Civilinė byla Nr. 3K-3-534/2009

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            44.5.2.5; 44.2.1 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė teismo iš valstybės priteisti atsakovų darbuotojų – pareigūnų – neteisėtais veiksmais padarytos 40 000 Lt neturtinės ir 51 000 Lt turtinės žalos atlyginimą. Ieškovas pareikštą reikalavimą grindė, nurodydamas, kad be pakankamo pagrindo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, neteisėtai nuteistas, procesas truko pernelyg ilgai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, verslo partneriai pradėjo nebepasitikėti, ieškovui priklausančios įmonės kuro tiekėjai nebetaikė lengvatų perkamiems degalams. Dėl to iš įmonės veiklos gauta mažiau pajamų, būdamas įtariamasis, jis neteko galimybės pretenduoti į renkamas pareigas, sutriko sveikata. Pateiktu kasaciniu skundu ieškovas kelia klausimą dėl CK 6.272 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo, akcentuodamas, kad teismai netinkamai aiškino pareigūnų neteisėtų veiksmų sąvoką.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad, ieškovui pateikus prašymą surengti baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, 2005 m. rugsėjo 6 d. priimtas baudžiamasis teismo įsakymas, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, neįgijo teisinės galios, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neteisėtai buvo nuteistas. Aplinkybė, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 8 d. dėl ieškovo priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuris, peržiūrėjus instancine tvarka, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų, paliktas nepakeistas, savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Teismas pažymėjo, kad procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo pripažintas neteisėtu. Kasatoriui jokia kardomoji priemonė, kitos procesinės prievartos priemonės, susijusios su jo judėjimo laisvės ar teisių į turtą ribojimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo taikytos. Teismas nurodė, kad baudžiamasis procesas nuo pranešimo ieškovui apie įtarimą iki galutinio procesinio teismo sprendimo priėmimo bendrai truko vienerius metus, dešimt mėnesių ir tris dienas, tačiau tai savaime nereiškia neteisėtų valstybės ir atitinkamų institucijų veiksmų, juolab, kad procesas buvo intensyvus, buvo atliktos rašysenos ir ekonominė ekspertizės, o išteisinamasis nuosprendis buvo skundžiamas apeliacine ir kasacine tvarka. Nė vienas iš procesinių veiksmų, priimant išteisinamąjį nuosprendį ar jį peržiūrint apeliacine ir kasacine tvarka, nebuvo pripažintas neteisėtu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nepripažino, kad procesas truko neprotingai ilgą laiką. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtino turtinės ir neturtinės žalos jam padarymo fakto bei priežastinio ryšio.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 3 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nebuvo sulaikytas, suimtas, masinės informacijos priemonėse nebuvo pranešimų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, duomenys apie padidėjusį kraujospūdį ir vaistų paskyrimą nepatvirtina neturtinės žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio. Nors išteisinamuoju nuosprendžiu konstatuota, kad ieškovas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą. Laikotarpis, per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, byla nagrinėjama pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas, kad būtų galima konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų dėl teisės į teisingą teismą pažeidimą.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d.  nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti iš valstybės 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas vienerius metus, dešimt mėnesių ir tris dienas yra ilgas laikotarpis, sukėlęs apeliantui neigiamų emocijų, išgyvenimų, tačiau reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė, nekonstatavęs neteisėtų sprendimų nagrinėjant baudžiamąją bylą. Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.272 straipsnio nuostatas. Kaip neteisėtus veiksmus, nurodytus šiame straipsnyje, reikia vertinti ir nepagrįstą naudojimąsi suteiktomis procesinėmis teisėmis. Kasatoriaus nuomone, būtent taip reikia vertinti tuos atvejus, kai asmens veikoje akivaizdžiai nesant nusikaltimo sudėties, teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, pareigūnai, naudodamiesi jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, priimtą nuosprendį skundžia. Pareigūnų neteisėti veiksmai – tai nekompetentingumas, nepakankamas įsigilinimas į bylos duomenis, neapdairumas sprendžiant, ar yra pakankamas pagrindas traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamojo persekiojimo veiksmai visais atvejais sukelia tik neigiamų emocijų, išgyvenimų. Pareigūnai turi siekti, kad dėl jų atliekamų veiksmų nekaltas asmuo nenukentėtų, patirtų kuo mažiau neigiamų išgyvenimų. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstai skųsdami išteisinamąjį nuosprendį apeliacine ir kasacine tvarka, nors buvo akivaizdu, kad šie skundai nepagrįsti, nesibaigiant baudžiamajam procesui, vis siekiant jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, pareigūnai veikė neteisėtai ir sukėlė jam neigiamų išgyvenimų.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo kasacinį skundą atmesti ir savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

            Procesas baudžiamojoje byloje buvo intensyvus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis truko neprotingai ilgą laiką. Kasatorius neįrodė nė vieno iš objektyviosios civilinės atsakomybės atvejų, kai civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. CPK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardyti veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, reiškia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę atlyginti tokio pobūdžio žalą, netaikė bendrosios taisyklės, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas, sukėlęs kam nors žalą, sukuria prievolę ją atlyginti. Išteisinamasis teismo nuosprendis nereiškia viso baudžiamojo proceso neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006).

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

            Pareigūnų ar teismo veiksmų neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus tenka ieškovui. Neteisėti veiksmai pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį suvokiami kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ar kito kompetentingo pareigūno įstatymo nustatyta tvarka konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidimai. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareigūnų veiksmų baudžiamojoje byloje neteisėtumą. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad buvo pakankamas pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

            1. Nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo terminas - vieneri metai, dešimt mėnesių ir trys dienos – per ilgas, tačiau ekonominės bylos priskiriamos prie sudėtingų bylų kategorijos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad nė veinas iš procesinių veiksmų, atliktų baudžiamojoje byloje, nebuvo neteisėtas ar perteklinis, užvilkinęs baudžiamąjį procesą.

            2. Nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai, kad aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį neteisėtais laikytini pareigūnų veiksmai, kai šie atliekami neturint pakankamo pagrindo, akivaizdžių įrodymų, nes procesiniai sprendimai baudžiamajame procese suponuoja neigiamas emocijas asmeniui, dėl kurio šie sprendimai priimami. Ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, juos vertina ir sprendžia dėl jų pakankamumo priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Nagrinėtoje baudžiamojoje byloje tokį vertinimą atliko apeliacinės bei kasacinės instancijos teismai. Kasatorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Pagrindinis kasacinio skundo argumentas – teismai, netinkamai aiškindami CK 6.272 straipsnio nuostatas, nevertino kaip neteisėtų pareigūnų veiksmų, kuriais šie, nekvalifikuotai naudodamiesi suteiktomis procesinėmis teisėmis, skundė išteisinamąjį nuosprendį, taip nepagrįstai pratęsdami baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir sukeldami kasatoriui neigiamų emocijų, išgyvenimų. Kartu kasatorius teigia buvus jo teisių į teisingą teismą pažeidimą dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės.

 

            Dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo taisyklių

 

            CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Dėl tokią atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ne kartą pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą ir ją patyrusio asmens teisė į žalos atlyginimą atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, t. y. civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007).

            Svarstant kasatoriaus argumentus apie neteisėtų veiksmų sampratą CK 6.272 straipsnio nuostatų kontekste, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu. Kasacinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, laikosi nuostatos, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; ir kt.).

            Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų byloje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), patikrina, ar šie teismai, vertindami teisėsaugos pareigūnų veiksmų teisėtumą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, įrodymų vertinimo taisykles.

            Kasaciniame skunde nepateikta CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus atitinkančių argumentų dėl  patraukimo baudžiamojon atsakomybėn be pakankamo pagrindo, neteisėto nuteisimo, kuriais, be kitų motyvų, kasatorius grindė savo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Dėl to teisėjų kolegija, nekonstatavusi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, pasisako tik dėl argumentų, kuriais keliami pareigūnų neteisėtų veiksmų kvalifikavimo klausimai CK 6.272 straipsnio aiškinimo kontekste.

            Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, laikėsi teismų praktikos ir įvertino baudžiamosios bylos duomenis bei ją nagrinėjusių teismų padarytas išvadas. Teismai konstatavo, kad nė vienas iš procesinių veiksmų, priimant išteisinamąjį nuosprendį ar jį peržiūrint apeliacine ir kasacine tvarka, nebuvo pripažintas neteisėtu; kad, nors, teismui baudžiamojoje byloje padarius išvadą, jog galima nustatyti individualios A. D. įmonės veiklą, kasatorius išteisintas, vis dėlto pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo. Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Metrologijos inspekcijos specialistams atlikus kasatoriui priklausančios degalinės patikrinimą, jo duomenų pagrindu buvo nustatyta galimos padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotinos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, požymių. Pagrindą taip kvalifikuoti kasatoriaus veiką byloje patvirtina specialisto išvada, kad iš dalies negalima nustatyti A. D. individualios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 27 d.

            Pasisakant dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo, pažymėtina, kad veiksmų neteisėtumas, skirtingai negu kaltė, nepreziumuojamas, o turi būti įrodytas juo besiremiančios šalies (CPK 178 straipsnis). Ieškovas, teigdamas, kad pareigūnų neteisėti veiksmai – nepagrįstas apeliacinio ir kasacinio skundų padavimas, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, privalėjo įrodinėti šį savo argumentą. Ieškovas nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nepateikė. Prokuroras, skųsdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendį ir nutartį, išdėstė savo argumentus, nurodė nesutikimą su įrodymų vertinimu, kitus, jo nuomone, padarytus procesinius pažeidimus. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad prokuroro veiksmai, skundžiant išteisinamąjį nuosprendį, vertintini kaip neteisėtas naudojimasis procesinėmis teisėmis, o teismai, spręsdami dėl prokuroro veiksmų teisėtumo, netinkamai aiškino bei taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas.

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, įvertino byloje reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į įstatymo ir suformuotos teismų praktikos nuostatas, privalomas sprendžiant klausimą dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo kaip žalos atlyginimo sąlygos egzistavimo, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.272 straipsnį ir proceso teisės normas.

 

            Dėl proceso trukmės

 

            Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. Kasatorius, teigdamas, kad jo teisė į tinkamą bylos išnagrinėjimą baudžiamojoje byloje buvo pažeista, remiasi apeliacinės instancijos teismo pripažinimu, nurodytu šio teismo priimtoje nutartyje, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas vienerius metus dešimt mėnesių ir tris dienas yra ilgas laikotarpis, sukėlęs ieškovui neigiamų emocijų, išgyvenimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo teismo teiginiu kasatorius remiasi, ištraukęs jį iš viso argumentų konteksto. Teismas tame pačiame nutarties sakinyje pabrėžė, kad nurodytas laikotarpis, per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad būtų galima konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą pažeidimą ieškovo atžvilgiu. Teismas sutiko, kad vieneri metai dešimt mėnesių ir trys dienos apskritai yra ilgas laikotarpis, atsižvelgiant į tuo metu ieškovo patiriamas neigiamas emocijas, išgyvenimus. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į teisingą teismą, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą. Įvertinę šias aplinkybes: bylos sudėtingumą, rašysenos ir ekonominės ekspertizių atlikimą, tai, kad į bylos trukmės laikotarpį įskaitomas ir jos nagrinėjimas apeliacine bei kasacine tvarka, šią civilinę bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog procesas truko neprotingai ilgą laiką. Toks vertinimas atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) praktiką, kurioje bendriausia prasme bylos procesas vertinamas kaip atitinkantis „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą tada, kai jo trukmė yra mažesnė nei dveji metai. Sprendime J. prieš Lietuvą  Teismas pabrėžė, kad baudžiamasis procesas trijose instancijose vyko nuo 1999 m. kovo 12 d. (pareiškėjo suėmimo momentas) iki 2001 m. gruodžio 18 d. (bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka data). Išsamiau nenagrinėdamas proceso eigos, Teismas nurodė, kad nemano, jog šioje byloje buvo pažeistas „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimas ir šį pareiškėjo skundą paskelbė aiškiai nepagrįstu. B. Š. prieš Lietuvą (visa proceso trukmė – dveji metai ir septyni mėnesiai trijose jurisdikcinėse pakopose) Teismas pažymėjo, kad proceso trukmė neviršijo įmanomai trumpiausio laiko.

            Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Rengiantis bylos pagal kasatoriaus pateiktą skundą nagrinėjimui kasacine tvarka, buvo patirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – 61 Lt (2009 m. lapkričio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo, šios išlaidos iš kasatoriaus priteisiamos valstybei (CPK 88, 93, 96 straipsniai).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96, straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d.  nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 61 Lt (šešiasdešimt vieną litą) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                  Birutė Janavičiūtė

 

 

             Antanas Simniškis

 

 

Vincas Verseckas