Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-710-2013].docx
Bylos nr.: 2-710/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
„Litvinga“ (nepasirinktas)
"PGNT" 300124353 atsakovas
UAB "Gepaga" vadovas Kreditorius
UAB "GP Projects" vadovui Kreditorius
Kategorijos:
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
CIVILINIS PROCESAS
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Įmonių bankrotas:
Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. 2-710/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00355-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 126.5.

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų A. J. ir A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties, kuria UAB „PGNT“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Vilniaus apygardos teismo 2011-02-25 nutartimi UAB „PGNT“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Litvinga“. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-04-12 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011-02-25 nutartį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismas 2011-08-12 ir 2011-10-21 nutartimis patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą.

BUAB „PGNT“ bankroto administratorius 2012-07-05 pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl BUAB „PGNT“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b.l. 103). Prašė pripažinti BUAB „PGNT“ bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūrą. Nurodė, kad kreditoriai 2011-10-14 susirinkime (2011 m. spalio 14 d. protokolas Nr. 1) įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Per laikotarpį nuo nutarčių priėmimo, kuriomis patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai bankrutuojančiai UAB „PGNT“, nebuvo gauta pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo, įmonė jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, įmonės mokumas nėra atstatytas.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi nutarė pripažinti UAB „PGNT“ bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto (t. 3, b.l.133 – 136). Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teisme, kaip pirmosios instancijos teisme, 2012-09-17 išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2076-653/2012 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams A. J., BUAB „PGNT“, kur trečiuoju asmeniu įtraukta A. J., dėl sandorių nuginčijimo, kuri yra pridėta prie UAB „PGNT“ bankroto bylos, kurioje pareikštas prašymas dėl A. J. ir A. J. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutartimi atsisakyta tvirtinti A. J. ir A. J. kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „PGNT“, ši nutartis nėra įsiteisėjusi. Pažymėjo, kad minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2076-653/2012 buvo prašoma patvirtinti A. J. ir A. J. 1.285.345,70 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „PGNT“, t.y. A. J. ir A. J. kreditorinis reikalavimas sudaro 35 proc., o patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro didžiąją dalį visų pareikštų kreditorinių reikalavimų sumos – 65 procentus. Taigi didžiausias kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas įkaito turėtojo AB DnB banko – 2.898.798,79 Lt. Taigi šis kreditorius su kitais įmonės kreditoriais (kurių bendra reikalavimų suma sudaro 99,11 proc. visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų), 2011-10-14 susirinkime balsavo už administratoriaus įpareigojimą kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Net jei būtų visiškai patvirtintas A. J. ir A. J. ginčijamas kreditorinis reikalavimas, kreditorius AB DnB bankas pagal patvirtintą jo kreditorinio reikalavimo dydį išliktų didžiausiu kreditoriumi, o A. J. ir A. J. netaptų didžiausiu kreditoriumi pagal jau patvirtintą kreditorinių reikalavimų bendrą sumą, tuo labiau netaptų kreditoriumi, turinčiu daugiau kaip 50 proc. balsų daugumą kreditorių susirinkime. Todėl net jei A. J. ir A. J. kreditorinis reikalavimas būtų patvirtintas ir jiems pavyktų nuginčyti minėtame kreditorių susirinkime priimtus sprendimus, balsavimo rezultato, jiems turint patvirtintą 1.285.345,70 Lt kreditorinį reikalavimą, jie negalėtų pakeisti, kadangi jų reikalavimų suma vertine išraiška nesudarytų daugiau kaip pusės visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Teismas taip pat įvertino ir vieną esminių bankroto proceso tikslą – operatyvų bankroto procedūrų atlikimą ir jų užbaigimą. Kadangi kreditoriai neketina sudaryti taikos sutartį, galimybių atkurti įmonės mokumą nėra, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, UAB „PGNT“ pripažintina bankrutavusia ir jai taikytina likvidavimo procedūra.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

Atskiruoju skundu pareiškėjai A. J. ir A. J. prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012-10-11 nutartį dalyje dėl UAB „PGNT“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Iki šiol nėra išspręstas klausimas dėl A. J. ir A. J. pareikšto 1.285.345,70 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. A. J. ir A. J. pareikštas reikalavimas yra susijęs su įmonės ketintu vykdyti nekilnojamojo  turto projektu Kuzmickių km., Vilniaus rajone. Buvo nuspręsta įsigyti pusę V. K. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 300/612 dalį. Įmonė iš V. K. pagal 2007-10-23 sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį, įgijo nuosavybės teise žemės sklypą. Šalių susitarimu buvo nustatyta žemės sklypo dalies kaina – 4.200.000 Lt, iš kurių buvo sumokėta 4.130.000 Lt, o likusi žemės sklypo dalies kaina, t.y. 70.000 lt, turėjo būti sumokėta pardavėjui po žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo. Žemės sklypo pardavėjui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų įmonė be pardavėjo negalėjo tęsti žemės sklypo paskirties proceso, todėl kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama nutraukti 2007-10-23 sudarytą žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį dėl padaryto esminio sutarties pažeidimo ir taikyti restituciją įpareigojant atsakovus V. K. ir V. K. grąžinti įmonės už žemės sklypą sumokėtus pinigus bei priteisti patirtus nuostolius. Vilniaus apygardos teismas šią civilinę bylą Nr. 2-2217-585/2012 išnagrinėjo ir priėmė sprendimą atmesti ieškinį, nurodytoje byloje teismui patenkinus įmonės reikalavimus būtų buvęs atstatytas įmonės mokumas. Bankroto administratoriui neskundus Vilniaus apygardos teismo 2012-06-21 sprendimo, pareiškėjas A. J. patiekė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama nutartis pripažinti įmonę bankrutavusią ir ją likviduoti yra priimta neišsprendus dėl A. J. ir A. J. pareikštų kreditorinių reikalavimų bei neišsprendus bylos, galinčios atstatyti įmonės mokumą.
  2. Patvirtinus A. J. ir A. J. visus pareikštus reikalavimus šie sudarytų 35 procentus visų įmonės patvirtintų kreditorių reikalavimų. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui priėmus skundžiamą nutartį, A. J. ir A. J. yra eliminuojami iš kreditorių sprendimų priėmimo. Kreditoriai, kurių reikalavimai šiuo metu jau yra patvirtinti, gali nuspręsti perleisti visą turtą ir šias lėšas išsimokėti sau proporcingai pagal teismo patvirtintus kreditorinius reikalavimus ir įmonė nebeturės jokio turto, iš kurio galėtų būti tenkinami A. J. ir A. J. kreditoriniai reikalavimai. Šiuo atveju 35 procentai visų kreditorinių reikalavimų laikytinas svariu kreditorių susirinkime priimant sprendimus, todėl kol nėra galutinai išspręsta dėl pareiškėjų visų pateiktų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo – bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturėtų spręsti dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Aptariamu atveju įmonės bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą pagal AB DNB banko sprendimą 2011-10-14 kreditorių susirinkime, nes kol nėra išspręsti visų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimai AB DNB bankas turimas patvirtintas kreditorinis reikalavimas sudaro 91 procentą visų šiuo metu patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Apeliantai mano, kad didžiausias kreditorius AB DNB bankas siekia, kad kuo greičiau būtų priimti sprendimai dėl įmonės turto pardavimo nesant patvirtintų visų A. J. ir A. J. pareikštų kreditorinių reikalavimų. Šių aplinkybių Vilniaus apygardos teismas netyrė ir nesiaiškino. 

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus, apeliacijos dalyką sudaro teismo teisė pripažinti įmone bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kai dėl vykstančių teisminių ginčų bankroto byloje nėra patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių  nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

ĮBĮ 23 straipsnio 15 punktas suteikia kreditorių susirinkimui kompetenciją siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Tuo tarpu įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygos nurodytos LR Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje: 1) yra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimų patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai, 3) nėra priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) teismas nėra pratęsęs 3 mėnesių termino. Esant šioms sąlygoms, yra aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Todėl tik konstatavus, jog bent viena iš nurodytų sąlygų pripažinti įmonę bankrutavusia neegzistuoja, būtų pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo atveju egzistuoja LR ĮBĮ 30 str. numatytos sąlygos įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Nagrinėjamu atveju 2011 m. spalio 14 d. įvykdęs BUAB ,,PGNT“ kreditorių susirinkimas, be kitų nutarimų, įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl BUAB „PGNT“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Kreditorių susirinkimo protokolo 10 p, t. 3, b.l. 104 – 109). Taigi administratorius, vykdydamas kreditorių susirinkimo 2011 m. spalio 14 d. nutarimus, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „PGNT“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, teismas administratoriaus prašymą patenkino.

Atskirajame skunde keliamas reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto neteisėtumo, kadangi, kaip nurodo apeliantas, nėra išspręstas klausimas dėl A. J. ir A. J. pareikšto 1.285.345,70 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju bankroto byla įmonei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-02-25 nutartimi, Lietuvos apeliacinis teismas 2011-04-12 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011-02-25 nutartį paliko nepakeistą. BUAB „PGNT“ kreditorių sąrašas patvirtintas įsiteisėjusia 2011-08-12  teismo nutartimi, kuris buvo patikslintas teismo 2011-10-21 nutartimi.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, konstatavo, kad net jei būtų patvirtintas A. J. ir A. J. ginčijamas kreditorinis reikalavimas UAB „PGNT“ bankroto byloje, kreditorius AB DNB bankas pagal patvirtintą jo  kreditorinio reikalavimo dydį (2.898.798,79 Lt) išliktų didžiausiu kreditoriumi, o A. J. ir A. J. netaptų didžiausiu kreditoriumi, juo labiau kreditoriumi, turinčiu daugiau nei 50 proc. balsų daugumą kreditorių susirinkime, taigi balsavimo rezultato kreditorių susirinkime jie negalėtų pakeisti. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu buvo priimta skundžiama nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).  Teisėjų kolegija su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, kuri yra išsamiai pagrįsta, sutinka, ir  konstatuoja, kad A. J. ir A. J. prašymas patvirtinti jų kreditorinį reikalavimą 1.285.345,70 Lt ginčijamai sumai negali būti kliūtimi priimti teismui sprendimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kartu pažymėtina, kad remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas yra vienintelis kreditorius, kurio reikalavimas UAB „PGNT“ bankroto byloje yra ginčijamas. Taigi net jei ir priėmus A. J. palankų sprendimą, jo finansinis reikalavimas procentine išraiška (35 proc.) nebūtų didžiausias kitų teismo patvirtintų ir neginčijamų  kreditorių reikalavimų kontekste, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad balsavimo rezultato kreditorių susirinkime pakeisti pastarasis negalėtų. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išsamiai ištyrė ir įvertino ginčijamų kreditorinių mastą bei jų įtaką kreditorių susirinkime priimant sprendimus. Todėl atmestinas apelianto argumentas, jog kreditorių susirinkime priimant sprendimus, kol nėra galutinai išspręsta dėl visų pateiktų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturėtų spręsti dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, nes bus pažeisti visų kreditorių teisėti interesai. Priešingai, visų kreditorių teisėti interesai priėmus skundžiamą nutartį ne tik nebus pažeisti (kadangi, kaip minėta, apeliantai yra ne tik vieninteliai, kurių kreditoriniai reikalavimai yra ginčijami bei jų kreditorinio reikalavimo mastas priimant sprendimus kreditorių susirinkimuose esminės įtakos neturės), tačiau tokiu būdu bus įgyvendintas vienas esminių bankroto instituto tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Įmonių bankroto įstatymo pagrindais arba kitais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007.). Todėl teisėjų kolegija vertina, kad bankroto procesas negali tęstis neribotą laiką.  Kartu pažymėtina, teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonė gali būti pripažinta bankrutavusia ir likviduojama ir tuo atveju, kai dalies kreditorių reikalavimai dar yra ginčijami, t. y. įsiteisėjusia teismo nutartimi yra patvirtinti tik dalies kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d., 30 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008).

Atskirąjį skundą apeliantas grindžia ir tuo jog, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama kita civilinė byla, kurioje, pasak apelianto, teismui patenkinus įmonės reikalavimus, būtų buvęs atstatytas įmonės mokumas. Apelianto teigimu, BUAB „PGNT“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama nutraukti 2007-10-23 sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatyto esminio sutarties pažeidimo ir taikyti restituciją įpareigojant atsakovus V. K. ir V. K. grąžinti įmonės už žemės sklypą sumokėtus pinigus bei priteisti patirtus nuostolius (civilinės bylos Nr. A2-6177-560/2012). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2217-585/2012, šį ieškinį atmetė (b.l. 153 – 155). Nors apeliantas pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje, tačiau iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėjo A. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2217-585/2012 paliktas nenagrinėtu, ši nutartis yra įsiteisėjusi (civilinės bylos Nr. A2-6177-560/2012). Taigi kolegija sprendžia, kad šio ginčo atžvilgiu civilinės bylos Nr. A2-6177-560/2012 aktualumas yra išnykęs, todėl dėl jos nepasisako.

             Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tinkamai ir išsamiai vertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad yra visos būtinos sąlygos įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

           Dėl kitų apelianto argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos teisingam klausimo išsprendimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Algirdas Gailiūnas

 

                                                                                                            Donatas Šernas

 

                                                                                                            Dalia Vasarienė

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK
  • 3K-3-591/2008
  • 3K-3-296/2009
  • 3K-3-107/2010
  • 3K-3-653/2005
  • 3K-7-326/2007
  • 3K-3-249/2009