Civilinė byla Nr. 3K-3-4/2012
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02329-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. B., A. T., N. T., J. R.–Y., D. Y., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė J. S., Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarė O. Ž., VĮ Nemenčinės miškų urėdija, VĮ Registrų centras Vilniaus filialas, UAB DK „PZU Lietuva“, UADBB „IIZI“, Beazley Group plc., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančiais administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir sandorius dėl to nekilnojamojo turto perleidimo.
Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 41-12308 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui D. B.“ atkūrė D. B. nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir vietoj turėtos žemės D. B. perdavė neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 3,21 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą D. B. 2004 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. JS-5972 pardavė A. T. ir N. T. už 57 000 Lt. Jie 2008 m. gegužės 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 5998 sklypą pardavė J. R.-Y. už 160 000 Lt.
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiais prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2009 m. rugsėjo 11 d. ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 41-12308 dalį, kuria atsakovui D. B. atkurtos nuosavybės teisės perduodant jam neatlygintinai nuosavybėn 1,27 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį 3,21 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiomis 2004 m. rugsėjo 27 d. ir 2008 m. gegužės 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis dėl 1,27 ha valstybinės reikšmės miško pardavimo; taikyti restituciją natūra – įpareigoti J. R.-Y. ir D. Y. grąžinti valstybei 1,27 ha valstybinės reikšmės miško plotą, įgytą pagal ginčijamą 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigoti atsakovus A. T. ir N. T. grąžinti J. R.-Y. ir D. Y. už mišką gautą sumą – 63 302,18 Lt, ir įpareigoti atsakovą D. B. grąžinti A. T. ir N. T. už mišką pagal 2004 m. rugsėjo 27 d. sutartį proporcingą miško plotui gautą pinigų sumą – 22 551,40 Lt. Ieškovo teigimu, ginčijamu administraciniu aktu buvo pažeistos imperatyviosios įstatymų nuostatos, nes atsakovui D. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės neatlygintinai jam perduodant nuosavybėn 3,21 ha žemės sklypą, kurio 1,27 ha miško dalis pagal Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 239 priskiriama valstybinės reikšmės miškui ir negalėjo būti perduota privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, 14 straipsnio 1 dalis, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 punktas).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 41-12308 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo D. B. perduodant neatlygintinai nuosavybėn l,27 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiomis 2004 m. rugsėjo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. JS-5998 ir 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 5998 dalis dėl 1,27 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 3,21 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavimo; taikė restituciją natūra – įpareigojo J. R.-Y. ir D. Y. grąžinti valstybei l,27 ha valstybinės reikšmės miško plotą, A. T. ir N. T. – grąžinti J. R.-Y. ir D. Y. pagal 2008 m. gegužės 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį gautą pinigų sumą, proporcingą parduotame sklype buvusiam valstybinės reikšmės miško plotui (63 302,18 Lt), o D. B. – grąžinti A. T. ir N. T. pagal 2004 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį gautą pinigų sumą, proporcingą parduotame sklype buvusiam valstybinės reikšmės miško plotui (22 551,40 Lt). Teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklype esanti valstybinės reikšmės miško dalis negalėjo būti perduota privačion nuosavybėn, nes tą imperatyviai draudė Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnis, Žemės įstatymo 4 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2, 4 dalys, 13 straipsnio 1, 3 punktai, 16 straipsnis. Dėl to ginčo administracinis sprendimas ir sandoriai dėl šios miško dalies pripažintini negaliojančiais ir naikintini (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Remdamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė restituciją, konstatavęs, kad atsakovai neįrodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negali būti taikoma (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Teismas sprendė, kad atsakovai fiziniai asmenys negali būti laikomi sąžiningais ginčo turto įgijėjais, nes valstybėje įstatymai (nagrinėjamu atveju - Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 239, kuriuo ginčo miško dalis priskirta valstybiniams miškams) yra skelbiami viešai, kiekvienas asmuo turi juos žinoti, vykdyti ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir nurodė restituciją vykdyti taip: grąžinti iš atsakovų J. R.-Y. ir D. Y. bendro valdymo valstybės nuosavybėn 1,27 ha valstybinės reikšmės miško plotą ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą sumokėti atsakovams J. R.-Y. ir D. Y. solidariai 63 302,18 Lt; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą neturi kompetencijos ar įgaliojimų vertinti, ar valstybės valdomas turtas, kurį numatoma skirti nuosavybės teisėms atkurti, pagal įstatymą gali tapti nuosavybės teisių atkūrimo proceso objektu. Dėl to visiems atsakovams fiziniams asmenims turi būti taikomi įmanomai švelniausi turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, nes valstybinės reikšmės miškas jiems perduotas dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese: institucijų nebendradarbiavimo, neaiškaus duomenų perkėlimo į registrus, neapdairumo ir netinkamo teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, vykdymo. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovų fizinių asmenų tarpusavio sandoriai įvykdyti, atsakovai D. B., A. T. ir N. T. valstybei grąžintino turto nebevaldo. Kolegijos nuomone, taikyti dvišalę restituciją nagrinėjamu atveju neprotinga ir neteisinga, nes tai sukeltų atsakovams fiziniams asmenims neigiamų turtinių padarinių, kuriems pašalinti turėtų būti pradedami nauji teismų procesai prieš valstybę. Restitucijos tarp fizinių asmenų pinigais taikymu nebūtų ginamas viešasis interesas, nes, valstybinės reikšmės mišką grąžinus valstybės nuosavybėn, valstybė, teisėtai neįvykdžiusi nuosavybės teisių atsakovui D. B. atkūrimo proceso visa apimtimi, turėtų neįvykdytą turtinio pobūdžio pareigą tai padaryti. Atsižvelgdama į tai, siekdama maksimaliai išvengti žalingų padarinių atsakovams fiziniams asmenims, teisėjų kolegija įpareigojo valstybę grąžinti atsakovams J. R.-Y. ir D. Y. jų atsakovams A. T. ir N. T. sumokėtą žemės sklype esančio valstybinės reikšmės miško kainą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad taip, pritaikius restituciją, valstybės pareigos atsakovo D. B. nuosavybės teisių atkūrimo procese pasibaigs.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas. Šie teiginiai grindžiami tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytas restitucijos būdas neatitinka restitucijos esmės – grąžinti šalis į iki negaliojančiu pripažinto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Kasatorius nebuvo teismo sprendimais pripažintų negaliojančiais sandorių šalis, todėl nėra teisinio pagrindo iš jo priteisti vienos iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių gautus pinigus. Pagal teismo nustatytą restitucijos būdą, valstybė turi sumokėti pinigus, kurių nėra gavusi.
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovų fizinių asmenų negalima laikyti sąžiningais ginčo turto įgijėjais. Ginčo žemės sklype esantis miško plotas valstybinės reikšmės miškams priskirtas Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239. Valstybėje įstatymai yra skelbiami viešai, kiekvienas asmuo turi juos žinoti ir vykdyti; negalima pasiteisinti įstatymo nežinojimu. Dėl to atsakovai privalėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir žinoti bei vykdyti įstatymų reikalavimus, draudžiančius įgyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė esant pasibaigusias valstybės pareigas atsakovo D. B. nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžia nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos (t. y. Nacionalinė žemės tarnyba), todėl teismas negalėjo konstatuoti valstybės pareigas esant pasibaigusiomis atsakovo D. B. nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismas, taikydamas restituciją, turėjo grąžinti šalis į iki pripažintų negaliojančiais sandorių sudarymo buvusią padėtį, nes D. B. nuosavybės teisių atkūrimas turi būti įvykdytas teisėtai, sprendimus priimant šioje srityje kompetentingoms institucijoms.
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, prašydami kasacinį skundą patenkinti, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai A. T., N. T., J. R.-Y. ir D. Y. prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė restitucijos būdą ir bent iš dalies atkūrė teisingumą dėl to, jog atsakovams netektų pareiga priverstinai dėl kitų asmenų padarytų klaidų prisiimti kreditorių įsipareigojimus. Byloje nėra jokių aplinkybių, patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą, nes atsakovai neprivalėjo tikrinti bei vertinti valstybės institucijų sprendimų teisėtumą. Atsakovai neturėjo jokių duomenų, kad jų įgytas turtas buvo valstybinės reikšmės miškas. Pažymėtina, kad iš kasatoriaus nurodyto Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 239 teksto neįmanoma nustatyti, kokias konkrečiai teritorijas apima skaičiais nurodyti valstybinio miško plotai. Neturint specialių žinių bei priemonių, neįmanoma nustatyti, ar žemės sklypas (jo dalis) patenka į teritorijas, kurios priskirtos valstybiniam miškui. Be to, sudarant ginčo sandorius, viešame registre nebuvo fiksuota jokių turto ar teisių į jį apribojimų, pateikti visi reikalingi dokumentai, sandoriai sudaryti laikantis įstatymų reikalavimų, patvirtinti notaro.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamu klausimu dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančiais administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir sandorius dėl to nekilnojamojo turto perleidimo.
Dėl restitucijos ypatumų panaikinus administracinį sprendimą atkurti nuosavybės teises
Panaikinus imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujantį administracinį aktą, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011; kt.). Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. , bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos Nr. 3K-3-339/2009).
CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. J. G., V. V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; kt.).
Be bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių, būtina įvertinti konkrečioje byloje, kurioje kyla restitucijos taikymo klausimas, susiklosčiusių teisinių santykių specifiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamybė nėra absoliuti teisinė kategorija – įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją, t. y. valstybė įsipareigojo grąžinti natūra ne visą nekilnojamąjį turtą, o tik tai, kas išliko; už neišlikusį ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) nekilnojamąjį turtą valstybė įsipareigojo teisingai atlyginti. Nuosavybės teisės grąžinimas siejamas su viešu interesu, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų – tik teisėtai atkurta nuosavybė gali būti ginama.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurie atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, svarbu, kad visi valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padariniai būtų kuo greičiau pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčą kaip šioje byloje, be nacionalinės teisės – konstitucinių ir civilinių teisės normų – reguliuojančių nuosavybės teisių apsaugą, reikšmingas subsidiarus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintų nuostatų dėl nuosavybės teisių apsaugos taikymas. Dėl to turi būti įvertinta Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio, įtvirtinančio, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, taikymo praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2009 m. liepos 21 d. Sprendime Aleksa prieš Lietuvą nurodė, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę ir negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą Susitariančiosioms Valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip kokiu nors būdu ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (tarp daugelio kitų šaltinių žr. Jantner v. Slovakia, No. 39050/97, § 34, 2003-03-04 ir Bergauer and Others v. Czech Republic, (dec.) No. 17120/04, 2005-12-13). Taigi asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimą lemia nacionaliniai teisės aktai, tačiau jų taikymas neturi pažeisti Konvencijos dalyvių pareigų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo prasme.
Nors EŽTT savo jurisprudencijoje iš principo pripažįsta, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylos sudėtingos (žr. Velikovi and Others v. Bulgaria, Nos. 43278/98, 45437/99, 48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, § 166, 2007-03-15), todėl laiko, jog tam tikros pareiškėjų teisės į netrukdomą disponavimą savo nuosavybe įgyvendinimo kliūtys savaime nėra kritikuotinos, tačiau taip pat pabrėžia grėsmę, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas gali nepagrįstai apriboti pareiškėjų galimybę disponuoti savo nuosavybe, ypač jeigu šis procesas yra užvilkinamas (žr., mutatis mutandis, Luordo v. Italy, No. 32190/96, § 70, ECHR 2003-IX). Vertinant valstybės elgesį, atsižvelgiama į netikrumo būseną, kurioje pareiškėjai gali atsidurti dėl valdžios institucijoms priskirtino vilkinimo (žr., Almeida Garrett, Mascarenhas Falc?o and Others v. Portugal, No. 29813/96 ir 30229/96, § 54, ECHR 2000-I, ir Broniowski v. Poland [GC], No. 31443/96, §§ 151 ir 185, ECHR 2004-V).
EŽTT 2009 m. liepos 21 d. Sprendime Igarienė ir Petrauskienė prieš Lietuvą pažymėjo, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio laikymosi vertinimas atliekamas sprendžiant, ar buvo užtikrinta reikiama pusiausvyra tarp bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (žr. Sporrong and Lönnrothv. Sweden, 1982-09-23, § 68, Series A No. 52). Tokia pusiausvyra neužtikrinama, kai suinteresuotam asmeniui vienam užkraunama pernelyg didelė našta (žr. Str?in and Others v. Romania, No. 57001/00, § 44, ECHR 2005-VII). Taigi, apibendrinant pabrėžtina, kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai modifikavo restitucijos taikymo būdą, iš valstybės priteisdamas už valstybei grąžintiną žemę sumokėtus pinigus paskutiniam neteisėtai perleistos žemės pirkėjui. Pirmiau nurodytą EŽTT praktiką atitinka apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovams fiziniams asmenims turi būti taikomi įmanomai švelniausi turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, nes nagrinėjamu atveju valstybinės reikšmės miško perdavimą atsakovams privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o atsakovai, pasitikėdami valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus, nebūdami profesionalūs žemėtvarkininkai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir sudarytus ginčo sandorius pateikdami tvirtinti notarui, įregistruodami Nekilnojamojo turto registre ir pan., neatliko veiksmų, kurie būtų darę įtaką valstybės institucijų suklydimui nustatant grąžintinos žemės plotus. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovų fizinių asmenų tarpusavio sandoriai yra įvykdyti. Teisėta ir atitinkanti pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką apeliacinės instancijos teismo išvada, kad taikant restituciją tarp fizinių asmenų nebūtų ginamas viešasis interesas, nes valstybei išliktų pareiga atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui dėl kurio šis procesas yra baigtas ginčijamu administraciniu aktu jam perdavus žemės sklypą. Šios bylos kontekste ypač svarbi byloje nustatyta aplinkybė, kad D. B., jam atkūrus nuosavybės teisę į ginčo mišką, šį turtą pirkimo–pardavimo sandoriu perleido kitam asmeniui, t. y. išreiškė valią pakeisti turto formą ir neturi intereso disponuoti mišku. Dėl to apeliacinės instancijos teismo taikytas restitucijos būdas niekaip nepažeidžia jo teisėtų interesų ir neduoda pagrindo laikyti nuosavybės teisių atkūrimo D. B. proceso nebaigtu.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, siekiant išvengti žalingų padarinių atsakovams fiziniams asmenims, grąžinant valstybinės reikšmės mišką valstybei, taikyti visišką restituciją atsakovams fiziniams asmenims būtų neproporcinga, pažeistų privačių asmenų ir viešojo intereso pusiausvyrą ir labai pasunkintų fizinių asmenų, kurių veiksmai ar neveikimas neturėjo įtakos tokiai situacijai susidaryti, padėtį. Taigi teismo procesinis sprendimas atitinka pirmiau nurodytą EŽTT poziciją dėl būtinybės imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe, nes teisių atkūrimo rezultatas, nors byloje nekvestionuojamas ir savaime nepažeidžia asmens teisių, tačiau jas galėtų pažeisti atkūrimo proceso atnaujinimas, t. y. paties proceso vykdymas (trukmė, institucijų klaidos, jų padariniai asmeniui ir pan.). Dėl to teismas pagrįstai įpareigojo valstybę grąžinti atsakovams J. R.-Y. ir D. Y. jų atsakovams A. T. ir N. T. sumokėtą žemės sklype esančio valstybinės reikšmės miško kainą ir pažymėjo, kad, tokiu būdu pritaikius restituciją, valstybės pareigos atsakovo D. B. nuosavybės teisių atkūrimo procese pasibaigs.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas neteisėtą administracinį aktą ir vėliau sudarytus sandorius, tačiau spręsdamas, jog restitucija saisto tik paskutinįjį neteisėtai perleisto miško savininką ir valstybę, tinkamai užtikrino valstybės intereso atgauti neteisėtai perleistą turtą ir teisėtai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei privataus asmens intereso realiai naudotis jam priklausiančia nuosavybe pusiausvyrą, ir, negrąžindamas nuosavybės atkūrimo proceso į pradinę stadiją, įmanomai operatyviai išsprendė ginčo klausimus, kartu pabaigdamas nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Toks teismo sprendimas atitinka pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei restitucijos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo ypatumus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas restitucijos būdas neatitinka restitucijos esmės, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 346 straipsnis).
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai pritaikydamas teisės normas ir pagrįstai motyvuojamojoje nutarties dalyje nustatydamas įpareigojimą valstybei grąžinti atsakovams sumokėtą žemės sklype esančio valstybinės reikšmės miško kainą, netiksliai suformulavo rezoliucinę nutarties dalį, nes atsakovams pinigus priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju spręstas restitucijos klausimas panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, siekiant pabaigti D. B. nuosavybės teisių atkūrimo procesą, t. y. taikyti restituciją paskutinio neteisėtai perleisto turto įgijėjui grąžinant jo sumokėtus pinigus, atsakovams už valstybinės reikšmės žemės sklypą sumokėtus pinigus turi grąžinti valstybė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis tikslintina, nurodant, kad valstybė įpareigojama grąžinti atsakovams 63 302,18 Lt.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks rezoliucinės teismo procesinio sprendimo dalies patikslinimas nekelia abejonių dėl tinkamo valstybės interesų atstovavimo šioje byloje, nes Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ pripažinimo netekusiu galios (Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo)“ (Žin., 2010, Nr. 31-1434; Žin., 2010, Nr. 54-2654) 5.2 punkte nustatyta, kad po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kilus ginčų dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo, valstybei teismuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba yra tinkamas valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose (CPK 51 straipsnio 4 dalis).
Dėl atsakovų fizinių asmenų sąžiningumo
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi restitucijos klausimu, kasaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino atsakovų fizinių asmenų nesąžiningumo, t. y. neatsižvelgė į tai, jog pastariesiems turėjo būti žinoma, kad ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško, nes šis miško plotas valstybinės reikšmės miškams priskirtas viešai skelbtame Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarime Nr. 239.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Kasatorius teisingai nurodo, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo turi žinoti įstatymus, elgtis taip, kad jų nepažeistų, ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. Č., J. Č., bylos Nr. 3K-3-346/2008). Dėl to aplinkybė, kad valstybinė institucija perleido žemę, kurios neturėjo teisės perleisti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo įgijėją laikyti sąžiningu vien dėl to, jog jis žemę įgijo iš valstybinės institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007).
Tačiau, sprendžiant dėl asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo, turi būti atsižvelgiama ir į konkrečios situacijos ypatumus, aktualaus teisės akto pobūdį, paties asmens elgesį. Nagrinėjamu atveju klausimas kilo dėl atsakovų fizinių asmenų pareigos suvokti ir vykdyti teisės aktą, kuriuo miško plotai priskirti valstybinės reikšmės miškams. Atsižvelgdama į kasatoriaus nurodyto Vyriausybės nutarimo turinio specifiką, t. y. į tai, jog tinkamai jį suvokti galima tik turint papildomų duomenų – sklypų schemas, planus ir pan., ir į konkretaus ginčo specifiką – neaiškumų kilo išaiškėjus faktinei aplinkybei, kad savininkui grąžinto žemės sklypo dalis priskiriama valstybinės reikšmės miškams, teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovai atsiliepimuose į kasacinį skundą, tokio pobūdžio informacijai suvokti reikia papildomų, kartu su Vyriausybės nutarimu neskelbiamų duomenų, specialių žinių ir gebėjimų. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kad atsakovai fiziniai asmenys būtų nesilaikę teisės norminių aktų reikalavimų – ginčo pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos laikantis visų įstatymų reikalavimų, patvirtintos notarų, įgyto žemės sklypo ribos pažymėtos 2008 m. spalio 27 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte, sudarytame dalyvaujant atsakingų valstybinių institucijų atstovams. Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo duomenų, jog ginčo žemės sklypo dalis priskirtina valstybiniams miškams. Įvertinusi tokias teismų nustatytas aplinkybes, kurių kasatorius neginčija, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, jog nėra pagrindo spręsti dėl atsakovų fizinių asmenų nesąžiningumo. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą nesuteikta kompetencija ir įgaliojimai priimti sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Vis dėlto, išvada dėl atsakovų fizinių asmenų sąžiningumo neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, nes, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, niekinio sandorio šalių sąžiningumas nėra restitucijos taikymą paneigianti aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Artapolas“ v. UAB ,,Autoreikmuo“, Marijampolės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-237/2011).
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas tam įgaliojimų, išsprendė D. B. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad D. B. nuosavybės teisių atkūrimo klausimas išspręstas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 41-12308. Pripažinus negaliojančiais šį administracinį aktą ir vėliau sudarytus sandorius dėl neteisėtai privačion nuosavybėn perduoto turto, restitucija taikyta pirmiau šioje nutartyje aptartu būdu, saistančiu tik paskutinįjį neteisėtai perduoto turto savininką ir valstybę. Taip pritaikius restituciją, nesprendžiama dėl D. B. teisių ir pareigų: jo teisės nėra pažeidžiamos, nes jo nuosavybės teisės į jam priklausantį buvusio savininko turtą buvo atkurtos, šį turtą pardavęs jis gavo pajamų, kurios jam ir liko. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nepriėmė konkretaus su D. B. nuosavybės teisių atkūrimu susijusio sprendimo, o tik patvirtino juridinį faktą – nuosavybės teisės atkūrimo proceso pabaigą, siejamą su administracinio akto priėmimu, bei, nustatęs atkūrimo proceso neteisėtumą, sprendė neigiamų padarinių padalijimo valstybei ir paskutiniams neteisėtai privačion nuosavybėn perleisto turto savininkams klausimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti ją kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 26 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą, patikslinant nutarties rezoliucinę dalį, kuria Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įpareigota sumokėti atsakovams J. R.–Y. ir D. Y. solidariai 63 302,18 Lt, šią dalį išdėstant taip:
,,Priteisti iš valstybės atsakovams J. R.–Y. ir D. Y. solidariai 63 302,18 Lt (šešiasdešimt tris tūkstančius tris šimtus du litus 18 ct).“
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys