Administracinė byla Nr. A-7-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00258-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. Ž. su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, Agentūra) 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464 (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjai priklausančią visą pagrindinę išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones dalį už 2010 m. balandžio 26 d. paraiška, reg. Nr. 10-1005485231-A1-1 (toliau – ir Paraiška), deklaruotą 42,29 ha žemės sklypą;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja paaiškino, kad dėl Paraiškos Agentūra priėmė jau ketvirtą sprendimą, nes trys pirmieji buvo panaikinti teismine tvarka. Teismai konstatavo, jog visi Agentūros sprendimai neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl negalėjo būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Teismai, naikindami Agentūros sprendimus, iš esmės pripažino, jog pareiškėjai negali būti taikomos sankcijos už Paraišką. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Agentūra nepaiso ir nesivadovauja teismų išaiškintomis aplinkybėmis dėl to paties ginčo ir jau nustatytų faktų, pakartotinai tvirtina, jog peržiūrėjus Paraišką buvo nustatytas pažeidimo faktas. Atsakovas nurodo, jog 2010 m. birželio 14 d. kitas asmuo yra sudaręs ginčo žemės ploto nuomos sutartį, todėl pareiškėja neturėjo minėto ploto valdymo teisės ir pažeidė Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 (toliau – ir Taisyklės), 36.3 bei 50.1.2 punktą. Tačiau ši aplinkybė yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2831/2012. LVAT išsiaiškino, kad kitas Agentūros nurodytas asmuo, deklaravęs tą patį žemės sklypą, paraišką pateikė 2010 m. birželio 12 d., pridėjo Nekilnojamojo turto registro išrašą, kad to paties žemės sklypo 10,02 ha nuomoja nuo 2010 m. birželio 5 d. Teismo įsitikinimu, tokie duomenys, kai nėra pateikti duomenys apie žemės sklypo savininkų susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nėra pateiktas išnuomoto žemės sklypo perdavimo nuomininkui aktas su žemės planu, yra akivaizdžiai nepakankami daryti išvadas apie kurio nors asmens dvigubai deklaruotą plotą. Tai reiškia, jog nėra Taisyklių 36.3 punkto pažeidimo, o nesant šio pažeidimo, negalima taikyti Taisyklių 50.1.2 punkto nuostatų. Taigi pareiškėjai negali būti skiriamos sankcijos. LVAT pripažino, jog visą ginčo žemės sklypą pareiškėja teisėtai valdė iki 2010 m. birželio 14 d. Be to, nesant duomenų, kada ir kokia žemės sklypo dalis buvo perduota pagal nuomos sutartį, sprendimo argumentai dėl pareiškėjos visų 10 ha neteisingo deklaravimo negali būti laikomi pagrįstais. LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-3011/2012 nurodė, kad dėl pareiškėjai priklausančios visos išmokos pagal Paraišką, ginčo administracinėje byloje Nr. I-1711-629/2012 dėl Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. BR6-1670464 baigtis turės įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms. Tai reiškia, jog panaikinus Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą, pareiškėjai turi būti išmokama visa priklausanti parama. Kadangi Agentūra pagal tą pačią Paraišką taiko pareiškėjai sankciją ketvirtą kartą, toks Agentūros sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Pagrįsdama reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėja rėmėsi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ir Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais (nurodė, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, jį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta), Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009). Pažymėjo, kad Agentūra dėl Paraiškos priėmė net 4 sprendimus, 3 iš jų pripažinti neteisėtais; pareiškėja nėra atgavusi priklausančios išmokos (ji turėtų būti apie 15 000 Lt), dėl visų neteisėtų Agentūros veiksmų pareiškėja turėjo kreiptis teisinės pagalbos į advokatą, kurio paslaugos yra mokamos. Dėl beveik 3 m. besitęsiančių neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo pareiškėjos sveikata: sutriko širdies darbas, pablogėjo kraujotaka, padidėjo kraujospūdis, dėl negautų lėšų pareiškėja negalėjo vykdyti ūkinės veiklos visa apimtimi; dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, kurie pasireiškė nepasitikėjimu, pažeminimu. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 Lt.

Atsakovai Nacionalinė mokėjimo agentūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros, atsiliepime (b. l. 17-19) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 26 d. pateikė Paraišką, kuri buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“, „Tausojant aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Administruojant Paraišką buvo nustatyta neatitikimų: dalis žemės sklypų deklaruota kito pareiškėjo paraiškoje. Atsižvelgiant į šiuos neatitikimus 2010 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjai buvo išsiųstas paklausimas dėl deklaruotų duomenų neatitikimo, kuriuo paprašyta pateikti minėtų žemės sklypų žemės valdymo teisę ir žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 25 d. ir 2010 m. lapkričio 22 d. Agentūrai pateikė dokumentus, tačiau jais nebuvo įrodyta kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančio lauko Nr. 2 žemės valdymo teisė. Pareiškėja pateikė Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą, pagal kurį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas yra 21,04 ha, iš jo – 20,67 ha žemės ūkio naudmenos. Tačiau pareiškėja, turėdama minimo žemės sklypo Nr. 1010/2104 dalių, kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame lauke Nr. 2 deklaravo 16,83 ha. Taigi deklaruojamas 10,00 ha plotas sutapo (persidengė) su A. K. deklaruojamu 10,02 ha plotu. A. K. dėl du kartus deklaruoto kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė Biržų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 6 d. pažymą Nr. PŽ-118 apie žemės ūkio veiklą kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 10,02 ha. Taip pat buvo pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro apie 2010 m. birželio 5 d. sudarytą žemės nuomos sutartį dėl 10,02 ha ploto. Agentūra, vadovaudamasi abiejų pareiškėjų pateiktais duomenimis, nustatė, jog A. K. įrodė žemės valdymo teisę į kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) deklaruotą lauką Nr. 1, kurio deklaruotas plotas 10,02 ha, todėl jam išmokėjo priklausančias išmokas. Įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) du kartus deklaruoto lauko Nr. 2 ir turimą gyvulių kiekį, nustatyta, kad pareiškėja žemės valdymo teisės kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) neįrodė, todėl nebuvo įgijusi teisės gauti išmokas; už šį plotą išmokos yra išmokėtos kitam asmeniui. Taigi administruojant Paraišką buvo laikoma, jog tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis nustatytas pareiškėjos deklaruotame kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame lauke Nr. 2, ir pagrindinė išmokos dalis jai neskirta. Agentūra pažymėjo, kad turėjo teisę priimti naują sprendimą, nes tik priėmus sprendimą yra baigiamas pareiškėjų paraiškų administravimas. Pareiškėjos teiginys, jog teismai, naikindami Agentūros sprendimus, iš esmės pripažino, jog pareiškėjai negali būti taikomos sankcijos, todėl įsiskolinimas už pagrindinę išmoką privalo būti išmokėtas, yra visiškai nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas skundo reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis) (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008); kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Remiantis LVAT praktika, svarbu nustatyti, kad valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala, kad valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktuose priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (administracinės bylos Nr. A261-1424/2011, Nr. A525-2247/2012). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/226, siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Ne visais atvejais pažeistai neturtinei teisei apginti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos dydis pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Agentūra nepažeidė nė vieno teisės akto ar nustatytų procedūrų, kitų teisės aktų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendime Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą pripažino neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir jį panaikino, o LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, bet jokie neteisėti Agentūros veiksmai šiuose teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo konstatuoti. Pareiškėja neįrodė patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir Agentūros neteisėtų veiksmų, t. y. kad būtent dėl Agentūros tam tikrų veiksmų atsirado pareiškėjos nurodyta žala. Pareiškėjos pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nekonkretus ir nepagrįstas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys patirtas išlaidas, neaišku, kokioje byloje, už kokias konkrečiai teisines paslaugas pareiškėja yra sumokėjusi ir pan.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 39-45) pareiškėjos J. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja J. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, bei priteisti 4 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš kurių 100 Lt sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 1 000 Lt vertės apeliacinio skundo parengimo paslauga).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi (b. l. 75-80) pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeitė. Pareiškėjos J. Ž. skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464, pakeitė ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464 panaikino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikino ir šia apimtimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Grąžino J. Ž. 50 litų žyminio mokesčio permoką.

Teismas priėjo prie išvados, kad Agentūros 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. BR6-1670464 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą užbaigti administracinę procedūrą laikantis teismo sprendimų nurodymų – skirti pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenas priklausomai nuo pareiškėjos įvykdytų įsipareigojimų ploto, kai eliminuota sankcijos už neteisingą deklaravimą jai taikymo galimybė – skundo reikalavimas dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus netenkinamas. Administraciniams teismams pripažinus, kad atsakovas per 2011–2012 m. laikotarpį administruodamas Paraišką neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo, ir pareiškėjai iš to kildinant neturtinės žalos atsiradimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo aspektu byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 107-114) pareiškėjos J. Ž. skundą tenkino iš dalies. Priteisė J. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja sieja neturtinės žalos atsiradimą su neteisėtais Nacionalinės mokėjimo agentūros tarnautojų veiksmais – šių veiksmų neteisėtumą įrodė tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindami Agentūros 2011 m. rugsėjo 29 sprendimą Nr. BR-(3.82)-8149 (toliau – ir sprendimas Nr. 1) 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. BR6-1670464 (toliau – ir sprendimas Nr. 2) 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. BR6-1670464 (toliau – ir sprendimas Nr. 3) ir 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464; šių sprendimų panaikinimas įrodo valstybės institucijos veiksmų neteisėtumą ir vilkinimą atlikti savo pareigas.

Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjai dėl tokio vilkinimo, trunkamojo pareigų neatlikimo, buvo padaryta neturtinė žala, įvertinama 2 500 Lt, nes atsižvelgiama į tai, kad pirmas sprendimas Nr. 1 priimtas dar 2011 m. rugsėjo 29 d., kad dėl neteisėtų sprendimų ir šios žalos priteisimo pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniame teisme pradėjo penkis administracinius teismo procesus (keturis iš jų iki šio teismo sprendimo priėmimo laimėjo), nes be jų pareiškėja negalėjo pasiekti savo teisių apgynimo, kad visa tai labai sumenkino pareiškėjos pasitikėjimą valstybės valdymo institucijomis, konkrečiai – Agentūra, kad pareiškėjos turtinis interesas buvo didesnis negu 11 000 Lt. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos chroniškų ligų negalėjo lemti Agentūros veiksmai (remiantis VšĮ Biržų rajono savivaldybės poliklinikos 2013 m. sausio 25 d. išrašu iš medicininių dokumentų, pareiškėja serga chroniškomis ligomis (koronarinė širdies liga, lėtinis prieširdžių virpėjimas, recidyvuojanti mazginė storuma, klubų sąnarių artrozė (10 m.), skausminis sindromas – 6–7 balai); pareiškėjai 2011 m. sutriko širdies ritmas, 2011 m. 3 kartus gydyta ligoninėje (vasario 28 d.–kovo 7 d., balandžio 26 d.–gegužės 3 d., birželio 1 d.–birželio 3 d.), 2012 m. – kartą (balandžio 10 d.–balandžio 16 d.) (b. l. 9)), pareiškėja tokio ryšio neįrodė. Kartu teismas pabrėžė, jog didesnės negu 2 500 Lt sumos priteisimas šioje byloje negalėtų būti laikomas pagrįstu.

Pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (100 Lt žyminį mokestį ir 3 000 Lt advokato paslaugoms apmokėti) teismo sprendime nespręstas, pareiškėjai išaiškinta, kad ji per 14 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gali pateikti išsamų ir detalizuotą savo išlaidų pagrindimą (pinigų priėmimo kvitas (b. l. 6) tokiu pagrindimu nelaikytinas) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis).

IV.

Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119-124), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Dėl teismo išvados, kad Agentūros veiksmų neteisėtumą įrodė Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindami Agentūros sprendimus, atkreipia dėmesį, jog, pirma, Agentūrai priėmus 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, dar iki pareiškėjai kreipiantis į VAAT dėl šio sprendimo panaikinimo, Agentūra papildomai įvertino pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 25 d. ir lapkričio 22 d. pateiktus dokumentus, nustatė jog pareiškėja tinkamai įrodė ginčo sklypo dirbimą ir 2011 m. lapkričio 10 d. pareiškėjai į jos Paraiškoje nurodytą banko sąskaitą pervedė išskaičiuotą 751,20 Lt sumą bei priėmė 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą. VAAT 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Agentūros 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikino, pripažindamas jį kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tačiau nekonstatavo, jog priimdama 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Agentūra elgėsi neteisėtai. Antra, VAAT 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu ir LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi panaikinus Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą bei konstatavus, kad jis neatitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamų reikalavimų, Agentūra per teisės aktuose nustatytą terminą priėmė Agentūros 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą. Agentūra, priimdama 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, nesiekė vilkinti pareiškėjos Paraiškos vertinimo ar teismų sprendimų vykdymo. Atvirkščiai, Agentūra, vadovaudamasi 2010 m. Taisyklių nuostatomis, privalėjo priimti 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, nes Paraiškos vertinimas yra baigiamas tik priėmus sprendimą dėl sankcijų taikymo. Tai, kad Agentūra neturėjo teisės priimti 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo, nekonstatavo nei VAAT, nei LVAT. Trečia, Agentūrai iš VAAT gavus pareiškėjos 2012 m. vasario 22 d. skundą dėl Agentūros 2012 m. sausio 26 d. sprendimo, Agentūra tiek pareiškėją, tiek teismus aktyviais veiksmais informavo (2012 m. kovo 12 d. raštu, atsiliepimuose bei posėdžių metu), kad Agentūros 2012 m. sausio 26 d. sprendimas yra negaliojantis, o teisines pasekmes pareiškėjai sukelia būtent 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas. VAAT 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Agentūros 2012 m. sausio 26 d. sprendimą panaikino, pripažindamas jį kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnyje keliamų reikalavimų, o LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi VAAT 2012 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, nurodydamas, kad pareiškėjos pretenzijos dėl išmokos už Paraišką gali būti siejamos su 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu. Taigi ir šiuose teismų sprendimuose nebuvo konstatuoti neteisėti Agentūros tarnautojų veiksmai. Ketvirta, Agentūra tinkamai įvykdė ir LVAT 2014 m. vasario 13 d. nutartį, kuria LVAT panaikino Agentūros 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą bei įpareigojo Agentūrą skirti pareiškėjai pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenas priklausomai nuo pareiškėjos įvykdytų įsipareigojimų ploto. Agentūra, vykdydama LVAT 2014 m. vasario 13 d. nutartį, 2014 m. vasario 28 d. pranešimu, nurodančiu mokėtiną išmokos sumą, Nr. 2246508 informavo pareiškėją, jog jai pagal Paraišką skiriama 11 000,80 Lt pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus, priklausomai nuo pareiškėjos įvykdytų įsipareigojimų ploto, 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. BR6-(11.2.6.)-1948 „Dėl mokėtinos išmokų sumos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo sprendimo vykdymo“ informavo pareiškėją apie pagal Paraišką apskaičiuotą paramos sumą bei LVAT 2014 m. vasario 13 d. nutarties įvykdymą. Taip pat 2014 m. kovo 6 d. pareiškėjai į jos Paraiškoje nurodytą banko sąskaitą Agentūra pervedė 11 000,80 Lt pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus. Agentūros nuomone, Agentūros tarnautojai, vertindami pareiškėjos Paraišką, nevilkino Paraiškos vertinimo. Atvirkščiai, Agentūra, vertindama pareiškėjos Paraišką, naudojosi teisės aktuose nustatyta apeliacijos teise, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais vykdė teismų sprendimus bei atliko veiksmus, įtvirtintus teisės aktuose, susijusius su pareiškėjos Paraiškos vertinimu.

2) Teismas, įvertindamas ir priteisdamas pareiškėjai 2 500 Lt neturtinę žalą, visiškai nenurodė motyvų, kodėl priteista būtent tokia suma. Remiasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-749/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; 2014 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014; LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT administracine byla Nr. A146-167/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas buvo kilęs dėl Agentūros Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo Agentūrai išmokėti pareiškėjai visą priklausančią pagrindinę išmoką pagal Paraišką ir neturtinės žalos atlyginimo, t. y. pareiškėja teismui buvo pateikusi tris reikalavimus. Tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. vasario 13 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A502-1034/2014) (b. l. 75-80) pakeitus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą (b. l. 39-45), kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti Agentūros Sprendimą, pakeitus ir Agentūros Sprendimą panaikinus; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinus ir šia apimtimi perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikus nepakeistą, byloje liko neišspręstas tik vienas pareiškėjos reikalavimas – dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Būtent šioje apimtyje byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teismo, atitinkamai tokioje apimtyje tikrinama apeliacinės instancijos teisme.

Reikalavimas dėl žalos (turtinės ir/ar neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas nustačius šių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje dėl žalos atlyginimo nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju, Agentūros veiksmų, iš kurių pareiškėja kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Agentūra 2011 m. rugsėjo 29 sprendime Nr. BR-(3.82)-8149 „Dėl dalies ilgalaikės sankcijos išskaičiavimo“ (sprendimas Nr. 1) nurodė pareiškėjai, kad: pagal Paraišką jai pritaikyta 3 406,87 Lt ilgalaikė sankcija pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus; dalis pritaikytos ilgalaikės sankcijos (751,20 Lt) 2011 m. gegužės 23 d. išskaičiuota iš atsietųjų nuo gamybos papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų sumos už 2010 deklaravimo metus (prijungta administracinė byla Nr. I-1175-244/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02265-2011-2) (b. l. 5, 20)). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1175-244/2012 pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino sprendimą Nr. 1 (prijungta administracinė byla Nr. I-1175-244/2012 (b. l. 66–69)), šis sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka.

Agentūra 2011 m. lapkričio 16 d. sprendime Nr. BR6-1670464 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (sprendimas Nr. 2) nurodė pareiškėjai, kad, įvertinus Paraišką, pagal joje pateiktus duomenis pareiškėjai skiriama 2 753,80 Lt dydžio galutinė paramos suma (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus – 11 000,80 Lt – neskiriama, pritaikius tokio paties dydžio sankciją už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą; skirtos išmokos: atsieta nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka – 751,20 Lt, kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ Kraštovaizdžio tvarkymo programos Ražienų laukų per žiemą veiklą – 2 002,60 Lt, iš viso – 2 753,80 Lt) (prijungta administracinė byla Nr. I-1711-629/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02824-2011-3) (b. l. 8–11)). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1711-629/2012 pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino sprendimą Nr. 2 (prijungta administracinė byla Nr. I-1711-629/2012 (b. l. 85–91)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2831/2012 Agentūros apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. I-1711-629/2012 (b. l. 124–128)).

Agentūra 2012 m. sausio 26 d. sprendime Nr. BR6-1670464 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (sprendimas Nr. 3) nurodė pareiškėjai, kad, įvertinus Paraišką, pagal joje pateiktus duomenis pareiškėjai skiriama 2 753,80 Lt dydžio galutinė paramos suma (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus – 11 000,80 Lt – neskiriama, pritaikius tokio paties dydžio sankciją už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą; skirtos išmokos: atsieta nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka – 751,20 Lt, kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ Kraštovaizdžio tvarkymo programos Ražienų laukų per žiemą veiklą – 2 002,60 Lt, iš viso – 2 753,80 Lt) (prijungta administracinė byla Nr. I-2502-244/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00673-2012-4) (b. l. 11–12, 20–21)). Agentūra 2012 m. kovo 12 d. rašte Nr. BR6-(11.13)-2028 „Dėl sprendimo negaliojimo“ informavo pareiškėją, kad sprendimas Nr. 3 jai išsiųstas dėl sistemos klaidos ir yra negaliojantis, kad dėl Paraiškos priimtas sprendimas Nr. 2 (prijungta administracinė byla Nr. I-2502-244/2012 (b. l. 19)). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2502-244/2012, be kita ko, patenkino pareiškėjos skundą iš dalies ir panaikino sprendimą Nr. 3 (prijungta administracinė byla Nr. I-2502-244/2012 (b. l. 39–42)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-3011/2012 atsakovo Agentūros apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. I-2502-244/2012 (b. l. 62–69)).

Agentūra 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. BR6-1670464 „Dėl teismo nutarčių vykdymo, mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ informavo pareiškėją, kad pagal Paraiškoje pateiktus duomenis pareiškėjai skirta 2 753,60 Lt paramos suma (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus – 11 000,8 Lt – neskirta, pritaikius tokio paties dydžio sankciją už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą; skirtos: atsieta nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka – 751,20 Lt, kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ Kraštovaizdžio tvarkymo programos Ražienų laukų per žiemą veiklą – 2 002,60 Lt, iš viso – 2 753,60 Lt) (b. l. 11–12, 20–21). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2157-561/2013 pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 39–45). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1034/2014 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, be kita ko, ir sprendimą Nr. BR6-1670464 panaikino (b. l. 75–80).

Agentūra 2014 m. vasario 28 d. pranešime, nurodančiame mokėtiną išmokos sumą Nr. 2246508 (toliau – ir pranešimas Nr. 2246508) informavo pareiškėją, kad pagal Paraiškoje nurodytus duomenis pareiškėjai skiriama 12 688,21 Lt dydžio parama: atsietoji nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka už ES remiamus pasėlių plotus – 690,00 Lt; atsietoji nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka už plotus, apsėtus sertifikuota sėkla – 61,20 Lt; pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus – 11 000,80 Lt; kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Kraštovaizdžio tvarkymas“ – 936,21 Lt (b. l. 100–101).

Agentūra, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1034/2014, 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. BR-(11.2.6.)-1948 „Dėl mokėtinos išmokų sumos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo“ (toliau – ir raštas Nr. BR-(11.2.6.)-1948) informavo pareiškėją, kad jai pagal Paraišką apskaičiuota 12 688,21 Lt dydžio parama (b. l. 99).

Taigi, Agentūros neteisėti veiksmai yra konstatuoti minėtais teismų procesiniais sprendimais ir turi prejudicinę reikšmę šioje administracinėje byloje dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijos (Agentūros) neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo.

Apeliacinio skundo argumentai, kad Agentūros sprendimai panaikinti konstatavus, jog jie neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, bet nekonstatavus, kad priimdama sprendimus Agentūra elgėsi neteisėtai, kad teismui panaikinus Agentūros sprendimus, Agentūra, remdamasi teisės aktais, priiminėjo kitus sprendimus, kad būtų baigtas Paraiškos vertinimas, kad Agentūra įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį, 2014 m. kovo 6 d. į pareiškėjos sąskaitą pervedė 11 000,80 Lt pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus, kad Agentūros darbuotojai vertindami Paraišką, jos vertinimo nevilkino, tik naudojosi teisės aktuose nustatyta apeliacijos teise, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais vykdė teismų sprendimus bei atliko veiksmus, įtvirtintus teisės aktuose, susijusius su pareiškėjos Paraiškos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas toliau turėjo nustatyti, ar yra kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir pareiškėjos nurodytos žalos, t. y. turėjo vertini, ar pareiškėja dėl minėtose administracinėse byloje nustatytų Agentūros neteisėtų veiksmų patyrė jos nurodytą neturtinę žalą, o pripažinęs, kad pareiškėja ją patyrė, ar neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą sieja priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei pateiktas jų vertinimas patvirtina, kad teismas konstatavo žalos ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų buvimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Taigi ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Vertinant pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jai neteisėtais atsakovo veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisinių santykių gynimo būdo, taikymo apimtį ir bendrų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą pirmiausia lemia pažeistų asmens teisių pobūdis, t. y. neturtinės žalos taikymo apimtis tuo platesnė, kuo svarbesnė yra pažeista vertybė, kai net menkiausias jos pažeidimas netoleruojamas, ir teisės saugomų asmens vertybių pažeidimu keltų neigiamų padarinių pobūdis, jų akivaizdumas, įtaka asmens gyvenimui (pvz.m Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-761/2014).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skunde teismui nurodė, kad neteisėtas Agentūros elgesys suponuoja teisinį netikrumą, įgytų teisių neapibrėžtumą, paneigia asmens teisėtus lūkesčius, pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, Agentūra dėl Paraiškos priėmė net 4 sprendimus, 3 iš jų pripažinti neteisėtais; pareiškėja nėra atgavusi priklausančios išmokos (ji turėtų būti apie 15 000 Lt), dėl visų neteisėtų Agentūros veiksmų pareiškėja turėjo kreiptis teisinės pagalbos į advokatą, kurio paslaugos yra mokamos; dėl beveik 3 metus besitęsiančių neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo pareiškėjos sveikata: sutriko širdies darbas, pablogėjo kraujotaka, padidėjo kraujospūdis, dėl negautų lėšų pareiškėja negalėjo vykdyti ūkinės veiklos visa apimtimi; dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, kurie pasireiškė nepasitikėjimu, pažeminimu.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog asmuo, dėl kurio institucijai pateikto prašymo dėl tam tikrų reikšmingų piniginių sumų, reikalingų jo veiklai tęsti, plėtoti išmokėjimo (šiuo atveju – Paraiška išmokai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones), nuosekliai (ne vieną kartą) priiminėjami sprendimai, kurie, asmeniui kreipusis į teismą, panaikinami kaip neteisėti, tačiau institucija vėl priima sprendimus, kurie vėlgi teismų panaikinami kaip neteisėti, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neabejoja, kad keleto iš eilės pareiškėjos atžvilgiu Agentūros priimtų neteisėtų sprendimų, kurie buvo panaikinti pareiškėjai pradėjus keturis teismo procesus, sukėlė pareiškėjai esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurių negalima vertinti kaip vienkartinių, trumpalaikių, nežymių, nepaisant to, jog galiausiai, po kelis metus trukusių teisminių procesų, pareiškėjai skirta ir apskaičiuota 11 000,80 Lt pagrindinė parama už žemės ūkio naudmenų plotus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino (iš dalies) pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pasisakant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje pateiktas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-761/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, kitomis reikšmingomis aplinkybėmis: atsižvelgta į tai, kad pirmas sprendimas Nr. 1 priimtas dar 2011 m. rugsėjo 29 d., kad dėl neteisėtų sprendimų ir šios žalos priteisimo pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniame teisme pradėjo penkis administracinius teismo procesus (keturis iš jų iki šio teismo sprendimo priėmimo laimėjo), nes be jų pareiškėja negalėjo pasiekti savo teisių apgynimo, kad visa tai labai sumenkino pareiškėjos pasitikėjimą valstybės valdymo institucijomis, konkrečiai – Agentūra, kad pareiškėjos turtinis interesas buvo didesnis negu 11 000 Lt, tai, jog remiantis medicininiais dokumentais, pareiškėjos chroniškų ligų negalėjo lemti Agentūros veiksmai. Įvertinęs teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, teismas, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nusprendė pareiškėjai priteisti 2 500 Lt neturtinės žalos. Tokio dydžio suma, manytina, yra tinkama ir pakankama pareiškėjos patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.