Civilinė byla Nr. e2A-890-779/2026
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00264-2025-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2.; 2.6.26.; 3.3.1.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Schenker Logistics S.A.U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transfera“ ieškinį, pareikštą atsakovei Schenker Logistics S.A.U., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Rivaisa“, Mannheimer Versicherung AG“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transfera“ pareiškė ieškinį atsakovei Schenker Logistics S.A.U., kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 56 000 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų.
3. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2023 m. kovo 6 d. ieškovė, kaip vežėjas, su atsakove sudarė sutartį dėl transporto paslaugų, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti transporto paslaugas pagal atsakovės užsakymus. Ieškovė nurodė, kad sutartyje sulygtas paslaugas teikė tinkamai, atsakovė jas priiminėjo ir atsiskaitinėjo, tačiau dėl 2023 m. rugpjūčio 30 d. įvykusio įvykio, kai ieškovės vykdyto vežimo metu buvo pavogta dalis krovinio, atsakovė be jokio faktinio ir teisinio pagrindo vienašališkai nusprendė nemokėti 56 000 Eur už ieškovės suteiktas transporto paslaugas. 2023 m. rugsėjo 3 d. atsakovė pateikė ieškovei pretenziją, kuria informavo apie dalies krovinio vagystę ir ieškovės, kaip vežėjo, atsakomybę už kilusius nuostolius, tačiau nuostolių sumos neįvardijo. Ieškovė perdavė šio įvykio administravimą savo draudikui, tačiau atsakovė nebendradarbiavo dėl šio įvykio ištyrimo ir žalos dydžio nustatymo. 2024 m. rugsėjo 24 d. atsakovė pateikė ieškovei debeto pažymą dėl žalos ir nuostolių 56 000 Eur sumai be jokių paaiškinimų ir įrodymų, kurią ieškovė grąžino atsakovei. Teigė, jog atsakovė nepagrįstai vienašališkai nusprendė nemokėti 56 000 Eur už ieškovės suteiktas transporto paslaugas.
4. Paaiškino, kad tik antrasis krovinys, kurį sudarė 78 vnt. dėžių su 7 069 vnt. (duomenys neskelbtini) marškinėlių ir kuris turėjo būti pristatytas į galutinę paskirties vietą - (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas. Teigė, jog vertinant atsakovės pateiktuose užsakymuose nurodytus duomenis, reikia vadovautis krovinį vežusiam vairuotojui pateiktu planu, kuriame nurodyta antrojo krovinio pristatymo data - 2023 m. rugsėjo 4 d. Pastaroji data yra atitinkanti faktiškai įmanomą antrojo krovinio pristatymo laiką, įvertinus imperatyvius vairuotojo darbo ir poilsio laiko reikalavimus. Nurodė, jog atsakovė siekia suklaidinti teismą, neteisingai aiškindama, kad vairuotojas neva tik kitą dieną kreipėsi į policiją dėl krovinio vagystės. Kaip matyti iš byloje pateikto pareiškimo policijai, krovinio vagystė buvo pastebėta 2023 m. rugsėjo 3 d., sekmadienį, apie 3 val. ryto. Vairuotojas apie įvykį iš karto pranešė policijai telefonu 112, tačiau policija neatvyko, todėl 2023 m. rugsėjo 4 d., pirmadienį ryte vairuotojas pats atvyko į policiją ir užregistravo įvykį, kuris buvo įformintas protokolu policijoje 2023 m. rugsėjo 4 d. 08.00 val. Protokole taip pat užfiksuotos vairuotojo nurodytos aplinkybės, kad jis buvo apsvaigintas dujomis, todėl nėra jokių priežasčių vertinti vairuotojo elgesį dėl krovinio praradimo aplaidų ar nerūpestingą, kad jį būtų galima prilyginti tyčiniams veiksmams.
5. Ieškovė nurodė, kad atsakovė niekada pastarajai nereiškė jokių pretenzijų dėl pavogto krovinio. Visi atsakovės rašyti elektroniniai laiškai buvo informacinio pobūdžio, nes atsakovė niekada nenurodė konkrečios reikalaujamos sumos, nepateikė nuostolius pagrindžiančių įrodymų, o ieškovė nedalyvavo jokiose derybose dėl nuostolių dydžio, nežinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.
6. Atsakovės atsiliepime į ieškinį esantis teiginys, kad jos išrašyta debeto pažyma 56 000 Eur sumai yra laikytina įskaitymu, atliktu pagal civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.130 straipsnio nuostatas, prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui bei teismų praktikai, nes debeto pažyma negali būti laikoma įskaitymą patvirtinančiu dokumentu vien dėl jos išimtinai buhalterinės paskirties ir turinio. Be to, atsakovė jokia forma nėra informavusi ieškovės apie tariamą įskaitymą, o pastarosios versija apie įskaitymą atsirado tik atsiliepime į ieškinį. Be to, debeto pažymoje nurodyta tariama 56 000 Eur žala nėra pagrįsta jokiais įrodymais ir negali būti vienašališkai išskaitoma iš ieškovei mokėtinų sumų už tinkamai suteiktas transporto paslaugas, juo labiau, kad jei atsakovės patirta žala ir būtų įrodyta, ją teisės aktų nustatyta tvarka atlygintų ieškovės draudikas, o ne ieškovė.
7. Atsakovė Schenker Logistics S.A.U. pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad su ieškinio reikalavimu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad tarp bylos šalių buvo susiklostę ilgalaikiai ir sėkmingi bendradarbiavimo santykiai. 2023 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė ieškovei išsiuntė transporto užsakymą dėl prekių pervežimo, kurio pagrindu ieškovė įsipareigojo pergabenti atsakovės nurodytus du krovinius. Pasak atsakovės, abu kroviniai turėjo būti pristatyti nustatytu laiku, griežtai laikantis užsakyme nustatytų pakrovimo ir iškrovimo terminų. Tačiau krovinys užsakyme nustatytu laiku ir tvarka pristatytas nebuvo. Kaip pripažįsta ir pati ieškovė, užsakymo vykdymo metu įvyko įvykis, kurio metu buvo pavogta dalis prekių - pavogtas visas antrasis krovinys. Nurodė, kad dėl atsakovei nežinomų priežasčių, ieškovės darbuotojas (vairuotojas) tik kitą dieną po įvykio, t. y. 2023 m. rugsėjo 4 d., kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės policijos komisariatą ir pateikė pareiškimą dėl įvykio. Susipažinus su pareiškimo turiniu matyti, kad vagystė įvyko 2023 m. rugsėjo 3 d. 03.00 val. ryte, t. y., krovinio vagystė įvykio jau praleidus užsakyme nustatytą krovinio pristatymo terminą – 2023 m. rugsėjo 2 d. Po šio įvykio, 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovė ieškovei išsiuntė pretenziją dėl vagystės. Atsakovė taip pat informavo, kad reikalaus iš ieškovės padengti žalą, kurią ji turės kompensuoti. Ieškovė į pretenziją nereagavo.
8. 2024 m. liepos 5 d. atsakovė informavo ieškovę, kad atsakovė gavo apdraustojo (duomenys neskelbtini) draudiko Zurich Insurance PLC pretenziją dėl žalos atlyginimo. Atsakovė ieškovei nurodė, kad pretenzija draudikas reikalauja atlyginti apdraustajam (duomenys neskelbtini) padarytą 81 811,57 Eur dydžio turtinę žalą. 2024 m. rugsėjo 5 d. el. laiške ieškovė nurodė, kad jos draudikas sutinka atlyginti (duomenys neskelbtini) padarytą turtinę žalą, neviršijant Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR, CMR Konvencija) pagrindu apskaičiuotos maksimalios draudimo išmokos dydžio - 11 756,48 Eur. Tačiau jokių realių veiksmų iš ieškovės pusės atlikta nebuvo.
9. Nurodė, kad vykstant komunikacijai tarp atsakovės ir draudiko buvo nustatytas galutinis turtinės žalos dydis, kuris sudarė 56 000 Eur. Atsakovė apskaičiuotą žalos dydį atlygino, todėl ji parengė ir 2024 m. rugsėjo 24 d. išsiuntė ieškovei debeto pažymą dėl žalos ir nuostolių Nr. (duomenys neskelbtini) – 56 000 Eur sumai. Nurodė, jog krovinys buvo pavogtas dėl ieškovės vairuotojo neatsargaus elgesio, todėl atsakovė turėjo teisę atlikti įskaitymą.
10. Atsakovės vertinimu, byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovės vairuotojas iš karto po krovinio vagystės skambino policijai. Vien kreipimasis į policiją praėjus ženkliam laikui, leidžia abejoti vairuotojo rūpestingumu ir atsakingumu. Ypač tokias išvadas patvirtina tai, kad tiek pati vagystė, tiek ir pranešimas apie ją buvo padaryti jau po to, kai krovinys apskritai turėjo būti pristatytas gavėjui.
11. Atsakovė prašė remtis CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir laikyti, kad žala atsakovei buvo padaryta sąmoningai. Atsakovės įsitikinimu, vairuotojo sąmoningą, tyčinį veikimą patvirtina tai, kad vairuotojas miegojo pasirinktoje stovėjimo aikštelėje, kurioje vaizdo stebėjimas nebuvo vykdomas 24 valandas per parą; vairuotojo pasirinktoje stovėjimo aikštelėje nebuvo organizuota fizinė apsauga; vairuotojo pasirinktoje stovėjimo aikštelėje nebuvo vykdoma įvažiavimo ir išvažiavimo kontrolė; vairuotojo pasirinktoje sustojimo vietoje esančios kameros nepasiekė stovėjimo aikštelės, kurioje vairuotojas sustojo; į sunkvežimių stovėjimo aikštelę buvo galima įvažiuoti per tvorą, ribojančią greitkelį ir neasfaltuotą kelią; vairuotojo pasirinktoje stovėjimo aikštelėje anksčiau buvo įvykdyta daug vagysčių; šalia vairuotojo pasirinktos stovėjimo aikštelės (apie 16 km. atstumu) buvo kita stovėjimo aikštelė, kurioje buvo įrengtos visos būtinos apsaugos priemonės.
12. Trečiasis asmuo UAB „Rivaisa“ byloje pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad palaiko ieškovės reikalavimus. Pasak trečiojo asmens, tarp civilinės bylos šalių buvo sudaryta tipinė sutartis, kurios pagrindu turėjo būti gabenamas krovinys. Sutartyje bei krovinio užsakyme nėra numatyta jokių ypatingų vežamo krovinio apsaugos reikalavimų, specialių transporto priemonių naudojimo ar kitų vežamo krovinio saugumą didinančių priemonių, krovinio vežimui parenkama paprasta transporto priemonė, jokio reikalavimo stovėti tik saugomose aikštelėse taip pat nebuvo.
13. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 3 d., sekmadienį, apie 3 val. ryto, buvo pastebėta krovinio vagystė. Vairuotojas apie įvykį iš karto pranešė policijai, tačiau policija neatvyko, todėl 2023 m. rugsėjo 4 d., pirmadienį ryte vairuotojas pats atvyko į policiją ir užregistravo įvykį. Pareiškime policijai yra užfiksuotos vairuotojo nurodytos aplinkybės dėl krovinio vagystės.
14. Trečiasis asmuo atsiliepime taip pat nurodė, kad atsakovės argumentai dėl vežėjo didelio neatsargumo yra nepagrįsti. Paaiškino, kad aikštelė, kurioje buvo įvykdyta dalies krovinio vagystė, buvo pritaikyta krovininio transporto stovėjimui. Minėtoje aikštelėje sustojimo metu stovėjo kitos sunkiasvorės transporto priemonės, todėl pagrindo abejoti, jog aikštelė nepritaikyta sustojimui ar stovėjimui, nebuvo. Dėl šios priežasties tam, kad apkaltinti vežėją dideliu neatsargumu, šioje situacijoje reikia nustatyti sąmoningus, artimus tyčiai vairuotojo veiksmus, pasirenkant netinkamą transporto stovėjimo nakčiai aikštelę. Teigė, jog vairuotojo veiksmai atitiko transporto sferoje įprastinius veiksmus, nes aikštelėje stovėjo kiti vairuotojai, taip pat sustoję nakčiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino bei priteisė ieškovei iš atsakovės 56 000 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2025 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 9 693,99 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovės trečiajam asmeniui Mannheimer Versicherung AG 4 108,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp bylos šalių kilo ginčas dėl atsakovės atlikto vienašališko priešpriešinio vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kurio pagrindu atsakovė teigia, kad jos prievolė ieškovei yra pasibaigusi.
17. Teismas vertino, kad 2024 m. rugsėjo 24 d. ieškovei pateiktos debeto pažymos turinys, kurios pagrindu atsakovė atliko ginčijamą įskaitymą, nėra aiškus, todėl sprendė, kad ieškovė neturėjo galimybės suprasti, jog atsakovė atliko jos turimos ieškovės prievolės vienarūšio reikalavimo įskaitymą.
18. Teismas konstatavo, kad atsakovės ieškovei pateiktoje 2024 m. rugsėjo 24 d. debeto pažymoje dėl žalos ir nuostolių aiškiai nenurodyta tiek prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, tiek įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma, t. y. atsakovės atliktas įskaitymas neatitiko įstatymo keliamų ir teismų praktikoje išsamiai išaiškintų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo ir galiojimo reikalavimų. Kadangi atsakovė netinkamai informavo ieškovę apie atliktą įskaitymą, jos siųstame pranešime aiškiai nenurodyti šalių priešpriešiniai vienarūšiai piniginiai reikalavimai, kurie buvo įskaityti, ir jų dydis, teismo vertinimu, atsakovė šia debeto pažyma įskaitymo atlikti negalėjo.
19. Nesant atsakovės teisėtai atlikto įskaitymo, kurio pagrindu būtų galima laikyti atsakovės prievolę ieškovei pasibaigusia CK 6.130 straipsnio prasme, taip pat atsakovei byloje nepareiškus reikalavimo ieškovei dėl žalos ir nuostolių atlyginimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šioje byloje pagal ieškovės pareikštą reikalavimą nustatinėti ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, taip pat atsakovei galimai priteistino nuostolių dydžio, remiantis CMR Konvencijos nuostatomis.
20. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 56 000 Eur dydžio skolą už kitus vežimus yra pagrįstas, todėl buvo tenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
21. Atsakovė Schenker Logistics S.A.U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės UAB „Transfera“ ieškinį atmesti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
21.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės atliktam įskaitymui neegzistavo būtinos sąlygos.
21.2. Nesutiko su teismo sprendime nurodyta aplinkybe, kad atsakovės reikalavimas, kurį ji įskaitė, neatitiko konkretumo, aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimų.
21.3. Nurodė, kad teismas patvirtino, jog dėl ieškovės vykdyto vežimo metu įvykusios krovinio vagystės atsakovė patyrė 56 000 Eur žalą, kurią atlygino visa apimtimi pavogto krovinio savininkui. Tačiau teismas priėmė aiškiai nepagrįstą išvadą, teigdamas, kad žalos atlyginimo faktas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovė ieškovės atžvilgiu įgijo turtinį reikalavimą, kurį vėliau galėjo įskaityti.
21.4.Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovės draudikas pripažino, jog ieškovės už krovinio vagystę atsakovei atlygintina suma turi siekti bent jau 11 756,48 Eur. Visgi, dėl visiškai nesuprantamų priežasčių teismas sprendime nurodė, kad atsakovės reikalavimas ieškovės atžvilgiu buvo nekonkretus, neaiškus ir neapibrėžtas net ir ieškovės draudiko pripažintoje dalyje. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir būtinybę jį panaikinti visa apimtimi.
21.5.Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovės pateikta debeto pažyma negali būti laikoma tinkamu pranešimu apie įvykdytą įskaitymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą, nėra nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai.
21.6. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 3 d. įvykusi vagystė buvo vienintelis atvejis per visą ilgai trunkantį šalių bendradarbiavimo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, nėra jokių abejonių, kad ieškovė nuo pat vagystės įvykdymo neabejotinai žinojo apie patį įvykį ir jo esmę. Tuo pačiu neabejotinai turėjo žino, kad dėl įvykusios situacijos vienokio ar kitokio dydžio atsakomybė ieškovei turės būti pritaikyta, nes ieškovė neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. nenugabeno krovinio į paskirties vietą. Todėl gavusi debeto pažymą, ieškovė turėjo visas galimybes suprasti, kokio dydžio žalą ji privalo atlyginti, juolab, kad debeto pažymoje buvo nurodytas ginčo procedūros dėl įvykdytos vagystės numeris, kuris ieškovei turėjo būti žinomas.
21.7.Teismas sprendime nurodė, kad atsakovės atlikto vienašališko įskaitymo momentu atsakovė neturėjo ir vykdytino reikalavimo ieškovės atžvilgiu. Atsakovė su tokiais teismo argumentais visiškai nesutinka, nes teismas visiškai ignoravo CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias vežėjas negali vadovautis CMR Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.
21.8.Apeliantės vertinimu, byloje buvo surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad krovinį gabenęs vairuotojas buvo labai neatsargus. Atsakovės įsitikinimu, teismas neįvertinto aplinkybių, jog vairuotojo pasirinktoje stovėjimo aikštelėje buvo nesaugu.
21.9.Teismas sprendime visiškai nevertino kitų atsakovės nurodytų aplinkybių, susijusių su krovinio vairuotojo elgesiu: jog po vagystės praėjus ženkliam laikui vairuotojas atvyko į policijos komisariatą bei nurodė, kad jis buvo apsvaigintas dujomis, nors jokie tokias aplinkybes patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti.
21.10.Teismas neįvertino ir kitų byloje pateiktų įrodymų: specializuotos ekspertizės įstaigos atlikto krovinio gabenimo ir jo dingimo tyrimo išvadų; vienos pirmaujančių Ispanijos advokatų kontorų Velasco & CO nešališkos teisinės nuomonės dėl to, ar krovinį gabenusio vairuotojo veiksmai galėtų būti laikomi dideliu neatsargumu, sudarančiu pagrindą netaikyti CMR Konvencijoje nustatyto ieškovės atsakomybės ribojimo, taip pat teismas neįvertino Ispanijoje pirmaujančios žalos įvertinimo bendrovės COMISMAR GROUP parengtos galutinės žalos tyrimo ataskaitos, patvirtinančios atsakovės iš ieškovės reikalautos žalos dydį.
21.11.Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog ieškovė prieštaravo atsakovės pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo, jokiu būdu nedaro atsakovės įskaitymo negaliojančiu.
21.12.Atsakovės įsitikinimu, priešingai nei nurodė teismas, siekdama apginti savo pažeistus interesus, atsakovė neprivalėjo kreiptis į teismą dėl žalos iš ieškovės atlyginimo.
22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Transfera“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
22.1. Atsakovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai neva atsakovės atliktas įskaitymas atitinka visas tokiam sandoriui keliamas sąlygas, niekaip nepaneigia teisingos pirmos instancijos teismo išvados, kad šis įskaitymas neatitiko jam keliamų teisėtumo sąlygų.
22.2. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jog išrašyta 2024 m. rugsėjo 24 d. debeto pažyma 56 000 Eur sumai yra laikytina įskaitymu, atliktu pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas. Tokie atsakovės teiginiai akivaizdžiai prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui bei teismų praktikai, kuria vadovavosi pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą.
22.3. Debeto pažyma negali būti laikoma įskaitymą patvirtinančiu dokumentu dėl jos išimtinai buhalterinės paskirties ir turinio, kadangi pažymoje nėra nieko pasakyta apie jokį įskaitymą, taip pat nėra nurodyta, kokie priešpriešiniai reikalavimai įskaitomi.
22.4. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad neva jos reikalavimas ieškovei ir šio reikalavimo įskaitymas yra pagrįstas pačios atsakovės nustatyta neribota vežėjo atsakomybe, o jos nustatymui pakanka gauti siurvejerio ataskaitą ar Ispanijos advokato išvadą ir susitarti su nukentėjusia šalimi dėl žalos atlyginimo, atitinkamai tam visiškai nebūtina kreiptis su ieškiniu į teismą. Tokie apeliantės argumentai akivaizdžiai prieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui ir neturi jokios teisinės logikos.
22.5. Iš šalių susirašinėjimo matyti, jog ieškovė aiškiai nurodė atsakovei, kad nesutinka su nepagrįstai pastarosios sulaikyta 56 000 Eur suma už transporto paslaugas, kurios buvo suteiktos tinkamai ir yra niekaip nesusijusios su 2023 m. rugpjūčio 30 d. įvykiu, kurio metu atsiradusios žalos nustatymą ir atlyginimą administruoja ieškovės draudikas, taip pat pažymėjo, kad atsakovė taip ir nepateikė ieškovės draudikui jokių įrodymų dėl žalos dydžio, todėl ieškovė nepriėmė ir grąžino atsakovei 2024 m. rugsėjo 24 d. debeto pažymą dėl žalos ir nuostolių 56 000 Eur sumai. Nepaisant to, atsakovė atsisako sumokėti ieškovei 56 000 Eur skolą, nors ieškovės suteiktų paslaugų ir išrašytų sąskaitų tokiai sumai neginčija, yra jas priėmusi ir įsivedusi į savo sąskaitą.
22.6. Atsakovė vienašališkai ir neteisėtai pritaikė vežėjui neribotą atsakomybę, nors šis klausimas gali būti sprendžiamas tik teisme, nes pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį tik teismas gali nustatyti, ar vežėjo veiksmai gali būti prilyginti tyčiniams veiksmams ir tuo pagrindu jam taikyti neribotą atsakomybę. Atitinkamai nurodyta 56 000 Eur suma negali būti vienašališkai išskaitoma iš ieškovei mokėtinų sumų už tinkamai suteiktas transporto paslaugas, juo labiau, kad, jei atsakovės patirta žala ir būtų įrodyta, atsakovei pareiškus ieškinį teisme ir įrodžius vežėjo neribotą atsakomybę, ją teisės aktų nustatyta tvarka atlygintų ieškovės draudikas.
22.7. Pažymėjo, jog atsakovė, teigdama, kad ginčo krovinio vagystė įvyko dėl faktinio vežėjo UAB „Rivaisa“ vairuotojo labai neapdairaus ir neatsargaus elgesio, sustojus poilsiui neva netinkamoje stovėjimo aikštelėje, remiasi tik savo pačios ir atskirų suinteresuotų asmenų subjektyviomis nuomonėmis, kurios nagrinėjamu atveju neturi įrodomosios reikšmės.
22.8. Atsakovės nurodytoje Advance Survey Group parengtoje ataskaitoje įvardinta, kad faktinis krovinio vežėjas buvo UAB „Rivaisa“, taip pat pateikta ataskaitos rengėjo nuomonė dėl išieškojimo, tačiau vežėjų atsakomybės laipsnis nebuvo vertinamas. Ispanijos advokatės A. V. N. iš advokatų kontoros Velasco & Co pateikta subjektyvi nuomonė dėl galimo Barcelonos teismų sprendimo, niekaip negali būti laikoma faktinio vežėjo neapdairaus ar neatsargaus elgesio, dėl kurių kiltų CMR konvencijos 29 straipsnyje nurodytos pasekmės, įrodymu. Atsakovės pateiktoje Comismar Cargo S.A. ataskaitoje nurodytas faktinis vežėjas - UAB „Rivaisa" ir galima žalos priežastis, tačiau joje nebuvo vertinamas vežėjų atsakomybės laipsnis.
22.9. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas, kuriam pagal CMR 37 ir 38 straipsnius pateikiamas regresinis ieškinys, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, jei žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytos 56 000 Eur žalos atlyginimo dydis nebuvo nustatytas teismo, nors tai yra privaloma pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, siekiant pritaikyti vežėjui neribotą atsakomybę. Nei atsakovė, nei žalą patyręs pavogto krovinio siuntėjas nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo dydžio nustatymo, o žalą nustatė tarpusavio sutarimu, net nesiteikiant informuoti ir įtraukti į žalos dydžio nustatymo procesą nei ieškovės, nei faktinio vežėjo UAB „Rivaisa". Akivaizdu, kad toks vienašalis žalos dydžio nustatymas, savavališkai pritaikant vežėjui neribotą atsakomybę, negali būti teisėtu ir sudarančiu pagrindą atlikti įskaitymą ir nemokėti ieškovės reikalaujamos 56 000,00 Eur skolos.
22.10. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje sutartyje atsakovė jokių ypatingų reikalavimų krovinio saugumui nekėlė, nenustatė reikalavimo sustoti tik saugomose aikštelėse. Tai reiškia, kad krovinys buvo priimtas pervežimui, kaip paprastas ir niekuo neypatingas krovinys, todėl atsakovės aiškinimas, kad faktinio vežėjo sustojimas nesaugomoje aikštelėje laikytinas neatsargiu ir neapdairiu elgesiu, neturi jokio pagrindo. Byloje nėra nė vieno atsakovės argumento, kuris įrodytų objektyvių didelio neatsargumo kriterijų pažeidimą, tai yra nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos nei sutarties sąlygos, nei teisės norminiai aktai.
23. Trečiasis asmuo Mannheimer Versicherung AG atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su skundu nesutinkantis, prašė skundą atmesti ir palikti Panevėžio apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
23.1. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės apsiriboja subjektyvios nuomonės ir nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais išdėstymu.
23.2.Pažymėjo, kad atsakovės debeto pažymoje nurodyta 56 000 Eur suma apskritai nėra įvardijama nei kaip įskaitymas, nei kaip žala, nėra pagrįsta jokiais įrodymais ir nėra paremta jokiais paaiškinimais. Pažymoje neatskleidžiama, kokio pobūdžio reikalavimai yra įskaitomi, iš dokumento turinio nėra aišku, ar tai yra koks nors atsakovės vienašalis pareiškimas ar informacinis raštas.
23.3. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovė nesutinka nei su tariamos žalos dydžiu, nei su pareiga ją atlyginti, todėl atsakovė turėjo suprasti, jog jos nurodomas reikalavimas nėra nei apibrėžtas, nei vykdytinas, taip pat nėra lygiavertis ieškovės reikalavimui dėl skolos už faktiškai suteiktas paslaugas.
24.4. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad jos reikalavimo apibrėžtumą ir vykdytinumą savaime patvirtina ta aplinkybė, jog ji sumokėjo krovinio siuntėjui (duomenys neskelbtini) jo pareikalautą 56 000 Eur sumą. Tačiau ieškovės niekaip nesaisto atsakovės vienašalis sprendimas geranoriškai, tačiau nesant tam teisinio pagrindo, atlyginti neapibrėžtos apimties tariamą žalą krovinio siuntėjui, kai nei pats žalos faktas, nei jos dydis, nei konkrečios kurios nors iš šalių pareigos tokią žalą atlyginti nebuvo tinkamai nustatyti. Ieškovė apskritai nebuvo informuota ir įtraukta į tarp atsakovės ir krovinio siuntėjo vykusį tariamos žalos dydžio nustatymo procesą. Atitinkamai, vien atsakovės atliktas mokėjimas trečiajam asmeniui negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, kad atsakovė būtent tokio dydžio reikalavimą įgijo ieškovės atžvilgiu.
23.5. Akivaizdu, kad atsakovės reikalavimas dėl tariamos turtinės žalos yra ginčijamas ieškovės, nėra aiškiai apibrėžtas, nėra vykdytinas ir nėra lygiavertis, todėl teismas pagrįstai ir argumentuotai atsisakė atsakovės debeto pažymą laikyti tinkamu įskaitymo pagrindą patvirtinančiu dokumentu.
23.6. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas esą konstatavo, kad ieškovės draudikas (duomenys neskelbtini) patvirtino ieškovės pareigą atlyginti atsakovei bent 11 756,48 Eur sumą, ir tokiu būdu neva buvo konstatuotas atsakovės reikalavimo konkretumas ir apibrėžtumas. Su tokia apeliantės interpretacija nesutiko, nurodė, jog ieškovės draudiko (duomenys neskelbtini) rašte nurodyta 11 756,48 Eur suma reiškia tik teoriškai maksimalią galimą kompensuotiną sumą, jei apskritai būtų nustatytas ieškovės atsakomybės pagrindas, kas nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas.
23.7. Atsakovė iš esmės grindžia savo tariamą reikalavimą tuo, kad ji pati vienašališkai pritaikė vežėjui neribotą atsakomybę (CMR 29 str.), remdamasi siurvejerio ataskaita, užsienio teisininkų nuomone ir susitarimu su krovinio siuntėju dėl 56 000 Eur sumos. Tačiau tokie dokumentai savaime nenustato nei neribotos atsakomybės taikymo pagrindo, nei žalos dydžio, o tuo labiau - nepaverčia reikalavimo aiškiu, apibrėžtu ir vykdytinu CK 6.130 str. prasme.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl atsakovės atlikto įskaitymo.
Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės.
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. kovo 6 d. elektroniniu būdu ieškovė UAB „Trasfera“ su atsakove Schenker Logistics S.A.U. sudarė sutartį dėl transporto paslaugų, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti transporto paslaugas pagal atsakovės užsakymus, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už ieškovės suteiktas transporto paslaugas.
27. 2023 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė ieškovei pateikė transporto užsakymą dėl dviejų krovinių pervežimo.
28. 2023 m. rugsėjo 4 d. 8.00 val. (duomenys neskelbtini) Generalinės policijos valdyboje buvo surašytas protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad į (duomenys neskelbtini) oro uosto padalinį kreipėsi A. P., kuris pranešė, kad 2023 m. rugsėjo 3 d., apie 3.00 val. iš jo vairuojamo sunkvežimio priekabos buvo pavogta dalis krovinio – 78 dėžės su įvairiomis prekėmis.
29. 2023 m. rugsėjo 4 d. atsakovė elektroniniu laišku gavo pretenziją iš (duomenys neskelbtini) dėl vagystės.
30. 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovė pateikė ieškovei pretenziją dėl vagytės.
31. 2024 m. rugsėjo 23 d. Zurich Insurance Europe AG filialo Ispanijoje pažyma patvirtinama, kad iš Schenker Logistics Spain (duomenys neskelbtini) gavo 56 000 Eur sumą, kaip visišką ir galutinį Zurich Insurance Europe AG filialas Ispanijoje reikalavimo Schenker dėl žalos, padarytos vežant nurodytą (duomenys neskelbtini) krovinį, patenkinimą.
32. 2024 m. rugsėjo 24 d. atsakovė pateikė ieškovei debeto pažymą dėl žalos ir nuotolių.
33. 2024 m. gruodžio 6 d. ieškovė elektroniniu laišku nurodė atsakovei, kad nesutinka su nepagrįstai sulaikyta 56 000 Eur suma už transporto paslaugas, kurios buvo suteiktos tinkamai ir yra niekaip nesusijusios su 2023 m. rugpjūčio 30 d. įvykiu, kurio metu atsiradusios žalos nustatymą ir atlyginimą administruoja ieškovės draudikas, taip pat pažymėjo, nepriėmė ir grąžino atsakovei 2024 m. rugsėjo 24 d. debeto pažymą dėl žalos ir nuostolių 56 000 Eur sumai.
34. 2025 sausio 8 d. ieškovė persiuntė atsakovei skolos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 56 000 Eur sumą pagal jai išrašytas skolos akte nurodytas sąskaitas už 2024 m. rugsėjo 16 – 2024 m. spalio 10 d. vežimus.
35. Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2024 m. spalio 10 d. ieškovė tinkamai suteikė atsakovei vežimo paslaugų už bendrą 56 000 Eur sumą pagal byloje pateiktą 2025 m. sausio 8 d. skolos aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje kilo ginčas dėl atsakovės vienašališkai atlikto įskaitymo 56 000 Eur sumai dėl 2023 m. rugpjūčio 29 d. užsakymo vykdymo metu įvykusios dalies krovinio vagystės.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą, taikymo bei apeliacinio skundo argumentų.
36. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą.
37. Pagal CK 6.131 straipsnį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (1 dalis); įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (2 dalis); jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui (3 dalis).
38. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
39. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).
40. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė, atlikusi įskaitymą, privalėjo įrodyti įskaitymo pagrįstumą, teisėtumą, t. y. kad įskaitymas atitiko visas įskaitymui būtinas prieš tai paminėtas sąlygas.
41. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė tinkamai nepranešė ieškovei apie atliktą įskaitymą bei negalėjo įskaityti aiškiai nelygiaverčio vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimo, nesant visoms sąlygoms atlikti įskaitymą, todėl nenukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.
42. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas sprendimą dėl įskaitymo negalimumo ir neteisėtumo, nurodė, kad atsakovė netinkamai informavo ieškovę apie atliktą įskaitymą; pranešime aiškiai nenurodyti šalių priešpriešiniai vienarūšiai piniginiai reikalavimai, kurie buvo įskaityti, ir jų dydis.
43. Apeliacinės instancijos teismas negali nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog 2024 m. rugsėjo 24 d. ieškovei pateiktos debeto pažymos turinys, kurios pagrindu atsakovė atliko ginčijamą įskaitymą, nėra aiškus. Debeto pažymoje nurodyti tokie duomenys: pavadinimas – „Debeto pažyma dėl žalos ar nuostolių“, nurodytas dokumento numeris- (duomenys neskelbtini), siuntėjas: „Schenker Deutschland“ AG, gavėjas: „(duomenys neskelbtini)“, data – „2023 m. rugsėjo 3 d.“, nurodyta „Schenker“ nuoroda: (duomenys neskelbtini), „Schenker“ sekimo (STT) numeris: (duomenys neskelbtini), bendra suma: 56 000,00 Eur, UAB „Transfera“ – LT100001934212.
44. Pažymėtina, jog debetas yra buhalterijoje vartojama sąvoka, o debeto pažyma reiškia bet kokį įrašą, kuris padidina turto ar išlaidų sąskaitas ir sumažina skolų ar pajamų sąskaitas. Įskaitymas gi yra teisinė sąvoka, reiškianti vienos šalies pareiškimą, kuriuo pakeičiami prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko, jeigu tokie santykiai turėjo priešpriešinių vienarūšių įskaitytinų reikalavimų. Iš atsakovės ieškovei pateiktos debeto pažymos nėra galimybės suprasti, kad atsakovė atliko jos turimos ieškovės prievolės vienarūšio reikalavimo įskaitymą, kurio pagrindu atsakovė vertina, kad jos prievolė ieškovei yra pasibaigusi. Pateiktoje debeto pažymoje nenurodyta ne tik kad atliekamas įskaitymas, tačiau nenurodyti kiti duomenys, iš kurių būtų galima suprasti, kurios ieškovės atsakovei pateiktos sąskaitos yra įskaitomos, už kokį laikotarpį, kodėl atsakovė vertina, kad ieškovės prievolė atsakovei yra būtent 56 000 Eur dydžio. Dėl to atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog ieškovė, gavusi debeto pažymą, turėjo visas galimybes suprasti, kokio dydžio žalą ji privalo atlyginti. Nesant suprantamo ir aiškaus paaiškinimo, nurodymo, kokį konkrečiai veiksmą atlieka atsakovė, siųsdama ieškovei tokio neinformatyvaus turinio debeto pažymą, nesant nurodyto įskaitymo pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį atsakovės ieškovei pateiktą dokumentą nevertino kaip tinkamą pranešimą apie įvykdytą įskaitymą CK 6.131 straipsnio prasme bei neturėjo pagrindo vertinti kaip įskaitymą, kuris atitinka konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo ir galiojimo reikalavimus.
45. Apeliantės argumentai, jog ieškovė turėjo suprasti apie įskaitymą iš debeto pažymoje esančio žalos numerio, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi žalos numerio nurodymas dokumente savaime nereiškia, jog atliekamas įskaitymas.
46. Atsakovė savo reikalavimą ieškovei dėl 56 000 Eur žalos atlyginimo ir šio reikalavimo įtraukimą į debeto pažymą kildino iš to, kad atsakovė atlygino 56 000 Eur Zurich Insurance Europe AG filialui.
47. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atsakovė pati vienašališkai nustatė nurodyto dydžio žalos sumą, kaip pati paaiškino, siekdama išvengti teisminių ginčų su draudiku. Atsakovė nurodė, jog žalos dydį nustatė remiantis 2023 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini) pretenzijoje dėl vagystės pateikta informacija ir 2023 m. rugpjūčio 8 d. komercine sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini). Vienašališkai nustačiusi žalą, atsakovė vėliau vienašališkai žalos sumą išskaitė iš ieškovei mokėtinų sumų už ieškovės tinkamai suteiktas transporto paslaugas kitu periodu. Tai reiškia, kad atsakovės patirta žala dėl krovinio vagystės ne tik kad nebuvo įrodinėjama teisminiu būdu, tačiau dar ir buvo nustatyta vienašališkai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog žalos dydis teisme nebuvo įrodytas.
48. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, jog atsakovė, siekdama įrodyti ir taikyti ieškovės atžvilgiu neribotą atsakomybę už prarastą krovinį, privalėjo ją įrodyti CMR konvencijoje nustatyta tvarka, t. y. kreiptis į teismą su ieškiniu, įrodinėjant žalos dydį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė ir/ar žalą patyręs pavogto krovinio siuntėjas būtų kreipęsi į teismą dėl žalos atlyginimo dydžio nustatymo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė ir pavogto krovinio siuntėjas žalą nustatė tarpusavio sutarimu, neinformuodami ir neįtraukdami į žalos dydžio nustatymo procesą nei ieškovės, nei faktinio vežėjo UAB „Rivaisa". Tad, kaip teisingai procesiniuose dokumentuose nurodė ieškovė, akivaizdu, kad toks vienašalis žalos dydžio nustatymas, savavališkai pritaikant vežėjui neribotą atsakomybę, negali būti teisėtas ir negali sudaryti atsakovei pagrindą atlikti įskaitymą.
49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2024 m. kovo 24 d. atsakovės atliktas 56 000 Eur įskaitymas neatitinka CK 6.130 straipsnio 1 dalies nustatytų imperatyvių sąlygų, taikomų įskaitymui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės pateikta debeto pažyma nepatvirtina apie atliktą įskaitymą, jog apie atliktą įskaitymą ieškovei nebuvo žinoma, kad atsakovė negalėjo įskaityti aiškiai nelygiaverčio vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimo, kuris nebuvo patikimai pagrįstas, todėl pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 56 000 Eur skolą pagal ieškovės atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras už 2024 m. rugsėjo 16 d.– 2024 m. spalio 10 d. pervežimus bei 2025 m. sausio 8 d. skolos aktą Nr. (duomenys neskelbtini).
50. Nesant atsakovės teisėtai atlikto įskaitymo, kurio pagrindu būtų galima laikyti atsakovės prievolę ieškovei pasibaigusia, taip pat atsakovei byloje nepareiškus reikalavimo ieškovei dėl žalos ir nuostolių atlyginimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo byloje nustatinėti ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, taip pat atsakovei galimai priteistino nuostolių dydžio, kadangi šių faktinių aplinkybių nustatymas nebuvo nagrinėjamos civilinės bylos dalyku. Dėl šių priežasčių visos aplinkybės, susijusios su krovinio vagyste, vairuotojo aplaidumu ar neatsargumu nevertintinos, nes nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas.
Dėl procesinės bylos baigties.
51. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, reglamentuojančios įskaitymą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
52. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
54. CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
55. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
56. Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 3 388 Eur bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti ir pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina ieškovei iš atsakovės.
57. Trečiasis asmuo Mannheimer Versicherung AG pateikė prašymą priteisti iš apeliantės trečiajam asmeniui 2 080 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti ir pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina trečiajam asmeniui iš atsakovės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Apeliantės (atsakovės) Schenker Logistics S.A.U. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Schenker Logistics S.A.U, juridinio asmens kodas B71727, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transfera“, juridinio asmens kodas 300065830, 3 388 Eur (tris tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės Schenker Logistics S.A.U, juridinio asmens kodas B71727, trečiajam asmeniui Mannheimer Versicherung AG, juridinio asmens kodas HRB 7501, 2 080 Eur (du tūkstančius aštuoniasdešimt eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Andrius Ignotas
Inga Staknienė