Civilinė byla Nr. e2-453-467/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01410-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ieškovo J. J. prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo už teikiamą ieškinį atsakovėms likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Enifas“, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Kirkiliavas“, ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilogus“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. J. 2023 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti tarp atsakovių likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Enifas“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilogus“ sudarytą 2023 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumui pašalinti – sumokėti 4 565 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-69-567/2024 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartį pakeitė, nustatydamas ieškovui terminą iki 2024 m. vasario 14 d. sumokėti 3 775 Eur žyminį mokestį.

3.       Ieškovas 2024 m. vasario 13 d. pateikė prašymą atleisti jį nuo 3 765 Eur žyminio mokesčio dalies šioje byloje sumokėjimo, nurodydamas, kad jis už ieškinį sumokėjo 10 Eur dydžio žyminį mokestį, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo turėtų būti atleistas, nes jo turtinė padėtis yra sunki.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartimi ieškovo prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo netenkino ir nustatė 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos ieškinio trūkumui pašalinti – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį (3 765 Eur) bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-237-854/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį paliko nepakeistą ir, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti buvo pasibaigęs, nustatė naują terminą – iki 2024 m. gegužės 10 d. (įskaitytinai) – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio už ieškinį dalį – 3 765  Eur ir pateikti Vilniaus apygardos teismui jo sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.

5.       Ieškovas Vilniaus apygardos teismui 2024 m. gegužės 9 d. pateikė procesinį dokumentą (2024 m. gegužės 10 d. Nr. DOK-16788), pavadintą atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties, kuriuo prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atskirajame skunde nurodė, kad jis reiškia netiesioginį ieškinį bankroto byloje, o priteistos naudos gavėja yra LUAB „Enifas“, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista. Taip pat nurodė, jog teismų praktikoje yra suformuota teisės taikymo taisyklė, pagal kurią CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas yra taikomas ne tik tuomet, kai ieškinį pareiškia bankrutuojanti įmonė, bet ir tais atvejais, kai jos vardu ieškinį pareiškia įmonės kreditorius, todėl netiesioginiai ieškiniai, reiškiami už bankrutuojančią įmonę, žyminiu mokesčiu neapmokami.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovas pateikė prašymą atleisti jį nuo 3 765 Eur žyminio mokesčio dalies šioje byloje sumokėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartimi J. J. prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo netenkino ir nustatė ieškovui 7 dienų terminą ieškinio trūkumui pašalinti – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį (3 765 Eur) bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Ieškovas nesutiko su minėta teismo nutartimi, 2024 m. kovo 1 d. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

8.       Teismas taip pat nustatė, kad 2024 m. gegužės 10 d. teisme užregistruotas ieškovo atskirasis skundas (analogiškas 2024 m. kovo 1 d. užregistruotam ieškovo atskirajam skundui) dėl tos pačios Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties, kuriuo prašoma atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir ankstesnis ieškovo atskirasis skundas.

9.       Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė esant pagrindą jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už šioje byloje pareikštą ieškinį sumokėjimo, kartu nustatydamas ieškovui terminą primokėti trūkstamą žyminio mokesčio, kurio dydis nustatytas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-69-567/2024, dalį. Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas yra išsprendęs Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentaciją (dėl žyminio mokesčio atleidimo). Be to, apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog LUAB ,,Enifas“ išregistruotas iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras), todėl nebeliko subjekto, kurio interesais galėtų būti reiškiamas netiesioginis ieškinys, ir pareiškus tokius reikalavimus, kokie pareikšti ieškovo, nebūtų galimybės sukelti ieškovo siekiamų teisinių padarinių.

III. Atskirojo skundo argumentai

10.       Ieškovas J. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024  m. vasario 22 d. nutartį, grąžinti iš LUAB „Enifas“ pavogtą betono aikštelę ir ūkio pastatą. Nurodo šiuos argumentus:

10.1.                      Teismas palaiko nusikalstamais veiksmais pavogtų ir teismo LUAB „Enifas“ priteistų 335 000 Eur pasisavinimą. Be to, teismas reikalauja, kad ieškovas sumokėtų žyminį mokestį, argumentuodamas tuo, jog LUAB „Enifas“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

10.2.                      To negali būti, nes vyksta septynios bylos, kuriose dalyvauja LUAB „Enifas“. Todėl pirmiausia būtina išspręsti visas bylas, o tik po to vykdyti išregistravimą iš registro. Bet galimai bus priešingas rezultatas, nes LUAB „Enifas“ po bylų išnagrinėjimo gautomis lėšomis bus sumokėta LUAB „Enifas“ kreditoriams bei panaikintas nusikalstamu būdu surengtas bankrotas.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos nagrinėjimo ribų

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties atsisakyta priimti konstatavus, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau yra įvertinęs minėtos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Nors nagrinėjamu atveju atskirajame skunde (apeliacinės instancijos teismui suformuluotame prašyme) apeliantas dar kartą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį ir 2024 m. gegužės 20 d. atskirajame skunde nenurodo konkrečių nesutikimo su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi, kuria atsisakyta pakartotinai vertinti 2024 m. vasario 22 d. nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, argumentų, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apelianto atskirasis skundas paduotas būtent dėl 2024 m. gegužės 13 d. nutarties. Todėl apeliacijos objektą, atsižvelgiant į atskirojo skundo ribas, šioje byloje sudaro Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pakartotinį apelianto J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties (pastarąja nutartimi atsisakyta tenkinti apelianto prašymą dėl jo atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13.       Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje vertins tik pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti apelianto pakartotinį atskirąjį skundą (teiktą dėl tos pačios Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties) pagrįstumą ir teisėtumą. Ieškovo (apelianto) pareigos sumokėti žyminį mokestį už ieškinį buvimo, žyminio mokesčio dydžio apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nenagrinės ir nevertins, kaip ir apelianto prašymo atleisti jį nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo argumentų, kadangi šiais klausimais jau yra pasisakyta įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis. Apelianto suformuluotas reikalavimas grąžinti iš LUAB „Enifas“ pavogtą betono aikštelę ir ūkio pastatą nėra susijęs su nagrinėjamos apeliacijos objektu, todėl dėl jo taip pat nebus pasisakoma.

Dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą (ne)pagrįstumo

14.       CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu yra skundžiamas sprendimas, kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

15.       Pažymėtina, kad CPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus CPK numatytus atvejus. Taigi atskirasis skundas gali būti teikiamas tik dėl nutarties, kuri dar nebuvo revizuota (peržiūrėta) apeliacine tvarka. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo nutarties privalomumo principas, kuriuo vadovaujantis įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

16.       Nagrinėjamu atveju, tą pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantas antrą kartą, (t. y. pakartotinai) teikia skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties, kuri, pažymėtina, įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus apelianto J. J. 2024 m. vasario 29 d. (užregistruotą 2024 m. kovo 1 d.) atskirąjį skundą ir paskelbus 2024 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria jo atskirasis skundas buvo atmestas. Tokiu atveju Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartis nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai dėl įsiteisėjusios ir apeliacine tvarka peržiūrėtos nutarties apelianto pakartotinai teikiamą atskirąjį skundą atsisakė priimti.

17.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. nutartimi patenkintas LUAB „Enifas“ bankroto administratorės prašymas patvirtinti galutinę LUAB „Enifas“ bankroto ataskaitą, o 2023 m. lapkričio 29 d. priimtas teismo sprendimas dėl LUAB „Enifas“ veiklos pabaigos. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-157-934/2024, priimta išnagrinėjus kreditoriaus J. J. (nagrinėjamos bylos apelianto (ieškovo)) apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), LUAB ‚Enifas“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. kovo 18 d. Taigi pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pagrįstai skundžiamoje nutartyje pakartojo ir tai, kas jau buvo konstatuota ankstesne Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi, t. y. jog  LUAB ,,Enifas“ išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, todėl nebeliko subjekto, kurio interesais galėtų būti reiškiamas netiesioginis ieškinys, ir pareiškus tokius reikalavimus, kokie pareikšti ieškovo, nebūtų galimybės sukelti ieškovo siekiamų teisinių padarinių.

18.       Pasisakant dėl apelianto teiginių, kad LUAB „Enifas negalėjo būti išregistruota iš Juridinių asmenų registro dėl nesibaigusių teisminių procesų, viena vertus, primintina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-157-934/2024, kuria atmestas kreditoriaus J. J. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo dėl LUAB „Enifas“ pabaigos, be kita ko, išaiškinta, kad nagrinėjant klausimą dėl įmonės veiklos pabaigos konstatavimo, esminę reikšmę turi pagrįstos prielaidos, ar egzistuoja galimybė didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, o vykstantys teisminiai ginčai, kuriuose likviduojama dėl bankroto įmonė dalyvauja vienu ar kitu procesiniu statusu, patys savaime neriboja galimybės konstatuoti įmonės veiklos pabaigą, jai (įmonei) atitinkant įstatyme numatytas sąlygas (žr. minimos nutarties 20 punktą). Kita vertus, pažymėtina, kad šis argumentas nėra susijęs su nagrinėjamo atskirojo skundo dalyku (nutartimi, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria išspręstas apelianto prašymas dėl atleidimo nuo dalies už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio sumokėjimo).

Dėl procesinės bylos baigties

19.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui spręsti aktualias proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties, kurios teisėtumas ir pagrįstumas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, dėl to tokia nutartis nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, taigi atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                                                                   Alma Urbanavičienė