Administracinė byla Nr. eA-2457-1062/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00691-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 7.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėja) (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – K. M.) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos (toliau – ir Fondas) direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimus Nr. V3-112 ir Nr. V3-113 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ (toliau – ir ginčijami sprendimai, Sprendimai) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 nutraukė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. A. (dabartinė pavardė M.) santuoką bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią pareiškėjui nustatyta pareiga dviems dukroms O. A. ir S. A. teikti išlaikymą kas mėnesį po 200 Lt (57,92 Eur) iki dukrų pilnametystės. Pažymėjo, kad pagal nustatytą tvarką mokėjo išlaikymą dukroms, išskyrus laikotarpį, kai buvo netekęs darbo, tačiau visą išlaikymo įsiskolinimą padengė. Akcentavo, kad nuo 2012 m. vasario mėn. išlaikymą dukroms mokėjo periodiškai.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad gavęs atsakovo pranešimus apie dukroms mokamas išmokas informavo Fondą, jog išlaikymą jis moka pats ir visą įsiskolinimą yra padengęs. Mano, kad atsakovas, nepaisydamas šių aplinkybių, be pagrindo pervedinėjo lėšas K. M., dėl ko nepagrįstai išmokėtas išmokas atsakovas turi išieškoti iš jos, o ne iš pareiškėjo.
4. Pareiškėjo teigimu, Fondas jau 2015 m. buvo priėmęs sprendimus išieškoti iš jo išmokas už 2008–2013 m., tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. I-1349-320/2016 šiuos Fondo sprendimus panaikino. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamais sprendimais iš pareiškėjo reikalaujama išieškoti išmokas už tuos pačius laikotarpius, nors jokio išlaikymo įsiskolinimo nėra. Pareiškėjas Fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėja) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, jog skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentus metinių palūkanų. Pažymėjo, kad kreiptis į Fondą galima tada, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo arba gauna tik dalį nustatyto išlaikymo.
7. Atsakovas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2008 m. sausio 24 d. kreipėsi į Fondą, nurodydamas, jog 2007 m. lapkričio mėn. – 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjas nemokėjo teismo sprendimu nustatytų vaikų išlaikymo lėšų. Atsižvelgdamas į šį prašymą Fondas priėmė sprendimą nuo 2008 m. sausio 24 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmoką pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens vaikams iš Vaikų išlaikymo fondo. Teigė, kad 2011 m. gavęs banko išrašus, patvirtinančius, jog pareiškėjas mokėjo išlaikymą vaikams, sprendimu nustatė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui susidarė 339,79 Eur (1 173,22 Lt) dydžio permoka, ir 2012 m. birželio 7 d. sprendimu išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą nuo 2012 m. gegužės 3 d. nutraukė. Akcentavo, kad pakartotinai gavęs informaciją, jog pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 2 d. sumokėjo 200 Lt, 2013 m. spalio 11 d. – 200 Lt, 2013 m. lapkričio 6 d. – 254 Lt, nustatė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui susidarė 112,96 Eur dydžio permoka.
8. Atsakovo teigimu, Fondo išmokėtas sumas pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens vaikams išlaikyti pareiškėjas turi grąžinti į Vaikų išlaikymo fondo sąskaitą. Pareiškėjas, manydamas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai gavo pinigines lėšas, skirtas vaikų išlaikymui, ir siekdamas jas susigrąžinti iš K. M., turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
9. Atsakovas nurodė, kad vadovaudamasis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1349-320/2016 ir siekdamas, jog ginčijami sprendimai atitiktų VAI 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, panaikino 2015 m. liepos 14 d. priimtus sprendimus Nr. V3-1006 ir Nr. V3-I007, kurie minėtu Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu pripažinti kaip neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamus sprendimus Nr. V3-112 ir Nr. V3-113, kuriais siekiama išieškoti iš pareiškėjo jo vaikams iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas išmokas. Pažymi, kad Fondas, siekdamas išieškoti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas išmokas, neteikė teismui ieškinio, o priėmė pareiškėjo ginčijamus sprendimus, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti prašomą ieškinio senatį.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jis sumokėjo visą išlaikymo įsiskolinimą. Pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo įsiskolinimas sudarė 5 202,97 Lt, šios sumos jis iki 2011 m. gegužės 17 d. nebuvo sumokėjęs. Teigė, kad 2000 Lt sumą pareiškėjas sumokėjo už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Akcentavo, kad pareiškėjas, dengdamas 5 202,97 Lt įsiskolinimą, 2012 m. vasario 10 d. jai sumokėjo 4 142,97, taigi liko skolingas 1 078 Lt (312,21 Eur).
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Fondas mokėjo dukroms išmokas tais laikotarpiais, kai pareiškėjas jų nemokėjo. Pabrėžė, kad ji sąžiningai vykdė pareigą pranešti Fondui apie iš pareiškėjo gautas išmokas, o atsakovas, gavęs jos pranešimus, perskaičiuodavo išmokėtas išmokas ir susidariusias permokas atskaičiuodavo iš mokamų sumų. Atkreipė dėmesį, kad susidariusios permokos suma nėra priskaičiuota išieškojimui iš pareiškėjo.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Fondas 2008 m. balandžio 16 d. sprendimais Nr. 1.35-4507 ir Nr. 1.35-4508 nusprendė S. A. ir O. A. nuo 2008 m. sausio 24 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 litų (56,48 Eur) dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui informavus Fondą apie tai, kad pareiškėjas vaikų išlaikymui pervedė atitinkamas sumas, Fondas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimais Nr. V2-3299 ir Nr.V2-3300 perskaičiavo O. A. ir S. A. iš Fondo išmokamų išmokų sumą. Fondas 2012 m. birželio 7 d. sprendimais Nr. V2-6547 ir Nr. V2-6550 pakeitė 2011 m. balandžio 4 d. sprendimus Nr. V2-3299 ir Nr. V2-3300 bei perskaičiavo iš Fondo išmokamų išmokų sumą, atsižvelgdamas į antstolės V. Š. 2012 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. l.34-4724 apie pareiškėjo vaikų išlaikymui sumokėtas sumas. Fondas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. V2-6549 nusprendė nutraukti O. A. išmokų mokėjimą nuo 2012 m. gegužės 3 d. Fondas 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. V2-12223 pakeitė S. A. iš Fondo išmokamų išmokų sumą ir nusprendė jai nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 54 Lt (15,64 Eur). Fondas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens pranešimą apie periodiškai pareiškėjo mokamas sumas, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. V2-16524 nuo 2013 m. lapkričio 1 d. nutraukė S. A. išmokų mokėjimą.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad valstybė buvo perėmusi pareiškėjo pareigą išlaikyti vaikus, todėl, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsniu, valstybė įgijo teisę reikalauti, jog pareiškėjas sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir tuo pačiu sumokėtų 5 procentų metines palūkanas. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog skolininkas yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos, padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju skolininku laikytinas pareiškėjas, nes įsiteisėjusiu Joniškio rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 iš jo priteistas išlaikymas dukroms, kurį jis ne visada mokėjo.
16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog K. M. būtų netinkamai vykdžiusi pareigą pranešti Fondui apie iš pareiškėjo gautas išmokas. Akcentavo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nuolat informuodavo Fondą tuo atveju, kai gaudavo išlaikymą iš pareiškėjo. Atsižvelgdamas į šią informaciją Fondas priimdavo sprendimus dėl išlaikomo išmokų mokėjimo pakeitimo arba nutraukimo jas mokėti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Fondas atitinkamai sumažindavo mokėtiną išlaikymą, atsižvelgdamas į pareiškėjo sumokėtas sumas.
17. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog K. M. atsakovui būtų pranešusi klaidingą informaciją arba nepranešusi apie atsiradusį Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog K. M. elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad ginčijamais sprendimais atsakovas siekia išieškoti iš pareiškėjo dukrų išlaikymą dar kartą.
18. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad manydamas, jog K. M. yra gavusi daugiau išlaikymo įsiskolinimo, nei jo yra susidarę, ir siekdamas susigrąžinti šio įsiskolinimo dalį, savo teises gali ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą.
19. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad ginčijamų sprendimų teisėtumo klausimas jau buvo išspręstas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1349-320/2016, kadangi minėtoje byloje teismas vertino Fondo 2015 m. liepos 14 d. sprendimų Nr. V3-1006 ir Nr. V3-1007 teisėtumą bei pagrįstumą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Išmokėtų iš vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A1-179 (toliau – ir Atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašas) 4 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti ieškinio senatį, kadangi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu panaikinus pirminius Fondo sprendimus dėl įsiskolinimo išieškojimo, laikytina, jog atsakovas visą šį laikotarpį iki ginčijamų sprendimų priėmimo turėjo teisę išmokas išieškoti.
20. Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
21. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.
22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į K. M. 2009 m. kovo 26 d., 2011 m. gegužės 17 d., 2011 m. birželio 3 d., 2012 m. vasario 10 d. raštus antstolei, kurie įrodo, jog išlaikymo įsiskolinimą pareiškėjas dengė dalimis ir visiškai padengė 2012 m. vasario 10 d. Akcentuoja, kad po 2012 m. vasario 10 d. išlaikymą mokėjo periodinėmis išmokomis, tačiau Fondas vis tiek dar beveik du metus K. M. mokėjo išmokas, nors pareiškėjas buvo Fondą informavęs, kad jis sumokėjo išlaikymo įsiskolinimą ir už tą laiką, kai išmokas K. M. mokėjo Fondas. Atkreipia dėmesį, kad K. M. nurodytas pareiškėjo įsiskolinimas neatitinka minėtuose raštuose antstolei nurodytų aplinkybių, todėl mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi trečiojo suinteresuoto asmens nurodytomis aplinkybėmis.
23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, kadangi iš ginčijamų sprendimų turinio neaišku, kodėl K. M. buvo išmokėtos nurodytos išmokos, o Sprendimuose tik konstatuota, jog išmokėtos sumos išieškotinos iš pareiškėjo. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
24. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išaiškinimas pareiškėjui savo teises ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą, jeigu jis mano, kad K. M. gavo daugiau išlaikymo įsiskolinimo, kadangi pareiškėjas negali reikalauti savo vaikų išlaikymui sumokėtų lėšų, kurias jis privalėjo mokėti pagal teismo sprendimą. Pažymi, kad ginčo esmė yra Fondo nepagrįstai išmokėtos išmokos trečiajam suinteresuotam asmeniui, kurių Fondas negali reikalauti iš pareiškėjo.
25. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų sprendimų teisėtumo klausimas nebuvo išspręstas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1349-320/2016, kadangi Fondo 2017 m. vasario 13 d. sprendimai Nr. V3-112 ir Nr. V3-113 bei teismo sprendimu panaikinti 2015 m. liepos 14 d. sprendimai Nr. V3-1006 ir Nr. V3-1007 yra iš esmės analogiški. Pažymi, kad vietoj Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu panaikintų Fondo sprendimų nagrinėjamoje byloje priimti tokie patys, tik kita data ir numeriais, ginčijami sprendimai, kurie taip pat kaip ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimai Nr. V3-1006 bei Nr. V3-1007 neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
26. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ieškinio senaties taikymo ir termino skaičiavimo nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Aprašo 4 punkto nuostatos nesudaro pagrindo išvadai, jog netaikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pažymi, kad Įstatymo 13 straipsnis numato, jog fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti taikomos tos pačios CK nuostatos, kurios reglamentuoja išlaikymo, mokamo vaikams periodinėmis išmokomis, ypatumus, o tai, pareiškėjo įsitikinimu, reiškia, kad taikomos ir CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį.
27. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėja) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
28. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų motyvų, į kuriuos nebuvo atsakęs pirmosios instancijos teismas. Akcentuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir išaiškindamas pareiškėjui teisę savo galimai pažeistas teises ginti bendrosios kompetencijos teisme, jeigu jis mano, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai gavo pinigines lėšas, vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 1-5298-208/2015, kuris nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.
29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog Fondo 2015 m. liepos 14 d. sprendimai Nr. V3-1006 ir Nr. V3-1007 bei šioje byloje ginčijami sprendimai yra iš esmės analogiški, ir argumentu dėl Sprendimų neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose yra nurodyti visi duomenys, būtini pateikti pagal Atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo nuostatas. Akcentuoja, kad už kai kuriuos mėnesius K. M. susidariusi permoka ginčijamais sprendimais, atsižvelgiant į Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, buvo išskaičiuota iš pareiškėjo įsiskolinimo, todėl pareiškėjas nepagristai ginčijamus sprendimus ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimus Nr. V3-1006 bei Nr. V3-1007 vertina kaip analogiškus.
30. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija dėl pareiškėjo prašymo taikyti ieškinio senatį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimų Nr. V3-112 ir Nr. V3-113 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ teisėtumo ir pagrįstumo.
32. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Sprendimuose tik konstatuota, jog išmokėtos sumos išieškotinos iš pareiškėjo, tačiau iš ginčijamų sprendimų turinio nėra aišku, kodėl K. M. išmokėtos nurodytos išmokos. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi vien trečiojo suinteresuoto asmens nurodytomis aplinkybėmis.
33. Pirmosios instancijos teismas atmetęs kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad ginčijamais sprendimais atsakovas siekė išieškoti iš pareiškėjo dukrų išlaikymą dar kartą, 2017 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
34. Atsakovas teigia, kad ginčijamuose sprendimuose yra nurodyti visi duomenys, būtini pateikti pagal Atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo nuostatas.
35. Šiame kontekste paminėtina, kad teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus); <...> sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).
36. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
37. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomos tiek konkrečios faktinės aplinkybės, tiek ir aiškus akto priėmimo teisinis pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose, kuriuos atsakovas priėmė 2017 m. vasario 13 d., yra nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo Vaikų išlaikymo fondui išmokėtas lėšas S. A. ir O. A.. Nei viename iš šių dviejų sprendimų nėra nurodyta, kokią konkrečią lėšų sumą yra skolingas pareiškėjas ir kada konkrečiai, už kuriuos laikotarpius ji susidarė. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra pareiškėjo raštai (I t., b. l. 34–37), kuriais jis praneša apie sumokėtas sumas, mokėjimo pavedimai (I t., b. l. 38–39, 60–64), antstolio 2012 m. gegužės 25 d. pažyma (I t., b. l. 68–69), taip pat dar keli iki ginčijamų sprendimų priimti atsakovo sprendimai, susiję su mokamų lėšų iš Vaikų išlaikymo fondo S. A. ir O. A. paskyrimu ir jų pakeitimu (I t., b. l. 72–74,77, 81–82). Pažymėtina, kad nei vienas iš šių dokumentų, kurių dalis yra tiesiogiai susijusi su ginčijama skola, niekaip neatsispindi ginčijamuose sprendimuose ir jų neanalizavo pirmosios instancijos teismas.
38. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą teigė, jog 2011 m. gavęs banko išrašus, patvirtinančius, kad jis mokėjo išlaikymą vaikams, sprendimu nustatė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui susidarė 339,79 Eur (1 173,22 Lt) dydžio permoka, ir 2012 m. birželio 7 d. sprendimu išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą nuo 2012 m. gegužės 3 d. nutraukė. Atsakovas akcentavo, kad pakartotinai gavęs informaciją, jog pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 2 d. sumokėjo 200 Lt, 2013 m. spalio 11 d. – 200 Lt, 2013 m. lapkričio 6 d. – 254 Lt, nustatė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui susidarė 112,96 Eur dydžio permoka.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų sprendimų turinį, sprendžia, kad Sprendimuose atsakovas nenurodė faktinio pagrindimo ir motyvacijos. Šie trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę bei turinį, identifikuoti pareigų turinį ir jų atsiradimo pagrindą, tinkamai įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ypač atsižvelgtina į tai, jog ginčijamais sprendimais yra nustatomos asmens pareigos, susijusios su jo nuosavybės teise.
40. Atsižvelgdama į šios nutarties 36–39 punktuose išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti ginčijamų sprendimų turinio (teisinio aiškumo ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį bei tinkamai įvykdyti nustatytas pareigas.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijami Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimai Nr. V3-112 ir Nr. V3-113 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra naikintini. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėja) turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.
42. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (bylai aktuali redakcija) Fondo administratorius turi teisę iš asmens, kurio prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jei asmuo pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Administracija, laikydamasi pozicijos, kad asmuo pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą, turėjo kreiptis dėl šių išmokų išieškojimo iš minėto asmens. Šiuo atveju nėra nagrinėjamas toks ginčas, todėl nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodomų neteisėtų trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų, susijusių su K. M. nepranešimu Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.
43. Kartu paminėtina ir tai, kad teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Skolininkas R. A. nedelsdamas turėjo pranešti antstoliui, jei teikė priteistą išlaikymą, ir imtis priemonių, kad antstolis atžymėtų apie įvykdytą teismo sprendimą, o antstoliui atsisakius tai padaryti, skųsti antstolio veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovui nei Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės spręsti ginčų, kilusių tarp išieškotojo ir skolininko vykdymo procese, ar šių asmenų ginčų su antstoliu.
44. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį ir atskirai nepasisako dėl kitų pareiškėjo argumentų, kurie neturėtų reikšmės sprendimo rezultatui.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 639 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 23 Eur sumokėtas žyminis mokestis už skundo padavimą, 363 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, 11 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 242 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
46. Nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011).
Tais atvejais, kai prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje paduotas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui (ir atvirkščiai), šis teismas prašymą turėtų persiųsti apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas – pirmosios instancijos teismui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinėje instancijoje, o pareiškėjo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoda nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
47. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, t. y. už žyminio mokesčio sumokėjimą ir teisinę pagalbą, rengiant apeliacinį skundą.
48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą elektroninių ryšių priemonėmis, sumokėjo 11,25 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl patenkinus apeliacinį skundą pareiškėjas turi teisę į šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
49. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
50. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 28 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokate D. B.. Savo prašymui priteisti 242 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą pagrįsti, pareiškėjas pateikia 2017 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą už teisines paslaugas Nr. ADB 2371 išrašytą 242 Eur sumai už apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. eI-2722-281/2017 parengimą bei 2017 m. liepos 28 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad pareiškėjas sumokėjo advokatei 242 Eur.
51. Pažymėtina, kad Rekomendacijų 8.10 punkte numatyta, jog maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 1,7. Minėta teisinė paslauga buvo suteikta 2017 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 793,30 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą sudarė 1 348,61 Eur. Pareiškėjo prašoma priteisti 242 Eur suma neviršija minėtos maksimalios 1 348,61 Eur sumos, todėl ji priteistina pareiškėjui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 39 ir 40 straipsniais teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti, panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. V3-112 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ ir 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. V3-113 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėti pareiškėjo skundą.
Priteisti pareiškėjui R. A. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 253,25 Eur (du šimtus penkiasdešimt tris eurus dvidešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Pareiškėjo R. A. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Sprendimas neskundžiamas
Teisėjai Ramutė Ruškytė
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė