Baudžiamoji byla Nr. 2K-130/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.3.1.
2.1.4.4.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro
Godo, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutarties.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009
m. balandžio 29 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas
pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
laisvės atėmimu penkeriems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti K. S., V. L. ir T.
D., tačiau jie kasacinių skundų nepadavė.
Priteista solidariai iš K. S., V. D., V. L. ir T. D. 152,90 Lt Valstybinei
ligonių kasai ir 520 Lt nukentėjusiajai L. M.
Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d.
nutartimi nuteistųjų K. S., V. D., V. L. ir T. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. D. nuteistas
už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. S., V. L. ir T. D., 2008 m. gruodžio 8 d. nuo 22.00 val. iki 2008 m.
gruodžio 9 d. 00.01 val., Šiauliuose,
pastato, esančio adresu Tilžės g. 122 vidiniame kieme, panaudodami fizinį
smurtą prieš nukentėjusįjį nepilnametį E. M. ir nukentėjusįjį V. D., t.
y., T. D. sugriebus viena ranka už rūbų nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. ir
prievarta įsodinus jį į automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o K. S. su V. D. užsukus nukentėjusiojo V.
D. rankas už nugaros ir prievarta įsodinus į automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojant
automobiliu Šiaulių miesto gatvėmis, T. D. iškrausčius nukentėjusiojo V. D.
kišenes, pagrobė svetimą, V. D. priklausantį turtą: bevertę piniginę, kurioje
buvo 40 Lt, mobiliojo ryšio telefoną
„Nokia 2360“, kurio vertė 500 Lt, negaliojantį V. D. vardu išduotą Lietuvos
Respublikos piliečio pasą (Nr. (duomenys
neskelbtini)), o V. L. iškrausčius nukentėjusiojo nepilnamečio E. M. rūbų
kišenes, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. priklausantį
turtą: 500 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, kurio vertė 500 Lt.
Tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami vieninga tyčia, bendrais tyčiniais
veiksmais, išvažiavus iš Šiaulių miesto teritorijos Radviliškio miesto
kryptimi, T. D. grasinant panaudoti smurtą – nuvežti į mišką ir nupjauti
galvas, nuvežus nukentėjusįjį nepilnametį E. M. ir nukentėjusįjį V. D. į
Šiaulių r., ties Kairių k. esantį mišką, tiksli vieta nenustatyta,
panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. D., t. y. T. D. ištraukus
prievarta už rūbų nukentėjusįjį V. D. iš automobilio į lauką, nuvilkus
nukentėjusiojo V. D. striukę, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. D.
priklausantį turtą – striukę, kurios vertė 700 Lt, bei siekiant išsaugoti
pagrobtą turtą, T. D. sudavus V. D. ranka du smūgius į krūtinės ląstos kairę
pusę, vieną smūgį į apatinio žandikaulio kairę pusę, padarė V. D. krūtinės
ląstos kairės pusės sumušimą ir apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą, t.
y. nežymų sveikatos sutrikdymą. T. D. liepus nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M.
išlipti iš automobilio, K. S. pareikalavus nukentėjusiojo nepilnamečio E. M.
atiduoti batus, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį turtą –
vieną porą vyriškų batų, kurių vertė 100 Lt. T. D. už rūbų prievarta
išvilkus nepilnametį nukentėjusįjį E. M. iš automobilio į lauką, T. D. nuėmus
E. M. nuo pečių kuprinę, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį
turtą – kuprinę, kurios vertė 60 Lt, plastikinį indą su šaukštu, kurių bendra
vertė 20 Lt, ir nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. priklausantį turtą – du
balionėlius aerozolinių dažų, kurių bendra vertė 20 Lt, bei siekiant išsaugoti
pagrobtą turtą, T. D. sudavus tris smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam
nepilnamečiui E. M. į pilvo sritį, tuo sukeliant jam fizinį skausmą, iš viso
pagrobė svetimą nukentėjusiajam V. D. priklausantį 1240 Lt vertės turtą, nepilnamečiui nukentėjusiajam
E. M. priklausantį 1020 Lt
vertės turtą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį 180 Lt
vertės turtą.
Kasaciniu skundu
nuteistasis V. D. prašo teismą panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti bylą
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius
skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1
dalį, nes šio nusikaltimo nepadarė.
Kasatorius pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė visą eilę esminių
baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Visų pirma, kasatorius nurodo, kad
teismas pažeidė šiuos esminius baudžiamojo proceso principus: BPK 7 straipsnio
1 dalyje įtirtintą rungimosi principą, BPK 10 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintą teisės į gynybą principą, BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą
vieną iš kaltinamojo teisių teikti įrodymus ir nagrinėjimo teisme metu užduoti
klausimus, BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtiną teisę prašyti, kad
liudytojai būtų apklausti ir BPK 45 straipsnyje įtvirtiną teisėjo, prokuroro ir
ikiteisminio tyrimo pareigūno pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų
procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.
Kasatorius nurodo, kad
apylinkės teisme jis neturėjo galimybės reikšti pastabų dėl nukentėjusiojo
duotų parodymų.
Kasatorius teigia, kad nors
jis buvo pareiškęs pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio, tačiau apylinkės
teismas 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi nepagrįstai šias pastabas atmetė.
Taip pat apygardos teismas
pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes netenkino jo prašymo atlikti pakartotinį
įrodymų tyrimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad vieninteliai įrodymai,
kuriais remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo apsvaigusio
nuo alkoholio nepilnamečio nukentėjusiojo parodymai, kurie neatitinka BPK 20
straipsnio 2 ir 3 dalyje įrodymams keliamų reikalavimų.
Kasatorius mano, kad nėra
jokių įrodymų, patvirtinančių kad jis padarė nusikaltimą, o teismas
apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vien tik atsižvelgdamas į ankstesnius jo
teistumus, padarė išvadą, kad jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl kasatorius
teigia, kad teisminis bylos nagrinėjimas vyko šališkai.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad apylinkės
teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje
surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus dalyvavimo jam inkriminuotos
nusikalstamos veikos padaryme.
Nors kasatorius
teigia, kad teismas pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio
3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, 45 straipsnį, 261 straipsnio 2 dalį ir 324
straipsnio 6 dalį, tačiau šie jo teiginiai yra deklaratyvūs. Nagrinėjant bylą
apylinkės teisme kaltinamajam V. D. buvo išaiškintos jo teisės ir jis turėjo
teisę teikti įrodymus, pareikšti prašymus, duoti parodymus, pareikšti savo nuomonę
visais klausimais nagrinėjant bylą, dalyvavo tiriant įrodymus, t. y. iš teismo
posėdžio protokolo matyti, kad įstatymų garantuotos teisės jam buvo suteiktos,
teisė į gynybą suvaržyta nebuvo, teismo
šališkumo nenustatyta. Tai, kad kasatorius nesutinka ar savaip vertina nukentėjusiųjų
parodymus, nėra teismo šališkumas ar neobjektyvumas. Teismas nukentėjusiųjų
parodymus vertino su kitais byloje ištirtais įrodymais. V. D. buvo pateikęs
pastabas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdžio protokolo ir Šiaulių
miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 14 d. patvirtino jo pastabas toje
dalyje, kad iš automobilio buvo išlipęs T. D. ir striukę iš nukentėjusiojo V. D.
paėmė lauke, bei tai, kad V. D., paskelbus nuosprendį, nurodė, jog nuosprendžio
nesuprato. Pastabų patvirtinimas neįrodo Šiaulių miesto apylinkės teismo
šališkumo ar Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant bylą padarytų baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimų.
Kaip matyti,
kasatoriaus nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas kartu su kitais
nuteistaisiais, panaudojo smurtą prieš nepilnametį nukentėjusįjį E. M. ir
nukentėjusįjį V. D., kartu su K. S. prievarta užsuko nukentėjusiajam
V. D. rankas ir prievarta įsodino jį į automobilį, o nuvežę į Šiaulių
r., ties Kairių k. esantį mišką, pagrobė svetimą nukentėjusiesiems E. M., V.
D. ir L. M. priklausantį turtą. Šiaulių miesto apylinkės teismo
patvirtintos V. D. pastabos dėl teismo posėdžio protokolo nepakeičia ir
neišplečia nusikalstamų V. D. veiksmų. Be to, nors V. D. nurodė, kad jis teismo
nuosprendžio nesuprato, tačiau savo teisę apskųsti Šiaulių teismo nuosprendį,
realizavo.
Taip pat
atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai skunde teigia, jog buvo
suvaržytos jo teisės nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes Šiaulių apygardos teismas neatliko
įrodymų tyrimo. Iš Šiaulių apygardos teismo posėdžio
protokolo matyti, kad V. D. iš tiesų prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti
nukentėjusiuosius, nes jie apylinkės teisme davė neva melagingus parodymus. Nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos teisme V. D., prašydamas apklausti nukentėjusiuosius,
nenurodė, kokias kitas aplinkybes, be jau parodytų apylinkės teisme, jie turėtų dar nurodyti, todėl
teismas pagrįstai nusprendė neatlikti įrodymų
tyrimo. Tai, kad Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine
tvarka, neatliko įrodymų tyrimo, nereiškia, kad buvo suvaržytos V. D. teisės.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma
nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ir pateikė į juos motyvuotas išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas procesinių pažeidimų nepadarė, V. D.
teisių nesuvaržė, pagrindo panaikinti priimtą nutartį nėra, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat nėra.
Nuteistojo V. D. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl V. D. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
Kolegija laiko, kad
teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai V. D.
nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus dalyvavimą BK 180
straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme patvirtina
nukentėjusiojo E. M. parodymai, kurie buvo vienodi ir nuoseklūs viso proceso
metu, todėl teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Nukentėjusysis E. M. parodė,
kad po to, kai kitas nuteistasis šioje byloje – T. D., sugriebęs viena ranka už
sprando, o kita – už dešinės rankos, jį prievarta įsodino į automobilį, jis matė,
kaip kasatorius kartu su bendrininku K. S., užlaužė rankas nukentėjusiajam V. D.
ir taip pat įsodino jį į automobilį. Nukentėjusysis E. M. parodymo
atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino kasatorių kaip asmenį, kuris su
automobilio vairuotoju užsuko nukentėjusiajam V. D. rankas už nugaros ir
įsodino į automobilį. Nors nukentėjusysis V. D. nusikalstamos veikos padarymo
metu buvo išgėręs, tačiau apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes
jis parodė, kad į automobilį ir iš jo buvo įsodintas bei išlaipintas prievarta,
po to buvo nuvilkta jo striukė, o jis pats mušamas. Nors daugiau jokių
smurtinių veiksmų kasatorius neatliko, tačiau jis buvo kartu prie automobilio
ir jo viduje kitiems nuteistiesiems šioje byloje vartojant smurtą, grasinant
bei užvaldant svetimą turtą, todėl jis suvokė, kad kartu su kitais
bendrininkais dalyvauja plėšimo padaryme.
Sutinkamai su BK 180
straipsnio 1 dalimi plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar
grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę
nukentėjusiajam priešintis, pagrobė turtą. Byloje nustatyta, kad kasatorius
naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius siekiant užvaldyti svetimą turtą, jis
buvo automobilyje, kai buvo grobiamas turtas, taigi jis atliko dalį veiksmų,
įeinančių į plėšimo nusikaltimo sudėtį. Buvimas šalia nukentėjusiojo kitiems
bendrininkams pagrobiant turtą taip pat laikomas grasinimu kaip plėšimo
nusikaltimo sudėties požymiu.
Įvertinęs visas bylos aplinkybes,
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius
dalyvavo BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme ir
buvo vienas iš bendravykdytojų. Kolegija laiko, kad teismas surinktus įrodymus
vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kasatorių pagrįstai
nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų
Kasatoriaus teiginys dėl BPK
7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimo yra deklaratyvus,
nes neįvardijama kuo pasireiškė minėto principo pažeidimas. Iš bylos medžiagos
matosi, kad visi proceso dalyviai tiriant įrodymus turėjo lygias teises.
Byloje nenustatytas BPK 10
straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisės į gynybą principo pažeidimas, nes
kasatoriui nuo pirmojo jo sulaikymo ir pranešimo apie įtarimą dienos, t. y. 2008
m. gruodžio 9 d., buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jam paskirta gynėja,
kuri dalyvavo atliekant visus ikiteisminio tyrimo veiksmus.
Taip pat nepagrįstas
kasatoriaus teiginys dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio 7 dalies
pažeidimų. BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena iš kaltinamojo teisių
teikti įrodymus ir nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, o BPK 44
straipsnio 7 dalyje – kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar
kaltinamo asmens teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai
būtų apklausti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio, vykusio 2009
m. balandžio 22 d., metu visiems kaltinamiesiems, taip pat ir V. D., buvo
išaiškintos jų BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės. Tokiu būdu buvo
realizuota BPK 45 straipsnyje įtvirtinta teisėjo pareiga išaiškinti
proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis
pasinaudoti. Esant šioms aplinkybėms, kasatorius turėjo visas galimybes pasinaudoti
BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytomis teisėmis.
Kasatoriaus teiginys, kad
jo pareikštos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo buvo
atmestos, prieštarauja bylos medžiagai. BPK 261 straipsnio 6 dalyje nustatyta,
kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo
teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat
nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja
teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtinta jų
teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo. Iš bylos medžiagos
matyti, kad kasatoriaus pateiktos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo
turinio teisingumo buvo išnagrinėtos ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m.
gegužės 14 d. nutartimi dalinai patvirtintos nurodant, kad V. D. (kasatoriaus) pateiktos
pastabos apie tai, kad iš automobilio buvo išlipęs T. D., kuris paėmė striukę
iš nukentėjusiojo V. D., yra patvirtinamos, o pastabos apie tai, kad nukentėjusysis
E. M. negalėjo pasakyti, kiek asmenų buvo prie automobilio ir kas padėjo jo
draugui įlipti į automobilį, buvo atmestos.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti rodymų tyrimą. BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta apeliacinės
instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo
atlikimas byloje yra teismo teisė ir pats teismas sprendžia apie tokio veiksmo
reikalingumą. Šiuo atveju teismas priėjo išvadą, kad šis veiksmas nėra
tikslingas, nes visi įrodymai buvo išsamiai ištirti bylos nagrinėjimo pirmosios
instancijos teisme metu.
Atsižvelgiant į tai, kas
išdėstyta, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos
įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės arba kurie sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nebuvo
padaryta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras
Goda
Vytautas
Greičius Vytautas
Piesliakas