Civilinė byla Nr. 3K-7-332/2006
Procesinio sprendimo kategorija
30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės, Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Z. ir atsakovo R. A. L. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui R. A. L. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. Z., kreipdamasi į teismą, nurodė, kad su atsakovu R. A. L. faktinėje santuokoje išgyveno nuo 1988 m. iki 2004 m. balandžio 19 d., turėjo bendrą ūkį, pajamos bei išlaidos buvo bendros lygiomis dalimis. Ieškovė teigė, kad šalys, gyvendamos kartu, rekonstravo 1994 m. dovanojimo sutarties pagrindu atsakovo įgytą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) taip sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę – naujai rekonstruotą namą, kurio vertė dėl rekonstrukcijos padidėjo 150 000 Lt, todėl ieškovei priteistina 75 000 Lt įdėtų lėšų. Ieškovė taip pat nurodė, kad kartu su atsakovu 2002 m. gruodžio 24 d. lygiomis dalimis po ½ dalį įsigijo 0,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises įregistravo kiekvienas savo vardu, ginčo dėl jo nėra. Ieškovė pažymėjo, kad šalys kartu dar įsigijo šį turtą: atsakovo vardu 235 208 vardinių UAB ,,Žemaitijos granitas“ akcijų, kiekvienos akcijos vertė yra 1 Lt, todėl ieškovei priklauso 117 604 akcijos arba 117 604 Lt; ieškovės vardu įsigijo kooperatinį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė sumokėjo už jį pradinę 3 011 rub. kainą, ši suma nedalytina, vėliau šalys kartu mokėjo už butą, todėl ieškovė laiko, kad atsakovui priklauso jos vardu įgyto buto 18 082,49 Lt įdėtų lėšų; ieškovės vardu žemės sklypą bei sodo namą su kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), kurių vertė – 40 000 Lt, todėl atsakovui priklauso 20 000 Lt. Ieškovė teigė, kad nurodytas turtas sukurtas iš bendrų lėšų, nes jie kartu tvarkė bendrą ūkį, kartu dirbo, ir tai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Remdamasi CK 1.138, 4.47 straipsniais ir 1964 m. CK 272, 274 straipsniais ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo 137 021 Lt kompensaciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, kad tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ieškovės indėlį į bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu sukūrimą, byloje nėra, nebuvo šalių susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Darydamas šias išvadas teismas atsižvelgė į šalių parodymus, kad jos ketino sukurti santuoką, tačiau ją įregistruoti atsisakė pati ieškovė, atsakovas šalių susitikimus ir gyvenimą kartu vertina kaip epizodinius, teigė, kad sukurti bendrosios dalinės nuosavybės nesiekė, pinigus naudojo atskirai, iš bendrų lėšų nieko neįsigijo, bendros veiklos nevykdė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovo pajamos turto įsigijimo metu (1994-1995 metais) buvo daug didesnės negu ieškovės jos turto įsigijimo metu (1991-1996 metais), atmetė ieškovės argumentus, kad ji, be darbo užmokesčio, turėjo ir kitų pajamų, nes važinėjo į užsienį, iš ten veždavo prekes ir jas parduodavo, nenustatė įrodymų, kiek ji gavo pajamų, kur jas panaudojo. Teismo nuomone, vien tai, kad turtas yra įregistruotas tiek ieškovės, tiek atsakovo vardu, rodo, kad kiekvienas iš jų nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė iki pažinties su atsakovu įsigijo kooperatinį butą, jos vardu buvo ginčo žemės sklypas su namu, atsakovas restauravo ginčo namą, kurį jam padovanojo motina, šalys niekada jame negyveno, o ginčo žemę ir akcijas kiekviena iš šalių taip pat pirko savo vardu. Teismas atsižvelgė į tai, kad bendrų vaikų šalys neturi, ir ištyręs byloje esančius įrodymus dėl bendro gyvenimo, laikė, kad šalys negyveno bendro įprasto šeimyninio gyvenimo bendrame būste.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, dalį ieškinio patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 79 522 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovo 5 609,86 Lt žyminio mokesčio ir 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai bei 1 044 Lt advokato atstovavimo išlaidų ieškovės naudai. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės 970,98 Lt žyminio mokesčio ir 11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys bendro ūkio netvarkė, bendrosios nuosavybės nei savo darbu, nei lėšomis nesukūrė, nurodė, kad nesusituokusių gyvenusių kartu asmenų įgyto turto teisiniam režimui kiekvienu atveju reikia įrodinėti bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, apie teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą reikėtų spręsti iš visumos aplinkybių – šalių tarpusavio santykių, bendro gyvenimo trukmės, jų dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje ieškovė nurodė, jog su atsakovu gyveno nuo 1988 m. iki 2004 m., atsakovas iš esmės pripažino, kad gyveno su ieškove, byloje apklausti liudytojai ir nuotraukos patvirtina šalių buvimą kartu įvairiomis progomis ir įvairiais laikotarpiais. Teismas pažymėjo, kad nors šie įrodymai negali patvirtinti šalių gyvenimo nepertraukiamumo, jų buvimo kartu kiekvieną dieną ir pan., tačiau papildomai įvertinęs tai, kad atsakovas buvo prisiregistravęs ieškovės bute, šalys dirbo vienoje įmonėje, teismas padarė išvadą, kad ieškovė bendrai gyveno kartu su atsakovu, bendrai tvarkė ūkį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pažymą apie ieškovės gautą uždarbį UAB ,,Granitas“, dokumentų kopijas, liudijančias, kad ieškovė pardavė AB ,,Granitas“ ir UAB ,,Biržų žemtiekimas“ akcijas, už jas gavo dividendus, taip pat liudytojų parodymus, kad ieškovė buvo veikli moteris, nuolat stengėsi uždirbti, važinėjo autobusu į Lenkiją, pardavinėjo turguje iš ten parsivežtas prekes, padarė išvadą, kad ieškovė bendru darbu, gyvenimu drauge ir bendro ūkio tvarkymu prisidėjo prie bendrosios nuosavybės su atsakovu kūrimo, todėl jos reikalavimas priteisti iš atsakovo jos nuosavybės dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija laikė, kad nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie bendrąją ieškovės su atsakovu nuosavybę į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nes 1994 m. gegužės 4 d. šį namą atsakovui dovanojo jo motina, o dovana yra asmeninė ją gavusiojo nuosavybė (CK 3.89 straipsnis), tuo tarpu ieškovė nepateikė įrodymų apie padovanoto namo vertę jo dovanojimo metu ir apie jo vertės padidėjimą po rekonstrukcijos. Teismas, įvertinęs byloje esančią turto vertinimo ataskaitą (b.l. 119) visų įrodymų visumoje, konstatavo, kad ji negali būti laikoma patikimu įrodymu priestato vertei nustatyti, todėl ieškovės reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo į namą, esantį (duomenys neskelbtini), atmetė. Tenkindamas kitas ieškinio dalis teismas laikė, kad įrodyta, jog šalys prašomą pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis turtą įsigijo kartu. Teisėjų kolegija, nustatydama ieškovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, iš jos prašomos pripažinti dalies, už kurią priteistina 117 604 Lt kompensacija, atėmė atsakovui tenkančią jos nuosavybėje esančio buto (duomenys neskelbtini), 18 082 Lt vertę ir žemės sklypo bei sodo pastato 20 000 Lt vertę, priteisė ieškovei iš atsakovo jos sukurto bendrojoje dalinėje nuosavybėje turto vertės 79 522 Lt dydžio kompensaciją (117 604 Lt – 18 082 Lt – 20 000 Lt).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė D. Z. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 57 499 Lt priteisimo, dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovė kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismas turi pagrįsti sprendimą įrodymais bei aplinkybėmis, kurios ištirtos ir konstatuotos teismo sprendime. Nors teisėjų kolegija sprendime konstatavo, kad visi įrodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė bendru darbu, gyvenimu drauge ir bendro ūkio tvarkymu prisidėjo prie bendrosios nuosavybės su atsakovu sukūrimo, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškovės reikalavimus dėl 57 499 Lt dalies.
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004, nurodyta, kad materialinės teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, taikymas yra vienodas, nepriklausomai nuo jungtinėje veikloje turto įgijimo būdo: sukuriant turtą (pastatant, rekonstruojant), įsigyjant jį sandorio pagrindu ar kitokiu būdu.
3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dalyvavimas savo darbu kuriant bendrąją nuosavybę ne visada turi būti suprantamas kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą, kaip nuosavybės objektą, tačiau tai patvirtina faktiniai šalių santykiai, o sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutarties šalys nesusitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001).
4. Ieškovė taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pasisakė dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), vertės, nes atsakovas dovanojimo sutarties pagrindu 1995 m. gegužės 4 d. įsigijo 150,01 kv. m bendro ploto namą, gyvendamos kartu prie šio namo šalys 1995 m. spalio 31 d. nupirko 0,12 ha žemės sklypą, prie jo pristatė 160 kv. m bendro ploto priestatą, kurį atsakovas vengė teisiškai įregistruoti.
Atsakovas R. A. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimą. Atsakovas kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 474 straipsnio nuostatas, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu, nes netinkamai vertino įrodymus dėl to, ar buvo šalies įnašai į kitos šalies turtą, ar buvo bendra veikla konkrečiam turtui įsigyti. Be to, vertinant įrodymus turėjo būti taikomas 1964 m. CK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, turi būti rašytinės formos, ir 2000 m. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, turi būti rašytinės formos, taip pat 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui dėl sandorio, jam patvirtinti remtis liudytojų parodymais, tuo tarpu byloje liudytojai net nepatvirtino, kokie buvo ieškovės įnašai į atsakovo turtą.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 179 straipsnio 2 dalį ir 314 straipsnį, nes po bylos išnagrinėjimo atnaujino bylos nagrinėjimą ir nepagrįstai pareikalavo pateikti įrodymus apie atsakovo turimas akcijas.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nes tokios nuosavybės sukūrimo įrodymai pripažįstami patvirtinančiais aplinkybes, kad šalys bendrai gyveno, tvarkė bendrą ūkį, įgijo bendrą turtą bendromis iš verslo ir ūkio gaunamomis lėšomis, taip pat kai bendrai gyvenant gimė vaikai.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalyje nustatytą 3 procentų žyminio mokesčio dydį, nes priteisdamas iš atsakovo 79 522 Lt ieškinio reikalavimo sumą iš atsakovo priteisė ne 4771,32 Lt, bet 5609,86 Lt žyminio mokesčio.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Atsiliepimą į kasacinį skundą jis grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurios nėra paskelbtos Teismų įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismai neturėtų jomis vadovautis (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis).
2. Kasacinis skundas yra nepagrįstas, nes ieškovė nenurodė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kasacinio skundo argumentai prieštarauja 1964 m. CK 474 straipsniui, nustačiusiam, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutarčių (2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001) analizė leidžia daryti išvadą, kad bendro ūkio tvarkymo faktui nepakanka vien tos aplinkybės, jog šalys gyveno kartu, būtinos ir kitos: bendrų vaikų buvimas, lėšų bendram turtui įgyti panaudojimas ir pan.
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Atsiliepimą į kasacinį skundą ji grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad laikosi vieningos nuomonės, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai), o rašytinio teksto dėl susitarimo nebuvimas nedaro šios šalių sutarties negaliojančios (2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001). Be to, šalių gaunamų pajamų dydis neturi esminės reikšmės, nes sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
2. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai turėjo taikyti CK 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą sandoriams tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma yra didesnė nei 500 Lt, yra nepagrįstas, nes ji netaikytina šalims jungtinės veiklos sutarties pagrindu kuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 179 straipsnio 2 dalies ir 314 straipsnio nuostatų pažeidimų yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškovės prašymo išreikalauti duomenis apie akcijas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išsireikalavo tai patvirtinančius įrodymus, nes įrodymų vertinimas yra ir apeliacinio teismo kompetencija.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai iš surinktų įrodymų (šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, nuotraukų, šalių registruotos gyvenamosios vietos tuo pačiu adresu, bendro darbo vienoje įmonėje ir kitų faktinių duomenų) nustatė, kad šalys gyveno kartu apie 16 metų, t. y. nuo 1988 m. iki 2004 m. Tiek ieškovė, tiek atsakovas šiuo laikotarpiu savo vardu įgijo turto. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad šalys nesudarė susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalys sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę ir ieškovės naudai iš atsakovo priteisė kompensaciją, proporcingą ieškovei priklausančiai bendrosios dalinės nuosavybės teise turto daliai.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Įstatyme įtvirtinta asmenų, sudariusių santuoką, joje įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise prezumpcija, nebent sutuoktiniai vedybų sutartimi susitaria dėl kitokio turto statuso. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas skirtas prioritetiškai ginti įstatymo nustatyta tvarka sukūrusių šeimą asmenų lygiateisiškumą ir suteikti sutuoktiniams jų turtinių interesų apsaugą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą atsakovui dėl kompensacijos iš bendro sugyventinių turto priteisimo. Sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą. CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda santuokos, giminystės, bendro gyvenimo nesudarius santuokos ir kitokiais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Tam, kad atsirastų šie teisiniai santykiai, būtinas atitinkamas juridinis faktas, pavyzdžiui, santuokos sudarymas, partnerystės, gimimo įregistravimas ir panašiai. Šalių santuoka nebuvo sudaryta, tačiau jos savo tarpusavio santykius laikė artimais ir ketino santuoką įregistruoti (tai patvirtina kreipimasis į Civilinės metrikacijos skyrių), neįregistravę santuokos kartu išgyveno 16 metų. Teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad gyvenant kartu tarp šalių susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams (2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnis). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdų – kompensacija pinigais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ieškovės indėlį į atsakovo vardu įgytų 117 604 vienetų UAB „Žemaitijos granitas“ tokios pačios nominalios vertės akcijų, ir atsakovo indėlį į ieškovės nuosavybėje esančio buto (duomenys neskelbtini), 18 082 Lt vertę ir žemės sklypo bei sodo pastato 20 000 Lt vertę, priteisė ieškovei iš atsakovo jos sukurto bendrojoje nuosavybėje turto vertės piniginę kompensaciją už jai tenkančią dalį, atskaičius atsakovo dalies vertę už ieškovei likusį turtą. Nutraukus bendrą gyvenimą, bendrai įgytas sugyventinių turtas gali būti atidalijamas jų susitarimu arba kreipiantis į teismą. Byloje nustatyta, kad šalys 2002 m. gruodžio 24 d. įgijo 8 a žemės sklypą (duomenys neskelbtini), jį įregistravo po 1/2 dalį kiekvienam nuosavybės teise, šio turto nuosavybės teisė ir dalys bendrojoje nuosavybėje nustatytos jį įsigyjant, ginčo dėl šio turto nėra. Byloje nustatyta, kad šalys dirbo UAB „Granitas“, investavo bendras lėšas į šios įmonės akcijas, kurias vėliau pardavė, investuodami gautas pajamas į kitos įmonės (UAB „Žemaitijos granitas“) akcijas ir nekilnojamąjį turtą, tai rodo ne tik kiekvienos iš šalių verslumą, bet ir bendrą iniciatyvą kartu tvarkant turtinius reikalus. Pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytas turtas šalių buvo įgytas bendromis sugyventinių lėšomis ir abiejų pastangomis. Nors šalys nesudarė santuokos, tačiau bylos duomenys liudija apie jų tarpusavio santykius, artimus šeiminiams santykiams: tai gyvenimas kartu 16 metų, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata ir ieškovės sūnaus auklėjimu bei išlaikymu iki universiteto baigimo, turto įsigijimas ir kita. Toks šalių tarpusavio santykių pobūdis reikšmingas šalių turtiniams santykiams tiek įgyjant, tiek ir atidalijant bendrą turtą. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytiems faktams tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai pripažino šalių įgytą turtą priklausančiu abiem bendrosios nuosavybės teise ir tinkamai jį atidalijo. Šis teismas nustatė, kad gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo kaip asmeninę motinos dovaną. Teismas pagrįstai laikė, kad dėl to ieškovė negalėjo prisidėti prie šio turto įgijimo, o dėl naujai įrengto namo dalies lėšų prisidėjimo ieškovė neįrodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šios reikalavimų dalies netenkino.
Esant tokioms aplinkybėms pripažindamas ieškovei priklausančią UAB ,,Žemaitijos granitas“ akcijų dalį apeliacinės instancijos teismas laikėsi CPK 185 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kurio esmė yra ta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Atsakovas neįrodė tų aplinkybių, kurios paneigtų įstatyme įtvirtintą teisinį pagrindą bendraturčiams reikalauti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.
Priimdamas naujus įrodymus apie atsakovo vardu priklausančias UAB ,,Žemaitijos granitas“ akcijas, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnyje nustatyto draudimo priimti tuos naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Ieškovė ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų apie UAB ,,Žemaitijos granitas“ atsakovo akcijas, nes ši įmonė atsisakė suteikti informaciją apie trečiuosius asmenis – bendrovės akcininkus (b. l. 173).
Atsižvelgiant į ieškovės reikalavimą nustatyti jai tenkančią bendro turto – akcijų – dalį (117 604 Lt), ir apeliacinės instancijos teismo apskaičiuotą kompensacijos sumą (79 522 Lt), taip pat į ieškovės sumokėtą žyminio mokesčio dalį (900 Lt) už paduotus ieškinį ir apeliacinį skundą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, bei į tai, kad ieškovė buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio (7301,06 Lt) mokėjimo už ieškinį ir apeliacinį skundą, atsakovas kasaciniu skundu nepagrįstai prašo apeliacinės instancijos teismo proporcingai tenkintų reikalavimų sumai priteistą 5609,86 Lt žyminį mokestį sumažinti iki 4771,32 Lt (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nurodyta žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo ieškovė buvo atleista, taip pat įskaičiuojama į priteistinas bylinėjimosi išlaidas proporcingai tenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Išdėstytų motyvų pagrindu reziumuotina, kad kasacinio skundo argumentai nenuginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo padarytų teisinių išvadų (CPK 346 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas. Nenustačius įstatyme numatytų pagrindų šiam sprendimui naikinti, jis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys