikėsi už laiptų turėklų. Lipant į trečią aukštą pamatė iš viršaus einantį kaimyną J. Kaimynas stovėjo priešais ją ir praleisti močiutės neketino. Nieko nesakęs koja spyrė močiutei į juosmens sritį, močiutė susiūbavo, bet nenukrito, tada kaimynas dar kartą koja spyrė močiutei irgi į juosmens sritį ir močiutė, praradusi pusiausvyrą, nukrito nuo laiptų ant laiptinės aikštelės. D. K. iškvietė policiją (b. l. 32, 126-127).

14.       Nurodytus nukentėjusiosios G. K. bei liudytojos D. K. parodymus patvirtina BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotas D. K. pranešimas, jog jos močiutę laiptinėje maždaug prieš 40 min. kaimynas tyčia pastūmė ir moteris nukrito, susižalojo kelius, rankas (b. l. 4), Bendrojo pagalvos centro garso įrašas (b. l. 50), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4 kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio R. Š. 2019 m. birželio 5 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuotos analogiškos aplinkybės, kurios nurodytos liudytojos ir nukentėjusiosios parodymuose (b. l. 10), bei R. Š. ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 13 d. duoti parodymai (b. l. 29), kuriuos patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme kartu su R. Š. į įvykį vykusio kito pareigūno S. T. duoti parodymai (b. l. 134-135). Be to, nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo faktą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog G. K. nustatyti odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje ir kairiame kelyje. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai 2019 m. birželio 5 d. Nurodyti sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 36).

15.       Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo nekyla, kadangi nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, t. y. nukentėjusioji nurodė analogiškas įvykio aplinkybes tiek iš karto po įvykio, pranešdama savo anūkei – liudytojai D. K., tiek atvykus policijos pareigūnams ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, tiek ir tolimesnio ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Minėtų parodymų patikimumą pagrindžia ir nukentėjusiosios įvykio mechanizmo apibūdinimas, kuris iš esmės yra logiškas, ką iš dalies patvirtina ir specialisto išvada, jog sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, t. y. praradus pusiausvirą, nukritus nuo laiptų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę byloje grindė vien tik jo parodymų nenuoseklumu.

16.       Taip pat kaip prieštaringas vertintinas ir nuteistojo argumentas, jog jo parodymai teisme niekuo nesiskiria nuo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, kadangi teisme nuteistasis tik atsakydamas į teisėjos klausimus išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes. J. B. tiek pirmosios 2019 m. birželio 6 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 77), tiek papildomos 2019 m. lapkričio 21 d. apklausos metu (b. l. 85) parodė, jog 2019 m. birželio 5 d., 14.50 val. grįžo iš darbo namo adresu (duomenys neskelbtini), apie 19.00 val., su dviračiu išvažiavo prie ežero „(duomenys neskelbtini)“ esančio (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Vėliau buvo prie „(duomenys neskelbtini)“ ežero. 2019 m. birželio 5 d., apie 21.00 val., buvo namuose. Einant namo nei šalia namo laiptinės, nei laiptinėje nieko nebuvo sutikęs. Kaimynės G. K. nemušė. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. B. parodė, kad 2019 m. birželio 5 d., apie 19.40 val., laiptinėje tarp 2-3 aukštų sutiko kaimynę G. K.. G. K. lipo į viršų, o jis (K. B.) leidosi žemyn. Ji buvo viena, ją aplenkė. Jis buvo su dviračiu. Su kaimyne nesikalbėjo. G. K. užkabino už krepšio savo dešine koja, kai užkabino kaimynės krepšį, nuėjo toliau. Ji šiek tiek „atsislinko prie turėklo“, „atsivertė nuo turėklų“ ir jam į nugarą pasakė necenzūrinį žodį. Moteris nenukrito. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nematė tądien kaimynės, – taip pasakė, nes buvo labai išsigandęs (b. l. 124-125). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis J. B. parodė, kad įvykio metu laiptais nešėsi dviratį. Dviratis sunkus, sveria apie 22-24 kg. Nežino, ar galėjo eidamas į viršų, nešdamasis dviratį, su dviračiu kliudyti nukentėjusiąją, nes to nepajuto (b. l. 201).

17.       Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu iš esmės neigė, jog 2019 m. birželio 5 d. buvo sutikęs savo kaimynę G. K.. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teisme nurodė, jog ne tik buvo sutikęs nukentėjusiąją, bet ir užkabino savo dešine koja kaimynės krepšį ir nuėjo toliau, o ji „atsislinko prie turėklo“, „atsivertė nuo turėklų“. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis pateikė dar vieną versiją – nežinantis, gal galėjo eidamas į viršų, nešdamasis dviratį, su dviračiu kliudyti nukentėjusiąją, tačiau to nepajuto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės ne tik kelia abejonių dėl nuteistojo parodymų patikimumo, bet kartu ir patvirtina ginčijamą nukentėjusiosios G. K. parodymų nuoseklumą, kadangi iš dalies paneigęs savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis patvirtino G. K. parodymus, jog 2019 m. birželio 5 d., apie 19.40 val., jis buvo sutikęs nukentėjusiąją ir galimai ją „užkabino“. 

18.       Apeliaciniame skunde ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, jog G. K. nurodė net tris skirtingas suduotų smūgių vietas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019).

19.       Analizuojant nukentėjusiosios parodymus dėl nuteistojo suduotų smūgių lokalizacijos pabrėžtina tai, jog nukentėjusioji yra senyvo amžiaus, po įvykio buvo susijaudinusi (b. l. 135), verkė (b. l. 32), teismo posėdžio metu parodė, jog neįsivaizduoja, kaip galima nurodyti suduotų smūgių vietą, todėl vizualiai rodė sritį tarp kelių ir juosmens (b. l. 125-126). Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, jog apeliaciniame skunde ginčijamas parodymų patikimumas nukentėjusiajai nurodant tris skirtingas suduotų smūgių vietas yra nulemtas ne tik nukentėjusiosios amžiaus, susijaudinimo, bet ir iškilusiais sunkumais apibūdinant tikslią suduotų smūgių lokalizaciją, kas nepaneigia nukentėjusiosios duotų parodymų nuoseklumo, kadangi, turėdama omenyje analogišką smūgių sudavimo sritį, nukentėjusioji galėjo skirtingu laiku nevienodai apibūdinti analogišką smūgių sudavimo vietą. Tačiau dėl esminių aplinkybių, jog nukentėjusioji nuo laiptų nugriuvo kaimynui jai spyrus du kartus, ji buvo visada nuosekli.

20.       Apeliantas taip pat pažymi, jog visi kiti teisme apklausti liudytojai įvykio nematė, todėl grįsti apkaltinamąjį nuosprendį jų parodymais negalima. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2011, 2K-351/2014, 2K-481/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-79-697/2020 ir kt.). Taigi vien tai, kad tam tikri asmenys tiesiogiai nematė nagrinėjamo įvykio, savaime nereiškia, kad jie negali suteikti reikšmingos informacijos byloje.

21.       Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes netenkino nuteistojo prašymų bei nesurinko nuteistąjį teisinančių įrodymų, neištyrė aplinkybės, jog nukentėjusioji galėjo melagingai apskųsti J. B., nes viena iš šmeižimo priežasčių gali būti jos senas amžius ar psichinė liga, kerštavimas. Pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, todėl teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Pabrėžtina, kad pareiškėjo prašymai apklausti kaimynus, išreikalauti duomenis, ar G. K. serga kokia nors psichine liga, yra nukreipti būtent į nukentėjusiąją, tačiau nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu įvykiu ir įvertinus byloje esančius įrodymus iš esmės nesuteikia jokio objektyvaus pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Be to, pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teisme patenkinus apelianto prašymą buvo išreikalauti Greitosios medicinos pagalbos ir medicininės įstaigos, į kurią buvo pristatyta G. K., registracijos kortelių išrašai, pažymos iš gydymo įstaigų: Respublikinės Vilniaus priklausomybės centro, Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės, VŠĮ „Šeškinės poliklinikos“ ir Psichikos sveikatos centro. Taip pat BIRT ataskaitų žiūryklė dėl nukentėjusiosios kreipimosi į policijos įstaigas ir skundų, kuriais buvo kreiptasi dėl nukentėjusiosios padarytų pažeidimų. Pabrėžtina, jog Greitosios medicinos pagalbos ir medicininės įstaigos, į kurią buvo pristatyta G. K., išraše (b. l. 191-192) užfiksuota, kad G. K. nurodė, jog sužalojimų priežastis yra tyčinis nustūmimas nuo laiptų. Respublikinės priklausomybės ligų centro pranešime (b. l. 189), Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2020 m. gegužės 26 d. pažymoje (b. l. 190), Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro pranešime (b. l. 193) jokių duomenų apie G. K. psichikos ligas nėra užfiksuota, kas vėlgi, tik paneigia apelianto keliamas versijas dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo.

22.       Kita vertus, vieninteliai nuteistojo teiginius patvirtinantys duomenys yra užfiksuoti BIRT ataskaitų žiūryklėje (b. l. 183-188), iš kurios matyti, jog 2013 m. lapkričio 11 d. ir 2015 rugpjūčio 26 d.
G. K. pranešė apie keliamą triukšmą bute Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tai ne J. B. gyvenamas butas, bei nuteistojo pateiktas pranešimas, jog G. K. už viešosios rimties trikdymą 2017 m. birželio 6 d. skirta 10 Eur bauda (b. l. 160). Tačiau įvertinus praėjusį laikotarpį nuo minėtų įvykių bei byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, palyginus nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus su aptartais įrodymais yra pagrindas konstatuoti, kad būtent nukentėjusiosios parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra teisingi, o aptartos aplinkybės iš esmės iliustruoja ne galimą nukentėjusiosios kerštą, melagingai apkaltinant nuteistąjį, o būtent kaimynų konfliktiškus santykius, galimai nulėmusius tiriamą įvykį.

23.       Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. B. pripažino kaltu dėl nukentėjusiosios G. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nors J. B. viso proceso metu neigė kaltę, nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

24.       BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pažymėtina, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016).

25.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl 76,54 Eur žalos, patirtos nukentėjusiosios G. K. gydymo metu, atlyginimo (b. l. 55-58) bei nustatė, kad išnagrinėtoje byloje yra įrodyta, jog J. B. naudodamas fizinį smurtą padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, taigi turtinė žala Vilniaus teritorinei ligonių kasai padaryta kaltinamojo nusikalstama veika. Apeliantas skunde nurodo, jog neaišku, iš ko susidaro nurodyta suma, kadangi nustatytų dviejų paviršutinių nubrozdinimų gydymas negalėjo kainuoti 76 Eur, todėl nebuvo pagrįstas priežastinis ryšys tarp nurodytų sužalojimų ir taikyto gydymo, jo būtinumo.

26.       Nors nuteistasis ir nesutinka su priteista gydymo suma G. K., tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog visas suteiktas G. K. gydymo paslaugas patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Bylos duomenimis nustatyta, jog J. B. sužalojo nekentėjusiąją G. K. (past. – nukentėjusiajai nustatytas kairės alkūnės nugariniame paviršiuje odos nubrozdinimas, pasidengęs rusvu šašu, kiek aukščiau aplinkinės odos lygio aplinkinės odos lygio, 2x1 cm dydžio, analogiška nubrozdinimas kairio kelio priekiniame paviršiuje, 1,5x2 cm.), t. y. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. 2019 m. birželio 5 d. Greitosios medicinos pagalba į ligoninę dėl abiejų kelių sumušimų ir dešinio peties sumušimo pristatė G. K., kur ji buvo apžiūrėta ir atliktos rengenogramos, nenustačius lūžių nukentėjusioji išleista namo ambulatoriniam gydymui (b. l. 36). Byloje pateiktas 2019 m. liepos 8 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašas Nr. 2G-7512/RS, patvirtina, jog 2019 m. birželio 6 d. G. K. buvo suteiktos paslaugos: ortopedo traumatologo, kurios vertė 15,26 Eur ir radiologo, kurios vertė 61,28 Eur (b. l. 58). Paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Suteiktų gydymo paslaugų kaina – 76,54 Eur (b. l. 54). Šių paslaugų kainos nustatytos vadovaujantis 2006 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1113 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-l 118 „Dėl giminingų diagnozių grupių sąrašo ir normatyvinės gydymo trukmės ir kainų koeficientų pagal giminingų diagnozių grupes sąrašo bei bazinės aktyviojo gydymo atvejo (gydymo etapo) kainos šiam gydymui priskiriamų paslaugų bazinėms kainoms nustatyti tvirtinimo“ ir vėlesniais jų pakeitimais (b. l. 55). Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog G. K. buvo suteiktos jos sužalojimams įvertinti būtinos gydymo paslaugos, kurios apmokėtos remiantis teisiniu tokių paslaugų apmokėjimo reglamentavimu.

27.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad ieškinys yra pagrįstas, dėl nuteistojo J. B. tyčinių veiksmų buvo padaryta turtinė žala – sveikatos priežiūros išlaidos dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų suteikto gydymo, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, patirtos žalos dydis pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

28.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo J. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                         Arūnas Budrys

                        Jurgita Kolyčienė

                        Ugnius Trumpulis