Civilinė byla Nr. e2-958-538/2017

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00940-2016-9

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.2.7.1.; 3.4.3.7.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis,

sekretoriaujant Daliai Kryžinauskienei,

vertėjaujant Anželai Tyščukienei,

dalyvaujant V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ bankroto administratoriui J. Ž., direktoriui V. M.,

kreditorės UAB „Ramsun“ atstovams advokatui G. A. ir direktoriui V. L. (V. L.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs bankrutuojančios V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ bankroto administratoriaus J. Ž. prašymą dėl UAB „Ramsun“ finansinio reikalavimo netvirtinimo V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje,

n u s t a t ė:

1. 2016-03-23 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi V. M. gamybinei -komercinei firmai „Stilma“ iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas J. Ž., nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016-05-12.
2. Administratorius 2016-08-16 pateikė teismui prašymą patvirtinti įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, o  UAB „Ramsun“ finansinio reikalavimą prašė netvirtinti.
3. Nurodė, kad atsisako teikti teismui tvirtinti kreditoriaus reikalavimą, nes kreditorius pagal ginčo sutartį gavo tai, kas numatyta sutartyje ir jokių pretenzijų nereiškė, o dėl neišnaudotų kvotų pagal susitarimą prisiėmė atsakomybę, už UAB „Ramsun“ neveiklumą V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ neatsako.
4. 2016-09-20 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi patvirtintas bankrutuojančios V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, o administratoriaus ginčijamas kreditorės UAB „Ramsun“ 130 000 Eur pareikštas finansinis reikalavimas paskirtas nagrinėti žodinio proceso tvarka.
5. UAB „Ramsun“ atsiliepime nurodė, kad UAB „Ramsun“ už 130 000 Eur iš V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ 2014-10-07 įsigijo teises, kurių egzistavimas nuo 2015-01-01 buvo panaikintas ir kurios nebegalėjo egzistuoti kaip teisėtas civilinės apyvartos objektas. UAB „Ramsun“ pagal 2014-10-07 sutartį faktiškai nieko negavo ir neturėjo net galimybės pasinaudoti nusipirkta žvejybos teise. V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ pasikeitus reglamentavimui vėl įgijo tai, ką perleido UAB „Ramsun“ pagal 2014-10-07 sutartį. V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ pažadėjo perleisti naujai gautas kvotas, tačiau jos buvo areštuotos antstolio, todėl mano, kad 2014-10-07 sutartis negali būti laikoma galiojančia, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pažymi, kad prievolės dalyku negali būti tai, kas neįmanoma, todėl 2014-10-07 sandoris yra niekinis kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma restitucija ir UAB „Ramsun“ grąžinama viskas, ką pastaroji perdavė pagal niekinį sandorį – 130 000 Eur. Teigia, kad jei UAB „Ramsun“ butų žinojusi apie tai, kad teismuose yra iškelti ginčai ir nagrinėjamos civilinės bylos dėl paskirtų perleidžiamų žvejybos teisių bei kvotų dydžių, ji nebūtų sudariusi 2014-10-07 sutarties, todėl mano, jog 2014-10-07 sutarties sudarymo metu sąžiningai klydo dėl sutarties dalyko, dėl to sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.90 str. pagrindu.
6. Teismo posėdžio metu bankroto administratorius prašė UAB „Ramsun“ prašymą dėl jos 130 000,00 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje atmesti.
7. Teismo posėdžio metu V. M. prašė UAB „Ramsun“ prašymo netenkinti.
8. Teismo posėdžio metu UAB „Ramsun“ atstovai prašė patvirtinti 130 000,00 Eur finansinį reikalavimą V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje.

UAB „Ramsun“ prašymas dėl 130 000 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo tenkintinas.

9. Nustatyta, kad 2014-01-06 V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – preliminarioji sutartis), kuria V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Preliminariosios sutarties 5 p. numatyta, kad perduodama turi būti: 1) visa įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istorija nuo 2008 metų, 2) žvejybinės teisės pagal 2013-03-25 Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymą Nr. V1-28 ir 3) visas 2014 metų kvotų likutis, esantis pagrindinės sutarties sudarymo dieną. Teisės parduodamos už 130 000,00 Eur, pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014-02-03. 2014-10-07 V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. M. gamybinė - komercinė firma „Stilma“ perleido (pardavė), o UAB „Ramsun“ perėmė (nupirko) perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje: visą įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istoriją, priklausančią V. M. gamybinei - komercinei firmai „Stilma“ ir (ar) jos naudotam laivui, pradedant nuo 2008 m.; visas V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ žvejybines teises pagal Žuvininkystės tarnybos 2013-03-25 įsakymą Nr. V1-28; visas V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ 2014 metais skirtas žvejybos kvotas, likusias pas V. M. gamybinę - komercinę firmą „Stilma“.
10. Finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūros metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę ir šios teisės apimtį, t. y. tvirtintino finansinio reikalavimo dydį. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
11. Pareiškėjas argumentuoja, kad 2014-10-07 sutartis negali būti laikoma galiojančia, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat pažymi, kad prievolės dalyku negali būti tai, kas neįmanoma, todėl prašo 2014-10-07 sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80, 1.81, 1.90 straipsnių pagrindais.
12. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi.  Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.
13. Sprendžiant dėl ginčo sandorio, kuriuo sulygta dėl specifinių objektų perleidimo, teisėtumo būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes.
14. Kaip byloje nustatyta, 2014-12-23 priimtas naujas LR Žuvininkystės įstatymo 17-1 straipsnis, kadangi  2014-03-27 nutartimi LVAT pripažino, kad LR Žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui. Įstatymas įsigaliojo nuo 2015-01-01. Vadovaujantis 2014-12-23 įstatymo nuostatomis skiriamos visos 2015 ir vėlesnių metų individualios žvejybos galimybės. 2015 m. sausio 23 d. LR Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-38 buvo patvirtintos naujos Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės. 2015 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrės įsakymu Nr. V1-65 pripažintos netekusiomis galios 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 patvirtintos Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklės, o taip pat ir  2014-12-08 įsakymas, kurio pagrindu UAB ,,Ramsun“ perleistos V. M. gamybinei – komercinei firmai ,,Stilma“ 2014 metams skirtos kvotos. Šiais teisės aktais nustatyta iš esmės nauja nei egzistavusi ir nuo 2014-03-27 nebegaliojanti perleidžiamųjų žvejybos teisių ir kvotų skyrimo tvarka. Vadovaujantis šiais aktais skiriamos visos 2015 ir vėlesnių metų individualios žvejybos galimybės. Pažymėtina, kad pagal naują tvarką visos kvotos yra skiriamos tik vieneriems metams, o nustatant kvotų dydį nebegali būti atsižvelgiama į kito subjekto perleistą ar parduotą istorinę dalį. Taip pat pažymėtina, kad pagal naują tvarką perleidžiamos gali būti tik kvotos, o galimybė perleisti istorinę dalį nėra numatyta. Be to, pagal naują tvarką nėra numatytas perleidžiamųjų žvejybos teisių institutas, kuris anksčiau galėjo būti savarankišku sandorio objektu, taigi yra pagrindas daryti išvadą, kad UAB „Ramsun“ už 130 000 Eur 2014-10-07 įsigijo teises, kurių egzistavimas nuo 2015-01-01 buvo panaikintas ir kurios nebegalėjo egzistuoti kaip teisėtas civilinės apyvartos objektas. Taigi 2014-03-27 nutartimi LVAT pripažinus, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013-03-15 d. Taisyklių 19 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, šalys negalėjo sudaryti 2014-10-07 sandorio, nes neegzistavo sandorio dalykas – pagal negaliojančią tvarką suteiktos žvejybos teisės trims metams, todėl darytina išvada, kad 2014-10-07 sandorio sudarymo metu neegzistavo sandorio dalykas - V. M. GKM „STILMA“ perleistos žvejybos teisės trims metams. CK 6.3 straipsnio  4 dalyje numatyta, kad prievolės dalyku negali būti tai kas neįmanoma, todėl dėl CK 6.3 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios normos pažeidimo yra pagrindas 2014-10-07 sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis).
15. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-384/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Č. v. R. Č. , bylos Nr. 3K-3-191/2013; kt.). Pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).
16. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjas iš 2014-10-07 sutarties negavo to ko tikėjosi gauti, tai yra, buvo pažeisti teisėti jo lūkesčiai pakeitus Žuvininkystės įstatymą, todėl yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, kad nors 2014 m. spalio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šalys sulygo dėl trijų skirtingų specifinių objektų perleidimo, t. y. pardavėja V. M. GKF „Stilma“ įsipareigojo perleisti kreditorei UAB „Ramsun“ visą įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istoriją priklausančią jai ir/ar jos naudotam laivui, pradedant skaičiuoti nuo 2008 metų (Sutarties 1.1. punktas); visas žvejybines teises pagal Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžio patvirtinimo“ procentine išraiška (Sutarties 1.2. punktas) ; visas pardavėjai 2014 metais skirtas žvejybos kvotas, likusias pas pardavėją (Sutarties 1.3. punktas). Pareiškėjas sudarė 2014-10-07 pirkimo-pardavimo sutartį su ta sąlyga, jei parduodami visi trys objektai kartu, nesant bent vieno iš nurodytų objektų, pareiškėjas nebūtų sudaręs sandorio, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl viso sandorio pripažinimo negaliojančiu.
17. Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, nėra pagrindo pripažinti, kad sandoris sudarytas suklydimo įtakoje (CK 1.90 straipsnis).
18. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalys), todėl esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas pripažinti 2014-10-07 V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ sudarytą sutartį negaliojančia ir patvirtinti 130 000,00 Eur UAB „Ramsun“ finansinį reikalavimą V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje.

Vadovaudamasis CPK 290, 291 straipsniais, teismas

n u t a r i a:

pripažinti 2014-10-07 V. M. gamybinės - komercinės firmos „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ sudarytą sutartį negaliojančia ir patvirtinti 130 000,00 Eur UAB „Ramsun“ finansinį reikalavimą V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėjas                                                                               Almantas Padvelskis