Civilinė byla Nr. 2A-322-619/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39477-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.2; 2.5.26.; 2.5.1.5.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Orlen Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Transeurina ir Ko“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas AB „Orlen Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transeurina ir Ko“ 4264,62 Lt nuostolių ir 1000 Lt netesybų, 8,23 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2014 m. rugpjūčio 26 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pateikti krovinį pervežimui ir už atliktą paslaugą sumokėti 1615 Lt, o atsakovas pervežti pateiktą krovinį į ieškovo nurodytą vietą. Krovinys turėjo būti pakrautas 2014 m. rugpjūčio 27–28 d. ir pristatytas ne vėliau kaip iki 2014 m. rugsėjo 2 d. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 27 d., 15.01 val., elektroniniu paštu atsiuntė ieškovui pasirašytą užsakymą, o 15.19 val. pranešė, kad nevykdys sutarties. Dėl to ieškovas patyrė nepatogumų, turėjo skubiai atnaujinti vežimo paslaugos pirkimo procedūrą, rado kitą vežėją ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. vakare sudarė kitą krovinio pervežimo sutartį už didesnę 5869,62 Lt be PVM kainą, t.y. patyrė 4264,62 Lt tiesioginių nuostolių, kurie priteistini iš atsakovo (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atsisakė vykdyti sutartį, nepateikė transporto priemonės nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki krovinio pristatymo dienos (2014 m. rugsėjo 2 d.), ieškovas turi teisę reikalauti sutartyje numatytų netesybų.
3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Transeurina ir Ko“ su juo nesutiko. Nurodė, kad atsakovas užsakymą anuliavo dėl ieškovės nustatyto atsakovui netinkamą atsiskaitymo už vežimo paslaugą terminą – 90 kalendorinių dienų, kurio nepavyko suderinti iki 30 kalendorinių dienų. Dėl to atsakovas, siekdamas apsaugoti savo interesus, per minimaliai trumpą laiką, t. y. 18 min. po sutarties sudarymo, informavo ieškovą apie sutarties nutraukimą. Todėl atsakovas nesutiko su ieškovo argumentu, kad apsunkino ieškovo darbą. Pažymėjo, kad tą pačią dieną ieškovas sudarė kitą vežimo sutartį sutiko mokėti neadekvačią sumą kitam vežėjui UAB „G-Logistika“ už pervežimą sumokant per 25 kalendorines dienas, t. y. per trumpesnį atsiskaitymo terminą negu prašė atsakovas, tai kelia abejonių ieškovo sąžiningumu. Atsakovo nuomone, ieškovo sudaryta sutartis su kitu vežėju nelaikytina pakeičiančiąja CK 6.258 str. 5 d. prasme, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, jog buvo atvežtas tas pats krovinys, dėl kurio buvo tartasi su atsakovu. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo reikalaujamomis netesybomis, kadangi ikiteisminėje pretenzijoje ieškovas jų nereikalavo, be to, sutarties nutraukimo dieną ieškovė sudarė kitą sutartį su kitu vežėju.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovo AB „Orlen Lietuva“ ieškinį atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus sprendė, jog labiau tikėtina, kad ieškovas neatliko vežėjų apklausos ir nesiėmė visų objektyviai protingumo kriterijų atitinkančių veiksmų rasti kitą vežėją, kuris pasiūlytų labiausiai pradinės sutarties kainą atitinkantį pasiūlymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas šalių sutartį nutraukė praėjus 18 min. nuo jos pasirašymo (t.y. pasirašytos sutarties išsiuntimo ieškovui elektroniniu paštu). Nurodytas laiko tarpas per trumpas, kad krovinių vežimo rinkoje ir konkrečiai šioje byloje nagrinėjamu atveju situacija būtų taip ženkliai pakitusi, jog už 1615 Lt kainavusią krovinio pervežimo paslaugą po 18 min. ieškovas buvo objektyviai priverstas mokėti 5879,62 Lt, t. y. daugiau negu 3,5 karto didesnę kainą.
6. Pirmosios instancijos teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad pakeičiančioje sutartyje, sudarytoje su kitu vežėju UAB „G-Logistika“ nustatytas 25 kalendorinių dienų terminas atsiskaityti už krovinio pervežimą. Šis terminas tris kartus trumpesnis už ieškovės ir atsakovės sutartyje nustatytąjį. Įvertinęs priežastį, dėl kurios atsakovė nutraukė bylos šalių krovinio pervežimo sutartį, teismas sprendė, kad dėl šios sutarties nutraukimo yra ieškovės kaltės.
7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad dėl krovinio pakuotės pakeičiančios sutarties pagrindu pervežtas faktiškai didesnių gabaritų krovinys negu bylos šalys buvo susitarusios pradinėje, t.y. 2014 m. rugpjūčio 26 d.,  krovinio pervežimo sutartyje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši aplinkybė nepriklausė nuo atsakovo. Įvertinęs šį faktą visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, sprendė, kad atsakovas neturi atsakyti už tai, kad ieškovas už krovinio, esančio ženkliai didesnių gabaritų pakuotėje, pervežimo paslaugą sumokėjo brangiau negu buvo sulygęs pradinėje bylos šalių sutartyje, kurią atsakovas nutraukė.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo netesybų šalių sutarties 9.2 punkto pagrindu, kadangi iš aptariamos sutarties sąlygos turinio matyti, kad šių netesybų tikslas skatinti vežėją tinkamai įvykdyti vežimo sutartį, tuo tarpu atsakovas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutraukė bylos šalių sutartį, todėl pasibaigė taip pat ir vežėjo prievolės pristatyti transporto priemonę bei pervežti krovinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Orlen Lietuva“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas nutraukė sutartį po 18 min. nuo jos sudarymo. Paaiškino, kad ieškovas 2014 m. rugpjūčio 19 d. atliko vežėjų apklausą ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pasiūlė mažiausią kainą, sudarė 2014 m. rugpjūčio 26 d. sutartį 14.59 val., o ne 2014 m. rugpjūčio 27 d. 15.01 val. kaip klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad atsakovas prieštaravimų dėl sutarties sąlygų, įskaitant ir terminus nereiškė. Pasirašius šią sutartį ieškovas pasiteiravo ar atsakovas galėtų paimti dar vieną krovinį, atsakovas sutiko ir pateikė patikslintą pasiūlymą, nurodydamas naują paslaugos kainą – 1615 Lt. Dėl to 2014 m. rugpjūčio 27 d. 15.01 val. apsikeitę el. laiškais, šalys susitarė pakeisti 2014 m. rugpjūčio 26 d. sudarytos sutarties apimtį.
11. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarties privalomumo principą ir tai nulėmė, kad atsakovas išvengė sutartinės atsakomybės už sutarties nevykdymą. Apeliantas įsitikinimu, atsakovas galėjo nutraukti sutartį, t.y. taikyti tokią kraštutinę priemonę dėl jos nevykdymo arba netinkamo vykdymo tik remiantis CK 6.217 str. įtvirtintais kriterijais. Pažymėjo, kad atsakovas viso ginčo metu nurodė skirtingas priežastis dėl kurių nutraukė sutartį, todėl akivaizdu, kad atsakovas nenurodė tikrųjų sutarties nutraukimo priežasčių, t.y. nenurodė esminio sutarties pažeidimo fakto ir neteisėtai nutraukė sutartį. Taip pat nebendradarbiavo su ieškovu siekdamas derybų būdu išspręsti ginčą.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas ieškovo kaltę dėl sutarties nutraukimo, neįsigilino į tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovui. Nurodė, kad sutartis nėra didelės apimties, buvo pateikta atsakovui du kartus, todėl atsakovas turėjo visas galimybes operatyviai ir tinkamai įvertinti prisiimamus įsipareigojimus bei galėjo nesudaryti sutarties. Ieškovo atstovė persiųsdama sutartį teiravosi ar atsakovas turės pastabų, tačiau dėl apmokėjimo terminų pastabos nebuvo pateiktos nei prieš sutarties pasirašymą, nei po jo. Tai reiškia, kad atsakovui sutarties turinys buvo aiškus. CK 6.248 str. numato skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpciją, kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl sutarties nutraukimo buvo kaltas ieškovas ir tai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.
13. Vien tai, kad ilgalaikė sutartis su UAB „G – Logistika“ pasirašyta daugiau negu prieš metus iki ginčo krovinio pervežimo, nepatvirtina teismo išvados, kad neatliko apklausos ir nesiėmė veiksmų surasti kitą vežėją, kuris pasiūlytų labiausiai pradinės sutarties kainą atitinkantį pasiūlymą, kadangi pakeičiančią sutartį sudarė su ilgalaikiu partneriu. Trumpesnio apmokėjimo termino pakeičiančioje sutartyje nustatymą nulėmė jos sudarymo dieną egzistavusios aplinkybės, t.y. trumpi vežimo terminai. Ieškovas pasirinkdamas vežėją veikė sąžiningai. Dėl nutrauktos sutarties ieškovas prarado derybinę galią dėl galimybės susitarti palankiomis sąlygomis ir buvo priverstas skubiai atnaujinti vežimo paslaugos pirkimo procedūras ir vežėjus apklausė telefonu. Šioje byloje vertinant nuostolių dydį, svarbus elementas yra prievolės įvykdymo terminai bei ieškovo įsipareigojimai kitiems projekte dalyvaujantiems rangovams, vėluojant pristatyti krovinį, ieškovo nuostolių dydis didėtų. Iš kitų vežėjų pasiūlymų matyti, kad vidutinis krovinio pristatymo terminas pagal pateikiančios sutarties sąlygas 6-7 k.d. 2014 m. rugpjūčio 29-31 d. galiojo eismo apribojimai krovininiams transportui, kurie ženkliai sumažino vežėjų galimybes įvykdyti vežimą sutartyje nustatytais terminais. Kita svarbi aplinkybė, kad atsakovas atsisakė vykdyti sutartį tą dieną, kai ginčo krovinys jau turėjo būti kraunamas pervežimui. Kitų vežėjų galimybės priimti ir vykdyti skubų užsakymą priklausė nuo daugelio aplinkybių, todėl ne kiekvienas vežėjas galėjo vykdyti įsipareigojimus pagal pakeičiančios sutarties dieną egzistavusias aplinkybes, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Po pirmos apklausos potencialių vežėjų nurodomos kainos svyravo nuo 386 EUR iki 1400 EUR, todėl užsakydamas paslaugas iš UAB „G – logistika“, ieškovas manė, kad užsakomos paslaugos kaina atitinka ieškovo interesus ir protingumo kriterijus, todėl darytina išvada, kad pakeičiančioji sutartis sudaryta protingomis sąlygomis ir ieškovui turi būti atlyginti nuostoliai remiantis CK 6.258 str. 5 d.
14. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad dėl krovinio pakuotės pakeičiančios sutarties pagrindu pervežtas faktiškai didesnių gabaritų krovinys negu bylos šalys buvo susitarusios. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad važtaraščiai surašyti neteisingai, todėl vertinant krovinio tapatumą reikia remtis kitais įrodymais, iš kurių akivaizdu, kad UAB „G – Logistika“ atvežė būtent tą krovinį, kurį ieškovas nurodė šalių sutartyje.
15. Apelianto įsitikinimu, sutarties nutraukimas turi būti pagrindu sumokėti netesybas, kadangi faktiškai transporto priemonė turėjo būti pateikta vėliausiai 2014 m. rugpjūčio 28 d., tačiau atsakovas atsisakė vykdyti sutartį ir transporto priemonės nepateikė, todėl privalo ne tik atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, bet ir sumokėti netesybas.
16. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas priimdamas į bylą atsakovo pateiktus vežėjų pasiūlymus, kadangi jie gauti jau kilus ginčui, atsakovas žinojo ginčo sumą, todėl kylą abejonių, kad šie pasiūlymai surinkti nukreipiant atsakiusius, taip pat atsakovas neįrodė, kad įrodymus rinko iš atsitiktinių vežėjų. Atsakovas minėtus įrodymus pateikė ne parengiamajame teismo posėdyje, o bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl atsakovas neturėjo teisės pateikti naujus įrodymus, be to atsakovas pateikė tik vieną kopiją teismui taip pažeisdamas CPK 114 str.1 d. reikalavimus.
17. Apeliantas prašo prijungti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su teismo sprendimo išvada, kad pagal pakeičiančią vežimo sutartį UAB „G –Logistika“ pristatė ieškovui faktiškai didesnį krovinį.
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Transeurina ir Ko“ prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Nurodė, kad ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepriimtini, kadangi jie nebuvo pateikti ir tirti pirmosios instancijos teismo. Taip pat apeliantas nepateikė motyvuoto prašymo prijungti šiuos įrodymus prie bylos ir tirti apeliacinės instancijos teisme ir nepateikia jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių šie įrodymai nebuvo pateikti ankščiau.
20. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pilnai ir nešališkai atliko įrodymų vertinimą, priėmė atsakovo argumentus ir nustatė, kad ieškovės nuostoliai nepagrįsti, nes pervežto krovinio matmenys ir svoris neatitinka tų, kuriuos ieškovė buvo nurodžiusi atsakovui nuotraukoje šalių sutartyje. Atvežtas krovinys keliskart viršija atsakovei pateiktame užsakyme nurodyto krovinio tūrį, o atvežimo kaina yra per didelė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas sutartį nutraukė praėjus 18 min. nuo jos pasirašymo ir situacija būtų taip ženkliai pasikeitusi, kad už 1615 Lt kainavusią krovinio pervežimo paslaugą po 18 min. ieškovė būtų priversta mokėti 3,5 karto didesnę kainą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad dėl sutarties nutraukimo yra ieškovo kaltės. Bei tai, kad iš atsakovo negali būti priteistos netesybos. Tuo tarpu aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip kaip palanku ieškovui nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
22. Apeliantas prašo prijungti naujus įrodymus. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Civilinio proceso kodekso 180 str. numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai aplinkybes. Apeliantas prašymą prijungti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme grindžia vėliau iškilusiu būtinumu juos pateikti susipažinus su teismo išvada, kad UAB „G – Logistika“ atvežė ieškovui faktiškai didesnį krovinį nei nurodytą ginčo sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas jau 2015 m. kovo 4 d. teikė papildomus įrodymus identifikuojančius krovinį (b.l. 48). Šis klausimas buvo sprendžiamas ir teismo posėdžių metu. Be to ieškovas nenurodė, kodėl šių dokumentų nebuvo galima patiekti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą prijungti pateiktus papildomus įrodymus.
23. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje ginčas kilo dėl sutarties nutraukimo atsiradusių nuostolių neįvykdytos ir ją pakeitusios sutarčių kainų skirtumo atlyginimo.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose bei posėdžio metu nurodytus argumentus, byloje esančių įrodymų visumą, ieškinį atmetė argumentuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė, kad dėl sutarties nutraukimo jis prarado galimybę sudaryti sutartį su kitais asmenimis tokiomis pat ar palankesnėmis sąlygomis ir privalėjo sudaryti sutartį su kitais asmenimis blogesnėmis sąlygomis.
25. Apeliantas kvestionuoja teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, padarė nepagrįstas išvadas, neįvertino aplinkybės, kad atsakovas vienašališkai nutraukti sutartį neturėjo teisės ir to, kad dėl trumpų terminų ne kiekvienas vežėjas galėjo pagal pakeičiančios sutarties dieną egzistavusias aplinkybes, taip pat nepagrįstai sprendė, kad pakeičiančiąja sutartimi atvežtas ne tas pats krovinys, koks nurodytas ginčo šalių sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais.
26. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 26 d. krovinio pervežimo sutartimi, ieškovas įsipareigojo sumokėti 1615 Lt kainą, o atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Vokietijos (Olpe/Biggesee) į Lietuvą (Mažeikius) iš krovinio pakrovimo Vokietijoje vietos 2014 m. rugpjūčio 27 (28) d. į iškrovimo vietą Lietuvoje iki 2014 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 5, 6). Atsakovo vadybininkė 2014 m. rugpjūčio 27 d., 15.01 val., elektroniniu paštu atsiuntė ieškovei pasirašytą krovinio pervežimo sutartį, bet 15.19 val. elektroniniu paštu pranešė, kad anuliuoja ieškovo užsakymą (b. l. 111). Ieškovas su kitu vežėju UAB „G-Logistika“ 2014 m. rugpjūčio 28 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį (užsakymą), pagal kurią UAB „G-Logistika“ įsipareigojo pervežti tą patį krovinį, o ieškovė įsipareigojo už pervežimą sumokėti 5879,62 Lt be PVM per 25 kalendorines dienas nuo sąskaitos gavimo dienos (b. l. 7). Ieškovas patirtus nuostolius apskaičiavo pagal sutarties kainos ir nutrauktą sutartį pakeičiančios sutarties kainų skirtumo principą.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme prarastos galimybės atveju atsiradusių nuostolių atlyginimas, taikant kainų skirtumo principą, siejamas su situacija, kai nukentėjusioji šalis vietoje nutrauktos sutarties per protingą terminą sudaro kitą, nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį (CK 6.258 str. 5 d.). Tais atvejais, kai pakeičiančios sutarties prievolės įvykdymas tampa brangesnis, sutarties šalis, dėl kurios kaltės sutartis buvo nutraukta, turi atlyginti sutartį pakeitusios šalies nuostolius: prekių, paslaugų kainų skirtumą, kurie paprastai pripažįstami minimaliais nuostoliais, kurių kreditoriui nereikia įrodinėti, ir kitus nuostolius, atsiradusius vėliau, bet susijusius su nutrauktos ar pakeičiančios sutarties sudarymu ir vykdymu, kuriuos reikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.258 straipsnio 5 dalies normą, nurodoma, kad pakeičiančioji sutartis ekonominiu požiūriu turėtų pakeisti pirmąją; pakeičiančioji sutartis gali būti sudaryta tik po to, kai nutraukiamas pradinis susitarimas ir neįvykdyta visiškai ar iš dalies sutartinė prievolė (prievolės); pakeičiančioji sutartis turi būti sudaroma su kitais asmenimis, bet ne su nutrauktosios sutarties šalimi, kuri kalta dėl pradinio susitarimo neįvykdymo; sutartis turi būti sudaryta per protingą terminą, kurį teismas vertina atsižvelgdamas į bylos faktus ir aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-230/2013). Kasacinio teismo akcentuojama ir tai, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu bei CK 6.259 str. 2 d., gali pakeičiančiąsias sutartis vertinti ne tik kaip sudarytas protingu terminu, bet ir protingomis sąlygomis, jei šios palankios nuostoliams sumažinti.
28. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis minėta praktika, įvertinęs ieškovo sudarytą pakeičiančią sutartį protingumo aspektu sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad ieškovas nesiėmė visų objektyviai protingumo kriterijų atitinkančių veiksmų rasti kitą vežėją, kuris pasiūlytų labiausia pradinės sutarties kainą atitinkantį pasiūlymą. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui ieškovas nepateikė įrodymų ar argumentų dėl kokių objektyvių aplinkybių pakeičiančios sutarties kaina išaugo 3,5 karto. Pirmosios instancijos teisme ieškovas tik kvestionavo atsakovo patiektus įrodymus, jog minėtą vežimą buvo galima atlikti ir pigiau. Be kita ko ieškovo atstovas 2015 m. kovo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad nerado vežėjo kuris pervežtu krovinį už tą pačią kainą ar šiek tiek brangiau, o UAB „G – Logistika“ pateiktus pasiūlymą pervežti krovinį už 6879,62 Lt, t.y. 3,5 karto didesnę kainą tiesiog priėmė pasiūlymą. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovas po pirmos apklausos 2014 m. rugpjūčio 19 d. iš potencialių vežėjų gavo pasiūlymus, kurių kaina svyravo nuo 386 EUR iki 1400 EUR. Tik apeliaciniame skunde, ieškovas kaip galimą tokio dydžio nuostolių atsiradimą įvardija trumpus pakrovimo ir atvežimo terminus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes nevertindamas, kad dėl trumpų terminų ne kiekvienas vežėjas galėjo parvežti krovinį pagal pakeičiančios sutarties dieną egzistavusias aplinkybes. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas pasiūlymą dėl krovinio pervežimo paslaugos kainos ieškovui pateikė 2014 m. rugpjūčio 19 d., tuo tarpu ieškovas susitarimo detalės ėmė derinti tik 2014 m. rugpjūčio 26 d., t.y. likus 2 dienoms iki krovinio pakrovimo datos. Taigi, ieškovas nuo pat pradžių žinojo apie trumpus krovinio pakrovimo ir atvežimo terminus. Kolegijos nuomone, tokį ieškovo elgesį galima vertinti kaip rizikos dėl trumpų krovinio pakrovimo ir pristatymo terminų prisiėmimą. Šiame kontekste nepagrįstais laikytini ir apelianto priekaištai atsakovui, kad atsakovas sutartį atsisakė vykdyti tą dieną kai krovinys jau turėjo būti kraunamas pervežimui, kadangi atsakovas atsisakė vykdyti sutartį 2014 m. rugpjūčio 27 d. ,t.y. tik vieną dieną po to, kai apskritai buvo pradėtos derinti jos sąlygos ir kaip teismo posėdžio metu pripažino pats ieškovas po 18 min. nuo sutarties pasirašymo momento. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes pagrįstai sprendė, kad atsakovo atsisakymas vykdyti sutartį po tokio trumpo laiko, negalėjo pakeisti situacijos vežimo rinkoje taip esmingai, kad vežimo kainos padidėjimas 3,5 karto, galėtų būti laikomas protingu.
29. Kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, jog šiuo ieškiniu ieškovas neprašė pripažinti atsakovo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, todėl atmestini apelianto argumentai, kad atsakovas turėjo įrodinėti esminį sutarties pažeidimo faktą, o teismas vertinti CK 6.217 str. sąlygas bei ieškovo sutarties nutraukimo teisėtumą.
30. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl kovinio pakuotės pakeičiančios sutarties pagrindu parvežtas faktiškai didesnių gabaritų krovinys. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis neteisingai užpildytu važtaraščiu ir vertinti tik tarp ieškovo ir UAB „G – Logistika“ sudarytos sutarties turinį. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
31. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas argumentuodamas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi pavieniais įrodymais, o ne byloje esančius įrodymų visuma.
32. Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo šalių 2014 m. rugpjūčio 26 d. vežimo sutartyje nurodytas krovinys: TPE teleskopinis pylimo stovas su antvamzdžiais – svoris 2100 kg, ilgis – 6 m, diametras – 350 mm, 1 vnt.; dujinis stovas 1359-9010A, ilgis – 2 m, diametras – 170 mm, svoris 100 kg, 1 vnt.; bendras svoris – 2200 kg. Sutarties 8.2 punkte nurodytas krovinys: hidraulinis akumuliatorius – 3 vnt. supakuoti vienoje paletėje (1 vnt.); paletės išmatavimai – 1500 x 800 x 1000 mm; bendras svoris 500 kg. Tuo tarpu iš ieškovo pateiktų važtaraščių Nr. 3009091 ir Nr. 3009092 matyti, kad, užpylimo vamzdis krovos estakadai, supakuotas į medinę dėžę (matmenys 5500 x 1000 x 1000 mm; svoris 1500 kg), į atskirą kartono dėžę supakuotos trys prekės ir 500 mm ilgio vamzdis, skirtas apsaugai nuo perpildymo, taip pat į dar vieną medinę dėžę supakuoti trys hidrauliniai akumuliatoriai (dėžės matmenys 2000 x 100 x 1000 mm, svoris – 500 kg) (b. l. 49–52). Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paprašytas paaiškinti, kodėl skiriasi ginčo šalių sutartyje nurodyto krovinio ir UAB „G – Logistika“ atvežto krovinio gabaritai, ieškovas paaiškino, kad užsakinėdamas krovinio pervežimą iš atsakovo, ieškovas rėmėsi savo turimais duomenimis apie krovinį, o kodėl Vokietijos įmonė, kuri remontavo ieškovo įrangą įrašė tokius matmenis jam nėra žinoma. Taip pat pripažino, kad dėl įrangos remonto jos svoris galėjo pasikeisti. Pažymėtina, jog visuotinai žinoma aplinkybė, kad krovinio pervežimo kaina priklauso nuo jo svorio, matmenų, tūrio ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui reikalaujant priteisti nuostolius paskaičiuotus taikant kainų skirtumo principą bei ginčo nagrinėjimo metu tarp šalių kilus esminiam ginčui dėl krovinio pervežimo kainos neadekvatumo, esminę reikšmę turėjo aplinkybė kokio dydžio krovinį ieškovui pristatė UAB „G – logistika“ ir ar tai buvo tas pats krovinys, kuri turėjo parvežti atsakovas. Taigi, kolegijos vertinimu, esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms ir įrodymui visetui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl kovinio pakuotės UAB „G – Logistika“ parvežtas faktiškai didesnių gabaritų krovinys. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė taip pat sudaro pagrindą abejoti dėl tarp ieškovo ir UAB „G – Logistika“ sudarytos sutarties vertinimo pakeičiančiąja sutartimi CK 6.258 str. 5 d. prasme.
33. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, jog spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
35. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 EUR išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių ir yra pagrįstos, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos iš ieškovo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Transeurina ir Ko“ (į.k.125371929) iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ (į.k.166451720) 200 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                              Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                                                            Danutė Kutrienė

                                                                                                                                            Vytautas Zelianka