Administracinė byla Nr. I-342-189/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02722-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2., 55.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (t. I, b. l. 1–2).
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė kalint Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 5 d. Nurodė, kad visą reikiamą informaciją apie kalinimo tvarką sužinodavo iš kitų nuteistųjų, kurie mokėjo rusų kalbą. Pareiškėjo teigimu, sulaikymo metu negavo jokios realios medicininės pagalbos, nors Lukiškių TI-K administraciją buvo ne kartą informavęs apie reikiamą medikamentinį gydymą. Be to, nebuvo suteikta medicininė pagalba dėl stomatologinių problemų. Nurodė, kad buvo patalpintas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui plotas pagal teisės aktų reikalavimus, tokiu būdu pažeidė jo kaip kalinčio asmens teisę. Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl ventiliacijos nebuvimo kameroje, nes nuolat jautėsi nemalonūs kvapai pasinaudojus tualetu, kamerų prastos būklės, nes nuo lubų byra dažai ir tinko gabalėliai, kurie dažnai pakliūva į maistą, naudojimosi dušu tvarkos, nes negalima pasinaudoti dušu kasdien, kameroje degančios ryškio šviesos, nuo kurios skauda akis ir trukdo miegotis, nesamos galimybės skubiai išsikvieti budintį pareigūną, neįrengtos vietos pasivaikščioti, nesamos galimybės išsidžiovinti sušlapusius rūbus ir juos išsiskalbti, kamerose nesamo karšto vandens, daiktų (sezoninių rūbų sandėliavimo). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad etapavimo metu buvo vežamas mažuose boksuose, nebuvo atskiriamas nuo rūkančių asmenų, etapavimo maršruto ir dėl to kilusių maitinimo problemų (t. I, b. l. 1–2).
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimo (t. I, b. l. 7–21) argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo, nurodo, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, todėl esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu bei traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. imtinai (t. II, b. l. 22–25).
Pažymėtina, kad reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas, todėl sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 20 000 Eur neturinės žalos atlyginimą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. imtinai (t. II, b. l. 22–25).
Ginčui už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 18 d. d. iki 2015 m. spalio 31 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010), o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Nei HN 76:2010, nei HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, kamerų plotą ir kamerose laikomų asmenų skaičių nurodytais laikotarpiais (t. I, b. l. 7–25). Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas 181 dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, (atėmus sanitarinį mazgą) t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat reiškė pretenzijas dėl informacijos nesuteikimo rusų kalba, negautos medicininės pagalbos, tame tarpe ir dėl stomatologinių problemų, ventiliacijos nebuvimo kameroje, kamerų prastos būklės, naudojimosi dušu tvarkos, kameroje degančios ryškio šviesos, nesamos galimybės skubiai išsikvieti budintį pareigūną, neįrengtos vietos pasivaikščioti, nesamos galimybės išsidžiovinti sušlapusius rūbus ir juos išsiskalbti, kamerose nesamo karšto vandens, daiktų (sezoninių rūbų) sandėliavimo, taip pat dėl etapavimo metu vežamo mažuose boksuose, neatskyrimo nuo rūkančių asmenų, etapavimo maršruto, kilusių maitinimo problemų (b. l. 1–2).
Dėl informacijos suteikimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad visą reikiamą informaciją apie kalinimo tvarką sužinodavo iš kitų nuteistųjų, kurie mokėjo rusų kalbą, o ne iš Lukiškių TI-K administracijos.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 13 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta (SVĮ 13 straipsnio 1 dalis). Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę (SVĮ 13 straipsnio 2 dalis). Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus (SVĮ 13 straipsnio 3 dalis).
Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta.
Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Įstaigos darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šioje įstaigoje tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas teismui išreiškė tik abstrakčiai pretenziją, jos nedetalizavo, t. y. nenurodė jokių detalizuojančių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo pateikta informacija apie laikymo šioje įstaigoje tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus, kad kreipėsi dėl šios priežasties į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau ji atsisakė pareiškėjui suteikti jam informaciją jam suprantama kalba. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti, kad kamerose nėra užtikrinta, jog kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę, kaip to reikalauja VSĮ 13 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl jam nesuteiktos informacijos apie kalinimo sąlygas jam suprantama kalba atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl negautų medicininių pagalbos.
Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso XIV skyrius (174–175 straipsniai) bei Taisyklių LIII skyrius (454–472 straipsniai). Pagal minėtą teisinį reglamentavimą nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos darbų įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka.
Lukiškių TI-K teigimu, visiems Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kai ir laisvėje esantiems asmenims.
Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba 2017 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu ambulatorinio priėmimo registracijos žurnale buvo registruoti tik du pareiškėjo prašymai gydytojui odontologui ir pareiškėjas konsultuotas gydytojo odontologo planine tvarka (b. l. 31). Iš teismui pateiktos Lukiškių TI-K Asmens sveikatos istorijos ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Asmens sveikatos istorijos (b. l. 32–56) darytina išvada, kad pareiškėjui buvo suteiktos medicininės paslaugos, tame tarpe ir odontologinės medicininės paslaugos. Pareiškėjas skunde teismui tik abstrakčiais teiginiai išreiškė pretenzija, tačiau aplinkybių dėl nesuteiktų medicininių paslaugų nedetalizavo. Teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjui yra būtina nuolatinio pobūdžio medicininė priežiūra, to nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą, o ši atsisakė suteikti prašomas medicinines paslaugas. Be to, teismui nepateikti įrodymai, kad dėl nesuteiktų medicininių paslaugų pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos pretenzijos dėl nesuteiktų medicininių paslaugų atmestinos kaip nepagrįstos.
Dėl ventiliacijos, drėgmės ir apšvietimo.
Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Taigi, kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Lukiškių TI-K teismui pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinį pranešimą „Dėl V. Z. skundo“, kuriame nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 mx1,03 m) (t. I, b. l. 29–31). Gyvenamosiose kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx. Tai, kad šiuo aspektu nėra pažeidimų patvirtina ir teismui pateikti Nacionalinio visuomenės centro ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos ir apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų (t. I, b. l. 57–198, t. II, b. l. 1–27) matyti, jog tam tikrose kamerose buvo nustatyti higienos normų reikalavimų (dirbtinio apšvietimo, nukritusio tinko, pelėsio) pažeidimai, kuriuos Lukiškių TI-K vėliau ištaisė(t. I, b. l. 141, 190), tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjas šiose kamerose nebuvo kalinimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kamerų remonto ir įrengimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose sienos apsilupusios ir vietomis apipelijusios. Lukiškių TI-K nurodė, kad remontas kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto nuostatą, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą. Kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys suimtieji. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K administracija nustatytus pažeidimus stengiasi ištaisyti ir atlieka visų kamerų remontus pagal įstaigos galimybes. Tai pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytus higienos normų reikalavimų pažeidimus Lukiškių TI-K ištaisė (t. I, b. l. 141, 190). Aplinkybę, kad remonto darbai atliekami nuolat patvirtina, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. Z. skundo“, kuriame nurodyta kokiose gyvenamosiose patalpose atlikti remonto darbai nuo 2005 m. iki 2017 m. (t. I, b. l. 29–30). Be to, pareiškėjas nurodė tik abstrakčius nusiskundimus, tačiau plačiau jų nedetalizavo, jokių įrodymų, teismui nepateikė.
Dėl galimybės pasinaudoti dušu.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu kasdien. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali.
HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas negali būti nustatytas.
Dėl pasivaikščiojimų.
Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad neįrengtų pasivaikščiojimų kiemelių.
Lukiškių TI-K teigimu, Lukiškių TI-K yra įrengti kiemeliai pasivaikščiojimui ir nuteistieji į jį išvedami teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, atsakovas teisės aktų nuostatų taip pat nepažeidė. Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiais teiginiais nurodė, kad neįrengtas kiemelis pasivaikščiojimui, tačiau papildomai aplinkybių nedetalizavo. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K nėra įrengti kiemeliai pasivaikščiojimui, todėl pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl iškvietimo mygtukų.
Pareiškėjas skunde teigia, kad nėra galimybės skubiai išsikvieti pareigūną, t. y. nebuvo įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Lukiškių TI-K teigė priešingai – kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Tačiau pažymėjo, jog suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, nes priešingi įrodymai teismui nepateikti, todėl pareiškėjo argumentai dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl buvimo su rūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad žalą patyrė, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovė tvirtino, kad laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti, pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių.
Iš teismui pateiktos pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K apklausos anketos nustatyta, kad pareiškėjas nepageidauja būti laikomas gyvenamojoje patalpoje su rūkančiais asmenimis (t. I., b. l. 27–28). Lukiškių TI-K teismui pateikė Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas V. Z. buvo laikomas nerūkančiųjų kameroje. Iš šių dokumentų darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, todėl pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui šių aplinkybių detaliau neargumentavo, o tik pateikė bendro pobūdžio pretenziją, kuri atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl kamerose netiekiamo karšto vandens.
Pareiškėjo teigimu, kamerose turi būti tiekiamas karštas vanduo. Su šiais teiginiais teismas nesutinka, nes pagal HN 134:2015 18 punkto reikalavimus, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kamerose netiekiamo karšto vandens atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl drabužių skalbimo.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p., suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę turi gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K teigimu, suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodama patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną sausi.
Pažymėtina, kad suimtųjų ir nuteistųjų viršutiniai drabužiai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI- K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjas skunde nurodo, kad atiduoti drabužių į skalbyklą nenori, nes po jos rūbai grąžinami sugadinti. Tačiau teismui nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjo drabužiai buvo sugadinti pasinaudojus skalbimo paslaugomis. Pareiškėjas turi pats teisę spręsti, ar pasinaudoti skalbyklos paslaugomis, ar drabužius skalbti pačiam. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl drabužių skalbimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kameroje neįrengtos džiovyklos rūbams, papildomos vietos (sezoniniams rūbams) trūkumo.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Taisyklėse nustatyta, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 punkte); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas).
Pareiškėjo argumentus dėl neįrengtos džiovyklos rūbams, spintelių trūkumo vertina kaip nepagrįstus, nes teismui nepateikti įrodymai, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas neatitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, nes byloje nėra duomenų, kad kamerų įrengimas Lukiškių TI-K būtų neatitikęs teisės aktais nustatytų reikalavimų, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl papildomo inventoriaus įrengimo kamerose atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl etapavimo mažuose boksuose, etapavimo maršruto, dėl to kilusių maitinimo problemų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad etapavimo metu buvo vežamas mažuose boksuose, etapavimas vyko per Kauno tardymo izoliatorių ir dėl to kilusios maitinimo problemos.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuteistųjų konvojavimą į teismus, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui ar kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K nėra atsakingas už suimtųjų ar nuteistųjų konvojavimą, pareiškėjo reiškiamos pretenzijos, susijusios su etapavimu, atmestinos kaip nepagrįstos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.
Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., atskirais periodais, buvo laikytas 181 dienų, o kameros plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas kamerose Nr. 199; 196; 108; 176 ir 141 (neįskaitant sanitarinio mazgo), pažymėtina, kad 12 dienų pareiškėjas buvo laikomas tarp asmenų ir jam teko mažiau nei 3 kv. ploto (nuo 2,27 kv. m iki 2,49 kv. m).
Taigi, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės gyvenamojoje kameroje.
Konstatuotina, kad pareiškėjo kalinimo laikas neužtikrinant minimalaus ploto pagal nacionalinę teisę yra 169 dienų, t. y. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m. kameros ploto ir nesuteikė privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Teismas nustatė, kad 181 dieną pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (181 dieną), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 1 800 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.
Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 1 800 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).
Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti 12,96 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.
Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 216 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 216 x 0,06, t. y. 12,96 Eur.
Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį (t. I, b. l. 3–4), kaip tai yra nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnyje. Šiuo aspektu yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–134 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. Z. (V. Z.) 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d.
Kitą pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Bronius Januška