Civilinė byla Nr. e2-1232-464/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00185-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.10, 3.5.23

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-476-357/2020, kuria sustabdytas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo, vykdymas,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. K. 2019 m. liepos 17 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. K. 408 516,63 Eur žalos atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2-229-267/2020  nutraukė, patvirtinęs ieškovės ir atsakovo sudarytą taikos sutartį, pagal kurios sąlygas atsakovas pripažino ieškinį ir sutiko atlyginti ieškovei jos patirtą turtinę žalą, iš viso 408 516,63 Eur sumą, kuri susidarė pagal 2011 m. balandžio 28 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-560-372/2011 priteisus skolą iš atsakovo A. S., į kurią ieškovei A. K. įgijus reikalavimo teisę pripažino Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2VP-585-856/2017, tenkindamas antstolio T. Ubarto prašymą, pakeisdamas išieškotojus UAB „Euraz“ bei R. Ž. vykdomojoje byloje Nr. 0136/11/02374 į išieškotoją A. K., pripažinus jos teisę į 402 858,41 Eur skolą bei A. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas – iš viso 5 658,22 Eur.

3.       Pareiškėjas A. M. 2020 m. gegužės 5 d. kreipėsi į teismą su prašymu Lietuvos Respublikos civilinio proceso tvarka (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020, išnagrinėjus civilinę bylą, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, o ieškinį atmesti. Panaikinus teismo sprendimą, prašo įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui viską, ką ieškovė yra gavusi sprendimo priverstinio vykdymo metu.

4.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi tenkino pareiškėjo A. M. prašymą ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020, taip pat paskyrė teismo posėdžio žodinio proceso tvarka datą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi sustabdė Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 vykdymą iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. eA2-476-357/2020, taip pat įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu A. M. ir nustatė dvidešimties dienų terminą atsiliepimui pateikti.

6.       Teismas nustatė, kad procesas civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą Šiaulių apygardos teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, t. y. konstatavus, kad ginčo dalykas, nutartimi patvirtinus taikos sutartį, turi įtakos trečiųjų asmenų (atsakovo kreditorių) interesams.

7.       Teismas pažymėjo, kad CPK 372 straipsnio 2 dalis numato, jog prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo paties iniciatyva turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo.

8.       Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašo įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui viską, ką ieškovė yra gavusi sprendimo priverstinio vykdymo metu, teismas nutarė sustabdyti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 vykdymą iki bus išnagrinėta ši byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Ieškovė A. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:    

9.1.       Skundžiama nutartis priimta teismo iniciatyva yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta.

9.2.       Prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo (CPK 372 straipsnis), todėl teismas visiškai nepagrįstai savo iniciatyva, nesant viešojo intereso priėmė nutartį dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo, nesprendęs klausimo dėl išieškotojo nuostolių atlyginimo užtikrinimo sustabdžius sprendimo vykdymą, atleidęs prašymą atnaujinti procesą padavusį asmenį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tuo akivaizdžiai sudarydamas sąlygas asmenims nepagrįstai bylinėtis, kliudyti teismo sprendimo vykdymui ir sudaro pagrindą abejoti teismo šališkumu.

9.3.       Teismo trečiuoju asmeniu įtrauktas A. M. šioje byloje nėra pareiškęs jokių savarankiškų reikalavimų nei ieškovei, nei atsakovui. Savarankiškų reikalavimų reikšti jis negali, nes neturi materialinio suinteresuotumo, o jo turima ir galiojanti reikalavimo teisė iš atsakovo A. K. yra vykdoma procese, kuriame ir turi būti sprendžiami visi ginčai dėl išieškojimo eiliškumo.

9.4.       Skundžiama nutartimi sustabdžius išskirtinai tik Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 vykdymą, iš esmės pažeidžiamos ne tik procesinės teisės normos, sudarančios galimybę trečiajam asmeniui ir kitiems kreditoriams įgyvendinti savo reikalavimo teises į skolininką A. K., bet ir nepagrįstai paneigiama tokia ieškovės teisė. Tai sudaro prielaidas būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba būsimas teismo sprendimas gali pasidaryti nebeįmanomas, nes gali nelikti turto, iš kurio ieškovė galėtų tenkinti savo reikalavimą. Tokia nutartis pažeidžia ir šalių lygiateisiškumo, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus.

9.5.       Pagal CPK 373 straipsnį panaikinus ar pakeitus teismo spendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigojo ginčo šalis grąžinti tai, ką yra gavusios sprendimą vykdydamos. Todėl teismui nebuvo jokio pagrindo savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymą išskirtinai tik dėl ieškovės A. K. reikalavimo vykdymo procese, paliekant teisę vykdyti išieškojimą trečiajam asmeniui A. M., kadangi šioje byloje teismas negalėtų spręsti dėl jo teisių ar pareigų, nes jis neturi jokio materialinio suinteresuotumo, o patenkinus ieškovės ieškinį nebūtų galima įpareigoti trečiojo asmens grąžinti tai, ką jis gavo vykdymo procese iš atsakovo A. K., kas iš esmės padarytų sprendimą neįvykdomu. Taip būtų padaryta dar didesnė žala ieškovei, būtų sudarytos prielaidos naujam šalių bylinėjimuisi ir nebūtų užkirstas kelias kilti ginčui ateityje, o tai pažeistų proceso koncentruotumo principą.

9.6.       Jeigu visgi teismas manė, kad yra pagrindą sustabdyti minėtos nutarties vykdymą, teismas privalėjo pareikalauti iš trečiojo asmens, inicijavusio procesą, pateikti ieškovės A. K. nuostolių, galinčių atsirasti dėl sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymo, atlyginimo užtikrinimo, atitinkančio ieškinio sumą (408 516,63 Eur), o nesant šio užtikrinimo, netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant užkirsti kelią žalai atsirasti.

10.       Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškovės A. K. atskirąjį skundą sutinka su juo ir prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį  ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Atsakovas, pažodžiui pakartodamas visus ieškovės atskirajame skunde nurodytus teiginius, nurodo su jais sutinkantis.

10.2.       Atkreipia dėmesį į itin jauną Moldavijos piliečio A. M. amžių ir aplinkybę, kad jis niekada nebuvo socialiai draustas (niekada nedirbo), neturi jokio turto, bankuose neturi piniginių lėšų. Dėl to Šiaulių apygardos teismui galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl A. M. gebėjimo teisėtu būdu įgyti reikalavimo teisę į A. K.. Teismas galėjo net neatnaujinti proceso, atsižvelgdamas į tai, kad niekur nedirbantis asmuo jokiais būdais negalėjo įgyti teisės į tokią solidžią sumą, nebent už nelegalias, nerodomas ar nusikalstamu būdu įgytas lėšas. O jei jau galėjo įgyti teisę į tokią solidžią sumą, kad ir nelegaliais būdais, tada turėjo sumokėti ir solidų, apie 5 000 Eur siekiantį žyminį mokestį.

10.3.       Atsakovas nenori ir neturi sveikatos bei lėšų bylinėtis, jaučiasi apvogtas, apšmeižtas, nekaltai apkaltintas, apjuodintas, pažemintas. Besibylinėjant su nesąžiningų ir svetimo turto besigviešiančių asmenų grupuote, kuriai atstovavo vis tas pats advokatas                              G. M., jo sveikata vis prastėjo. 2015 metų pradžioje atsakovas tapo 60 proc. nedarbingu, o nuo 2020 m. – 70 proc. nedarbingas.

11.       Trečiasis asmuo A. M. atsiliepime į ieškovės A. K. atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Tam, kad būtų galima taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę kaip sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) prašymas dėl proceso atnaujinimo yra tikėtinai pagrįstas; 2) nebus galimas ar bus itin komplikuotas reikalavimo atgręžimo įvykdymas. Šiuo atveju abi sąlygos tenkinamos. Tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo patenkintas, reiškia, kad egzistuoja reali tikimybė, kad priimta nutartis bus panaikinta arba pakeista, o tai, atitinkamai, lems būtinybę ateityje spręsti dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1252-330/2019, spręsdamas ieškovės skundo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo pagrįstumą, konstatavo, kad ieškovės turtinė padėtis nėra pakankama sumokėti net 500 Eur žyminį mokestį. Akivaizdu, kad ieškovės finansinis pajėgumas įvykdyti sprendimo įvykdymo atgręžimą būtų itin komplikuotas.

11.2.       Ieškiniu reikalaujamą žalą atsakovė grindžia reikalavimo teisių įsigijimo sandorių negaliojimu dėl atsakovo kaltės, kai tuo tarpu pati ieškovė ne tik šias reikalavimo teises įsigijo neatlygintinai, bet ir jų įsigijimo metu jai buvo žinoma apie jų negaliojimą (šios aplinkybės konstatuotos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-235-330/2019). Be to, minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotas ieškovės ir atsakovo, kaip sutuoktinių, veikimas išvien, t. y. tikėtinas nesąžiningumas.

11.3.       Ieškovės civilinėje byloje pareikšto ieškinio reikalavimams užtikrinti yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas itin dideliu mastu, kas, trečiojo asmens vertinimu, užtikrina pakankamą ieškovės interesų apsaugą. Ieškovė, manydama, kad reikalingos papildomos arba kitokios laikinosios apsaugos priemonės, visuomet gali su tokiu prašymu kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kuris įvertins tokio prašymo pagrįstumą. Tačiau ieškovė negali tikėtis, kad taikomais suvaržymais būtų peržengiamos nagrinėjamos civilinės bylos ribos ir stabdomi visų atsakovo kreditorių vykdymo išieškojimai, kartu nekeliant jų reikalavimo teisėtumo klausimo. Būtent tai, kad nagrinėjamu atveju civilinio proceso priemonėmis trečiojo asmens yra keliamas ieškovės reikalavimo pagrįstumo klausimas, sudaro prielaidas siekti faktinės situacijos stabilizavimo.

11.4.       CPK 372 str. nenumatoma, kad teismui pareikalavus, tačiau proceso dalyviui nepateikus nuostolių atlyginimo užtikrinimo, automatiškai naikinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo / nutarties vykdymo stabdymas. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju teismui ir šiuo atveju paliko ganėtinai plačią diskrecijos teisę spręsti tiek dėl paties sustabdymo, tiek ir dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutų (ne)taikymo. Be to ieškovė ir neįrodinėja, kad patirtų kokius nors nuostolius. Šiuo metu jokie išieškojimo veiksmai iš atsakovo neatliekami, jokio konkretaus turto (tik įstatymo pripažintą teisę paveldėti motinos turtą) jis neturi, o pati ieškovė reikalavimo teises, iš kurių kildinama žalos suma, įgijo neatlygintinai, t. y. jokių tiesioginių nuostolių nėra patyrusi.

Teismas  

k o n s t a t u o j a : 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 

12.       Šioje byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas savo iniciatyva sustabdė įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

13.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 buvo patvirtinta tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta taikos sutartis, pagal kurios sąlygas atsakovas pripažino prievolę atlyginti ieškovei jos patirtą 408 516,63 Eur turtinę žalą ir 5 658,22 Eur bylinėjimosi išlaidas.

14.       Ieškovė 2020 m. vasario 18 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą išduoti vykdomąjį raštą, kadangi atsakovas geruoju nevykdo įsiteisėjusios teismo nutarties. Vykdomasis raštas buvo išduotas 2020 m. vasario 26 d., tačiau ieškovei pastebėjus jame padarytą klaidą ir apie tai 2020 m. kovo 2 d. pranešus teismui, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi rašymo apsirikimas buvo ištaisytas, o 2020 m. kovo 13 d. išduotas vykdomasis raštas.

15.       Šiaulių apygardos teismas, 2020 m. birželio 10 d. nutartimi atnaujinę civilinės bylos Nr. e2-229-267/2020 procesą, kita tos pačios dienos nutartimi (t. y. skundžiama nutartimi) sustabdė 2020 m. vasario 5 d. nutarties, kuria patvirtinta tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta taikos sutartis, vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo.  

16.       CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principas, reiškiantis, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visgi net ir po procesinio sprendimo įsiteisėjimo gali susiklostyti tokios procesinės situacijos, kai šis teismo sprendimas modifikuojamas (pakeičiamas ar panaikinamas), pavyzdžiui, atnaujinus procesą ar po kasacinio proceso. Tokiais atvejais objektyviai gali atsirasti poreikis išspręsti sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą, jeigu jis iš dalies ar visiškai būna įvykdytas iki naujo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo ir įsiteisėjimo, o kai kuriais atvejais – ir spręsti nuostolių atlyginimo klausimą (CPK 373, 760 straipsniai). Tokiems padariniams išvengti įstatymų leidėjo valia ir yra nustatytas teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymas (CPK 363, 372 straipsniai).

17.       Atskirajame skunde akcentuojama, kad prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo (CPK 372 straipsnis), taip pat keliamas teismo teisės tą padaryti savo iniciatyva klausimas, tačiau tokia apeliantės pozicija aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo. CPK 372 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo, tačiau nagrinėjamu atveju susiklosčiusi kitokia situacija – prašymas atnaujinti procesą, kaip nurodyta pirmiau, ne tik buvo paduotas, bet ir priimtas, o procesas išnagrinėtoje byloje atnaujintas. Tai reiškia, kad teismas turės dar kartą nagrinėti ginčam, turės spręsti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 apeliantės ir atsakovo taikos sutarties patvirtinimo ir bylos dėl šios priežasties nutraukimo klausimą, priimdamas vieną iš CPK 371 straipsnyje nurodytų procesinių sprendimų.

18.       Akivaizdu, kad tokioje situacijoje, siekiant išvengti sprendimo įvykdymo atgręžimo ar atgręžimo įvykdymo apsunkinimo, sprendimo vykdymo sustabdymo instituto taikymas yra protinga ir proporcinga priemonė. Kitaip nei yra įsitikinusi apeliantė, CPK 372 straipsnio                  2 dalyje yra numatyta teismo teisė ir savo iniciatyva sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Panaši savo taikymo tikslu teisės norma įtvirtinta ir CPK 363 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjų atrankos kolegija, teisėjų kolegija, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus ar teismo plenarinė sesija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

19.       Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymas galimas tik tuomet, kai jo (sprendimo) rezultatas lemia proceso šalių, kitų suinteresuotų subjektų ar antstolio pareigą atlikti aktyvius veiksmus (pavyzdžiui, įvykdyti piniginę prievolę). Jei skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisiniai padariniai atsiranda neatliekant vykdymo veiksmų (pavyzdžiui, juo pripažįstama teisė, panaikinamas sandoris ir pan.), kasacinis teismas, gavęs prašymą ar savo iniciatyva, esant reikalui bei nustatęs teisinius pagrindus, gali taikyti tik CPK 363 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK 363 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad pagal ją priimta kasacinio teismo atrankos kolegijos nutartimi sustabdomas apeliacinės instancijos teismo sprendimo galiojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017).

20.       CPK 373 straipsnyje nurodoma, kad panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. Apeliantės teiginiai, kad vien dėl tokio teisinio reglamentavimo pirmosios instancijos teismas negalėjo sustabdyti nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, vykdymo, nėra pagristi ir neatitinka sisteminio teisės normų aiškinimo metodo. Sistemiškai vertinant tiek šių teisės normų turinį, paskirtį, tiek vietą proceso įstatyme, matyti, kad įstatymų leidėjas pirmiau įtvirtino teismo teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą (CPK 372 straipsnio 2 dalis), ir tik po to aptarė sprendimo įvykdymo atgręžimo galimybę (CPK 373 straipsnis). Apie tai, kad vykdymo sustabdymu gali būti siekiama kelių tikslų, be kita ko, ir palengvinti procesinio sprendimo vykdymo atgręžimą arba iš viso jo išvengti, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta.  

21.       Pažymėtina, kad sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymas grindžiamas principu ex iniuria ius non oritur, t. y. neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina grąžinti šalis, įvykdžiusias tokį sprendimą, į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo. Taigi, sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – užtikrinti, kad, panaikinus neteisėtą ir įvykdytą teismo sprendimą, išieškotojas ir skolininkas būtų grąžinti į iki teismo sprendimo vykdymo buvusią padėtį, t. y. atvejai, kai skolininkui grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta vykdant panaikintą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017). Tuo tarpu sustabdžius teismo sprendimo ar nutarties vykdymą, kol jis dar neprasidėjęs arba įvykdyta tik dalis, galima išvengti sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimo visiškai arba jį taikyti mažesne apimtimi.

22.       Lietuvos apeliacinis teismas taip pat jau anksčiau yra pasisakęs, kad prašymas sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties vykdymą savo paskirtimi nėra tapatus prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Skirtingai nei taikant laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymu siekiama išvengti poreikio taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą (CPK 373 straipsnis.), jei pakartotinai išnagrinėjus bylą atnaujintame procese būtų priimtas priešingas teismo sprendimas. Kita vertus, sprendimo vykdymo sustabdymas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra glaudžiai susiję, nes taikant abu institutus gali būti siekiama išsaugoti tą pačią faktinę ir teisinę situaciją (status quo) tam, kad būtų realiai apgintos bylą laimėjusios šalies teisės ir išvengta tolesnių teisinių ginčų. Todėl sprendimo vykdymo sustabdymo institutui mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi tie patys principai ir normos, kurie galioja taikant laikinąsias apsaugos priemones (pavyzdžiui, preliminarus prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo vertinimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), ekonomiškumo principas (CPK 145 straipsnio 2 dalis) ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 10 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-696/2014; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-776-464/2016).

23.       Šiuo atveju teismo nutartis, kuria buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovo taikos sutartis, reikalauja priverstinio vykdymo, nes apeliantei minėtos nutarties pagrindu jau yra išduotas vykdomasis raštas. Vadinasi, nesustabdžius Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarties vykdymo ir atsakovei pateikus vykdomąjį dokumentą antstoliui, būtų (ar jau buvo) pradėtas  priverstinis vykdymas, nors civilinės bylos, kurioje taikos sutartis patvirtinta, procesas jau yra atnaujintas. Atitinkamai, išnagrinėjus bylą dėl proceso atnaujinimo ir teismui joje priėmus kitokį procesinį rezultatą sąlygojantį sprendimą ar nutartį, nei patvirtintoje taikos sutartyje, teismui tektų vykdyti sprendimo įvykdymo atgręžimą.

24.       Apeliantė atskirajame skunde taip pat tvirtina, kad skundžiama nutartimi sustabdžius išskirtinai tik Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-229-267/2020 vykdymą, paneigiama jos teisė įgyvendinti savo reikalavimo teises į atsakovą A. K., nes jos ieškinio patenkinimo atveju iš trečiojo asmens A. M. ji negalėtų išsireikalauti to, ką šis jau būtų gavęs iš atsakovo A. K. vykdymo procese, kadangi turto, iš kurio apeliantė  galėtų tenkinti savo reikalavimą vykdymo procese, jau galėtų ir nebelikti.

25.       Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo priimtas teismo procesinis sprendimas (ar nutartis) nulems tai, ar pagal Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 13 d. išduotą vykdomąjį raštą antstolis galės jį įvykdyti. Išieškojimas trečiojo asmens naudai yra vykdomas ne pagal šioje civilinėje byloje priimtą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ir negalėjo stabdyti vykdymo veiksmų kitose bylose. Vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625–628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai, todėl apeliantė, turėdama svarių argumentų, su atitinkamais prašymais gali kreiptis į išieškojimą iš atsakovo turto vykdantį antstolį.

26.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliantės argumentais, kad sustabdydamas teismo nutarties vykdymą pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. CPK 372 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas gali pareikalauti, kad prašymą padavęs asmuo pateiktų išieškotojo nuostolių, galinčių atsirasti dėl sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymo, atlyginimo užtikrinimą. Taigi pačioje normoje nėra imperatyviai nurodytas vienintelis galimas elgesio modelis, teismui paliekama teisė pačiam spręsti dėl tokio instituto taikymo, be to, kai matyti iš nurodytos normos formuluotės, nuostolių užtikrinimas būtų galimas tuo atveju, kai sprendimo vykdymo sustabdymas būtų taikomas ne teismo iniciatyva, o kai tokį prašymą paduoda kitas asmuo. Manydama, kad yra tam pagrindas, apeliantė gali ir pati kreiptis į pirmosios instancijos teismą su tokiu prašymu, įrodinėdama, kokius nuostolius jai gali sukelti nutarties patvirtinti taikos sutartį vykdymo sustabdymas.

27.       Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, tačiau iš pačios nutarties turinio aiškiai matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvardijo tiek teisės normą, kuria remiasi, tiek pagrindą, kurį nustatęs pripažino poreikį sustabdyti vykdymą (pareiškėjo prašymas įpareigoti apeliantę grąžinti viską, ką ji yra gavusi procesinio sprendimo priverstinio vykdymo metu). Todėl vien ta aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ar su konstatuotu procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo poreikiu, savaime nereiškia, jog nutartis yra be motyvų. Taigi ir šie atskirojo skundo argumentai skundžiamos nutarties įvertinimo kaip nepagrįstos nesuponuoja.

28.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį šalių nurodyti argumentai nebeturi įtakos šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. 

29.       Atsakovas prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėjo neįgaliojo pažymėjimų ir įvairių apdovanojimų kopijas. Trečiasis asmuo prie savo atsiliepimo pridėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1252-330/2019, kopiją. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nė viena iš proceso šalių šių dokumentų pridėti prie bylos medžiagos neprašė, tokio klausimo ir nesprendžia.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                 Dalia Kačinskienė