Administracinė byla Nr. A-1611-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00510-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso  ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. ir V. R. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos J. J. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti 2013 m. gegužės 9 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) sprendimą Nr. (15.26)-2D-7225 ir įpareigoti Inspekciją atlikti parengto ir pateikto privačios žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patikrinimą.
2. Skunde (I t., b. l. 5–10) paaiškino, kad 2012 m. balandžio 26 d. pareiškėjų prašymu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Kauno miesto skyriaus vedėjas išdavė sutikimą dėl detaliojo plano rengimo. 2012 m. gegužės 17 d. pareiškėjos kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Planavimo tikslas – apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės sklypo suformavimas ir prijungimas prie esamo sklypo, sujungto sklypo padalijimas į du sklypus, sklypų žemės naudojimo būdų nustatymas, iš dalies pakeičiant esamą žemės naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos), naudojimo pobūdžio nustatymas, teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų nustatymas, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniais. 2012 m. birželio 7 d. tarp pareiškėjų ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus buvo pasirašyta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 70-18-17 (toliau – ir Sutartis). Vadovaujantis teisės aktais, planavimo sąlygomis, buvo parengtas detalusis planas, kuris buvo suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokolu Nr. 70-19-69. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Inspekcijos Kauno skyriui 2013 m. kovo 21 d. buvo pateiktas prašymas patikrinti teritorijų planavimo dokumentą. 2013 m. gegužės 9 d. Inspekcijos Kauno skyriaus raštu Nr. (15.26)-2D-7225 pareiškėjos buvo informuotos, jog detaliojo plano patikrinimas nutraukiamas.
3. Manė, kad toks atsakovo sprendimas neteisėtas, nes pareiškėjos yra tinkamos detaliojo plano organizatorės. Nurodė, kad su jomis Sutartis buvo sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Ši sutartis nebuvo ginčyta teisminiu keliu, ja suteiktos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos nebuvo paneigtos. Konstatuoti, jog organizatorius yra neteisėtas, nebuvo jokio teisinio pagrindo, o tai padarydama Inspekcija akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas. Pareiškėjos, kaip planavimo organizatorės, rengdamos detalųjį planą, turėjo teisinį pagrindą planuoti prijungti prie nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo apie 150 kv. m įsiterpusios laisvos valstybinės žemės plotą ir minėta Sutartimi nustatyto detaliojo planavimo apimties ir ribų neviršijo, nes prijungti laisvą valstybinės žemės plotą buvo gautas šios žemės patikėtinio (Nacionalinės žemės tarnybos) sutikimas. Be to, rengiamame detaliajame plane buvo numatyti keli tikslai – prisijungti įsiterpusį sklypą, jį padalinti ir pakeisti dalies žemės sklypo naudojimo paskirtį, todėl ginčo atveju neginčijamai turėjo būti rengiamas detalusis planas.
4. Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas Kauno skyrius prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 37–41) nurodė, kad Inspekcija, spręsdama pareiškėjų prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą, nutraukė detaliojo plano patikrinimą, vadovaudamasi Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. lapkričio 5 d. aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro įsakymu Nr. D1-904/3D-844 (toliau – ir Tikrinimo aprašas), 8.1 punktu, numatančiu, jog teritorijų planavimo dokumento patikrinimas nutraukiamas paaiškėjus, kad planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje. Pareiškėjos akivaizdžiai nėra planuojamo prisijungti 150 kv. m valstybinės žemės ploto naudotojos ar valdytojos, todėl ginčo atveju detaliojo teritorijų planavimo, kurio objektas yra valstybinė žemė, planavimo organizatoriais gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojas.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 53–60) prašė skundą tenkinti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (I t., b. l. 83–85) skundo pagrįstumą prašė spręsti teismo nuožiūra.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 99–105) pareiškėjų skundą tenkino – panaikino 2013 m. gegužės 9 d. Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimą Nr. (15.26)-2D-7225 ir įpareigojo Inspekciją atlikti ginčo detaliojo plano patikrinimą.
9. Teismas, remdamasis Tikrinimo aprašo 2, 7.1, 8.1 punktais, Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 20 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad planavimo organizatoriumi gali būti arba savivaldybės administracijos direktorius, arba valstybinės žemės valdytojas, arba asmuo, kuriam organizatoriaus teisės ir pareigos perduotos sutartimi. Sistemiškai aiškindamas Tikrinimo aprašo 8.1 punktą, kuriuo vadovaujantis priimtas ginčijamas atsakovo sprendimas, teismas pažymėjo, jog šiame punkte nurodytas atvejis priežiūros institucijai (šiuo atveju – atsakovui) teisę nutraukti dokumento patikrinimą suteikia tik tuo atveju, kai nustatoma, jog planavimo organizatoriaus teisės perduotos tokiam asmeniui, kuris nėra įvardytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje. Tai yra formalaus pobūdžio veiksmas, kurio metu nevertinamas organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo teisėtumo klausimas, taip pat neatliekamas ir teritorijų planavimo procedūrų bei dokumento sprendinių atitikimo Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus patikrinimas. Teismo nuomone, sprendžiant dėl dokumento patikrinimo nutraukimo Tikrinimo aprašo 8 punkto pagrindu, Inspekcijai teisės aktų nustatytose ribose nėra suteikta diskrecijos teisė vienašališkai tikrinti bei vertinti savivaldybės administracijos dar iki planavimo rengimo stadijos priimto administracinio akto teisėtumo, t. y. ginčo atveju spręsti dėl 2012 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. A-2113 (I t., b. l. 20), kuriuo nuspręsta sudaryti su pareiškėjomis sutartį dėl ginčo žemės sklypo detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir tuo labiau – pačios Sutarties sudarymo teisėtumo, kvestionuojant jų teisinę galią, atitikimą teisės akto reikalavimams. Teismas pabrėžė, kad ginčo atveju tiek minėtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. A-2113, tiek ir Sutartis įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti, nepanaikinti ir galiojantys, todėl sukuria atitinkamas teisines pasekmes planavimo organizatorėms, kurios yra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas (priešingai nei nurodo jis pats), turėdamas teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, revizuodamas administracinio akto (įsakymo) bei Sutarties teisėtumą, pasisakydamas dėl tokios Sutarties sudarymo negalimumo ir neatsižvelgdamas į susiklosčiusių reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, pažeidė gero administravimo principą, konstitucinį principą „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis), viršijo jam suteiktus įgalinimus ir peržengė kompetencijos ribas.
10. Teismas akcentavo, kad ginčo situacijai svarbi faktinė aplinkybė, jog pareiškėjų prašymu, dar iki sutarties sudarymo, 2012 m. balandžio 26 d. valstybinis žemės patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba – davė sutikimą Nr. 8ST-(14.8.5)-413, kad būtų rengiamas ginčo žemės sklypo detalusis planas dėl apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimo, būdo, pobūdžio, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais (I t., b. l. 19), taigi pareiškėjos, gavusios minėtos institucijos sutikimą rengti žemės sklypo detalųjį planą, veikė kaip teisėtos žemės sklypo valdytojo įgaliotinės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-448/2009 bei 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010 pateiktą išaiškinimą, tokių planavimo organizatorių veiksmų, esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais.

III.

11. Atsakovas Inspekcija, atstovaujama Kauno skyriaus, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti. Be pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytų argumentų, apeliaciniame skunde (b. l. 109–115) papildomai buvo nurodyta, kad:

(2) nagrinėjamu atveju detalusis planas buvo rengiamas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą – kai keičiamos naudojamų žemės sklypų ribos ir plotas, jei keitimai susiję su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje, išskyrus atvejus, kai, nesant galimybės suformuoti atskirą sklypą laisvoje valstybinėje žemėje, esami žemės sklypai padidinami ne daugiau kaip 6 arais. Pagal Tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas ir sutarties sudarymas galimas tik tada, kai detaliojo planavimo objektas yra žemės sklypas ar sklypų grupės. Detaliojo teritorijų planavimo atveju, kai prie pareiškėjo žemės sklypo norima prisijungti laisvos valstybinės žemės plotą, kuris nesuformuotas atskiru žemės sklypu, planavimo objektu tampa ir laisva valstybinė žemė, todėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas negalimas;

(2) pareiškėjos norimos prisijungti apie 150 kv. m teritorijos naudotojomis arba valdytojomis galėtų būti pripažintos tik suformavus sklypą ir sudarius su pareiškėjomis valstybinės žemės nuomos arba pirkimo–pardavimo sutartį;

(3) pirmosios instancijos teismo sprendime minimos administracinės bylos Nr. A525‑448/2009 ratio decidendi nesutampa. Minėtoje byloje detaliuoju planu buvo formuojami žemės sklypai prie pastatų bei konstatuota, kad planavimo organizatoriai teritorijų planavimo metu buvo faktiniai planuojamo žemės sklypo naudotojai. Nagrinėjamu atveju teritorijos planavimas vykdomas kitu tikslu, pareiškėjos laisvo valstybinės žemės ploto nevaldo ir nenaudoja teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų veiksmų, esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais;

(4) pirmosios instancijos teismas pateikė prieštaringą poziciją, kadangi, viena vertus, sprendime nurodė, jog Tikrinimo aprašo 8.1 punktas priežiūros institucijai suteikia teisę nutraukti dokumento patikrinimą, kai nustatoma, jog planavimo organizatoriaus teisės perduotos tokiam asmeniui, kuris nėra įvardytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje, antra vertus, kitoje vietoje teigia, jog Inspekcija, revizuodama Sutarties teisėtumą, pažeidė gero administravimo principą, viršijo suteiktus įgalinimus bei peržengė kompetencijos ribas. Tačiau Inspekcija, tikrindama Sutartį, būtent ir vadovavosi Tikrinimo aprašo 7.1 punktu, kuris suteikia jai teisę tikrinti, ar sudarant sutartį, ji buvo sudaryta su asmenimis, įvardytais minėto įstatymo  20 straipsnyje;

(5) Inspekcija, nustačiusi, jog planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje ir nutraukusi detaliojo plano tikrinimą, toliau netikrino, ar sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir ar sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad duomenų dėl pareiškėjų parengto detaliojo plano prieštaravimų bendrojo plano sprendiniams, besiribojančių teritorijų jau patvirtintiems detaliesiems planams, kitų reikšmingų pažeidimų nėra, pažeidė valdžių padalijimo principą, kadangi, vertindamas detaliojo plano atitikimą bendrajam planui ir kitiems teisės aktų reikalavimams, prisiėmė viešojo administravimo subjekto, įgalioto tikrinti teritorijų planavimo dokumentus, funkcijas;

(6) pirmosios instancijos teismas išvados, kad pareiškėjos, gavusios Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. balandžio 26 d. sutikimą Nr. 8ST-(14.8.5.)-433, kuriuo buvo leista rengti sklypo detalųjį planą, veikė kaip teisėtos žemės sklypo valdytojo įgaliotinės, nepagrindė jokiomis teisės normomis. Žemės įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai. Nacionalinė žemės tarnyba negali savo nuožiūra perleisti teisės valstybine žeme disponuoti privatiems asmenims, nes ji atlieka valstybinės žemės patikėtinio funkcijas ir organizuoja bei vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (I t., b. l. 120–123) prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, be kita ko, atkreipdamas teismo dėmesį, kad:

(1) pareiškėjos nėra apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto naudotojos ar valdytojos. Pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nevertino;

(2) pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjos negali būti teritorijų planavimo dokumento organizatoriumi, todėl buvo pažeistas teritorijų planavimo procesas, t. y. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjos gali būti laikomos planuojamos teritorijos naudotojomis; Pareiškėjos norimo prisijungti žemės sklypo naudotojomis ar valdytojomis galėtų būti tik suformavus sklypą ir sudarius su pareiškėjomis valstybinės žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartį.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.  Atsiliepimas į apeliacinį skundą (I t., b. l. 126–135) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

(1) pats atsakovas patvirtina, jog teisės aktai nenumato Inspekcijai teisės galiojančią Sutartį ar savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą pripažinti neteisėtais. Taigi, Inspekcija, konstatuodama, kad pareiškėjas nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje, esant galiojančiai sutarčiai, peržengė savo kompetencijos ribas – Inspekcija negali paneigti pareiškėjų turimų organizatorių teisių ir pareigų, kurios perduotos teisės aktų nustatyta tvarka ir teisėta bei galiojančia Sutartimi;

(2) tiek Tikrinimo aprašas (teisės aktas, kurio nuostatomis remiantis priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas), tiek Teritorijų planavimo įstatymas, kaip aukštesnės galios teisės aktas, nenumato valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai teisės tikrinti, ar savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartys yra teisėtos. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-605/2006) planavimo organizatoriaus tinkamumo (tuo pačiu ir jo teisių ir pareigų perdavimo) klausimas nepatenka į Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybinės teritorijų planavimo priežiūros sferą;

(3) vertinant Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad planavimo organizatoriumi gali būti savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojas arba asmuo, kuriam organizatoriaus teisės ir pareigos yra perduotos Sutartimi. Todėl Tikrinimo aprašo 8.1 punkte nurodytas atvejis Inspekcijai teisę nutraukti dokumento tikrinimą suteikia tik tuo atveju, kai nustatoma, jog planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos perduotos tokiam asmeniui, kuris nėra įvardytas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje, nėra savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojas arba asmuo, kuriam organizatoriaus teisės ir pareigos yra perduotos Sutartimi. Taigi, tai yra formalaus pobūdžio veiksmas, kurio metu nevertinamas organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo teisėtumo klausimas, taip pat neatliekamas ir teritorijų planavimo procedūrų bei dokumento sprendinių atitikimo Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus patikrinimas. Išimtinė kompetencija nuspręsti, ar detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos Sutartimi (ir pats tų teisių bei pareigų perdavimas) priskirta savivaldybės administracijos direktoriui ir valstybinės žemės valdytojui;

(4) pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822‑1352/2010, kurios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa bei kurioje dėl laisvo valstybinės žemės sklypo, kurį detaliuoju planu prisijungė planavimo organizatoriai, pažymėta, jog „šių planavimo organizatorių veiksmų, esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais“;

(5) detaliojo plano tikrinimo procedūra nutraukta nepaaiškinus, kaip turėtų būti vertinamos visos iki dokumento pateikimo tikrinti atliktos detaliojo planavimo procedūros ir kokių veiksmų pareiškėjos, kaip detaliojo planavimo organizatorės, turėtų imtis, kad detaliojo plano tikrinimo procedūra būtų atlikta, o detalusis planas patvirtintas. Skundžiamame atsakovo sprendime nenurodoma, kokie konkrečiai yra pateikto tikrinti detaliojo plano trūkumai ir kaip juos ištaisyti. Taip pat Inspekcija nenurodė, kokiais teisiniais pagrindais remiantis tik 2013 m. pradžioje priėmė sprendimus, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartys, sudarytos siekiant prisijungti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą prie turimo žemės sklypo, yra neteisėtos, kai anksčiau sudarytų tokių sutarčių pagrindu parengtiems detaliesiems planams buvo išduoti Inspekcijos patikrinimo aktai su teigiamomis išvadomis (Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. rašto Nr. 70-3-363 priedas „Duomenys apie teritorijų planavimo dokumentus, kai planavimo tikslas – valstybinės žemės prijungimas, per 2007-2012 metų laikotarpį“).

IV.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi (I t., b. l. 142–154) atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
15. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo teisiniams santykiams taikytinomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, taip pat akcentavęs, kad su pareiškėjomis buvo sudaryta sutartis dėl joms priklausančio žemės sklypo detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, sprendė, kad ginčo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos yra ne Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos detaliojo teritorijų planavimo organizatorės.
16. Pažymėjo, jog tai, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalį savivaldybė gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tik žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, šiuo atveju nedaro pareiškėjų neteisėtomis detaliojo planavimo organizatorėmis. Kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. A-2113, 2012 m. birželio 7 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 70-18-17, pareiškėjoms išduotų planavimo sąlygų bei 2012 m. liepos 10 d. patvirtinto planavimo sąlygų sąvado detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-8185, atsakovui 2013 m. kovo 21 d. pateiktas patikrinti pareiškėjų parengtas detalusis planas buvo parengtas būtent dėl joms nuosavybės teise priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo. Planavimo tikslas – apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie pareiškėjoms priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo – nereiškia, jog atskirai planuojamas ir šis įsiterpęs laisvas apie 150 kv. m valstybinės žemės plotas, todėl nėra pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjų teisės (valdymo ar naudojimo) į šį valstybinės žemės plotą. Šiuo atveju įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimu yra suinteresuotos būtent pareiškėjos, kurios ir turėtų organizuoti detaliojo plano rengimą, pasirinkti detaliojo plano rengėją, finansuoti detaliojo teritorijų planavimo darbus, teikti detaliojo plano projektą viešai svarstyti, derinti, teikti tikrinti ir tvirtinti Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, bei atlikti kitas pareigas. Todėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas pareiškėjoms yra minėtų savivaldybės pareigų perleidimas, atitinkantis tiek pareiškėjų, tiek savivaldybės interesus.

V.

17. Atsakovas Inspekcija, atstovaujama Kauno skyriaus, 2014 m. rugpjūčio 26 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo (I t., b. l. 163–171), kuriame prašė: 1) atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje Nr. A502-1207/2014 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti; 3) sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo vykdymą iki kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Šį prašymą grindė Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-1-624/2015 atsakovo prašymą tenkino iš dalies – atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai. Toks procesinis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑960/2014 bei 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525‑1061/2014, kuriose teisėjų kolegija nusprendė, jog nesant duomenų, įrodymų, kad asmuo valdo, naudoja ar disponuoja siekiamu prisijungti įsiterpusiu valstybiniu žemės sklypu, toks asmuo negali būti ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014, kurioje procesą prašoma atnaujinti, teismas nusprendė, jog pareiškėjos ginčo teritorijų planavimo dokumentą, kurio vienas iš sprendinių – prisijungti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą, parengė būtent dėl joms nuosavybės teise priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo, planavimo tikslas – apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie pareiškėjoms priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo – nereiškia, jog atskirai planuojamas ir šis įsiterpęs laisvas apie 150 kv. m valstybinės žemės plotas. Tiek administracinėje byloje Nr. A502‑1207/2014, tiek prieš tai nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo nutrauktas detaliojo plano patikrinimas Tikrinimo aprašo 8.1 punkto pagrindu dėl to, kad detaliojo planavimo organizatoriai nebuvo įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto, kurį siekiama prijungti, valdytojai ar naudotojai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

19. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294; taip pat žr. 2013 m. sausio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑595/2013; 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442‑724/2013; 2015 m. vasario 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1431‑552/2015 ir kt.).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-1-624/2015 procesą tikrinamoje byloje atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Šiuo aspektu buvo identifikuota, kad tikrinamoje byloje priimtoje 2014 m. liepos 24 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos pateiktas ginčo teisinių santykių vertinimas bei teisės nuostatų aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo pateikto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662‑960/2014 ir 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525‑1061/2014.
21. Susipažinusi su tikrinamoje byloje kilusiu ginču, šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662‑960/2014 ir 2014 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525‑1061/2014 turiniu, taip pat įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-1-624/2015, kuri apibrėžia šios bylos nagrinėjimo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vertintina, ar pagal ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, kai vienas iš planavimo tikslų  yra suformuoti ir prie privačios žemės sklypo prijungti laisvos valstybinės žemės plotą (sklypą), gali įgyti ir įgyvendinti šios privačios žemės sklypo valdytojas ar naudotojas.

VII.

22. Tikrinamoje administracinėje byloje nagrinėtas ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo sprendimo nutraukti ginčo detaliojo plano patikrinimą paaiškėjus Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 (toliau – ir Tikrinimo aprašas), 8.1 punkte nurodytai aplinkybei.
23. Kiek tai susiję su ginčo teisiniais santykiais, šioje Tikrinimo aprašo nuostatoje įtvirtinta, kad „[teritorijų planavimo dokumento] patikrinimas nutraukiamas paaiškėjus, kad <...>  planavimo organizatorius nėra asmuo, nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo <...> 20 straipsniuose“.
24. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) nustato, kad detaliojo planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojai. Išimtis iš šio reikalavimo yra numatyta to paties straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija), įtvirtinančioje, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui.
25. Tikrinamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad su pareiškėjomis 2012 m. birželio 7 d. buvo sudaryta detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis (I t., b. l. 21). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo individualaus administracinio akto, atsakovas iš esmės vertino, kad aptariamos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos pareiškėjoms negalėjo būti perduotos, nes jos nėra minėto įsiterpusio valstybinės žemės ploto valdytojos ar naudotojos.
26. Šiame kontekste vertinant minėtą Tikrinimo aprašo 8.1 punktą, pirmiausia pastebėtina, kad jo (punkto) taikymas apima ne tik formalų patikrinimą, kad pateikto detaliojo plano planavimo organizatorius yra vienas iš išvardytų Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 ir 2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcijos), bet ir įvertinimą, ar atitinkamas subjektas pagal teritorijų planavimą reglamentuojančius įstatymus bei juos lydinčius teisės aktus  gali būti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi.
27. Iš tiesų Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) numatytas reikalavimas, kad prieš teikiant tvirtinti detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, yra šių institucijų vykdomos valstybinės teritorijų planavimo priežiūros dalis. Ši priežiūra – tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (Teritorijų planavimo įstatymo 34 str. 1 d. (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-995 redakcija). Pats teritorijų planavimo dokumento tikrinimas – tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir ar sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (Tikrinimo aprašo 2 p.).
28. Atsižvelgiant į detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus vaidmenį, jo atsakomybę, teises bei pareigas planavimo sąlygų sąvado išdavimo, detaliojo plano rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrose (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 20 d., 20, 25–27 str., 30 str. 2 d., 31–33 str. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962, 2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679, 2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-826, 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-995, 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1865 ir 2012 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-2034 redakcijos) ir kt.), t. y. procedūrose, esančiose valstybinės teritorijų planavimo priežiūros objektu, taip pat darytina išvada, kad, kai minėtose procedūrose teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas įgyvendino asmuo, kuris pagal įstatymus ir (ar) juos lydinčius teisės aktus šių teisių ir pareigų neturi ar negalėjo įgyti, šios detaliojo teritorijų planavimo procedūros negali būti pripažintos atitinkančiomis įstatymų reikalavimus. Todėl aptartų nuostatų sisteminė analizė leidžia neabejotinai teigti, kad Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) numatyto privalomo teritorijų planavimo etapo metu valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdanti institucija, be kita ko, privalo patikrinti, ar tikrinamą dokumentą pateikęs subjektas pagal įstatymus ir juos lydinčius teisės aktus laikytinas teritorijų planavimo organizatoriumi, o tikrinamoje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste – ir įvertinti, ar aptariamas subjektas tenkina esminius reikalavimus detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėms ir pareigoms įgyti Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) nustatyta tvarka. Vien faktinė aplinkybė, jog su atitinkamu subjektu yra sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, savaime neeliminuoja valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos teisės ir pareigos ginčo procedūros metu patikrinti, ar subjektas, su kuriuo sudaryta minėta sutartis, tenkina įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytus esminius reikalavimus, kad jam aptariamos teisės ir pareigos galėtų būti perduotos.
29. Tokio vertinimo negali paneigti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-605/2006. Iš tiesų šioje byloje pasisakyta tik dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Tačiau šioje nutartyje pateiktas aiškinimas negali būti vertinamas, kaip paneigiantis šių institucijų pareigą aptariamo patikrinimo metu vertinti minėtas aplinkybes dėl asmens pripažinimo teritorijų planavimo organizatoriumi.
30. Minėta, jog tikrinamoje byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundžiamą sprendimą nutraukti ginčo detaliojo plano patikrinimą atsakovas iš esmės grindė aplinkybe, jog jos (pareiškėjos) nėra planuojamo įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto valdytojos ar naudotojos. Šiuo aspektu byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjos neatitinka Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 26 dalyse (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) nurodytų požymių jas (pareiškėjas) pripažinti įsiterpusio valstybinės žemės ploto valdytojomis ar naudotojomis. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad valstybinės žemės patikėtinio sutikimas dėl ginčo valstybinės žemės ploto planavimo nagrinėjamu atveju nėra tas dokumentas (sprendimas), pagal kurį pareiškėjos galėtų būti pripažintos ginčo laisvos valstybinės žemės ploto valdytojomis ar naudotojomis tikrinamoje byloje taikytinų įstatymų nuostatų prasme.
31. Taip pat akcentuotina, kad, kadangi detalusis teritorijų planavimas siejamas su konkrečiai identifikuota (apibrėžta) teritorija (Teritorijų planavimo įstatymo  2 str. 3 ir 4 d. (2012 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. XI‑2034 redakcija), 4 str. 3 d. 4 p. (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2466 redakcija), 19 str. (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija), nagrinėjamu atveju turi būti pripažinta, kad ginčo detaliuoju planu yra planuojamas ne tik pareiškėjoms priklausantis žemės sklypas, bet ir minėtas įsiterpęs laisvos valstybinės žemės plotas, kuris yra laikytinas atskira teritorija, o ne minėto privataus žemės sklypo dalimi. Detaliojo planavimo tikslas – prijungti įsiterpusį plotą prie pareiškėjų valdomo (naudojamo) žemės sklypo, nagrinėjamu atveju negali paneigti vertinimo dėl aptariamo valstybinės žemės ploto, kaip atskiros teritorijos ginčo detaliojo teritorijų planavimo procese.
32. Iš Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) loginės ir lingvistinės konstrukcijos matyti, kad detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos sutartimi gali būti perleidžiamos tik planuojamos teritorijos (žemės sklypų) valdytojams ar naudotojams. Identiškas reikalavimas yra numatytas ir šios įstatymo nuostatos taikymą detalizuojančio Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635, 3 punkte (Vyriausybės 2010  m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1620 redakcija), jį (reikalavimą) patvirtina ir šio norminio akto 4.2, 5, 12 ir 19 punktų (Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 36 ir 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1620 redakcijos) sisteminė analizė.
33. Taigi, aptartos Teritorijų planavimo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad kiti nei savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojas asmenys įgyti ir įgyvendinti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali tik jei jie yra planuojamų žemės sklypų ar sklypų grupės valdytojai ar naudotojai. Nesant atitinkamų įstatymų ir (ar) juos lydinčių teisės aktų nuostatų, faktinė aplinkybė, jog vienas iš planavimo tikslų yra prijungti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą, tikrinamoje byloje nagrinėjamu atveju negali paneigti aptariamo įstatymų leidėjo nustatyto imperatyvaus reikalavimo.
34. Atsižvelgdama į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą aiškinimą, išplėstinė teisėjų konstatuoja, jog atsakovo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjos nėra teisėtos ginčo įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto valdytojos ar naudotojos, nagrinėjamu atveju sudarė pakankamą ir savarankiška pagrindą taikyti Tikrinimo aprašo 8.1 punktą ir nutraukti pateikto detaliojo teritorijų planavimo dokumento patikrinimą. Be to, kadangi nagrinėjamu atveju kitų planavimo tikslų įgyvendinimas yra priklausomas ir tiesiogiai susijęs su įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto planavimu, atsakovas pagrįstai nutraukė patikrinimą dėl viso jam pateikto ginčo detaliojo plano.
35. Dėl proceso šalių minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A822‑1352/2010 išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad joje iš esmės buvo nagrinėjamas klausimas dėl detaliojo teritorijų planavimo, kurio tikslas – suformuoti žemės sklypus, reikalingus statiniams eksploatuoti, o ne prijungti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą. t. y. skiriasi aptariamos ir tikrinamos bylos faktinės aplinkybės. Be to, primintina, kad teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑67/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 2009, p. 289–303; 2008 m. rugsėjo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑984/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008, p. 224–239 ir kt.), kaip ir yra nagrinėjamu atveju. Iš tiesų, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiame baigiamajame teismo akte pateiktas racionaliai teisiškai motyvuotas| ginčo teisinių santykių kvalifikavimas, inter alia atsižvelgiant į nagrinėjamų santykių turinį bei pobūdį, pateisina galimą nukrypimą nuo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822‑1352/2010 nurodyto teisės taikymo.

36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pareiškėjų skundžiamo atsakovo sprendimo (jo dalies) panaikinimo pagrindų. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, priėmė nepagrįstą sprendimą. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, kuria atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, naikintina priimant naują sprendimą, kuriuo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas naikinamas ir pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų J. J. ir V. R. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.