VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 (S)

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,

sekretoriaujant Ernestai Perednienei, 

dalyvaujant ieškovo atstovui Linui Gedžiui, atsakovo atstovui advokatui Nerijui Kirkilui, trečiojo asmens atstovui Valdui Popierai 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Handelshus“ ieškinį atsakovui UAB „Aibės logistika“, trečiasis asmuo UAB „Skendija“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

        Ieškovas ieškinyje nurodo, kad UAB „Handelshus“ (ankstesnis įmonės pavadinimas UAB „Pontem“) ir UAB „Aibės logistika“ 2017-08-27 sudarė Tiekimo sutartį Nr. 1.2.-2017-08-27, remiantis kuria ieškovas įsipareigojo pagal atsakovo užsakymus tiekti prekes, o atsakovas įsipareigojo priimti sutarties reikalavimus atitinkančias prekes ir už jas sumokėti sutartą kainą. Sutarties priedu Nr. 2019-2 šalys susitarė, kad pirkėjas užstatinę tarą grąžina į pardavėjo sandėlius ne rečiau kaip kas dvi savaites. Nepristačius užstatinės taros pagal aukščiau nurodytas sąlygas, pardavėjas turi pilną teisę pateikti sąskaitą dėl užmokesčio už nepristatytą tarą, o pirkėjas turi sąskaitą už tarą apmokėti per 30 dienų. 2020-10-09 atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl nepristatytos taros ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis sutarties nuostatomis pareikalauta sumokėti už negrąžintą tarą 4700,85 Eur bei pateikė apmokėjimui 2020-10-08 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. SUA1248091, kurią atsakovas privalėjo apmokėti per 30 dienų. Pareiškimo pateikimo dieną atsakovas nurodytos sąskaitos neapmokėjo (taros taip pat negražino), todėl yra skolingas 4700,85 Eur. Atsakovas nemokėdamas už prarastą užstatinę tarą nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, elgiasi nesąžiningai, pažeidžia sutartinių įsipareigojimų vykdymo principus ir tokiu būdu pažeidžia ieškovo interesus. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 4 700,85 Eur skolą, 10,34 Eur delspinigių, 40 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 1 d., 8 proc. dydžio procesines metines palūkas ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas teismui pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (kuris dėstomais argumentais laikomas ir atsiliepimu į ieškinį) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovo keliamo ginčo objektas – atsakovo negrąžinta tara ieškovui, t.y. negrąžinta

840 vnt. plastikinių dėžių ir 15 vnt. europadėklų, kurių bendra vertė 4 700,85 Eur.  Tarp šalių vykstant ilgalaikiams sutartiniams santykiams, ieškovas parduodavo prekes atsakovui kartu su prekes įpakuojančia tara (dėžėmis, padėklais), o atsakovas nupirkdavo prekes, jas parduodavo mažmeninės prekybos įmonėms, naudojančioms prekės ženklą „Aibė“, bei kitoms parduotuvėms, o užstatinę tarą grąžindavo ieškovui, kurioje būdavo supakuota perkama produkcija. Be to, tarp atsakovo ir vežėjo UAB „Skendija“ (toliau – „vežėjas“) susiformavo sutartiniai santykiai pagal 2016-10-03 vežimų organizavimo sutartį Nr. 5.3.-2016/10/03-01, pagal kurią vežėjas atsakovo prekes nuveždavo į mažmeninės prekybos įmones, naudojančias prekės ženklą „Aibė“ bei kitoms parduotuvėms. Vežėjas buvo įsipareigojęs pagal gautą atsakovo užsakymą krovinio vežimui pateikti transporto priemonę ir nugabenti ieškovo (siuntėjo) jam perduotą krovinį į paskirties punktus. Šis vežėjas taip pat ir grąžindavo atsakovo ir ieškovo gautą tarą (dėžes, padėklus) į ieškovo sandėlius. 2020-10-08 ieškovo pretenzijoje Nr. 05-09-274 ieškovas nurodo, kad jo buhalterinės apskaitos duomenimis nustatytu terminu atsakovas nėra grąžinęs užstatinės taros, t.y. 15 vnt. europadėklų ir 840 vnt. plastikinių dėžių, kurių bendra vertė 4700,85 Eur su PVM. Prie pretenzijos ieškovas pridėjo 2020-10-08 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. SUA1248091 4 700,85 Eur su PVM sumai. Tačiau nei pretenzijoje, nei nurodytoje PVM sąskaitoje-faktūroje ieškovas nenurodė ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, už kokių metų kokį konkretų laikotarpį (mėnesį ar mėnesio

dalį) atsakovas negrąžino pretenzijoje ir sąskaitoje nurodytos užstatinės taros. Atitinkamai ir pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo ir ieškinyje ieškovas šių konkrečių faktinių aplinkybių nenurodė bei nepagrindė. Atsakovas patvirtindamas, kad ieškovo reikalaujamą tarą buvo grąžinęs, pateikdamas prieštaravimus dėl teismo įsakymo tik spėjo, kad ieškovo pretenzija galimai yra susijusi su 2019-07-19/21 dienomis atsakovo vykdytu ir vežėjo UAB „Skendija“ įgyvendintu užstatinės taros grąžinimu, todėl atsakovas su prieštaravimais ir buvo pateikęs į bylą 2019 m. liepos 19 d. debetinę PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TAR 0172827, kuri įrodo, kad tara buvo grąžinta, bei vairuotojo A. P. paaiškinimą ir vairuotojo D. S. paaiškinimą. Pastebėtina ir tai, kad ieškovas pretenziją dėl neva negrąžintos taros pateikė daugiau nei po 15 mėnesių nuo ginčytinos taros (ne)grąžinimo datos (2019-07-21), kas kelia dar didesnes abejones dėl tinkamo ieškovo taros apskaitos vedimo ir ieškovo keliamo reikalavimo dėl negrąžintos taros pagrįstumo. Pažymi, kad taros grąžinimas į ieškovo sandėlį adresu Meistrų g. 10, Vilniuje, būdavo atliekamas tik savaitgaliais ir vairuotojai, atvežę užstatinę tarą grąžinimui rasdavo tik apsaugos darbuotoją, kuris atsisakydavo pasirašyti, o šio pasekoje atsakovo buhalterinę apskaitą atliekantys UAB „Aljansas Aibė“ darbuotojai debetines sąskaitas siųsdavo ieškovui pasirašyti. Tai patvirtina pridedamas 2019-11-18 - 2019-12-04 elektroninis susirašinėjimas su ieškovo atstovu P. Č. ir iš ieškovo pusės pasirašyta 2019-11-03 debetinė PVM sąskaita-faktūra Nr. TAR0204823; 2020-01-06 – 2020-01-08 elektroninis susirašinėjimas dėl 2019-12-13 debetinės PVM sąskaitos-faktūros Nr. TAR0217753 pasirašymo; 2019-12-13 debetinė PVM sąskaita- faktūra Nr. TAR0217753. Tokiu būdu, tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiformavusi užstatinės taros grąžinimo ieškovui praktika, kad taros grąžinimo ieškovui momentu iš ieškovo pusės debetinėje atsakovo parengtoje PVM sąskaitoje-faktūroje iš ieškovo pusės nebūdavo pasirašoma, ir šias debetines sąskaitas atsakovas siųsdavo ieškovui elektroniniu paštu pasirašyti, o ieškovas pasirašęs jas atsiųsdavo atgal atsakovui. Taip šalys eliminuodavo susidariusią spragą taros grąžinimo momentu, vėliau padarydamos atžymas sąskaitose-faktūrose.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti iš esmės prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.

Ieškovo ieškinys atmestinas visiškai.

Iš ieškovo atstovo, atsakovo atstovo bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. P., D. S., V. L. paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad ieškovas su atsakovu 2017-08-27 sudarė Tiekimo sutartį Nr. 1.2.-2017-08-27, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti prekes, o atsakovas įsipareigojo priimti užsakytas prekes bei sumokėti sutartą kainą.

Abi šalys, sudarydamos sutartį, veikė kaip verslo subjektai, todėl jos laikomos lygiavertėmis šalimis.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine.

Iš bylos medžiagos ir sutarties turinio analizės matyti, kad tarp šalių susiklostė situacija, kai atsakovas pirkdavo produkciją su tara, kurią grąžindavo savaitgaliais kas dvi savaites ieškovui kartu su dėžėmis, padėklais.  

Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gaumina“ v. UAB „Raminora“, bylos Nr. 3K-3-327-687/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo skolą, teigdamas, kad šis negrąžino taros, išrašytos debetinės sąskaitos taip pat neapmokėjo. Atsakovo teigimu, ieškovui tara visuomet būdavo grąžinama.  

Teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas aiškino, kad visą tarą ieškovui grąžino laiku. Atkreipė dėmesį į tai, kad pretenzija dėl neva negrąžintos taros atsakovui pateikta tik praėjus daugiau nei 15 mėnesių nuo ginčytinos taros (ne)grąžinimo datos.

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos-faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita-faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita-faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita-faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos-faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.).

Visgi ieškovas savo reikalavimams pagrįsti nepateikė kitų įrodymų, be vienašališkai išrašytos PVM sąskaitos-faktūros bei pretenzijos (parengtos praėjus daugiau nei metams).

Šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Šalių paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su jo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).

Teismo posėdžio metu buvo apklausti vairuotojai, kurių vienas pakrovė iš atsakovo tarą, o antrasis – kitą dieną vežė ieškovui. Teismo posėdžio metu taip pat apklaustas sandėlininku dirbęs ieškovo darbuotojas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

Teisme išklausius liudytojų paaiškinimus darytina priešinga išvada nei dėstomos ieškinyje aplinkybės dėl atsakovo taros (ne)pristatymo.

Bendrąsias krovinio vežimo sutarties nuostatas nustato CK 6.808 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, o 2 dalyje nustatyta, kad vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu.

Šiuo atveju tiek teismo posėdžio metu, tiek rašytu pateiktais vairuotojų paaiškinimais nėra pagrindo netikėti, kad tara buvo nuvežta ieškovui ir iškrauta. Ta aplinkybė, kad ieškovo darbuotojais jokių dokumentų nepasirašė, neturi reikšmės, kadangi iš pateikto el. susirašinėjimo tarp ieškovo ir atsakovo darbuotojų matyti, kad susiklosčiusi praktika ir buvo, jog tara savaitgalį nuvežama ieškovui, o vėliau ieškovo darbuotojas dokumentus pasirašydavo (ieškovo sandėlio darbuotojas teismo posėdžio metu šią aplinkybę patvirtino).

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). CK 6.200 straipsnio 3 dalis nustato, jog sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Reikalavimas tarpusavyje atsiradusias prievoles, taip pat ir iš sutarties kylančias teises realizuoti kuo ekonomiškiau reiškia, jog šalys neturi teisės atlikti veiksmų, kuriais, nesant sutartinio pagrindo, būtų didinami kitos šalies įsipareigojimai pirmajai šaliai.

Šiuo atveju susipažinus su šalių pateiktais įrodymais bei teismo posėdžio metu išdėstytais pasisakymais darytina išvada, kad teismui nepateikti jokie įrodymai, kurie paneigtų atsakovo atsikirtimus, o įrodytų ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

Sąžiningumo principas nacionalinėje civilinėje teisėje įtvirtintas CK 1.5 straipsnyje kaip bendrasis civilinių teisių santykių dalyvių elgesio reikalavimas, taip pat kriterijus, kuriuo privalo vadovautis teismai aiškindami ir taikydami įstatymus bei vykdydami teisingumą. Sąžiningumo reikalavimo svarba akcentuojama ir konkrečiuose CK straipsniuose, reglamentuojančiuose sutartinius teisinius santykius.

Aukščiau sprendime minėtas ieškovo elgesys teismui kelia sąžiningumo abejonių. Kadangi prieštaravimai ir patvirtina būtent atsakovo dėstomas aplinkybes, todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog atsakovui kiltų prievolė apmokėti skolą. Jokio susirašinėjimo su atsakovu, kuriame būtų matyti, jog tara galėjo būti nepristatyta laiku, teismui nepateikta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo ir šioje dalyje ieškovo ieškinys atmestinas visiškai. 

Ieškovas ieškinyje taip pat prašo priteisti iš atsakovo 10,34 Eur delspinigių. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi pagrindinė prievolė (skola) teismo sprendime konstatuota kaip neįrodyta, iš atsakovo ieškovui negali būti priteisiami ir reikalaujami delspinigiai, todėl šioje dalyje ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl skolos bei delspinigių priteisimo, nėra jokio teisinio pagrindo šioje byloje priteisti 40 Eur sumą (pagal Mokėjimo, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi pagal šią normą Įstatyme nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Palūkanas nurodyti ūkio subjektai moka, jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Nors tarp šalių sudaryta sutartis laikytina komerciniu sandoriu, tačiau nenustačius, jog atsakovas turėjo prievolę sumokėti ieškovui pagal jo išrašytą debetinę sutartį, šis reikalavimas teismo sprendimu atmestinas visiškai.        

        Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

                Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Ieškovo ieškinys atmestinas visiškai, todėl jam nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos žyminis mokestis ir kt. (CPK 80, 93, 98 straipsniai).

Atsakovas prašo atlyginti 2 645,50 Eur teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro tiek procesinių dokumentų rengimas, tiek konsultaciniai pokalbiai bei atstovavimas teismo posėdžiuose. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis (2 645,50 Eur), atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį, tiek į pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinas protingomis ir nėra mažintinos ir yra priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai). 

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos, kadangi išlaidos viršija nurodytą sumą. Bylinėjimosi išlaidų suma byloje sudaro 12,14 Eur, kurios priteistinos iš ieškovo (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis ).

Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

        Ieškovo UAB „Handelshus“, juridinio asmens kodas 221412030, ieškinį atsakovui UAB „Aibės logistika“, juridinio asmens kodas 126119728, atmesti visiškai.

        Iš ieškovo UAB „Handelshus“, juridinio asmens kodas 221412030, priteisti atsakovui UAB „Aibės logistika“, juridinio asmens kodas 126119728, 2 645,50 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt penki eurai 50 centų) bylinėjimosi išlaidas.

        Priteisti iš ieškovo UAB „Handelshus“, juridinio asmens kodas 221412030, 12,14 Eur (dvylika eurų 14 centų) pašto išlaidų valstybei. Išaiškinti, kad nurodytas išlaidas ieškovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą

        Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                         Gintaras Seikalis