Civilinė byla Nr. 3K-3-86/2010

                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 28.1; 

    36.1;  114.11 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo brokerio „Antarija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofikacijos elektrinė“ dėl bendradarbiavimo sutarties sąlygų nevykdymo ir pagal atsakovo priešieškinį dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo A. V. S.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

I.                   Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių netesybų nustatymo tvarką, nepriklausomų draudimo brokerių veiklą, ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas (toliau – draudimo brokeris) 2003 m. birželio 18 d. sudarė su atsakovu UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ (toliau – Elektrine) bendradarbiavimo sutartį, 2004 m. rugpjūčio 18 d. susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties pakeitimo. Pagal šią sutartį Elektrinė savo vardu ir sąskaita pavedė draudimo brokeriui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su Elektrinės turto, bendrosios civilinės atsakomybės ir verslo nutrūkimo draudimu, šių veiksmų atlikimui Elektrinės vardu draudimo kompanijose vesti derybas, rengti draudimo sutartis, pravesti konkursus arba apklausos būdu parinkti draudiką, gauti informaciją apie draudimo sutarties vykdymo garantijas, dalyvauti įvertinant turtą, derinti draudžiamojo turto aprašą. Sudaryta sutartis terminuota, turėjo galioti iki 2012 m. sausio 1 d., prie sutarties buvo išduotas atitinkamos formos įgaliojimas. Draudimo brokeris ginčijo sutarties 6.1 punktą, pagal kurį, jeigu Elektrinė tiems patiems veiksmams atlikti sudarytų sutartį su nauju fiziniu arba juridiniu asmeniu, tai bendradarbiavimo sutartis būtų laikoma nutraukta nuo to momento, kai buvo susitarta su nauju asmeniu, tačiau tokie Elektrinės veiksmai turi būti motyvuoti, o draudimo brokeris informuotas prieš mėnesį iki tokios sutarties sudarymo. Draudimo brokeris nurodė, kad Elektrinė 2007 m. liepos 16 d. atsiuntė raštą, jog Elektrinė veiksmams, išvardytiems 2004 m. rugpjūčio 18 d. bendradarbiavimo sutartyje ir įgaliojime atlikti, organizavo apklausą tarp draudimo brokerių bendrovių, norėdama pasirinkti įmonę, turinčią didžiausią patirtį, atliekant darbus, kurie nustatyti šalių sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje ir įgaliojime ir kuriuos draudimo brokeris dirbo ketverius metus iš eilės. Brokerio teigimu, Elektrinei nereikėjo to daryti, nes tuo metu nebuvo reikalo pirkti jokių draudimo paslaugų. Elektrinė pirko įmonės turto, verslo nutrūkimo ir civilinės atsakomybės draudimo paslaugas; Elektrinės turtas buvo apdraustas tarpininkaujant draudimo brokeriui 2007 m. balandžio 19 d. ir 2007 m. birželio 12 d., o verslo draudimas bet kokiu atveju draudžiamas tik kartu su turtu; Elektrinės turtas apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, su kuriuo ji buvo sudariusi ilgalaikę draudimo sutartį. Draudimo brokeris informaciją apie apklausos rezultatus gavo iš trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ 2007 m. rugpjūčio 23 d., o Elektrinė atsakymą pateikė tik 2007 m. rugpjūčio 27 d. po primygtinio draudimo brokerio prašymo. Draudimo brokerio teigimu, jis, neturėdamas informacijos apie įgaliojimo panaikinimą, sąžiningai vykdė bendradarbiavimo sutarties sąlygas ir 2007 m. rugpjūčio 27 d. pateikė Elektrinei pasiūlymą dėl bendrosios civilinės atsakomybės draudimo. Tuo tarpu Elektrinė nutraukė terminuotą sutartį 2007 m. rugpjūčio 24 d. sutartyje nustatytu pagrindu, pasirinkdama kitą draudimo brokerį. Pagal sutarties 6.2 punktą, jeigu Elektrinė nutraukė bendradarbiavimo sutartį iki 5.2 punkte nurodyto termino, tai ji privalėjo atlyginti draudimo brokeriui šio turėtas išlaidas vykdant sutartį bei sumokėti jam baudą, kurios dydis lygus prieš tai buvusių kalendorinių metų, draudimo brokeriui tarpininkaujant, pasirašytų draudimo sutarčių įmokų dydžiui, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl brokerio kaltės. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 817 000 Lt baudos už bendradarbiavimo sutarties nutraukimą ir jos sąlygų nevykdymą.

Atsakovas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia bendradarbiavimo sutarties pakeitimo 6.2 punkto dalį, kuria Elektrinei nustatyta bauda, jai nutraukus sutartį iki sutartyje nustatyto termino, – nuo bendradarbiavimo sutarties pakeitimo pasirašymo momento. Pagal sutarties 1 punktą Elektrinė savo vardu ir sąskaita pavedė draudimo brokeriui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su Elektrinės turto, bendrosios civilinės atsakomybės ir verslo nutrūkimo draudimu, o draudimo brokeris priėmė pavedimą, todėl sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip pavedimo sutartis. Elektrinės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nei įstatyme, nei sutartyje nebuvo nustatyta neatšaukiamo įgaliojimo instituto; Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudimo brokerio pareiga veikti draudėjo interesais. Elektrinė nurodė, kad turėjo pagrindą nepasitikėti draudimo brokeriu, nes šis 2006 metais, klientui nutraukus sutartį, pažeisdamas CK 2.148 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įgaliotinio pareigą tuojau grąžinti įgaliotojui pasibaigusį įgaliojimą, vengė grąžinti panaikintą įgaliojimą; be to, iš draudimo brokerio pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad jis tiesiog neturi galimybės gauti pajamų pagal sutartį su Elektrine. Atsakovo teigimu, jis turėjo teisę nevaržomai atsisakyti brokerio, dėl kurio patikimumo turi abejonių, ir pasirinkti kitą draudimo brokerį; tokia teisė buvo suvaržyta sutarties 6.2 punkte nustatytos sankcijos, todėl akivaizdu, kad sutarties 6.2 punkte nustatyta sankcija ribojo Elektrinės teisę nutraukti sutartį ir pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas pavedimo sutarties pabaigos teisinius padarinius, atsakomybę, nutraukus pavedimo sutartį be svarbių priežasčių, nustatė tik įgaliotiniui, o įgaliotojui netaikytina jokia atsakomybė dėl sutarties nutraukimo; tuo tarpu šalių sudarytoje sutartyje nėra nustatyto įgaliotinio (draudimo brokerio) atsakomybės jos nutraukimo iki sutartyje nustatyto termino atveju, priešingai, nustatyta bauda įgaliotojui (Elektrinei). Elektrinės nuomone, sutarties 6.2 punkte nustatytos netesybos neabejotinai prieštarauja gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia draudimo brokerio lojalumo klientui principą, akivaizdžiai yra per didelės, sudarančios pagrindą draudimo brokeriui piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Dėl to šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties 6.2 punkto nuostata prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, imperatyviosioms įstatymo normoms, gerai moralei, todėl yra niekinė ir negaliojanti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismo vertinimu, nors šios bylos šalių sutarčiai būdingi nekomercinio atstovavimo santykiai, tačiau joje yra ir komercinio pobūdžio elementų; tai lėmė draudimo brokerio, kaip nepriklausomo draudimo tarpininkavimo paslaugas teikiančio asmens, veiklos esmė ir paskirtis. Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalį draudimo tarpininkavimas – ūkinė komercinė veikla, kai siekiama supažindinti su galimybe sudaryti draudimo sutartį, siūloma sudaryti draudimo sutartį ar atliekamas kitoks parengiamasis darbas, kurios tikslas – sudaryti draudimo sutartį, taip pat ūkinė komercinė veikla, kai siekiama sudaryti draudimo sutartį, pagalba administruojant ar vykdant sudarytas draudimo sutartis arba administruojant draudžiamuosius įvykius. Teismas nustatė, kad šalių pavedimo teisinius santykius reglamentuojanti bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta atlikti teisinius veiksmus, nustatytus Draudimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje, o šalių susitarimas dėl įgaliotinio teisės, pasibaigus prieš terminą atstovavimo santykiams ne dėl įgaliotinio kaltės, gauti šalių sutarto dydžio kompensacinio pobūdžio netesybas (baudą), yra pateisinamas ir neprieštaravo sutartinių teisinių santykių ir sąžiningos dalykinės praktikos principams, nebuvo draudžiama imperatyviųjų teisės normų, neprieštaravo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismas nustatė, kad draudimo brokeris pavedimo sutarties galiojimo metu tinkamai vykdė prisiimtus pagal sutartį įsipareigojimus, todėl, Elektrinei nutraukus sutartį prieš terminą ne dėl draudimo brokerio kaltės, atsirado sutartinė pareiga mokėti šalių sutartyje nustatytas netesybas, skirtas kompensuoti draudimo brokeriui prarastą galimybę gauti pajamas ir tokiu atveju nereikėjo įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes netesybos laikytinos iš anksto nustatytais nuostoliais. Teismas, vertindamas netesybų dydį, nurodė, kad šios nebuvo neprotingo dydžio; netesybų suma bet kokiu atveju nepadengė draudimo brokerio nuostolių, kurių jis patyrė netekęs realiai planuotų gauti pajamų per likusį bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. per likusius metus nuo sutarties nutraukimo draudimo brokerio pajamos už tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis galėjo siekti 1 823 525 Lt, tuo tarpu kompensacinės baudos dydis – 817 200 Lt yra gerokai mažesnis už realiai planuotas per likusius sutarties galiojimo metus gauti pajamas. Teismas pažymėjo, kad draudimo brokerio, kaip atstovo pagal pavedimo sutartį, turtinius praradimus lėmė pasibaigę sutartiniai atstovavimo santykiai, todėl įstatyme įtvirtinta atstovaujamojo teisė bet kada nutraukti pavedimo santykius neturi būti absoliuti. Ginčo šalys pačios laisva valia susitarė dėl konkretaus netesybų mokėjimo būdo ir jų dydžio. Be to, bendradarbiavimo sutartyje įtvirtintos sąlygos dėl sutarties pasibaigimo prieš terminą teisinių padarinių atsiradimo visiškai nereiškė apribojimų bet kada panaikinti išduotą įgaliojimą, jomis nebuvo varžoma Elektrinės teisė pasirinkti, kokiems asmenims suteikti įgaliojimus atlikti jo vardu ir interesais atitinkamus teisinius veiksmus, kad esant tokioms sutarties sąlygoms Elektrinei buvo suteikta teisė savo nuožiūra įvertinti, ar jai ekonomiškai naudinga ir tikslinga nutraukti pavedimo santykius su tinkamai prievoles vykdančiu (tinkamai įgaliotojo interesams atstovaujančiu) sutarties partneriu ir suteikti įgaliojimus kitiems asmenims tiems patiems teisiniams veiksmams atlikti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pavedimo sutartimi buvo numatyti ilgalaikiai komercinio bendradarbiavimo ryšiai, draudimo brokeris neteko realios galimybės gauti pajamas iš tų draudimo įmonių, kurios, jam tarpininkaujant, sudarė komercines sutartis su Elektrine keliolikos metų laikotarpiui, sutarties terminuotas pobūdis, jos sąlygų turinys brokeriui leido pagrįstai tikėtis, kad jam bus sudarytos galimybės sutartu terminu teikti Elektrinei sutartyje nustatytas paslaugas ir gauti komercinę finansinę naudą iš šios veiklos, konstatavo, kad buvo pažeisti draudimo brokerio teisėti ir pagrįsti lūkesčiai. Teismas pagal bylos medžiagą pažymėjo, kad nebuvo duomenų apie tai, jog draudimo brokeris, veikdamas įgaliotojo interesais pagal ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį, būtų netinkamai atlikęs pareigas ar kitaip pažeidęs sutartį, todėl Elektrinė, nesant draudimo brokerio kaltės, neturėjo pagrindo nutraukti bendradarbiavimo sutartį dėl draudimo brokerio kaltės, panaikinant išduotą įgaliojimą, turėjo laikytis sutarties sąlygų, įtvirtinusių sutarties pasibaigimo teisinius padarinius, ir atsakyti už nepagrįstą atsisakymą vykdyti tas sąlygas, nes toks atsisakymas pripažintinas neatitikusiu sąžiningo prievolių vykdymo ir sąžiningos dalykinės praktikos principų (CK 6.38, 6.158 straipsniai). Dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad Elektrinė, nutraukdama sutartį, elgėsi nesąžiningai, nesilaikė sutarties vykdymo principų. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Elektrinė bendradarbiavimo sutarties 6.2 punkto nuostatą ėmė ginčyti praėjus beveik ketveriems metams, priešieškiniu gindamasi nuo ieškinio reikalavimų, t. y. po to, kai šalių tarpusavio sutartiniai santykiai jau buvo tapę pakankamai stabilūs, o sutartimi įgytos sutartinių santykių dalyvių teisės egzistavo jau kelerius metus. Teismo nuomone, tokiu atveju vertintina, ar Elektrinės nurodytos ginčo sutarties sąlygos neteisėtumą galbūt apibrėžiančios aplinkybės yra pakankamas teisinis pagrindas spręsti, kad šios sutarties sąlygos pripažinimas negaliojančia tikrai neprieštarautų civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslui. Teismo teigimu, netesybų mokėjimo prievolės aptarimas šalių bendradarbiavimo sutarties 6.2 punkte nepanaikino įstatyme nustatytos įgaliotojo teisės bet kada savo nuožiūra nutraukti pavedimo teisinius santykius su įgaliotiniu ir panaikinti šiam išduotą įgaliojimą; kompensacinės baudos nustatymas taip pat iš esmės nesuvaržė ir neapribojo įgaliotojo teisės nutraukti pavedimo sutartį ir panaikinti įgaliojimą, nes įgaliotojo sprendimas nutraukti sutartį nesant tam rimto pagrindo priklausė išimtinai tik nuo jo paties valios, t. y. įgaliotojas savo nuožiūra laisvai galėjo apsispręsti, ar, esant susitarimui dėl kompensacinės baudos, jam vertėjo nutraukti pavedimo sutartį tomis faktinėmis aplinkybėmis, kai pagal jos sąlygas įgaliotojui atsirastų pareiga mokėti baudą. Be to, teismas pažymėjo, kad priešieškinyje išdėstyti teiginiai grindžiami subjektyvaus pobūdžio prielaidomis, vertintini ne kaip faktiniai duomenys, o kaip viena gynimosi nuo ieškinio versijų, iškeltų tik jau prasidėjusio teisminio ginčo metu. Dėl to teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo pripažinti, jog ginčijama šalių sutarties 6.2 punkto sąlyga prieštaravo CK 2.146 straipsnio 1 dalies, 6.763 straipsnio 1 dalies normoms ar kitaip neatitiko imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Teismas, vertindamas sutarties šalių elgesį sutarties vykdymo ir nutraukimo metu, nustatė, kad draudimo brokeris, 2006 m. rugsėjo 8 d. gavęs Elektrinės pranešimą dėl sutarties nutraukimo, pareikalavo vykdyti įgaliotojo sutartinę prievolę, nustatytą bendradarbiavimo sutarties 6.2 punkte; Elektrinė šios pareigos nevykdė, draudimo brokeris nesiėmė veiksmų dėl įgaliotojo piniginės prievolės vykdytinumo pripažinimo teismine tvarka. Teismo teigimu, tolesni šalių veiksmai rodė, jog sutarties šalys toliau tęsė pavedimo teisinius santykius, susiformavusius bendradarbiavimo sutarties pagrindu; Elektrinė, iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. pranešimo priimdama iš draudimo brokerio visa, ką šis atliko kaip įgaliotinis, nereiškė jokių įspėjimų ar pastabų dėl įgaliotinio nurodymų apie veikimą sutartiniais pagrindais, tik 2007 m. rugpjūčio 24 d. pranešime apie įgaliojimų atšaukimą prašė sustabdyti ir nebeatlikinėti jokių veiksmų pagal bendradarbiavimo sutarties pakeitimą. Teismo nuomone, nurodyti abiejų šalių teisiniai ir faktiniai konkliudentiniai veiksmai bei elgesys patvirtino jų tarpusavio santykių pagal bendradarbiavimo sutartį tęstinumą iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. pranešimo, kuriuo Elektrinė atšaukė draudimo brokeriui duotus įgaliojimus ir vienašališkai nutraukė sutartinius pavedimo teisinius santykius, įformintus bendradarbiavimo sutartimi. Elektrinė, teikdama draudimo brokeriui 2006 m. rugsėjo 8 d. pranešimą apie bendradarbiavimo sutarties nutraukimą ir įgaliojimo panaikinimą, neinformavo trečiųjų asmenų, nors tokia imperatyvaus pobūdžio pareiga įgaliotojui nustatyta įstatyme (CK 2.148 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, įvertinus tai, kad įgaliotiniui buvo pavesta atlikti veiksmus, susijusius su Elektrinės turto ir turtinių interesu draudimu, neabejotina, jog Elektrinei buvo žinomi tretieji asmenys – draudimo įmonės, santykiams su kuriais nustatyti bei palaikyti draudimo brokeriui buvo suteikti įgaliojimai ir su kuriais įgaliotiniui tarpininkaujant įgaliotojas pasirašė atitinkamas draudimo sutartis. Teismas konstatavo, kad 2006 m. rugsėjo 8 d. pranešimu Elektrinės išreikštas ketinimas nutraukti bendradarbiavimo sutartį liko neįgyvendintas, nes vėlesni faktiniai įvykiai ir šalių elgesys rodė pavedimo teisinių santykių ginčo sutarties pagrindu tęstinumą ne anksčiau kaip iki įgaliotojo 2007 m. rugpjūčio 24 d. pranešimo. Teismo vertinimu, 2004 m. rugpjūčio 24 d. pranešimo turinys patvirtino, jog iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. Elektrinė iš esmės pripažino draudimo brokerio veikimą pagal bendradarbiavimo sutartį, įgaliojimo nutraukimo faktinė priežastis buvo draudimo brokerių apklausos rezultatų vertinimo pagrindu pasirinktas kitas draudimo brokeris, t. y. Elektrinė nutraukė pavedimo sutartį su draudimo brokeriu tik todėl, kad tų pačių teisinių veiksmų atlikimui paskyrė naują įgaliotinį, o tokiu atveju pavedimo sutartis su ankstesniu įgaliotiniu laikoma nutraukta nuo pranešimo jam apie naujo įgaliotinio paskyrimą momento (CK 6.763 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį senaties terminas kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti netesybas pasibaigė 2008 m. vasario 24 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instanicjos teismo sprendimą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, nurodė, kad įstatymo nedraudžiama pavedimo sutarties šalims susitarti dėl netesybų; tokiais atvejais svarbu nustatyti sutartyje aptartų netesybų ir nuostolių atlyginimo santykį. Pagal bendrąją taisyklę – šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti kitos šalies esamus arba galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartines prievoles. Netesybų mokėjimo prievolės nustatymas šalių bendradarbiavimo sutarties 6.2 punkte nepanaikino įstatyme nustatytos įgaliotojo teisės bet kada savo nuožiūra nutraukti pavedimo teisinius santykius su įgaliotiniu ir panaikinti šiam išduotą įgaliojimą, nesuvaržė ir neapribojo įgaliotojo teisės nutraukti pavedimo sutartį ir panaikinti įgaliojimą, nes įgaliotojo sprendimas nutraukti sutartį nesant tam rimto pagrindo (kaip atsitiko nagrinėjamoje byloje) priklausė tik nuo jo paties valios. Kolegijos teigimu, įgaliotojas savo nuožiūra galėjo apsispręsti, ar esant susitarimui dėl kompensacinės baudos jam vertėjo nutraukti pavedimo sutartį tomis faktinėmis aplinkybėmis, kai pagal jos sąlygas įgaliotojui atsirastų tos baudos mokėjimo pareiga. Kolegija, vertindama šalių sutarties atitiktį CK 1.81 straipsnio 1 daliai, nurodė, kad Elektrinė galėjo visiškai laisvai pasirinkti, ar tęsti pavedimo teisinius santykius su draudimo brokeriu, nes sutarties nutraukimui dėl brokerio kaltės nebuvo objektyvaus faktinio pagrindo, ar juos nutraukti, įgyjant sutartyje nustatytą prievolę sumokėti baudą. Kolegijos vertinimu, tokį Elektrinės apsisprendimą iš esmės lėmė paties įgaliotojo valinis poelgis, kuriam draudimo brokeris negalėjo daryti įtakos. Kolegija pažymėjo, kad, nesant įstatyme nustatytos įgaliotojo atsakomybės už pavedimo sutarties nutraukimą, nereiškia draudimo susitarti dėl įgaliotojo atsakomybės atsiradimo sutartyje nustatytais atvejais, o su atsakomybės taikymu susijusių prievolių nustatymas sutartyje – jos prieštaravimo įstatymui. Įstatymo leidžiama sutarties šalims susitarti dėl netesybų taikymo sąlygų; tą garantuoja ir sutarties laisvės įgyvendinimo principas. Kolegijos teigimu, apeliaciniame skunde išdėstyti teismų praktikos išaiškinimai yra neteisingi, nes apelianto argumentai, susiję su ieškovo elgesio ir sąžiningumo įvertinimu, galėtų būti reikšmingi vertinant sutarties nutraukimo pagrįstumą, jeigu būtų pareikštas ieškinys dėl atlyginimo įgaliotiniui priteisimo ir išlaidų atlyginimo (CK 6.764 straipsnio 1 dalis), tačiau, pareiškus ieškinį kitu pagrindu (dėl baudos priteisimo), argumentai tapo nereikšmingi. Kolegija pažymėjo, kad teismas nutartyje nurodė, jog ieškovas negalėjo reikalauti baudos tik todėl, kad pats neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, o ne dėl to, jog tokia ieškovo pozicija apskritai prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008, taip pat nurodė galimybę pagal sutartį reikalauti tik netesybų, atsakovei, kaip įgaliotojui, atsisakius vykdyti pavedimo sutartį, o ne netesybų ir apmokėjimo už realų sutarties vykdymą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturi būti suteikiama absoliučios įstatyme įtvirtintos atstovaujamojo teisės bet kada nutraukti pavedimo santykius, nes būtų paneigta teisės normų garantuota sutartinių teisinių santykių dalyvių laisvė veikiant paritetiniais pagrindais nustatyti individualias tarpusavio santykius reguliuojančias sutarties sąlygas, taip pat ir sąlygą dėl kompensacinės paskirties netesybų mokėjimo prievolės atsiradimo. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl draudimo brokerio nuostolių dydžio pagrįsta byloje esančia faktine medžiaga ir teismų praktika. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino ir šalių elgesio vykdant bei nutraukiant sutartį, pažymėjo, kad  abiejų šalių teisiniai ir faktiniai konkliudentiniai veiksmai bei elgesys patvirtino jų tarpusavio santykių pagal bendradarbiavimo sutartį tęstinumą iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. pranešimo dėl įgaliojimo atšaukimo, o 2006 m. rugsėjo 8 d. pranešimu išreikštas valinis ketinimas nutraukti bendradarbiavimo sutartį liko neįgyvendintas, nes vėlesni faktiniai įvykiai ir šalių elgesys rodė pavedimo teisinių santykių ginčo sutarties pagrindu tęstinumą ne anksčiau kaip iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. pranešimo.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino teisėtu netesybų priteisimą draudimo brokeriui už teisėtus veiksmus. CK 2.146 straipsnio 1 dalyje, 6.763 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta absoliuti įgaliotojo teisė bet kada savo nuožiūra panaikinti išduotą įgaliojimą ir nutraukti pavedimo sutartį. Taigi, kasatoriaus teigimu, pavedimo sutarties vienašališkas nutraukimas CK prasme visada vertintinas kaip teisėtas veiksmas, kurio teisėtumo nepanaikina sutarties nutraukimo priežastys, t. y. įgaliotojas bet kada, esant net menkiausiam nepasitikėjimui įgaliotiniu, gali teisėtai vienašališkai nutraukti pavedimo sutartį net ir nesant įgaliotinio kaltės; vadovaujantis CK 6.760 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, pavedimo sutarties vienašališkas nutraukimas yra ne tik teisėtas veiksmais, bet ir tokioje sutartyje negali būti nustatyta sąlygų, ribojančių įstatyme įtvirtintas įgaliotojo teises ar apsunkinančių tokių teisių įgyvendinimą. Neteisėti veiksmai yra privaloma civilinės atsakomybės sąlyga; nesant neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės netesybų forma taikymas yra negalimas. Nagrinėjamoje byloje teismui taikius kasatoriui civilinę atsakomybę už teisėtus veiksmus, buvo pažeisti CK 6.71, 6.245, 6.246 straipsniai, kuriuose nurodyta, kad civilinė atsakomybė galima tik už neteisėtą veiką, o netesybos mokamos tik už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Teismas nukrypo nuo teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. I., E. G. v. UAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos”, bylos Nr. 3K-3-582/2005, nurodyta, kad pagal CK 6.760 straipsnio 1 dalį įgaliotinis privalo vykdyti pavedimą taip, kad tai geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus ir vengti asmeninių ir įgaliotojo interesų konflikto; įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą ir nutraukti pavedimo sutartį (CK 2.146 straipsnio 1 dalis, 6.763 straipsnio 1 dalies 1 punktas), išskyrus atvejus, kai išduodamas neatšaukiamas įgaliojimas; didelių sankcijų įgaliotojui už sutarties nutraukimą nustatymas sutartyje prieštarauja nurodytoms įstatymo normoms, o atsižvelgiant į atstovavimo apimtį aiškiai per didelis netesybų (baudos) dydis prieštarauja lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principui. Pagal CK 6.764 straipsnio 1 dalį taip pat nenustatyta įgaliotinio teisės reikalauti netesybų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo  nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje A. I., E. G. v. UAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos”, bylos Nr. 3K-3-582/2005, nurodyta, kad už  pavedimo  sutarties  vienašališką nutraukimą kaip teisėtą veiksmą netesybos yra negalimos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008, įgaliotiniui netesybos buvo priteistos dėl įgaliotojo neteisėtų veiksmų, kai šis pažeidė sutartį, atsisakydamas vykdyti savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus – sumokėti ieškovui atlyginimą už pavedimo įvykdymą.

2.             Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nepriklausomų draudimo brokerių veiklą reguliuojančias teisės normas, klaidingai atskleidė draudimo brokerio, kaip nepriklausomo draudimo tarpininkavimo paslaugas teikiančio asmens, veiklos esmę ir paskirtį. Draudimo įstatyme suteikiama teisė draudimo brokeriui veikti be pavedimo su draudėju, nes, pagal susiformavusią dalykinę praktiką, atlyginimą ir bet kokias kitas išmokas (taip pat ir netesybas) draudimo brokeriui moka ne draudėjas, bet draudikas. Dėl to bet kokius draudimo brokerio praradimus, susijusius su pavedimo sutarties nutraukimu, turi kompensuoti draudikas, o ne draudėjas. Bylą nagrinėjęs teismas, neatsižvelgęs į draudimo brokerių veiklos specifiką, leido brokeriui neteisėtai pasipelnyti kasatoriaus sąskaita, gaunant dvigubą kompensaciją (tiek iš draudėjo, tiek ir iš draudiko) už tą patį praradimą. Kasatoriaus teigimu, draudimo brokeriai sutartis dėl savo paslaugų teikimo gali sudaryti arba su draudėju, apdraustuoju, naudos gavėju ar nukentėjusiu trečiuoju asmeniu, arba su draudiku, t. y. gali veikti pagal sutartį su klientu, arba pagal sutartį su draudiku, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimo įstatyme nesuteikta teisės draudimo brokeriui veikti be pavedimo su draudėju, prieštarauja įstatymui. Nagrinėjamoje byloje draudimo brokeris, veikdamas draudiko AB „Lietuvos draudimas“ interesais, ir pagal šią sutartį su draudiku privalėdamas būti lojalus išimtinai draudikui, to neatskleidė kasatoriui, pažeidė tiek Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. N-30 „Dėl informacijos, kurią privalo teikti draudimo tarpininkai klientams“ 2.1, 2.2 punktus, tiek Draudimo įstatymo 149 straipsnio 1 dalį, CK 6.760 straipsnio 1 dalį. Juolab kad draudimo brokeris apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad draudėjui teikė vien brokerio atstovaujamų draudimo bendrovių paslaugų siūlymus; be to, pareigas atlikinėjo ne asmeniškai, kaip nurodyta CK 6.760 straipsnio 2 dalyje, o duodavo jas atlikti kitai bendrovei, todėl, paaiškėjus tokioms aplinkybėms, kasatorius pagrįstai prarado pasitikėjimą draudimo brokeriu ir dėl šių pažeidimų nutraukė bendradarbiavimo sutartį. Taigi bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta dėl draudimo brokerio kaltės, nes šis nevykdė lojalumo draudėjui pareigos, nesilaikė kitų profesinės veiklos standartų. Kasatorius nurodo, kad, nepaisant to, jog nepriklausomas draudimo tarpininkas paprastai dėl draudimo tarpininkavimo paslaugų susitaria su savo klientu (draudėju) ir prioritetiškai turi veikti jo interesais, atlyginimą už suteiktas paslaugas teisiniu požiūriu tarpininkas gauna vien tik iš draudiko; nepriklausomo draudimo tarpininko paslaugas apmokantis draudikas įsipareigoja mokėti atlyginimą brokeriui už visą sudarytos draudimo sutarties laikotarpį, taip pat būtent draudikas įsipareigoja padengti dėl sutarties nutraukimo brokeriui galimus praradimus. Kadangi atlyginimo mokėjimo skolininkas yra draudikas, tai visų piniginio pobūdžio dėl tarpininkavimo veiklos atsirandančių praradimų skolininkas taip pat yra draudikas. Dėl to nagrinėjamoje byloje draudimo brokeris nepatyrė ir negalėjo patirti jokio nuostolio, kurį turėtų atlyginti kasatorius, nes, viena vertus, bendradarbiavimo sutartis buvo neatlygintina, kita vertus, visus honorarus ir kitas išmokas draudimo brokeris gaudavo tik iš draudimo bendrovių.

3.             Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudos ir negautų pajamų santykį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią negautos pajamos yra suma, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos; tai turi būti jo grynasis pelnas. Draudimo brokeris įrodinėjo tik faktą dėl savo negautų pajamų, jokių įrodymų dėl savo grynojo pelno byloje nebuvo pateikta. Priešingai, iš pateiktų pelno nuostolių ataskaitų matyti, kad draudimo brokerio pelnas buvo 15 000 Lt, 56 000 Lt ir 56 000 Lt per trejus metus; priteista 817 000 Lt bauda net 15 kartų didesnė už metinį draudimo brokerio gaunamą pelną. Bendradarbiavimo sutartis buvo neatlygintinė, o tarpininkavimo atlygį draudimo brokeris gaudavo iš draudiko, todėl akivaizdu, kad sutartyje kasatoriui nustatytos netesybos buvo aiškiai neprotingos, akivaizdžiai per didelės, sudariusios pagrindą draudimo brokeriui nepagrįstai praturtėti. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas privalo netesybas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kadangi draudimo brokeriui visus nuostolius, jeigu tokių ir būtų, dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo turi padengti draudikas AB „Lietuvos draudimas“ pagal šio draudiko ir draudimo brokerio pavedimo sutartį, brokeris dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo nepatiria jokių nuostolių. Kasatoriaus teigimu, šias neteisingas išvadas lėmė neteisingas įrodymų vertinimas, nes teismai neatkreipė dėmesio į įrodymų prieštaringumą vienas kitam –draudimo brokeris, ieškinio pareiškime net nenurodęs patirtų nuostolių dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo dydžio, dublike nurodė, kad, draudžiant kasatoriaus rizikas, jis 2006 metais gavo 317 420 Lt pajamų; teismo posėdžio metu pateikė raštą ir jo priedą, kuriame nurodyta, kad 2006 metais draudimo brokeris už kasatoriaus rizikų draudimą gavo 364 705 Lt, tačiau pagal pridėtas sąskaitų–faktūrų kopijas neįmanoma nustatyti, kaip jos susijusios su kasatoriaus rizikų draudimu ir kuo pagrįsta suvestinė. Draudimo brokeris vėliau pateikė baudos pagrindimo patikslinimą, pagal jo priedą nurodyta, kad draudimo brokeris pagal keturis draudimo polisus 2006-2007 metais gavo 132 667,10 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 314 straipsnyje nustatytą naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos procese draudimą, savo iniciatyva viduryje rašytinių įrodymų tyrimo pasiūlė draudimo brokeriui pateikti pirmosios instancijos teismui nepateiktus papildomus žalos apskaičiavimus ir atitinkamą pažymą ir juos pridėjo prie bylos, nepaisydamas kasatoriaus pareikšto prieštaravimo.

4.             Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje V. J. v. V. B., bylos Nr. 2A-490-259/2009, res judicata ir privalomumo principą, nes nesirėmė toje byloje nustatyta faktine aplinkybe, kad bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta 2006 m. rugsėjo 8 d. Draudimo brokeriui vėlesniu prašymu paprašius ištaisyti bendradarbiavimo sutarties nutraukimo datą kaip rašymo apsirikimą, Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 27 d. nutartimi prašymą atmetė, konstatavęs, kad nebuvo padaryta jokios rašymo apsirikimo klaidos. Pagal Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir CPK 18 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusios teismo nutartys yra privalomos visiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantiems asmenims. CPK 182 straipsnio 5 punkte ir 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Dėl to teismas pažeidė įrodymų visapusiško ir išsamaus tyrimo ir vertinimo taisykles.

5.             Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino eigos  pradžios nustatymą reglamentuojančias  teisės  normas. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Byloje yra du draudimo brokerio 2006 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais kasatoriui rašyti raštai, kuriais atsakoma į kasatoriaus 2006 m. rugsėjo 8 d. pranešimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir kuriuose aiškiai nurodyta, jog draudimo brokeris mano, jog jo teisės pažeistos ir jis kreipsis į teismą dėl baudos išieškojimo. Draudimo brokeris ieškinį teismui pateikė 2008 m. vasario pabaigoje, t.y. praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo 2006 m. spalio 9 d. rašto, nors ieškinio senaties terminas dėl baudų (netesybų) išreikalavimo yra šeši mėnesiai (CK 1.125 straipsnio 5 dalies l punktas). Ta aplinkybė, kad draudimo brokeris raštuose nurodydavo bendradarbiavimo sutartį, nereiškia, kad kasatorius kada nors pripažino, jog bendradarbiavimo sutartis galiojo po jos nutraukimo 2006 m. rugsėjo 8 d. Priešingai, kasatorius 2007 m. kovo 13 d. išdavė draudimo brokeriui naują įgaliojimą, kuris niekaip negali būti pripažintas išduotu bendradarbiavimo sutarties pagrindu jau vien dėl įgaliojimo termino (vieneri metai); kasatoriaus teigimu, jeigu būtų dar galiojusi bendradarbiavimo sutartis, joks įgaliojimas nebūtų buvęs būtinas. Nors bylą nagrinėję teismai nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2007 m. rugpjūčio pabaigoje, savo motyvų nepagrindė įrodymais, pagal bylos duomenis matyti, kad bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta ir ieškinio senaties termino eiga reikalavimui dėl baudos išieškojimo prasidėjo 2006 m. rugsėjo mėnesį ir ne vėliau negu 2007 m. liepos mėnesį. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kad bendradarbiavimo sutartis būtų pratęsta ir po 2006 m. rugsėjo 8 d.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė bendradarbiavimo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, teisingai sutartį kvalifikavo kaip pavedimo ir teisingai nurodė, kad CK 6.756-765 straipsniuose nebuvo draudimo šalims susitarti dėl netesybų. Teismai nenukrypo nuo teismų praktikos, kasatorius pats neteisingai ją aiškina. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė nepriklausomų draudimo brokerių veiklą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo teigimu, pagal Draudimo įstatymo 149 straipsnio 1 dalį draudimo brokerio įmonė yra nepriklausomas draudimo tarpininkas, turintis teisę vykdyti draudimo tarpininkavimo veiklą tiek draudiko, teik draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens pavedimu. Draudimo brokeris su draudiku sudaro komercinio atstovavimo sutartį ir veikia jo atžvilgiu kaip prekybos agentas, o su draudėju draudimo brokeris sudaro pavedimo sutartį. Draudikas atsako už savo prievoles pagal komercinio atstovavimo sutartį, o draudėjas pagal pavedimo sutartį. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas  teisingai aiškino baudos ir negautų pajamų santykį, įstatymo nedraudžiama pavedimo sutarties šalims susitarti dėl netesybų, šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti kitos šalies esamus arba realiai galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutarties prievoles. Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais. Įvertinus ilgalaikių sutartinių prievolių turinį, negalima daryti išvados, kad netesybos yra neprotingo dydžio. Sutartyje nustatyto dydžio netesybų reikalavimas nepažeidžia teisingumo principo, juolab kad netesybų suma bet kokiu atveju nepadengia draudimo brokerio nuostolių, kurių jis patyrė, netekęs realiai planuotų gauti pajamų per likusį laikotarpį. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai pažeidė res judicata principą, nurodo, kad kitoje civilinėje byloje bendradarbiavimo sutarties nutraukimas nebuvo ginčo objektas, todėl kasatoriui teko įrodinėti sutarties nutraukimo aplinkybes. Teismai visapusiškai ištyrė bylos įrodymus ir teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl sutarties šalių teisės susitarti dėl netesybų

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.

Viena iš netesybų rūšių yra bauda. Bauda, kaip netesybos, tai iš anksto įstatyme arba sutartyje nustatyta konkreti pinigų suma arba atitinkama procentinė užtikrinamosios prievolės sumos išraiška (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Esminiai baudos skirtumai nuo kitos netesybų rūšies – delspinigių – yra tai, kad ji gali būti nustatoma ne tik už sutarties įvykdymo termino praleidimą, bet ir už kitaip išreikštą sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, yra vienkartinė (neturi tęstinio pobūdžio), nėra skaičiuojama už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „ORLEN Lietuva” v. Švedijos įmonė „Baltic Bitumen AB”, bylos Nr. 3K-3-87/2010).

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia klausimą, kad netesybų nustatymas už pavedimo sutarties nutraukimą prieš terminą prieštarauja netesybų sampratai, nes civilinė atsakomybė už teisėtus veiksmus yra negalima. Byloje kilo šalių ginčas dėl bendradarbiavimo sutarties, kurią bylą nagrinėję teismai kvalifikavo kaip pavedimo. Ieškovas yra draudimo brokeris, kurio teisinį statusą reglamentuoja Draudimo įstatymas. Pagal Draudimo įstatymo 149 straipsnio 1 dalį draudimo brokerio įmonė yra nepriklausomas draudimo tarpininkas, turintis teisę vykdyti draudimo tarpininkavimo veiklą tiek pagal draudiko, tiek pagal draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens pavedimą.

Draudimo brokeris – tai asmuo, nuolat užsiimantis draudimo tarpininkavimo paslaugų teikimu tretiesiems asmenims, gaudamas už tai arba atlygį, kuris gali būti piniginio pobūdžio, arba įgydamas kitokią sutartinę nuo atlikto darbo priklausančią ekonominę naudą. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje pateikiama draudimo tarpininkavimo apibrėžtis. Tai – ūkinė komercinė veikla, kai siekiama supažindinti su galimybe sudaryti draudimo sutartį, siūloma sudaryti draudimo sutartį ar atliekamas kitoks parengiamasis darbas, kurio tikslas – sudaryti draudimo sutartį, taip pat ūkinė komercinė veikla, kai siekiama sudaryti draudimo sutartį, pagalba administruojant ar vykdant sudarytas draudimo sutartis arba administruojant draudžiamuosius įvykius. Draudimo brokeris, norėdamas kuo geriau veikti draudėjo interesais, turi atlikti nemažai funkcijų, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios (nustatyti, kokius draudimo objektus ir nuo kokių rizikų draudėjui paranku draustis, bei parinkti tinkamiausias draudimo rūšis; atlikti palyginamąją draudimo bendrovių patikimumo ir jų teikiamų paslaugų analizę; parinkti draudėjui palankiausią, draudimo brokerio nuomone, draudimo kompaniją; draudėjui sutikus, sutvarkyti reikalus, susijusius su draudimo sutarties pasirašymu; draudžiamojo įvykio atveju padėti draudėjui gauti draudimo sumą arba žalos atlyginimą; suteikti draudėjo ir draudiko ginčams objektyvumo ir stengtis, kad žala būtų atlyginta teisingai; analizuojant draudėjų pageidavimus, draudimo kompanijų taisykles, rinkos pokyčius, teikti draudikams pasiūlymus, kurie padėtų tobulinti draudimo paslaugas).

Draudimo įstatymo 147 straipsnio 4 dalyje imperatyvia forma nustatyta, kad draudimo brokerių įmonė neturi teisės vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo tarpininkavimo, perdraudimo tarpininkavimo ir tarpininkavimo sudarant pensijų kaupimo sutartis veiklą, taip pat gali vertinti draudžiamąjį turtą įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, draudimo brokerių įmonė gali gauti pajamas tik iš tokių ūkinės komercinės veiklos formų, kurios išvardytos Draudimo įstatyme. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys sudarė sutartį būtent tokiems veiksmams, kurie reglamentuoti Draudimo įstatyme, atlikti. Draudimo brokeris yra vienas iš draudimo rinkos dalyvių – tarp draudėjo ir draudiko.

               Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę (Konstitucinio  Teismo  2005 m. gegužės 13 d., 2006  m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 27  d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009   m. spalio 8 d. nutarimai).  Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suteikia teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis.

               CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė –  šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Šalių valios autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Kita vertus, tiek sutartis, kaip jos šalių atitinkamų veiksmų teisinis pagrindas, tiek iš jos tarp šalių kilę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai turi atitikti civiliniame įstatyme esančių imperatyviųjų teisės normų
(ius cogens) reikalavimus. Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008).

               Minėta, kad bylą nagrinėję teismai šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį kvalifikavo kaip pavedimo. Kasatoriaus teigimu, pavedimo sutarties vienašališkas nutraukimas CK prasme visada vertintinas kaip teisėtas veiksmas, kurio teisėtumo nepanaikina sutarties nutraukimo priežastys, t. y. įgaliotojas bet kada, esant net menkiausiam nepasitikėjimui įgaliotiniu, gali teisėtai vienašališkai nutraukti pavedimo sutartį net ir nesant įgaliotinio kaltės; vadovaujantis CK 6.760 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, pavedimo sutarties vienašališkas nutraukimas yra ne tik teisėtas veiksmas, bet ir tokioje sutartyje negali būti nustatyta sąlygų, ribojančių įstatyme įtvirtintas įgaliotojo teises ar apsunkinančių tokių teisių įgyvendinimą. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad netesybų mokėjimo prievolės aptarimas sutartyje nepanaikino įstatyme nustatytos įgaliotojo teisės bet kada savo nuožiūra nutraukti pavedimo santykius su įgaliotiniu. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismų išvada. Draudimo įstatymo 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo brokerių įmonė draudimo tarpininkavimo veiklą vykdo tiek pagal draudiko, tiek pagal draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens pavedimą. Draudimo įstatyme nereglamentuota pavedimo sutartis, todėl šiems santykiams taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, atsižvelgiant į draudimo brokerio, kaip draudimo tarpininko, veiklos specifiką. Bendradarbiavimo sutartis, kuria įformintas kasatoriaus pavedimas ieškovui, pagal savo turinį nėra atlygintinė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad draudimo tarpininkavimas yra ūkinė komercinė veikla, ir byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas gaudavo atitinkamą atlygį iš draudikų, šalių sudaryta sutartis turėjo tiesioginę įtaką ieškovo gaunamų pajamų dydžiui. Šalys, sudarydamos sutartį, paprastai siekia įgyvendinti tam tikrus tikslus ir tenkinti interesus. Ieškovas, sudarydamas su kasatoriumi ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį, galėjo pagrįstai tikėtis, kad šios sutarties pagrindu galės plėtoti savo tiesioginę veiklą su nuolatiniu klientu ir gauti iš jos pajamas. Remdamosi sutarčių laisvės principu, abi bendradarbiavimo sutarties šalys buvo laisvos susitarti dėl šios sutarties vykdymo ir nutraukimo sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ir dėl tam tikrų sutartinių santykių tikrumo bei civilinių santykių stabilumo garantijų. Pavedimo santykius reglamentuojančiose teisės normose nėra nuostatų, kurios draustų sutarties šalims susitarti dėl netesybų sutarties nutraukimo atveju. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nors teisėtas sutarties nutraukimas šalis atleidžia nuo tolesnio sutarties vykdymo, tačiau net ir teisėtas sutarties nutraukimas gali turėti teisinių padarinių, t. y. sutarties šaliai (šalims) gali sukelti atitinkamus turtinius praradimus, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, o tokius praradimus patyrusi šalis gali reikalauti juos kompensuoti. Šalis gali reikalauti atlyginti negautas pajamas (netiesioginius nuostolius), kurių iš tikrųjų negavo ir kurių pagrįstai galėjo tikėtis, jei sutartis nebūtų buvusi nutraukta, vykdoma iki sutarties termino pabaigos (CK 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 3 dalis). Taip užtikrinamas ir vieno iš civilinės teisės principų – teisėtų lūkesčių – įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB „Šiaulių vandenys“, bylos Nr. 3K-3-177/2005). Tai reiškia, kad šalys dėl tokių praradimų kompensavimo gali susitarti sudarydamos sutartį, taip pat ir netesybų forma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog draudimo tarpininkavimas yra vienintelė draudimo brokerio įmonės Draudimo įstatymo leidžiama ūkinė–komercinė veikla, susitarimas dėl netesybų pavedimo sutarties nutraukimo prieš terminą atveju neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra sutarčių laisvės bei teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimo išraiška. Bylą nagrinėję teismai teisingai teisiškai kvalifikavo šalių santykius, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas.

               Kasatoriaus teiginiai, kad bet kokius draudimo brokerio praradimus, susijusius su pavedimo sutarties nutraukimu, turi kompensuoti draudikas, o ne draudėjas, nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Tokių aplinkybių kasatorius byloje neįrodinėjo. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad draudimo tarpininko paslaugas, anot kasatoriaus, apmoka draudikas už sudarytas draudimo sutartis, šių paslaugų apimtis, o tai reiškia ir iš draudiko gaunamo apmokėjimo dydis, kasatoriaus atžvilgiu tiesiogiai priklausė nuo galiojančios pavedimo sutarties vykdymo.

 

               Dėl baudos dydžio

               Kasatoriaus teigimu, šalių sutartimi nustatytos netesybos (bauda) yra aiškiai neprotingos, akivaizdžiai per didelės. Minėta, kad bauda, kaip netesybos, tai iš anksto įstatyme ar sutartyje nustatyta konkreti pinigų suma arba atitinkama procentinė užtikrinamosios prievolės sumos išraiška (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Bauda yra netesybų rūšis ir, jeigu jos dydis aptartas sutartyje, tai bauda kompensuoja minimalius nuostolius ir jų dydžio įrodinėti nereikia, tuo tarpu kiti nuostoliai yra įrodomieji ir turi būti įrodyti pagal jų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J.firma „Tastos statyba” v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007).

               Nagrinėjamoje byloje šalys susitarė, kad jeigu kasatorius nutraukia bendradarbiavimo sutartį iki sutarties 5.2 punkte nurodyto termino, tai jis privalo atlyginti draudimo brokeriui šio turėtas išlaidas vykdant sutartį bei sumokėti jam baudą, kurios dydis lygus prieš tai buvusių kalendorinių metų, draudimo brokeriui tarpininkaujant, pasirašytų draudimo sutarčių įmokų dydžiui, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl brokerio kaltės. Taigi, šalys, nustatydamos baudos dydį, susitarė dėl konkrečių jos nustatymo kriterijų. Konkretaus baudos dydžio nustatymas pagal šalių sutartyje nurodytus kriterijus yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja. Bylą nagrinėję teismai pagal byloje esančius įrodymus nustatė prieš tai buvusių kalendorinių metų, draudimo brokeriui (ieškovui) tarpininkaujant pasirašytų draudimo sutarčių įmokų dydį ir pagal tai sprendė, jog prašomos priteisti baudos dydis yra įrodytas. Kasatoriaus skundo argumentai, kad ieškovas byloje neįrodė savo grynojo pelno, niekaip nesusiję su šalių sutartyje nustatytos baudos dydžio nustatymo kriterijais, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl šių argumentų.

 

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitose CK normose arba įstatymuose nenustatyta kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje ieškovas reiškė reikalavimą priteisti baudą, nustatytą sutartyje, už priešlaikinį bendradarbiavimo sutarties nutraukimą. Taigi, ieškovo teisė pareikšti ieškinį dėl baudos priteisimo atsirado nuo sužinojimo apie sutarties nutraukimą momento. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. viešoji įstaiga Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-200/2006; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-154/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; ir kt.). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino aplinkybes, susijusias su šalių sutarties nutraukimo momentu ir turinčias reikšmę ieškinio senaties termino pradžios nustatymui. Kasatoriaus teiginiai, kad bendradarbiavimo sutarties nutraukimo momentas buvo nustatytas kitoje byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi, nepagrįsti. Kasatorius jo nurodytoje byloje nebuvo dalyvaujantis asmuo, o ginčo bendradarbiavimo sutartis nebuvo nurodomos bylos teisminio nagrinėjimo objektas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė res judicata principą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vadovaudamasi šia įstatymo norma, teisėjų kolegija, patikrinusi senaties termino taikymą teisės aspektu, konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė įstatymų normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas keisti ar papildyti suformuotą teismų praktiką ieškinio senaties termino taikymo klausimais.

            Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiąsias ir proceso teisės normas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos nutartį.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas turėjo 39,55 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) valstybei 39,55 Lt (trisdešimt devynis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

Zigmas Levickis

 

 

 

Antanas Simniškis