LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJO

GEDIMINO SAGAČIO

ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2018 M. RUGPJŪČIO 20 D. NUTARTIES

CIVILINĖJE BYLOJE NR. e3K-3-198-969/2018

(S)

2018 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

1. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 63 straipsnio 2 dalyje ir 340 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę, teikiu šią atskirąją nuomonę, taip siekdamas išryškinti sudėtingus ginčo santykiams kvalifikuoti teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatinėjimo ypatumus.
2. Nutartyje konstatuota, kad tais atvejais, kai nagrinėjant privataus asmens reikalavimus (-ą) dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo nenustatoma (neįrodoma) ieškovo nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaka jo teisėms ir teisėtiems interesams, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas. Nutartyje taip pat konstatuojama, kad ne kiekvienas pagal bendrąjį ir (ar) detalųjį planą leistino užstatymo tipo pažeidimas (net jei toks ir būtų nustatytas) savaime laikytinas pagrindu pripažinti asmens, gyvenančio bendrojo plano teritorijoje ar detaliojo plano teritorijoje esančiame sklype, teisių ir interesų pažeidimą. Jį (pažeidimą) galima būtų konstatuoti tik įrodžius galimo užstatymo tipo pažeidimo neigiamą poveikį šio asmens gyvenimo kokybei ar jo nuosavybei. Nagrinėjamoje byloje ieškovai šių aplinkybių neįrodė, todėl tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose nenustatyta, koks teritorijos užstatymo tipas yra galimas pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą ir teritorijos detalųjį planą, ar ginčo statinys jį atitinka, nelaikyta pagrindu panaikinti skundžiamus teismų sprendimus.
3. Iš esmės pritariu daugumos išvadai, kad ne kiekvienas pagal bendrąjį ir (ar) detalųjį planą leistino užstatymo tipo pažeidimas savaime laikytinas pagrindu pripažinti asmens, gyvenančio bendrojo plano teritorijoje ar detaliojo plano teritorijoje esančiame sklype, teisių ir interesų pažeidimą. Tačiau manau, kad tokio lygio galimas teritorijos užstatymo tipo pažeidimas, kokį savo ieškinio pagrindu nurodo ieškovai nagrinėjamoje byloje (t. y. kad vietoj leistino individualaus užstatymo pastatytas šešių butų statinys), jei jis būtų nustatytas, sudarytų pagrindą konstatuoti jų teisių ir interesų pažeidimą, suteikiantį jiems teisę reikšti ieškinį.
4. Teritorijos užstatymo tipas – svarbus teritorijų planavimo ir statybos parametras, kurį pažeidus gali būti pažeidžiamas atitinkamoje teritorijoje esančių sklypų savininkų teisėtas lūkestis gyventi aplinkoje, užtikrinančioje tam tikro lygio gyvenimo kokybę, kurios be jų žinios, viešo svarstymo ir galutinio kompetentingų institucijų sprendimo niekas savavališkai nepakeis. Šis lūkestis yra sudėtinė tokių asmenų teisės į privatų gyvenimą dalis. 
5. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo dokumento išdavimo metu) 18 straipsnio 1 dalimi, detaliuosiuose planuose pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, nustatomas fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomas teritorijos naudojimo reglamentas: <...> 5) galimi užstatymo tipai, atitinkantys vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, statinių statybos zona, riba ir linija <...> Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi ginčijamo dokumento išdavimo metu) 9 priedo 1 punktu, savivaldybių administracijos tikrina visus (techninius) projektus. Be kita ko, tikrinama: <...> 1.8. ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Tai reiškia, kad, techninio projekto sprendiniams neatitinkant detaliajame plane nustatyto galimo užstatymo tipo, statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas.
6. Nagrinėjamoje byloje ieškovai laikėsi pozicijos, kad atsakovui priklausančiame žemės sklype pagal teritorijų planavimo dokumentus nebuvo galima projektuoti ir statyti trijų sublokuotų dvibučių namų, o dėl šio reikalavimo nesilaikymo atsakovų sklype esančiame statinyje gyvens daugiau asmenų, vyks didesnis transporto judėjimas, padidės triukšmo lygis, dėl didesnio gatvėje statomų automobilių skaičiaus pasunkės įvažiavimas į ieškovų sklypus, susidarys daugiau atliekų ir kt. Taigi, ieškovai nurodė parametrą, kurį, jų manymu, ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas pažeidė, t. y. greta jų esančiame atsakovo žemės sklype gyvenančių asmenų skaičių ir šio parametro pasikeitimo nulemtus jų privataus gyvenimo neigiamus pakitimus.
7. Mano nuomone, teismai, spręsdami, kad ieškovų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas dėl pirmiau nurodyto parametro pasikeitimo neįrodytas, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad ieškovų įvardijami galimi nepatogumai dar nėra realūs, kad teoriškai gali susidaryti ir tokia situacija, kad tokiame vienbučiame name gyventojų skaičius bus didesnis negu sublokuotuose namuose.
8. Nors argumentas, kad vienbučiame name gyventojų skaičius gali būti didesnis nei trijuose sublokuotuose dvibučiuose namuose, logine prasme yra teisingas, tačiau, mano manymu, nagrinėjamu atveju jis yra netinkamas. Manau, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindu nurodytų prielaidų pažeisti ieškovų teises ir interesus sukūrimas galimai neteisėtais atsakovų veiksmais turėtų būti laikomas pakankamu pagrindu pripažįstant ieškovų teisę savarankiškai reikšti ieškinį.
9. Pirma, mano manymu, aplinkybė, kad trijuose sublokuotuose dvibučiuose (šešiuose butuose) sudaromos prielaidos gyventi daugiau asmenų nei vieno buto name ir kad atitinkamoje gatvėje ar rajone gyvenant daugiau žmonių bus daugiau automobilių, šiukšlių, ir kt. turėtų būti pripažintos visiems žinomomis (CPK 182 str. 1 p.), o šių aplinkybių turėtų pakakti tam, kad būtų konstatuotas kaimyninių sklypų savininkų teisių ir interesų pažeidimas. Priešingas aiškinimas reikštų, kad ieškovai, norėdami surinkti pakankamai įrodymų apie savo teisių ir interesų pažeidimą, turėjo laukti, kol ginčo statinyje įsikurs šeši namų ūkiai (vadovaujantis 2003 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1177/2003 dėl Bendrijos statistikos apie pajamas ir gyvenimo sąlygas 2 straipsnio f punktu, privatus namų ūkis – atskirai gyvenantis vienas asmuo arba grupė viename būste gyvenančių asmenų, kurie dalijasi išlaidas ir bendrai apsirūpina gyventi būtinomis priemonėmis), ir tik tada, surinkę įrodymus apie jų gausumą bei palyginę juos su statistiniu vieno namų ūkio gausumo vidurkiu, taip pat įrodymus apie vieno asmens statistiškai valdomų transporto priemonių skaičių, išmetamų šiukšlių kiekį ir kt., galėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo. Tačiau akivaizdu, kad tokiu atveju neišvengiamai kiltų ginčijamų administracinių aktų (statybą leidžiančio dokumento ir kt.) apskundimo terminų problema – t. y. teisė reikšti ieškinį taptų faktiškai beprasmė. Be to, tai sudarytų prielaidas kitam – būstus įsigyjančių asmenų teisių – pažeidimui, nes nuginčijus statybą leidžiantį dokumentą kiltų statybos, kuri kartu yra jų nuosavybė, padarinių šalinimo problema.
10. Antra, ieškovų argumentai dėl galimo sklypo užstatymo tipo, leidžiamo pagal teritorijos planavimo dokumentus, pažeidimo turėjo būti vertinami, be kita ko, kartu su argumentais dėl galimo užstatymo intensyvumo pažeidimo. Manau, kad galimai neteisėtai prielaidų sukūrimas sklype įsikurti šešiems namų ūkiams nagrinėjamu atveju yra tiesiogiai susijęs su statinio dalies plotu, kuriuo galės naudotis kiekvienas iš ūkių. Todėl nors skirtumas tarp, ieškovų teigimu, maksimalaus leistino (0,3) ir realaus (0,414) užstatymo intensyvumo savaime nepažeidžia ieškovų teisių ir teisėtų interesų, tačiau vertinant jį kartu su skirtumu tarp, ieškovų teigimu, pagal teritorijų planavimo dokumentus maksimalaus leidžiamo ir de facto galinčių įsikurti namų ūkių skaičiaus sklype (1:6), pasitvirtinus ieškovų nurodomiems viešosios teisės pažeidimams, tai sudarytų pagrindą spręsti apie jų teisių ir interesų pažeidimą. Šiuo aspektu nesutinku su daugumos išvada, kad bylą nagrinėję teismai apskritai įvertino ieškovų argumentus dėl savavališkos statybos (nutarties 74 punktas). Ginčijami teismų procesiniai sprendimai nurodyta apimtimi nėra motyvuoti, juose, be kita ko, nenurodyta, kokį užstatymo intensyvumą atitinka realiai pastatytas statinys. Ši aplinkybė yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas neturėjo galimybės jį nustatyti ir palyginti su techniniame projekte numatytu užstatymo intensyvumu.
11. Trečia, ieškovų argumentai dėl galimo sklypo užstatymo tipo, leidžiamo pagal teritorijos planavimo dokumentus, pažeidimo turėjo būti vertinami, be kita ko, atsižvelgiant į ieškovams priklausančių sklypų vietą ginčo sklypo atžvilgiu. Šiuo aspektu nesutinku su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad reali teisių pažeidimo tikimybė statant ginčo statinius egzistavo tik besiribojančių sklypų savininkų R. U. ir A. A. atžvilgiu. Manau, kad nagrinėjamoje byloje ginčo statinys, pasitvirtinus ieškovų nurodomiems viešosios teisės pažeidimams, susijusiems su statybą leidžiančių dokumentų neteisėtumu ir (ar) statybos savavališkumu, sudarytų pagrindą spręsti apie neigiamą jo poveikį ne tik besiribojančių sklypų savininkams. Nors aiškių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti realiai neigiamai paveiktų subjektų ratą (visi atitinkamo detaliojo plano teritorijoje gyvenantys asmenys ar kt.), įstatyme ir (ar) teismų praktikoje nepateikta, manau, kad neigiamas poveikis, mažų mažiausiai, gali pasireikšti kaimyninių sklypų savininkams, juos apibrėžiant pagal LR Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 5 punktą. Ar ieškovai priskirtini šiai asmenų kategorijai, teismai nenustatė.
12. Ieškant kitų argumentų, kuriais remiantis būtų galima siekti pagrįsti teismų išvadą dėl ieškovų teisių ir interesų pažeidimo nebuvimo, galbūt būtų galima teigti, kad „vienas pažeidimas – dar ne pažeidimas“, t. y. dėl to, kad viename iš namų, stovinčių atitinkamame rajone, įsikurs ne vienas, o šeši namų ūkiai, situacijos iš esmės nepakeis, todėl kaimynai neturėtų kuo skųstis. Tačiau vadovaujantis tokia logika išeitų, kad tokią pačią „operaciją“ (statinių, neatitinkančių nustatyto užstatymo tipo, statybą savo sklype) gali atlikti ir daugiau to rajono gyventojų. Kuriuo momentu ir kam tokiu atveju turėtų būti pasakyta „ne“?
13. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, manau, kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo tirti ieškovų argumentus dėl jų nurodomų viešosios teisės pažeidimų – t. y. nustatyti šias faktines aplinkybes ir nurodyti tai procesiniuose sprendimuose: 1) koks konkrečiai užstatymo tipas buvo galimas pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą ir teritorijos detalųjį planą ir ar ginčo statinys jį atitinka; 2) kokį užstatymo intensyvumą atitinka realiai pastatytas statinys ir ar jis atitinka techniniame projekte numatytąjį; 3) ar ieškovų sklypai atitinka „kaimyninio sklypo“ sampratą pagal LR Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 5 punktą. Kadangi teismai minėtų faktinių aplinkybių nenustatė, darytina išvada, kad nebuvo atskleista šios bylos dalies esmė, o šis pažeidimas, mano nuomone, laikytinas esminiu.
14. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, skundžiami teismų procesiniai sprendimai, mano nuomone, turėtų būti panaikinti, bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas                                                                                    Gediminas Sagatys