Nuorašas                                                                                                             
Pranešėja L.Gurevičienė                                                                                      Byla Nr. 1A-554-149/2013

Teisėja D.Mickevičienė                                                  Teisminio proceso Nr. 1-03-3-00024-2012-8

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                                                      2.9.;1.2.8.1.1.;2.4.1; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

teisėjų Algimanto Valantino, Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui P. K.,

jo atstovui Algirdui Krasauskui,

išteisintiesiems D. M., V. G.,

jų gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendžio, kuriuo V. G. ir D. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. L. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, privačiam kaltintojui atsisakius kaltinimo.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas laidos „Abipus sienos“ prodiuseris ir UAB „Virginijaus studija“ savininkės sutuoktinis, tiesiogiai susijęs su minėta studija, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas pasipelnyti, gauti turtinės naudos už sukurtą laidą, kurdamas apie P. K., minėtą kaltintoją, neigiamą informaciją, iš anksto sugalvojo ir davė nurodymus savo darbuotojams D. M. bei G. L. sukurti apie jį (P. K.) negatyvinio, šmeižikiško pobūdžio TV laidą, kurią perdavė LNK televizijai ir iš to gavo turtinės naudos. V. G. disponuodamas tam tikra asmeninio pobūdžio apie jį (P. K.) medžiaga ir pasinaudodamas tuo, kad 2010 metais jau buvo paruošta apie jį panaši laida, nutarė dar kartą P. K. apšmeižti ir įžeisti, tai yra V. G. davė savo darbuotojams, o konkrečiai D. M. užduotį sukurti apie jį šmeižikiško ir įžeidžiančio, iš dalies tikrovės neatitinkančio pobūdžio laidą, kurios parengimui informaciją rinko D. M., o tikrovės neatitinkančią informaciją pagarsino G. L.. V. G. žinodamas, kad D. M. reportažas yra dalinai šmeižikiško ir įžeidžiančio P. K. pobūdžio, kaip studijos vadovas ir prodiuseris, neprieštaravo apie tokios tikrovę neatitinkančios laidos išleidimą ir pateikimą į eterį. V. G. kaltinamas, kad jis, kaip žurnalistas ir prodiuseris, nepatikrino pateiktų  faktų tikrovės, nors žinojo, turėjo ir privalėjo žinoti, suvokti, suprasti, kad jų dalis yra akivaizdus melas, tai yra veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdamas turtinės naudos. V. G. taip pat kaltinamas, kad pateikė sumontuotą laidą rodyti-transliuoti per LNK televiziją. V. G. iniciatyva į reportažą-laidą, pavadinimu „Mafijos pasiutpolkė su P. K.“ buvo įmontuoti epizodai, neturintys nieko bendro su ruošiamu reportažu, o būtent - atskiri epizodai iš filmo, kuriame P. K. vaidino negatyvaus asmens personažą. Šio personažo įgarsintu tekstu apie smurto panaudojimą, epizodai kartu su epizodais iš ankstesnės laidos apie P. K., kad pastarasis važinėja labai prabangiu automobiliu, buvo parodyta neapibrėžtam visuomenės ratui per LNK televiziją, nurodytoje laidoje. Visa tai buvo pateikiama kaip negatyvus P. K. įvaizdis žiūrovams dėl S. R. bylos apie jai neva padarytą fizinę prievartą iš P. K. pusės. V. G. būdamas minėtos laidos prodiuseris nesivadovavo žurnalistų etikos kodeksu ir visuomenės informavimo reikalavimais, nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių patikrinti paruoštos medžiagos, ar ji atitinka tikrovę, ar ne. V. G. taip pat kaltinamas, kad turėdamas siekį ir tikslą apšmeižti ir įžeisti P. K. , pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, iš anksto turėdamas tikslą iš to užsidirbti pinigų, tyčia iš asmeninių paskatų, žinodamas, kad reportažas apie jį (P. K.) yra šmeižikiško pobūdžio vien dėl laidos pavadinimo, pateikė ją rodyti per LNK televiziją. Taip pat minėtas kaltintojas kaltina, kad V. G. organizavo nusikalstamą veiką ir ją vykdė (įvykdė) žinodamas, kad P. K. būdamas nelaisvėje Lukiškių tardymo-izoliatoriuje kalėjime, būdamas bejėgiškos būklės, negalės ir nesugebės pasipriešinti jo nusikalstamiems veiksmams bei tikslams.

D. M. buvo kaltinama tuo, kad ji, ruošdama reportažą laidai „Abipus sienos“, kuri buvo parodyta per LNK televiziją 2012-01-10, 19.10 val., pateikė tikrovės neatitinkančius faktus apie privatų kaltintoją (P. K.), o būtent, kad parodyta reportaže sodyba, esanti Rumšiškių sen., Dovainonių km., priklauso jam, tai yra P. K.. Nors pagal pateiktus įrodymus, ši sodyba priklausė ir šiuo metu priklauso P. K. motinai R. K.. Jam, tai yra P. K., ši sodyba asmeninės nuosavybės teise niekada nepriklausė. Filmuodama sodybą, kuri priklauso nuosavybės teise kaltintojo motinai R. K., vykdydama įvardintas nusikalstamas veikas, siekdama P. K. sukompromituoti, pažeminti ir įžeisti, veikdama iš asmeninių paskatų, tyčia ruošė reportažą ir informaciją surinko bei pateikė taip, kad žiūrovas pamatytų tik nukentėjusiosios S. R. tariamas kančias ir išgyvenimus dėl neva jo (P. K.) įvykdytos nusikalstamos veikos S. R. atžvilgiu, o aiškiai ir suprantamai nutylėdama objektyvius faktus, kad med. ekspertizė nerado S. R. sumušimo požymių, kurie buvo inkriminuoti P. K., kad apygardos teismas pasisakė, kad jam, tai yra P. K., buvo taikyta neadekvati bausmės atlikimo sankcija, kad jį pirmos instancijos teismas pagal vieną epizodą išteisino. D. M. privatus kaltintojas kaltina, kad ji veikdama kito kaltinamojo V. G. nurodymu, siekdama gauti atlygį už atliktą darbą, nesikreipė į Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono policijos komisariatą siekdama išsiaiškinti ir objektyviai nustatyti, kokie buvo atliekami policijos veiksmai dėl asmeninio turto vagystės iš jo (P. K.) motinai priklausančios sodybos ir kad tai galimai galėjo įvykdyti S. R. sūnus. Be to, D. M. neteisėtai, iš anksto susitarusi su V. G., siekdama gauti turtinės naudos, veikdama tiesiogine tyčia, tai yra turėdama tikslą pasipelnyti ir P. K. apšmeižti, rinko sodų bendrijoje šališką informaciją apie P. K. iš kaimynų.

Be to D. M. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama suinteresuota bei šališka, rinkdama medžiagą reportažui, apklausė tik vieną, P. K. motinai priklausančios sodybos, kaimyną - V. R., kuris buvo parodytas reportaže. Tai yra, D. M. buvo kaltinama, kad ji nesiekė objektyvumo ir neapklausė, nepakalbino ir nesirengė apklausti nors keletą nešališkų asmenų, pvz., sodų bendrijos pirmininko ar kitų kaimynų. D. M. apklausė tik vieną asmenį, todėl ji (D. M.) buvo šališka, neobjektyvi, pažeidė įstatymus ir etikos kodekso nustatytus reikalavimus bei normas.

Taip pat D. M. buvo kaltinama tuo, kad ji oficialiai dirbdama UAB „Virginijaus studija“ ir siekdama turtinės naudos ir veikdama tiesiogine tyčia, būdama šališka ir neobjektyvi, nesilaikydama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo normų ir žurnalistų etikos kodekso reikalavimų, siekdama P. K. pažeminti, įžeisti ir apšmeižti, savo parengtam reportažui parinko P. K. apšmeižiantį ir įžeidžiantį reportažo pavadinimą „Mafijos pasiutpolkė su P. K.“, tai yra D. M., minimos sodybos vaizdais siekė ir norėjo, veikdama tiesiogine tyčia parodyti, kad jis (P. K.) yra turtingas asmuo - mafijos atstovas, kaip ir analogišku vaizdu, kuris neturėjo jokio tiesioginio ryšio su S. R. byla, kad jis P. K. sėda į prabangios transporto priemonės visureigio, džipo tipo automobilio markės (Toyta Land Cruiser) automobilį, kuriais gali važinėti pasiturintys asmenys, tariami mafijos atstovai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-16 nuosprendžiu išteisino D. M. ir V. G., jiems nepadarius veikų, turinčių požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 2 d.; 155 str. 1 d.

Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog tiek V. G., tiek D. M. laidoje „Abipus sienos“ apie P. K. vadovavosi teismo nuosprendžiais, gauta informacija skelbiant nuosprendį (S. R. byloje). Informacija, kad sodyba priklausė P. K., o ne jo motinai, nepripažintina kaip sąmoningai pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. P. K. nuolat pokalbyje su žurnaliste pabrėždavo, kad tai „mano sodyba“, be to aktyviai domėjosi ir rūpinosi įvykiu dėl žibintų vagystės minėtoje sodyboje. Nors ši laidoje paskleista informacija buvo netiksli, tačiau žurnalistės supratimas apie sodybos nuosavybę buvo susiformavęs apdorojant gautą informaciją bylos nagrinėjimo metu ir iš interviu su P. K., ir paskleisdama ją ji neturėjo tyčios ją iškreipti. Todėl ši laidoje paskelbta informacija, negali būti vertinama kaip tyčia paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti, pažeminti P. K.. Minėtoje laidoje buvo pasinaudota minėtais įvykiais ir kaltinamieji savo laidoje išreiškė savo nuomonę apie P. K. ne turėdami tikslą jį apšmeižti.  Laidos kūrėjai visus įvykius, susijusius su P. K., interpretavo kaip žurnalistai, išreikšdami apie juos savo nuomonę. Teismas nekonstatuoja, kad ši laida būtų buvusi tyčinė, turėjusi tikslą apšmeižti  ar sumenkinti P. K., pažeminti jį kitų žmonių akyse. Nagrinėdamas P. K. privataus kaltinimo skundą, teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios įrodytų, kad laidoje paminėti faktai ir laidos kūrėjų nuomonė buvo pateikta nesąžiningai ir neetiškai.

Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad teismas nenustatė, kad V. G., D. M. laidoje „Abipus sienos“ užgauliai būtų pažeminę P. K.. Išreikšta nuomonė vertinama atsižvelgiant į jos pobūdį ir raiškos stilių. Šiuo atveju kaltinamieji kaltinami, jog laidoje „Abipus sienos“ užgauliai pažeminę privatų kaltintoją. Tačiau minėtoje laidoje nuomonė nebuvo išreikšta naudojant nepadorią ar/ar cinišką formą, šiurkščiai pažeidžiančią visuomenėje priimtas etines normas ir elgesio taisykles. Įstatymas gina ne tik žodžio, bet ir jo išraiškos formos laisvę. Žurnalistų laisvė taip pat apima tam tikrą hiperbolizavimą net provokaciją. Taigi anonso pavadinimas ar ištraukos iš filmo, kur P. K. vaidino nusikaltėlį, įterpimas į laidą, negali būti traktuojamas kaip privataus kaltintojo įžeidimas.

2013-06-07 Vilniaus apygardos teisme gautas P. K. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendį; 2) dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, esant teisiniam pagrindui, perduoti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teisme; 3) pripažinti V. G., D. M., padarius prieš P. K. nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1, 2 d. ir 155 str. 1 d., ir skirti jiems bausmę – baudą; 4) priteisti iš V. G. ir D. M. apelianto naudai reikalaujamą turtinę 606,88 Lt žalą ir neturtinę 200000 Lt žalą.

Savo skunde apeliantas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, nurodytus skunduose, adresuotuose pirmos instancijos teismui bei išsakytus apelianto atstovo baigiamojoje kalboje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintieji V. G. ir D. M. bei jų gynėjas prašo skundą atmesti. Privatus kaltintojas ir jo atstovas prašo skundą tenkinti.

P. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais  (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų, jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, pagal to paties straipsnio 2 d. atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Įžeidimas ir šmeižimas yra tyčiniai nusikaltimai, kurių objektas yra žmogaus garbė ir orumas.

Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, tiek vienu, tiek kitu atveju būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis.

Pažymėtina, jog baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pvz.: sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.).

Kadangi kaltinimą palaikantis P. K. nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų, kuriuos būtų galima pripažinti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais V. G. ir D. M. kaltę, dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 154 str. 1 d., 2 d. ir  155 str. 1 d. padarymo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį V. G. ir D. M. atžvilgiu. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikdamas tik subjektyvią nuomonę dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-15 nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, vėlgi remdamasis tais pačiais argumentais, dėl kurių skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti ar panaikinti šį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Privataus kaltintojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                                           Leonarda Gurevičienė

Teisėjai (parašai)                                                                                         Algimantas Valantinas

                                                                                                                               Jolanta Čepukėnienė

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                                             Leonarda Gurevičienė