Baudžiamoji byla Nr. 2K-140-511/2018

                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-62577-2015-8

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.3;

                                                                                1.2.14.1.2.3; 1.2.14.3.2.1

                                                                                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 6 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties.

              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas aštuonių mėnesių laisvės atėmimas; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendį, laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. birželio 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

              Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir M. D. bei V. Ž., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

              Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutartimi nuteistojo M. D. ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato V. Žarkovo apeliaciniai skundai atmesti.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. D. nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. 19.00 val., tiksliai nenustatyta data ir laiku, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pagrobė R. V. priklausantį 400 Eur vertės automobilį „Renault Laguna“ (duomenys neskelbtini).
2. Be to, V. M. nuteistas ir už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. D. bei dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, apiplėšė įsibrovę į patalpą bei tyčia sugadino svetimą turtą, t. y. 2015 m. gruodžio 25 d., apie 5.00 val., M. D., dėvėdamas dujokaukę ir taip nuslėpdamas savo tapatybę, kartu su dviem nenustatytais asmenimis įbėgo į UAB „N“ naktinės parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, V. M. likus stovėti prie įėjimo ir laikant atidarytas parduotuvės duris, M. D. ir du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, peršoko per prekystalį, taip įsibrovė į patalpą, stumtelėjo į šalį pardavėją K. K., ištraukė kasos stalčių, jį sulaužė ir padarė 50 Eur turtinės žalos, iš kasos stalčiaus pagrobė 950 Eur, nuo lentynų, esančių už prekystalio, pagrobė bendros 95,97 Eur vertės tris butelius viskio „Jack Daniels“, 16,59 Eur vertės butelį viskio „Red Label“, bendros 4,20 Eur vertės keturis butelius alkoholinio kokteilio „Smile“, bendros 7,80 Eur vertės keturis butelius sidro „Kiss“, bendros 4,30 Eur vertės du butelius sidro „Somersby“, bendros 43,40 Eur vertės keturiolika pakelių cigarečių „Marlboro Gold“. Grobdami alkoholinius gėrimus nuo lentynų, sudaužė penkių litrų talpos butelius „Jack Daniels“, taip padarydami 159,95 Eur turtinės žalos, ir iš įvykio vietos pasišalino. Taip pagrobė UAB „N“ priklausančio turto už 1122,26 Eur, sugadino UAB „N“ priklausančio turto už 209,95 Eur.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas V. Žarkovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutartį ir V. M. išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
1. Kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, tai trukdė V. M. gintis nuo jam pareikštų įtarimų (BPK 10 straipsnis) bei tiksliai žinoti, kuo jis yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), o teismams – teisingai išnagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas turėjo būti ištaisytas, bylą perdavus prokurorui (BPK 232 straipsnio 3 punktas). Perduodamas ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui, prokuroras išdėstė savo poziciją dėl sutrumpintų įrodymų tyrimo ir nurodė apie galimybę teisme atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tai reiškia, kad, kaltinamiesiems pripažįstant savo kaltę ir sutikus nedelsiant duoti parodymus, teismas, esant BPK 273 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, galėjo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir, remiantis BK 641 straipsnio nuostatomis, sumažinti bausmę vienu trečdaliu. Tam, kad būtų galima atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamasis aktas turėjo atitikti BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus. Tačiau, pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą, paaiškėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių civilinių ieškovų reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Buvo atkreiptas teismo dėmesys, kad, teismui nutarus bylą nagrinėti įprastine tvarka, bus iš esmės pažeistos kaltinamųjų teisės, nes jie praras BK 641 straipsnio taikymo galimybę, tačiau teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė.
2. Pirmosios instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą BPK numatyta tvarka. Teismas savo iniciatyva į teismo posėdį iškvietė nukentėjusiuosius bei liudytojus, įpareigojo civilinį ieškovą pateikti duomenis apie inventorizacijos akto atlikimą. Teismas pripažino, kad kaltinamojo akto duomenys neleido teismui tinkamai išspręsti bylą atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo metu paaiškėjo, kad nukentėjusiajai R. V. padarytos žalos dydis mažesnis, negu nurodyta kaltinamajame akte, nukentėjusiajai K. K. visai nebuvo padaryta turtinė žala, vadinasi, nagrinėdamas bylą BPK 273 straipsnyje numatyta tvarka, teismas galėjo nepagrįstai priteisti nuteistiesiems didesnio dydžio turtinę žalą, o nukentėjusieji – nepagrįstai praturtėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame teigė patyrusi 500 Eur turtinės žalos, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad 500 Eur sudaro sulaikytas darbo užmokestis, kurio neteisėtai nesumokėjo nukentėjusiosios darbdavys. K. K. nepagrįstai buvo pripažinta nukentėjusiąja byloje.
3. Kaltinamasis aktas taip pat neatitiko reikalavimų dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių inkriminavimo V. M. Iš kaltinamojo akto bei teismo nuosprendžio neaišku, kokius neteisėtus veiksmus V. M. su bendrininkais atliko dėl nukentėjusiosios K. K., nėra aiškiai nurodyta, ar buvo panaudotas smurtas, grasinimas jį panaudoti ar kitaip atimta galimybė K. K. priešintis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva nurodė, kad V. M. kartu su bendrininkais buvo kaltinamas grasinimu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš K. K., taigi faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis. V. M. nuteistas už veiksmų, dėl kurių nebuvo kaltintas, padarymą, taigi suvaržyta jo teisė į gynybą.
4. Nuteistojo V. M. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nėra veiką kvalifikuojančio požymio – automobilio pagrobimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų įvykdytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes vien ta aplinkybė, kad automobilis buvo išregistruotas iš Transporto priemonių registro, nekeičia pagrobto daikto paskirties BK 178 straipsnio 2 dalies prasme; nuteistieji suvokė, kad grobia ne metalo laužą, o automobilį. Anot kasatorių, automobilis turi atitikti transporto priemonėms keliamus reikalavimus, nurodytus Saugaus eismo automobilių kelių įstatyme bei Kelių eismo taisyklėse (toliau – ir KET). Transporto priemonė gali būti priskirta automobilio kategorijai, jeigu ji skirta važiuoti keliais arba vežti keleivius. Kadangi automobilis „Renault Laguna“ išregistruotas iš Valstybės registro, jis neturi teisės dalyvauti eisme. KET 223 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytus techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant privalomąją techninę apžiūrą. KET 226 straipsnyje nurodyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta bei galioja ir kurių valdytojai yra apsidraudę privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar jos dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Techniškai tvarkingas automobilis registruojamas valstybės registre. Kasaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad automobiliams nepriskiriami motociklai, traktoriai ir savaeigės mašinos, taip pat savadarbės transporto priemonės, nustatyta tvarka neįregistruotos valstybės registre kaip automobiliai, bei transporto priemonės, išregistruotos baigus jas eksploatuoti ar akivaizdžiai netinkamos eksploatuoti. V. M. veika galėjo būti kvalifikuojama kaip vagystė, tačiau nėra šio daikto savininko pareiškimo, kaip to reikalaujama pagal baudžiamojo proceso įstatymą procesui pradėti. Byloje, be to, nėra duomenų, kad automobilis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
5. V. M. turėjo būti pripažįstama atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismai, nelaikydami atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-P-464/2005). Teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Aplinkybė, kad kaltininkas savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama formaliai. Kaltininkas gali klysti, vertindamas situaciją ar veikos teisinę kvalifikaciją. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką bei kaltas dėl jos padarinių. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. M. pripažino jam inkriminuotą automobilio vagystę, parduotuvės apiplėšimą tuo metu, kai apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijos dar neturėjo tikrų žinių. Tik tada, kai asmuo teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis V. M. teisme būtų pakeitęs savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. V. M. tik nesutiko su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pagrobtų daiktų iš parduotuvės kiekiu ir asortimentu, nurodė, kad veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kaltinamajame akte nurodytas didesnis prekių kiekis bei asortimentas. Teismo pozicija nepripažinti nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi prieštarauja teisingumo principui.
4. Atsiliepimu į nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato V. Žarkovo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl BK 178 straipsnio 2 dalies inkriminavimo, kad buvo vagiamas ne bešeimininkis turtas, o automobilis, taip pat pagrįstai pripažino, kad BK 180 straipsnio 2 dalies taikymas nusikaltimo bendrininkams yra teisingas, nes byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad turtas buvo pagrobtas peršokus per prekystalį, tai sudaro įsibrovimo požymį, parduotuvės pardavėja-barmenė K. K., pamačiusi tris kaukėtus asmenis nakties metu parduotuvėje, labai išsigando, nurodė, kad sustingo iš baimės, negalėjo pajudėti, o tai sudaro grasinimo tuoj pat panaudoti fizinį smurtą požymį. Grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam.
2. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų skundo argumentų, išanalizavo byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pasisakė tiek dėl V. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl automobilio vagystės, tiek dėl V. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl įvykdyto kvalifikuoto parduotuvės plėšimo, tiek dėl apeliacinio skundo argumentų dėl V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tiek dėl apeliacinio skundo teiginių apie kaltinamojo akto trūkumus.
3. Proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos ar įpareigojančios, BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties naikinimo ar pakeitimo pagrindų nėra.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.  Nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato V. Žarkovo kasacinis skundas atmestinas.

6. Kasatoriai teismų procesinius sprendimus ginčija keturiais pagrindiniais aspektais: 1) dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo būtinumo; 2) dėl BK 178 straipsnio 2 dalies inkriminavimo; 3) dėl BK 180 straipsnio 2 dalies inkriminavimo; 4) dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo byloje

7.  Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Pabrėžtina, BK 641 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Įrodymų tyrimo galimybės sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka numatymas kaltinamajame akte nėra imperatyvi sąlyga tokiam bylos nagrinėjimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-693/2015).

8. Nagrinėjamu atveju sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliktas, nes tai būtų prieštaravę įstatymo reikalavimams: V. M. kaltu prisipažino tik iš dalies; byloje buvo trys kaltinamieji, o visiškai prisipažino dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos tik V. Ž., taigi – ne visi, o pagal BPK 273 straipsnio 2 dalį kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-677/2015); prokuroras nesutiko su sutrumpinto įrodymų tyrimo galimybe, o pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį dėl to sutikti turi ir gynėjas, ir prokuroras. Taigi, byla turėjo būti išnagrinėta ir buvo išnagrinėta ne taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, bet bendra tvarka.

9. Kaltinimo tariamas neaiškumas kasatoriaus ir jo gynėjo siejamas su sutrumpinto įrodymų tyrimo poreikiu, suteikiant galimybę pasinaudoti V. M. BK 641 straipsnio galimybe būti nubaustam švelnesne bausme. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamajame akte suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai skirti užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme riboms. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.). Byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-222/2013 ir kt.). Poreikis atlikti išsamų įrodymų tyrimą nėra ir negali būti priežastis bylą perduoti prokurorui dėl kaltinamojo akto surašymo.

Dėl automobilio vagystės

10. Vagystės (BK 178 straipsnis) dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Svetimu turtu BK 178 straipsnio prasme nėra laikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas.

11. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Už šiuos veiksmus asmeniui gali kilti civilinė atsakomybė, o esant atitinkamoms sąlygoms ir baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis).

12. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, be kita ko, baudžiamas tas, kas pagrobė automobilį. Pagal byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 2 dalį automobilis – motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti arba kitoms transporto priemonėms vilkti, išskyrus motociklus, lengvuosius keturračius, keturračius, galinguosius keturračius, mopedus, triračius, traktorius ir savaeiges mašinas. Prie automobilių priskiriami ir troleibusai, tai yra nebėginės transporto priemonės, kurioms energija tiekiama elektros laidais.

13. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino, kad kasatorius V. M. kartu su bendrininku pagrobė svetimą turtą – automobilį, atimdamas iš asmens, kurio žinioje jis tuo metu buvo – R. V. – galimybę jį valdyti ir juo naudotis, o ne bešeimininkį turtą ar metalo laužą. Teismai apie tai sprendė įvertinę ne tik paties V. M. ir jo bendrininko parodymus, kaip jie suvokė bei vertino savo daromų veiksmų pobūdį ir padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta, tačiau ir nukentėjusiosios R. V. parodymus, išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir kt. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, nors automobilis buvo nenaudojamas, tačiau jis buvo dar geros būklės, važiuojantis.  Daryti išvadą apie tai, kad buvo grobiamas ne automobilis, o metalo laužas ar bešeimininkis turtas, nebuvo jokio pagrindo. Tai, kad automobilis pagrobimo metu buvo nenaudojamas, nedraustas ir išregistruotas iš transporto priemonių įskaitos, reiškia, kad tokį automobilį eksploatuoti viešajame eisme tuo metu buvo draudžiama, tačiau tai nereiškia, kad eliminuota galimybė transporto priemonę eksploatuoti ateityje, įvykdžius atitinkamus teisės aktų nustatytus reikalavimus. Transporto priemonės registracija pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnį – leidimo dalyvauti viešajame eisme privaloma sąlyga, tačiau  vien tik registracijos, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo nebuvimas ar techninės apžiūros negaliojimas nekeičia pačios daikto paskirties ir nešalina aukščiau aptarto vagystę kvalifikuojančio požymio.

Dėl plėšimo

14. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Grasinimas gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, tai nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 73/ 2007). Pagal teismų praktiką įsibrovimo į patalpą požymis konstatuojamas ne tik tada, kai įveikiamos kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007).

15. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad V. M. veikė pagal bendrą susitarimą su M. D. bei dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais įsibraunant į parduotuvę pagrobti svetimą turtą plėšimo būdu: trys kaukėti vyriškiai nakties metu staiga įbėgę į parduotuvę, peršokę per prekystalį grobė prekes bei pinigus, o V. M. tuo metu laikė parduotuvės duris, kartu su kitais bendrininkais sudarydamas nukentėjusiajai K. K., kuri parduotuvėje buvo viena, bauginančią situaciją; visame bendrininkų veiksmų kontekste tai pagrįstai buvo įvertinta kaip realus grasinimas prieš nukentėjusiąją tuojau pat panaudoti fizinį smurtą. Bendrininkai į patalpą pateko neteisėtu tikslu – pagal išankstinį sumanymą pagrobti svetimą turtą, todėl įsibrovimo į patalpą požymis jiems inkriminuotas pagrįstai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. M. veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

16. Kasatoriaus teiginiai dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, inkriminuojant  V. M. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepagrįsti. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) bei bendrininkavimas dėl šios veikos kaltinamajame akte atitinka BK 219 straipsnio reikalavimus ir atskleisti tinkamai. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

17. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014). Iš bylos matyti, kad nuteistasis V. M. nors ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino tik iš dalies, o iš pateiktų apeliacinių skundų matyti, jog kaltės visiškai nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad kaltės pripažinimas tik ikiteisminio tyrimo metu, vėliau ją iš dalies neigiant, negali būti vertinamas kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė; toks nuteistojo elgesys paneigia, jog dėl padarytų nusikalstamų veikų jis nuoširdžiai gailisi.

Įvertinus tai, teismai pagrįstai nenustatė V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                   Artūras Ridikas

                                                                                                                              Rima Ažubalytė

                                                                                                                              Eligijus Gladutis