Civilinė byla Nr. e2-1800-407/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00696-2020-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų G. Č. ir I. V.-Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LB Baltic“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JDS Line“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „JDS Line“, G. Č. ir I. V.-Č..
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (kreditorė) UAB „LB Baltic“ prašė pripažinti BUAB „JDS Line“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą tyčiniu; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad suinteresuoti asmenys G. Č. ir I. V.-Č. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, nors jų vadovavimo laikotarpiu buvo visos sąlygos pripažinti Bendrovę nemokia. G. Č. Bendrovės dokumentus bankroto administratoriui perdavė praėjus beveik metams nuo bankroto bylos iškėlimo, o turto iš viso neperdavė, nors pagal paskutinį Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktą balansą Bendrovė 2015 m. pabaigoje turėjo turto už 41 365 Eur. Kadangi nėra pateikta Bendrovės finansinė atskaitomybė už 2016 metus, taip pat nėra sudarytas balansas pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, nėra galimybės nustatyti, kada ir kaip perleistas įmonės valdytas turtas, kreditoriams iš esmės atimta galimybė patenkinti finansinius reikalavimus. Bendrovė nuo 2016 m. balandžio mėn. veiklos nebevykdė, nuo 2016 m. lapkričio mėn. nebeturėjo nei vieno darbuotojo, tačiau laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. Bendrovė pirko prekių ir paslaugų už 6 795,10 Eur. G. Č. Bendrovės apskaitą tvarkė aplaidžiai, tokiais savo veiksmais siekė užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias Bendrovės bankroto priežastis bei netinkamo valdymo aplinkybes, dėl ko konstatuotini galiojančių teisės aktų pažeidimai ir akivaizdūs tyčinio bankroto požymiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pripažino BUAB „JDS Line“ bankrotą tyčiniu.
4. Teismas nustatė, kad Bendrovės vadovais buvo nuo 2009 m. spalio 23 d. iki 2016 m. kovo 31 d. – I. V.-Č., nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. – G. Č.. Įvertinęs 2015 m. ir 2016 m. balansų duomenis, teismas konstatavo, kad jau 2015 m. Bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę jos balanse esančio turto vertės. Bendrovė 2015 m. buvo pradelsusi sumokėti trečios eilės kreditoriams 10 763,98? Eur sumą. Bendrovės turtinė padėtis 2016 m. dar labiau pablogėjo, kadangi turtas sumažėjo du kartus, o skolos padidėjo 7 000 Eur suma, palyginus su 2015 m. Daugumos Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų apmokėjimo terminai suėjo 2015 m. rugsėjo mėn.–2016 m. liepos mėn. Atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovės nemokumas atsirado nurodytu laikotarpiu, teismas konstatavo, kad Bendrovės valdymo organai privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tačiau to nepadarė ilgą laiką. ???????
5. Bankroto bylos iškėlimą Bendrovei 2016 m. metų pabaigoje inicijavo kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, kuriam Bendrovė tuo metu (nuo 2016 m. vasario mėn.) buvo įsiskolinusi beveik 5 000 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad buvęs Bendrovės vadovas apeliacine tvarka ginčijo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nurodydamas, kad Bendrovė yra moki ir gali dalimis grąžinti skolą valstybės biudžetui. Tačiau klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo laikotarpiu nesumokėjo bent dalies valstybinio socialinio draudimo įsiskolinimo.
6. Teismas taip pat pažymėjo, kad buvę Bendrovės vadovai nėra pateikę įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie Bendrovės laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d., t. y. veiklos nevykdymo laikotarpiu ir turint įsiskolinimą darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius, įsigytų prekių už 6 795,10 Eur panaudojimą. Teismas darė išvadą, kad šios lėšos buvo panaudotos neteisėtai ir ne Bendrovės interesais. Tai, kad G. Č. su Bendrovės administratoriumi sudarė taikos sutartį iš esmės dėl tos pačios sumos, teismo vertinimu, reiškia, kad G. Č. iš esmės pripažino šių lėšų panaudojimą ne Bendrovės veiklos tikslais.
7. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės atitinka Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius, nes tokiais Bendrovės valdymo organų veiksmais buvo suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą; taip pat sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymio prezumpciją.
8. Be to, teismas pažymėjo, kad visų dokumentų (statybos objektų medžiagų įsigijimo ir panaudojimo registrų) neperdavimas bankroto administratoriui nustatytu terminu, siekiant nuslėpti bendrovės turto panaudojimo aplinkybes, atitinka tyčinio bankroto, susijusius su netinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, požymius.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
9. Suinteresuoti asmenys G. Č. ir I. V.-Č. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl UAB „JDS Line“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; priimti naujus įrodymus. Nurodo šiuos argumentus:
9.1. Nuo 2016 m. sausio mėn. pradžios dėl prasidėjusio bylinėjimosi su UAB „LB Baltic“ buvo apribota galimybė naudotis Bendrovės sąskaitoje esančiomis lėšomis, todėl visas prekių ir paslaugų įsigijimas buvo atliekamas asmeninėmis lėšomis, tikintis, kad pavyks užbaigti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.
9.2. Taikos sutartis sudaryta siekiant palengvinti kreditoriams atgauti lėšas, o ne pripažįstant 6 795,10 Eur panaudojimą ne Bendrovės tikslams. Nepavykus užbaigti darbų, nebuvo galimybės gauti pasirašytą atliktų darbų aktą, kuris patvirtintų 6 795,10 Eur sumos panaudojimą medžiagoms įsigyti.
9.3. Pridedami Bendrovės sąskaitos išrašai patvirtina, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. visos gautos įplaukos buvo naudojamos darbuotojų atlyginimams mokėti ir atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant VMI ir VSDFV Vilniaus skyrių.
9.4. Dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti laiku dėl to, kad esant sunkiai finansinei situacijai buvo problema surasti finansininkę, kuri pagelbėtų tvarkant buhalteriją. Iš perduotos dokumentacijos matyti visi įvykdyti sandoriai ir pradėti vykdyti, bet dėl apyvartinių lėšų trūkumo nebaigti sandoriai. Įvertinus pinigines lėšas, kurias Bendrovė būtų gavusi, matyti, kad Bendrovė turėjo realią galimybę tęsti veiklą. Per visą Bendrovės veiklos laikotarpį, įskaitant ir 2015–2017 m., nebuvo sudaromi sandoriai, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas gali pažeisti kreditorių interesus.
9.5. Bendrovės veikloje iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo ĮBĮ įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Bendrovės vadovas 2015 m. trečiame ketvirtyje ir vėliau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tuo metu buvo vykdomi darbai pagal sutartinius įsipareigojimus, nebuvo požymių, kad situacija galėtų keistis. Teismas padarė išvadas, kad Bendrovė tuo metu jau buvo nemoki, netirdamas jokių Bendrovės finansinių dokumentų, nenustatinėdamas, koks tuo metu buvo Bendrovės turtas ir pradelsti įsipareigojimai.
9.6. Bendrovės vadovai, siekdami atgauti lėšas, ėmėsi visų galimų teisinių priemonių, laimėjo teismus dėl skolų priteisimų, kreipėsi į antstolius, bet ne nuo jų priklausančių priežasčių pinigų neatgavo (skolininkai spėjo paskelbti restruktūrizacijas arba tiesiog bankrutavo).
10. Atsakovė BUAB „JDS Line“ atsiliepime prašo tenkinti suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus; priteisti iš pareiškėjos atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos papildomus argumentus:
10.1. Administratorius taikos sutartį sudarė nereikalaudamas ir taikos sutartyje nesant jokio kaltės ar neteisėtų veiksmų pripažinimo sąlygos ir ją pasirašęs buvęs Bendrovės vadovas G. Č. jokio pripažinimo nepatvirtino. Administratoriaus pozicija dėl Bendrovei išrašytų sąskaitų faktūrų 6 795,10 Eur sumai ir jų apmokėjimo iš Bendrovės lėšų panaudojimo buvo grindžiama nesant priešingų duomenų. Teismas nenustatė, kad minima suma buvo apmokėta būtent iš Bendrovės lėšų. Minėta suma nebuvo padidinti Bendrovės įsiskolinimai kreditoriams, nes šios sąskaitos buvo apmokėtos iš apeliantų asmeninių lėšų.
10.2. Apeliantai nurodo aplinkybes, dėl kurių nepateikti duomenys apie sąskaitomis–faktūromis pirktų prekių 6 795,10 Eur sumai panaudojimą Bendrovės veikloje. Tokios (mažos) dalies duomenų nebuvimas negali būti vertinamas kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas. Kadangi minėtos sąskaitos apmokėtos ne iš Bendrovės sąskaitose ir kasoje buvusių lėšų, net jei įsigytos prekės nebuvo panaudotos Bendrovės veiklos tikslams, tai nepakenkė jos kreditorių interesams.
10.3. Šioje byloje nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo Bendrovės valdymo ir Bendrovės nemokumo arba nemokios Bendrovės padėties esminio pabloginimo.
11. Pareiškėja UAB „LB Baltic“ atsiliepimuose prašo atmesti suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus; priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas. Atsikerta šiais argumentais:
11.1. Vien įvertinus paskutinius išviešintus Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 metus, akivaizdu, kad Bendrovė atitiko ĮBĮ įtvirtintą nemokumo būseną. Apeliantas motyvuotai nepasisako, kas gi sąlygojo, kad jam perėmus vadovavimą faktiškai nemokiai ir jau veiklos nevykdančiai Bendrovei, nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo iki tol, kol šią bylą praėjus kone vieneriems metams inicijavo kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius.
11.2. Nuo 2016 metų pradžios Bendrovei buvo taikomi areštai, kurių nepaisydama Bendrovė toliau neatsiskaitė su esamais kreditoriais, o netgi priešingai – sudarė sandorius ir prisiėmė papildomus įsipareigojimus (be kita ko, lizingo bendrovei UAB „Šiaulių banko lizingas“), tokiu būdu blogindama savo turtinę padėtį.
11.3. Bendrovei su užsakove UAB „Dzūkijos statyba“ sudarius rangos sutartį, Bendrovė jau buvo nepajėgi jos įvykdyti, todėl tam turėjo pasitekti subrangovę UAB „LB Baltic“, su kuria sutarta darbų kaina, kaip vėliau paaiškėjo, buvo didesnė nei Bendrovė turėjo gauti iš užsakovės UAB „Dzūkijos statyba“, taigi, akivaizdu, kad jau sudarant minimą subrangos sutartį su pareiškėja nebuvo planuojama pilnai ar netgi iš viso atsiskaityti.
11.4. Apeliantams nepateikus įrodymų apie 6 795,10 Eur sumos laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. panaudojimą, t. y. tuo laikotarpiu, kai Bendrovė veiklos nevykdė ir buvo įsiskolinusi darbuotojams darbo užmokestį už ilgiau kaip 3 mėnesius, tokia aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymio prezumpciją.
11.5. Nepaisant Bendrovės įsiskolinimų kreditoriams ir pritaikytų areštų, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. balandžio 25 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1709-294/2019, kuriuo priteisė iš atsakovės UAB „Skansen“ ieškovės BUAB „JDS Line“ naudai 342,18 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas, paaiškėjo, jog 5 000 Eur skola buvo įskaityta trišalės įskaitymo sutarties pagrindu. Akivaizdu, kad Bendrovė suteikė pirmumo teisę pavieniams kreditoriams sudarant įskaitymus ar atsiskaitant kitais būdais, kurie leido išvengti piniginių prievolių įvykdymo ankstesniems Įmonės kreditoriams.
11.6. Apeliantų teiginiai, kad Bendrovė nebuvo pajėgi tinkamai vesti apskaitos, nes nebuvo lėšų apskaitininkui, tik patvirtina aplinkybes, kad Bendrovė jau ilgą laiką buvo nemoki. Bendrovės vadovai nevykdė jiems pagal įstatymą numatytos pareigos parengti ir Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti Bendrovės metinės finansinės atskaitomybės dokumentus, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti Bendrovės turto ir įsipareigojimų pokytį iki bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu eliminuota galimybė įvertinti kaip ir kur buvo panaudotas į 2015 metų Bendrovės balansą įtrauktas 41 365 Eur vertės turtas. Todėl teismas pagrįstai konstatavo aplaidų Bendrovės apskaitos vedimą kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių.
11.7. Apeliantai nesąžiningai teikia apeliacinės instancijos teisme didelės apimties naujus įrodymus (sąskaitų išrašus), kuriuos galėjo pateikti jau pirmosios instancijos teisme. Todėl teismas turėtų atsisakyti priimti šiuos įrodymus.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Apeliantai kartu su skundais pateikė naujus įrodymus – Bendrovės sąskaitų išrašus, kuriais grindžia skundų argumentą dėl lėšų panaudojimo Bendrovės interesais. Pareiškėja teigia, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir šiose bylose teismas turi būti aktyvus spręsdamas kilusius ginčus, o apeliantų pateikti įrodymai gali būti reikšmingi siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimą, apeliacinės instancijos teismas minėtus įrodymus priima.
15. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. lapkričio 24 d. gauti pareiškėjos UAB „LB Baltic“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės nurodomi atsikirtimai į atsakovės BUAB „JDS Line“ atsiliepime išdėstytus argumentus. Apeliaciniame procese nenumatytas dublikų ir triplikų teikimas, teismas tokių paaiškinimų nereikalavo pateikti, todėl atsisako juos priimti.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
16. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).
18. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl BUAB „JDS Line“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pagrįstai taikė Bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio IBĮ nuostatas.
Dėl tyčinio bankroto
19. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
20. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „JDS Line“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose bei 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais. Be to, teismas, nors tiesiogiai ir nenurodė, kad taiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, bet konstatavo ir šioje normoje įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Apeliacinės instancijos teismas įvertina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų dėl tyčinio Bendrovės bankroto pagrindų teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai pasisakydamas dėl kiekvieno iš nurodytų pagrindų.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo
22. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
23. Viena iš tokių pareigų nustatyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje – jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą). Šios pareigos pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2015 m. balanso duomenis Bendrovės visas turtas sudarė 41 365 Eur. Nors teismas nustatė, kad 2015 m. Bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę jos balanse esančio turto vertės, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas konstatuojamas, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bankroto byloje kreditorių pateiktais duomenimis, nustatė, kad Bendrovė 2015 m. buvo pradelsusi sumokėti trečios eilės kreditoriams 10 763,98? Eur sumą. Esant tokioms aplinkybėms, iš dalies sutiktina su apeliantų argumentais, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Bendrovė jau 2015 m. buvo nemoki.????
26. Teismas, vadovaudamasis 2016 m. balanso duomenimis, nustatė, kad Bendrovės turtinė padėtis 2016 m. dar labiau pablogėjo, kadangi turtas sumažėjo du kartus, o skolos padidėjo 7 000 Eur suma, palyginus su 2015 m. Daugumos Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų apmokėjimo terminai 2016 m. liepos mėn. jau buvo suėję, nuosekliai didėjo Bendrovės mokestiniai įsiskolinimai VMI ir VSDFV Vilniaus skyriui. Byloje taip pat nustatyta, kad Bendrovė veiklos nevykdė nuo 2016 m. balandžio mėn., tačiau 6 bendrovės darbuotojai (nuo 2016 m. gegužės 1 d. – 8 darbuotojai) atleisti nebuvo ir jiems toliau buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. 2016 m. birželio ir liepos mėn. Bendrovėje dirbo jau tik 1 darbuotojas, kuris 2016 m. liepos 29 d. buvo atleistas. Šios aplinkybės (apeliantų skunduose jos iš esmės nėra ginčijamos), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad nuo 2016 m. antro ketvirčio Bendrovė jau tikrai buvo nemoki.
27. Atsižvelgiant į tai, kad I. V.-Č. Bendrovės vadovės pareigas ėjo nuo 2009 m. spalio 23 d. iki 2016 m. kovo 31 d., nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Tačiau šios pareigos akivaizdžiai nevykdė nuo 2016 m. balandžio 1 d. ėjęs G. Č., kuris turėjo aiškiai suvokti, kad Bendrovei esant nemokiai, didėjant jos mokestiniams įsiskolinimams, nevykdant įsipareigojimų kreditoriams, faktiškai nutraukus veiklą ir atleidus visus darbuotojus, nėra galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto. Tačiau apeliantas ilgai delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, kol 2016 m. lapkričio 29 d. tai galiausiai padarė vienas iš Bendrovės kreditorių (VSDFV Vilniaus skyrius).
28. Be to, pažymėtina, kad pagal 2015 m. balanso duomenis Bendrovės turtą (41 365 Eur) sudarė 13 136 Eur ilgalaikis materialus turtas, 28 229 Eur trumpalaikis turtas, iš jų 27 613 Eur per vienerius metus gautinos sumos. Pagal 2016 m. balansą Bendrovės turtą (19 101 Eur) sudarė ilgalaikis – 12 195 Eur, trumpalaikis – 6 906 Eur. Iškėlus bankroto bylą Bendrovei, bankroto administratorius nurodė, kad Bendrovės vadovas delsė jam pateikti Bendrovės dokumentus ir turtą. Iš bylos matyti, kad 2017 m. pabaigoje apeliantas perdavė Bendrovės dokumentus administratoriui, tačiau joks Bendrovės materialus turtas administratoriui nebuvo perduotas, kaip reikalaujama pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Procesiniuose dokumentuose apeliantai nurodė, kad pagal 2015 m. gruodžio 18 d. sudarytą finansinės nuomos sutartį Bendrovės turėtas 2008 m. gamybos automobilis VW Passat buvo parduotas lizingo bendrovei, siekiant gauti apyvartinių lėšų. Tačiau lizinguojamas turtas į įmonės balansą neįtraukiamas, o jokių kitų paaiškinimų ir įrodymų dėl balanse nurodyto Bendrovės materialaus turto neperdavimo administratoriui apeliantai nepateikė.
29. Toks Bendrovės vadovo neteisėtas neveikimas, t. y. minėtų įstatyme nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas pažeidė kreditorių interesus, sumažino jų galimybes patenkinti savo reikalavimus, todėl teismas pagrįstai pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies 2 punkto taikymo
30. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, Bendrovės bankrotą tyčiniu pripažino ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto bei 3 dalies 2 punkto pagrindais. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įrodymais nėra pagrįstas prekių už 6 795,10 Eur sumą, įsigytų nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d., panaudojimas Bendrovės interesais. Apeliantai skunduose paaiškino, kad šios prekės buvo įsigytos už asmenines lėšas dėl tuo metu Bendrovės sąskaitose esančioms lėšoms taikyto turto arešto. Tokias aplinkybes iš dalies patvirtina byloje esantys turto arešto aktai ir apeliantų pateikti Bendrovės sąskaitų išrašai. Pažymėtina, kad Bendrovės bankroto administratorius atsiliepime nurodė, kad jo ankstesnė pozicija dėl Bendrovei išrašytų sąskaitų faktūrų už 6 795,10 Eur sumą ir jų apmokėjimo iš Bendrovės lėšų panaudojimo buvo grindžiama tuo, kad bankroto byloje nebuvo priešingų duomenų. Taigi, administratorius, perėmęs iš apelianto visus Bendrovės dokumentus, visgi sutinka, kad minėta suma buvo apmokėta ne iš Bendrovės lėšų. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovės ir jos kreditorių interesai buvo pažeisti.
32. Pareiškėja atsiliepimuose į apeliantų skundus kaip papildomą argumentą dėl CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. balandžio 25 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1709-294/2019, paaiškėjo, jog buvo atliktas Bendrovei mokėtinos 5 000 Eur skolos įskaitymas. Tačiau patikrinus teismų informacinės sistemos Liteko duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad minėtoje civilinėje byloje buvo pateikta Bendrovės ir UAB „Skansen“ 2015 m. vasario 13 d. sudaryta subrangos sutartis, kurioje buvo numatyta, kad užsakovė UAB „Skansen“ 5 000 Eur už medžiagas sumokės tiesiogiai UAB Nord Profil. Kadangi minėta sutartis buvo sudaryta iki nagrinėjamoje byloje nustatyto Bendrovės nemokumo momento, Bendrovei dar neturint įsiskolinimo darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės, šis pareiškėjos argumentas taip pat nesudaro pagrindo nei taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją, nei konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo
33. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą tyčinio bankroto požymiu laikomas atvejis, kai nustatoma, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, nurodė, kad visų dokumentų (statybos objektų medžiagų įsigijimo ir panaudojimo registrų) neperdavimas bankroto administratoriui nustatytu terminu, siekiant nuslėpti bendrovės turto panaudojimo aplinkybes, atitinka tyčinio bankroto, susijusius su netinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, požymius. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad visi Bendrovės dokumentai bankroto administratoriui, nors ir pavėluotai, bet buvo perduoti, pats administratorius to neginčija ir neįrodinėja, kad jam trūkta kokių nors dokumentų, dėl kurių negalima nustatyti Bendrovės turto panaudojimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, tokią išvadą darė dėl jau minėto turto, įsigyto už 6 795,10 Eur sumą, panaudojimo Bendrovės veikloje. Tačiau atmetus argumentus dėl šios sumos (už ją įgyto turto) panaudojimo ne Bendrovės interesais (žr. šios nutarties 31 punktą), nėra pagrindo sutikti ir su teismo išvada dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo kaip Bendrovės vieno iš tyčinio bankroto požymių.
Dėl bylos baigties
35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Nors, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti pirmosios instancijos teismo nustatyti Bendrovės tyčinio bankroto teisiniai pagrindai byloje nėra įrodyti, todėl teismas juos konstatavo nepagrįstai, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, kuriuo ginčo klausimas iš esmės išspręstas teisingai.
36. Be to, kaip minėta, teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantei I. V.-Č. jos vadovavimo Bendrovei laikotarpiu buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Jokių kitų apeliantės pažeidimų, lėmusių Bendrovės privedimą prie bankroto, šioje byloje taip pat nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti jos kaltės pripažįstant Bendrovės bankrotą tyčiniu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės teisines paslaugas, t. y. atsiliepimų į apeliantų skundus parengimą. Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad išlaidos skaičiuojamos už dviejų atsiliepimų parengimą, tačiau iš pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad jie grindžiami beveik identiškais argumentais, juolab kad ir apeliantų skundai beveik identiški. Nors prašomos priteisti išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino tokių išlaidų dydžio, įvertinus šios bylos sudėtingumą, advokatės darbo ir laiko sąnaudas, yra pagrindas sumažinti priteistiną išlaidų dydį iki 600 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
38. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti apeliantės I. V.-Č. kaltės pripažįstant Bendrovės bankrotą tyčiniu, pareiškėjai nurodytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teisinga būtų priteisti tik iš apelianto G. Č. (CK 1.5 straipsnis).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto G. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjos UAB „LB Baltic“ (įmonės kodas 302310118) naudai.
Teisėjas Vigintas Višinskis